Straipsnis Filosofinių įžvalgų paralelės senovės graikų ir kinų mąstymo tradicijose: Herakleitas, Platonas, Yijing („Permainų knyga“), Laozi

  • Bibliografinis aprašas: Naglis Kardelis, „Filosofinių įžvalgų paralelės senovės graikų ir kinų mąstymo tradicijose: Herakleitas, Platonas, Yijing („Permainų knyga“), Laozi“, @eitis (lt), 2015, t. 201, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Naglis Kardelis, „Filosofinių įžvalgų paralelės senovės graikų ir kinų mąstymo tradicijose: Herakleitas, Platonas, Yijing („Permainų knyga“), Laozi“, Kultūrologija, 2005, t. 12: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos IV, p. 205–218, ISSN 1822-2242.
  • Institucinė prieskyra: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
Santrauka: Straipsnyje lyginamos senovės graikų ir kinų mąstymo tradicijos. Analizė pradedama bendresnio pobūdžio metodologinėmis pastabomis, siekiama pagrįsti požiūrį, kad šiuolaikiniame komparatyvistinės kultūrologijos raidos etape būtina akcentuoti ne tiek civilizacijų skirtumus, kiek jų panašumus, kurie suteiktų tvirtesnį pamatą civilizacijų dialogui, leistų kurti regioninių kultūrų skirtumus peržengiančias universalias metacivilizacines vertybes. Kultūriniai panašumai skirstomi į tris grupes: atsitiktinius sutapimus, kultūrines įtakas ir tipologines universalijas. Tarp tipologinių universalijų įdomiausiomis laikomos filosofinių įžvalgų paralelės, kurios atskleidžia universalią metafizinę bei egzistencinę skirtingoms civilizacijoms atstovaujančių mąstytojų patirtį. Senovės graikų ir kinų civilizacijos yra labai tolimos geografiškai, be to, graikų ir kinų tautos negiminingos etniškai, todėl tokioms skirtingoms kultūrinėms tradicijoms atstovaujančių mąstytojų filosofinių įžvalgų panašumai ypač stulbina ir verčia suabejoti kai kuriomis kultūrinio reliatyvizmo nuostatomis. Straipsnyje nagrinėjamos tipologinės paralelės tarp „Permainų knygos“ (Yijing) heksagramų ir Platono eidų (idėjų), taip pat panašumai tarp Laozi ištarų (Daodejing) ir Herakleito bei Platono įžvalgų. Filosofiniu požiūriu ypač įdomi paralelė tarp Dao, kuris Laozi apibūdinamas kaip „pavidalas be pavidalo“, ir eido, kuris Platono filosofijoje suvokiamas kaip „bepavidalis pavidalas“ (eidos aeides). Pabaigoje, be kitų, daroma išvada, kad juo gilesnė metafizinė bei egzistencinė patirtis matyti filosofinėse senovės graikų ir kinų mąstytojų įžvalgose, juo akivaizdesni panašumai tarp jų, o svarstymai socialinėmis ir antropologinėmis temomis atskleidžia jau ne panašumus, o veikiau kultūrinius abiejų mąstymo tradicijų skirtumus.

Pagrindiniai žodžiai: Herakleitas, Platonas, Yijing, Daodejing, senovės graikų filosofija, senovės kinų filosofija, klasikinės vertybės, neklasikinės vertybės, universalios žmogiškosios vertybės.
 
Šio straipsnio tikslas – atkreipti dėmesį į kai kurias filosofinių įžvalgų paraleles senovės graikų ir kinų mąstyme bei aptarti jų reikšmę komparatyvistikos metodologijai. Mes nekelsime sau uždavinio pateikti išsamią lyginamąją minėtų mąstymo tradicijų analizę, kuri privalėtų remtis gausios empirinės medžiagos nagrinėjimu ir pareikalautų daugiatomės studijos. Pastaraisiais dešimtmečiais pasaulyje pasirodė nemažai didelės apimties ir labai kruopščiai parengtų darbų, komparatyvistinės kultūrologijos ir idėjų istorijos požiūriu lyginančių Senovės Kinijos ir Vakarų mąstymo tradicijas. Vien paminėti šiuos darbus, kurie besidominčiam skaitytojui yra nesunkiai pasiekiami, pareikalautų pernelyg daug vietos ir nukreiptų mus nuo mūsų tikslo, kuris yra visiškai kitas. šis tikslas yra grynai filosofinis ir metodologinis, o ne siaurąja prasme mokslinis, kitaip tariant, orientuotas į esamo supratimo pagilinimą, o ne į naujo pažinimo įgijimą. Pastabos apie komparatyvistinį metodą ir nulems požiūrio kampą, kuriuo nagrinėsime pasirinktą temą.

Žodis „komparatyvistika“, kaip žinoma, yra kilęs iš lotyniško veiksmažodžio comparare „sulyginti, palyginti“, o šis – iš priešdėlio con „su“ ir parare „lyginti“, savo ruožtu parare – iš būdvardžio par „lygus, vienodas“ (prisiminkime Romos imperatoriaus kaip princepso apibūdinimą – primus inter pares „pirmas tarp lygių“). Ta pati semantika matyti ir kitose kalbose: antai lietuvių k. lyginamasis (sc. metodas) – iš „lygus“, vokiečių k. vergleichend – iš gleich „lygus“ ir t. t. Taigi lyginamasis, arba komparatyvistinis, metodas, siekiantis atskleisti tiek panašumus (kitaip tariant, „lygumus“, sutapimus), tiek skirtumus tarp lyginamų dalykų, neatsitiktinai įvardijamas būtent kaip lyginamasis, o ne kaip skirtinamasis metodas. Ieškodami tiek panašumų, tiek skirtumų tarp kurių nors dviejų reiškinių ar objektų, sakome, kad juos lyginame, o ne skirtiname. Ši asimetrija tarp lyginimo ir skirtinimo lyginimo naudai nėra atsitiktinė – ji turi gilų filosofinį ir loginį pamatą. Juk bet koks dalykų lyginimas, ieškant tiek panašumų, tiek skirtumų, remiasi tam tikru lyginimo pagrindu, tertium quid, bendruoju lyginamų objektų vardikliu. Tai rodo, kad skirtingumo sąvoka yra išvestinė iš tapatumo sąvokos ir logiškai apibrėžiama remiantis pastarąja.

 

Vis dėlto, žvelgiant istoriškai, komparatyvistikos įsigalėjimas humanitariniuose tyrinėjimuose sutapo su vakarietiškų europinės civilizacijos vertybių perkainojimu ir bandymais atsikratyti vienpusiškų eurocentrinių nuostatų. Tad nenuostabu, kad komparatyvistinė kultūrologija, siekusi išsklaidyti eurocentrizmo prietarus, neeuropinėse kultūrose pirmiausia ieškojo ne panašumų, o skirtumų, palyginti su kultūrine Europos tradicija, kitaip tariant, alternatyvių, esmingai skirtingų, nebendramačių europiniams mąstymo būdų, egzistencinės patirties formų ir estetinio suvokimo modusų. Kadangi mums, europiečiams, neeuropinėse kultūrose įdomiausia ir vertingiausia būtent tai, ko neturime patys, komparatyvistika neeuropinių kultūrų tyrinėjimuose ilgą laiką mūsų dėmesį kreipė būtent į vertybių skirtumus ir civilizacines alternatyvas. Didelę reikšmę tokiai tendencijai turėjo ir žemyninėje Europoje, pirmiausia Prancūzijoje, vyravusios filosofinės mados. Modernybei oponuojantis postmodernizmas daugelį civilizacinių modernybės ydų ėmė kildinti iš graikiškojo mąstymo būdo, esą paremto perdėtu tapatybės principo sureikšminimu. Tad akivaizdu, jog postmodernizmas, save suvokęs kaip opoziciją modernybei, o ne jos tąsą (nors de facto, man regis, postmodernizmas tėra rafinuota, tačiau neįsisąmoninta arba labai gerai užmaskuota modernybės programos tąsa), jau vien dėl savo deklaruojamos opozicijos modernybei ir graikybei siekė labiau akcentuoti skirtumus, periferiją ir marginalijas, o ne panašumus, kurie buvo siejami su tapatybės principu, centro sąvoka bei represyviomis socialinėmis struktūromis. Ankstyvajam postmodernizmui buvo būdinga radikaliai kairuoliška ideologija, jis iš esmės skleidėsi ne kaip kurianti, o kaip griaunanti, maištaujanti, sukylanti prieš dominuojančią politinę sistemą filosofija, siekusi apversti hierarchijas, vienas hierarchijas pakeisti kitomis, dažnai netgi represyvesnėmis už pirmąsias, o ne panaikinti patį hierarchinio dominavimo principą. Agresyvios ankstyvojo postmodernizmo formos dėmesio centrą gana dogmiškai perkeldavo iš represyviai tapatybei esą atstovaujančio centro į „dialogiškai“ skirtybei atstovaujančias marginalijas, beveik nemėgindamos ieškoti dialogo tarp centro ir periferijos, taip pat panašumų tarp centro, atstovaujančio klasikinėms Europos vertybėms, ir marginalijų, atstovaujančių kuriamoms neklasikinėms metacivilizacinėms vertybėms, panašumų, kurie pačias postmodernizmo pernelyg akcentuojamas centro ir marginalijų kategorijas atskleistų kaip reliatyvias. šiuolaikinis brandusis postmodernizmas, kartais dar vadinamas postpostmodernizmu, atsiriboja nuo ideologinių ankstyvojo postmodernizmo ekscesų, primenančių maoistinę kultūrinę revoliuciją, iš kurios jie sėmėsi įkvėpimo, ir mėgina kūrybingai derinti įvairias klasikinio ir neklasikinio mąstymo formas, ieško naujų vertybių, aklai neatmesdamas senų, tradicinių, laiko išbandytų.

 

Pirmajame kultūrinio Europos akiračio plėtros etape, kai eurocentrinės nuostatos dar buvo labai gajos, toks kultūrinių skirtumų pabrėžimas panašumų nepastebint arba juos nutylint buvo iš dalies suprantamas, nors vargu ar pateisinamas. Tačiau dabar, XXI šimtmetyje, kai postmodernistinis diskursas iš esmės užėmė Didžiojo Pasakojimo vietą ir iš marginalios filosofinės srovės virto svarbiausiu, dominuojančiu ir tradicinių diskursų atžvilgiu ne visuomet pakančiu kultūriniu sąjūdžiu, komparatyvistika, jau beveik įveikusi eurocentrizmą, ir pati turėtų atsikratyti vienpusiškai antieuropinės ir antigraikinės retorikos, kartu neatsisakydama kritiško europinių vertybių reflektavimo, kuris yra komparatyvistikos stiprybė. Globalizacijos sąlygomis viso pasaulio kultūros turėtų ieškoti sąlyčio taškų, o ne vien skirtumų, dingsčių ginčams ir aiškintis senas nuoskaudas. XXI šimtmetyje komparatyvistika, besiremianti komparatyviniu, taigi lyginamuoju, o ne skirtinamuoju, metodu, privalėtų – ir dėl pačios metodologinės savo bazės yra geriausiai pasirengusi – atskleisti sąlyčio taškus tarp skirtingų civilizacijų. Būtent šie sąlyčio taškai ir galėtų tapti šiaip jau labai skirtingų kultūrų ir mentalitetų dialogo pagrindu globalėjančiame pasaulyje. Vienai planetos metacivilizacijai ateityje iškils daugybė visoms tautoms bendrų problemų bei iššūkių, kurių nebus įmanoma veiksmingai spręsti, jei paskiros metacivilizaciją sudarančios civilizacijos neras nei noro, nei būdų susikalbėti, o vien aiškinsis, kuri už kurią pranašesnė ir kuri kuriai skolinga.

 

Įvairiose skirtingų civilizacijų kultūrinės raiškos srityse įžvelgiamus panašumus, man regis, galima suskirstyti į tris pagrindines grupes.

Pirmąją panašumų grupę sudaro visiškai atsitiktiniai sutapimai. Antai graikiškas žodis theos, reiškiantis „dievą“ ir actekiškas žodis teotl, taip pat reiškiantis „dievą“, skamba labai panašiai, nors graikų ir actekų kalbos negiminingos, o jomis kalbėjusių žmonių kultūros, atrodo, niekada nekontaktavo, nebent tikėtume fantastinėmis atlantologų hipotezėmis. Kitą panašumo, kuris tėra atsitiktinis sutapimas, pavyzdį regime šumerų ir senovės graikų kultūrose. šumerų kalbos žodis ti, atsižvelgiant į toną, kuriuo buvo tariamas, galėjo reikšti ir „strėlę“ ir „gyvybę“, „gyvenimą“, todėl šumeriška piktograma, vaizduojanti strėlę, galėjo ne tik piktografiškai reikšti žodį „strėlė“, bet ir logografiškai reikšti žodį „gyvybė“.

Turint galvoje minėtą šumerų kalbos faktą, neįmanoma neprisiminti šios Herakleito ištaros: „Lanko vardas – gyvenimas, o darbas – mirtis“ (tōi toxōi onoma BIOS, ergon de thanatos) (25 MA). ši graikų mąstytojo ištara paremta kalambūru, kurio esmė ta, kad garsų B, I, 0, S seka, nelygu kuris skiemuo – pirmas ar antras – yra kirčiuotas, – gali reikšti arba „gyvybę“, „gyvenimą“ (bíos), arba „lanką“ (biós), o lankas minėtoje Herakleito ištaroje ir figūruoja kaip mirties – dialektinės gyvenimo priešybės simbolis.

 

Taigi bíos/biós opozicija senovės graikų kalboje tiek skambesio, tiek semantikos požiūriu iš esmės tapati šumeriško žodžio ti, reiškiančio „gyvenimą“ , „gyvybę“, ir beveik taip pat, tiktai kitu tonu tariamo žodžio ti, reiškiančio „strėlę“, opozicijai. Labai nežymus skirtumas tik tas, kad gyvybės ir mirties dialektikos simboliu šumerų kalboje tampa žodis, reiškiantis „strėlę“, o graikų kalboje – žodis, reiškiantis „lanką“. Kadangi strėlė ir lankas yra to paties žudymo įrankio dalys, kurios neįsivaizduojamos viena be kitos, ši kultūrinė paralelė tarp graikų ir šumerų kalbų yra iš tiesų įstabi, tačiau, kaip galime spręsti, ji tėra visiškai atsitiktinis sutapimas, kaip ir minėtu žodžių theos ir teotl panašumo atveju.

Antrąją kultūrinių paralelių grupę sudaro panašumai, atsiradę dėl tiesioginių (genetinių) vienų kultūrų įtakų kitoms. Antai Hesiodo „Teogonijoje“ aptinkamas dievų kartų konflikto motyvas, kai jaunesnis dievas nuverčia nuo sosto savo tėvą ir perima valdžią, Hesiodo poemoje yra atsiradęs, matyt, dėl tiesioginės Artimųjų Rytų (konkrečiai – huritų-hetitų) mitologijos įtakos. Kitą pavyzdį galima pateikti iš architektūros istorijos: jei pavyktų įtikinamai pagrįsti požiūrį, jog dorėniškojo graikų architektūros orderio (ypač dorėniškojo kolonos kapitelio) kilmė yra egiptietiška, tai irgi būtų panašumas, atsiradęs dėl vienos kultūros įtakos kitai.

 

Ši antroji kultūrinių paralelių grupė yra itin gausi, be to, komparatyvinės kultūrologijos ištyrinėta nuodugniausiai. Deja, kai kurie šią paralelių grupę nagrinėjantys tyrinėtojai yra ideologiškai angažuoti, remiasi išankstine darbotvarke, paremta antieuropinėmis ir antihelėninėmis nuostatomis. Be abejo, kovoti su eurocentrizmo prietarais ir laužyti kolonijinės ideologijos suformuotus stereotipus yra svarbu, tačiau reikia tik apgailestauti, kad kai kurie autoriai puola į kitą kraštutinumą, – demonstruoja atvirkščią, inversiškai apgręžtą rasizmą, kuriam nerūpi nešališkas tiesos pažinimas, o tik postkolonijinis revanšas. Nors akivaizdu, kad Senovės Graikija nebūtų pajėgusi taip galingai atskleisti savo kūrybinio potencialo be kultūrinių impulsų, sklidusių iš Artimųjų Rytų ir ypač iš Egipto, vis dėlto neįmanoma rimtai vertinti teorijų, kuriomis siekiama įrodyti, kad Europa apskritai nėra pati sukūrusi nieko, kas būtų iš tiesų reikšminga kultūros požiūriu, kad visus arba beveik visus savo civilizacijos pasiekimus ji „pavogė“ iš Egipto, Babilono ar Persijos. Kultūrologai, kurie pradeda ginčytis, kokios – baltos ar juodos – spalvos yra deivės Atėnės oda, rizikuoja paversti komparatyvistiką nuobodžia ir netgi nesolidžia disciplina, o pernelyg smulkmeniškas ir griežtų moksliškumo kriterijų neatitinkantis kultūrinių prioritetų aiškinimosi būdas vargu ar gali patarnauti civilizacijų dialogui.

 

Trečiąją – ir įdomiausią – kultūrinių paralelių grupę sudaro tipologinės mąstymo bei kultūrinės raiškos universalijos, kurios, viena, nėra susijusios tiesiogiai (genetiškai), taigi nėra kultūriniai skoliniai, ir, kita, nėra atsitiktiniai sutapimai, nes tos sąsajos, kurios matyti šiose paralelėse, išreiškia universalią, kultūrų skirtumus peržengiančią žmonijos patirtį. Tai tam tikri kultūriniai ir filosofiniai invariantai, rodantys, kad yra dalykų ir tiesų, dėl kurių sutaria net pačios skirtingiausios kultūros. šie kultūriniai invariantai, beje, rodo, kad kultūrinis reliatyvizmas, dažniausiai akcentuojantis vien kultūrų skirtumus ir nebendramatiškumą, toli gražu ne visuomet yra teisinga filosofinė ir kultūrologinė pozicija.

Tipologiškai universalių kultūrinių paralelių iškyla įvairiose kultūros plotmėse ir srityse – filosofijoje, vaizduojamajame mene, literatūroje, netgi politikos, diplomatijos ir karybos teorijoje. šiame straipsnyje trumpai aptarsime tik vieną, tačiau labai svarbią tipologiškai universalių paralelių rūšį – filosofinių įžvalgų paraleles. Graikų mąstytojų Herakleito ir Platono, reprezentatyviai atstovaujančių Vakarų tradicijai, filosofines įžvalgas palyginsime su filosofinėmis įžvalgomis Rytų tradicijai ne mažiau reprezentatyviai atstovaujančiuose senovės kinų tekstuose – „Permainų knygoje“ (Yijing) ir Laozi ištarose (Daodejing). Akivaizdu, kad apie jokias tiesiogines įtakas – graikų kinams arba kinų graikams – čia negali būti nė kalbos. Taip pat akivaizdu ir tai, kad filosofinių įžvalgų paralelės senovės graikų ir kinų mąstyme tikrai nėra atsitiktiniai sutapimai. šios paralelės įmanomos tik todėl, kad iškiliausi Rytų ir Vakarų mąstytojai savo tekstuose įstengia atskleisti universalų, kultūrų skirtumus peržengiantį žmogaus mąstymo apie tikrovę būdą.

 

Jei manome, kad žmogaus mąstymas apskritai pajėgia prisiliesti prie nežmogiškos tikrovės slėpinio, tuomet galime spėti, kad šios paralelės įmanomos galbūt tik todėl, kad iškiliausi Rytų ir Vakarų mąstytojai realiai užčiuopia giliausius tikrovės pamatus. Jei nesame radikalūs reliatyvistai ir skeptikai, kitaip tariant, jei pripažįstame, jog tokie tikrovės pamatai iš tiesų egzistuoja ir didžiausi žmonijos protai įstengia nors retkarčiais apgraibomis prie jų prisiliesti, neturėtume stebėtis, kad giliausios ir esmingiausios skirtingoms civilizacijoms atstovaujančių mąstytojų įžvalgos yra beveik identiškos arba labai panašios.

Ypač įstabios ir mįslingos yra filosofinių įžvalgų paralelės tarp tokių, atrodytų, visiškai skirtingų ir nebendramačių mąstymo tradicijų, kaip senovės graikų filosofija ir senovės kinų išmintis. Labai informatyvus ir faktas, jog toks aistringas ikisokratinės graikų filosofijos gerbėjas, kaip Martinas Heideggeris, vėliau taip pat aistringai žavėjosi daoistine kinų filosofija ir netgi specialistų sinologų padedamas mėgino versti Laozi fragmentus.

Šiame straipsnyje paminėsime tiktai keletą įdomesnių paralelių – plačiau joms apžvelgti tektų skirti nemažos apimties studiją.

Pradžioje panagrinėkime „Permainų knygos“ ir Platono filosofijos panašumus. Senovės graikų – ypač Pitagoro ir Platono – filosofijai buvo labai svarbios tapatumo, sieto su riba bei vienetu, ir skirtingumo, sieto su beribiškumu, neapibrėžtu dvejetu bei materija, sąvokos. Aristotelio liudijimu (Met. I. 6, 987 b 19 ff.; 987 b 30 ff.), Platono eidai (idėjos) buvo vidurinė grandis tarp vieneto (monas) ir dvejeto (dyas; mega kai mikron), kitaip tariant, Platonas eidus suvokė kaip vienovės instanciją, įkurdintą tarp visiškai nediferencijuoto vienio ir visiškai neapibrėžto daugio (materijos). Eidai buvo suvokiami kaip turintys savyje ir tapatumo, ir skirtingumo, taigi loginėje plotmėje įkūnijantys panašumą.

 

Būtų galima klausti: kas bendra tarp, viena, pitagoriškosios skaičiaus bei platoniškosios eido sampratos ir, kita, „Permainų knygos“ heksagramų? O paralelė akivaizdi. Daugumą – nors ir ne visas – iš 64 heksagramų sudaro dviejų rūšių linijos: ištisinės, siejamos su moteriškuoju yin pradu, ir pertrauktos, punktyrinės, siejamos su vyriškuoju yang pradu. Ištisines heksagramų linijas galima palyginti su Platono filosofijos tapatumu, pertrauktas – su Platono filosofijos skirtingumu, o visą heksagramą – su Platono filosofijos eidais, kuriuose yra ir tapatumo, ir skirtingumo. Skirtumas tik tas, kad ištisinės, „tapačios sau“ heksagramų linijos, kurios „Permainų knygoje“ siejamos su moteriškuoju yin pradu, Platonui, Pitagorui ir kitiems graikams veikiau sietųsi su tuo, kas vyriška, o pertrauktos, punktyrinės heksagramų linijos, kurios „Permainų knygoje“ siejamos su vyriškuoju yang pradu, Platonui primintų tai, kas dauginga, sudvejinta, fenomeniškai suskaidyta ir padalyta, kitaip tariant, asocijuotųsi su tuo, kas moteriška. Be to, Platono eidai yra suvokiami kaip amžini, nekintantys kintančių šio pasaulio objektų provaizdžiai, o „Permainų knygos“ heksagramos yra amžini, nekintantys gyvenimo situacijų provaizdžiai, padedantys numatyti konkrečias gyvenimo situacijas, kurių yra be galo daug, pagal universalius, idealius jų modelius, kurių yra baigtinis skaičius.

Taigi Platono eidai, būdami nekintantys tam tikrose ribose be galo kintančių objektų provaizdžiai, įgalina teorinį mąstymą, o heksagramos, būdamos nekintantys tam tikrose ribose be galo varijuojančių situacijų provaizdžiai, padaro įmanomą praktinį veikimą. Eidai suteikia tvirtą pagrindą chaotiškų vaizdinių, nuomonių bei regimybių blaškomam žmogaus mąstymui, o heksagramos atskleidžia tam tikrus dėsningumus iš pirmo žvilgsnio visiškai chaotiškoje gyvenimo situacijų jūroje.

 

Įdomu, kad heksagramos, kaip situacijos provaizdžio, leidžiančio įžvelgti pakartojamumą nepakartojamume, interpretacija padeda nors iš dalies priartėti prie kinų kultūros esmės supratimo. ši esmė paradoksaliai atsiskleidžia kaip labai platoniška. Priminsime, kad „kultūrą“ (wénhuà) įvardijantis kiniškas terminas pažodžiui reiškia „konfigūracijų“ (wén) „virsmus“ (huà). „Kultūringiems“ konfigūracijų virsmams būdingas „nepakartojamas pakartojamumas“: pasaulis ir sociumas nėra sustingę absoliučiame tapatume, jie kinta, tačiau naujų formų (konfigūracijų) kitoniškumas radikaliai nepaneigia senų formų (konfigūracijų), kitaip tariant, šis santykinis kitoniškumas nevirsta absoliučiu skirtingumu.

Kinų supratimu, visos naujos formos yra naujos tik tuo požiūriu, kad vis naujai, kitoniškai varijuoja senas formas, o pastarosios savo ruožtu kartoja nekintamus, „idealius“ situacijų provaizdžius, kurių idealumas primena Platono eidų idealumą. „Nepakartojamą pakartojamumą“ šiuolaikinis mokslas aptinka pačioje gamtoje, kurios daugeliui objektų bei reiškinių būdingas fraktališkumas. Fraktalai yra idealūs, matematiškai gamtą modeliuojantys objektai, kurių dalys savo forma beveik tiksliai pakartoja fraktalo kaip visumos formą, kitaip sakant, fraktalai nepakartojamai pasikartoja vis mažesnėse savo dalyse, vis mažesniais masteliais. Fraktališkai auga kristalai (pvz., snaigės), susidaro kranto linija, šakojasi medis ir žaibas, per korėtą paviršių teka skystis.

 

Nepakartojamas fraktališkų gamtos objektų bei reiškinių pakartojamumas rodo, kad pati gamta, sakant kinišku stiliumi, yra „kultūringa“ – arba, tiksliau tariant, savo kultūrą ir sociumą kinai yra linkę suvokti ir kurti taip, kad jie atitiktų gamtą (skirtingai nei vakariečiai, kinai nedaro griežtos skirties tarp physis ir nomos, physis ir thesis, natura ir cultura). Kinų mąstymas gyvenimo situacijas įsivaizduoja kaip besiplėtojančias fraktališkai, o Platono filosofijoje iš esmės fraktališkai (nors pats graikų filosofas, akivaizdu, paties termino „fraktalas“ nevartoja) yra suvokiamos ne situacijos, bet objektai, jų struktūra; „fraktalinė“ įvairių kosmo ir žmogaus sielos lygmenų sąranga laiduoja jų organiškumą, įsismelkimą vienų į kitus ir vienovišką susilydymą, tačiau ši vienovė skirtingumo elementą išlaiko, nevirsta visiškai homogenišku, nediferencijuotu vieniu.

Dabar pereikime prie Laozi ir pirmiausia palyginkime jo ištaras su Herakleito ištaromis. Nepaisant daugelio skirtumų, kai kurios šių mąstytojų įžvalgos yra stulbinamai panašios. Apie platų, bet negilų žinojimą Herakleitas teigia: „Daugžinystė proto neišmoko“ (89 MA). Laozi kalba panašiai: „Žinojimas nebūna visapusis; visapusės žinios vertės neturi“ (81 sk.). Apie egzistencinę nelaimių ir kančių vertę Laozi teigia taip: „šiurpi nelaimė brangi tarsi kūnas“ (13 sk.). Jam visiškai pritartų Herakleitas, kuris tvirtina: „Gydytojai pjaustydami, degindami, ligonius visaip piktai kankindami, kaltinami imą iš ligonių niekuo nepelnytą užmokestį, tą patį gėrį darydami, kaip ir ligos“ (51 M). Tarp Laozi ištarų aptinkame ir tradiciškai graikiška laikomą saiko įžvalgą: „Nėra didesnio paklydimo už nepasotinamus troškimus“ (46 sk.). štai paralelė iš Herakleito „Fragmentų“: „Saulė neperžengs saikų; o jei ne, Erinijos, Dikės tarnaitės, ją suieškos“ (125 MA). Ir Herakleito, ir Laozi ištarose labai dažnas vaiko motyvas. Skirtumas tik tas, kad graikų mąstytojas vaikiškumą konotuoja ambivalentiškai, o kinų išminčius – beveik visuomet teigiamai.

 

Laozi ir Platono įžvalgų panašumai yra dar labiau stulbinantys. „Vadinama tai pavidalu be pavidalo, daikto vaizdu be daikto“ (Laozi, 14 sk.); „Didžiausiame regėjime pavidalo nėra“ (Laozi, 41 sk.). Ar tai neprimena Platono eido kaip „bepavidalio pavidalo“ (eidos aeides)? Dao panašus į Gėrio idėją Platono „Valstybėje“. Gėrio idėja, įkūnydama intensyviausią būtį, tuo pačiu metu peržengia būtį ir atsiduria tarsi „anapus būties“, „anapus esinio“, „anapus esmės“ (epekeina tēs ousias; Resp. VI, 509 b). Atrodytų, kad Gėrio idėja, kuri vainikuoja ontologinę tikrųjų esinių sritį, aukščiausiame būtiškojo intensyvumo taške pasvyra niekio link arba tiesiog peržengia tiek būties, tiek jos priešybės – niekio – kategorijas.

Panašiai ir Laozi teigia, jog „nebuvime įžvelgiamos mįslingos Dao gelmės, o buvime – jo kontūrai. Ir nebuvimas, ir buvimas, – abu jie kilę iš to paties, bet jų vardai skirtingi“ (1 sk.); kitoje ištaroje Laozi apie Dao teigia, kad „jis toks neišmatuojamai tamsus, kad rodos, jo išvis nėra“ (4 sk.). Apie mįslingą būties įsišaknijimą nebūtyje kinų išminčius sako: „Viskas pasauly gimsta iš buvimo; buvimas iš nebuvimo gimsta“ (40 sk.). Dao taip pat panašus į neregimą, neapčiuopiamą, bruožų neturinčią, bet ontologiškai iš visų esinių tvirčiausią uždangės esybę, minimą Platono „Faidre“: „Dao – tai esybė; ji skendi miglose ir ūkanose. Tamsios miglos, bet jose yra regėjimas; tirštos ūkanos, bet Jose yra tikrovė. Juoda gilybė, bet ten yra esmių esmė. Toji esmė labai tikra, ir yra joje tvirtumo“ (21 sk.); „O Dao – jei ištartume jį žodžiais – yra toks prėskas, net visai beskonis. Jis žiūrintiems nematomas, jis klausantiems negirdimas“ (35 sk.).

 

O štai kaip uždangės esybę apibūdina Platonas: „O uždangės neapgiedojo nė vienas iš čionykščių poetų ir niekuomet tinkamai neapgiedos, o ji štai kokia – juk reikia pagaliau išdrįsti tiesą ištarti, ypač tuomet, kai kalbi apie tiesą: toje vietoje tvyro bespalvė, be bruožų, neapčiuopiama esybė, iš tiesų būvanti, regima tik protui – sielos vairininkui; būtent į ją ir krypsta teisingoji pažinimo rūšis“ (Phaedr. 247 c).

Atsižvelgdami į tai, kas išdėstyta, galime formuluoti šiuos apibendrinimus ir išvadas:

1) Šiuolaikinėje postpostmodernizmo epochoje, kurioje ieškoma klasikinių ir neklasikinių vertybių, klasikinio ir neklasikinio mąstymo sintezės, komparatyvinė kultūrologija turėtų labiau akcentuoti ne lyginamų civilizacijų skirtumus, o panašumus. Civilizacijų dialogui ypač svarbūs tie panašumai, kurie nėra nei atsitiktiniai sutapimai, nei tiesioginės (genetinės) vienų kultūrų įtakos kitoms, kitaip tariant, kultūriniai skoliniai, o atsiskleidžia kaip tipologinės universalijos, kultūriniai invariantai, atskleidžiantys universalią, kultūrų skirtumus peržengiančią žmonijos patirtį. Tačiau tai nereiškia, kad civilizacijų skirtumai turi būti ignoruojami, nutylimi ar netyrinėjami. Reali empirinių faktų analizės praktika rodo, kad civilizacinių skirtumų yra gerokai daugiau nei civilizacinių panašumų, todėl panašumų tyrinėjimai niekada negalės nustelbti skirtumų tyrinėjimo. Be to, analizuojant kultūrų panašumus, visuomet būtina atkreipti dėmesį į subtilius skirtumus, išryškėjančius panašiais laikomuose civilizaciniuose fenomenuose.

2) Kad neabejotume tiriamų tipologinių kultūros universalijų grynumu, pirmapradiškumu ir fundamentalumu, privalome lyginti kiek įmanoma skirtingesnes ir geografiškai labiausiai viena nuo kitos nutolusias kultūras, kaip antai senovės graikų ir senovės kinų.

 

3) Tarp tipologinių kultūros universalijų bene įdomiausios yra universalių, kultūrų skirtumus peržengiančių filosofinių įžvalgų, konceptualizuojančių žmogaus sąlytį su pamatine tikrove, paralelės.

4) Graikų filosofijai atstovaujančių mąstytojų Herakleito ir Platono įžvalgų lyginimas su kinų išminčiai atstovaujančių tekstų Yijing ir Daodejing įžvalgomis rodo, kad juo metafiziškai gilesnės egzistencinės patirtys, kurias mėginama filosofiškai konceptualizuoti, tuo akivaizdesni filosofinių įžvalgų panašumai, kartais priartėjantys net prie visiško identiškumo. Filosofinių įžvalgų panašumai ryškiausi tuomet, kai skirtingų civilizacijų mąstytojai svarsto apie patį tikrovės pamatą. Labiausiai stulbina tai, kad netgi pati kalbinė išraiška, kuria mėginama nusakyti šį tikrovės pamatą (kaip antai „pavidalas be pavidalo“, „bepavidalis pavidalas“, kai kalbama apie kinų Dao ir Platono filosofijos eidus), dažnai būna beveik identiška net labai skirtingose ir geografiškai itin viena nuo kitos nutolusiose kultūrose. Ir atvirkščiai, juo labiau filosofinėse ištarose nuo metafizinės bei egzistencinės gelmės kylama į kultūriškai sąlygotų fenomenų, ypač į socialinių bei moralinių konvencijų paviršių, juo panašumų yra mažiau arba jie net visiškai išnyksta.

5) Būtent panašios filosofinės įžvalgos, peržengiančios grynosios kultūros, kultūrinio sąlygotumo ir kultūrų savitumo plotmę, gali tapti tuo minimaliu bendruoju vardikliu, išreiškiančiu universalią dvasinę žmonijos patirtį, nuo kurio prasidėtų skirtingų civilizacijų dialogas ir kuriuo remiantis būtų įmanoma kurti naujas, visų civilizacijų pripažįstamas metacivilizacines vertybes. Galima spėti, kad šiose metacivilizacinėse vertybėse bus realizuota klasikinių ir neklasikinių vertybių sintezė.

 

Literatūra

  • Adomėnas, Mantas, „Komentarai“ / Hėrakleitas, Fragmentai, graikišką tekstą parengė, vertė, įvadą ir komentarus parašė Mantas Adomėnas, Vilnius, Aidai, 1995, p. 89–349.
  • Allen, James P., Middle Egyptian: An Introduction to the Language and Culture of Hieroglyphs, Cambridge: Cambridge University Press, 2002.
  • Andrijauskas, Antanas, „Daoizmo idėjų pasaulis postmodernizmo kultūros kontekste“ / Laozi, Laozi, iš senosios kinų kalbos ir komentarus iš dabartinės kinų kalbos vertė Dalia Švambarytė, Vilnius: Vaga, 1997, p. 262–272.
  • Andrijauskas, Antanas, „Komparatyvistinės kultūrologijos erdvės“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Rytai–Vakarai: Komparatyvistinės studijos. I, Vilnius, 2002, p. 13–87.
  • Aristotle, Works, 23 Vols., London, New York: Loeb Classical Library, 1926–1970.
  • Barnes, Jonathan, The Presocratic Philosophers, London, New York, 1982.
  • Bernal, Martin, Black Athena; The Afroasiatic Roots of Classical Civilization, 2 vols., New Brunswick, N. J., 1987–1991.
  • Bowra, Cecil M., The Greek Experience, New York, Toronto, 1957.
  • Brague, Rémi, Ekscentriškoji Europos tapatybė, Vilnius: Aidai, 2001.
  • Burkert, Walter, Greek Religion, Oxford, 1987.
  • Burkert, Walter, Structure and History in Greek Mythology and Ritual, Berkeley, Los Angeles, London, 1979.
  • Burnet, John, Early Greek Philosophy, London, 1930.
  • Campbell, George L., Concise Compendium of the World’s Languages, London, New York, 1995.
  • Campbell, R. Joe, A Morphological Dictionary of Classical Nahuatl, Madison, 1985.
  • Curl, James Stevens, A Dictionary of Architecture, Oxford, 1999.
  • Diels, Hermann; Kranz, Walther, Die Fragmente der Vorsokratiker, Berlin, 1954.
  • Eliade, Mircea, A History of Religious Ideas, 3 vols., Chicago, London, 1978–1985.
  • Evans, Susan Toby, Ancient Mexico and Central America: Archaeology and Culture History, London, 2004.
  • Gould, John, Myth, Ritual, Memory, and Exchange: Essays in Greek Literature and Culture, Oxford, 2003.
  • Grube, George Maximilian Antony, Plato’s Thought, Indianapolis, 1980.
  • Guénon, René, „Rytų ir Vakarų priešprieša“, iš anglų kalbos vertė Audrius Beinorius / Antanas Andrijauskas (sud.), Rytai–Vakarai; Komparatyvistinės studijos. I, Vilnius, 2002, p. 287– 292.
  • Güterbock, Hans Gustav, Kumarbi, Mythen vom churritischen Kronos, Zürich, 1946.
  • Hėrakleitas, Fragmentai, graikišką tekstą parengė, vertė, įvadą ir komentarus parašė Mantas Adomėnas, Vilnius: Aidai, 1995.
  • Hersey, George L., The Lost Meaning of Classical Architecture: Speculations on Ornament from Vitruvius to Venturi, Cambridge, Mass., 1988.
  • Hornblower, Simon; Spawforth, Antony (eds.), The Oxford Classical Dictionary, Third Edition, Oxford, New York, 1996.
  • Kahn, Charles H. (ed.), The Art and Thought of Heraclitus; An Edition of the Fragments with Translation and Commentary, Cambridge, 1980.
  • Kahn, Charles H., Plato and the Socratic Dialogue: The Philosophical Use of a Literary Form, Cambridge, 1998.
  • Kardelis, Naglis, „Filosofiniai Platono stiliaus aspektai“, Literatūra, 2001, 43 (3), p. 41–56.
  • Kardelis, Naglis, „Literatūros kūrinių autorystė Graikijoje ir senovės Artimuosiuose Rytuose“, Literatūra, 2003, 45 (3), p. 39–48.
  • Kardelis, Naglis, „Poetinė Hesiodo teologija“ / Hesiodas, Teogonija, iš senosios graikų kalbos vertė, paaiškinimus parašė bei vardų rodyklę sudarė Audronė Kudulytė-Kairienė, baigiamąjį straipsnį parašė Naglis Kardelis, Vilnius, 2002.
  • Kardelis, Naglis, Vienovės įžvalga Platono filosofijoje; dialektika, mitas ir jų sąveika, Vilnius, 2002 (daktaro disertacijos rankraštis).
  • Kavolis, Vytautas, „Samprotavimai apie kultūrų rišlumą“, iš anglų kalbos vertė Valdas Jaskūnas, Loreta Poškaitė / Antanas Andrijauskas (sud.), Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos. I, Vilnius, 2002, p. 89–103.
  • Kemp, Barry J., Ancient Egypt: Anatomy of a Civilization, London, 1991.
  • Kirk, Geoffrey Stephen, Heraclitus: The Cosmic Fragments, Cambridge, 1954.
  • Kirk, Geoffrey Stephen, The Nature of Greek Myths, Harmondsworth, Middlesex, 1985.
  • Kirk, Geoffrey Stephen; John Earle Raven, Malcolm Schofield, The Presocratic Philosophers: A Critical History with a Selection of Texts, Cambridge, 1957.
  • Kraut, Richard (ed.), Plato’s Republic: Critical Essays, Lanham, Boulder, New York, Oxford, 1997.
  • Lamberton, Robert, Hesiod, New Haven, London, 1988.
  • Laozi, Laozi, iš senosios kinų kalbos ir komentarus iš dabartinės kinų kalbos vertė Dalia Švambarytė, Vilnius: Vaga, 1997.
  • Liddell, Henry George; Robert Scott; Henry Stuart Jones, A GreekEnglish Lexicon, Ninth Edition with Revised Supplement, Oxford, 1996.
  • Matthews, Gareth B., Socratic Perplexity and the Nature of Philosophy, Oxford, 2003.
  • Miller, Mary Ellen; Karl A. Taube, An Illustrated Dictionary of the Gods and Symbols of Ancient Mexico and the Maya, London, 1997.
  • Moravcsik, Julius, Plato and Platonism, Oxford, 2000.
  • Morris, Christopher G. (ed.), Academic Press Dictionary of Science and Technology, San Diego, 1992.
  • Munro, Thomas, Rytų estetikos ir meno pasaulis, iš anglų kalbos vertė Loreta Poškaitė, Vilnius: Vaga, 1997.
  • Nelson, Andrew N.; John H. Haig, The New Nelson Japanese – English Character Dictionary based on the Classic Edition by Andrew N. Nelson, completely revised by John H. Haig, Rutland, Tokyo, 1998.
  • Olson, Alan M. (ed.), Heidegger and Jaspers, Philadelphia, 1994.
  • Onians, John, Bearers of Meaning: The Classical Orders in Antiquity, the Middle Ages, and the Renaissance, Cambridge, 1988.
  • Peitgen, Heinz-Otto; Peter H. Rechter, The Beauty of Fractals, Berlin, 1986.
  • Pietronero, Luciano; Erio Tosatti (eds.), Fractals in Physics, Amsterdam, Oxford, New York, 1986.
  • Plato, Republic, transl. by George Maximilian Antony Grube, rev. by C. D. C. Reeve, Indianapolis, Cambridge, 1992.
  • Plato, The Republic, ed. by Giovanni R. F. Ferrari, transl. by Tom Griffith, Cambridge, 2003.
  • Plato, Works, 12 Vols., London, New York: Loeb Classical Library, 1914–1935.
  • Platon, La République, traduction nouvelle, introduction, notices et notes de Jacques Cazeaux, Paris, 1995.
  • Platonas, Faidonas, arba Apie sielą, iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Tatjana Aleknienė, Vilnius: Aidai, 1999.
  • Platonas, Faidras, iš graikų kalbos vertė ir paaiškinimus parašė Naglis Kardelis, baigiamąjį žodį parašė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 1996.
  • Platonas, Puota, arba Apie meilę, iš graikų kalbos vertė Tatjana Aleknienė, paaiškinimus parašė, bibliografiją ir rodykles sudarė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 2000.
  • Platonas, Sokrato apologija. Kritonas, iš graikų kalbos vertė Antanas Smetona, paaiškinimus parašė Vytautas Ališauskas, Vilnius: Aidai, 1995.
  • Platonas, Timajas. Kritijas, iš graikų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Naglis Kardelis, Vilnius: Aidai, 1995.
  • Platonas, Valstybė, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius, Vilnius: Mintis, 1981.
  • Poškaitė, Loreta, „Kinų mąstymo situatyvumas Vakarų postmodernistinės kultūros orientalizacijoje“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija, 7, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno instituto leidykla, 2001.
  • Poškaitė, Loreta, Estetinė būtis daoizme, Vilnius, 2004.
  • Redford, Donald B. (ed.), The 0xford Encyclopedia of Ancient Egypt, 3 Vols., Oxford, 2001.
  • Rice, Michael, Egypt’s Legacy: The Archetypes of Western Civilization: 3000 to 30 BC, London, 1997.
  • Roth, Ann Macy, “Afrocentrism” / Ann Macy Redford, D. B. (ed.), The Oxford Encyclopedia of Ancient Egypt, 3 Vols., 0xford, 2001; Vol, 1, p. 29–32.
  • Schulz, Regine; Matthias Seidel (eds.), Egypt: The World of the Pharaohs, Cologne, 1998.
  • Scully, Vincent, The Earth, the Temple, and the Gods: Greek Sacred Architecture, New Haven, 1962.
  • Townsend, Richard F., The Aztecs, Revised Edition, London, 2003.
  • Vernant, Jean-Pierre, Les origines de la pensée grecque, Paris, 1962.
  • Walcot, Peter, Hesiod and the Near East, Cardiff, 1966.
  • Wenke, Robert J., Patterns in Prehistory: Humankind’s First Three Million Years, New York, Oxford, 1999.
  • West, Martin Litchfield, The East face of Helicon: West Asiatic Elements in Greek Poetry and Myth, Oxford, 1999.
  • Zhang Yi, „Apie Laozi“, „Komentarai“ / Laozi, Laozi, iš senosios kinų kalbos ir komentarus iš dabartinės kinų kalbos vertė Dalia Švambarytė, Vilnius: Vaga, 1997, p. 170–261.
  • Жюльен, Франсуа, Путь к цели: в обход или напрямик, Москва, 2001.
  • История китайской философии, перевод с китaйского В. С. Таскина, общая ред. и послесл. Михаил Леонтьевич Титаренко, Москва, 1989.
  • Канева, Ирина Трофимовна, Шумерский язык, Санкт-Петербург, 1996.
  • Малявин, Владимир Вячеславович (сост.), Книга прозрений, Москва, 1997.
  • Михайлов, Борис Петрович, Витрувий и Эллада: основы античной теории архитектуры, Москва, 1967.
  • Мудров, Б. Г. (ред.), Большой китайско–русский словарь, Москва, 1999.
  • Роули, Джордж, Принципы китайской живописи, Москва, 1989.
  • Ся Чжуньи (главный ред.), Китайско–русский словарь, испр. изд., Москва, 2003.
  • Титаренко, Михаил Леонтьевич (ред.), Китайская философия: энциклопедический словарь, Москва, 1994.
  • Торчинов, Михаил Леонтьевич, Даосизм, Санкт-Петербург, 1993.
  • Щуцкий, Юлиан Константинович, Китайская классическая «Книга Перемен», Санкт-Петербург, 1992.
 

The Parallels of Philosophical Insights in the Ancient Greek And Chinese Thinking Traditions: Heraclitus, Plato, Yijing, Daodejing

  • Bibliographic Description: Naglis Kardelis, „Filosofinių įžvalgų paralelės senovės graikų ir kinų mąstymo tradicijose: Herakleitas, Platonas, Yijing („Permainų knyga“), Laozi“, @eitis (lt), 2015, t. 201, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Naglis Kardelis, „Filosofinių įžvalgų paralelės senovės graikų ir kinų mąstymo tradicijose: Herakleitas, Platonas, Yijing („Permainų knyga“), Laozi“, Kultūrologija, 2005, t. 12: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos IV, p. 205–218, ISSN 1822-2242.
  • Institutional Affiliation: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
Summary: First of all it is argued that at the present phase of its development the comparative cultural research should focus not on differences but rather on similarities between different civilizations. The search for similarities and for a common ground for human values that transcend the cultural differences is unavoidable and especially urgent in the face of global challenges. A dialogue between different civilizations should be based on universal human values which can be viewed as a common denominator of various culturally differentiated modes and traditions of human thought. This common denominator of human thought could show that in the face of fundamental metaphysical and existential experience which is common for all human beings cultural differences become insignificant and existentially irrelevant. In the first part of the article three types of similarities are spelled out: 1) the similarities that are nothing more than pure coincidences which may be interesting but are philosophically irrelevant; 2) the similarities that are the result of direct or indirect cultural influences, and 3) the similarities that are neither pure coincidences nor cultural influences but reveal themselves as typological universals. Among all of the typologically universal cultural similarities the universal philosophical insights into the very ground and nature of reality are the most important and philosophically interesting.

The second part of the article discusses the parallels of philosophical insights in the ancient Greek and Chinese thinking traditions. The insights of Heraclitus and Plato are compared with the philosophical revelations of the Chinese Taoist texts, the Yijing and the Daodejing. A case is made for a typological similarity between the Taoist notion of hexagram and the Platonic notion of eidos, idea. Almost all of the 64 hexagrams of the Yijing as well as the Forms (eidos) in Plato’s philosophy are logically constituted of the “same” and the “other” or, to put it another way, of the “identical” and the “different.” Afterwards are presented the typological similarities between the insights of the Daodejing, on the one hand, and those of Heraclitus and Plato, on the other. The most interesting among these parallels is the Taoist notion of Dao as the “form without a form” which is reminiscent of Plato’s understanding of eidos as the eidos aeides, i.e., the “formless form.” The conclusion is made that the more metaphysically deep are the insights of Greek and Chinese thinkers into the nature of reality, the more similar they are despite their cultural (genetical) unrelatedness. And vice versa, the more these speculations are concerned with social and anthropological problems, the more dissimilar and culturally specific they are. The metaphysically deep insights into the nature of reality, though culturally (genetically) unrelated, reveal themselves as typologically universal even on the level of their linguistic expression.

Keywords: Heraclitus, Plato, Yijing, Daodejing, ancient Greek philosophy, ancient Chinese philosophy, classical values, non-classical values, universal, human values.