Pranešime išskleidžiate sudėtingą vertimų grandinę: piešėjos patirtis → piešinys → piešėjos kalba → ikonografo kalba. Tyrime pabrėžiate komunikacijos vaidmenį, kuris sklandžiai ir veiksmingai dailės terapijai, matyt, yra būtina sąlyga. Podraug glaustai atkreipiate dėmesį ir tai, kad komunikacija minėtoje vertimų grandinėje, nors ir geidautina, toli gražu nėra vienintelė galimybė:

Pranešimo logika išauga iš dviejų prielaidų: „išverstų“ patirties duomenų akivaizdumo arba atsidavimo interpretacijai ir tuo pat metu tų duomenų priešinimosi atsklaidai, priešinimosi, reikalaujančio papildomos vertimo pastangos.

Vadinasi, galima ir šiokia tokia nekomunikacija, sąmoningi ar nesąmoningi komunikacijos trikdžiai.

Hm, galvoju sau: kas, jei vertimų grandinę laikome tą pačią, bet keičiame pačių vertimų sampratą, nuo komunikacinio modelio pereidami prie kitokio, pavyzdžiui, šniukštinėjamojo – „slapčia žiūrinėti, ieškoti, sekti, siekiant ką nors sužinoti, išsiaiškinti“ „Šniukštinėti“ | Danutė Liutkevičienė (sud.), Bendrinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2024 [žiūrėta 2025 m. liepos 12 d.]. . Tokiu atveju žiūrėdamas į piešinius, piešėją iš tikrųjų suvokčiau iš pasalų šniukštinėjančią tuos, kurie ją tiria (į ją nukreipti tiriami žvilgsniai juk – jos didžiausias priešas). Piešiniai virstų klastingu mergaitės masalu naiviems psichoterapeutams ir ikonografams (instinktyvi, iš prigimties plėšrūniška laikysena, iš kurios mergaitė negali vaduotis, net ir būdama silpna, nes gimė žmogumi, pačiu grobuoniškiausiu padaru Žemėje).

 

Judame toliau. Pamenate mudviejų pašnekesį apie klajoklius ir bastūnus? Žr. Kęstutis Šapoka, Aivaras Stepukonis, Rasius Makselis, Stanislavas Mostauskis, „Pranešimo svarstymas: Aivaras Stepukonis, „Filosofinio tautos apmąstymo prolegomenai“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tautos beieškant: tarp ontologijos ir ideologijos, @eitis (lt), 2016, t. 153, nr. 56 ir toliau [žiūrėta 2025 m. liepos 12 d.]. Nors ankstėliau minėtoje šniukštinėjimo reikšmėje pabrėžiamas žinojimas, kartu slepiasi ir pažįstančiojo kūno judėjimas – toks atsargus, daugiakryptis, atviras nuotykiams, nežinantis, kur nuves pėdsakai – slepiasi alkano, agresyvaus žvėries klajojimas, bastimasis uostinėjant maisto.

Palengva ryškėja klausimo, kurį netrukus formuluosiu, apribai. Skirtingai nuo komunikacinės vertimo sampratos psichoterapiniame kontekste, ikiterapinėje psichopatinėje fazėje ta vertimų grandinė, kurią nagrinėjate, ne tik nenustoja būti, tiesą sakant, ji toje fazėje ir mezgasi, darydama tai ne iš komunikacinių, o kitų, veik priešingų paskatų – pavyzdžiui, siekiant kurti buferines ženklų-vaizdinių sistemas gynimuisi nuo skausmingos aplinkos, su kuria subjektas nepajėgus tvarkytis. Taigi psichopatijoje vertimas tampa savęs perkėlimo į įsivaizduojamą buveinę, kurioje neskauda, arba skauda mažiau. Tokiu vertimu skausmingoji tikrovė slepiama nuo savęs, maskuojama, kraipoma, perkoduojama, tušuojama, kišama po raštuotais vidinių pramanų kilimais. Toks vertimas – mažne priešingybė to, ką darome versdami iš kalbos į kalbą!

Kaip lengva ar sunku jums, įgudusiam specialistui, dailės terapijos seansuose atpažinti nuoširdžią pagalbos ieškančios sielos komunikaciją nuo evoliucijos ištobulintų psichopato pastangų įtraukti jus į savo paties valgiaraštį?

 
Toks ir buvo mano pirmasis įspūdis, žiūrint į „Mano šeimą“: slegianti ir sekinanti iš arti alsuojančios, globojančios, besišypsančios švelniosios galios pajauta. Kuo tokia galia pranašesnė, tuo rafinuotesnė, pergalingai švytinti, manieringa, šilta, šypsni. Auka tuo lipšnumu hipnotizuojama, siurbiama į savąjį biolauką, negalėdama vystytis, savarankiškėti, laisvėti. O negalėti tai daryti jaunam augančiam organizmui, vadinasi, nykti.

Taip, sutinku. Mūsų aptariama paauglės piešinio interpretacija leidžia būtent taip vertinti jos ir mamos santykius. Kita vertus, gali būti, kad mes, išklausę tik vieną pusę, tapome šališki. Gali būti, kad mama ją varžo arba disciplinuoja ne daugiau nei bet kuri kita mama, atsakingai besirūpinanti savo vaiku ir, žinoma, neišvengianti paauglystėje kylančių tėvų ir vaikų įtampų. Gal mergaitė „sąlyginai normalų“ mamos santykį vertina kiek iškreiptai ir hipertrofuotai? O mes, turėdami prieš akis tik jos perspektyvą, neišvengiamai įkliūvame į tos perspektyvos spąstus? Iškart priduriu: rimtai tokios galimybės nesvarstau, nes kitus santykius mergaitė vertina stebėtinai blaiviai, tačiau atmesti ją (galimybę) taip pat neatmetu. Ir tai leidžia išsakyti mintį, susijusią su jūsų vėlesniais komentarais: net pats tiksliausias individualios patirties vertimas į komunikatyvų pasakojimą nebūtinai yra teisingas, nes ta patirtis gali išaugti iš iškreipto santykio su tikrove.

 
Vadinasi, galima ir šiokia tokia nekomunikacija, sąmoningi ar nesąmoningi komunikacijos trikdžiai.

Dailės terapijoje – bent idealiu atveju – nepakanka pakartoti paciento deklaruotą požiūrį, su juo siejamą patirtį, tenka ieškoti to, kas buvo vienaip ar kitaip nutylėta, užmaskuota, iškreipta. Net pats atviriausias žmogus sąmoningai kai ką slepia nuo kitų, o kai ką – ir nuo savęs, tik jau nesąmoningai. Kaip tokiomis aplinkybėmis pasitikėti vien tokio žmogaus žodžiais? Kita vertus, vizuali kalba tuo ir ypatinga, kad neretai piešiniu išsako gerokai daugiau, nei pacientas norėjo ar drįso išreikšti verbaliai. Vaizdas ir žodis dailės terapijoje paprastai papildo kits kitą, ir tuo pat metu tarp jų kone visada esama tam tikro disonanso: pastarojo atverta erdvė paprastai indikuoja tai, kas sąmoningai ar nesąmoningai buvo nutylėta ar kitaip „pameluota“. Tokiomis aplinkybėmis vertimas iš tiesų primena detektyvą ar jūsų minimą šniukštinėjimą: tarp ištartų žodžių dera aptikti neištartus, nes tik kartu su jais ištartieji kuria prasminę visumą.

 
Taigi psichopatijoje vertimas tampa savęs perkėlimo į įsivaizduojamą buveinę, kurioje neskauda, arba skauda mažiau. Tokiu vertimu skausmingoji tikrovė slepiama nuo savęs, maskuojama, kraipoma, perkoduojama, tušuojama, kišama po raštuotais vidinių pramanų kilimais. Toks vertimas – mažne priešingybė to, ką darome versdami iš kalbos į kalbą!

Įdomi analogija! Iš tiesų, tai galima vadinti vertimu „atvirkščiai“, užtemdymu vietoj nuskaidrinimo. Būtent taip psichika ginasi nuo jai nepakeliamos patirties, išstumdama, pamiršdama, pakeisdama kažkuo kitu. Tai universali žmogiškos sielos mechanika, pagrįsta prisitaikymo logika: nepakeliama tikrovė pertvarkoma paverčiant ją priimtina. Sumokant tikrovės iškreipties valiuta. Tačiau yra du „bet“. Pirma, tai, apie ką kalbate jūs, yra individualios vidujybės procesai, nenukreipti į tarpasmenės komunikacijos erdvę. O dailės terapijos skatinama paciento saviraiška reikšmingu mastu yra kreipinys arba dalybos su kitais žmonėmis. Antra, net ir išstumtu arba pakeistu pavidalu tokia patirtis nuodija savo nešėjo psichiką. Klasikinis pavyzdys – potrauminio sindromo simptomatika, rodanti, kad, nepaisant sumokėtos kainos, tokiu būdu pabėgti nuo sunkios patirties neįmanoma. Kitaip tariant, atvirkštinis vertimas dvigubinasi, vėl versdamas save atgal, tik nauju, dažniausiai destruktyviu pavidalu.

 
Kaip suprasti pagalbos šūksnį iš tokios rūšies jaunos patelės ar patino lūpų, m-m-m, dargi apsėstų (taip praeities kartos suprasdavo psichikos ligas)?

O kaip suprasti pagalbos šūksnį iš bet kurio kito žmogaus, jauno ir nejauno, turinčio ir neturinčio psichologinių problemų? Kai tiesiogiai prašoma pagalbos, viskas tarsi aišku, bet kai tas prašymas užmaskuotas, pakeistas kažkuo kitu, net neištartas, nors tos pagalbos laukiama? O kur dar praraja tarp supratimo ir pagalbos! Nėra vieno, visiems galiojančio atsakymo, bent aš jo nežinau. Yra bandymas, ir to bandymo atvertas kelias. Galima ir tenka remtis patirtimi, metodinėmis gairėmis, konkrečių terapinių priemonių protokolais, tą daryti, to šiukštu nedaryti, bet galų gale lieka supratimo arba empatijos šuolio paslaptis, surišanti du žmones. Kartais atskleidžianti save, o kartais – ne.

 
Kaip lengva ar sunku jums, įgudusiam specialistui, dailės terapijos seansuose atpažinti nuoširdžią pagalbos ieškančios sielos komunikaciją nuo evoliucijos ištobulintų psichopato pastangų įtraukti jus į savo paties valgiaraštį?

Esu labiau įgudęs dirbti su dailės terapijos metu surinktais duomenimis nei tiesiogiai vesti terapijos sesijas, todėl pacientų patirtis man geriau pažįstama įtarpintu, vadinasi, „nepavojingu“ pavidalu. Bet jei pažvelgti pro surinktų duomenų prizmę… Manau, ne, esu įsitikinęs, kad lengvai atpažįstu „pagalbos ieškančios sielos komunikaciją“, taip pat noriu tikėti, kad be didesnio vargo identifikuočiau asmenis su psichopato polinkiais, net ir gerai užmaskuotais. Dailės terapijos ciklas užima nemažai laiko, kiekviena sesija kryptingai stumia klientą atsiverti, maskavimasis ir slapukavimas neišvengiamai taptų pastebimas ir be specialių testų psichopatijai nustatyti. Kita vertus, turiu pripažinti, kad toks optimizmas nepagrįstas būtina profesine patirtimi: gal jau susidūriau su tokiu asmeniu, bet jo neatpažinau? Esu tikras, kad pranešime aptariama paauglė neturi nieko bendra su šiuo sutrikimu, bet gal taip manau, nes esu ne prie stalo, o ant stalo (tęsiant jūsų valgiaraščio metaforą)?

 
Tokiu atveju žiūrėdamas į piešinius, piešėją iš tikrųjų suvokčiau iš pasalų šniukštinėjančią tuos, kurie ją tiria (į ją nukreipti tiriami žvilgsniai juk – jos didžiausias priešas). Piešiniai virstų klastingu mergaitės masalu naiviems psichoterapeutams ir ikonografams (instinktyvi, iš prigimties plėšrūniška laikysena, iš kurios mergaitė negali vaduotis, net ir būdama silpna, nes gimė žmogumi, pačiu grobuoniškiausiu padaru Žemėje).

Keistoka, nors ir įtaigiai nupasakota vizija, su kuria pranešime aptariamas atvejis turi ne daug ką bendra, jei jį neįkelsime į jūsų nužymėtą koordinačių sistemą, grįstą plėšrūniškai manipuliatyviais santykiais. Jūsų paskutinis klausimas, į kurį ką tik atsakiau, neakivaizdžiai suponuoja galimybę vertėjui klysti interpretuojant surinktus duomenis. Kas, būdamas sveiko proto, atmestų tokią galimybę? Kita vertus, dailės terapijos atveriamas tyrimų laukas reikalauja ne tik žinių, dėmesingumo, bet ir tikėjimo sava intuicija, kurios išmintis, kaip „nemetodiškai“ tai beskambėtų, neretai yra itin vertingas pagalbininkas.

 
O kaip suprasti pagalbos šūksnį iš bet kurio kito žmogaus, jauno ir nejauno, turinčio ir neturinčio psichologinių problemų?

Toje vietoje teiravausi apie visą rūšį, tad nebeskirstytina į porūšius (individų grupes). Tai gan tamsi, „gotikinė“ pastaba apie žmogaus prigimtį, kuri, tinkamai suprasta, verčia akimirkai sudvejoti pačios pagalbos šiai rūšiai dora.

Esu tikras, kad pranešime aptariama paauglė neturi nieko bendra su šiuo sutrikimu […]?

Ne sutrikimu, o sveikata! Sutrikęs yra neklastingas žmogus, klastingas – sveikas kaip ridikas.

 
dailės terapijos atveriamas tyrimų laukas reikalauja ne tik žinių, dėmesingumo, bet ir tikėjimo sava intuicija, kurios išmintis, kaip „nemetodiškai“ tai beskambėtų, neretai yra itin vertingas pagalbininkas.

Ačiū, čia tiesiogiai atsiliepiate į mano pagrindinį klausimą ir, žinoma, įtikinate. Psichikos ligų mastas mūsų visuomenėje yra toks didelis, jog su šia negerove susiduriame kasdien. Psichopatijos apstu ir šeimose, ir darbovietėse, ir gatvėse. Tyrimai rodo, kad vien depresijos lygis Europoje svyruoja 55–65 % rėžiuose Žr. Statista Research Department, “Mental health in Europe: Statistics & Facts,” Statista.com, 2024 [žiūrėta 2025 liepos 28 d.]. . O kur dar kitos negalios. Mano dvasinis santykis su psichikos ligomis yra priešingas nei jūsų – trumpai drūtai, šalintis ir jokiu būdu nepadėti. Vidinis mano balsas kužda, kad tokius žmones gelbėti – negerai. Norėčiau geriau suprasti, kodėl būtent taip reaguoju, bet, aišku, ne čia ir ne dabar.

Dėkoju už įdomų pranešimą ir išsamius atsakymus! Daugiau klausimų neturiu.

 

On Translations: The Metamorphosis of Content in Objects and Bodies

Summary. The conference offers a critical reexamination of the concept of translation, juxtaposing traditional philological cases from Eastern and Western literary cultures with more experimental approaches drawn from philosophy, art therapy, and esoteric studies. Through this comparative and interdisciplinary lens, it uncovers and illuminates unexpected, often concealed dimensions of translation—facets that deepen scholarly inquiry and reveal intricate interconnections across fields: Dalia Švambarytė, in her presentation “The World of Numbers in Culture and Translation: The Case of the Japanese and Lithuanian Languages,” explains the challenges involved in translating Japanese numerals into Lithuanian—a language shaped by a different religious, folkloric, and ethical environment. Tadas Snuviškis, in his presentation “A Comparative Analysis of Sanskrit and Chinese Terminology in the Daśapadārthaśāstra (勝宗十句義論): Aspects of Translation and Semantic Shifts,” examines the translation of key Sanskrit terminology from the Vaiśeṣika school of Indian philosophy (6th century) into Chinese. Žilvinas Vareikis, in his presentation “Some Aspects of the Concept of Consistency in the Translation of Max Scheler’s Philosophy,” considers which translation strategies are most suitable for Scheler’s texts and how the translator’s role should be understood in the process of translating philosophical works. Rasius Makselis, in his presentation “Archaic Realism and the Impossibility of Translation,” defines the philosophical premises of archaic realism in Plato’s dialogue Cratylus and discusses manifestations of this phenomenon in various situations of translation impossibility. Aivaras Stepukonis, in his presentation “Biblical and Philosophical Hermeneutics: How to Translate Sense into Action?,” argues for the importance of the link between thought and behavior for theoretical understanding. Stanislavas Mostauskis, in his presentation “Experiences in Translation, or a Short Story of a Girl Told in Pictures,” explores the illustrator’s ability to express her experience through iconographic drawing motifs and translate it into the interpretive text proposed by the researcher.

Keywords: number, numeral, Chinese characters, Japanese phonetics, symbolic meaning, four, eight, nine, Murakami Haruki, George Orwell, measurements, historical periodization, age counting, significant dates, sheep chase, Vaiśeṣika, Daśapadārthaśāstra, translation, Sanskrit, Chinese terminology, philosophical translation, translator, Max Scheler, phenomenology, theory of translation, translation, realism, conventionalism, hermeneutics, ancient Lithuanian literature, Biblical studies, Holy Scripture, translation, hermeneutics, literary criticism, polysemy, fourfold sense, epistemology, powerless thinking, powerful thinking, pneumatics of thinking, art therapy, adolescence, disclosure of personal experience, iconographic analysis, change of gaze.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė