Pranešime išskleidžiate sudėtingą vertimų grandinę: piešėjos patirtis → piešinys → piešėjos kalba → ikonografo kalba. Tyrime pabrėžiate komunikacijos vaidmenį, kuris sklandžiai ir veiksmingai dailės terapijai, matyt, yra būtina sąlyga. Podraug glaustai atkreipiate dėmesį ir tai, kad komunikacija minėtoje vertimų grandinėje, nors ir geidautina, toli gražu nėra vienintelė galimybė:
Pranešimo logika išauga iš dviejų prielaidų: „išverstų“ patirties duomenų akivaizdumo arba atsidavimo interpretacijai ir tuo pat metu tų duomenų priešinimosi atsklaidai, priešinimosi, reikalaujančio papildomos vertimo pastangos.
Vadinasi, galima ir šiokia tokia nekomunikacija, sąmoningi ar nesąmoningi komunikacijos trikdžiai.
Hm, galvoju sau: kas, jei vertimų grandinę laikome tą pačią, bet keičiame pačių vertimų sampratą, nuo komunikacinio modelio pereidami prie kitokio, pavyzdžiui, šniukštinėjamojo – „slapčia žiūrinėti, ieškoti, sekti, siekiant ką nors sužinoti, išsiaiškinti“ „Šniukštinėti“ | Danutė Liutkevičienė (sud.), Bendrinės lietuvių kalbos žodynas, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2024 [žiūrėta 2025 m. liepos 12 d.]. . Tokiu atveju žiūrėdamas į piešinius, piešėją iš tikrųjų suvokčiau iš pasalų šniukštinėjančią tuos, kurie ją tiria (į ją nukreipti tiriami žvilgsniai juk – jos didžiausias priešas). Piešiniai virstų klastingu mergaitės masalu naiviems psichoterapeutams ir ikonografams (instinktyvi, iš prigimties plėšrūniška laikysena, iš kurios mergaitė negali vaduotis, net ir būdama silpna, nes gimė žmogumi, pačiu grobuoniškiausiu padaru Žemėje).