Nei Bieliauskas, nei Tabucchis čia nekalba tiesiogiai apie Kratile aptinkamą archajinę magišką kalbos sampratą, tačiau pateiktoje metaforoje atsispindi iššūkis, su kuriuo vertėjui tenka susidurti ir į jį emociškai reaguoti. Kalba nėra tobulai skaidri, lengvai konvertuojama ženklų sistema iš vienos konvencijos į kitą. Ji taip pat nėra hermetiška saugi erdvė, į kurią vertėjas susikrausto ir kurioje užsidaręs juda iš vienos kalbos į kitą. Kartais naujai įvardijami daiktai vertėją gali nubausti, jie tarsi stojasi piestu priešais, imasi teisėjo ir bausmės vykdytojo rolės, čia iškyla galios ir vertimo negalimybės santykio klausimas.

Norint šį klausimą gerai suvokti, tenka gilintis į paties vertimo sampratą ir aiškintis, kaip joje pozicionuojami galios ir kalbinio realizmo diktuojamo vertimo negalimybės elementai. Juos bus mėginama aptarti pasitelkiant taip pat ir nekalbines situacijas, turinčias padėti geriau suvokti su galia susijusias magiškojo, religinio bei meninio realizmo apraiškas kultūroje. Po keleto istorinių vertimo negalimybės įveikos pavyzdžių pranešime bus pateiktas lietuviškosios vertimo sampratos komentaras apie savotišką, galimai, realistinį, jos topologijos aspektą.

 

2. Nekalbinė archajinio realizmo analogija: kaip saugiausia fotografuoti šamaną?

Prieš cituojant ir komentuojant istorinius šaltinius, norisi pateikti pavyzdį buitinės asmeninės patirties, kurioje, galima daryti prielaidą, juntama archajinio realizmo rudimentų. Net jeigu juos galima būtų diskredituoti, kaip prietarus, jie ganėtinai gerai iliustruoja mūsų jautrumą archajinėms reikšmėdaros formoms, pirmiausiai būdingoms magija tikinčioms visuomenėms. Analogija pateikiama tam, kad vėlesnių pavyzdžių komentaruose archajinio realizmo samprata įgautų labiau apčiuopiamus kontūrus ir netgi tam tikrą emocinį foną, būdingą mums susiduriant su realia ar potencialia grėsme, kylančia iš mus galinčios pasiekti kito galios.

Įsivaizduokime tradicinį ir tipišką krikščioniško Kalėdų miestelio šurmulį: prekeivių nameliai, nesudėtingos žaislų loterijos vaikučiams, spalvotos girliandos, cukraus vata ir meduoliai. Tačiau šį kartą vieningoje ir gerai nuspėjamoje miestelio patirtyje atsiranda labai aiškus kultūrinis disonansas. Savo įprastoje kasdienėje vietoje, nepaisydamas krikščioniškojo šurmulio, Kalėdų miestelio pakraštyje įsikūręs savo būgną muša senyvas imigrantas šamanas. Niekuo nesutrikdyta jo veido išraiška leidžia ginti įspūdį, kad tai ne jis savo būgnu trikdo per garsiakalbius sklindančių kalėdinių giesmių harmoniją, bet priešingai, būtent šis visas Kalėdinis turgus, kaip laikinas svetimkūnis, įsiveržia į šamano erdvę, kurią jis apsibrėžęs palaiko ir beveik su kasdieniu nuoseklumu kultivuoja savo giesmėmis ir ritmais.

 

Kontrastas pasirodo pakankamai įdomus, kad būtų vertas nuotraukos, kuri galėtų byloti apie globalistinę vietos tradicijų niveliaciją arba postmodernistinį „anything goes“. Bet, kita vertus, jeigu tokios nuotraukos prasmė būtų ne postmodersnistinė ir „post-tiesos“ prasmių niveliacija, bet būtent pats kontrasto nervas, t. y. kultūrų disonansas, tuomet tenka pripažinti, kad norisi žaisti pagal kitas taisykles.

Nors taip ir neatrodo, bet sakykime, kad šamanas tikras. Kad jis geba bendrauti su dvasiomis, transe keliauti po transcendentinius pasaulius ir pajungti dvasias savo valiai. Ar nebus taip, kad mėginimas jį nufotografuoti išprovokuos dvasias – šamano dvasinio kontrakto dalyves – pasinaudoti fotografija, kaip poveikio kanalu ir tokiu būdu paveikti patį fotografuojantį? Antropologijos istorijoje apstu dokumentuotų atvejų, kai „pirmykštės“ gentys itin jautriai reaguoja į fotografijos „magiją“ ir priešinasi pastangoms jas fotografuoti bijodamos, kad vaizdo fiksavimas ir pasisavinimas pagamintoje fotografijoje pagrobia ir įkalina fotografuojamo žmogaus sielą Žr. Elizabeth Edwards, Raw Histories: Photographs, Anthropology and Museums, 2021; Christopher Pinney, Photography and Anthropology, 2011. . Nors vėliau paaiškėjo, kad daugelis šių liudijimų buvo bent iš dalies sutirštinti pačių antropologų, siekusių paryškinti jų aprašomų genčių „pirmykštiškumą“, tačiau faktas, kad pačių genčių atstovai vėliau naudojosi šiais motyvais ir jų pagrindu ilgainiui pradėjo patys kontroliuoti jų pačių gyvenimo fotografavimo procesą nustatydami jiems priimtas taisykles ir tabu, rodo, kad pirmykštė magija ar jos imitacija buvo visai suderinama su šiuolaikiniam pasauliui suprantamu komunikacijos galios principu, kad būtų galima pasiekti sutartinio šios magijos ir galios balanso. Kitais žodžiais tariant, pirmykštės ir šiuolaikinės kultūros sankirtoje įvyko transakcija, kuri simboliškai išsprendė konfrontaciją ir panaikino galimo konflikto prielaidas (deja, regis, ne visi antropologai-fotografai spėjo pasiekti tokios simbolinės santarvės…).

 

Minėtam fotografą išgąsdinusiam poveikiui būtų reikalingas nešėjas, medija, šiuo atveju, tai būtų grojančio šamano vaizdas ir (ar) garsas. Daugiausiai poveikio potencijos turėtų paties performanso perkėlimas į kitą vietą kartu su pačiu šamanu ir visa jo atributika. Silpnesnis būtų kokio nors performanso atributo – būgno lazdelės, atitrūkusio kostiumo kuto, arba paties šamano kūno dalies (plauko, danties ar nago) panaudojimas poveikiui kanalizuoti. Magiškai ar technologiškai „pagautas“ vaizdas ar garsas būtų dar silpnesnis kanalas, čia prioritetas matyt tektų analogiškam vaizdo ar garso perdavimo būdui. Analoginėje kameroje vaizdas, pro objektyvą patekęs į „tamsųjį kambarį“, palieka atspaudą šviesai jautrioje terpėje – juostoje, plokštelėje, popieriuje. Vaizdas terpėje išlieka ir išryškintas tampa regimas bei panaudojamas analoginėms vaizdo kopijoms reprodukuoti ir tiražuoti (kontaktinio spaudo ar išdidinimo didintuvu būdu). Nuo „originalo“ iki analoginės atvaizdo „kopijos“ vaizdas nepatiria transformacijos, jis nėra kaip nors perkoduojamas, ar išverčiamas į kitą informacijos perdavimo kalbą, net jeigu ir yra perkeliamas iš vienos medijos į kitą (pvz., iš negatyvo juostelės į popierių), kažkas esminio šiame perdavime keliauja nepakitęs, atpažįstama kontūro visuma, vaizdo forma, pavidalas išlieka toks, kokį pačioje pradžioje „pamatė“ objektyvas. Tokiu būdu vaizdo perdavimo procesas neatliko to, ką būtų galima vadinti prasmės perkėlimu. Tarp pirminio vaizdo, kurį fiksavo objektyvas ir galutinio jo perdavimo rezultato – pvz. nuotraukos, yra ne tik priežastinis, genetinis, bet ir pavidalo, eidetinio tapatumo ryšys. Naudojant retorikos terminologiją, šis ryšys yra artimesnis metonimijos, o ne metaforos tropui.

 

Atrodo, kad naudojant skaitmeninę kamerą dvasinio poveikio kanalas nėra toks skaidrus. Čia objektyvas sufokusuoja vaizdą ant šviesai jautraus elektroninio sensoriaus paviršių ir šis jau savo ruožtu įvykdo informacijos vertimo, perkodavimo veiksmą. Elektroniškai binariniu kodu užkoduotas vaizdas tampa elektroninio skaitmeninio manipuliavimo objektu. Taip užkoduotą vaizdą fotoaparatas mums parodo savo ekranėlyje, mes jį galime perkelti į kompiuterį ir jame jį „atidaryti“ tokį patį, koks buvo pamatytas fotoaparato (jeigu jame ir kompiuteryje naudojamas tas pats spalvų kodavimo profilis). Ar ši „skaitmeninė membrana“ apsaugotų nuo klastingos šamano atakos? Nežinia, norisi daugiau garantijų. O ką, jeigu apsidrausti pasinaudojant pačiomis naujausiomis technologijomis ir taip rasti dar mažiau skaidrų kanalą? Dirbtinį intelektą naudojančios vaizdų generavimo programoms reikia žodžiais nusakyti, ką jos turi pavaizduoti. Nors panašumo tarp tikro vaizdo ir programos sukurtojo nebėra, tačiau dirbtinis vaizdas netiesiogine, perkeltine prasme (galime sakyti sutartine prasme, konvencionalistiškai) fiksuoja patirtį ir kartu tobulai apsaugo nuo galimo maginio poveikio.

Galiausiai pavyksta problemą išspręsti dar ir kitu būdu. Euras krenta į šalia pastatytą varinį indą ir parodžius fotoaparatą šamanas paprašomas leidimo jį nufotografuoti. Plati šypsena rodo, kad jis neprieštarauja. Tokiu būdu buvo dar kartą pasiekta ekonominė transakcija tarp pirmykštės magijos ir komunikacijos galios, taigi dar vienas fotografas buvo galimai apsaugotas nuo potencialios grėsmės (1–2 pav.).

 
1. pav. Potencialiai „nesaugi“ analoginė šamano fotografija
1. pav. Potencialiai „nesaugi“ analoginė šamano fotografija
 

3. Vertimo negalimybės pavyzdžiai religinio realizmo akivaizdoje

Senovės magiškųjų tekstų pavyzdžiai liudija daugybę manipuliacijos šventais rašmenimis atvejų, kai magiškasis poveikis įmanomas ne perkeliant tekstų prasmę (arba verčiant iš vienos kalbos į kitą), bet manipuliuojant pačiais daiktais, kurie yra fiziškai susiję su tekstais. Žemiau pateikiama fotografija magiškai gydančių lentelių, ant kurių paviršiaus užrašytas Korano citatas ir magiškus skaičius nuplovus vandeniu, jis būdavo pateikiamas išgerti ligoniui (3 pav.).

3. pav. 4 lentelės, III C 45582, 45581, 45580, 45583, Naujasis muziejus, Berlynas Eksponato anotacija: „Ant lentelių užrašytos Korano eilutės ir simboliniai skaičiai, kurie, kaip tikima, yra palaimos ir malonės šaltiniai. Vėliau religijos specialistai užrašus nuplaudavo vandeniu. Ligonis gerdavo vandenį, kad atgautų sveikatą“.
3. pav. 4 lentelės, III C 45582, 45581, 45580, 45583, Naujasis muziejus, Berlynas
 

Ant magiškų lentelių užrašytas šventas tekstas, maginės formulės ir skaičiai nėra koduojami ar verčiami išsaugant ir perkeliant į kitą terpę jų simbolinį turinį. Magišką galią šioje terapijoje perduoda ne ženklo reikšmė, bet pati fizinė terpė, turėjusi stebuklingą sąlytį su šventu ar magiška galia pasižyminčiu tekstu.

Religijos istorija mena itin įdomų religinio realizmo sukurto vertimo negalimybės įveikos atvejį. Kaip žinia, 3 a. pr. Kr. judėjų religijos pagrindas – hebrajiškasis Šventasis Raštas – helenizuotai judėjų diasporai tapo nebesuprantamas ir todėl buvo atliktas jo vertimas iš hebrajų į graikų kalbą Žr. Natalio Fernández Marcos, The Septuagint in Context: Introduction to the Greek Version of the Bible, pp. 35–51. . Vertimas susidūrė su religinės sankcijos poreikiu – juk žydams yra šventas ne tik jų raštų turinys, bet ir pats hebrajiškas raštas, pati teksto raidė. Vertimo šventumą turėjo pagrįsti legenda, teigusi, kad vertimą nepriklausomai atliko 72 vertėjų (po 6 iš visų žydų genčių), kuriuos sukvietė į Aleksandrijos miestą Ptolemajas II ir uždaręs į atskirus kambarius liepė surašyti „jūsų mokytojo, Mozės, torą“. Vertėjams baigus darbą ir palyginus vertimo rezultatus, paaiškėjo, kad visi vertimai idealiai sutapo paraidžiui, nes vertėjams „Dievas į galvas įdėjo“ tą patį vertimo tekstą. Tokiu būdu originalių rašmenų šventumas buvo išsaugotas, o naujasis vertimas įgavo religinę sankciją dėl savo dieviškosios kilmės, kurią paliudijo kiekybiškai išreikštas autentiško vertimo stebuklo mastas.

 

Unikalią religinių, istorinių ir kultūrinių aplinkybių dėka susiklosčiusią situaciją, kurioje informacijos perdavimas, kodavimas, vertimas, susiduria su religinio realizmo pretenzija ir vertimo negalimybe, regime Romoje esančioje Šv. Petro grandinėse bazilikoje (ital. San Pietro in Vincoli). Bažnyčia garsėja šv. Petro grandinėmis, kurios, kaip I a. relikvija, yra saugomos bažnyčioje ir pagerbiamos kasmet rugpjūčio 1 d. švenčiant oficialią šv. Petro grandinių šventę. Toje pačioje bažnyčioje yra dar viena įžymybė – Mikelandželo Buonaročio Mozės skulptūra. Šv. Jeronimui atlikus Šventojo Rašto vertimą iš hebrajų į lotynų kalbą, Mozei buvo priskirti ragai Mozės veido oda hebrajiškai apibūdinta kaip qāran (spindinti šviesa, šlovė, skleidžianti šviesos spindulius). Šv. Jeronimas šį žodį perskaitė kaip qeren ir išvertė į lot. cornuta – „raguota“. . Ištikimas raguoto Mozės ikonografijai, Mikelandželas vaizduoja pranašą, laikantį lenteles su Dievo įsakymais ir piktu žvilgsniu žvelgiantį į jo pasitraukimo metu atkritusius žydus (4–5 pav.).

4. pav. Šv. Petro grandinės, Šv. Petro grandinėse bazilika, Roma
4. pav. Šv. Petro grandinės, Šv. Petro grandinėse bazilika, Roma
 

Tarp dviejų krikščioniškosios religijos tiesą komunikuojančių artefaktų po tos pačios bažnyčios stogu mezgasi diskusija: kuris iš jų pasižymi stipresne poveikio galia ir kaip ji perduodama. Mozės skulptūra yra įtaigus meno kūrinys, kuris į renesanso skulptūros meno kalbą koduoja arba išverčia tai, kaip Mikelandželas supranta tradicinį Mozės įvaizdį ir kaip jį pats interpretuoja įkūnydamas konkrečiame jutimais suvokiamame pavidale. Tuo tarpu šv. Petro grandinės, tikima, yra tas pats daiktas, kuris savo laiku buvo surakinęs šv. Petro rankas, iš kurių apaštalą stebuklingai išvadavo angelas Žr. Lukas, „Apaštalų darbai“, Apd 12,3–19. . Įdomu tai, kad šv. Petras buvo kalintas du kartus ir todėl būta dviejų skirtingų grandinių, kurias šv. Leonas Didysis, Romos vyskupas, laikė šalia ir kurios stebuklingai susijungė į vieną daiktą. Ši stebuklinga ontologinė transformacija yra tiesioginė antitezė simbolinei Mikelandželo Mozės įvaizdžio transformacijai į raguotą skulptūrą ir gali būti priešinama, kaip religinio realizmo atvejis, simboliniam nominalizmui.

Šv. Petro grandinių transformacija yra tokio paties pobūdžio kaip Septuagintos vertimo – stebuklas sukūrė naują daiktą, kuris yra nemažiau autentiškas ir šventas, negu prieš tai buvęs (dvejos grandinės, hebrajiškoji tora). Septuaginta yra autentiškas vertimas ne dėl to, kad tiksliai perteikia originalaus teksto turinį, bet dėl savo stebuklingos dieviškos kilmės, šv. Petro grandinės yra autentiškos ne todėl, kad simbolizuoja apaštalo kančią, bet todėl, kad turėjo fizinį kontaktą su pačiu apaštalu.

 

Šventojo Rašto hebrajiškojo teksto neskaidrumas vertėjui Martinui Lutheriui iškelia hermeneutinį iššūkį, kuris reikalauja naujo prasmės kriterijaus, esančio anapus teksto, tarp pasaulio ir istorijos daiktų ir įvykių. 1483–1546 m. Šventąjį Raštą į vokiečių kalbą vertęs Lutheris savo vertimo įžangoje rašo:

Martin Luther:
Hebrajų kalba, deja, nuėjo taip toli, kad net žydai apie ją mažai žino, o jų komentarais ir interpretacijomis (kurias esu patikrinęs) negalima pasitikėti. Manau, kad jei Bibliją norima vėl prikelti, šį darbą turime atlikti mes, krikščionys, nes turime Kristaus supratimą, be kurio kalbos žinios yra niekas. Kadangi šio supratimo neturėjo, senieji aiškintojai, net šv. Jeronimas, daugelyje vietų darė klaidų. Martin Luther, D. Martin Luthers Werke, 120 Bände, Weimar, 1883–2009. Skaitmeninė versija: Martin Luther, „D. Martin Luthers Werke, Weimar 1883–1929, Weimarer Ausgabe“, 2025. Įžangos vertimas į anglų kalbą: Martin Luther, “Works of Martin Luther: Prefaces to the Books of the Bible,” 2025.

Lutheriui „Kristaus supratimas“ yra svarbesnis už kalbos mokėjimą, krikščioniškosios hermeneutikos požiūriu Naujasis Testamentas, Jėzaus Kristaus geroji naujiena yra raktas, kuris padeda geriau suprasti Senąjį Testamentą, net jeigu jo kalba ir turinys šiandien atrodo itin tamsūs. Pats istorinis Jėzus Kristus, jo asmens liudijimas tampa svarbesniu už Šventojo Rašto raidę. Krikščionybė nuo pat to momento, kuomet Jėzus siuntė savo apaštalus skelbti pasauliui gerąją naujieną, nėra ribojama nei politinių, nei etninių, nei lingvistinių sienų. Pats istorinis Kristus yra krikščionybės religinė realija, paklūstanti ne simbolinio prasmės perkėlimo, perkodavimo ar vertimo logikai, bet ontologinei dieviškojo stebuklo logikai (plg. panašų Eucharistijos sakramento stebuklo aiškinimą: pakylėjimo metu stebuklingai pasikeičia ne atsitiktiniai duonos ir vyno atributai, bet jų esmė, taigi, Eucharistija nesimbolizuoja kūno ir kraujo perkeldama prasmę, ji yra pati realija, tikrasis „daiktas“).

 

Lutherio ambicija Kristaus supratimo pagalba „nušviesti“ Senąjį Testamentą ataidi kito reformacijos atstovo kūrinio, turėjusio lemiamą poveikį Lietuvos kultūros istorijai, įžangos žodžiuose. Pasak Martyno Mažvydo, jo parengtas krikščioniškųjų tekstų rinkinys bei lietuvių kalbos skaitymo pradžiamokslis skaitytojui suteiks tai, ko norėjo, bet negalėjo gauti jo tėvai ir seneliai, bet dabar, kartu su lietuviškai bylojančiais rašmenimis, skaitytojams tampa prieinama krikščioniškoji dieviškojo išmanymo šviesa Žr. Martynas Mažvydas, Katekizmas, p. 15–35. . Katekizmas ne tik patenkina seną šios šviesos troškulį, bet taip pat ir paakina atsisakyti visko, kas prieštarauja pačiai tikėjimo šviesai – pagoniškų dievų ir prietarų. Kaip pabrėžia autorius, šie pagonybės reliktai tėra tamsa, jie negali nieko duoti skaitytojui, kuris turi suprasti, kad vienintelis Dievas yra visa ko kūrėjas ir bet kokio gėrio šaltinis.

Nors oficialų Žemaitijos krikštą (1417) ir Mažvydo Katekizmą (1547) skiria vos 130 metų, įžangos tonas nėra apologetinis, užuomina apie pagoniškojo tikėjimo liekanas nuskamba labiau kaip retorinė figūra, paryškinanti sąmoningą švietėjišką leidinio misiją. Visgi nepavyksta išvengti įspūdžio, kad leidinys yra „vertimas“ ne tik kalbine prasme (teisingumo dėlei, reikia sakyti, vertimas „iš dalies“, nes rinkinyje esama ir originaliai sukurtų tekstų). Pats leidinio publikavimas lietuviškai kalbančiam adresatui yra kartu ir politinis galios veiksmas, kuriuo iki šiol anapus kalbos barjero buvusi gyvenimo dalis yra „verčiama“ atsisakyti pagoniškųjų reliktų ir priimti krikščioniškąją tiesą ir transformuotis į krikščionio gyvenimą.

 

4. Lietuviškosios „vertimo“ sampratos realistinė topologija

Praėjus daugybei amžių nuo Septuagintos iš Vulgatos vertimų, Martynas Mažvydas savo Katekizmo pratarmėje vėl kalba apie dieviškosios tikrovės tiesą. Norint šią tiesą pažinti, nepakanka vien „kalbos žinių“, arba vien skaitymo įgūdžių, ją reikia ir „permanyti“, t. y. suprasti kaip krikščioniškojo tikėjimo turinį, jį priimti, iš-pažinti, ir tokiu būdu kreipti, pasukti savo mąstymą ir gyvenimą į šiame turinyje nurodytas vertybes.

Šiuolaikinė lietuviškoji vertimo, kaip „viena kalba išreikšto teksto išdėstymo kita kalba“ „Vertimas (meninis), kuria nors kalba parašyto grožinės literatūros kūrinio teksto kūrybiškas perteikimas kita kalba“ („Vertimas: žodžio reikšmė nr. 8“, 2017); „Versti – vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba“ („Versti: žodžio reikšmė nr. 15“, 2017). , samprata yra artima lotynų kalbos žodžiui vertere, kuris taip pat žymėjo ir, pvz., tekstų vertimą iš graikų į lotynų kalbą („vel ex Graeco in Latinum vel ex Latino vertere in Graecum Plinus Minor, Epistulae, VII, 9. ) ir taip pat etimologiškai buvo susijusi su vertimo, kaip pastangos pakeisti kryptį, nukreipti, reikšme.

Įdomu tai, kad šiuolaikinių gyvų Europos kalbų kontekste tokio žodžio vartojimas būtent kalbiniam vertimui nusakyti yra itin retas – be lietuvių kalbos analogišką veiksmažodį matome tik suomių kalboje: kääntää reiškia „pasukti, paversti“, taip pat ir „versti iš vienos kalbos į kitą“. Kitose kalbose vyrauja vertimo, kaip tarpininko, reikšmė, susijusi su vertimo, kaip aiškinimo, interpretacijos (lenk. tłumaczenie, latv. tulkojums) reikšmė, arba abstraktesnis, vertimo, kaip teksto, jo turinio, prasmės, perkėlimo, pervedimo, iš vienos kalbos į kitą supratimas (lot. translatio, angl. translation, pranc. traduction, ispan. traducción, vok. Übersetzung, ček. překlad, bulg. превод ir kt.). Ši istoriškai jauniausia ir geografiškai plačiausiai paplitusi vertimo samprata suponuoja radikalų Kratilo archajiško realizmo atmetimą – „kilnoti“ prasmę iš vienos kalbos į kitą galima tik tada, kai tam nebetrukdo joks prigimtinis vardų ir daiktų ryšys.

 

Istorinis šių žodžių etimologijos komentaras atkreipia dėmesį į sampratos abstraktėjimą. Seniausiai fiksuojamas poreikio susikalbėti su ekonominės, karinės ar religinės galios subjektais, svetimšaliais svetimkalbiais, taigi, tarpininkauti, aiškinti nesuprantamus jų pranešimus (pvz., senovės gr. ἑρμηνεύειν – aiškinti taip pat ir dievų valią), siekiant prasmingo santykio nustatymo, abi puses patenkinančios transakcijos (angl. deal). Abstraktesnis „vertimo“ supratimas akcentuoja ne buvimą „tarp“ dviejų skirtingų kalbų ir kultūrų, bet informacijos perkėlimo veiksmą pačios kalbos dėka: oland. vertaling Olandų kalbos žodis vertalen, prieš įgavęs abstrakčią perkėlimo iš vienos kalbos į kitą reikšmę, anksčiau žymėjo taip pat ir teisiškai įpareigojantį priesaką – pvz., „išteisinti“ (žr. “Vertalen – (in een andere taal overzetten)”, 2025). , gr. μετάφραση – „persakymas“, iš pradžių galėjęs reikšti nebūtinai tikslų vertimą, bet ir laisvą parafrazę, pagrindinės minties persakymą, ir tik vėliau įgavęs siauresnę būtent vertimo iš vienos kalbos į kitą prasmę.

Įdomu, kad seniausia vertimo, kaip turinio „perkėlimo iš vienos kalbos į kitą“, nuoroda lietuvių kalbos žodynuose siekia vos XIX a. vidurį:

Viso svieto raštus, knygas lietuviškan versiù (Antanas Baranauskas, BM451). Gyvenimo pabaigoje jis (A. Baranauskas) lietuvių kalba kūrė gana skambias ir stilingas giesmes ir vertė Bibliją LKXIX19. „Versti: žodžio reikšmė nr. 15“, 2017.
 

Abstrakčiausia, „perkėlimo iš vienos kalbos į kitą“, vertimo reikšmė aiškiai numanoma seniausiuose lietuvių literatūros šaltiniuose, kurie patys ir yra vertimai, tačiau vertimas ten įvardijamas naudojant kitus žodžius. Jonas Bretkūnas savo 1590 m. Šventojo Rašto vertimo rankraščio pavadinime rašo:

Jonas Bretkūnas:
BIBLIA tatai esti Wissas Schwentas Raschtas, Lietuwischkai pergulditas per Jana Bretkuna Lietuwos Plebona Karaliaucziuie. Jonas Bretkūnas, Rinktiniai raštai, p. 35.

Žodis „perguldytas“ yra artimas Europos kalbose dominuojamam lot. translatio ir jo variantams. Mikalojus Daukša savo 1599 m. „Postilės“ įžangoje gina rūpestį gimtajai kalbai ir tarp argumentų pamini taip pat ir vertimo, kaip vieno iš reikšmingų gimtosios kalbos funkcijų, svarbą telkiant tautą ir palaikant santaiką joje:

Mikalojus Daukša:
Nėra tokios menkos tautos, nėra tokio niekingo žemės užkampio, kur nebūtų vartojama sava kalba. Tąja kalba paprastai visi rašo įstatymus, jąja leidžia savosios ir svetimų tautų istorijas, senas ir naujas (kursyvas – autoriaus), jąja aptaria visus valstybės reikalus, ją gražiai ir padoriai vartoja visokiais atvejais Bažnyčioje, tarnyboje, namie. Mikalojus Daukša, Mikalojaus Daukšos 1599 metų postilė ir jos šaltiniai, 2000.
 

Pasak Daukšos, gimtoji kalba yra prigimties skirta, Dievo ir gamtos duota kiekvienai tautai, todėl užuot niveliavęs skirtingų tautų gimtąsias kalbas, Dievas nori, kad jos puoselėtų savo kalbas ir būtent jų dėka suvoktų ir skleistų krikščionybės tiesą. Būtent tai pateisina ir pagrindžia jo paties ir kitų vertėjų pastangas publikuoti krikščioniškus tekstus lietuviškai. Itin įdomiai ir gan netikėtai suskamba Daukšos nuoroda į jau minėtą biblinį Babelio bokšto mitą:

Mikalojus Daukša:
Kas išsklaidė ir išvaikė tuos, kurie buvo pastatę bokštą iki pat debesų, norėdami išgarsinti savo vardą? Kalbų nesantaika. Kas daugiausia pradėjo kovas, maištus ir sukilimus pasaulyje? Kalbų skirtingumas. Visos nesantaikos tarp tautų, visi šmeižtai, vienos tautos niekinimas kitos, visa tai kilo iš kalbų skirtingumo, kaip iš visokio sąmyšio šaknų.

Žmonijos puikybės nuodėmė renčiant bokštą iki dangaus ir Dievo bausmės motyvas čia atskiriamas nuo Babelio bokšto alegorijos. Dievas, prigimtis, gamta lemia kalbų įvairovę. Būtent kalbų nesantaika yra žmogiškojo blogio – konfliktų priežastis. Daukšos nuomone, tai nereiškia, kad reikia nesimokyti kalbų, jas pamiršti ir siekti vartoti kokią nors vieną universalią kalbą, priešingai, reikia krikščionybės šaltinius ir mokymą versti į kitas kalbas, ir tokiu būdu puoselėti jas, kaip tai, kas natūralu, kas Dievo duota:

Mikalojus Daukša:
Kas per keistenybės būtų tarp gyvulių, jeigu varnas užsimanytų suokti kaip lakštingala, o lakštingala – krankti kaip varnas, ožys – staugti kaip liūtas, o liūtas – bliauti kaip ožys? Dėl tokio savo būdo pakeitimo pranyktų savitumas, beveik pranyktų ir tokių įvairių gyvulių esmė ir prigimtis. Jeigu toks gyvulių paikumas sukeltų tarp jų tokį sąmyšį, tai galime suprasti, koks sumišimas ir netvarka kyla, kai žmogus, dėl kitos tautos kalbos savo gimtąją visiškai paniekinęs, taip pamėgsta svetimąją (pamiršdamas savąją, kuria Dievas ir gamta liepia kalbėti), lyg pats būtų ne to krašto ir kalbos. Mikalojus Daukša, „Prakalba į malonųjį skaitytoją“, 2025.
 

Itin natūralistinis skirtingomis kalbomis kalbančių tautų palyginimas su savo prigimtimi skirtingomis gyvūnų rūšimis mus vėl sugrąžina prie Babelio bokšto legendos. Tačiau Daukšos ambicijos yra daug kuklesnės ir realistiškenės už Benjamino, pasak kurio, vertėjai savo intencija versti kitos kalbos tekstus artėja (nors ir negali pasiekti) link „grynosios kalbos“, sakytume, bando sugrįžti į mitinį Babelį prieš kalbų sumaišymą. Daukšai vertimai reikalingi ne skaitytojo ar klausytojo priartėjimui prie pirmapradės „Adomo kalbos“, bet priešingai, krikščioniškojo mokymo priartėjimui prie klausytojo, kuris nenusideda kalbėdamas jam Dievo duota gimtąja kalba. „Perkeldami“ tikėjimo turinį, bei vykdydami visą Daukšos nužymėtą pasaulio ir tautos istorijos bei literatūros vertimų programą, mes nesusiduriame su jokiais religinio realizmo trikdžiais (kaip kad, pvz., Septuagintos vertime). Dažnai su Babelio bokšto istorija teologų gretinamas Naujojo Testamento „Apaštalų darbuose“ Žr. Lukas, Apd 2, 1–14. aprašytas Šventosios Dvasios nusileidimas ir suteikimas apaštalams galimybės „kalbėti svetimomis kalbomis“ yra savotiška simbolinė Babelio bokšto kalbų sumaišties pasekmių įveika, ikisumaištinės būklės restitucija, leidžianti skleisti gerąją naujieną skirtingoms pasaulio tautoms jų kalbomis „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti / καὶ ἤρξαντο λαλεῖν ἑτέραις γλώσσαις καθὼς τὸ πνεῦμα ἐδίδου ἀποφθέγγεσθαι αὐτοῖς“ (Lukas, „Apaštalų darbai“, Apd 2,1–14, p. 295). .

 

Septuagintą vertusių 72 vertėjų galvose Dievas patalpino tą patį graikišką tekstą ir tokiu būdu stebuklu pagrindė naujo vertimo šventumą, o Apaštalų darbų Šventoji Dvasia, nelyginant kokia šiuolaikinė automatinio vertimo programinė įranga, pati atliko visus įmanomus vertimus ir panaudojo Apaštalus kaip fizinę terpę šiems vertimams paskleisti Įdomus klausimas, ar „kitomis kalbomis“ prabilę apaštalai patys suprato savo žodžius (ar vieni kitus)? Literatūra apie Babelio bokšto ir Sekminių heteroglosijos paraleles yra gausi, plg. J. Massingberd Ford, “Toward a Theology of ‘Speaking in Tongues,’” 1971; Alexander D. Soal, Desmond Henry, “The Reversal of Babel: Questioning the Early Church’s Understanding of the Gift of the Holy Spirit in Acts as a Reversal of the Curse of Babel,“ 2018. . Kaip ir Lutherio vertimo atveju, pamatinė religinė realija, kuri įgalina ir sankcionuoja šiuos vertimus ir jais perduodamos žinutės teisingą supratimą, yra istoriniai Jėzaus Kristaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo įvykiai, fizinės, ontologinės ir metafizinės plotmių dieviškasis stebuklas, kuris ir yra pagrindinis visų šių vertimų turinys.

Archajinio religinio realizmo perspektyvoje pirmųjų lietuviškų vertimų autorių nuostatos, Lutherio pastabos, net ir pati Naujojo Testamento geroji naujiena skamba moderniai ir universalistiškai, o pati lietuviško žodžio „versti“ etimologija byloja apie gana specifinį semantinį kontekstą, kuriame genetiškai nėra universalistinio matmens.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė