Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose

Bet jei mėnulio galvą kiek pasuksime pagal laikrodžio rodyklę, į mus vypsos kraupokai atrodanti galva su paryškinta, išsišiepusia burna. Palyginkime ją su pirmos sesijos piešinio saule – pastarosios šypsena taip pat pabrėžtinai plati, turinti kraupulio poskonį, nors galima klausti, ar tai ne saulę supančio kontūro dalis. Tas pats klausimas kyla stebint aptariamą mėnulį: gal tai tik kontūrinio štrichavimo pasekmė, o ne augantis dėmesys burnos ertmei? Labai tikėtiną atsakymą duoda vėlesnis, šeštosios sesijos piešinys, kuriame akys išnyksta, o burna tampa svarbiausia siunčiamo turinio nuoroda.

Įsižiūrėkime, šioje vizualioje scenoje esama tam tikrų disonansų: paauglė teigia labiausiai bijanti aukščio, bet piešia save sėdinčią ant daugiaaukščio stogo krašto, žemyn nukarusiomis kojomis Sėdėsena ant daugiaaukščio stogo krašto nukorus kojas žemyn – gan akivaizdi buvimo ant ribos iliustracija, netiesiogiai nurodanti suicidinių minčių galimybę. Prisiminkime, mėginę žudytis žmonės pirmąkart apie savižudybę pagalvojo įvairiais amžiaus tarpsniais, tačiau paauglystėje tokios mintys kilo dažniausiai (žr. Said Dadašev, Mėginusių nusižudyti savižudybės proceso patirtis, p. 111, 131). Be to, absoliuti tyrimo dalyvių (grupės imties kriterijus – bandę žudytis) dauguma nurodė išgyvenę trauminio pobūdžio patirtis, nors ne visi jas sureikšmino (žr. ten pat, p. 111–112). . Į save ant stogo autorė žvelgia iš saugios apačios, tai yra, pabrėžtinai skiria stebinčios Aš ir rodomos Aš pozicijas. Ši, skirtis, tikėtina, rodo sąlyginai stabilių ir mažiau kontroliuojamų būklių balansą. Kartu su autore „apačioje“ yra jos katinas, pabrėžiantis šios pozicijos svarbą. Pirmame ankstesnės sesijos piešinyje autorė stebinčiu ir rodomu pavidalu buvo tarsi tame pačiame lygyje, gi dabar svarstyklių lėkštė palinko saugesnės, „apatinės“ pozicijos naudai.

∗∗∗​

Šeštoji sesija: Mano sapnas-košmaras, pakeisk jo pabaigą. Monstro figūra užima visą piešinio ervę, nėra jokio papildomo motyvo ar detalės, kuri pateiktų bent užuominą į pasipriešinimą. Tai tarsi suabsoliutinta, neįveikiama baimė, įvilkta į konkretų košmariško sapno pavidalą (6 pav.).

Pabaisa buvo su keturiais liežuviais ir norėjo mane praryti, bet nespėjo. Paskui tiesiog pabudau, buvau labai išsigandusi.

Spustelėjus išskleisti...

Kita vertus, monstro ikonografinis šaltinis Kino juosta, iš kurios autorė pasiskolino monstro ikonografinį motyvą, yra Panelės Peregrinės ypatingų vaikų namai (angl. Miss Peregrine’s Home for Peculiar Children, 2016). , nurodantis konkrečią kino juostą, leidžia daryti kitą prielaidą. Priminsiu kelias šioje juostoje rodomo siužeto detales. Minimi monstrai gyvena tarp mūsų, bet yra nematomi arba pasislėpę po „normalių“ žmonių kaukėmis. Jiems pasipriešinti gali tik ypatingų gebėjimų turintys paaugliai, todėl pastariesiems tie monstrai patys pavojingiausi. Labai tikėtina, kad juostos siužetą grindęs konfliktas tapo modeliu, įakivaizdinusiu mergaitės išgyvenamą priešpriešą su bendraamžėmis Vizuali piešinių kalba, neneigiant jos privalumų bei naudos palenkiant terapijos reikmėms, pirmiausia yra vertimo reikalaujanti kalba. Kiekvieno piešinio prasmė individuali, net kai naudojami plačiai žinomi ženklai ir simboliai (žr. David Edwards, Art Therapy, pp. 68–69). Todėl privalu būti atsargiems interpretuojant tokio tipo motyvus. Kita vertus, žinomas motyvo turinys neretai tampa atskaitos tašku interpretacijai – būtent taip nutiko šįkart, naudojant kinematografinį vaizdinį. . Nenuostabu, kad autorės piešinys tiksliai atkartojo esminius monstrų požymius, nors ji neprisiminė, koks tai filmas, ir teigė piešusi tik sapne atkartotą vaizdinį.

Ar galime nuorodą į kino juostos siužetą (valią ir gebėjimą įveikti monstrą) tapatinti su autorės pasipriešinimu jos didžiausiai baimei? Veikiau ne, nei taip. Jei kas piešinyje ir meta iššūkį monstrui, tai tik netiesiogiai. Paauglės pasąmonė galimai išsaugojo atmintį apie regėtą valią kovoti su monstru ir būtent todėl pasiūlė šį ikonografinį vaizdinį, bet sąmoningoji jos dalis net nebuvo tikra, kur tas monstras matytas.

Vieną kartą sapnavau, kažkokią pabaisą, bet negalėjau prisiminti, kur ją mačiau, ar filme, ar kitur…

Spustelėjus išskleisti...

Pozityvus yra paauglės gebėjimas aiškiai apibrėžti ją kankinančios problemos šaltinį, be jo bet koks teigiamas poslinkis būtų neįmanomas:

manau, jog pabaisa yra bendraklasės, su kuriomis susipykau, o liežuviai yra apkalbos Įdomi slinktis: monstro veide ištrintos akys, o joms priskirtas funkcijas perėmė burna, veikiau, iš jos iškišti liežuviai. Prisiminkime, trečios sesijos piešinyje yra veidas be burnos, bet su itin išraiškingu žvilgsniu. , kurių bijau,

Spustelėjus išskleisti...

tačiau bent kiek apibrėžto problemos sprendimo ar valios tą problemą spręsti piešinyje nematome. Iš esmės, autorė tarsi sako, kad dar nepasiruošusi atlikti dailės sesijos numatytą užduotį: piešinys žiūrovui pristato košmaro siužetą, bet ne pakeistą, autorei priimtiną jo pabaigą.

∗∗∗​

Septintoji sesija: Mano portretas. Šis piešinys yra aiškus, gal net negailestingai šaltas esamos situacijos apibūdinimas, brėžiantis mūsų herojės autoportretą pasitelkus santykius su priešiška aplinka. Dangaus šviesulio, iš viršaus kontroliuojančios instancijos (nuasmenintos, galbūt turinčios mergaitės mamos požymių) motyvą keičia išdidintos, iš visų pusių spaudžiančios akys, vienaprasmiškai tapatintinos su buvusiomis draugėmis (7 pav.).

Aplink mane stebintys žvilgsniai. Norėčiau žinoti, kodėl mano geriausios draugės nustojo su manimi bendrauti, kodėl jos tyčiojasi iš manęs.

Spustelėjus išskleisti...

Jokios erdvės aplink, jokios galimybės atsitraukti, paauglės žvilgsnis žemyn rodo negebėjimą priešintis. Viena akis (vertikali), įrėžta jos kaktoje, išduoda bene labiausiai slegiančią aplinkybę: net kai aplink nėra buvusių draugių, jų žvilgsniai vis dar persekioja, jie paauglės galvoje, ir nuo jų lengvai nepasislėpsi. Būtent šią situaciją iliustravo pirmas ketvirtos sesijos piešinys. Net pati saugiausia aplinka nebėra saugi, kai ją nuodija nepašalinama kartėlio ir nerimo atmintis.

Paauglė neturi šios situacijos sprendimo:

kasdien nenoriu eiti į mokyklą,

Spustelėjus išskleisti...

todėl nori keisti mokyklą, bet su tuo nesutinka mama. Šis nesutikimas, veikiau mamos negebėjimas suprasti mergaitės savijautos ir elgsenos priežasčių neabejotinai rodo tam tikrą mamos bei dukros atotrūkį (dėl kurio kalta, beje, nebūtinai turi būti tik mama). Prisiminkime santykių su mama apibūdinimą antros sesijos piešinio refleksijoje, neatsitiktinai prasidedantį žodeliu nors:

nors mama pasitikiu, tačiau nesijaučiu, jog ji visais atvejais gali mane suprasti.

Spustelėjus išskleisti...

Suprantama, tam tikri šeimos santykių netolygumai vargu ar tiesiogiai sietini su situacija mokykloje, juolab nebandoma mamai primesti atsakomybę, nors visada galima klausti, kiek šeima stiprina vaiko gebėjimą priešintis nepalankiai aplinkai, o kiek šį gebėjimą slopina Pasak J. Knox, „vidinių veikiančių modelių“ (angl. inner working models) idėja grįsta prielaida, kad žmogaus elgseną reikšmingu mastu apsprendžia įvidujinti nesąmoningi emocinių santykių modeliai, susiformavę ankstyvajame gyvenimo tarpsnyje (Jean Knox, Archetype, Attachment, Analysis: Jungian Psychology and the Emergent Mind, pp. 44–45). Tam tikras motinos ir paauglės buvusių draugių vaizdavimo giminingumas gali indikuoti aktualaus konflikto šaknis kylant – bent tam tikru mastu – iš ankstesnių santykių su motina. .

∗∗∗​

Aštuntoji sesija: Aš – kertanti upę. Piešinį kompozicinis sprendimas dalina į dvi dalis, pozityviai ir negatyviai pateiktas peizažines erdves, sietinas su atitinkamomis psichoemocinėmis būklėmis (8 pav.).

Ar tai nemalonios tikrovės ir vaizduotėje įkurtos alternatyvos, tai yra, esamo ir įsivaizduojamo pasaulio priešprieša? Prisiminkime pirmosios sesijos piešinį, kuriame tokios skirties nebuvo, tiksliau, buvo tik įsivaizduojamas pasaulis, bet net jame liko esminis esamo pasaulio (negatyvios savijautos) elementas. Šios sesijos piešinyje tikrovės bei įsivaizduojamo pasaulio skirtis išblukusi, beveik užtrinta, nepaisant du krantus skiriančios upės. Tamsioji, dešinė piešinio dalis vienaprasmiškai nebetapatintina su esamos situacijos apibūdinimu, nes mergaitė jau mato jai alternatyvą, siekia jos. Taip pat ir kairė, šviesioji dalis nėra tik įsivaizduojama slėptuvė nuo tikrovės, veikiau siektina tos tikrovės dalis, realizuojama, nors galutinai nerealizuota galimybė. Kur yra mūsų herojė?

Manau, jog aš pati šiuo metu esu ties tilto viduriu, pakeliui į geresnę savijautą.

Spustelėjus išskleisti...

Šios sesijos piešinys numato galimybę vizualizuoti pozityvius pokyčius, bet ar mūsų herojė geba ja pasinaudoti? Iš dalies. Pozicija tarp abi upės puses paverčia esamo pasaulio galimybėmis, pirmiausia galimybe bėgti nuo depresyvių būsenų. Tai neabejotinai pozityvi piešinio žinia. Kita vertus, buvimas tarp negarantuoja, kad kelias į kitą upės pusę bus įveiktas, juolab kad ir tilto konstrukcija didelio pasitikėjimo nekelia. Pridurkime dar vieną, mūsų nuomone, nemažareikšmį vidinių herojės pokyčių rodiklį: pozityvios savijautos pusėje šviečianti saulė rodosi esanti „tik saulė“, be anksčiau regėtų kontroliuojančios instancijos atributų, be akių, burnos, įgijusi pozityvią geltoną spalvą. Tačiau net ir čia liko paryškintas juodos spalvos kontūras, toks pat, koks naudotas „depresyvios pusės“ debesų siluetams brėžti. Pozicija tarp yra pažanga buvusios pozicijos atžvilgiu, bet tikslo požiūriu tai tik kelio vidurys.

∗∗∗​

Devintoji sesija: Slaptas namas ir sodas. Ką tik minėtą pažangą, taip pat buvimą tarp savitai įakivaizdina naujas esamos situacijos siužetas. Mūsų herojė išdrįsta pasirodyti viešumoje, ne verčiama kieno nors, bet savo noru, bandydama peržengti ją įkalinusio kambario sienas, matytas ketvirtosios sesijos pirmame piešinyje. Tai labai nedrąsus, labai atsargus, bet visgi – bandymas. Kokioje scenoje paauglė pasirodo? Veikiau klauskime, kokia tai scena, kad toks pasirodymas tampa įmanomas. Neklysime tarę, kad tai maksimalaus saugumo scena, įkurta už daugybinių apsaugos linijų. Pirmiausia, ji miške, kur nėra žmonių, ir ne bet kur, o pačioje miško tankmėje. Toje tankmėje yra sodas, vėlgi, ne bet koks, o aptvertas akmenine tvora. Tame sode yra mūrinis namas, mūsų herojės tvirtovė. Paauglė išdrįsta pasirodyti tik tokioje, jokios grėsmės nekeliančioje aplinkoje, paslėptoje nuo bet kokio žvilgsnio.

Sodas buvo miško tankmėje, kurios nesimatė tik įėjus į mišką.

Spustelėjus išskleisti...

Kita vertus, namo durys atvertos, dar daugiau, atverti ir sodo vartai, pro kuriuos žvalgosi mergaitė. Taigi, yra ir scenos apsaugos, ir atsargus bandymas tas apsaugas peržengti (9 pav.).

Mergaitė tapatinasi su pelėda, atsargiu, bet stipriu paukščiu, pasirodančiu tik naktį. Naktis, matyt, yra dar viena apsaugos linija, mažinanti galimybę atverti save kokiam nors žvilgsniui. Saugumo poreikį liudija ir pelėdos kaklas, prasidedantis kažkur namo gelmėje. Jis tarsi sako, aš ne visai čia, išorėje, aš esu ir viduje. Šis išilgintas kaklas, paverčiantis ją veikiau gyvate nei paukščiu, yra akivaizdžiausias buvimo tarp liudijimas. Mergaitė tuo pat metu yra ir saugioje namo vidaus erdvėje, ir tą saugumą pralaužusioje atvertyje, reikalaujančioje drąsos žengti į sceną anapus sienų. Kitaip tariant, šiame tarp akivaizdus, tegul ir nedrąsus, noras judėti pirmyn.

Dar viena įdomi detalė: ant vartų į sodą kabo „piktdžiugiško“ paukščio portretas, matyt, nurodant, kad namas su sodu priklauso jam. Kas tas paukštis, mes žinome iš antrosios sesijos piešinio. Juolab kad to paukščio akys labai panašios į mamos akis minėtame piešinyje. Mūsų herojės santykiai su mama ir su buvusiomis draugėmis toli gražu nėra tapatūs, nėra vienodai įsisąmoninti, už jų slypintys konfliktai nevienodai intensyvūs, tačiau tam tikros paralelės, nuolat „iššokančios“ piešiniuose, neatrodo atsitiktinės Pažymėtina, kad tirti vaikų globos namų auklėtiniai, palikti tėvų, dažniau vengė kontaktų su bendraamžiais, naujų bendravimo situacijų, jautriau reagavo į kritiką (žr. Raija Hukkanen, Andre Sourander, Lasse Bergroth, Jorma Piha, “Psychosocial Factors and Adequacy of Services for Children in Children’s Homes,” pp. 271–274). Gal tikėtinos problemos tyrimo dalyvės šeimoje, tegul ir neįvardytos aiškiai, turėjo giminingą poveikį paauglės santykiams su bendraamžiais? Suprantama, tai tik spėjimas. .

∗∗∗​

Dešimtoji sesija: Tornadas. Šis piešinys siunčia stiprią autorės žinutę: aš esu tokia, kokia esu, pakankamai stipri, kad eičiau savo keliu. Aš nesu konflikto priežastis, ji slypi nedraugiškoje aplinkoje, bet aš galiu žengti pirmyn įveikdama tos aplinkos kuriamus barjerus. Konfliktas rodomas, bet neakcentuojamas, nes kone visą piešinio erdvę užima tornado figūra, su kuria tapatinasi autorė, ir tik piešinio apačioje pastebimi į šalis mėtomi objektai, gana smulkūs, jei lyginsime su tornadu (10 pav.).

Jie žymi veikiančių galių perskirstymą: stiprioji konflikto pusė jau ne supanti aplinka, vis dar tamsi ir grėsminga, bet pati paauglė, patikėjusi savo jėgomis tai aplinkai atsispirti. Svarbus ne konfliktas, bet išaugęs pasitikėjimas savimi: nedidelis katinas, įakivaizdinęs atkuriančius prigimtinius resursus, virto milžinišku tornadu. Ketvirtame piešinyje kalbėjome apie mergaitės pykčio energiją, kuri užverta vidujybėje ir niekaip neįveiklinta viešumoje. Dešimtos sesijos piešinyje matome arba tokio įveiklinimo galimybę, arba tikėjimą, kad jis įmanomas. Ar tai pageidaujamas, ar de facto paauglės situaciją atspindintis siužetas? Veikiau pageidaujamas, juolab kad vėlesnių sesijų piešiniuose matysime kitus pozityvius ženklus, gal tik anonsuojančius, bet dar ne fiksuojančius išorinius pokyčius paauglės santykiuose su aplinka.

Mano tornadas yra didelis, stiprus ir galingas. Jis keliauja savo keliu ir nenori nieko nušluoti, sugriauti, sužeisti. Tai jį supanti aplinka yra grėsminga. Pats tornadas yra tiesiog toks…

Spustelėjus išskleisti...

∗∗∗​

Vienuoliktoji sesija: Mano atostogos. Piešinys vaizduoja nuomojamą namą užsienyje, kurioje paauglė numato praleisti savo atostogas. Prognozuotai pasirinkta vieta su minimaliomis viešumo ir socialinės interakcijos galimybėmis.

Per atostogas nenoriu nieko pamatyti, noriu jas praleisti namuose, nes taip jaučiuosi saugiau.

Spustelėjus išskleisti...

Kita vertus, šiame pasirinkime skamba naujas motyvas: jei galėsiu, pasirinksiu kambarį palėpėje, atokiau nuo kitų, noriu turėti savo erdvę. Tai gimininga, bet ne tapati atskirties motyvacija, reikalaujanti ne tik rasti saugią slėptuvę, bet ir apibrėžti individualius poreikius atliepiančią erdvę. Netiesiogiai ji indikuoja minėtas trintis šeimoje: vengdama viešumo, paauglė neatsisuka į šeimą, veikiau atvirkščiai, ieškodama saugumo ji atsiriboja ir nuo šeimos.

Šiame piešinyje aptartini bent du svarbesni momentai. Pirma, paauglė nesvajoja apie atostogas, bėgdama nuo tikrovės, ji piešia realų pastatą ir kalba apie realius planus jame gyventi prisitaikant prie savo būklės ir esamos situacijos. Kitaip tariant, ji tebevengia viešumos scenos, bet tai ne radikalus vengimas kuriant alternatyvią arba pageidaujamą tikrovę, kokį matėme pirmosios sesijos piešinyje, tai vengimas liekant esamos tikrovės aprėptyje, priimant jos keliamus ribotumus. Antra, neabejotinai svarbesnė detalė: piešinyje matome stogą praaugusį medį, signalizuojantį kiek sustiprėjusį autorės pasitikėjimą savimi, rengimąsi ar bent norą žengti gilyn į „kairio kranto“ teritorijas Kaip rodo tyrimai, kai kurie paaugliai moksleiviai, lankę dailės terapiją, pabrėžė išaugusį pasitikėjimą savimi, susijusį su galimybe išreikšti save dailės priemonėmis, taip pat sumažėjusį nerimo lygį, mažesnę kontakto su bendraamžiais mokykloje baimę (žr. Shir Harpazi, Dafna Regev, Sharon Snir, Racheli Raubach-Kaspy, “Perceptions of Art Therapy in Adolescent Clients Treated Within the School System,” 2020). Mūsų herojė, deja, negalėjo tuo pasidžiaugti, tačiau jos pažanga dailės sesijose taip pat neabejotina, tegul ir ne tokia ryški. (11 pav.).

Autorė nesakė, kad rodomas medis yra ji, bet tai gana akivaizdi nuoroda, atkartojanti buvimo tarp logiką, regėtą paskutinių sesijų piešiniuose. Medžio šaknys, kamieno dalis slepiasi kažkur pastato viduje, bet jo išbujojusi laja jau anapus to namo teikiamos apsaugos, atsivėrusi visų žvilgsniams. Tai nežymi, tačiau neabejotinai pozityvi slinktis piešinio autorės savivokoje.

∗∗∗​

Dvyliktoji sesija: Dovana sau. Į save paauglė žvelgia stiprinančių resursų, tai yra, katino akimis, aiškiai įvardydama savo gijimo arba stiprėjimo sąlygą:

labiausiai norėčiau turėti antrą pusę, kuri mane suprastų, su kuria galėčiau pasikalbėti. To man labiausiai trūksta.

Spustelėjus išskleisti...

Sesijos tema piešinio siužetui teikia pageidaujamos tikrovės perspektyvą, tačiau autorė dovaną sau pakeičia giminingu „ko man labiausiai reikia“. Kita vertus, ir paskutinės sesijos piešinyje matome anksčiau regėtą esamos ir pageidaujamos situacijos priešpriešą. Mane apsikabinęs draugas, prie kurio aš glaudžiuosi, deja, nėra tikras, aš tik labai norėčiau jį turėti, piešiniu sako autorė, ir, kad neliktų jokių abejonių, piešia mažytę meilės širdutę. Gi dabar turimas geriausias draugas yra katinas. Įsivaizduojamas draugas yra pageidaujama, o katinas (tai yra, ji pati savo stipriosios dalies pavidalu) – esama tikrovė (12 pav.).

Save vaizduoju viduryje…

Spustelėjus išskleisti...

Vėl tarp pozicija, tačiau ji netapati vietai ant tilto aštuntoje sesijoje. Dabar stovima kairiame krante, tarp geros ir dar geresnės pozicijos.

Kas šioje esamos ir pageidaujamos tikrovės priešpriešoje nauja, ko nematėme ankstesnių sesijų piešiniuose? Be abejo, nauja yra nedviprasmiškai aiškus sprendimo siūlymas, kuriam paauglė labiau nei pasiruošusi – ji glaudžiasi ne prie katino, ji glaudžiasi prie įsivaizduojamo, ją apkabinusio draugo. Tai ne bandymas bėgti nuo tikrovės į saugią slėptuvę, tai aiškus suvokimas, kaip tą tikrovę susigrąžinti Sesijų pabaigoje išryškėjusi buvimo kartu svarba beveik neabejotinai sietina su vidinės savasties atkūrimu, todėl piešinyje pirmąsyk greta paauglės atsiradęs katinas – anaiptol ne atsitiktinis, o būtinas elementas, jungiamas į visumą. Palyginimui žr. Gražina Gudaitė, Goda Rukšaitė, „Vilties sužadinimas: psichoterapinio proceso vaizdiniai ir subjektyvių išgyvenimų analizė“, p. 238–241. . Suvokimas, kad katino ir jo atstovaujamų galių tam iš principo negali pakakti, kad būtina susigrąžinti tam tikrus psichosocialinius santykius.

Šį pokytį papildo dar viena detalė, kurios beveik nematėme pirmų devynių sesijų piešiniuose: autorės ir žiūrovės, tai yra, rodančios ir rodomos Aš žvilgsnių kryptys sutampa, abi jos tarsi žvelgia tolyn, į „bendrą“ ateitį. Beveik atsisakoma rodomo žvilgsnio (jo visai nebūtų, jei piešinyje nedalyvautų stebintis katinas), iš esmės, lieka tik rodantis, tai yra, piešinį stebinčios autorės arba žiūrovės žvilgsnis. Tai bendras požymis trims paskutinių sesijų piešiniams: tiesiogiai nebeakivaizdinamas joks žvilgsnis, jį pakeičia apžvelgiamas siužetas, kuriame neutralizuotą žiūros galią žymi nebent sustiprintas ikonografinio motyvo permatomumas. Tiek minėto tornado, tiek „atostogų namo“ struktūroje lieka žvilgsnio „iš vidaus“ galimybė, bet pats žvilgsnis neakivaizdintas.

∗∗∗​

Apibendrinkime. Pirmoje dailės sesijų pusėje autorė save vaizdavo kontroliuojančio, negatyvias patirtis inspiruojančio žvilgsnio erdvėje, matė save tokio žvilgsnio akimis; palaipsniui slegiančio žvilgsnio galia prislopo, jo vietą užėmė neutralus arba palaikantis žvilgsnis, indikavęs pozityvias slinktis tyrimo dalyvės savivokoje ir savivertėje.

Piešinių autorės patirtis, atspindėtas žvilgsnio ir kitais ikonografiniais motyvais, vis stipriau nusakė pozicija tarp: depresyvaus poreikio slėptis nuo svetimų žvilgsnių ir augančio noro vaduotis iš tokios slėptuvės netapatumas.

Antroje dailės sesijų pusėje skaudi psichosocialinių santykių patirtis ir jos inspiruotas poreikis atsiriboti nuo socialinės scenos virto atsargiu bandymu žengti pirmus žingsnius tos scenos link; vidinę būseną atspindintį žvilgsnį keitė su žiūrovu kontakto ieškantis žvilgsnis, nors ir pabrėžtinai atsargus.

Neigiamą depresyvią būklę atspindintis žvilgsnis, įkalinęs paauglę jos vidujybėje, palaipsniui tapo į socialinę išorybę kreipiamu žvilgsniu; bandymą bėgti nuo tikrovės problemų palaipsniui keitė suvokimas, kad tą tikrovę susigrąžinti įmanoma naujų psichosocialinių santykių pavidalu.

Literatūra

• Brochmann, Inger, Vaikų piešinių paslaptys: vaikų piešinių aiškinimas, remiantis Rudolfo Šteinerio pedagogika, 2-oji laida, iš danų kalbos vertė Loreta Vaicekauskienė, Vilnius: Presvika, 2004.
• Dadašev, Said, Mėginusių nusižudyti savižudybės proceso patirtis, daktaro disertacija, socialiniai mokslai, psichologija (06 S), Vilnius: Vilniaus universitetas, 2017.
• Dalley, Tessa (sud.), Dailė kaip terapija: dailės taikymo gydymui įvadas, iš anglų kalbos vertė Vilija Poviliūnienė, Viljama Sudikienė, Vilnius: Apostrofa, 2004.
• Edwards, David, Art Therapy, London: Sage Publications, 2004.
• Gudaitė, Gražina; Goda Rukšaitė, „Vilties sužadinimas: psichoterapinio proceso vaizdiniai ir subjektyvių išgyvenimų analizė“ | Gražina Gudaitė (sud.), Psichoterapijos veiksmingumas: terapiniai veiksniai ir subjektyviai išgyvenami pokyčiai, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2014, p. 221–249.
• Harpazi, Shir; Dafna Regev, Sharon Snir, Racheli Raubach-Kaspy, “Perceptions of Art Therapy in Adolescent Clients Treated Within the School System,” Frontiers in Psychology, 2020, vol. 11, art. 518304, pp. 1–10 [žiūrėta 2025 m. kovo 30 d.].
• Hukkanen, Raija; Andre Sourander, Lasse Bergroth, Jorma Piha, “Psychosocial Factors and Adequacy of Services for Children in Children’s Homes,” European Child & Adolescent Psychiatry, 1999, vol. 8, no. 4, pp. 268–275.
• Janonienė, Aiva, Paauglių, patiriančių elgesio ir emocijų sunkumus, patirtys dailės sesijų metu, magistro baigiamasis darbas, vadovas Stanislavas Mostauskis, konsultantė Viktorija Grigaliūnienė, Kaunas: Lietuvos sveikatos mokslų universitetas, Vilniaus dailės akademija, 2024.
• Knox, Jean, Archetype, Attachment, Analysis: Jungian Psychology and the Emergent Mind, New York: Brunner-Routledge, 2003.