(a) Biblija – tai vienas pamatinių Vakarų kultūros ir raštijos paminklų, neatsiejamų nuo grožinės, filosofinės, mokslinės ir apskritai bendrinės kalbos formavimosi Senojo ir Naujojo žemynų kraštuose. Literatūriniu požiūriu Biblijos įtaka tokia milžiniška, jog daugelio vertinimu – tai esminis Vakarų pasaulio dokumentas. Pavyzdžiui, Vokietijoje Martino Lutherio vertimas, sekęs kanceliariniu Saksonijos stiliumi, padėjo pamatus šiuolaikinei bendrinei vokiečių kalbai Žr. Peter D. Heinegg, “Literature and the Bible: European Literature,” pp. 447, 450. . Panašiai ir Anglijoje, 1611-siais pristačius žymųjį Karaliaus Jokūbo variantą (angl. The King James Version), „anglų literatūrinėje prozoje buvo pasiektas itin aukštas lygis“, na o pati Biblija čia ligi šiol laikoma „pamatiniu anglų literatūros tekstu“ David Lyle Jeffrey, “Literature and the Bible: English Literature,” pp. 438–439, 441. .

(b) Literatūriniu ir istoriniu požiūriais Biblija nėra vienalytis kūrinys. Įvairūs čia ne tik rašytojai bei sudarytojai, plušėję skirtingais laikotarpiais (1200 m. prieš Kristų – 100 m. po Kristaus) skirtingose vietose, bet ir kalbos (hebrajų, aramėjų, graikų), žanrai bei kitos literatūrinės raiškos ir vaizdavimo priemonės.

(c) Ilgaamžė Biblijos vertimų (į lotynų ir ypač gimtąsias kalbas) istorija puikiai iliustruoja, kaip iš vertimo praktikos palengva randasi esminius jos principus apibendrinanti metodologija, gvildenanti teorines vertimo prielaidas, vertimo kokybės kriterijus ir sąlygas. Istorija išties ilga: pirmasis hebrajiškosios Biblijos, bent jau Penkiaknygės vertimas į senovės graikų kalbą, vadinamoji Septuaginta, atliktas dar III a. prieš Kristų Egipte. Vertimas į sirų kalbą, vadinamoji Pešita, pasirodė I–II a. po Kristaus. Jeronimo lotyniškoji Vulgata užbaigta IV a. po Kristaus Žr. Sebastian P. Brock, “Translations: Ancient Languages,” pp. 752–753. . Šventojo Rašto vertimų istorija tęsiasi iki pat mūsų dienų. Pavyzdžiui, nuo to laiko, kai 1611 m. pirmąkart buvo išleistas Karaliaus Jokūbo variantas, jau pasirodė per 250 Naujojo Testamento vertimų vien į anglų kalbą Žr. Robert G. Bratcher, “Translations: English Language,” p. 760. !

 

(d) Nuo seno puoselėjamos pastangos suvokti Šventajame Rašte užrašytų žodžių reikšmę pažindina su interpretacinėmis ir hermeneutinėmis problemomis, apsunkinančiomis, bet kartu patikslinančiomis teksto supratimą ir vertimą.

(e) Biblija yra dažniausiai verčiama ir spausdinama knyga pasaulyje. Šiandien ji išversta į 40 su kaupu šiuolaikinių europinių kalbų. Indijoje Šventąjį Raštą – visą arba dalimis – galima skaityti 142 skirtingomis kalbomis bei dialektais, Filipinuose – 83 Žr. Erroll F. Rhodes, “Translations: Modern European Languages,” p. 764; I-Jin Loh, “Translations: Asiatic Languages,” p. 774. . Jos gausūs leidimai, kuriems būdingi ne tik skirtingi tikslai, bet ir skirtingos kalbinės priemonės, suteikia neeilinę galimybę lyginamiesiems vertimų tyrimams, kuriems gelbsti dar ir tai, kad Šventojo Rašto tekstas padalytas į skyrius ir eilutes Šiuolaikinę skyrių sistemą įdiegė Kenterberio arkivyskupas Stephenas Langtonas (m. 1228), eilučių – 1551 m. Paryžiaus spaustuvininkas Robert’as Stephanusas Estienne’as (žr. Walter F. Specht, “Chapter and Verse Divisions,” 1993). dažnai su papildomomis kryžminėmis nuorodomis.

(f) Galima drąsiai teigti, jog dauguma filosofų vienu ar kitu savo gyvenimo tarpsniu gilinosi į biblinę literatūrą, interpretuodami, komentuodami ar polemizuodami. Tas pats tinka ir Azijos mąstytojams, tik šventraščiai ten jau kiti – Vedos, Brahmanos, kanoniniai budizmo, moizmo, daoizmo ar konfucianizmo tekstai.

 

Literatūrinės kritikos įrankiai

Literatūrine kritika lavinami atidaus skaitymo įgūdžiai. Skaitymo, tiksliau, deramo skaitymo galutinis tikslas – atskleisti kūrybinį rašytojo sumanymą. Uždavinys, rodos, aiškus: akylas skaitytojas stengiasi suprasti, ką jam savo ruožtu stengiasi pasakyti autorius. Šias pastangas siekdami vainikuoti apčiuopiamais rezultatais, slenkant amžiams, Biblijos tyrėjai ir žinovai, nagrinėdami Raštą, įprato dėsningai kelti tam tikrus klausimus – tuos pačius, kuriuos kelia ir dirbantieji literatūros katedroje, – pavyzdžiui, kaip kalba reiškiama mintis, koks literatūrinių sandarų santykis su reikšmėmis, koks ryšys tarp turinio ir literatūrinės formos. Glaustai apžvelkime šiuo metu plačiai taikomus literatūrinės kritikos metodus.

Teksto kritika. Kaip žinia, mūsų dienų nepasiekė nė viena Biblijos knyga, kuri užrašyta paties autoriaus ranka, tačiau turime daugybę patikimų nuorašų, kurie tarpusavyje dažniausiai skiriasi tik nereikšmingomis gramatinėmis smulkmenomis, nors pasitaiko ir ženklesnių sąvokinių nesutapimų. Antai vienur rašoma „ieškok jo karalystės“, kitur – „ieškok Dievo karalystės“ arba „ieškok dangaus karalystės“. Tokius neatitikimus šalina teksto kritikas, pasitelkdamas įvairius senovinius Biblijos rankraščius ir nustatydamas, ar skiriasi rankraščių tekstai; jei skiriasi, kuo; kuriuos iš skirtumų galima aiškinti kaip sąmoningas arba nesąmoningas raštininkų pataisas; kurios iš reikšmių geriau atspindi dokumento visumą, kalbą, žanrą bei kontekstą. Filosofinėje raštijoje teksto kritika labiau taikytina iš amžių glūdumos atkeliavusiems antikiniams graikų ir romėnų veikalams.

 

Formos kritika. Kaip kalba turi morfologinę ir sintaksinę sandarą, be kurios negalėtų atlikti savo paskirties, taip mintys, idėjos, sąmonės vaizdiniai – norint sėkmingai juos perteikti – reikalauja tam tikrų raiškos formų. Nesvarbu, ką skaitome, žurnalo vedamąjį ar painaus siužeto romaną, mintis kiekvienu atveju rašyta pagal tam tikras taisykles, kurių dėsningas taikymas vadinamas literatūrine forma arba žanru. Biblija, kaip minėjau, yra tokių žanrų lobynas. Čia randame ir filosofinių traktatų, ir posakių rinkinių, ir istorinių liudijimų, ir metraščių, ir didaktinių laiškų, ir pamokslų, tačiau greta jų aptinkame itin storą ir turtingą grožinės literatūros klodą – poezijos, dramos kūrinių, kuriems būdingi įvairūs požanriai: epas, tragedija, palyginimas, satyra, pastoralė, oratorija, rauda, poema, himnas ir taip toliau.

Tirti literatūrines formas ir žanrus – itin svarbu, nes kiekvienas žanras turi savitas taisykles, pateisina vienokius, bet ne kitokius lūkesčius, reikalauja tam tikros interpretuosenos. Pasakojimas, tarkim, yra įvykių, o ne idėjų seka. Jo branduolį sudaro siužetinis konfliktas, o ne loginis argumentas. Jis grindžiamas epizodais, veikėjais, nuotykiais, o ne teiginiais. Kitaip sakant, norint suprasti, kas sakoma viename ar kitame tekste, pirma reikia jį „atkoduoti“, o šitai galima padaryti tiktai išsiaiškinus, koks teksto žanras ir kokiomis retorinėmis priemonėmis jis yra „užkoduotas“.

Žinoma, kalbant apie literatūrinius žanrus, galima nusistebėti, kuo gi čia dėta filosofija, kuriai rūpi tiesa, o estetinės puošmenos ir pagražai tik trukdo. Tačiau tokios nuostabos gali būti tik tiek, kiek istorinio naivumo. „Meilės ir neapykantos“ ryšiai tarp filosofijos ir sofistinio iškalbos meno istoriniu požiūriu pernelyg akivaizdūs, kad nesučiuoptume tvirtų, beveik neišardomų gijų, siejančių filosofinę raštiją, kaip ir teologinę, su įprastinėmis literatūrinėmis formomis bei įvairiais retoriniais užtaisais.

 

Palikime nuošalyje antikinę Graikiją ir prisiminkime, ką veikė filosofai Romos viešpatavimo laikotarpyje, II–VI a. po Kristaus: dauguma dirbo viešosiose arba privačiosiose gramatikos ir retorikos, o ne filosofijos mokyklose. Taigi dauguma senovės filosofų pagal profesiją buvo retoriai, o ne filosofai. Antai, Augustinas baigė garsiąją Kartaginos retorikos mokyklą, vėliau tarnavo retorikos mokytoju Milano savivaldybėje, o kadangi Milanas tuo laiku buvo Romos sostinė, viena iš Augustino pareigų buvo kasmet sukurti ir viešai perskaityti panegirikas, skirtas imperatoriui bei konsulams Žr. Randall Collins, The Sociology of Philosophies: A Global Theory of Intellectual Change, p. 115; Peter Brown, Augustine of Hippo: A Biography, p. 69. . Renesanso laikotarpiu filosofijos saitai su klasikine literatūra dar labiau sustiprėjo. Humanistai visų pirma buvo „tekstų žinovai, redaktoriai ir vertėjai“ Randall Collins, The Sociology of Philosophies: A Global Theory of Intellectual Change, p. 499. . Laimei ar nelaimei, šis Randallo Collinso apibūdinimas puikiai nusako ir dabartinę filosofijos padėtį – tą kone liguistą mąstymo tapatinimąsi su tekstų skaitymu, rašymu, perpasakojimu ir kitais kalbinių simbolių perdirbimo būdais. Tas ryšys tarp filosofijos ir teksto toks stiprus, jog nusistovėjo kone tiesmukas kiekybinis santykis tarp grafomanijos ir išminties: pirmoji tapo antrosios rodikliu.

Nors po švietimo reformos XIX amžiaus pradžios Vokietijoje, mažne visi įžymesni Vakarų filosofai kilo iš akademinio luomo, o jų mėgstamiausiais žanrais tapo „straipsnis“, „traktatas“ ir „sisteminė monografija“, vis dėlto šis akademinei filosofijai būdingų literatūrinių formų sąrašas tiek praeities, tiek dabarties atžvilgiu yra susiaurintas, netgi šališkas, nes iš tikrųjų filosofinė raštija yra turtinga žanrų, o tarp filosofų visuomet būta neprilygstamų plunksnos meistrų.

 

Parmenidas sukūrė didaktinį eilėraštį Apie gamtą, Platonas rašė dialogus, Lukrecijus sudėjo filosofinę poemą Apie daiktų prigimtį, Kikeronas rėžė aistringas prakalbas, Seneka rašė laiškus, Tomas Akvinietis konstravo sisteminius vadovėlius, Friedrichas Nietzsche ir Ludwigas Wittgensteinas bylojo pranašiškomis užuominomis, erzinančiais orakulais ir rapsodiškais minties proveržiais, ką jau kalbėti apie tokius grožinės literatūros, filosofijos ir religijos mišrūnus kaip Fiodoras Dostojevskis ar Levas Tolstojus. Kartais iš filosofinio žanro išauga ištisa grožinės literatūros šaka, kaip antai atsitiko XIV a. Japonijoje, kur dzen budizmo koanai – glaustos paradoksalios įžvalgos – ir juos komentuojantys „meta-koanai“ sukūrė tokią grakščią kalbą, jog ilgainiui literatūrine koano forma imta naudotis kuriant pasaulietišką poeziją Randall Collins, The Sociology of Philosophies: A Global Theory of Intellectual Change, p. 342. . Negalima nepaminėti ir svajingųjų indų, kurių tradicinėje raštijoje eilėmis sudėti ištisi moksliniai veikalai iš religijos, filosofijos, politikos, teisės, ekonomikos, matematikos bei kitų pažinimo barų Žr. Hajime Nakamura, Ways of Thinking of Eastern Peoples: India–China–Tibet–Japan, p. 144. .

Šiais laikais, kai daugelis literatų vis dažniau kelia filosofines problemas, o daugelis mąstytojų vis laisviau taiko įvairius žanrus savo tiesoms perteikti, filosofui, kaip ir Biblijos egzegetui, turi rūpėti klausimai, kokiam literatūriniam žanrui priklauso tekstas, kas būdinga tokiam žanrui, kokiomis taisyklėmis jis vadovaujasi, kokiomis sutartinėmis formomis perteikia idėjinį turinį.

 

Redagavimo kritikas Bibliją traktuoja kaip surinktų, apdorotų ir tam tikra tvarka surikiuotų literatūrinių atkarpų rinkinį. Teigiama, jog tekstų atranka ir pertvarka yra savaime reikšmingos. Šventojo Rašto autoriai, šiuo požiūriu, tampa religinių tradicijų užrašytojais ir perdavėjais, tačiau jų veikla nuo, tarkim, etnografijai būdingo objektyvaus liaudies kūrybos dokumentavimo skiriasi vienu svarbiu dalyku: Biblijos knygų sudarytojai yra šališki, jų darbe ryškėja asmeninis religinių įvykių interpretavimas, jie siekia, kad atskiros tradicijos skiautės būtų suaustos į bendrą teologinę tiesą apie galutinę Jėzaus žodžių ir darbų prasmę. Vadinasi, Evangelijų autoriai kuria, tradicinei medžiagai suteikdami naujus teologinius apribus, – kuria kaip redaktoriai. Taigi redagavimo kritikas klausia, kodėl Mato, Luko, Morkaus ir Jono Evangelijose Jėzaus gyvenimas išdėstomas vienokia, o ne kitokia tvarka; kodėl vienas evangelistas į savo pasakojimą įtraukia faktus, kurių nemini kitas; kodėl vienur labiau pabrėžiami žemiškieji, kitur – dangiškieji Kristaus epitetai; kodėl vienur cituojamos vienos, kitur – kitos Senojo Testamento ištraukos. Šie skirtumai atspindi teologines šventojo autoriaus pažiūras ir tikslus, sudarant Evangelijos planą, – pažiūras ir tikslus, virstančius sudedamąja biblinės literatūros aiškinimo dalimi.

 

Ar redagavimo kritikos įnagius galima taikyti filosofinei raštijai? Be abejonės! Pradėkime nuo to, kad filosofas, kaip ir šventasis autorius, yra veikiamas konkrečios mąstymo tradicijos, skaito tam tikras knygas bei leidinius, gvildena apibrėžtuose diskusiniuose ratuose iškeltas problemas, vartoja terminiją, būdingą atskirai filosofinei mokyklai, cituoja vienus autorius, bet ne kitus. „Absoliutaus originalumo“, jei apskritai tokio esama, filosofų, kaip ir kitų mokslininkų, darbuose yra maža, ir tai – ne priekaištas, o tikroviškas padėties vertinimas. Tiesą sakant, didžioji filosofinės raštijos dalis – tai daugiau ar mažiau sąmoninga pastanga savaip, kiek leidžia iškalba ir vaizduotė, atkartoti pamatinius filosofijos klausimus, išmokti juos savarankiškai formuluoti ir nagrinėti suasmenintoje egzistencinėje terpėje.

Skaitome, tarkim, Davido Hume’o Žmogaus proto tyrinėjimą ir klausiame, ar būta kokio nors ankstesnio veikalo, kurio pagrindu vėliau parašyta minėtoji apybraiža? Aure, būta – tai Traktatas apie žmogaus prigimtį. Kodėl Hume’as nusprendė vieną iš Traktato knygų išleisti atskiru leidiniu? Kuo skiriasi Tyrinėjimo turinys nuo Traktato? Kodėl esama net kelių Tyrinėjimo leidimų, kokias pataisas į kiekvieną jų įneša Hume’as? Kokius autorius savo veikale Hume’as dažniausiai mini ir kokiame kontekste? Kokia literatūrine tradicija jis remiasi? Ar Hume’as kuria radikaliai naują terminiją, ar veikiau skolinasi iš savo pirmtakų. Kaip atsakymai į šiuos klausimus veikia mūsų požiūrį į Hume’o filosofiją, kalbos stilių, atskleistus ir nuslėptus teorinius sumanymus?

 

Itin artimai su redagavimo kritika yra susijusios tradicijos ir kanono kritikos. Pirmoji tiria žodines bei rašytines tradicijas, iš kurių sudaryti Biblijos padavimai. Antroji pabrėžia išbaigto, galutinio varianto arba kanono vaidmenį, interpretuojant tiek Biblijos visumą, tiek atskiras jos dalis. Tradicijos ir kanono kritikas galima laikyti redagavimo kritikos porūšiais.

Paralelinės kritikos siekis – tai panašybių tarp biblinio teksto ir kokio nors kito literatūrinio kūrinio nustatymas ir tyrimas. Kadangi kalbame apie paraleles, o ne priežastinius ryšius, lyginamuosius tekstus sieja tik temos arba turinio panašybės, tačiau kilmės požiūriu jie negiminiški. Paraleliniai tyrimai ypač vaisingi, kai, gretinant to paties laikmečio raštiją, ryškinami autorių – dažnai priklaususių skirtingoms kultūroms, politinėms partijoms, ar religinėms bendruomenėms – netapatūs požiūriai į tuometinius kultūrinius, religinius ir visuomeninius reiškinius bei įvairuojančios sąvokų vartosenos, dabartiniam teksto skaitytojui galinčios atrodyti svetimos. Todėl greta Biblijos egzegetas skaito Kumrano ritinius, Filono Aleksandriečio komentarus, Juozapo Flavijaus istorijas, gnostikų raštus. Česlovas Kavaliauskas Naujojo Testamento įvade pažymi, jog „šventieji autoriai tiek Senajame Testamente, tiek Naujajame kalbėjo savo meto kalba ir kreipėsi pirmiausia į savo amžininkus jiems suprantamu būdu“ Česlovas Kavaliauskas, „Evangelijos ir jų tyrinėjimai“, p. 14. . Kokia ta kalba ir koks tas būdas – šitai ir padeda nustatyti paralelinė literatūros apžvalga ir kritika.

 

Daugiasluoksnės reikšmės teorija

Bendrasis Literatūrinės kritikos metodų tikslas – įvairiais požiūriais nagrinėjant Šventraštį nustatyti, ką autorius turėjo omenyje, kalbėdamas apie vienus ar kitus dalykus; ką jis galvojo, tardamas vienus ar kitus žodžius, ir kaip juos suprato tuometinis klausytojas ar skaitytojas. Vadinasi, literatūrinė kritika iš esmės sutampa su kalbine egzegeze ir jos užsibrėžtais uždaviniais – Senajame ir Naujajame Testamentuose glūdinčios tiesioginės reikšmės paieškomis.

Kadangi biblinė raštija buvo kuriama ilgus amžius (apie 1300 metų) skirtingose kultūrinėse aplinkose (Egipte, Palestinoje, Babilone, Mažojoje Azijoje), kintant mąstymo paradigmoms (nuo mitinės pasaulėžiūros pereinant prie istorinės), vėlesnėms skaitytojų kartoms, užaugusioms savitame reikšmių ir papročių pasaulyje, darėsi vis sunkiau suvokti šventųjų autorių mintis. Reikėjo žmonių, kurie biblinės literatūros tyrinėjimą paverstų pagrindiniu užsiėmimu – reikėjo Rašto žinovų ir aiškintojų, žodžiu, egzegetų.

 

Ankstyvieji hebrajiškosios Biblijos komentarai apima laikotarpį maždaug nuo 250 m. prieš Kristų iki 500 m. po Kristaus. Juos sudaro keli tipai: Biblijos perrašymai, mantikiniai Kumrano pešarimai, platoniškieji Filono Aleksandriečio komentarai, targumai, arba vertimai į aramėjų kalbą ir midrašimai, arba itin argumentuoti Biblijos dėstymai Žr. Philip S. Alexander, “History of Interpretation: Jewish Interpretation,” p. 305. . V–VI šimtmečius galima vadinti Šventojo Rašto komentarų aukso amžiumi Žr. Karlfried Froehlich, “History of Interpretation: Early Christian Interpretation,” p. 315. , kai egzegezės metodus Jeronimas papildo antikinės literatūros tyrimo įrankiais, kelia biblinės chronologijos, prosopografijos, geografijos klausimus, naudojasi poliglotiniais savo gebėjimais. Šią biblinės kritikos tradiciją tęsia Jonas Škotas Eriugena (m. 877), šventuosius tekstus ir toliau traktuodamas kalbiniu požiūriu. XIII a. įsteigti scholastiniai universitetai toliau skatina profesionalesnį, moksliškesnį Biblijos interpretavimą, prie kurio drausminimo prisideda naujai skiepijama Aristotelio filosofija, kuria Albertas Didysis (1193–1280) ir jo mokinys Tomas Akvinietis (1225–1274) pakausto scholastinę teologiją. Šiuolaikinę Biblijos, ypač Naujojo Testamento, aiškinimo tradiciją pradeda Erazmas Roterdamietis (1466–1536), atmetęs scholastinę teologiją ir grįžęs prie literatūrinių Šventojo Rašto ištakų. Naująjį Testamentą jis skaito graikiškai, pateikia visą pluoštą skvarbių kalbinio, filologinio bei istorinio pobūdžio svarstymų.

 

Ši biblinės egzegezės tradicija nukreipta į šventojo teksto sensus litteralis arba tiesioginę reikšmę. Tačiau greta kalbinės egzegezės, kurios istorinės ištakos siekia Antiochijos mokyklą bei vieną žymiausių jos atstovų Diodorą Tarsietį (m. apie 390), nuosekliai randasi dar ir dvasinis, perkeltinis, arba alegorinis aiškinimo būdas, kurį plėtoja Aleksandrijos mokykla, ypač Origenas (186–254), ir kuris šiandien vadinamas sensus plenior Nuosekliai vartoti terminą pirmasis pradėjo Andrea Fernández (žr. “Hermeneutica,” 1925). Išsamiau apie sensus plenior žr. Raymond Edward Brown, “The History and Development of the Theory of a Sensus Plenior,” 1953; The Sensus Plenior of Sacred Scripture, 1955. arba pilnesne reikšme. Įdomumo dėlei, antiochai, itin nemėgę aleksandrams būdingo „alegorizmo“, pastarąjį pravardžiavo „teorija“ Karlfried Froehlich, “History of Interpretation: Early Christian Interpretation,” p. 313. . Kertinė perkeltinio Biblijos aiškinimo prielaida yra ta, kad Dievas, tikrasis Rašto Autorius ir Įkvėpėjas, gali numatyti gilesnę reikšmę, pranokstančią tiesioginę, kurią numatė žmogiškasis šventojo teksto autorius.

Graikiškieji ir lotyniškieji bažnyčios tėvai kalba apie tipologiją arba tam tikrus prasminius ryšius tarp įvairių veikėjų, reiškinių bei įvykių, minimų biblinėje literatūroje. Pavyzdžiui, Adomas, išganymo istorijoje atliekantis ypatingą teologinę paskirtį, tampa Kristaus pirmavaizdžiu (Rom 5, 6). Kiek laisvesnis biblinių personažų ar nutikimų siejimas su kitais bibliniais ar nebibliniais personažais ir nutikimais, ankstyvųjų bažnyčios egzegetų vadinamas alegorija. Čia svarbesnės ne istorinės, o idėjinės paralelės.

 

Viduramžiais įsiviešpatauja Šventojo Rašto ketveriopos reikšmės teorija, kurią pirmasis egzegezės istorijoje pamini Jonas Kasianas (V a., Konferencijos, 14, 8), išskirdamas tiesioginę, alegorinę, tropologinę ir anagoginę Šventojo Rašto reikšmes. Šitaip Jeruzalę biblinėje literatūroje galima suprasti esant tam tikrą miestą, bažnyčią, žmogaus sielą ir dangiškąjį miestą arba mūsų galutinius namus Žr. Karlfried Froehlich, “History of Interpretation: Early Christian Interpretation,” p. 314. . Viduramžių teologai ketveriopos reikšmės teoriją skaidė taip: tiesioginė arba istorinė reikšmė (konkretusis lygmuo); tropologinė arba dorovinė reikšmė (konkretusis lygmuo); alegorinė arba tipologinė reikšmė (dvasiškasis lygmuo); anagoginė arba eschatologinė reikšmė (dvasiškasis lygmuo). O kad šias interpretavimo pakopas paprastam žmogui būtų lengviau įsiminti, Augustinas Dakietis sukuria dvieilį:

Augustinas Dakietis:
Raidė faktus išdėsto, kuo tikėti – moko alegorija,
Dorovė – kaip turi elgtis, ko siekti – rodo anagogija. Citata iš Umberto Eco, Menas ir grožis viduramžių estetikoje, p. 182.

Dabartinė Biblijos egzegezė vengia tikslaus reikšminių lygmenų ar sluoksnių skaičiaus, tačiau pripažįsta, kad tokių sluoksnių yra ne vienas. Šventieji tekstai šiuo požiūriu laikomi polivalenčiais arba daugiareikšmiais Žr. Philip S. Alexander, “History of Interpretation: Jewish Interpretation,” p. 307. , tačiau tokios daugiareikšmystės pagrindu pripažįstamas konkretusis biblinės literatūros lygmuo.

 

Perkeltinės reikšmės paieškos suprantamos, kai kalbame apie raštiją, kuriai būdinga dviautorystė – Dievo ir žmogaus, tačiau ko vertos tokios paieškos, gilinantis į filosofinius veikalus, kuriuose kažin ar aptinkame dieviškojo įsikišimo pėdsakų? Iš pirmo žvilgsnio ryšys, regis, tikrai menkas. Tačiau įsistebeiliję, sąsajų vis dėlto randame. Jeigu filosofinę apybraižą interpretuosime „iš vidaus“, pamatysime, jog filosofams visai nesvetimos metaforinio ir alegorinio pobūdžio minties asociacijos. Antai žmogaus ir visatos santykiai vaizduojami kaip mikrokosmas ir makrokosmas, žmogaus ir visuomenės – kaip organas ir organizmas, žmogaus ir likusios gyvūnijos – kaip valdovo ir pavaldinių. Kokią, jei ne perkeltinę, reikšmę tokiems sugretinimams turėtume teikti? Tauriausiomis filosofinio mąstymo akimirkomis mes stveriamės ne tiesioginės, o aplinkinės kalbos, simbolinių išraiškų, poetinių vaizduotės metaforų, vadinasi, grimztame į mitinės sąmonės gelmes. Negana to, mūsų dienomis filosofinę apibraižą labai madinga aiškinti ne tuo, kas joje pasakyta, o tuo, kas joje nutylėta. Sociologinį arba psichologinį bandymą atskleisti tai, kas tekste slypi tarp eilučių, varo ne tiesioginės, o perkeltinės reikšmės paieškomis, tai yra tokios reikšmės, kurios autorius, rašydamas savo darbą, greičiausiai nebuvo numatęs.

 

Gerai žinomos „mesianistinės“ Karlo Marxo filosofijos interpretuotės. Taip pat pažįstamos psichoanalitinės pastangos Nietzsche’s sutrikusią psichiką kildinti iš jo filosofinių traktatų ir, atvirkščiai, filosofinius traktatus – iš sutrikusios psichikos. Pasklaidžius „postmodernistinę“ literatūrą, kartais nejuokais apima nuotaika, jog Vakarų filosofinė tradicija, kai kurių mąstytojų įsitikinimu, – tai tik puslapių puslapiai nevalingo froidiško apsinuoginimo. Tarytum mums neberūpėtų tai, kas dedasi ant scenos, rampų šviesoje, veikiau knietėtų viešojo ir privataus gyvenimo kuluarai, ten kur daugiausiai interpretavimo laisvės.

Arba imkime Georgą Friedrichą Hegelį ar Martiną Heideggerį, pirmojo polinkį į misticizmą, antrojo silpnybę etimologizuoti ir hipostatizuoti žodžių reikšmes. Tai žmonės, kurių raštuose kirbėte kirba teologinių užuominų, kai kuriuose darbuose beveik neįmanoma užčiuopti tiesioginės reikšmės lygmens, tačiau gana lengva panirti į daugiaplotmį reikšmių pasaulį, kuriame sąmoningai šalinamasi apibrėžtų sąvokų, išbaigtų formuluočių, kuriame alsuoja paslapties, nežinios nuotaikos ir atviras kvietimas daugeriopiems aiškinimams – dažnai, kaip kam tinka. Pastaroji savybė, ko gero, labiausiai masina daugumą tokios filosofijos mylėtojų.

Tad į klausimą, ar įmanomas „alegorinis“ filosofinių veikalų aiškinimas, nedvejodami atsakome – taip, įmanomas ir – nuo to laiko, kai Marxo visuomeninė politinė teorija aiškinama pagal eschatologinę krikščionybės schemą – daugeliu atvejų netgi būtinas.

 

Hermeneutika: bendrosios vertimo nuostatos ir strategijos

Viduramžiais ketveriopos reikšmės teorijos atgarsių randame ir žydų biblistikoje. Mozė Leonietis vardija keturis savitus, vienas kitą papildančius interpretavimo lygmenis: tiesioginį aiškinimą, vadinamą pěsăţ; alegorinį aiškinimą, vadinamą remez; homiletinį aiškinimą, vadinamą dĕraš; ir mistinį aiškinimą, vadinamą sôd. Ispanų mokslininkas Bahya ben Asheris (XIII a.) interpretavimo požiūrius skirsto šiek tiek kitaip: tiesioginis aiškinimas, arba pěsăţ; homiletinis, arba midrāš; filosofinis, arba sekel; ir galiausiai mistinis, arba qabbalah („Viešpaties kelias“ arba „būdas“) Žr. Philip S. Alexander, “History of Interpretation: Jewish Interpretation,” p. 309. . Šiame daugialypių reikšmių verpete mezgasi hermeneutinis klausimas: kuris reikšminių sluoksnių yra pamatinis, svarbiausias; kuri reikšmė tampa atskaitos tašku visoms kitoms? O vertėjui būtina apsispręsti, kurią minties giją verčiant ryškinti – tiesioginę ar perkeltinę.

Ką ir kaip versti – su šiomis iš pažiūros nesudėtingomis problemomis susidurta jau III a. prieš Kristų, kai (pagal legendą) faraono Ptolemajo II pavedimu septyniasdešimt du Izraelio vyresnieji per septyniasdešimt dvi dienas Egipto Aleksandrijoje hebrajiškąją Bibliją išverčia į graikų kalbą. Tuometinės žydų bendruomenės, tiek Palestinoje, tiek diasporoje, prieštaringai vertino Septuagintos laimėjimus. Vieniems graikiškasis vertimas pasirodė pernelyg laisvas, todėl jis buvo taisomas, derinamas prie tuo metu dar nenusistovėjusio hebrajiškojo teksto. Šią vertimo tradiciją, grindžiamą pažodiniu, „literalistiniu“ metodu, vainikuoja Akvilos Sinopiečio graikiškasis variantas, atliktas II a. po Kristaus pradžioje. Kiti, ypač Filonas, tikėjo, kad graikų vertėjai savaime buvo įkvėpti ir kad Septuaginta turėjo vienodą galią, kaip ir hebrajiškoji Biblija Žr. Robert P. Gordon, “Translations: Targums,” pp. 754–755. . Vadinasi, vertėjo darbas – ne mažiau kūrybingas nei rašytojo.

 

Greta hebrajiškosios Biblijos atsirado targumai arba interpretuojamieji Šventojo Rašto vertimai į aramėjų kalbą. Pats žodis targûm reiškia „vertimą“ arba „aiškinimą“. Ir nors kiekvienas vertimas iš dalies yra ir aiškinimas, vis dėlto targumai savo aiškinimais sąmoningai siekė išplėsti ir praturtinti originalo kalbą Žr. Sebastian P. Brock, “Translations: Ancient Languages,” p. 752. . Taigi jau iš pačių pradžių hebrajiškojo ir krikščioniškojo Biblijos kanonų vertimuose įžvelgiame tam tikrą principinę takoskyrą. Vieni tekstą traktuoja pažodžiui, kiti – pareikšmiui; vieni linkę perteikti kalbinės raiškos formas, kurios, manoma, savaime atskleidžia minties turinį, kiti – sąvokas bei sampratas, kurios, manoma, savaime diktuoja apibrėžtas kalbinės raiškos formas.

Panašiai ir dabartiniams Šventojo Rašto leidimams daugiau ar mažiau būdinga viena iš dviejų galimų vertimo strategijų: lanksčiojo arba griežtojo atitikmens. Pasak Danielo Harringtono, pagrindinis iššūkis biblinės literatūros tyrėjui ir vertėjui – tai įveikti esminę hermeneutinę kliūtį: Senojo ir Naujojo Testamentų „dokumentai išsirutuliojo iš kultūros, labai skirtingos nuo XX a. kultūros, ir kaskart nelengva nuspręsti, kiek priartinti šiuos dokumentus prie nūdienos žmonių suvokimo“ Daniel. J. Harrington, Interpreting the New Testament, p. 38. . Čia ir išsiskiria lanksčiosios ir griežtosios vertimo strategijų požiūriai.

 

Lanksčioji, arba dinamiškoji strategija senovės autoriaus žodžius stengiasi versti taip, kad nūdienos skaitytojas juos suprastu taip, kaip kadaise juos suprato pirmykštė auditorija. Lanksčioji strategija visų pirma stengiasi suvokti, kas sakoma originale, pradinę autoriaus mintį apvalyti nuo dabartinei kalbai ir mąstysenai svetimų morfologinių bei sintaksinių senienų, kad šiuolaikiniam skaitytojui tekstas būtų kuo labiau suprantamas. Šiuo tikslu lanksčioji strategija nevengia pagalbinių aiškinamųjų sąvokų, kurių nėra originale, nes pirmykščiams Biblijos skaitytojams jos buvo savaime suprantamos ir todėl neminėtinos, tačiau be kurių nūdienos skaitytojas, siekdamas teisingo interpretavimo, rodos, neišsiverstų. Eugene’o A. Nidos žodžiais, teorinis lanksčiosios strategijos idealas yra toks:

Eugene Albert Nida:
Vertimo skaitytojai tekstą turėtų suprasti ir išgyventi iš esmės taip pat, kaip ir pirmykštė auditorija. Eugene Albert Nida, “Translations: Theory and Practice,” p. 750.

Tačiau visiems gerai žinoma, kad kultūros ir laikmečiai tarpusavyje itin skiriasi, sunku net įsivaizduoti, kaip iš tikrųjų mąstė ir jautė tautos ir bendruomenės, nuo mūsų atitolusios šimtmečiais ir net tūkstantmečiais. Todėl praktiškesnį lanksčiosios strategijos tikslą Nida tikslina taip:

Eugene Albert Nida:
Vertimo skaitytojai ar klausytojai turėtų suvokti, kaip pirmieji teksto skaitytojai ar klausytojai tikriausiai jį suprato ir išgyveno. Ten pat.
 

Griežtoji, arba formalioji vertimo strategija visais požiūriais gerokai atsargesnė. Ji stengiasi kuo mažiau keisti gramatinę originalo sandarą; vadovaujasi principu – versti kalbą, o ne mintis; saugoja teksto dviprasmybes, jeigu tokių esama, neaiškias vietas palieka skaitytojo interpretuojamajai nuožiūrai; vengia visko, kas galbūt palengvintų skaitymą, tačiau atitolintų nuo originalo kalbos ypatybių.

Vienas iš lanksčiosios strategijos privalumų – tai galimybė vertime atspindėti naujausius biblinių tyrimų rezultatus, paremtus pastarojo meto archeologiniais ir literatūriniais radiniais, egzegezės įžvalgomis, istoriografinėmis pastabomis. Tačiau šis, iš pirmo žvilgsnio sveikintinas, mokslinis įnašas į Biblijos vertimus kelia rimtą pavojų: juk tikimybė apsirikti interpretuojant Šventąjį Raštą – tikrai ne menka, tad ne menka ir tikimybė suklaidinti skaitytoją. Be to, lanksčiosios strategijos šalininkai daro interpretavimo sprendimus, kuriuos skaitytojas iš principo galėtų daryti savarankiškai, naudodamasis pagalbine kritine literatūra. Būtent šią galimybę išsaugoja griežtoji strategija, susilaikydama nuo pastangų „šiuolaikinti“ ar „dabartinti“ tekstą, palikdama daugiau erdvės individualioms skaitytojo supratimo ir aiškinimo galioms. Ši strategija remiasi taisykle: „kiek galima, versti tiesiogiai, kiek būtina – laisvai“ Robert G. Bratcher, “Translations: English Language,” p. 762. .

 

Pažiūrėkime, kaip įvardija savo metodines nuostatas keletas Biblijos vertimų į dabartinę anglų kalbą, kurių „tikslai ir filosofijos – kaip teigia Harringtonas – labai skirtingi“ Daniel. J. Harrington, Interpreting the New Testament, p. 26. . Kartu pabandykime nustatyti, kokiai strateginei pakraipai kiekvienas vertimas priklauso.

Štai ką savo įvadinėse pastabose sako Gerosios Naujienos Biblijos (Good News Bible – GNB) vertėjai:

Gerosios Naujienos Biblija (dabartinės anglų kalbos variantas) – tai vertimas, siekiantis aiškiai ir tiksliai perteikti originalo prasmę žodžiais ir formomis, kurias plačiai naudoja žmonės, vartojantys anglų kalbą kaip bendravimo priemonę. […] Šios Biblijos siekis – padėti dabartiniam skaitytojui kuo geriau suprasti originalo turinį. “Foreword,” p. v.

Toliau šio vertimo autoriai nurodo:

Vertėjai vengė žodžių ir formų, kurios šiuo metu nebevartojamos arba vartojamos nepakankamai plačiai […] Visokeriopai stengtasi, kad kalba būtų natūrali, aiški, paprasta ir nedviprasmiška. Todėl nesistengta angliškame vertime atspindėti originalo kalbos dalis, sakinio sandarą, žodžių tvarką ir gramatines ypatybes. “Preface” | Good News Bible: Today’s English Version, p. viii.
 
Grįžti
Viršutinė Apatinė