Naujosios angliškosios Biblijos (New English Bible – NEB) vertėjų kolegijos pirmininkas Charlesas Haroldas Doddas Naujojo Testamento įvade aiškina:
Charles Harold Dodd:
Pataisytasis standartinis variantas (Revised Standard Version – RSV) savo tikslus įvardija taip:
Štai kokiomis nuostatomis vadovaujasi Naujosios Jeruzalės Biblijos (New Jerusalem Bible – NJB) vertėjai:
Čia pateiktose ištraukose iš pratarmių keturiems vertimams į dabartinę anglų kalbą, kuriose vertėjai apibrėžia savo darbo principus bei nuostatas, gana aiškiai matyti, kuri vertimo strategija – lanksčioji ar griežtoji – vyrauja. Pirmuose dviejuose leidimuose Gerosios Naujienos Biblijoje ir Naujojoje angliškojoje Biblijoje išeities tašku tampa vertėjo gilinimasis į autoriaus mintis, o galutiniu – autoriaus minčių persakymas dabartine gimtąja kalba. Originalo tekstas, kaip tam tikrų gramatinių ir leksinių bruožų visuma, laikomas barjerų, kurį būtina įveikti, kad dabartiniam skaitytojui atsiskleistų pirmykštė Biblijos reikšmė. Verčiamos ne kalbos formos, o jomis išreikštos idėjos. Pagrindinis dėmesys sutelkiamas į dabartinės kalbos reikalavimus ir normas, o ne į originalo savitumus.
O Pataisytajame standartiniame variante ir Naujojoje Jeruzalės Biblijoje stebime akcentų perdėjimą. Čia ašine problema virsta klausimas: kaip atkurti originalo tekstą ir kaip jį išversti dabartinės kalbos galimybių ribose. Vadinasi, pirmapradės reikšmės paieškos vertėjo darbe, nors ir labai svarbios, traukiasi į antrąjį planą, vertėjas, kiek leidžia sąlygos, šalinasi interpretuojamųjų išvadų, jis, regis, ištikimesnis originalui negu dabartiniam skaitytojui, kuris, jo manymu, vertimą skaito ar bent jau turėtų skaityti kaip tik dėl originalo, o ne nepaisant jo.
Įsidėmėtina, jog nagrinėdami konkrečius Biblijos vertimus, kažin ar susidursime su lanksčiosios ar griežtosios strategijos grynuoliais. Tai greičiau teoriniai idealai, kuriems praktinėje veikloje neretai tenka nusižengti. Aklas principų taikymas vertimui darytų daugiau žalos negu naudos, nes juk principai pajungti vertimui, o ne vertimas – principams.
Įmanomas ir kitas teorinis požiūris, kuriuo apibūdinama ir scheminama pati vertimo eiga. Mūsų dienomis plačiausiai žinomos dvi tokios schemos. Vadinamoji lingvistinė schema vertimo eigą skirsto į keturis etapus: nagrinėjimą, kai nustatoma biblinio teksto reikšmė; perteikimą, kai nuo šaltinio atsigręžiama į vertimo kalbą; pertvarkymą, kai turinys perteikiamas tam tikrai skaitytojų auditorijai skirta kalba; tikrinimą, kai iš skaitytojų atsiliepimų sprendžiama apie vertimo tikslumą ir kokybę Žr. Eugene Albert Nida, “Translations: Theory and Practice,” p. 750. . Vadinamoji komunikacinė schema, didžiąja dalimi paremta komunikacine, arba simbolinio bendravimo teorija, vertimo eigą skaido taip: šaltinis, Biblijos atveju dieviškasis ir žmogiškasis; žinia, įskaitant formą ir turinį; gavėjas, arba tas, į kurį kreipiamasi, kartu su platesniąja auditorija; triukšmas, kurį sudaro teksto pokyčiai, įvykę perdavimo metu, pavyzdžiui, raštininkui arba kopijuotojui įvėlus klaidą; atsiliepimai, atspindintys žmonių reakciją į žinią; aplinka, tai yra pirmykštės ir dabartinės aplinkybės, kuriomis perduodama žinia Žr. ten pat, p. 751. . Abi schemos, ypač komunikacinė, remiasi kultūrinės antropologijos įžvalgomis, padedančiomis suvokti, kas dedasi verčiant, kokie mąstymo procesai lydi vertėjo darbą, tačiau jomis nederėtų naudotis kaip instrukcijomis, šiam tikslui jos pernelyg supaprastintos.
Kaip matėme, vertimo strategiją lemia didesnis arba mažesnis biblinės egzegezės rezultatų įtraukimas į vertimą bei didesnės arba mažesnės pastangos dabartinėje kalboje atspindėti originalo kalbos leksiką ir gramatiką. Taikant vieną ar kitą strategiją, akivaizdi pasirinkimo laisvė, nelygu kokius tikslus užsibrėžia vertėjas. Tačiau yra dalykų, kurie braute braunasi į vertimą, iškraipydami ir gadindami jį, kol vertėjas jų neiškelia sąmonės švieson ir nepašalina. Šias žalingas įtakas pastaraisiais metais uoliai tyrinėjo hermeneutika – humanitarinių mokslų aplinkoje susiformavęs kritinis metodas, išryškinantis literatūroje slypinčias autorių, vertėjų, kritikų ir aiškintojų išankstines nuostatas, nutylėtas prielaidas, neišsakytus lūkesčius. Plačiuoju požiūriu hermeneutika yra interpretavimo teorija. Siauresniu, kalbant apie vertimą, hermeneutika svarsto sąlygas, kuriomis vertimas yra galimas, atitinkantis reikalavimus, tikslus, atsakingas, pateisinantis užsibrėžtus siekius. Hermeneutika taip pat domisi, ką reiškia „praeityje užrašytą praeitį“ suvokti dabarties kategorijomis, ką reiškia „atgaivinti“ ir „prikelti“ senovės autorių raštus bei mintis.
Hermeneutinė savikritika vertėjus primygtinai ragina ištirti ideologinių sampratų, kuriomis vadovaujamasi darbe, ištakas, kontekstą, kritiškai savęs teirautis, ar įvairios kultūrinės, visuomeninės, politinės, religinės, psichologinės ir kitokios prielaidos, kuriomis persmelktas kasdienis vertėjo gyvenimas ir veikla, neiškraipo originalo esmės; ar leidžia išsaugoti pastarojo literatūrinį ir pasaulėžiūrinį savitumą. Vertėjai, kaip ir kiti intelektiniai darbuotojai, apsiginklavę įvairiausio plauko teorijomis, išlaisvinimo teologijomis, psichoanalizėmis, semiotikomis, struktūralizmais ir panašiai. Nebūtina viso to išsiginti. Tereikia žinoti, jog asmeninis skonis, teoriniai įsitikinimai, kultūrinės ir istorinės sąlygos dažnai ne tik nesutampa su aplinkybėmis, kuriomis buvo sukurti šventieji ar kitokie tekstai, bet ir tampa joms iš esmės svetimos.
Pernelyg radikalioje hermeneutikoje tyko ir grėsmių. Biblistikoje – ženklios dvi kraštutinybės: liberalizmas, kai teigiama, kad tekstas dabartiniam skaitytojui nieko nereiškiąs (demitologizavimas), arba, kad simbolinis bendravimas apskritai negalimas (dekonstravimas), arba, kad skaitytojas yra nutolęs nuo teksto (susvetimėjimas); ir fundamentalizmas, kai laikomasi pernelyg griežto literalizmo, naivaus ir beatodairiško įsitikinimo, jog norint suprasti tekstą užtenka mokėti skaityti – papildomos kultūrinės, istorinės, kalbinės bei kritinės žinios šiam tikslui nereikalingos.
Filosofija, deja, negali pasigirti tokia ilga, tolydžia ir pažangia vertimo tradicija, kaip Šventasis Raštas. Todėl Biblijos vertimo principai ir tradicijos, kurios bėgant laikui įgavo vis ryškesnių teorinių kontūrų, nepaprastai praturtina ne tik filosofinę diskusiją apie vertimą, bet ir patį filosofinės literatūros vertimą.
Svarstant kalbinio vertimo klausimą, įprasta susitelkti į pradinį ir galinį taškus – šaltinį ir vertinį, siekiant nustatyti, ar ir kaip tiksliai antrasis atitinka pirmąjį. Gali susidaryti klaidingas įspūdis, kad vertimas – tai viso labo dviejų reikšminių aibių atvaizdis (angl. mapping), vertėjui siejant pirmosios aibės pirmavaizdžius su antrosios atitikmenimis. Vis dėlto didžioji vertimo drama rutuliojasi ne šaltinyje ir ne vertinyje, o mąstant iš vieno į kitą. Šio mąstymo dinamika, priešingai nei atvaizdžio statika, dažnai pačiam vertėjui yra nenuspėjama, būdama šakota ir klampi, judėdama raizgiomis sąvokų ir vaizdinių derinimo spiralėmis bei zigzagais, kurie net ir išrišti pačiam vertėjui lieka paslaptingi, nutikę, keblūs. Filosofinę euristiką, į kurią netrukus leisiuosi, kreipiu būtent į mąstymo dinamiką, tą teorinį judesį, kuriuo mąstymas verčiamas–verčiasi–virsta į praktinį judesį. Iš pradžių apibūdinsiu problemą, o tada paaiškinsiu, kas anksčiau išskleistoje biblistinėje apžvalgoje įtaigauja galimą sprendimo būdą.
Jausdamas džiaugsmą, baimę, liūdesį, ar žavesį su šiais jausmais tapatinuosi. Džiaugdamasis, džiaugiuosi aš. Bijodamas, bijau aš. Liūdėdamas, liūdžiu aš. Žavėdamasis, žaviuosi aš. Tai – mano jausmai, tai – aš. Kitos galimybės nėra. Jausdamas esu, kas esu.
Mąstydamas veikiu kitaip. Nors iš principo su savo mąstymu ir galėčiau tapatintis taip, kaip su savo jautimu Pirmykštėse bendruomenėse buvo mąstoma kaip tik taip, tapatinantis su savo mintimis. Dėl šios priežasties pirmykščių bendruomenių nariams būdavo sunku, beveik neįmanoma, neigti ar išsižadėti to, ką mąstydavo. Kaip negali išsiginti savo dviejų rankų, taip negali – ir savo minčių. Žydai Dievui nukaldino keletą aplinkvardžių (lot. circumlocutio), kad nereikėtų mąstyti jo tikrojo vardo, nes, be kita ko, manė, kad nusidėjėliui toks psichinis sąlytis būtų buvęs pražūtingas. Vėliau, Ankstyvosios krikščionybės laikais kankiniai negalėdavo išsižadėti Kristaus (žodžiu viešai paneigti, jog tikį į Jį), nes, be kitų priežasčių, neigti savo mąstymą būtų buvę neigti save, o tam, regis, nepasiduodavo organizmas. , vis dėlto dažnai taip nedarau, kai mąstydamas psichika doroju svetimą, paprastai abstraktų semantinį-loginį turinį Abstraktus mąstymas apskritai tegali būti svetimas. . Toks mąstymas yra manyje, bet – ne mano, ne aš. Su tokiu mąstymu nesitapatinu – taip, žinoma, įvairiais būdais gromuliuoju, tačiau nesitapatinu. Keista ir įdomu, ar ne? Minčiai gryninti – keli pavyzdžiai iš filosofijos istorijos.
Sokratas. Protagore, Menone ir Gorgijuje Žr. Plato, Meno, p. 45 ff.; Protagoras, p. 11 ff.; Platonas, Gorgijas, p. 253 ir toliau. Sokratas įrodinėja, esą žmogus, žinąs, kas yra dora, elgsiąsis dorai; jei vis dėlto žmogus elgiąsis nedorai, jis nežinąs, kas yra dora. Trumpai drūtai: dorybė iš žinojimo, yda iš nežinojimas. Palikdamas Sokrato polisilogizmų vingrybes ir sąvokos dorybė vartosenų įvairovę nuošalyje, atkreipsiu dėmesį į kelis svarbesnius dalykus.
Imkime du žmones, vardais Dorenis ir Žalenis, teigiančius, kad doriau skriaudą kęsti pačiam nei daryti kitam. Vėliau Dorenis, gindamas nekaltą žmogų, sužeidžiamas; o Žalenis, siekdamas naudos sau ir savo šeimai, vagiliauja darbovietėje. Pasak Sokrato, nors Dorenis ir Žalenis abu teigią tą patį, vis dėlto tik Dorenis žinąs, ką teigiąs, o Žalenis – ne. Epistemologinės keblybės, ar apskritai galima teigti, nežinant, čia nenarpliosiu.
Man knieti kitkas: 1) turiniu Dorenio ir Žalenio mąstymai yra tokie patys; tai yra, neturime analitinių priemonių turiniams skirti, remdamiesi jais pačiais. 2) Idant Dorenio ir Žalenio mąstymai skiriasi kokybe – šitai nustatome, remdamiesi ne pačiais mąstymais, o paskesniais Dorenio ir Žalenio elgesiais, kurie patys nėra mąstymai. Būdamas racionalistas, Sokratas ieško būdų, kaip įrodyti, jog skirtingos mąstymų kokybės galiausiai reiškia skirtingus mąstymų turinius. Vis dėlto vargu, ar įrodo. Jei Dorenio ir Žalenio mąstymų turiniams skirti būtina atodaira į jų elgesius, turinius skiria būtent elgesiai, o ne patys turiniai.
Sokrato prielaida, kad mąstydamas, kas yra dora, žmogus kartu žino, kas yra dora, tik tada, kai taip elgiasi, yra teisinga; tačiau mano teorinį žvilgsnį šis įsitikinimas kreipia kitur, nei dairosi pats Sokratas – kreipia anapus mąstymo. Ar nebus taip, kad žmogaus mąstymas tėra tarpinė veikla jo santykyje su daiktais; veikla, kurios galutinė paskirtis glūdi už jos pačios ribų, perdavus estafetę kitoms organizmo geboms, perdavus ir pradėjus iš tų gebų imti, pildytis, patirti. Tokiu atveju gautume dvi mąstymo rūšis, podraug ir kokybes: 1) tikrasis mąstymas, suaugęs su likusiu kūnu, šiam tarnaujantis ir šį išreiškiantis; 2) dirbtinis Mąstytojo atžvilgiu toks mąstymas tėra dirbtinis, tačiau bendraujant su kitais, jis įgauna dar ir apsimestinio, vaidinamo mąstymo požymių, mat nuoširdaus ir sąžiningo bendravimo pagrindas, taigi ir sąlyga, yra tikrai mąstančių subjektų tikrojo mąstymo funkcijų ir turinių mainai. mąstymas, atsijęs nuo likusio kūno, sklidinas iš aplinkos į vidų įsileistų semantinių ir loginių poveikių srauto, tiriantis proto „liežuviu ir seilėmis“, kuriuos minties kąsnius „ryti“, o kuriuos „spjauti“. Jei taip, turbūt ir filosofuoti būtų galima iš esmės dviem būdais, kurie tarpusavyje skirtųsi nebe moksliniais metodais, o pačia psichofiziologija, kaip rankų ir kojų judinimas organizme, kai vienu atveju gauname žinantį filosofą, o kitu – tik mąstantį?
Platonas. Braižydamas idealiosios valstybės metmenis, Platonas iškelia drąsią, net ir jo paties įsitikinimu, kažin ar įgyvendinamą mintį, esą gerai valdyti valstybę galį tik filosofai Žr. Platonas, Valstybė, kn. V–VII. – žinoma, ne bet kokie, o labiausiai gamtos apdovanoti, gabiausi, visapusiškai išsilavinę ne tik proto dalykuose (aritmetika, geometrija, astronomija, harmonija, dialektika), dailiuosiuose menuose, bet ir gimnastikoje bei karyboje. Gėrio saulės spinduliuose besimaudančius, nuo žemės reikalų atitrūkusius teoretikus, svajoklius ir kitus abstraktoholikus Platonas vadina lepšiais:
Platonas:
Kitoje vietoje, pabrėždamas įgimtų ir išlavintų gabumų visapusiškumo svarbą, filosofus, kuriems terūpi mąstymas, Platonas krikštija „šlubiais“ Ten pat, p. 269. .
Išpopuliarėję, tačiau nuo pradinės vartosenos atitrūkę, sparnuoti apibūdinimai filosofas karalius ar filosofas valdovas dažnam kelia šypsnį dėl tragikomiško potencijos ir impotencijos sugretinimo juose, tačiau įdėmiau skaitant Platoną ir jo žodžius imant bendriau, supranti, kad iš tikrųjų jis šneka apie filosofus inžinierius. O šis apibūdinimas šypsnio jau nebekelia – net ir mums, XXI a. auditorijai. Būtent rinktinė saujelė filosofų inžinierių, o ne šiaip būrys (blogų – sugedėlių, nenaudėlių ir mėgdžiotojų Žr. Platonas, Valstybė, p. 218 ir toliau. ) filosofų, tampa pagrindiniais veikėjais įmantriojoje olos alegorijoje, visuomenės labui gebančiais tarpininkauti – tiek kilti aukštyn, tiek leistis žemyn saulės, šviesios, atvaizdų bei šešėlių pakopomis:
Platonas:
Filosofai inžinieriai verčia daiktų atvaizdus į pačius daiktus ir atvirkščiai. Vertimas – tai nuotolinio ryšio tarp daiktų ir jų atvaizdų mezgimas, ryšio, leidžiančio nuo antrųjų pakilti iki pirmųjų, o kartų ir atvirkščiai, leistis žemyn siekiant rodyti kelią bendrapiliečiams. Nelaukta ir įdomi varijuotė vertimo tema! Vis dėlto neatitrūkdamas nuo temos, pabrėšiu kitką: Platonas įsitikinęs, kad pačiam teoriniam mąstymui kažko iš esmės trūksta, kad atsietas nuo gyvenimiškų žmogaus reikmių, paliktas pats sau dausinėti, net ir ypatingai puoselėjamas, toks mąstymas yra nebaigtas kriukis.
Karlas Marxas ir Friedrichas Engelsas. Turbūt patį įsakmiausią ir skardžiausią raginimą nepasitenkinti vien mąstymu randame Karlo Marxo ir Friedricho Engelso raštuose. Vos išgirdus šių mąstytojų pavardes atmintyje tarytum varpas sugaudžia:
Karl Marx‚ Friedrich Engels:
O į tuos išprususioje auditorijoje, kurių ką tik nugaudęs varpas vis dėlto nepažadino, šiuodu paleidžia jau aistringesnį žodyną:
Karl Marx‚ Friedrich Engels:
Kas taria šiuos kandžius, šaipius priekaištus? Filosofai. Kam? Savo kolegoms filosofams. Kodėl? Nes dauguma jų, nors jiems kuolą ant galvos tašyk, teorinį aiškinimą laiko galutiniu tikslu. Šito nepakęsdami Marxas ir Engelsas širsta, neretai be užuolankų keiksnojasi, mat teorinio aiškinimo paskirtis, pasak jų, tėra tarpinė instrumentinė vykdant uždavinius, kurie yra kitos rūšies. Norėdamas tirti tikrąjį pasaulį, filosofas protarpiais privaląs peržengti mąstymą, iš „plevenančio“ Friedrich Engels, „Laiškas K. Šmitui, 1890 m. spalio 27 d.“, p. 446–447. idealiojo antstato nukopti į „realųjį“ Karl Marx, „Dėl politinės ekonomijos kritikos“, p. 303–304; Karl Marx, Friedrich Engels, Vokiečių ideologija, p. 254. arba „empirinį“ Karl Marx, Friedrich Engels, Vokiečių ideologija, p. 215. pagrindą. Vadinasi, į faktų pasaulį nukreiptos intelektinės veiklos – mąstymas, aiškinimas, pažinimas – išsipildo ne savaime, o virsdamos elgesiu fiziniame pasaulyje. Vienas pats mąstymas yra neveiksnus.
Maxas Scheleris. Realiojo pagrindo ir idealiojo antstato skirtis Marxo ir Engelso filosofijoje žymi objektyviosios ir subjektyviosios būčių santykį. Maxo Schelerio filosofinėje antropologijoje ir ypač žinojimo sociologijoje ši skirtis taikoma siauriau subjektyviajai būčiai, nagrinėjant realiųjų ir idealiųjų veiksnių santykį ir abipusę įtaką žmoguje.
Realiaisiais veiksniais Scheleris įvardija įvairių rūšių potraukius, nuo juslinių iki psichinių, žmogaus gyvenime susijusius su giminės pratęsimu, ūkininkavimu ir valdžia. Idealiaisiais veiksniais filosofas nusako spontanišką mąstymo ir dvasios raidą, apimančią gamtos pažinimą, estetinį išgyvenimą ir kitus potyrius, turinčius dvasinę vertę ir reikšmę, kultūroje formuojančius tikybos, metafizikos, teisės, mokslo, kalbos ir meno barus.
„Kiekvieną žmogaus poelgį lemia ir dvasia Vokiškąjį Geist (angl. mind) epistemologiniame kontekste tinka versti lietuviškuoju mąstymas. Mąstymas Scheleriui tolygus dvasiai. Tiesą sakant, mąstymo ir dvasios skirtis – palyginti svetima vokiškajai Geist sąvokai, apimančiai tiek dvasią, tiek protą, tiek aukštesniąją žmogaus prigimtį (kaip atsitinka humanitarinių mokslų atveju, vokiškai vadinamų Geisteswissenschaften). Mąstymas, pasak Schelerio, yra dvasios gebėjimas. Pats bendriausias mąstymo apibrėžimas – žmogaus gebėjimas prasmingai dalyvauti tikrovėje. , ir potraukiai“ Max Scheler, „Probleme einer Soziologie des Wissens“, S. 34. – tvirtina Scheleris. O tada, susitelkęs į idealiuosius veiksnius, intriguojamai pastebi, esą empirinės kultūros atsiradimo atžvilgiu mąstymas yra bejėgis Istorinio teisingumo dėlei pripažintina, jog grynosios minties bejėgiškumą (t. y. nepajėgumą savarankiškai veikti išorinį pasaulį) ir sąveiką su realiaisiais žmogiškosios buities veiksniais stebėjo ir nagrinėjo ne vienas Schelerio amžininkas sociologas, visų pirma Maxas Weberis, teigęs, jog „ne idėjos, bet idealūs ir materialūs interesai tiesiogiai valdo žmonių veiksmus“, kurie ir yra visokeriopas empirinės kultūros pamatas, tačiau kartu tvirtinęs, jog tų pačių idėjų sukurti pasaulėvaizdžiai „labai dažnai lyg iešmininkai lemia, kuriais bėgiais interesų dinamika stumia veiksmus“ (Max Weber, Gesammelte Aufsätze zur Wissenschaftslehre, I:252; citata iš Lawrence A. Scaff, Veržiantis iš geležinio narvo: Maxas Weberis ir moderniosios sociologijos atsiradimas, p. 59, išn.). :
Max Scheler:
Atitrūkęs nuo pasaulio, atsisakęs kūno tarpininkavimo, žodžiu, vienišas mąstymas neįstengia įgyvendinti savo kūrinių, išradimų, vaizdinių, neišgali peržengti idealiosios sąvokų plotmės, atsietos nuo fizinės tikrovės, medžiaginio pasaulio, realiųjų veiksnių istorijos. Todėl reikalinga valios kibirkštis, gyvybingas noras, veržlus potroškis, kurie dvasiškąją mąstymo prigimtį papildytų fizinių kūno galių bei instinktinių paskatų arsenalu. Būtent iš tokios abipusės mąstymo ir potraukių sąveikos kyla tikslingas žmogaus elgesys, turintis dvasinę prasmę (kultūrinį turinį) ir galintis keisti objektyvias gyvenimo aplinkybes, apimančias geografiją, giminystės ryšius, politinę santvarką, gamybinius santykius, šeimyninę padėtį, visuomeninį sluoksnį ir panašiai. Schelerio įsitikinimu, „idėjos – pavyzdžiui, tikybinės ar mokslinės – tampa netiesiogiai veiksmingos ir dalyvauja tikrovėje tik tiek, kiek yra susijusios su reikmėmis, individualiomis ir bendromis paskatomis arba polinkiais“ Max Scheler, Problems of a Sociology of Knowledge, pp. 36–37. .
Taigi idėjos virsta tikrove tik mąstymui bendradarbiaujant su įvairiomis valios ir kūno energijomis. Šią svarbią įžvalgą, tegul ir kitame kontekste, Scheleris glaustai kartoja tokiu teiginiu:
Max Scheler:
Tik atsiduodamas valiai, tik varomas potraukių mąstymas įstengia išjudinti savos veiklos formas, netiesiogiai kuriančias ir įprasminančias empirinę kultūrą. Čia, kaip ir ankstesniuose pavyzdžiuose – savaip moduliuotą, kitoje tonacijoje – girdime tą patį leitmotyvą: mąstymas, nesivystantis į tolesnes pomintines stadijas, funkciniu požiūriu yra sutrikęs, nutrūkęs, tikslo nepasiekęs, neįgyvendintas procesas. Podraug aiškiai negirdime, tiksliai kokiomis sąlygomis ir tiksliai kokiais būdais mąstymas sėkmingai verčiasi, veiksmingai pereina ar persilieja į tuos paskesnius realiuosius tarpsnius, savo pirminiame pavidale stodamas, bet tęsdamas išvestiniame tarytum architekto brėžiniai – iškilusiuose mūruose.
Palikdamas dirbtinio mąstymo rūšį nuošalyje, domėdamasis vien tikrojo mąstymo – tokio, su kuriuo tapatinuosi, kurį sergiu ir ginu kaip savo akį – rūšimi, teiraujuosi, ar objektyviojo pasaulio atžvilgiu mąstymas yra bejėgis būtinai? Gal tik tam tikromis sąlygomis, pavyzdžiui, šlydamas, negaluodamas, žalojant ir sekinant nelaimėlį taip, kaip žiopli žmonės, įskaitant mokslinčius, žaloja ir sekina visą savo sveikatą? Jei taip, kaip mąstymą atkurti, gydyti, žvalinti, išjudinti, versti į tai, į ką jis iš prigimties pašauktas, – į elgesį?
Priežastingumo požiūriu bejėgio mąstymo ir daiktinės aplinkos santykiavimo grandinę galima prastinti tokia schema (1 pav.):
Pritariu Sokratui, Platonui, Marxui, Engelsui ir Scheleriui, jog sveikas teorinis mąstymas išsipildo elgesyje, siekdamas įsikūnyti, būti įgyvendintas daiktinėje aplinkoje, kartu mokydamasis iš atgalinės, grįžtamosios patirties. Ir atvirkščiai, santykio su išoriniu pasauliu stokojantis mąstymas serga, sklendžiasi autistiniame rate, iškrypsta, plepasi su savimi, prasimano, kliedi. Pasak Schelerio, silpnoji mąstymo grandis – bejėgystė, arba negalia megzti tiesioginį priežastinį ryšį su išoriniu pasauliu. Kaip regėti iš pirmosios schemos, mąstymą į išorinį pasaulį, valiai diriguojant visose grandyse, tempia potraukiai. Čia postūmį y, kurio tikimės iš mąstymo, bet kuriam mąstymas vis dėlto neturi jėgų, keičia potraukis y. Deja, vienas pats mąstymas lieka ten, kur buvo – po devyniais užraktais makaulėje.
Idant mąstymas, ypač teorinė jo atmaina, gali būti bejėgis – šituo nė trupučio neabejoju. Iš karčios patirties žinau, kad dažniausiai taip ir nutinka. Abejoju kitkuo, ne iškerojusia, gaja faktine mąstymo bejėgyste, o konstatuojamu visuotiniu prigimtiniu tos bejėgystės mastu. Kitaip tariant, nesutinku, esą mąstymo negalia išorinio pasaulio atžvilgiu yra būtina, tad ir neišvengiama. Tam prieštarauja mano episteminė patirtis, pirmiau kaupta ir gryninta biblistinės egzegezės srityje, o paskiau persodinta ir į filosofinę.
Prisiminkime, ką aptarėme biblistinėje pranešimo apžvalgoje, ypač kalbėdami apie daugeriopos, arba daugiasluoksnės reikšmės teorijas bei praktikas. Teologo biblisto, tai yra tikinčio egzegeto mąstymas, įdėmiai skaitant ir aiškinant Šventąjį Raštą, yra soteriologinio pobūdžio. Tokiu mąstymu egzegetas ne šiaip godoja, o gelbėjasi – kaip žvėris, įkritęs į medžioklio paspęstą duobę, arba žmogus, vaduodamasis iš fizinės negandos: abu gyvūnai ne varnas skaičiuoja, ne debesėlius mintimis vaiko, o trūk plyšk laužo galvas, kaip sveiką kailį gyviems išnešti. Soteriologinė mąstysena yra inžinerinės mąstysenos atmaina. Tokiu mąstymu egzegetas ieško egzistencinio, praktinio, galiausiai medžiaginio sprendinio savo kūno ir sielos išganymui. Įvadiniais Evangelijos pagal Joną žodžiais, „Pradžioje buvo Žodis. […] Tas Žodis tapo kūnu […]“ Jonas, „Evangelija pagal Joną“, Jn 1, 1, 14, p. 221–222. , apibūdinamas ne tik pavienis istorinis minties įsikūnijimo, virsmo į gyvą daiktą įvykis, bet ir bendra taisyklė, kaip, kuria kryptimi tikintis žmogus mąstydamas turėtų veržtis, o verždamasis mąstyti: apdairiai, išmintingai, pagal prigimties dėsnius, varinėdamas jėgas organizme skersai išilgai, versdamas pažinimą į elgesį, o elgesį – į pažinimą taip, kad vienas kitą ne klaidintų ar suvedžiotų, o tikrintų, taisytų, tikslintų ir lavintų.
Būtent egzegezės metu mąstydamas, įvairuodamas tiesioginėmis, alegorinėmis, tropologinėmis ir anagoginėmis biblinio teksto reikšmėmis, poreikšmiais ir atreikšmiais jau kadai pastebėjau, kad semantinius-loginius judesius skiriu nuo pneuminių, kuriais ne reiškiu vieną ar kitą dalyką, bet psichofiziologiniu būdu iš vienos psichinės būsenos ar padėties veržiuosi į kitą. Taip, mąstydamas judu ne tik bendrinės kalbos iešmais nustatytais semantiniais-loginiais bėgiais, bet ir laisviau, saviau veržiuosi kitu, nebe sąvokiniu, o gaivaliniu būdu. Pneumine mąstymo galia arba tiesiog mąstymo pneumatika kaip tik ir apibrėžiu šį gaivalinį psichikos veržlumą, likusiame kūne primenantį raumenų veiklą, nepainiotiną su išties bejėgėmis semantinėmis-loginėmis mąstymo gebomis. Sveikas mąstymas – visoks, nebūtinai tikybinis – iš prigimties yra pneuminis, pajėgus veržtis iš vidaus (žr. x 2 paveiksle) ir duoti postūmį (žr. y 2 paveiksle ir plg. y 1 paveiksle) kitoms valingo psichosomatinio savęs siuntimo į išorinį pasaulį grandims.