Straipsnis Gintaras Beresnevičius – šventybės fenomenų tyrinėtojas ir autentiškos religinės patirties ieškotoj…

    • Bibliografinis aprašas: Naglis Kardelis, „Gintaras Beresnevičius – šventybės fenomenų tyrinėtojas ir autentiškos religinės patirties ieškotojas“, @eitis (lt), 2015, t. 210, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Naglis Kardelis, „Gintaras Beresnevičius – šventybės fenomenų tyrinėtojas ir autentiškos religinės patirties ieškotojas“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija, 14 tomas: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos V, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 67–76, ISBN 978-9986-638-85-8.
    • Institucinė prieskyra: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
    Santrauka: Gintaro Beresnevičiaus gyvenimo ir mirties istorija atitinka pasakymą, jog, ką myli dievai – tas miršta jaunas. Straipsnyje aptariamas iškilaus rašytojo ir mokslininko gyvenimas, mokslinė veikla bei grožinė kūryba. Gintaras Beresnevičius buvo itin vientisa asmenybė, jo veikla buvo nuosekli ir kryptinga, užmojai ir interesai sudarė nedalomą visumą. Baigęs istorijos studijas, jis pasirinko religijų istorijos barus, tačiau tuo neapsiribojo. Bene didžiausias Gintaro Beresnevičiaus mokslinis nuopelnas yra akademinė teorinės religijotyros, visų pirma religijos fenomenologijos, orientuotos į plačią tipologinę empirinių reiškinių analizę, steigtis Lietuvoje. Nereikia pamiršti ir jo atliktų labai reikšmingų baltų mitologijos, religijos ir kultūros tyrimų. Šventybė ir dieviškumas Gintarui Beresnevičiui turėjo svarbią egzistencinę prasmę. Jis tvirtai pasisakė už radikalaus šventybės fenomenų skirtingumo išsaugojimą. Mokslininko požiūriu, religija yra išreikšta išgyventu asmens santykiu su šventybe, kuomet šis santykis iš esmės pakeičia asmens gyvenimą ir priverčia asmenį tam tikru būdu pareikšti atsaką į šį santykį. Savo gyvenimo pabaigoje Gintaras Beresnevičius pradėjo ieškoti pačios šventybės ir paties Dievo, paliko originalų religijos filosofijos projektą, kurio mokslininko ankstyva mirtis neleido išgryninti ir punktyriniam pavidalui suteikti konkretesnių formų. Labai didelę įtaką lietuvių tautos sąmonėjimui padarė mokslininko kūryba ir visuomeninė veikla.

    Pagrindiniai žodžiai: Gintaras Beresnevičius, šventybė, šventybės fenomenai, religinė patirtis, religijų istorija, religijos fenomenologija, religijos filosofija, mitologija, postmodernizmas.
     
  1. Kai 2006-ųjų rugpjūčio pradžioje lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė žinia apie netikėtą ir šiurpią Gintaro Beresnevičiaus mirtį neaiškiomis aplinkybėmis, suvokėme netekę vienos ryškiausių ir kūrybingiausių Lietuvos asmenybių. Gintaras išėjo pačiame jėgų žydėjime, pasiekęs savojo talento ir intelektinės brandos viršūnę. Savo itin gausiais įvairaus žanro tekstais jis jau dabar yra mums pasakęs labai daug, bet, iškeliavęs į pasaulį, kurį tyrinėjo visą gyvenimą, liko nepasakęs dar daugiau. Kai prisimename, kokį rašytinį palikimą mums dovanojo Gintaras, – o jis paliko dešimtis tūkstančių puslapių, – su siaubu pamatome, kokio intelektinio kraičio mūsų tauta jau niekada neįgis, o būtų galėjusi įgyti, jei šis iškilus rašytojas ir mokslininkas būtų gyvenęs dar nors dviem ar trimis dešimtmečiais ilgiau. Kalbėdamas apie dešimtis tūkstančių puslapių, turiu galvoje ne tiek įspūdingą jų skaičių, kiek juose surašytų svarių minčių ir gilių įžvalgų gausą, nes būtent minčių svarumu ir įžvalgų gelme Gintaro Beresnevičiaus tekstai prilygsta didžiųjų pasaulio mąstytojų veikalams.
    Senovės graikai sakydavo: ką myli dievai, tas miršta jaunas. Įvairiais talentais apdovanotas Gintaras tikrai buvo dievų numylėtinis. Net kartu su mumis gyvendamas visiems įprastą žmogaus gyvenimą jis pats, sakytume, priklausė veikiau dievų nei žmonių pasauliui, tartum būtų buvęs koks nors šumerų ar graikų mitologijos pusdievis. Daugumoje fotografijų į mus nukreiptas Gintaro žvilgsnis tarsi neužkliūva už mūsų – jis kiaurai skrodžia mus ir visą mūsų aplinką taip, tarsi visas šiapusinis pasaulis būtų permatomas, ontologiškai išskydęs, visiškai neesmingas, o už jo būtų regimi dieviškosios plotmės, tikrojo būties pasaulio kontūrai.
     
  2. Vis dėlto Gintaras buvo ne tik dievų, kurių pasaulį tyrinėjo, bet ir žmonių numylėtinis. Nežinau kito autoriaus, kurio tekstus, nesvarbu, kokio ilgio, skaitytojai būtų tiesiog ryte riję akimis, o naujų būtų laukę kaip didžiausios atgaivos. Nežinau kito dėstytojo, kurį būtų taip mėgę ir vertinę studentai. Nepaisydami pažiūrų skirtumų Gintarą dievino visų ideologinių pakraipų intelektualai. Taip pat neatmenu kito panašaus žymios asmenybės mirties atvejo, kai ištisus mėnesius būtų gedėjusi visa tauta, o šviesuomenė, atkakliai keldama klausimą apie Gintaro mirties – tiksliau tariant, žūties – aplinkybes, ne juokais būtų įvariusi baimės tiems, kurie galbūt yra susitepę rankas rašytojo krauju. Šiaip ar taip, pati vadinamojo politinio Lietuvos elito reakcija į visuomenės raginimus tiesiai šviesiai atsakyti, kas konkrečiai nutiko Gintaro žūties dieną, puikiai atskleidė, ko verta ir kiek teisėta politinė šalies sistema. Pats visuomenės pasipiktinimas valdžios atsainumu tiriant mokslininko žūties aplinkybes parodė, kad Gintarą Beresnevičių mylėjo visi Lietuvos žmonės, visa lietuvių tauta. Tie patys senovės graikai galbūt pasakytų, jog dievai, linkę pavydėti žmonėms dieviškuoju pavydu (phthonos), pamatę, kad žmonės myli Gintarą ne mažiau nei jie patys, iš pavydo ir pasišaukė pas save šią kilnumu ir išmintimi jiems giminingą asmenybę.
    Kartu labai liūdna, kad iškiliausi ir talentingiausi Lietuvos žmonės, kurių skleidžiamos šviesos taip reikia tautai, palieka šį pasaulį tokie jauni, dažniausiai priartėję prie keturiasdešimties metų slenksčio arba vos jį peržengę. Regis, genijaus žvaigždės spinduliavimo ciklas labai panašus į astrofizikų tyrinėjamą fizinės žvaigždės degimo ciklą: juo žvaigždė didesnė ir karštesnė, – taigi ir ryškesnė, – juo trumpiau ji dega, nes greičiau išspinduliuoja savo energijos atsargas.
     
  3. Nors dar nėra praėjęs pakankamas laiko tarpas, kad į Beresnevičiaus mokslinę veiklą, grožinę kūrybą ir tiesiog gyvenimą pajėgtume žvelgti nešališkai ir kiek įmanoma objektyviai, jau dabar galime pasakyti, jog tai buvo itin vientisa asmenybė, kurioje moksliniai interesai, rašytojo užmojai ir kasdieniai ieškojimai buvo sulydyti į nedalomą visumą. Žvelgiant į Gintaro gyvenimą matyti, kad jame nebuvo atsitiktinių epizodų ar šiaip blaškymosi: susidaro įspūdis, kad jis visada, jau nuo mokyklos dienų žinojo, ko siekia. Jis tiek daug pasiekė iš dalies dėl to, kad niekada savęs nebarstė dalykams, kurie jam nebuvo įdomūs ir svarbūs, nors ir galėjo būti naudingi. Nepaprastai nuosekli ir kryptinga jo veikla galbūt rodo, kad jis be išlygų tikėjo savo gabumais ir savo pašaukimu. Jis žinojo esąs genijus.
    Nors baigęs istorijos mokslus, jis, pasirinkęs religijų istoriko kelią, nesitenkino vien istorinės tyrinėjamų religinių reiškinių raidos pažinimu, o į savąjį mokslinį objektą visada žvelgė filosofo akimis, kaip pagrindinį keldamas prasmės klausimą. Svarbu pabrėžti, kad Gintaras buvo ne tik religijų istorikas, bet ir teorinės religijotyros, daugiausia besiremiančios fenomenologiniu metodu, pradininkas Lietuvoje. Iki Beresnevičiaus Lietuvoje buvo tyrinėjami tik paskiri religijotyros ir mitologijos, ypač baltų, klausimai, o nuoseklios sisteminės ir kontekstinės tiek konkrečių religinių fenomenų, tiek ir pačios religijos, kaip fenomeno, analizės niekas nesiryžo imtis. Taigi būtent akademinė teorinės religijotyros, visų pirma į plačią tipologinę empirinių reiškinių analizę orientuotos religijos fenomenologijos steigtis Lietuvoje yra, mano galva, didžiausias Beresnevičiaus, kaip mokslininko, nuopelnas.
     
  4. Be abejo, labai reikšmingi ir jo atlikti baltų mitologijos, religijos ir kultūros tyrimai, antai itin drąsūs bandymai, remiantis pasakose ir apskritai tautosakoje išlikusiomis senųjų mitų nuotrupomis, rekonstruoti senovės baltų panteoną, nuodugni baltų pasaulėžiūros analizė, svarbiausių pasaulėžiūros lūžių susiejimas su religinėmis baltų reformomis ir mėginimai nustatyti apytikslę jų datą. Beresnevičius labai prisidėjo prie baltų mitologijos šaltinių leidimo ir tyrinėjimo, parašė vertingų studijų, skirtų konkretesnėms, tačiau gana svarbioms ir įdomioms temoms, pavyzdžiui, baltiškajam pomirtinio gyvenimo įsivaizdavimui ir kalendorinėms šventėms. Ypač daug laiko ir pastangų mokslininkas skyrė konkrečių dievų ir deivių funkcijų tyrinėjimui. Visi, kurie yra susidūrę su baltų panteono rekonstrukcijos ir dievų funkcijų nustatymo problemomis, puikiai žino, jog tai beveik Sizifo darbas.
    Baltų mitologijai skirtuose Beresnevičiaus tyrinėjimuose moksliniu požiūriu vertingiausios tos dalys, kuriose autorius, būdamas profesionalus istorikas, rodo meistrišką gebėjimą, remdamasis pirminių šaltinių duomenimis, istoriškai patikimą ir vien hipotezių pavidalu egzistuojančią medžiagą susieti taip, kad atliktos sintezės rezultatai leistų padaryti netrivialių, visam dalyko supratimui reikšmingų išvadų, išplėsdami mūsų žinias apie mitologinių konkretaus laikotarpio pažiūrų sistemą. Be abejo, dauguma Gintaro atliktų rekonstrukcijų yra tik hipotetinės ir kitokios negali būti. Visos, ypač baltų, mitologijos rekonstrukcijos viena nuo kitos skiriasi tik hipotetiškumo laipsniu.
     
  5. Patikimų duomenų apie baltų mitologiją stygius, mitologinės medžiagos iškraipymų ir net istoriškai paliudytų bandymų ją falsifikuoti ar mistifikuoti gausa ne tik Beresnevičiui, bet ir jokiam kitam tyrinėtojui neleidžia šiame tyrimų lauke formuluoti jokių absoliučiai patikimų išvadų. Tačiau Beresnevičius, palyginti su dauguma kitų baltų mitologijos tyrinėtojų, turi tą akivaizdų pranašumą, kad jis, būdamas puikus religijų teoretikas ir tipologas, net ir stokodamas tiesioginių duomenų, kažin kokiu septintu teorinės kompetencijos jausmu sugeba įžvelgti, kokias religines pažiūras ir mitologinius vaizdinius konkrečiu istoriniu laikotarpiu baltai galėjo turėti, o kokių negalėjo vien dėl pačios religinio mąstymo logikos ir tam tikrų religijų istorinės raidos dėsningumų.
    Religijų tipologijos išmanymas mokslininkui leisdavo susiaurinti paieškų lauką, apsaugodamas nuo akivaizdžių klaidų ir nepagrįstų spėjimų. Puikus orientavimasis religijų kontekste Beresnevičiui neretai leidžia įžvelgti tam tikrus religinės baltų sistemos kontūrus ten, kur kiti tyrinėtojai matytų tik aklą istorinės užmaršties tamsą. Kartu būtina pripažinti, kad baltų mitologijos tyrimuose Gintarui šiek tiek trukdė tam tikra filologinių žinių stoka, nors daugeliu atvejų ją panaikina istorinė precizija, filosofinė įžvalga ir labai laki vaizduotė, leidusi kelti nebanalias, o dažnai ir labai originalias hipotezes.
     
  6. Religija Beresnevičiui niekada nebuvo tik akademinių interesų objektas. Šventybė ir dieviškumas jam buvo svarbūs egzistenciškai ir traukė prie savęs visa numinozine – fascinuojančia ir tremendine – savo galia. Kaip religijos fenomenologas, Beresnevičius nuolat pabrėždavo, kad būtina išsaugoti radikalų šventybės fenomenų skirtingumą: anot jo, privalu vien kruopščiai aprašyti paskirus empirinius faktus ir atitinkamu būdu juos išanalizuoti bei suklasifikuoti, nes šventybės fenomenų skirtingumo neįmanoma – o ir nebūtina – aprėpti kokia nors viena teorine schema ir paaiškinti, pasitelkiant uždarą teologinę sistemą, besiremiančią baigtiniu pamatinių principų skaičiumi.
    Fundamentalioje teorinėje studijoje Religijotyros įvadas parodydamas, kad kol kas sužlugo visi mėginimai suformuluoti patenkinamą religijos apibrėžtį, kaip geriausią darbinį tokios apibrėžties variantą Beresnevičius siūlo G. Menschingo suformuluotą religijos apibrėžimą: „Religija – tai išgyventas santykis su šventybe ir atsakomoji šventybės paveikto žmogaus veikla“
    Gintaras Beresnevičius, Religijotyros įvadas, p. 71.
    . Tai, kad iš daugelio aptartų religijos apibrėžimų Beresnevičius renkasi būtent šį, kaip geriausią iš netobulų, daug pasako apie jo paties suvokimą, kas yra religija. Vadinasi, anot Beresnevičiaus, religija privalo pasižymėti šiais būtinais elementais: 1) ji privalo būti asmens santykis su šventybe; 2) tai privalo būti ne šiaip santykis, o asmeniškai išgyventas santykis; 3) šis išgyventas santykis turi būti suvokiamas kaip esmingas tik tada, kai jis pakeičia žmogaus gyvenimą iš esmės ir priverčia asmenį tam tikru būdu atsakyti į išgyventą santykį su šventybe. Tai reiškia, kad religinį santykį su šventybe Beresnevičius iš esmės suvokia kaip egzistencinį santykį, pasižymintį tam tikrais savitais bruožais.
     
  7. Vis dėlto tyrinėtojas, puikiai suvokdamas, kad vien kruopštus fenomenologinis šventybės fenomenų klasifikavimas retai priartina prie šventybės esmės supratimo, o dažnai ir apskritai nutolina nuo jo, sakytume, neleisdamas tarp medžių regėti miško, niekada nesiliovė ieškoti tam tikro bendrojo šventybės fenomenų vardiklio, kuris padėtų nors iš dalies įminti pačią šventybės ir dieviškumo esmės mįslę. Juk religijos fenomenologijos, kaip konkrečia metodologija besiremiančio empirinio mokslo, tragizmas yra tai, kad, skirtingai nei šiaip fenomenologija, suvokiama huserliškojo metodo prasme, kuri atitinkamų redukcijų keliu nuo fenomenų paviršiaus leidžia prieiti prie tam tikrų eidetinių „esmių“, religijos fenomenologija šventybės esmės ne tik neprieina, bet dažnai netgi metodiškai draudžia apie ją klausti, reikalaudama pasilikti fenomenų paviršiuje ir vien kruopščiai juos klasifikuoti: mat bet kokia teorija, kalbanti apie tų fenomenų – taigi ir pačios šventybės – esmę, vis tiek nepajėgtų paaiškinti ir neleistų suvokti tam tikros šventybės fenomenų, kurie visada labai skirtingi, dalies.
    Beje, tuo nereikia stebėtis: mat jei, kaip teigia krikščioniškoji teologija, Dievo esmė yra nepažini iš principo, o Viešpaties keliai nežinomi, tuomet neišvengiamai nepažini ir dieviškumo savaime bei šventybės savaime esmė, o tuo remiantis tenka daryti išvadą, kad religijos fenomenologija, jeigu ją suvokiame autentiška huserliškojo metodo, nuo fenomenų paviršiaus vedančio prie tų fenomenų esmės įžvalgos, prasme, yra grynas nesusipratimas ar net contradictio in adjecto.
     
  8. Skaitant vėlesniuosius religijotyrinius Gintaro Beresnevičiaus tekstus matyti, kad ilgainiui jis vis labiau ėmė suvokti mokslinei religijotyrai būdingos grynai empirinės prieigos nepakankamumą ir pamažu artėjo prie savitos, grynąjį moksliškumą peržengiančias religijos filosofijos sukūrimo. Įsitikinęs, kad už šventybės fenomenų šventybė veikiau slepiasi nei juose pasirodo, Beresnevičius, regis, suvokė, jog apie šventybę ir Dievą jau iš pat pradžių reikia klausti iš esmės, tartum aplenkiant fenomenus ir ignoruojant radikalų jų skirtingumą, klausti filosofiškai, nes neaprėpiama gausybė empirinių religijos faktų, egzotiškų ritualų ir keistų dievų šiuolaikiniam žmogui atrodo ontologiškai bei egzistenciškai tušti ir nebylūs. Kai religijotyrininkas išauga iki filosofo lygio, jis su kartėliu pamato visišką religijų pandemoniumo beprasmybę. Būtent tuomet ir prasideda tikroji Dievo paieška.
    Ypač intensyviai ieškoti Dievo Gintaras pradėjo paskutiniais savo gyvenimo metais. Atrodytų šiek tiek keista: žmogus, visą savo laiką skyręs dievams ir jų pasauliui tyrinėti, tiktai gyvenimo pabaigoje pradeda suvokti, kad anksčiau jis darė tarsi ne tai, ką reikėjo; tiktai gyvenimo pabaigoje jis pradeda iš tiesų rimtai ieškoti Dievo, tartum anksčiau būtų daręs visiškai ką kita… Tačiau tuo irgi nereikia stebėtis: tik suvokus, jog daugybė religijų, daugybė dievų ir daugybė šventybės fenomenų žmonijos istorijoje nepateisino į juos sudėtų vilčių, atsiranda prielaidos ieškoti pačios šventybės ir paties Dievo.
     
  9. Deja, originalų religijos filosofijos projektą tyrinėtojo tekstuose regime tik užuominų ir punktyrų pavidalu – iki galo jį įgyvendinti sutrukdė tragiška autoriaus mirtis. Ironiška, kad filosofines paties Beresnevičiaus pažiūras ateinančioms tyrinėtojų kartoms teks rekonstruoti taip pat nelengvai, kaip jam pačiam teko rekonstruoti baltų panteoną. Mano galva, labai daug vertingų filosofinių įžvalgų galima aptikti Beresnevičiaus eseistikoje, kuri turėtų susilaukti išskirtinio tyrinėtojų dėmesio. Kad Gintaro eseistiką tyrinėti būtų lengviau, skirtinguose leidiniuose išsibarsčiusias esė būtina išleisti vienu daugiatomiu leidiniu.
    Beresnevičius, drąsiai nustatydamas ir demaskuodamas neautentiškas religingumo formas Lietuvos ir viso Vakarų pasaulio gyvenime, pats visomis išgalėmis ieškojo autentiškos religinės patirties formų, kurių aptikdavo ne tik religijų istorijoje, bet ir grožinės kūrybos gaivale, į kurį mėgdavo pasinerti stačia galva, visoje kasdienėje patirtyje ir asmeniniuose išgyvenimuose. Siekiant suvokti, kodėl Gintaras tiek daug rašė, tarsi būtų apimtas kažin kokios kūrybos manijos, kartais ateina mintis, kad intensyviai kurdamas įvairaus žanro tekstus jis bandė panirti į pačias kūrybos stichijos gelmes, įsijausti į šią stichiją, suvokti savitą jos prigimtį ir šitaip nors akies krašteliu išvysti Dievą kaip Kūrėją. Susidaro įspūdis, kad Gintaras manė, jog, atsakęs į klausimą, ką reiškia kurti, jis kartu nors iš dalies atsakys į klausimą, ką reiškia būti Dievu. Atrodytų, jog pačiu praktiniu kūrybos veiksmu jis mėgino suvokti pasaulį iš nieko kuriančio Dievo, Dievo kaip bet kokios kūrybos šaltinio, prigimtį ir esmę, kurios jam neleido įžvelgti teorinė religijos fenomenologijos disciplina.
     
  10. Ir apskritai būtina nepamiršti, kad Gintaras visada gyveno labai audringą, labai intensyvų vidinį gyvenimą, dažnai eksperimentuodamas ne tik su savuoju tyrimo objektu, bet ir su savimi pačiu, nuolat kurdamas savo gyvenime vis naujas ribines situacijas, kurios, kaip galbūt jis tikėjo, galėtų jam tapti dar neišbandytos autentiškos religinės patirties versme. Tai, beje, paaiškina, kodėl mokslininkas sunkiai ištverdavo akademinę rutiną ir kartais konfliktavo su akademine vyresnybe, reikalavusia, kad jis, kaip ir visi kiti dėstytojai, gyventų pedantiškai tvarkingą ir sterilų asmeninį gyvenimą.
    Beresnevičiaus kūryba ir visuomeninė jo veikla padarė labai didelę įtaką lietuvių tautos sąmonėjimui. Būdamas profesionalus mitologijos tyrinėtojas, puikiai suvokiantis mitų kūrybos prigimtį ir paties mitinio mąstymo esmę, jis įžvalgiai identifikuodavo pasenusius, neautentiškus, visuomenės raidą stabdančius mitus. Tačiau tyrinėtojas nesitenkino vien tokių reakcingų mitų demaskavimu ir siekiu juos išsklaidyti – jis bandė kurti ir naujus pozityvius mitus, kurie pajėgtų telkti pakrikusią, demoralizuotą, bebaigiančią į užsienius išsivažinėti tautą ir siūlytų jai naują prasmingos ateities viziją.
     
  11. Antai rašydamas apie Lietuvos imperijos kūrimą Beresnevičius mums tarsi siūlo naują būsimo lietuvių tautos ir aplinkinių tautų aukso amžiaus mitą. Nors suvoktas tiesiogiai ir priimtas „už gryną pinigą“ šis mitas, be abejo, tėra ekscentriška utopija ar paprasčiausia provokacija, gilesniame lygmenyje jis mums leidžia suvokti labai svarbią tiesą: lietuviai visada bus užguiti ir atsilikę, jei neįgis arba neatgaus prarasto orumo jausmo, jei sutiks gyventi svetimų imperijų pakraščiuose ir žais pagal kitų primestas žaidimo taisykles. Mat sunku būti nugalėtoju, žaidžiant pagal svetimas taisykles – pagal jas žaisdama Lietuva niekada negalės būti iš tiesų kūrybiškai aktyvi. Ji visada bus tik, sakytume, reaktyvi – priversta vergiškai reaguoti į svetimų tautų mestus iššūkius, tiek politinius, tiek ekonominius, tiek kultūrinius. Pagal svetimas taisykles žaidžianti Lietuva bus amžinai priversta karštligiškai vytis kitus, amžinai reformuotis pagal kitų įgeidžius, amžinai visais atžvilgiais prisitaikyti prie kitų.
    Beresnevičius tikrai nenorėjo gyventi vergų Lietuvoje ir nenorėjo, kad kiti lietuviai gyventų savo šalyje kaip vergai. O juk Lietuva, kol kas nuolankiai sutinkanti būti kartais Rusijos, o kartais Europos „marginalija“, pradėjusi žaisti pagal savo taisykles ir įkūrusi savąją „barbarų imperiją“, galėtų, anot Beresnevičiaus, iš marginalaus pakraščio virsti nauju geopolitiniu centru tarp naujų būsimų „marginalijų“ – Rusijos ir Europos… Juk tokia ateities vizija yra ne kas kita, kaip žaisminga, tačiau rimtą turinį slepianti postmoderni provokacija, postmodernistų žaidimams įprastas, tačiau geopolitinį mastą įgijęs „hierarchijų apvertimas“…
     
  12. Beresnevičius visada garsėjo radikaliai kairuoliškomis, kone „trockinėmis“ pažiūromis, nors tai jam nė kiek netrukdė bendrauti su skirtingų politinių pažiūrų intelektualais: kairieji jį gerbė už kilnų maištingumą, kurį jie suvokė kaip kritiškumo sistemos atžvilgiu išraišką, o savo ruožtu dešinieji – už atkaklų tradicijos ir pamatinių vertybių gynimą, kurį – koks paradoksas! – taip pat suvokė kaip radikalią pamatines vertybes atvirai ignoruojančios politinės sistemos kritiką.
    Kairuoliškas Beresnevičiaus pažiūras reikia aiškinti ne kaip sovietinės ideologijos reliktą, o kaip bet kuriam tikram intelektualui neišvengiamą radikaliai kritišką nuostatą bet kurios dominuojančios politinės sistemos, nesvarbu, „dešiniosios“ ar „kairiosios“, atžvilgiu, kaip intelektualinį maištingumą, liudijantį asmenybės laisvę, idealizmą ir nepaperkamumą. Antai ir krikščionybę Beresnevičius, kaip ir Algirdas Julius Greimas, labai gerbė ne tik už teologinės doktrinos radikalumą, bet visų pirma už jos nepalaužiamą, „nelankstų“, sistemos spaudimui nepasiduodantį moralinį stuburą: krikščionybė, kuri dabarties pasaulyje vis labiau marginalizuojama, gali tapti, anot Gintaro, stipriausiu sistemai oponuojančiu kontrkultūros ir kontrideologijos centru.
     
  13. Grožiniai Beresnevičiaus tekstai, ypač jo romanai, rodo, kad jis buvo gana artimas postmodernizmo sąjūdžiui. Vis dėlto būtų sunku jį pavadinti tikruoju postmodernistu, nes artimumas postmodernizmui atsiskleidžia veikiau Gintaro kūrybinės raiškos, o ne jo kūrybos turinio lygmenyje. Nežmoniškai plati rašytojo erudicija, gebėjimas šmaikščiai ironizuoti, varijuoti žanrus, nardyti po skirtingus kontekstus ir kurti kone barokiškus mitologinių citatų koliažus, be abejo, liudija šio autoriaus artimumą postmodernizmo estetikai. Tačiau, kita vertus, gili jo, kaip mokslininko, kūrėjo ir tiesiog žmogaus, pagarba tradicinėms religijoms, tarp jų ir krikščionybei, pagaliau pagarba religijai apskritai, kuri tikriesiems Vakarų postmodernistams, ypač kairiesiems prancūzų intelektualams, yra visiškai nebūdinga, taip pat suvokimas, kad šventybė ir dieviškumas jau neturi būti postmodernistinės ironijos objektas, rodo rimtą Beresnevičiaus įsipareigojimą pamatinėms vertybėms ir visai intelektinei žmonijos tradicijai. Turinio lygmenyje jis tikrai nėra postmodernistas jau vien dėl to, kad jam dar yra likę kažin kas neginčijamai šventa, tai, prieš ką verta atsiklaupti nesigėdijant. Galbūt Gintaras yra tipiškas Vidurio Europos postmodernistas: juk ir vadinamieji Slovėnijos, Čekijos ar Lenkijos postmodernistai nuo savo bendravardžių Vakarų Europoje skiriasi tuo, jog dar pajėgia kontroliuoti savo skepsį, sarkazmą ir kitokį nihilistinį gaivalą.
     
  14. Galutinė šio straipsnio išvada ta, kad Gintaro Beresnevičiaus indėlis į lietuvių mokslą ir kultūrą yra itin svarus, netgi įspūdingas, neginčijamai nusipelnantis atidaus ateities tyrinėtojų dėmesio ir gilios teorinės analizės, tačiau, skirtingai nei kol kas įprasta manyti, didžiausią išliekamąją vertę turi ne baltų mitologijai, o bendrajai religijotyrai, religijos fenomenologijai, religijos filosofijai ir idėjų istorijai skirti mokslininko darbai, taip pat itin paveiki ir didelę visuomeninę reikšmę turinti šio autoriaus eseistika. Beresnevičius buvo veikiau originalių idėjų generuotojas, o ne kruopštus savų ar svetimų idėjų plėtotojas. Jis iš tiesų buvo charizminė asmenybė, o ne pedantiškai kruopštus profesorius. Daugelis, kam teko skaityti mokslinius Gintaro tekstus, yra pastebėję, kad retkarčiais jam šiek tiek stigdavo akademinio kruopštumo, be to, jo vaizduotė – kaip mokslininkui – buvo kiek per laki. Bet Gintaras Beresnevičius, kurį galbūt sunku laikyti mokslininko etalonu, buvo gerokai didesnė figūra už tą, kuria galėtų tapti bet kuris „grynasis“ kabinetinis mokslininkas. Amžininkai ir būsimosios kartos jį prisimins kaip tūkstantmečių sąvartos pranašą, didį vizionierių ir maištautoją, raginusį savąją tautą atgauti prarastą baltiškąjį orumą.
    Gintaras paliko mus uždengtu veidu – kaip ir į dausas ant žirgo jojantis velionis, pavaizduotas jo monografijos Dausos viršelyje. Bet atidengtas liko milžiniškas dvasinis didžiojo velionio palikimas, iš kurio mokysis ištisos ateities kartos…
     
  15. Literatūra

    • Beresnevičius, Gintaras, Religijų istorijos metmenys, Vilnius: Aidai, 1997.
    • Beresnevičius, Gintaras, Religijotyros įvadas, Vilnius: Aidai, 1997.
    • Beresnevičius, Gintaras, Dausos, Kaunas: Taura, 1993.
    • Bowker, John (ed.), The Oxford Dictionary of World Religions, Oxford, New York: Oxford University Press, 1997.
    • Davies, Brian (ed.), Philosophy of Religion: A Guide and Anthology, Oxford: University Press, 2000.
    • Helm, Paul (ed.), Faith and Reason, Oxford, New York: Oxford University Press, 1999.
    • Hinnells, John R. (ed.), The Routledge Companion to the Study of Religion, London, New York: Routledge, 2005.
     
  16. Gintaras Beresnevičius: The Investigator of the Phenomena of the Sacred and the Searcher for Authentic Religious Experience

    • Bibliographic Description: Naglis Kardelis, „Gintaras Beresnevičius – šventybės fenomenų tyrinėtojas ir autentiškos religinės patirties ieškotojas“, @eitis (lt), 2015, t. 210, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Naglis Kardelis, „Gintaras Beresnevičius – šventybės fenomenų tyrinėtojas ir autentiškos religinės patirties ieškotojas“ / Antanas Andrijauskas (sud.), Kultūrologija, 14 tomas: Rytai–Vakarai: komparatyvistinės studijos V, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006, p. 67–76, ISBN 978-9986-638-85-8.
    • Institutional Affiliation: Kultūros, filosofijos ir meno institutas.
    Summary: The article discusses some aspects of scholarly and literary legacy of the prominent Lithuanian intellectual Gintaras Beresnevičius as well as the relation of that legacy to the scholar's personality. The author emphasizes the importance of Beresnevičius as the first professional Lithuanian scholar who worked in the field of the phenomenology of religion, also highlighting some of his achievements in the field of Baltic mythology, the history of ideas, and the philosophy of religion. It is argued that the works of Beresnevičius investigating the general theoretical aspects of religion as such are, contrary to the present opinion, more important than his works on Baltic mythology. The author notices some signs of evolution in the works of Beresnevičius from the empirical investigation of the phenomena of the sacred towards the original philosophy of religion which tries to reveal the nature and essence of the sacred and divine as such, bypassing the level of phenomena. The article also focuses on the literary activity of Beresnevičius, his extraordinary creative potential, radical political views, and the relation of his ideas to some tenets of postmodernism. The facts of rich and sometimes turbulent personal life of the scholar are interpreted as his search for authentic religious experience. This search is viewed as complementary to his theoretical investigations. The conclusion is made that the importance of scholarly and political activity of Beresnevičius to academic and cultural life of Lithuania is extraordinary and worthy of a deep analysis in the future.

    Keywords: Gintaras Beresnevičius, sacred, phenomena of sacred, religious experience, history of religions, phenomenology of religion, philosophy of religion, mythology, postmodernism.