Apibendrinimas

Taigi naujosios pozityvistinės retorikos ir ikonografijos mitopozityvistinė erdvė, prisimenant, pavyzdžiui, J. M. Charcotisterinės neurozės ikonografiją arba Hyppolite’o Baraduco eterinių vibracijų (sielos) fotografijas, kuriama pasitelkiant vaizdinius plačiąja prasme – mitų antikinės natūrfilosofijos, galbūt iš dalies nesąmoningai krikščioniškosios ikonografijos ir tuo metu jaunos medijos – fotografijos – galimybes.

Paradoksaliai vaizduotės surežisuotas Vaizdinys nėra traktuojamas kaip betarpiškai kylantis iš metafizinės terpės ar metapsichinės tamsos, dieviškosios ar mitopatologinės nežinomybės chaoso; didžiąja dalimi vaizduotės sukurtą Vaizdinį – pieštą, tapytą, fotografuotą, aprašytą matematiškai, tiek Charcot, tiek Baraducas, tiek daugelis to meto (para)mokslininkų, (para)psichologų suvokė kaip „objektyvų tikrovės stebėjimo įrankį“, kurio pagalba išryškinamos iki tol nepastebėtos eterinės psichovibracijos, esminiai nozologiniai „psichopatologijos“ ir kitų (ne)būties lygmenų bruožai.

Tačiau vaizdiniui ir senojo pasaulio turinių pripildytai sąvokai, kitaip sakant, (para)istorinei vaizduotei, suteikiamos naujosios pozityvistinės mitologijos provaizdžio, gimdytojo regalijos. (Para)mokslinė medija (biometrinis, ikonografinis ir t. t. metodai), turinti atlikti tarpininko vaidmenį, tiesiog sutampa su galutiniu tikslu – objektu. Vaizduotė, medija ir vaizdinys, turintys parodyti, atskleisti iki tol mistifikuotus būties slėpinius, galų gale ir tampa naująja būtimi savyje.

Šioje „naujų kategorijų“ būtyje reaktualizuojama sielos problematika, tiriama kosmogoninių jėgų įtaka ir jos veikimas žmogaus kūne. Galima sakyti, jog bandoma moksliškai įrodyti žmogaus dvasios arba kaip dažnai ezoterikoje – astralinio kūno, auros ir panašių siurrealių kūno ir sielos jungčių, jų pavidalų egzistavimą. Nuostabu tai, kad XIX a. antrosios pusės filosofinis materializmas, kuriame susipynę moksliniai, paramoksliniai, pseudomoksliniai, psichologiniai, ezoteriniai, parareliginiai ir paraestetiniai lygmenys, yra nuoširdus tikėjimas nešališku moksliniu objektyvumu, tariamai triuškinant visus klasikinio idealizmo „prietarus“ ir tuo pačiu kartojant daugelį antikinės natūrfilosofijos, klasikinio idealizmo, papildymo okultizmo prieskoniais, maksimas apie sielą ar protingą kosminę jėgą.

Pozityvistinė vaizduotė naujai įprasmino beveik tiesioginį ryšį tarp senųjų demoniškų jėgų, persofinikuojamų, pavyzdžiui, antikiniame mite apie Hadą, tam tikrų dievybių ir tų patogeninių eterinių vibracijų, kurias apskaičiavo, užfiksavo, vizualizavo (tariamai „pagavo“ naujausiais moksliniais aparatais).

Hyppolite’as Baraducas atlieka savotišką mitoreversinį žingsnį, iš tiesų, ne tiek pripažindamas tam tikrų mitologinės ar krikščioniškosios retorikos faktų pagrįstumą, kiek jas nesąmoningai ir paradoksaliai reabilituodamas neva juos demaskuojant ir neigiant.

Taigi, šiuo atveju, senųjų okultinių mokymų dvasia, platonizmo ir aristotelizmo retorika, pavyzdžiui, kaip ir viena pagrindinių kategorijų antikoje – eteris (kaip pirminė būties ir sielos materija) – savitai transformuojama ir prikeliama naujam gyvenimui paradoksalioje pozityvistinės „teosofijos“ doktrinoje, sistemoje, savitai atgaivinančioje, įkraunančioje galingos pozityvistinės vaizduotės „akumuliatorių“.

Literatūra

• Aristotelis, Rinktiniai raštai, iš senosios graikų kalbos vertė Jonas Dumčius ir kiti, sudarė Antanas Rybelis, Vilnius: Mintis, 1990.
• Baraduc, Hyppolyte, L’Iconographie en anses: de la force vital cosmique et la respiration fluidique de l’ame humaine: son atmosphere fluidique, Paris: Geroges Carre et C. Naud, 1896.
• Baraduc, Hyppolyte, Les vibrations de la Vitalite humaine: methode biometrique appliquee aux sensitifs et aux nevroses, Paris: Librairie J.-B. Bailliere et Lils, 1904.
• Charcot, Jean-Martin; Paul Richer, Les Demoniaques dans l’art, Paris: Adrien Delahaye et Emile Lecrosnier ed., Place de L’Ecole-de-Medecin, 1887.
• Ломброзо, Чезаре, Гениальность и помъшательство, С.-Петербургъ, 1892.
• Платон, Филеб. Государство. Тимей. Критий, Москва: Мысль, 1999.

Horizons of the Positivistic Imagination of the 19th Century (Para)Science

Summary. The second half of the 19th century marked a powerful breakthrough of paradoxical positivistic imagination in Western Europe. This breakthrough can appear quite vulgar and primitive in respect to ancient mythology or Christian socio-cultural and religious traditions as eviscerating them, but at the same time in the context of momentary metahistory the 19th century is particularly interesting as a period of distinctive socio-cultural, mytho-poetic and parascientific eclecticism during which idealistic (in the context of positivism) maximalism was paradoxically, desperately employed in the attempt to expose “old prejudices” while unknowingly drawing from the same – deep, wide – old cultural mytho-poetic, mytho-philosophical and religious tradition.

In the second half of the 19th century, the foundations of modern science were laid. However, this was also a time when “cold experimental objectivism” and deeply mythological, even mystical-esoteric, occult contents existed in mutual paradoxical correlation. It was a period of a new brutal mytho-mechanical poetics which gave birth to psychology, psychiatry, psychoanalysis and even more unusual sciences, now called parapsychology or parasciences which were devoted to the study of the soul and tried to prove its existence and even capture it.

In the middle of the 19th century, as the non-classical philosophical ideas spread, in the context of a particular meta-psychological fracture the deep human psycho-existential levels were rediscovered which derived from mysterious quasi-metaphysical sources often related to the cosmogonical sphere as well as sexual (which also derived from quasi-mystic depth typical even of the later Sigmund Freud psychoanalytical theory) and other spheres. For example, depending on the parascientific direction, such new terms as melancholy, psychopathology or neurosis, attributed to the hysteria, often have been associated with quasi-metaphysical contents and regarded as certain (“scientifically” understandable) soul deviations from (quasi-metaphysical or quasi-occult) the norms. For example, methods of mesmerism and hypnosis showed that hidden, latent psycho-contents, as if some active triggers (one could say – demons) influence, cause neurotic cases.

In this article I will try to focus on parascientific, paraexperimental system developed by Hyppolyte Baraduc, one French scientist of the end of the 19th century and the beginning of the 20th century, who would be more accurately described as a parapsychologist; the essence of this system is to prove and demonstrate (visualize) not only the existence of ethereal vibrations, a certain substance, which could be called a soul or a spirit, but also its connection to the universal intelligent cosmic power. Hyppolyte Baraduc is often referred to as one of the more important pioneers of parapsychology. His system of “scientific method” today is more understood within the context of esoteric meanings, however its interestingness lies in the fact that it represents not the pure mystical occultism but seemingly impartial, experimental science; that part of it (which spread namely in the second half of the 19th century) which believed that with the help of the pure scientific language it could substantiate the postulates of classical idealism and especially ancient natural history, at the same time paradoxically as if “demystifying” and “negating” them. Baraduc’s “scientific experiments” are interesting in that they distinctively eclectically reinterpret philosophical tradition of antiquity and especially Aristotelianism and lend to it paradoxical, brutally modern features. In addition Baraduc, jus like, for example, the 19th century neurologist Jean Martin Charcot in the case of hysteria nosology fixation, has left in his work nonetheless interesting and paradoxical iconography of photographic visualization of ethereal substance or a soul.

Keywords: positivism of 19th century, Hyppolite Baraduc, imagination, parapsychology, etheric vibration, etheric body, soul, antiquity.