Straipsnis Kauno kunigų seminarija 1866–1870 metais

  • Bibliografinis aprašas: Artūras Grickevičius, „Kauno kunigų seminarija 1866–1870 metais“, @eitis (lt), 2015, t. 251, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Artūras Grickevičius, „Kauno kunigų seminarija 1866–1870 metais“, Logos, 2014, nr. 80, p. 129–142, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka: Straipsnyje aptariamos XIX a. pabaigos Žemaičių vyskupijos kunigų ruošimo sąlygos ir pirmosios švietimo įstaigos atsiradimo Kaune ypatybės, jos veikla. Remiantis istorikų darbais ir archyviniais raštais aptariamas laikotarpis nuo 1866 m. sausio mėn. iki 1870 m. rugsėjo mėn. Datos siejamos su seminarijos perkėlimu iš Varnių į Kauną ir carinės valdžios paskelbtu dokumentu, leidžiančiu priimti tik tam tikrą skaičių klierikų. Iki 1870 m. caro valdžia neleido skelbti priėmimo į Kauno seminariją, užsiėmimai vyko tik iš Varnių atsikėlusiems klierikams. Seminarijos įsikūrimui buvo paskirta dalis uždarytų bernardinų ir bernardinių vienuolynų patalpų su ūkiniais pastatais ir daržais bei Šv. Jurgio bažnyčia. Jos išlaikymui iš iždo kasmet buvo skiriama 6650 rublių. Nepriimant seminaristų, kiekvienais metais jų sumažėdavo vienu kursu, o nuo 1867 m. rudens iš viso nebeliko. Vyskupas M. Valančius bandė spręsti problemą, tačiau kompromisas buvo rastas tik 1870 m., pasikeitus vidaus reikalų ministrui. Iki to laikotarpio seminarija savo veiklos nesustabdė: valdyba posėdžiavo ir rengė raštus vyskupui ir carinei valdžiai dėl klierikų priėmimo, buvo išlaikomas personalas, komunikuojama su vyskupu dėl seminarijos reikalų, buvo ruošiamasi įvairiems šventimams.

Pagrindiniai žodžiai: Žemaičių vyskupija, Kauno seminarija, vyskupas Motiejus Valančius.
 

Įvadas

Kauno kunigų seminarija carinės priespaudos laikotarpiu (XIX a. pabaigoje) daugumos bažnytinių pareigūnų kanoniškai, bet ne oficialiai, dažniausiai buvo vadinama Žemaičių vyskupijos seminarija. Pasaulietinės valdžios pareigūnai ir su jais tarnybos reikalais bendraujantys dvasininkai, šią mokymo įstaigą vadino Telšių vyskupijos seminarija. Ji traktuotina kaip pirmoji šiame mieste ėmusi veikti aukštesnioji ar aukštoji (ne universitetinio lygmens) mokykla, atitinkanti kolegijos lygmenį, kuri be pertraukos veikia iki šiol.

Šios seminarijos praeitis istorikų sistemingai neaprašyta. Straipsniuose ar knygose aptinkami tik atskiri fragmentai. Kiek daugiau rašyta apie vyskupo Motiejaus Valančiaus veiklą, apie seminarijos perkėlimą į Kauną (1866 m. sausis) Žr. Artūras Grickevičius, „Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos perkėlimas į Kauną (1864–1866 m.)“, p. 137–152. , taip pat ir apie šio ganytojo pastangas, siekiant gauti iš carinės administracijos leidimą atnaujinti naujokų priėmimą, kuris buvo pradėtas tik 1870 m. Žr. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 611.

1999 m. istorikas Vytautas Merkys paskelbė monografiją apie iškilųjį vyskupą Motiejų Valančių. Joje išryškino carinės valdžios taikytas priemones varžyti šios seminarijos veiklą, jos perkėlimo į Kauną aplinkybes, rektoriaus pakeitimą, rusų kalbos ir rusiškų disciplinų prievartinį brukimą, jaunuolių priėmimo sustabdymą, šventimų teikimo suvaržymą Žr. ten pat, p. 528–532, 600–612. . Tačiau monografijoje daugiausia dėmesio skiriama vyskupo M. Valančiaus veiklai, o pačios seminarijos raida nėra išsamiai atskleista.

 

Istorikė Ieva Šenavičienė paskelbė monografiją Dvasininkija ir lietuvybė. Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje apie katalikų dvasininkijos ir lietuvybės santykius bei Žemaičių vyskupijos atsinaujinimą 1845–1869 metais. Autorė pastebi, kad „1864 m. valdžiai suvaržius priėmimą į seminariją ir ją 1865 m. pabaigoje iškėlus į Kauną, jos veikla nuslopo (nuo 1867 m. seminarija praktiškai neveikė) ir suaktyvėjo tik 1870 m. rudenį…“ Ieva Šenavičienė, Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje, p. 14, 100–102, 124, 142–143, 145, 147, 149, 152, 160–166, 177, 183–184. Išryškindama seminarijos gyvavimo ir veiklos ypatumus (kalbinius santykius, bibliotekos reikalus, auklėtinių sudėtį ir lietuvišką veiklą), autorė šią chronologinę ribą ne sykį peržengė, t. y. aptarė ir jos įvardintąjį seminarijos „vegetacinį“ laikotarpį Žr. ten pat, p. 202. . Taigi šis I. Šenavičienės veikalas teikia svarbių, tačiau pavienių (nagrinėjamos temos požiūriu – nesusistemintų) duomenų.

Apie „pasaulietinių dalykų“ – rusų kalbos, rusų literatūros, Rusijos istorijos ir Rusijos geografijos – dėstymą tuo laikotarpiu katalikų kunigų seminarijose rašė istorikė Vilma Žaltauskaitė Žr. Vilma Žaltauskaitė, „Pasaulietinių dalykų – rusų kalbos, literatūros, tėvynės istorijos ir geografijos – mokymas dvasininkų rengimo įstaigose (XIX amžiaus antroji pusė)“, p. 293–330. . Ji analizavo šių dalykų mokymo teisinį pagrindą (2 sk. „Pasaulietinių dalykų statusas Romos katalikų dvasinėse seminarijose“), tų pačių dalykų dėstymo aplinkybes (2.1 posk. „Rusų kalba depolonizacinės politikos kontekste“) ir mokymą (3 sk. „Rusų kalbos ir literatūros mokymas“; 4 sk. „Tėvynės“ istorijos mokymas“; 5 sk. „Tėvynės“ geografijos mokymas“), tačiau nedetalizavo, kaip tai vyksta konkrečiose seminarijose.

 

Kauno kunigų seminarijos istorinės raidos šaltiniai iki Pirmojo pasaulinio karo yra pačios seminarijos vidaus dokumentacija (visų pirma seminarijos valdybos ir rektorių įsakai bei potvarkiai), saugoma Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriuje Žr. LNMMB, f. 90. Šiuo metu, straipsnio autoriaus paprašymu, rinkinys yra skaitmeninamas, tad ne visi jo raštai pasiekiami. Vis dėlto po kurio laiko šis suskaitmenintas šaltinis bus lengvai pasiekiamas per svetainę „E-Paveldas“. , taip pat Kauno arkivyskupijos fondo raštai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110. , be to, Kauno gubernijos fondų (visų pirma civilinio gubernatoriaus kanceliarijos) raštai, saugomi Kauno apskrities archyve Žr. KAA, f. 1–50, ap. 1, t. 10–11. . Kitas svarbus žinių išteklius yra dvasinių šventimų suteikimo registravimo knyga – Liber Ordinatorum, kitados rašyta (matyt) diecezijos kurijoje, o dabar esanti Kauno kunigų seminarijoje Žr. KKS, Liber Ordinatorum Comparatus Anno D[omi]ni 1824 Mensis Aprilis. Pavadinimas užrašytas ant viršelio, gerokai aptrintas ir sunkiai įskaitomas, todėl gali būti, kad išlikęs ne visas. Ši didelio formato 192 puslapių rankraštinė knyga pasakoja apie 1824–1931 m. teiktus IV žemesniuosius, subdiakono, diakono ir presbiterio (kunigo) šventimus: nurodo laiką, įvardija šventimus suteikusį ganytoją, šventimų suteikimo vietą, šventimų laipsnį ir, žinoma, patį įšventinamąjį. Vis dėlto šis šaltinis privalo būti naudojamas labai atidžiai, nes cariniu laikotarpiu tam tikra dalis įšventintųjų buvo ne šios, o kitų seminarijų auklėtiniai, kurie savo vyskupijose negalėjo tapti kunigais, nes dėl Rusijos valdžios draudimų neretai vyskupijas administravo ne vyskupai, o žemesnio rango dvasininkai. .

Seminarijos vidaus dokumentaciją sudaro daugiau nei 500 archyvinių vienetų, kurių kiekvienas s yra nuo keliolikos iki kelių šimtų lapų. Šiame straipsnyje pasinaudota mažesniu archyvinių raštų kiekiu Žr. LNMMB, b. 13–19, 50–54, 83–85, 134–135, 173–175, 248–253, 282–286, 295–297, 328, 333–334, 359–360. . Dalis jų yra trumpo protokolinio ar dokumentų registravimo pobūdžio, tad nedidelio informatyvumo, arba daugiausia, jeigu ne ištisai, ūkinio pobūdžio šaltiniai.

 

Kauno gubernijos įstaigų fondų dokumentų kiekis taip pat yra milžiniškas, o archyviniai aprašai primityvūs, dažnai sunkiai įskaitomi, nėra jokių rodyklių, tad reikiamų dokumentų paieška – didžiulis ir neproduktyvus darbas. Straipsnio temos nagrinėjimui šie ištekliai taip pat mažai naudoti.

Kitokia šaltiniotyros padėtis yra Kauno arkivyskupijos fondo atveju. Jo dokumentai seminarijos istorijai ir gausūs, ir temiškai bei chronologiškai lengviau perprantami, nors neretai keblūs paliografiniu požiūriu, kadangi iš vyskupo kurijos siunčiamų raštų tekstas būdavo išsaugomas juodraštiniu pavidalu. Straipsnis daugiausia paremtas būtent šio archyvinio rinkinio teikiamais duomenimis.

Nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje, kaip ir kitose Rusijos imperijos valdomose srityse, buvo laikomasi Julijaus kalendoriaus. Kadangi straipsnyje pateikiama nemažai datų, istoriškumo ir patogumo dėlei jos į Grigaliaus kalendoriaus atitikmenis nekeičiamos. Tik paskirais atvejais, kai pateikiamus duomenis verta išryškinti dėl persikėlimo į Kauną, skliaustuose nurodoma ir Grigaliaus kalendoriaus data.

 

Seminarijos medžiaginis pagrindas

Ruošiantis šią mokymo ir ugdymo įstaigą perkelti į Kauną, seminarijos naujosios patalpos – dalis buvusio pranciškonų (bernardinų) vienuolyno pastato ir dalis greta esančio pranciškonių (bernardinių) vienuolyno pastato – buvo įrengtos ne vėliau (pagal Julijaus kalendorių) kaip 1865 m. rugsėjo pradžioje. Tų metų pabaigoje – kitų metų pradžioje į Kauną buvo pervežtas kilnojamasis turtas – baldai, namų apyvokos daiktai (pvz., patalynė ir virtuvės reikmenys), taip pat sena ir pagal tuos laikus turtinga – iki 6500 tomų – biblioteka Žr. Artūras Grickevičius, „Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos perkėlimas į Kauną (1864–1866 m.)“, p. 142, 146, 149. Knygų rinkinio dydį vysk. M. Valančiui nurodęs rekt. J. Račkauskas. Žr. LVIA, p. 341. Pasak Vaclovo Biržiškos, 1866 m. sausį į Kauną atgabentą seminarijos biblioteką sudarė 6420 tomų, tačiau apie tai rašiusi I. Šenavičienė (žr. Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje, p. 124) klaidingai nurodė šias žinias teikiantį V. Biržiškos straipsnelį iš Lietuvių enciklopedijos, nes III tomas neturi 863 puslapio, kadangi baigiasi 534 puslapiu. .

1866 m. sausio pradžioje į Kauną atvykę rektorius Jeronimas Račkauskas ir dėstytojai, taip pat auklėtiniai įsikūrė buvusiame pranciškonų (bernardinų) vienuolyno pastate, kuriame buvo numatyta rengti užsiėmimus ir kurio dalis buvo skirta vyskupijos kurijai. Šalimais esanti Šv. Jurgio bažnyčia, anksčiau priklausiusi tam pačiam vienuolynui, taip pat atiteko seminarijai. Nors ji dar nebuvo tinkamai sutvarkyta ir netrukus ėmė kelti rūpesčių, jau tą mėnesį čia imta aukoti Šv. Mišias. Turtingą seminarijos biblioteką įkurdino buvusiame pranciškonių (bernardinių) vienuolyno pastate, kuriame buvo kanauninkų ir kitų kunigų bei visų jų tarnų butai Žr. Artūras Grickevičius, „Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos perkėlimas į Kauną (1864–1866 m.)“, p. 145–146, 149. . Šalimais seminarija gavo atitinkamus ūkinius pastatus Jie paminėti vysk. M. Valančiaus 1868 m. birželio 10 d. rašte gubernatoriui. Žr. LVIA, p. 796. .

 

Nors patalpos buvo iš anksto paruoštos, tik ką įsikūrusi seminarija susidūrė su įvairiais sunkumais ir trūkumais. Dėl jų buvo kreiptasi į vyskupą M. Valančių. Jis sausio 24 (vasario 5) d. rektoriui leido iš ankstesniųjų seminarijos santaupų (kapitalo) panaudoti nuošimtinę 1000 rublių išmoką, kad būtų sutvarkyta seminarijos išorė ir vidus, įrengta pirtis ir sutvarkytas antrasis šulinys. Po to, kai vyskupo sankcija buvo referuota seminarijos valdybos posėdžio metu, t. y. sausio 29 d., buvo galima pradėti organizuoti reikiamus darbus. Žr. LVIA, p. 527; LNMMB, b. 50, l. 1. Vis dėlto šių priemonių nepakako, nes pastato remontuotinų dalių buvo daug. Tad vyskupas tų pačių metų pavasarį „skundėsi gubernatoriui, kad reikia taisyti stogą ir perstatyti rūkstančias krosnis“, o „tam reikalui prašė skirti 1000 sidabro rublių, sutaupytų iš persikėlimo lėšų“, bet „susilaukė biurokratinio atsakymo“, kad „remontui lėšas skyrė Vilniaus generalgubernatorius atskirai, todėl jas imti iš kitur neleistina“ Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 602. .

Seminarijos bažnyčia, kuri po vienuolyno uždarymo 1842 m. daugiau negu kelis dešimtmečius (tikėtina) neturėjo gero šeimininko ir nebuvo tinkamai prižiūrima iki įstaigos perkėlimo į Kauną, priešingai nei vienuolyno pastatas, nebuvo suremontuota. Vis dėlto nuo 1866 m. sausio 6 (18) d. čia buvo rengiamos seminaristų įšventinimo iškilmės Žr. skyrių apie seminarijos veikimą. , tad (manytina) ir visos kitos religinės apeigos, nors statinys (kaip matyti iš vėlesnių raštų) kėlė rūpesčių. Gegužės 15 d. vyskupas kreipėsi į carinę administraciją, kad būtų leista sutaisyti stogą, langus ir kolonas, taip pat varpinę ir jos stogelį bei kryžių ant jo. Raštas pasiekė Vilniaus generalgubernatorių, kuris birželio 21 d. raštu pranešė Kauno gubernatoriui, kad nemato kliūčių leisti imtis tų darbų, o pastarasis to paties mėnesio 29 d. apie tai parašė vyskupui. M. Valančiui sužinojus apie palankų sprendimą, jo raštinė kitą dieną parengė nurodymą seminarijos rektoriui, kad šis užsiimtų minėtais reikalais Žr. LVIA, p. 591; KAA, b. 17674. . Rektorius J. Račkauskas ėmėsi organizuoti remonto darbus, tačiau kol kas tai liudijančių duomenų nepavyko aptikti. Apie tuo metu vykusį šios bažnyčios remontą nerašo, atrodo, ir architektūros istorikai Plg. Kauno architektūra, p. 204; Laima Šinkūnaitė, Kauno pranciškonų (bernardinų) Šv. Jurgio bažnyčia, p. 12. Šis naujausias darbas vien teigia, kad „XIX a. pabaigoje padaryti šventovės interjero pokyčiai meno požiūriu yra vieni praradimai.“ , nors, turint mintyje, kad anuomet nelengva buvo gauti leidimą taisyti sakralinius statinius, galima manyti, jog lėšos buvo surastos ir panaudotos, t. y. įvardintieji darbai atlikti.

 

Išankstiniai ir po įsikūrimo atlikti nedideli remontai visų keliamų rūpesčių toli gražu nepašalino. 1869 m. liepos 15 d. rektorius atskiru raštu ir prie jo pridėta sąmata kreipėsi į vyskupą dėl blogos seminarijos pastatų ir ūkio būklės. Ganytojas, susipažinęs su pranešimu, nurodė seminarijos ekonomui imtis būtinų priemonių. Tuo tikslu rektorius to paties mėnesio 26 d. sudarė išsamesnę sąmatą. Pirmojoje jų buvo nurodytos 7 darbų sritys ir numatomos kiekvienos šių sričių darbų išlaidos, o antrojoje – reikalai sukonkretinti, t. y. išvardinti konkrečios srities darbai ir medžiagos bei jų kiekiai, taip pat kainos. Būtent iš šios sužinome, kad tik penkios tų darbų sritys buvo skirtos pačiai seminarijai, t. y. jos pagrindinių ir pagalbinių pastatų sutvarkymui – stogo ar stogų pataisymas bei perdengimas, išorinių sienų sutvarkymas bei pastatų tinkavimas, dvidešimties rūkstančių krosnių perdarymas, penkių pagadintų dūmtraukių perdarymas, seminarijos pirties (įskaitant per gaisrą sugadintą stogą) sutvarkymas ir jos vandentiekio įrengimas Žr. LNMMB, b. 134, 135, 334. Pirmoji šių bylų jos aprašymo metu archyvarės R. Šimkutės klaidingai datuota, t. y. buvo nurodytas birželio mėnuo. Antroji šių bylų yra kur kas informatyvesnė, tačiau, sprendžiant pagal tai, kad trūksta ją skaičiusiųjų registracinių įrašų, iki šiol mokslo darbuotojų nėra nagrinėta, tad jos teikiamos žinios nebuvo panaudotos. .

Be patalpų, į Kauną atsikėlusi seminarija gavo daržų ir kitų naudmenų Tai paminėta vysk. M. Valančiaus 1868 m. birželio 10 d. rašte gubernatoriui. Žr. LVIA, p. 796. . Šiais daržais ir iš jų gaunamomis lėšomis buvo rūpinamasi iš anksto, seminarijai dar esant Varniuose. Rektorius J. Račkauskas, sužinojęs, kad prie seminarijai paskirto vienuolyno pastato yra 7 daržai bulvėms ir kitoms daržovėms auginti, 1865 m. vasario 18 d. raštu vyskupo prašė juos priskirti seminarijai ir nuo pavasario išnuomoti jos naudai. Pakartotinai buvo prašoma kovo 21 d. raštu, šį sykį nurodant, kad tie daržai yra „prie bernardinų vienuolyno“ LVIA, p. 337, 339. . Tad panašu, kad dar iki seminarijos persikėlimo, o būtent 1865 m. pavasarį, tie daržai buvo priskirti seminarijai ir išnuomoti jos naudai.

 

Be to, valstybinių turtų žinyba seminarijai buvo skyrusi prie Batniavos esantį „Virbaliūnų palivarkėlį“, bet jis buvo labai mažas ir visiškai nugyventas, iš jo gaunamos pajamos – labai menkos. Visų pirma reikėjo jį sutvarkyti, dėl ko seminarijos rektorius J. Račkauskas 1869 m. liepos 15 d. kreipėsi į vyskupą ir prašė šiam reikalui panaudoti 2000 rublių iš dėstytojų atlyginimo fondo sutaupytų lėšų Žr. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 602. . Tiesa, iš archyvinių raštų aiškėja, kad šias lėšas ketinta panaudoti ne tik Virbaliūnų ūkiui tvarkyti, bet ir minėtam to paties mėnesio seminarijos pastatų sutvarkymo projekto įgyvendinimui. O dėl Virbaliūnų, ketinta nugriauti seną ir pastatyti naują gyvenamąjį namą, taip pat sutvarkyti ūkinius pastatus ir aptvarus bei tvoras Žr. LNMMB, b. 134, 135. .

Bažnytinės nuosavybės sekuliarizacijos sąlygomis išlaikyti seminariją (kaip ir kitas bažnytines įstaigas) buvo įsipareigojusi valstybė. Iš jos iždo kasmet Žemaičių vyskupijos seminarijai būdavo skiriama 6650 rublių, kurie per vyskupijos konsistoriją buvo išmokami dalimis kas du mėnesius. Iš tų lėšų buvo mokamos algos rektoriui, inspektoriui, 3 dvasininkams dėstytojams ir 2 pasauliečiams dėstytojams, taip pat raštininkui, o iš viso per metus – 2650 rublių. Be to, valstybės lėšomis buvo išlaikoma 40 vadinamųjų iždinių auklėtinių, skiriamas išlaikymas ir algos įstaigos tarnams, taip pat lėšos šildymui, apšvietimui, pastatų remontui ir įvairiems kitiems ūkiniams reikalams, iš viso – 4000 sidabro rublių. Vyskupo teigimu, brangymečio sąlygomis, visais įmanomais būdais taupant ir ūkiškai tvarkantis, šių lėšų nepakakdavo Visa tai byloja M. Valančiaus 1868 m. birželio 10 d. rašto gubernatoriui juodraštis (LVIA, p. 795–797) ir, pvz., 1866 m. rugsėjo 17 d. seminarijos valdybos posėdžio protokolinis įrašas (LNMMB, b. 50, l. 26, nr. 1). .

 

1866 m. sausio mėnesio išlaidos buvo 554 rubliai ir 16 kapeikų, o vasario, kovo ir balandžio mėnesiais iš viso jų buvo 1662 rubliai ir 40 kapeikų Žr. LNMMB, b. 50, l. 3, 7. , tad mėnesinis vidurkis buvo iš esmės toks pat – 554 rubliai ir 13 kapeikų. Tų pačių metų rugsėjo 17 d. seminarijos valdybos posėdžio metu ekonomas pranešė, kad konsistorija rugsėjo ir spalio mėnesiams skyrė 1108 rublius ir 34,5 kapeikas Žr. ten pat, l. 26. , taigi maždaug po 554 rublių ir 17 kapeikų per mėnesį. Neabejotina, kad tais metais ir kitų (bent jau mokslo metų) mėnesių išlaidoms būdavo skiriama tokia pati 554 rublių ir keliolikos kapeikų suma, o per metus būtų sudarę tuos valstybės skiriamus 6650 rublių. Toks seminarijos pagrindinių išlaidų apmokėjimo būdas naudotas ir vėliau.

Tiesa, atostogų metu seminaristų išlaikyti nereikėjo, tad per mokslo metus – rugsėjo-birželio mėnesiais, neatimant trumpų kalėdinių ir velykinių atostogų laiko – išlaidos būtų siekusios 5541 rublį ir 60 kapeikų, o mokymosi laikui skaičiuojant 9 mėnesių išlaidas, t. y. abejų šventinių atostogų laiką atėmus, susidarytų dar mažesnis išlaidų kiekis – 4987 rubliai ir 44 kapeikos. Vis dėlto šioje aritmetikoje neatsižvelgta į tai, kad seminarijos personalas, bent jau patarnautojai, ir per seminaristų atostogas privalėjo gauti tam tikrą išlaikymą ir atlygį. Vienaip ar kitaip, šie duomenys ir šios aplinkybės nedviprasmiškai byloja, kad seminarija per atostogas galėjo sutaupyti, nors ir ne visą 2 mėnesių pinigų kiekį.

 

Kita vertus, seminarija gaudavo ne tik valstybės skiriamas lėšas, bet ir galėjo prireikus panaudoti iš minėtų bažnytinių santaupų gaunamas nuošimtines išmokas, taip pat už seminarijos daržų nuomą gaunamus pinigus, o vėliau tikriausiai ir iš Virbaliūnų palivarko gaunamą piniginę ar natūrinę naudą. Be to, buvo ir kitokių, kartais vienkartinių pajamų. Štai tų pačių nelengvų 1866 m. birželio 4 d. per seminarijos valdybos posėdį ekonomas pranešė, kad už 120 rublių pardavė du arklius, už 100 rublių išnuomojo (veikiausiai naudotis tam tikromis dienomis) seminarijos pirtį, o 40 rublių gavo už išnuomotus daržus Žr. ten pat, l. 15–16. . Vienaip ar kitaip, gautos papildomos lėšos galėjo padėti užlopyti seminarijos ūkio skyles.

Turint omenyje ne tik visas galimas įsikūrimo išlaidas, bet ir (palyginti su Varniais) brangesnį pragyvenimą, taip pat vyskupo M. Valančiaus teigtą iš valstybės gaunamų lėšų nepakankamumą, pinigų nebuvo per daug, tad įstaigos vadovybė buvo linkusi taupyti. Šiuo tikslu maisto atsargos buvo perkamos kaimuose, t. y. tiesiogiai iš žemdirbių. Įsikūrus gubernijos sostinėje, šios praktikos buvo imtasi beveik iš karto. Vyskupas M. Valančius 1866 m. sausio 18 (30) d. dėl maisto atsargų kreipėsi raštu į gubernatorių, norėdamas gauti seminarijos prokuratoriui, kunigui Vaškevičiui, leidimą keliauti po Kauno valsčių, o vietinė civilinė valdžia tokį leidimą suteikė sausio 21 (vasario 2) d. Kai po kelių dienų – sausio 24 (vasario 5) d. – dokumentai pasiekė vyskupo raštinę, o pats leidimas dar vėliau – seminariją, buvo galima iškeliauti įsigyti didesnį kiekį pigesnio maisto Žr. LVIA, p. 487. . Anais laikais ilgesniam laikui buvo galima įsigyti bulvių ir burokų, šviežių ir raugintų kopūstų, kelių rūšių miltų, įvairių kruopų, rūkytos ir sūdytos mėsos bei žuvies, taukų ir medaus, o žiemos sąlygomis – skerdienos ir šaldytos žuvies. Apie maisto produktų pirkimą (jų įvairovę, kiekius, cikliškumą, kainas), tuo pačiu ir suvartojimą galima spręsti iš seminarijos ekonomo pranešimų seminarijos valdybai, taip pat gaunamų maisto produktų registracijos knygos Žr. LNMMB, b. 17, 50–54, 359. .

 

Jaunuolių priėmimo sustabdymas bei pastangos įveikti šią kliūtį

Apie naujokų priėmimo sustabdymą ir šio sprendimo pasekmes, taip pat vyskupo M. Valančiaus pastangas šią kliūtį įveikti V. Merkys rašė:
1864 m. liepos 3 d. M. Muravjovas Valančiui nurodė, kad ateityje visus kandidatus į seminariją atrinks jis pats ir Kauno gubernatorius N. Muravjovas. Ši filtracija pasireiškė tuo, kad 1864/65 m. m. seminarija pradėjo be I kurso, nes neleista priimti nė vieno klieriko. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 605.
Taigi priėmimas sustabdytas, įstaigai esant Varniuose, o toji „atranka“ liko galioti ilgam, tad į Kauną persikėlusi seminarija nebeturėjo nei I, nei II kursų.

Vyskupas M. Valančius nuolat stengėsi, kad įvairūs seminarijos suvaržymai, tarp jų ir priėmimas, būtų atšaukti. Pavyzdžiui, 1866 m. gegužės 23 d. jis rašė gubernatoriui dėl kunigų trūkumo ir ta proga teigė, jog kasmet reikia priimti daugiau kaip 30 klierikų Žr. ten pat, p. 608. . Vis dėlto tai jokių teigiamų rezultatų nedavė.

Senuosius 1866 metus seminarija palydėjo turėdama vos 43 klierikus […]. Buvo likęs tik IV kursas. Kai jis baigė mokslą, seminarija liko beveik tuščia. 1867 m. rudenį Valančius skundėsi, kad atėjo laikas pradėti mokslą, susirinko dėstytojai, o klierikų tėra 4 […]. Šiuos seminarija buvo pasilikusi, nes buvo per jauni įšventinti. Ten pat, p. 607.
 

Vyskupas nepaliovė kelti vyskupijos kunigų trūkumo ir priėmimo į seminariją klausimo. 1867–1869 m. jis siuntė raštus Vilniaus gubernatoriui, taip pat į Sankt Peterburgą vidaus reikalų ministrui ir Romos katalikų dvasinei kolegijai, tačiau jam buvo atsakoma, kad įšventintų kunigų rezervo pakanka, tad priimti siūlomus kandidatus nėra reikalo Žr. ten pat, p. 608–609, 610–611. . Tačiau vyskupas M. Valančius bandė problemą bent iš dalies išspręsti, todėl nežymiai peržengdavo leistąją ribą.

Vienas dalykas, jis ieškojo būdų į seminariją priimti tuos asmenis, kurių dokumentai carinės administracijos jau anksčiau kokiu nors būdu, kad ir netiesiogiai, buvo pažymėti kaip siekiančių kunigystės. Pavyzdžiui, 1867 m. spalio 20 d. raštu Tytuvėnų klebonui [Jonui] Dargevičiui jis rašė, kad seminarijoje yra laisvų iždinių auklėtinių vietų, tad pagal pagrindinio krašto viršininko, t. y. generalgubernatoriaus, 1864 m. liepos 15 d. nurodymą vyskupas siūlo Tytuvėnuose esančius bernardinų klierikus Justiną Bogvilą, Aleksandrą Vladyčką, Antaną Montvidą, Petrą Narkevičių, Juozapą Stankevičių ir Martyną Dirmeiką išsiųsti galutiniam ugdymui pagal teologinius dalykus į seminariją Žr. LVIA, p. 749. Vienas šių asmenų – Bogvila – kitais atvejais buvo nurodomas ne kaip Justinas, o Rufimas (žr. ten pat, p. 677, 895, 1231). . Pabrėžtina, kad tas liepos 15 d. nurodymas tebuvo jau anksčiau valdžios išreikštos nuostatos, kad į seminariją galima priimti tik šiai valdžiai konkrečiai leidus, pakartojimas, po kurio vyskupas M. Valančius buvo iškėlęs klausimą, ar ta nuostata taikytina pagal seną paprotį jau priimtiems bandomajam laikotarpiui, kurių dokumentai jau nusiųsti valdžiai Žr. ten pat, p. 257–259. . Vadinasi, nepriklausomai nuo tų draudimų, o gal ir jų nepaisant, seminarijoje buvo priimtųjų bandomajam laikotarpiui arba norėta tokių priimti. Vis dėlto vėlesni duomenys byloja, kad šie bernardinų klierikai į seminariją buvo priimti tik 1871 m. Žr. ten pat, p. 895–897. , t. y. vėl leidus priiminėti naujokus.

 

Kitas dalykas, buvo nurodyta leisti toliau mokytis jau baigusiems, kurie dar nebuvo įšventinti. Pastarasis sprendimas negalėjo būti nepastebėtas.

1868 m. Valančius nesėkmingai aiškinosi Kauno gubernatoriui, kad 8 baigusius seminariją klierikus vėl priėmė teologijos kurso kartoti, nes jie iš rusų administracijos tebelaukia leidimo tapti kunigais ir neturi kur ir iš ko gyventi. Ir gubernatorius, ir Vilniaus generalgubernatorius įsakė tuoj juos […] pašalinti. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 607.

1868 m. pakeitus Vilniaus generalgubernatorių ir (dėl imperiją sukrėtusio bado) vidaus reikalų ministrą, vyskupas M. Valančius gavo progą vėl mėginti raštu išdėstytais argumentais įveikti sekė minarijos „apsiaustį“. Jau anksčiau išreikšti teiginiai apie kunigų trūkumą, o ypač apie neteisėtus, paties imperatoriaus valiai prieštaraujančius suvaržymus (1864 m. valdovas buvo patvirtinęs nutarimą, kuriuo, be kita ko, valstybė įsipareigojo išlaikyti 40 klierikų) dabar galėjo padėti. Ši taktika lėmė, kad atsakingoji biurokratija atsitraukė – vidaus reikalų ministras 1870 m. leido nuo mokslo metų pradžios į seminariją priimti 27 jaunuolius Žr. ten pat, p. 610–611. . Tad seminariją beveik pasmaugusi kandidatų „atranka“ buvo įveikta, nors svetima pasaulietinė valdžia ir toliau kontroliavo priėmimą tikrindama pageidaujančiųjų stoti į seminariją patikimumą, apribodama priimamųjų skaičių.

 

Seminarijos veikimas

1866 m. sausio pradžioje Kaune įsikūrusi seminarija pradėjo veikti, galima teigti, beveik išsyk. Pirmas dalykas, kas buvo atliekama, tai Varniuose išugdytų ir išmokytų seminaristų galutinis parengimas šventimams (egzaminavimas bei rekolekcijos) ir šventimų teikimo iškilmių surengimas. Įvairaus lygmens šventimai vyskupo M. Valančiaus buvo teikiami sausio 4 (16) d. katedrinėje bažnyčioje, o to paties mėnesio 6 (18), 8 (20), 11 (23) ir 13 (25) dienomis – Šv. Jurgio bažnyčioje Žr. Artūras Grickevičius, „Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos perkėlimas į Kauną (1864–1866 m.)“, p. 150. .

Kalėdinėms atostogoms pasibaigus, sausio 6 (18) d. seminarijoje privalėjo būti visi III ir IV kursų auklėtiniai. Reikia manyti, kad tuo laiku prasidėjo ir studijos. Pagal III ir IV kursų programas buvo studijuojamas Šv. Raštas (4 val. per savaitę), Dogminė teologija (6 val. per sav.), Moralinė teologija (4 val. per sav.), Kanonų teisė (2 val. per sav.), Valstybės įstatymai (2 val. per sav.), Homiletika (3 val. per sav.), Rusų raštija (t. y. literatūra, 2 val. per sav.), Bažnytinės apeigos ir giedojimas (t. y. liturgika ir giedojimas, 2 val. per sav.) Šie duomenys pateikti pagal 1865 m. pranešimą iš Varnių (LVIA, p. 333–336), tačiau jie pasakoja studijų tvarką, kurios, bent iš pradžių, buvo laikomasi ir Kaune. . Tad iš carinės valdžios primestų dalykų šiuo studijų tarpsniu buvo dėstomi du – Valstybės įstatymai ir Rusų raštija.

Ketvirtojo kurso auklėtiniai 1865–1866 m. pabaigoje studijas užbaigė, tad po vasaros atostogų – 1866 m. rugsėjo 1 d. – naujus mokslo metus pradėjo tik vienas, paskutinis, kursas. Sulig šio kurso auklėtinių studijų pabaiga 1867 m. birželį įstaigoje nebeliko nė vieno kurso, tad, kaip minėta, naujus 1867–1868 metus seminarija pasitiko neturėdama nė vieno kurso, o tik 4 auklėtinius, kurie buvo per jauni šventimų suteikimui.

 

Seminarijai iki to laiko medžiagiškai susitvarkius, bet dėl naujokų priėmimo sustabdymo nebeturint klierikų, carinė administracija šią įstaigą pamėgino dar labiau suvaržyti norėdama panaikinti. Taip galima manyti remiantis V. Merkio pateiktais duomenimis ir teiginiais: „Iškilo grėsmė, kad civilinė administracija gali atimti dalį seminarijos patalpų.“ Vyskupas M. Valančius įrodinėjo, kad seminarijos veikimas patvirtintas valdovo, tad neliečiamas. Tai jis 1868 m. rugpjūčio 25 d. raštu aiškino vidaus reikalų ministrui Žr. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 607. .

Pasak V. Merkio,

1867/68, 1868/69 ir 1869/70 m. seminarija, galima sakyti, neveikė, nors oficialiai nebuvo uždaryta. Ji pasiliko 4 klierikus, kurie buvo per jauni įšventinti į kunigus. Šių klierikų pareiga būdavo giedoti per kunigų primicijas ir patarnauti vyskupui per celebracijas. Ten pat, p. 607.
Šiam požiūriui pritarė I. Šenavičienė, teigianti, kad seminarija nuo 1867 m. praktiškai neveikė ir suaktyvėjo tik 1870 m. rudenį Žr. Ieva Šenavičienė, Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje„ p.183–184. . Nurodyti abiejų istorikų teiginiai iš esmės teisingi, vis dėlto tai nereiškia, kad tiksliai apibūdina anuometinę seminarijos būklę.
 

Archyviniai duomenys byloja apie kryptingą ir prasmingą seminarijos gyvavimą ir net veikimą šiuo, ko gero, liūdniausiu jos raidos tarpsniu. Visų pirma tai liudija seminarijos šio laikotarpio pametinė vidaus dokumentacija: 1866–1870 m. įsakai ir rezoliucijos, to paties laikotarpio valdybos posėdžių protokolai, pajamų ir išlaidų knygos, taip pat siunčiamų ir gaunamų raštų registracijos knygos Žr. LNMMB, b. 13–16, 18–19, 50–54, 173–175, 248–253, 282–286. . Tiesa, ne vienu atveju galima pastebėti tų raštų kiekio ir apimties mažėjimą, o tai, be abejo, liudija seminarijos veikimo silpnėjimą. Štai įsakų ir rezoliucijų knygos pamažu plonėjo (1866 m. – 20 lapų, 1867 m. – 14 lapų, 1868 m. – 10 lapų), bet vėliau, dar nepradėjus priiminėti naujokų, prasideda apimties didėjimas (1869 m. – 12 lapų, 1870 m. – 18 lapų). Panašius raštvedybos intensyvumo svyravimo bruožus įmanoma atsekti dalies kitos vidinės dokumentacijos – valdybos posėdžių protokolų knygų (analogiškai 37, 30, 20, 31 ir 27 lapai), siunčiamų raštų registracijos knygų (analogiškai 13, 13, 8, 7 ir 12 lapų) ir gaunamų raštų registracijos knygų (analogiškai 9, 12, 9, 7 ir 8 lapai) – atvejais. Taigi šie šaltiniai byloja, kad seminarija nenustojo veikti, nors lieka akivaizdus V. Merkio išryškintas ugdymo ir mokymo vyksmo nutrūkimas trejiems mokslo metams.

 

Pravartu išryškinti „vegetacinio“ laikotarpio, t. y. 1867 m. rugsėjo – 1870 m. birželio, seminarijos veikimo turinį. Nepavykstant gauti leidimą priimti naujokų, seminarijos kaip įstaigos išsaugojimui buvo labai svarbus jos pajėgumo ugdyti ir mokyti išlaikymas, o tam reikėjo išlaikyti dėstytojų kolektyvą. Tiesa, seminariją perkeliant į Kauną, pusė visų bažnytinių disciplinų dėstytojų buvo pakeista V. Merkys nurodė, kad iš senųjų profesorių liko tik A. Beresnevičius ir M. Paliulionis, o paskirti buvo A. Baranauskas, G. Cirtautas ir A. Zaukevičius (žr. Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 603–604). Vis dėlto šis istorikas, kaip nurodyta anksčiau (Grickevičius, p. 140), netiksliai konstatavo rektoriaus J. Dovydaičio pakeitimo laiką. Seminarijos inspektoriui J. Račkauskui perėmus 1864 m. lapkritį rektoriaus pareigas ir neatsisakant dėstytojavimo (pastarąjį teiginį patvirtina, pvz., 1871 m. lapkričio 29 d. raštas, žr. LVIA, p. 923–924), skaičiuotini trys senbuviai. Tad iš viso, bent iš pradžių, buvo 6 bažnytinių dalykų ir 2 carinės valdžios primestų dalykų žinovai. , bet per kelis veikimo gubernijos sostinėje metus naujieji iš vyresnių galėjo perimti ankstesnės kartos patirtį, be to, remdamiesi savo praktika, įgyti reikiamą kvalifikaciją. Vis dėlto nuo 1867 m. rugsėjo, kai nebeliko nė vieno kurso, bažnytinių ir „valdiškų“ dalykų žinovų išlaikymas galėjo atrodyti moraliai nepateisinamas. Carinė valdžia į netekusių darbo dėstytojų išlaikymą galėjo žiūrėti kaip į valstybės lėšų švaistymą, nors (atrodo) tokių duomenų (bent kol kas) neaptikta, o vyskupui ir rektoriui šios išlaidos iš seminarijos biudžeto, ar bent dalis jų, galėjo atrodyti kaip bereikalingos.

Panašu, kad bažnytinė vyresnybė norėjo taupyti „valdiškų“ dalykų sąskaita. Tai galima paaiškinti aplinkybėmis, kad šie dalykai buvo primesti ir buvo dėstomi I–II kursams, kurių seminarija nuo veikimo Kaune pradžios nebeturėjo. Kai gubernatorius 1867 m. rugsėjo 4 d. raštu kreipėsi į vyskupą dėl seminarijos naujo rusų literatūros dėstytojo (galbūt numatyto vietoj anksčiau čia dirbusio Mikalojaus Velikanovo), rektorius greitai kreipėsi į Rusijos istorijos dėstytoją Michailą Popovą, kuris dar anksčiau, 1866 m. kovo 8 d., vidaus reikalų ministro buvo patvirtintas šios seminarijos rusų literatūros dėstytojo pareigoms. Šis rugsėjo 12 d., atsiliepdamas į rektoriaus kreipimąsi, rašė, kad gimnazijoje nėra perdėm užimtas ir galėtų suderinti Rusijos istorijos ir rusų literatūros dėstymą. Po kelių dienų vyskupas apie tai pranešė gubernatoriui Žr. LVIA, p. 735, 737–738. . Kita vertus, galima svarstyti prielaidą, kad nei vyskupas, nei rektorius nenorėjo į seminariją įsileisti naujo svetimo asmens, nes su minėtuoju M. Popovu, matyt, buvo sutariama neblogai ir juo bent šiek tiek pasitikėta.

 

Seminarijos pedagoginės (mokymo ir ugdymo) veiklos trūkumą 1867 m. rudens – 1870 m. pavasario laikotarpiu iš dalies galėjo užpildyti anksčiau studijavusių ir dėl įvairių kliūčių be kunigystės šventimų likusiųjų dalykinis ruošimas baigiamajam egzaminui, taip pat dvasinis parengimas šventimams, t. y. rekolekcijos Apie baigiamąjį egzaminą ar jo perlaikymą sužinome iš daugelio šios seminarijos XIX a. antrosios pusės raštų. Pvz., egzamino neišlaikiusiems 1874 m. pakartotinas bandymas surengtas tik kitų metų sausio 24 d.: 9.00–12.00 val. – rusiškas rašinys, o nuo 12 val. – rusų kalbos ir raštijos, taip pat „tėvynės istorijos“ žodinis egzaminas (LVIA, p. 317). Apie rekolekcijų prieš kunigystės šventimus trukmę užsimenama, pvz., 1865 m. gegužės pranešime vysk. M. Valančiui iš Varnių. Jos turėjo prasidėti gegužės 27 d., o baigtis birželio 3 d. Žr. ten pat, p. 363. . Tiesa, pirmąjį pusmetį, kai seminarija buvo likusi be studijuojančių jaunuolių, t. y. 1867–1868 mokslo metų rudenį ir žiemos pradžioje, nebuvo suteikti nė vieni šventimai. Tik vasario 24 d. vyskupas M. Valančius seminarijos bažnyčioje per iškilmingas Šv. Mišias savos vyskupijos diakoną Adomą Stirpeiką įšventino kunigu Žr. KKS, l. 72. . Šis galbūt dėl ligos ar dėl neišlaikyto baigiamojo egzamino buvo atsilikęs nuo savo bendramokslių, todėl šis įšventinimas traktuojamas kaip seminarijos ankstesnių darbų užbaigimas. Kita vertus, neatmestina galimybė, kad šis Žemaičių vyskupijos jaunuolis studijavo, kaip anuomet neretai pasitaikydavo, Vilniaus seminarijoje, o šventimams galėjo būti atsiųstas į Kauną, nes dėl carinės valdžios daromų kliūčių tenykštę vyskupiją dažnai valdė ne ganytojas, o žemesnio lygmens administratorius, negalintis teikti kunigystės šventimų.

 

Vasario 27 d. ganytojas seminarijos bažnyčioje vyskupinės seminarijos keturių žemesniųjų šventimų klierikams Jonui Bitautui, Justinui Dovydavičiui, Pranciškui Grigaliūnavičiui, Pranciškui Jasienskiui ir Titui Šiukštai suteikė subdiakono šventimus. Pagal kanoninę tvarką jie buvo priskirti (atitinkamai) Meškuičių, Ukmergės, Dotnuvos, Ylakių ir Raudondvario bažnyčioms Žr. ten pat, l. 72. , Deja, pateikti duomenys ir šį sykį nėra išsamūs, kadangi nenurodyta, kurios seminarijos auklėtiniai jie buvo. Kaip minėta, Žemaičių vyskupijos seminarija klierikų, bent formaliai, nebeturėjo. Įšventinamųjų priskyrimas nurodytoms bažnyčioms liudija, kad jie buvo Žemaičių vyskupijos jaunuoliai. Vis dėlto tai dilemos išspręsti nepadeda, kadangi tokie (kaip minėta) studijuodavo ir Vilniaus seminarijoje, o šventimams neretai būdavo siunčiami į Kauną.

Tais pačiais mokslo metais nuo balandžio 20 d. iki birželio 30 d. seminarijos bažnyčioje šventimai buvo teikiami dar 11 kartų Žr. ten pat, l. 72–73. . Dažniausiai gaunantieji šventimus priklausė Žemaičių vyskupijai, tačiau kokią jie seminariją baigė, nebuvo nurodoma. Paminėtas tarp įšventinamųjų Juozapas Stankevičius, remiantis archyviniais duomenimis Žr. LVIA, p. 677, 749, 895–897, 899, 919–921, 931, 1231–1233. , Vilniuje nestudijavo. Jis žinomas kaip 1866–1867 m. uždarytojo Tytuvėnų bernardinų vienuolyno klierikas, kuriam ilgai nebuvo leidžiama stoti į seminariją. 1871–1873 m. jis registruotas kaip Žemaičių vyskupijos seminarijos auklėtinis. Šie duomenys byloja, kad bent dalis Žemaičių vyskupijos jaunuolių buvo vyskupo proteguojami kandidatai į seminariją, apie kuriuos kaip seminaristus carinė valdžia nežinojo ir kurie galėjo studijuoti pogrindžio sąlygomis, o vėliau, leidus priimti naujokus, buvo teikiami kaip vieši kandidatai.