Straipsnis Kauno kunigų seminarija 1866–1870 metais

Šių argumentų tikrumą byloja kelių Liber Ordinatorum įrašų palyginimas. 1868 m. birželio 19 d. vyskupas M. Valančius seminarijos bažnyčioje per iškilmingas Šv. Mišias Žemaičių vyskupinės seminarijos auklėtiniams (!) Adomui Valentui ir Dominykui Paulauskui suteikė IV žemesniuosius šventimus. Netrukus, birželio 22 d., jiedu ir dar vienas jaunuolis nurodyti tik kaip Žemaičių vyskupijos auklėtiniai, kuriems suteikti subdiakono šventimai KKS, l. 73: Eodem anno mensis junii 19 die Idem […] Praesul in eadem Ecclesia Seminarii Caunae intra Missarum solemnia sequentes alumnos Diacesani Samogitiensis Seminarii prima tonsura et IV minoribus ordinibus initiavit, videlicet: 1) Walent Adamum, 2) Pawlowski Dominicum. Eodem anno ejusdem mensis 22 die Idem […] Praesul in eadem Ecclesia Seminarii Caunae […] sequentes clericos IV minorum ordinum Samogitiensis Diaecesis ad subdiaconatum promovit, videlicet: 1) Pawlowski Dominicum ad tit[ulum] Ecclesiae parochialis Czerwonodworensis, 2) Walent Adamum – Surwiliscensis, 3) Wierzbicki Franciscum – Wieszyntencis. Rašyba ir skyryba sunorminta straipsnio autoriaus. . Per vienas iškilmes šventimai būdavo suteikiami vienam ar keliems asmenims. Tačiau pasitaikydavo, kad kunigystės siekiantis jaunuolis, net ir jaunesnio amžiaus, pritaikius teisines lengvatas (praemissis dispensationibus ab interstitiis, praemissis dispensationibus a temporibus et a defectu aetatis), galėdavo per kelias ar keliolika dienų pereiti visą įšventinimo į dvasininkus kelią.

Taigi apibendrinant pateiktus duomenis galima teigti, kad 1868 m. pirmą pusmetį seminarijos bažnyčioje teikti šventimai liudija, jog Žemaičių vyskupijos seminarija 1868 m. vykdė pedagoginį darbą. Šis pedagoginis darbas, rengiant klierikus šventimams, bei pats apeiginis šventimų teikimas intensyviai tęsėsi ir nenutrūko per visą priėmimų sustabdymo laikotarpį Žr. ten pat, l. 73–77. . Šventimai buvo suteikiami vienam ar keliems asmenims, nes buvo įvairiai trukdoma – pavyzdžiui, dėl kandidato per jauno amžiaus ar dėl jo dar neišlaikyto (galbūt carinės valdžios primesto rusiškų dalykų) egzamino. Be to, dažnai buvo taikomos teisinės lengvatos (praemissis dispensationibus ab interstitiis, praemissis dispensationibus a temporibus et a defectu aetatis), todėl nuo pirmųjų iki paskutiniųjų vieno asmens šventimų praeidavo kur kas mažiau laiko, negu būtų reikėję įprastomis sąlygomis.

 

1869 m. dauguma įšventinamųjų nurodyti kaip Žemaičių vyskupijos auklėtiniai, o taip pat būta ir keletas Seinų bei Minsko vyskupijų auklėtinių 1869 m. rugpjūčio 21 d. seminarijos bažnyčioje aštuoniems Seinų vyskupijos diakonams ir 1870 m. kovo 28 d. vyskupo namų koplyčioje dviem Minsko vyskupijos diakonams buvo suteikti kunigystės šventimai. Žr. ten pat, l. 76, 77. . Vilniaus vyskupijos auklėtinių tarp įšventinamųjų nebuvo. Analizuojant vyskupijų pareigūnų ir carinės vietinės administracijos susirašinėjimą bei kitus raštus Plg. LVIA, p. 209–210, 243, 263, 319–322, 369, 455–456, 539–540, 925, 929–930, 971. , nustatyta, kad klierikų siuntimai šventimams į Žemaičių vyskupiją iš Vilniaus vyskupijos vyko 1864–1866 m., o 1867–1870 m. tokių siuntimų nebuvo. Nuo 1871 m. vėl atsinaujino siuntimai iš Vilniaus vyskupijos į Žemaičių vyskupiją.

Liber Ordinatorum duomenys byloja, kad šventimai Žemaičių vyskupijoje būdavo teikiami, nors ir negausiai, bet labai dažnai. Carinė administracija Vilniaus seminarijos klierikams trukdydavo vykti šventimams į Žemaičių vyskupiją: reikėdavo parengti leidimą pagal vyskupijų administracijų teikimą, o toks „popierių“ sutvarkymas kiekvieną kartą reikalaudavo daug laiko. Todėl pamažu siunčiami šventimams į Kauną Vilniaus seminaristai pradėjo organizuotis į dideles grupes, o šitaip iš anksto buvo ruošiami dokumentai visai grupei. Peržiūrėjus Liber Ordinatorum įšventinamųjų („vegetacinio laikotarpio“) Žemaičių vyskupijos auklėtinių sąrašus, baigusių Vilniaus seminariją visai nebuvo.

 

Visa tai liudija, kad dalis, o gal ir dauguma tų „diecezinės seminarijos auklėtinių“ ar „Žemaičių vyskupijos subdiakonų ir diakonų“ buvo slapta rengiami kunigystei Kauno seminarijoje ar individualiai atskirų dvasininkų, tačiau šventimų metu vis dėlto „pereinantys“ seminariją. Šią prielaidą remia faktai. 1869 m. kovo 30 d. Kaune, seminarijos bažnyčioje, vyskupas M. Valančius šios seminarijos auklėtiniui (!) Petrui Rimkevičiui suteikė IV žemesniuosius šventimus, o kitą dieną šiam IV žemesniųjų šventimų klierikui – subdiakono šventimus priskiriant jį Vadoklių parapijai. Balandžio 2 d. P. Rimkevičiui suteikti diakono šventimai, o balandžio 4 d. – kunigo šventimai KKS, l. 75–76: Eodem anno ac mensis [sic, A. G.] 30 die […] Excellentissimus Praesul Mathias Casimirus Wolonczewski Dei et Apostolicae Sedis gratia Episcopus Samogitiensis et Eques in Ecclesia Seminarii Caunae alumnum ejusdem seminarii Petrum Rymkiewicz intra Missarum solemnia prima tonsura et IV minoribus ordinis initiavit. Eodem anno ac mense 31 die idem […] Praesul in eadem ecclesia […] intra Missarum solemnia clericum IV minorum ordinum Samogitiensis Diaecesis Petrum Rymkiewicz in subdiaconum ad tit[ulum] Ecclesiae Parochialis Vodaklensis […] ordinavit. Eadem [sic, A. G.] anno mensis aprilis 2 die idem Excellentissimus Antistes in eadem ecclesia […] intra Missarum solemnia subdiaconum Samogitiensis Diaecesis Petrum Rymkiewicz ad diaconatum promovit. Eodem anno aprilis 4 die idem […] Praesul in eadem Ecclesia […] intra Missarum solemnia diaconum Samogitiensis Diaecesis Petrum Rymkiewicz in presbyteratum rite in Domino ordinavit consecravitque. Rašyba ir skyryba sunorminta straipsnio autoriaus. . Tokia šventimų suteikimo skuba ir atitinkamų prašymų carinei valdžiai bei pastarosios leidimų ar draudimų nebuvimas byloja, kad vyskupas M. Valančius ir bent dalis seminarijos dėstytojų ilgai besitęsiančio naujokų priėmimo sustabdymo sąlygomis ugdė kunigus be carinės valdžios leidimo, t. y. slaptai.

 

Pažymėtina, kad nuo 1868 m. vasario iki 1870 m. kovo, t. y. „vegetaciniu laikotarpiu“, šventimus (paprastai) iškilmingai teikė vyskupas ordinaras M. Valančius seminarijos Šv. Jurgio bažnyčioje per Šv. Mišias (intra Missarum solemnia). Šventimus 1868 m. liepos 28 d. vyskupas iškilmingai atliko toje pačioje bažnyčioje ne Šv. Mišių metu (extra Missarum solemnia). Taip pat 1868 m. liepos 27 d. ir 1869 m. kovo 25 d. šventimus per iškilmingas Šv. Mišias suteikė vyskupo pagalbininkas A. Beresnevičius Žr. ten pat, l. 74, 75. Be to, trimis atvejais įvardinta vieta, bet ne šventimų teikimo aplinkybės: 1868 m. gegužės 25 d., 1869 m. rugpjūčio 21 d. ir 1870 m. kovo 28 d. (72, 76, 77 l.), o du kartus – 1868 m. birželio 4 d. ir 30 d. – subdiakono šventimai galėjo būti suteikti prieš Šv. Mišias, o diakono – jų metu (72–73 l.). .

Tokia šventimų teikimo praktika, t. y. per vyskupo ordinaro ar jo pagalbininko seminarijos bažnyčioje iškilmingai aukojamas Šv. Mišias, buvo bandoma palaikyti seminarijos veiklą: studijų keliu pažengusiųjų iniciacija, jas įpusėjusių ir bebaigiančių ordinacija, taip pat baigusiųjų konsekracija.

Išvados

Kauno seminarija, uždraudus carinei valdžiai priimti naujokus, atsidūrė ties žlugimo riba. Sumani vyskupo Motiejaus Valančiaus veikla ir susiklosčiusi palanki situacija, keičiant carinės administracijos pareigūnus, padėjo 1870 m. vėl gauti leidimą priimti, nors ir ribojant skaičių, naujokus į seminariją.[/P]

Dėl klierikų skaičiaus mažėjimo seminarija nenustojo veikusi: posėdžiaudavo valdyba, buvo priimami sprendimai, gaunamos ir tikslingai naudojamos lėšos, išlaikomas personalas, komunikuojama per vyskupą su valdžia dėl seminarijos reikalų, nedideliu mastu ir neviešai buvo vykdomos studijos ir religinis-dvasinis ugdymas, kiekvienais metais vienas ar keli jaunuoliai individualiai būdavo paruošiami šventimams.

 

Literatūra

  • Grickevičius, Artūras, „Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos perkėlimas į Kauną (1864–1866 m.)“, Logos, 2014, nr. 79, p. 137–152.
  • Kauno architektūra, Vilnius: Mokslas, 1991.
  • Merkys, Vytautas, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, Vilnius: Mintis, 1999.
  • Šenavičienė, Ieva, Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.
  • Šinkūnaitė, Laima, Kauno pranciškonų (bernardinų) Šv. Jurgio bažnyčia, Kaunas: Kauno šv. Jurgio konventas, 2010.
  • Žaltauskaitė, Vilma, „Pasaulietinių dalykų – rusų kalbos, literatūros, tėvynės istorijos ir geografijos – mokymas dvasininkų rengimo įstaigose (XIX amžiaus antroji pusė)“, Archivum Lithuanicum, 2013, t. 15, p. 293–330.
 

Kaunas Priest Seminary in 1866–1870

  • Bibliographic Description: Artūras Grickevičius, „Kauno kunigų seminarija 1866–1870 metais“, @eitis (lt), 2015, t. 251, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Artūras Grickevičius, „Kauno kunigų seminarija 1866–1870 metais“, Logos, 2014, nr. 80, p. 129–142, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Vytauto Didžiojo universitetas.
Summary: Relaying on the study of archival documents from 1866–1870, the paper discusses the relocation of Varniai Priest Seminary (Samogitian Diocese) to Kaunas and its functioning there at the end of 19th century. The seminary was located in the quarters of the former Bernardine monasteries and the Church of St. George. The treasury spent 6650 rubles annually for the maintenance, but the Tsarist administration restricted the admission in such a way that the number of ordinands was reduced to zero in 1867. All attempts to solve this problem made by Bishop Motiejus Valančius failed. Despite that, the seminary, in order to preserve its personnel, did not stop its activity. When a new Minister of Internal Affairs came to power, a compromise with the Tsarist administration was reached in 1870.

Keywords: Diocese of Samogitia, Kaunas seminary, Bishop Motiejus Valančius.