Straipsnis Tarp tikėjimo ir proto: protestantiškoji teologija modernybės laikais

Antropocentrizmas, remdamasis protu kaip vieninteliu teologinių teiginių kriterijumi, neišvengiamai patvirtina Feuerbacho sprendinį, kad teologija yra slapta antropologija – žmogaus sąmonės struktūros ir poreikių projekcija. Šitaip Dievas „ištirpdomas“ šiapusybėje, jis tampa kad ir nepakeičiama, bet tiktai conditio humana atrama – žmogaus subjektyvybės, laisvės ir orumo garantu, moralės pagrindu ir t. t. Dievas čia, panašiai kaip Kanto filosofijoje, tampa proto postulatu, būtina idėja. Tačiau prarandamas Dievo transcendentiškumas, o šiuo keliu nuosekliai žengdama teologija prieina ateizmą. Būtų galima kalbėti apie proto pergalę prieš nežinojimą, baimę ir prietarus; būtų galima kalbėti apie tai, kad žmogus atsikratė savo nepilnametystės, tapo atsakingas už savo likimą, taigi – apie Apšvietos idealų išsipildymą. Tačiau racionalumas vilčių nepateisino: istorija parodė, kad išstūmus Dievą iš pasaulio, protui atiteko našta, kurios jis nepakėlė Žr. Odo Marquard, „Homo compensator: Zur anthropologischen Karriere eines metaphysischen Begriffs“, S. 11–29. : teodicėja virto antropodicėja, o žmogus be Dievo – vienišu ir beprasmiu subjektu, nežinančiu, ką veikti su savo laisve ir dėl ko gyventi. Tačiau proto neįgalumą atskleidė ne tai (arba ne tik tai) – herojiškai egzistencializmo laikysenai akistata su nihilizmu puikiai pažįstama, kai kuriems mąstytojams netgi patraukli. Problema pasirodė esanti principinė: protas pretendavo tapti galutiniu ir absoliučiu kriterijumi, tačiau dėl pažinimo reliatyvumo ir istoriškumo save jis gali suvokti tik kaip baigtinį ir priklausomą, taigi jokiu būdu ne absoliutų. Todėl racionalistinis modernybės projektas pasirodė esąs tas pats tikėjimas, tik apverstas aukštyn kojom – tikėjimas ne Dievo, o proto galia Žr. Gianni Vattimo, Jenseits des Christentums: Gibt es eine Welt ohne Gott?, S. 122–123. .

 

Teocentrizmas, virš visko iškeliantis Dievo apreiškimą ir jo Žodį, remiasi metafizine dviejų pasaulių idėja. Reikalaudamas besąlygiško paklusnumo jo Žodžiui, jis supriešina Dievą ir pasaulį, Kūrėją ir kūriniją, laiką ir amžinybę ir taip paneigia žmogaus autonomiją – laisvę, protą ir atsakomybę, o tai jau ir paties žmogaus kaip Dievo paveikslo neigimas. Ši Bartho teologijos reprezentuojama pozicija remiasi antlaikinio Apreiškimo prielaida, kurią protas suvokia kaip loginį prieštaravimą savyje. Tikėjimas Apreiškimu čia pretenduoja tapti vieninteliu matu. Visa, kas jam prieštarauja, turi būti su šia nuostata sutapatinta arba paneigta, o jei nepavyksta asimiliuoti – demonizuota. Kraštinė šio kelio stotelė – supranatūralizmas, fundamentalizmas ir religinis fanatizmas, iš principo neigiantis dialogo galimybę ir potencialiai galintis peraugti į įvairias smurto formas.

Kaip matome, abu keliai anksčiau ar vėliau atveda į konfliktą, nes paneigia arba Dievą, arba žmogų, abu jie galiausiai pasirodo kaip prieštaravimas savyje, todėl abu yra problemiški ir kritikuotini. Varijuodami įvairiomis natūraliosios ir apreiškimo teologijos formomis, jie išreiškia įtampą ir prieštarą tarp tikėjimo, kurio kilmė neracionali, veikiau išreiškianti tam tikrą jausminę vienovę su pasauliu, ir racionalaus mąstymo, paremto objektyvuojančiu protu, perskeliančiu tą vienovę į subjektą ir objektą.

 

Tikėjimas ar protas?

Nuo Reformacijos laikų protestantiškojoje teologijoje tikėjimas visada išreiškė daugiau negu vien tik argumentuotą filosofinę poziciją ar pasaulėžiūrą: tikėti reiškė ne šiaip kokį nors teiginį laikyti teisingu, bet tikėti reiškė pasitikėti, pasikliauti, patirti jausminį ryšį su Dievu ir jo kūrinija „žinant“, kad Dievas gelbsti nuodėmės nuo jo atskirtą žmogų, – Lutheris tai vadino tikėjimo tikrumu (Gewissheit des Glaubens) Išsamiau apie Lutherio naują tikėjimo suvokimą žr.: Tomas Kiauka, „Martynas Lutheris: reformuotojo tikėjimo atradimas“, p. 211–249. . Tokį jausmu paremtą ir apreikštojo Dievo Žodžiu pagrįstą tikėjimą Lutheris priešpriešino scholastiniam racionalizmui ir dualistinei metafizikai, į kuriuos iš dalies buvo „atkritusi“ ir protestantiškoji ortodoksija su Melanchthonu bei Calvinu; prieš sausą jų racionalizmą protestavo pietizmas ir prabudimo judėjimai, į pirmą vietą vėl iškėlę jausminę tikėjimo prigimtį. Schleiermacheris jausmą kaip tikėjimo išraišką pagrindė filosofiškai, ir nuo tada, nepaisant įvairių jo atmainų bei pakraipų, jis tapo protestantiškojo tikėjimo savastimi. Šį jausminį tikėjimo matmenį gerai atspindi ryškiausi protestantiškosios teologijos Dievo įvaizdžiai: Lutheriui Dievas buvo tai, prie ko pririši savo širdį, Schleiermacheriui tikėjimas Dievu – tai visiškos priklausomybės jausmas, Barthui ir Bultmannui Dievas – viską lemianti tikrovė, Tillichui – tai, kas mus besąlygiškai liečia. Tikėjimo kaip jausmo nereikėtų tapatinti su emocingumu. Nors jausmas pastarajam neprieštarauja, bet jis yra daug gilesnis ir, kitaip negu emocionalumas, iš esmės konstituoja asmenį: jausmas žymi ne tiek emociją, kiek ryšį, suteikiantį tikinčiajam pagrindą bei integralumą būtyje ir santykyje su Dievu, ir šis ryšys nėra racionalių įžvalgų pasekmė, kuria galima disponuoti.

 

Taigi atidžiau pažvelgę į minėtą tikėjimo ir proto prieštarą pamatysime, kad ji iš esmės nurodo ne Dievo ir žmogaus, bet antropologinį „konfliktą“, nes tiek tikėjimas, tiek mąstymas čia kyla vien iš žmogaus. Ar tai reiškia, kad bet kokį teologinį klausimą arba problemą galima redukuoti į antropologiją? Juk akivaizdu, kad ir vieną, ir kitą poziciją galima pagrįsti arba sukritikuoti, tai priklausys tik nuo pasirinktos teologijos paradigmos – proto arba tikėjimo. Ar galima šią problemą spręsti anapus tokios alternatyvos, metodiškai ydingo uždaro rato? O gal pati klausimo traktuotė jau implicitiškai priklauso nuo šios problemos iškėlimo būdo?

Tenka pripažinti, kad mums neduoti jokie išoriniai „anapusiniai“, amžini kriterijai, tad jų reikia ieškoti pačioje problemoje, taigi tikėjimo ir proto santykyje. Pažvelgus į šio santykio istoriją ir problemos kilmę galima teigti, kad tiek Šventasis Raštas, tiek teologijos fenomenas rodo, jog proto ir tikėjimo alternatyva yra spekuliatyvaus, objektyvizuojančio proto primesta problemos traktuotė. Šią problemą veikiau galima vertinti kaip nesusipratimą, kilusį dėl to, kad protas ir tikėjimas neadekvačiai suvokia savo ribotumą ir sąlygiškumą bei kelia nepagrįstas absoliutistines pretenzijas Žr. Jacques Derrida, „Tikėjimas ir žinojimas: du „religijos“ šaltiniai paprasto proto ribose“, p. 42. .

 

Šventasis Raštas kalba apie žmogų kaip apie Dievo paveikslą, taigi šis, nepaisant nuopuolio, negali būti Dievo neiginys. Negana to, pagrindinė Naujojo Testamento žinia, kad Dievas tapo žmogumi, idant įveiktų žmogų nuo Dievo skiriančią nuodėmę, patvirtina žmogaus dieviškumą ir Dievo žmogiškumą: Dievas apsireiškia tik per žmogų ir tik žmogui. Taigi jau pagal patį Raštą nėra ir negali būti jokios esminės prieštaros tarp teologinio teocentrizmo ir antropocentrizmo, nes nėra ir negali būti prieštaros tarp dieviškumo ir žmogiškumo Tai įžvelgė ne tik teologija, bet ir XX a. filosofija – šią mintį taikliai išsako E. Levinas: „Aš nieko nenorėčiau apibrėžti remdamasis Dievu, nes tai, ką pažįstu, yra žmogus. Kaip tik Dievą galiu apibrėžti remdamasis žmogiškais santykiais, bet ne atvirkščiai“, žr.: Emanuelis Levinas, Apie Dievą, ateinantį į mąstymą, p. 7. .

Kitas argumentas, kodėl vienos ar kitos alternatyvos pasirinkimas būtų problemiškas – tai faktinė patirtis, išreiškianti bet kokio vertinimo ribotumą ir sąlygiškumą, bet kartu ir kritinio racionalumo neišvengiamybę, kurios ignoruoti neįmanoma: pasaulyje įsivyravus globaliniam postmodernybės pliurališkumui, kai greta egzistuoja iš esmės skirtingi tikrovės suvokimo ir intepretavimo konceptai, protas būna vienintelė priemonė, galinti pagrįsti vieno ar kito koncepto pasirinkimą ir, turint galvoje šio pasirinkimo reliatyvumą, apsaugoti nuo religinio totalitarinio absoliutizmo Žr. Robert Wuthnow, Šventybės atgavimas: religija šiuolaikinėje visuomenėje, p. 71, 98, 179–188. . Šioje situacijoje jokia teologija negali pretenduoti į vienintelę galutinę tiesą ir nevirsti fundamentalizmu.

 

Atsisakydama pretenzijos į tiesos monopolį, teologija ne išduoda save, bet kaip tik atsiduria atvirame, įsiklausančiame santykyje su savo „objektu“ – Dievu. Protui ir tikėjimui vienam kito reikia, nes jie vienas kitą įprasmina ir paradoksaliu būdu vienas kitą grindžia: protas, atpažindamas ir pripažindamas savo ribotumą ir taip išvengdamas pretenzijų į absoliutumą, „leidžia“ tikėjimui „atsakyti“ į tai, į ką jis pats iš esmės negali atsakyti – į visatos ir „aš“ atsiradimo priežasties ir tikslo, gyvenimo ir istorijos prasmės ir t. t. klausimus. Tai nėra racionalūs, moksliškai patikrinami atsakymai, bet jų ir nereikia verifikuoti, nes jų kita kilmė ir paskirtis: jie suvokiami ne kaip objektyvi informacija, o išgyvenami kaip sielą palaikantis ryšys su pasauliu ir jo Kūrėju. Protas savo ruožtu daro galimą prasmingą šio ryšio-tikėjimo komunikavimą atskleisdamas konstruktyvias ir destruktyvias jo potencijas. Taigi protas be tikėjimo, savyje neturėdamas jokių kriterijų atskirti gėrį nuo blogio, prarastų kryptį ir taptų savitiksle galia (baigtinumo virsmas begalybe); tikėjimas be proto, nesuvokdamas savo subjektyvumo ir istorinės, kultūrinės bei sociologinės psichologinės kilmės sąlygiškumo, pretenduotų į absoliutizmą, šitaip save iškeltų virš Dievo ir paneigtų ne tik Kitą, bet ir pats save.

Teologijai lemta ištverti šią proto ir tikėjimo įtampą, net galima sakyti, kad iš tos įtampos ji ir gyvena: ne tada, kai protas ir tikėjimas neigia vienas kitą, bet tada, kai suvokia abipusę priklausomybę ir plėtoja dialogą, teologija atsiskleidžia kaip vaisinga. Turbūt tai vienintelis kriterijus, kuriuo vertintina šiuolaikinė evangeliškoji teologija: tai ne teisingumo, bet veiksmingumo matas, kuriuo matuojame realius tikrovę keičiančius teologijos impulsus. Būtent šiuo keliu ir siekia eiti (kitus du išbandęs) trečiojo tarpsnio teologinis mąstymas.

 

Veiksmingumo kriterijus padeda teologijai kurti naują santykį su mokslu, kuriam modernybės epochoje ilgai buvo būdinga tarpusavio konkurencija ir abipusis neigimas. Iš esmės teologija atsako į visai kitokios prigimties klausimus negu mokslas. Todėl teologija, pretenduojanti į moksliškumą ir vienintelę galutinę tiesą, susisaisto mokslinės metodologijos saitais: tada jai, kaip ir kitoms mokslo šakoms, turėtų galioti tie patys formalūs teiginių verifikavimo ir falsifikavimo kriterijai. Tokia teologija, būdama nuosekli, turėtų prieiti arba vieną, arba kitą minėtą alternatyvą, nelygu kokį pagrindą pasirinktų – protą ar Apreiškimą. Tačiau akivaizdu, kad tokia teologija neturi prasmės. Tenka pritarti Kolakowskiui, „mokslinę teologiją“ pavadinusiam prietaru Žr. Leszek Kolakowski, „Die Sorge um Gott in einem scheinbar gottlosen Zeitalter“, S. 13. . Teologijos tikslas – ne paaiškinti, kas yra, ne kurti spekuliatyvias hipotezes, paremtas mitine aksiomatika, bet atskleisti dalyko reikšmę, o dar tiksliau – remiantis tikėjimu ją sukurti. Ne tik Dievo nesaties patirtis atskleidė, kad Dievas – ne antgamtinė būtybė, kurios egzistenciją erdvėje ir laike galėtume matuoti buvinius nusakančiais kriterijais ir kuri valdytų pasaulio įvykius bei lemtų individualų likimą. Visa krikščionybės ir teologijos istorija liudija, kad Dievas „veikia“ tik per Žodžio skelbimą, paprastai – per kalbėjimą apie jį arba tiesiog Jis „yra“ pats kalbėjimas – Žodis Panašiai Krikščionybę interpretuoja italų postmodernistas filosofas Vattimo, žr. Martin Weiss, Gianni Vattimo: Einführung, S. 181. . Jono evangelija teigia: Pradžioje buvo Žodis ir jis tapo kūnu, – tai reiškia ne kokį nors stebuklingą vienos substancijos virsmą kita, o tai, kad Žodis tapo veikiančiu, kuriančiu, keičiančiu, – būtent šitaip jis įsikūnijo ir gyveno tarp mūsų. Postuluoti Dievo idėją anapus žmogiškojo pasaulio nėra nei pagrindo, nei juo labiau prasmės. Toks „egzistuojančio“ Dievo paveikslas galų gale prieštarautų ir pačiam bibliniam Apreiškimui, nes atsižvelgiant į krikščionybės istorijos tamsiąsias puses, netgi į pačią jos doktriną, tikinčiojo sąmonėje jo būtų neįmanoma susieti su meilės patirtimi, kuri, pasak Naujojo Testamento, yra esminė Dievo tapatybės išraiška.

 

Literatūra

  • Bonhoeffer, Dietrich, Pasipriešinimas ir nuolankumas, vertė Irena Tumavičiūtė, Vilnius: Dialogo kultūros institutas, 2007.
  • Derrida, Jacques, „Tikėjimas ir žinojimas: du „religijos“ šaltiniai paprasto proto ribose“, vertė Marius Daškus | Jacques Derrida, Gianni Vattimo ir kt., Religija, Vilnius: Baltos lankos, 2000.
  • Härle, Wilfried, „Spurensuche: Theologie nach 1945 im Ringen mit der Verborgenheit Gottes, Spurensuche nach Gott“ | Studien zur Fundamentaltheologie und Gotteslehre, Berlin, New York: De Gruyter, 2008, S. 325–342.
  • Höffe, Otfried, „Ein Thema wiedergewinnen: Kant über das Boese“ | Friedrich Wilhelm Schelling, Über das Wesen der menschlichen Freiheit, hg. von Otfried Höffe, Annemarie Pieper, Berlin, 1995.
  • Kiauka, Tomas, „Martynas Lutheris: reformuotojo tikėjimo atradimas“ | Nerija Putinaitė (sud.), Tikėjimo prieigos, Vilnius: Aidai, 2003, p. 211–249.
  • Kolakowski, Leszek, „Die Sorge um Gott in einem scheinbar gottlosen Zeitalter“ | Hans Roessner (hg.), Der nahe und ferne Gott: Nichttheologische Texte zur Gottesfrage im 20. Jahrhundert, Berlin: Severin und Siedler 1981.
  • Levinas, Emanuelis, Apie Dievą, ateinantį į mąstymą, iš prancūzų kalbos vertė Agnė Judžentytė, Nijolė Keršytė, Regina Matuzevičiūtė, Aušra Pažėraitė, Vilnius, 2001.
  • Lorenz, Konrad, Das sogenannte Böse: Zur Naturgeschichte der Agression, Deutscher Taschenbuchverlag, 1977.
  • Marquard, Odo, „Homo compensator: Zur anthropologischen Karriere eines metaphysischen Begriffs“ | Philosophie des Stattdessen, Stuttgart: Reclam, 2001, S. 11–29.
  • Pannenberg, Wolfhart, Problemgeschichte der neueren evangelischen Theologie in Deutschland, Goettingen: Vandenhoeck & Ruprecht, 1997.
  • Rohls, Jan, Protestantische Theologie der Neuzeit, 2 Bd., Tübingen: Mohr Siebeck 1997, Bd. II.
  • Vattimo, Gianni, Jenseits des Christentums: Gibt es eine Welt ohne Gott? Wien: Carl Hanser 2004.
  • Weischedel, Wilhelm, Der Gott der Philosophen: Grundlegung einer philosophischen Theologie im Zeitalter des Nihilismus, 2 Bd., Darmstadt: Wissenschaftliche Buchgesellschaft, 1983, Bd. 1.
  • Weiss, Martin, Gianni Vattimo: Einführung, Wien: Passagen Verlag 2003.
  • Wuthnow, Robert, Šventybės atgavimas: religija šiuolaikinėje visuomenėje, vertė Laimantas Jonušys, Vilnius: Aidai, 1996.
  • Zahrnt, Heinz, Die Sache mit Gott: Die Protestantische Theologie im 20. Jahrhundert, Muenchen: Piper, 1966.
  • Zahrnt, Heinz, Die Sache mit Gott: Die Protestantische Theologie im 20. Jahrhundert, Muenchen: Piper, 1966.
 

Between Faith and Reason: Protestant Theology in Modernity

  • Bibliographic Description: Tomas Kiauka, „Tarp tikėjimo ir proto: protestantiškoji teologija modernybės laikais“, @eitis (lt), 2016, t. 454, ISSN 2424-421X.
  • Previous Editions: Tomas Kiauka, „Tarp tikėjimo ir proto: protestantiškoji teologija modernybės laikais“, Logos, 2012, nr. 71, p. 65–73, nr. 72, p. 81–89, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Klaipėdos universitetas.
Summary: Invoking theological concepts that were created by most outstanding representatives of Protestant theology (such as Schleiermacher, Barth, Bultmann, Tillich), this article deals with the relationship between reason and faith, that become the essential problem of the relation between Christianity and modernity since 19th century. Regarding historical and cultural context there is considered the process of this relation, dividing it into three stages: 1) the synthesis with culture in 19th century grounding theology in anthropocentric way; 2) dissociation from culture at the beginning of 20th century by raising teocentrism; 3) the search for productive dialogue with postmodern culture at the end of 20th century, trying to combine reason and faith. Analysing the problematics of relationship between rationality and religiousness the author arrives at the conclusion that the reason and faith are not negating each other but are grounding and complementing instead. In the context of postmodernity theology can not pretend to the monopoly of truth any more and for this reason it has refuse any pretension to the criterion of truth that always was grounded by the presuppositions of theology itself. There is discovered instead as much more efficient and meaningful the criterion of efficacy of theology itself by which God’s word announcement that changes reality is measured.

Keywords: faith, reason, religion, modernity.