Straipsnis Kultūrinė atmintis, kultūrinis kapitalas ir vizualumas

    • Bibliografinis aprašas: Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, „Kultūrinė atmintis, kultūrinis kapitalas ir vizualumas“, @eitis (lt), 2016, t. 579, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesni leidimai: Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė, „Kultūrinė atmintis, kultūrinis kapitalas ir vizualumas“, Logos, 2015, nr. 83, p. 45–49, nr. 84, p. 68–76, ISSN 0868-7692.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Straipsnyje nagrinėjama kultūrinės atminties kaip kultūrinio kapitalo samprata, kultūrinės atminties raiška – eksternalizacija ir objektyvacija. Išsamiai aptariama, kaip kultūrinė atmintis įvietinama ir kokios vietos bei objektai stiprina kultūrinę atmintį, o kokios – priešingai, skatina jos eroziją ir veda į užmarštį. Atminties, įvietintos atminties ar kultūros paveldo tyrinėjimai tapo svarbūs vykstant dekolonizacijos procesams ir politiniams, kultūriniams bei visuomeniniams išsivadavimo judėjimams, susijusiems su naujų kolektyvinių tapatumų įtvirtinimu. Vizualumas tampa nepaprastai svarbus formuojant paveldo ir praeities patyrimą, asociacijas, lūkesčius ir sampratas. Vaizdinės produkcijos ir vaizdinijos kūrimas bei vartojimas tampa integralia kultūrinio paveldo ir kultūrinės atminties dalimi. Kultūrinės atminties vietos tampa ne tik vizualiai vartojamais reginiais (nufotografuojamos, nufilmuojamos), bet kartu ir tiesiogiai: pastatai, paminklai, šaltiniai ir literatūra, aplinka ilgainiui nusidėvi, nyksta, mąžta.

    Pagrindiniai žodžiai: kultūrinė atmintis, kultūrinis kapitalas, įkūnijimas, įvietinimas, įobjektinimas.
     
  1. Kultūrinės atminties savitumas

    Kolektyvinės atminties tyrinėjimai, kuriuos XX a. 3 deš. pradėjo prancūzų istorikas Maurice’as Halbwachsas veikalu Les cadres sociaux de la mémoire (Socialinės atminties struktūros, 1925), XX a. pabaigoje išsiplėtojo į atskirą tarpdisciplininį kultūrinės atminties tyrimų lauką. Kultūrinė atmintis dažniausiai apibrėžiama kaip ilgalaikių kultūrinių prasmių, simbolių ir santykių visuma, kuri reiškiasi įvairiais materialiais pavidalais: atvaizdais, geografinėmis vietomis, simboliniais objektais ir kt.
    Viena svarbiausių kultūrinės atminties ypatybių yra ilgalaikiškumas. Įtakingas tyrinėtojas Janas Assmannas, straipsnyje „Globalization, Universalism, and the Erosion of Cultural Memory“ („Globalizacija, universalizmas ir kultūrinės atminties erozija“, 2010) išskirdamas tris pagrindinius kolektyvinės atminties aspektus, glaustai nubrėžia svarbiausius kultūrinės atminties ypatumus. Pirmiausia kolektyvinę atmintį sudaro ir komunikacinė atmintis, kuri, panašiai kaip individo sąmonė ar kalba, yra socializacijos ir komunikacijos proceso rezultatas. Ji yra sąlygiškai trumpalaikė – apima tris kartas, gyvuoja apie 80–100 metų. Antra, kultūrinė atmintis, kuri yra atminties eksternalizacija ir objektyvacija. Ji kartu yra ir individuali, ir komunikacinė, įgaunanti materialų pavidalą – tekstus, atvaizdus, ritualus, geografinius orientyrus ir kitas „atminties vietas“. Tai ilgalaikiškiausia atmintis, galinti apimti ir keletą tūkstantmečių, pavyzdžiui, Vakarų kultūroje Homero poemas ar Biblijos autorius, Rytų kultūrose Rigvedą, Budą ar kitas tradicijas. Ir galiausiai politinė atmintis, kuri savo eksternalizacija ir simboline prigimtimi panaši į kultūrinę, tačiau priklauso nuo ją įtvirtinančių politinių institucijų. Tuo tarpu kultūrinė atmintis gyvuoja šimtmečiais kaip sąveika nekontroliuojamų, savarankiškai organizuotų ir kartu kontroliuojamų institucijų, tačiau palyginti nepriklauso nuo politinės organizacijos. Politinė atmintis gyvuoja palaikoma institucijų, todėl ji gali trukti trumpai – 12 metų kaip nacių Vokietijoje ar keletą šimtmečių JAV ar Prancūzijos Respublikos atveju
    Žr. Jan Assmann, “Globalization, Universalism, and Erosion of Cultural Memory,” p. 122.
    .
     
  2. Kita svarbi kultūrinės atminties ypatybė yra ta, kad ji reiškiasi materialiu pavidalu arba per tarpininkus (medium of memory). Raštas, vaizdas, kūnas ar vietos laikomi atminties mediumais, kurių kiekvienas savaip atveria kultūrinę atmintį. Kūnas gali būti atminties talpykla, nes prisiminimo procesas ne vien neurologinis, bet ir somatinis, tad galima kalbėti apie trauminę kūno patirtį ir atmintį. Geografinės vietos dėl reikšmingų religinių, biografinių ar istorinių įvykių tampa atminties vietomis. Vieta, Aleidos Assmann teigimu, gali išsaugoti atmintį net užmaršties metu, vėliau būti vėl atrasta, atgaivinta, tačiau tai priklauso ir nuo kitų medijų
    Žr. Aleida Assmann, Cultural Memory and Western Civilization: Functions, Media, Archives, 2012.
    . Paulas Connertonas taip pat pabrėžia, kad kultūrinės atminties palaikymas labiausiai priklauso nuo pastovios stabilios vietų sistemos ir nuo žmogaus kūno: prisiminimas yra netiesiogiai susijęs su žmogaus kūnu ir atminties veiksmai vyksta pačiame žmoguje
    Žr. Paul Connerton, How Societies Remember, 1989.
    .
    Kultūrinės atminties vietos yra archyvai ar muziejai, kuriuose saugoma senoji raštija ir šiuolaikinėmis vaizdo technologijomis sukaupti atminties įrašai. Individualios vaizdo, garso ar audiovizualinės kūrimo praktikos (fotografavimas, filmavimas ar kt.), asmeninių archyvų kaupimas padeda konstruoti ir materializuoti naujas atminties formas. Dabartinį atminties įprasminimą lemia technologinė medijų kaita. Šiuolaikinės skaitmeninės technologijos keičia įprastą spaudos technologijoms atminties įrašymo kultūrą (ir paradigmą) ir esminiu elektroninio ir skaitmeninio įrašymo principu tampa nuolatinis atminties perrašymas ir pertvarkymas
    Žr. Aleida Assmann, Cultural Memory and Western Civilization: Functions, Media, Archives, 2012.
    . Kartu daugelis kultūrinės atminties tyrinėtojų pabrėžia, kad veikiant globalizacijos ir universalizacijos procesams, moderniose visuomenėse vyksta kultūrinės atminties erozija, plinta amnezija
    Žr. Jan Assmann, “Globalization, Universalism, and Erosion of Cultural Memory,” 2012; Paul Connerton, How Modernity Forgets, 2009.
    , globali urbanizacija skatina kultūrinės atminties vietų nykimą
    Žr. Marc Augé, Non-Places: Introduction to an Anthropology of Supermodernity, 1995.
    . Modernybę apibūdina užmarštis,
     
  3. Straipsnyje nagrinėjama kultūrinės atminties kaip kultūrinio kapitalo samprata, kultūrinės atminties raiška – jos eksternalizacija ir objektyvacija, aptariamas kultūrinės atminties įvietinimas analizuojant kultūros antropologijoje ir istorijoje įsitvirtinusias sąvokas nonlieux, haut-lieux, lieux de memoire. Nagrinėjant šiuolaikines technologines atminties įvaizdinimo galimybes, diskutuojama, ar šiuolaikinės medijos skatina kultūrinės atminties eroziją. Kartu nagrinėjant kultūrinės atminties vietas kaip kapitalą, keliamas klausimas, kaip šiuolaikinė vizualioji kultūra prisideda prie atminties vietų sklaidos ir kapitalo konvertavimo.

    Kultūrinė atmintis kaip kultūrinis kapitalas

    Kultūrinės atminties tyrimuose priklausomai nuo mąstymo tradicijų ir disciplinų pasitelkiamos įvairios tyrimo prieigos ir sąvokos, nusakančios ilgalaikės kultūrinės bei kolektyvinės istorinės atminties savitumą ir veikimą. Esama mokslininkų, kurie kultūrinę atmintį aiškina kaip tam tikrą kultūrinio kapitalo formą. Kultūros kaip tam tikro kapitalo idėja susijusi su marksistinės sociologijos tradicija. Ją XX a. 7–8 deš. suformulavo Pierre’as Bourdieu ir jo mokyklos sociologai. Šių tyrėjų darbuose kolektyvinės bei kultūrinės atminties problematika nebuvo esminė. Jiems labiau rūpėjo aktualios visuomenės, sąmonės, mąstymo struktūrų kaitos ir pastovumo, t. y. kultūros reprodukcijos ir ilgalaikiškumo problema. Tačiau reikia priminti, jog Bourdieu sociologija išaugo iš diurkheimiškosios sociologijos, kuriai būdingas dėmesys mąstymo, žinojimo, sąmonės struktūroms, nuo kurių neatsiejama atminties problematika. Durkheimu rėmėsi ir vienas įtakingiausių XX a. pirmosios pusės kolektyvinės atminties tyrėjų Halbwachsas. Šiuolaikiniai įtakingiausi kultūrinės atminties tyrinėjimai remiasi istorijos, antropologijos, kultūrologijos, literatūrologijos, psichologijos bei kitų disciplinų teorinėmis prieigomis.
     
  4. Laikant kultūrinę atmintį tam tikra kultūrinio kapitalo forma ir aiškinantis dėl jos tinkamumo kultūrinės atminties tyrimuose, pirmiausia verta priminti tris pagrindines Bourdieu išskirtas kultūrinio kapitalo formas – įkūnytą, įobjektintą ir institucionalizuotą kultūrinį kapitalą
    Žr. Pierre Bourdieu, «Les trois états du capital culturel», p. 3–6.
    . Šios formos nevienodai pasiskirsto įvairiose visuomenės klasėse ir grupėse – vadinasi, ir kultūrinės atminties formos nevienodai pasiskirsto konkrečioje visuomenėje. Įkūnytu individo kultūriniu kapitalu vadinamos habitus forma įgytos ilgalaikės dispozicijos, jo kaupimui reikia laiko bei asmeninių investicijų, jo įgijimą varžo biologiniai veiksniai. Vadinasi, įkūnyto kultūrinio kapitalo savybės susijusios su konkretaus asmens psichofizinėmis ypatybėmis – atmintimi, kūnu, savimone. Toks įkūnytas kapitalas yra nematerialus, jo negalima lengvai perduoti kitam asmeniui. Antroji kultūrinio kapitalo forma – tai įobjektintas kapitalas, kurį sudaro materialūs objektai: knygos, meno kūriniai, muzikos instrumentai ir kt. Nors šį kapitalą galima perduoti kitam panašiai kaip ekonominį, tačiau jis susijęs su įkūnytu kapitalu – kad šiuo kapitalu būtų galima pasinaudoti, reikalingos įkūnytos kultūrinės dispozicijos. Ir galiausiai kultūrinis kapitalas gyvuoja institucionalizuota forma – kaip įvertinimai, diplomai ir pan., jis, kaip ir ekonominis kapitalas, yra palyginti nepriklausomas nuo asmens.
    Ši Bourdieu trinario kultūrinio kapitalo idėja atgarsį randa britų antropologo, įkūnytos kultūrinės atminties ir užmaršties tyrinėtojo Paulo Connertono darbuose. Aptardamas Halbwachso bei kitų mokslininkų kolektyvinės atminties tyrimus bei remdamasis Marcelio Mausso kūno technikų, habitus ir per kūno technikas pasireiškiančių esminių kultūrinių skirtumų idėja, Connertonas iškelia mintį apie autentišką įkūnytą kultūrinę atmintį
    Žr. Paul Connerton, How Societies Remember, 1989.
    . Mokslininko manymu, gebėjimas atsiminti yra ne vien psichinės veiklos rezultatas. Žmogaus kūnas taip pat geba kaupti ir saugoti prisiminimus bei atlikti socialines užrašymo ir įkūnijimo praktikas. Fotografuodamas, filmuodamas, rašydamas, spausdindamas, piešdamas ir atlikdamas kitus „įrašymo“ veiksmus, jis išsaugo prisiminimus ir atkuria informaciją. Atminties įkūnijimo praktikomis galima vadinti fizinę veiklą – kalbėjimą, kūno judesius, muzikinius, vaidybinius pasirodymus, kurių metu stiprinama ir įtvirtinama atmintis žmogaus kūno technikose ir kūniškoje sąmonėje. Kadangi, pasak Mausso, žmogaus kūniškasis habitus nusako ne iš anksto apgalvotą, o automatišką, savaiminį kūno veikimą, įkūnyta, išsaugota ir perduodama kultūrinė atmintis gestuose, kalboje bei elgesio įpročiuose yra, Connertono manymu, gerokai autentiškesnė nei netiesioginė užrašyta atmintis.
     
  5. Pirmiausia galima pažvelgti į įvairius memorialinius renginius ar paminėjimo ceremonijas, kurių dalyvių kūno technikose matome įkūnytą kultūrinę atmintį. XX a. totalitarinėse valstybėse nacistinėje Vokietijoje ir Sovietų Sąjungoje valstybinės šventės ir minėjimai įgaudavo religinį pobūdį. Taip daryta siekiant įtvirtinti naujus minėtinus įvykius ar herojus, susiejant juos su ilgalaike kultūrine atmintimi. Pavyzdžiui, Hitleris kai kurias krikščioniškojo kalendoriaus šventes perkėlė į nacistinės Vokietijos šventines ceremonijas. Imta minėti partijos įkūrimo datą, visuotinai švenčiama Hitlerio gimimo diena, rengiamos SS ir hitlerinio jaunimo šventės ir t. t. Panašiai pasirinktos švenčių datos ir Sovietų Sąjungoje. Minima partijos įkūrimo diena, Lenino gimimo diena, rengiamos demonstracijos, skirtos revoliucijų, sukilimų datoms paminėti. Visose šiose šventėse ar ceremonijose atsiskleidžia savitos jų dalyvių kūno technikos: laikysena, eisena, pasveikinimo ar pagerbimo būdas. Sovietmečiu jau ikimokyklinio ugdymo įstaigose diegta ir vėliau mokyklose įtvirtinama šiose viešose ceremonijose reikalinga kūno technika ir elgesio įpročiai: mokoma kariškos eisenos, žygiavimo greta, Lenino ir kitų vadų pagerbimo iškėlus sulenktą ranką ir t. t. Iškeliamas ir propaguojamas sovietinio žmogaus idealas – psichiškai ir fiziškai sveikas, stiprus, tvirtas ir atletiškas kūnas, skatinami ir organizuojami masiniai sporto renginiai bei šventės. Šį idealą turėjo skleisti ir socrealistinis menas. Tačiau kartu ne tik Sovietų Sąjungoje, bet ir kitose komunistinio bloko šalyse matyti aiškus neatitikimas tarp skleidžiamo žmogaus kūno idealo ir tikrovės. Daugybė šių šalių gyventojų, kuriuos stengtasi izoliuoti, kentėjo nuo įvairių psichikos problemų, alkoholizmo, depresijos ar fizinės negalios.
    Kita vertus, sovietmečiu Baltijos šalyse išlaikyti įkūnytą kultūrinę atmintį padėjo Dainų švenčių tradicija. Tradicinį liaudies šokį, dainavimą ir muzikavimą galima laikyti ir kūno technikomis, išsaugančiomis ir perduodančiomis kultūrinę atmintį, nepaisant diegiamo socialistinio turinio tautine forma. Periodiškai vykstantys masiniai susibūrimai skatino lietuvių, estų ir latvių bendrumo jausmą, tautinę savimonę, o šių trijų nepriklausomų valstybių atkūrimo procesas vadinamas „dainuojančia revoliucija“.
     
  6. Kultūrinės atminties įvietinimas: vietų atmintys ir atminties vietos

    Kadangi kultūrinė atmintis siejama su pastoviais, ilgalaikiais žmogaus ir aplinkos santykiais bei įvairiais simboliniais objektais, ji skleidžiasi įvairiomis formomis – kultūrinėse ir geografinėse vietose ar simboliniuose objektuose – pastatuose ar paminkluose. Kultūrinės atminties įvietinimą ir įobjektinimą nusako tokios sąvokos kaip haut-lieux (aukštosios vietos), non-lieux (ne vietos), lieux de mémoire (atminties vietos) ar place memory (vietos atmintis). Įvietintos kultūrinės atminties tyrimus plėtoja antropologai Marcas Augé, P. Connertonas, istorikai, iš kurių paminėtinas Pierre’as Nora ir jo įtakingiausias tritomis veikalas Les Lieux de mémoire (Atminties vietos, 1984, 1986, 1992), nutiesęs naujus kelius kultūrinės atminties tyrinėjimams. Kultūrinė erdvė – tai žmonių apgyvendinta vieta (place, lieu), kurioje kuriama ir puoselėjama sava kultūra, ilgalaikės simbolinės reikšmės ir mezgami santykiai. Antropologams taip pat rūpi, kaip sąveikauja profaniška ir sakrali erdvė, savas ir svetimas (kitas), „prijaukinta“ teritorija ir „laukinis“ pasaulis.
    Prancūzų antropologas Augé savo darbuose telkėsi haut-lieux ir non-lieux sąvokas
    Žr. Marc Augé, Non-Places: Introduction to an Anthropology of Supermodernity, 1955.
    . Šis plačių interesų mokslininkas nuosekliai tyrinėjo ne tik tradicines Afrikos kultūras, bet ir šiuolaikinių miestų vietas ir bendruomenes. Ne vietomis Augé vadina šiuolaikinius supermarketus, automagistales, pasaulinius viešbučių tinklus ar tarptautinius oro uostus, kuriuose mus supanti tradicinė aplinka pavirsta į nužmogintą ir nukultūrintą bendrų nuorodų pasaulį. Antropologo manymu, pasaulis panašėja į homogenišką Žemės gyventojų – vartotojų visumą. Rezgant viską apimančius transporto ir komunikacijų tinklus, sparčiai plintant informacinėms nuorodoms ir atvaizdams vartotojų visuomenėje Augé mato totalitarines tendencijas ir pabrėžia, kad šiuolaikinė globalizacija reiškia non-lieux– vadinamų miestų-pasaulių plitimą, kuriuose stiprėja ir socialinės bei kultūrinės atskirties reiškiniai. Tokiose non-lieuxnebelieka kultūrinių simbolių, o erdvėje įvedama sistema kodų arba ženklų, kurie tampa tiesiog signalais, nurodančiais, kada, kaip ir ką veikti.
     
  7. Priešingai, haut-lieux – svarbiose žmogiškose teritorijose – vyksta simbolinė veikla, kuriami tapatumai, plėtojami organiški santykiai su kitomis simbolinėmis erdvėmis, tapatumais ir jų istorine praeitimi. Ne vietos pasmerktos nuolatiniam dabartiškumui, tačiau Augé haut-lieux nesiejo tik su praeitimi: reikšmingomis vietomis gali būti ne vien tradiciniai, religiniai ir istoriniai objektai ar teritorijos. Daugelis urbanizuotų ir industrializuotų teritorijų išsaugo simbolinius santykius bei reikšmes ir kultūrinę atmintį apie vietas. Tokių vietų pavyzdžiai – tai Paryžiaus Liuksemburgo sodas, metro linijos, autobusų ir geležinkelio stotys.
    Galima kelti klausimą, kodėl vietų – atminties, įvietintos atminties ar kultūros paveldo – tyrimas tapo toks svarbus šiuolaikiniuose kultūros ir praeities tyrimuose? Dekolonizacijos procesai ir politiniai, kultūriniai bei visuomeniniai išsivadavimo judėjimai, susiję su kolektyvinių tapatumų pripažinimo lūkesčiais, atskleidė, kad daugybė pasaulio bendruomenių (tautinių, politinių, kultūrinių ir kt.) ar visuomenės grupių neturi deramos vietos istorijoje, nors jų istorinis kapitalas menkas, o atminties rezervai dideli. Tai padėjo pagrindus naujai istoriografijai. Atmintis ir istorija yra priešybės, nes, Nora teigimu, su vieta siejama atmintis yra „gyva, nuolatos kintanti, atvira prisiminimo ir užmaršties dialektikai, ją lengvai pažeidžia manipuliacijos, ji savinamasi, ji gali ilgai neveikti ir periodiškai atgyti“
    Ten pat, p. 8.
    . Įvykių istorija – tai analizės ir kritikos reikalaujanti intelekto konstrukcija, sukuriama atminimo politikos pagal valstybės poreikius. Atmintį nuo istorijos skiria selektyvumas, sąsajos su dabarčiai aktualia praeitimi, iškėlimas to, ką visuomenės, bendruomenės ar grupės nori ar privalo prisiminti.
     
  8. Kultūrinės atminties topografiją nagrinėja ir Connertonas, kuris vietos atmintį (place memory), arba įvietintą atmintį, susieja su žmogaus kūnu ir įkūnyta atmintimi, pateikdamas pavyzdžių, kaip šventinių ceremonijų, atminimui skirtų renginių, vykstančių konkrečiose vietose – miestų aikštėse, gatvėse, šventyklose, kituose istoriniuose pastatuose – metu žmogaus kūnas tarsi instrumentas atlieka veiksmus – muzikuoja, dainuoja, šoka ir kt. Mokslininkas skiria du atminties įvietinimo būdus. Viena vertus, atmintis įprasminama ir išsaugoma įvairiuose paminkluose, raštuose, atmintinose vietose (memorial). Tai istoriniai pastatai, sakralinės vietos, vietovardžiai ir kt. Pavyzdžiui, mnemoninėmis savybėmis pasižymi toponimai – geografinių objektų ir vietų pavadinimai, pagal kuriuos galima atsekti vietos istorinę raidą, etninę sudėtį ar geografinę padėtį. Jie svarbūs ne tik kalbotyrininkams ar istorikams, bet ir kultūrinės atminties tyrinėtojams. Toponimai gyvuoja net išnykus tautoms ar kalboms, iš kurių jie kilę. Esama Lietuvos vietovardžių, saugančių senojo baltų tikėjimo atmintį (tai šventviečių pavadinimai – Šventoji, Ąžuolynė, Gojus), praeities mūšių ir kovų atgarsius (Kaunas, Ginučiai, Baisogala) ar nurodo priklausomybę LDK didikų šeimomis (Jonušava, Radviliškis, Zapyškis), leidžia išsiaiškinti senųjų gyventojų etninę sudėtį (Keturiasdešimt totorių, Gudai, Latviai).
    Atmintis taip pat gyvuoja ir vietose, Connertono vadinamose locus – namuose, gatvėse. Namas nėra vien grupės žmonių apgyvendintas pastatas, o taip pat ir mnemoninė struktūra, sutelkianti kolektyvinius praeities vaizdinius, jame „tarsi knygoje įrašyta visuomenės sandara, ikiliteratūrinės visuomenės idėjos, mąstymo būdas ir svarbiausi principai“
    Pierre Nora, Les lieux de mémoire, p. 19.
    . Neretai žymių žmonių – visuomenės veikėjų, literatų, menininkų ir kt. – namai imami memorializuoti. Steigiami namai ar butai-muziejai, kuriuose išsaugomi ir eksponuojami kadaise juose gyvenusių žmonių daiktai – baldai, knygos, meno kūriniai, fotografijos. Kaune sumuziejinti Maironio, Juozo Tumo-Vaižganto, Juozo Grušo butai, Balio Sruogos namas, Vilniuje – Venclovų, Beatričės Grincevičiūtės, Vinco Krėvės, Vinco Mykolaičio-Putino butai, kuriuose ir kartu siekiama išlaikyti autentišką aplinką, ir kartu namus ir juose esančius daiktus pateikti kaip muziejaus eksponatus.
     
  9. Kita locus tipo vieta yra miestų gatvės, kurios struktūrina miesto erdvę, telkia atmintį ir kuria urbanistinį pasakojimą. Gatvė kartu unikali tuo, kad netikėtai gali įgyti naujų funkcijų. Pavyzdžiui, iš transporto ir žmonių judėjimo vietos ji netikėtai gali tapti politinio veiksmo arena, prekybos vieta ir pan. Daugelis svarbių politinių ar socialinių pasaulio judėjimų prasideda ir reiškiasi miestų gatvėse. 1988 m. Lietuvoje sąjūdžio veikla aktyvią išraišką įgavo gatvėse ir aikštėse.
    Kita vertus, galima paminėti Vilniaus Kaziuko mugės tradiciją. Nuo XVII a. net keletą kartų keitėsi jos vieta: carinės valdžios buvo perkelta iš Katedros aikštės į Lukiškių, sovietmečiu – į dabartinį Kalvarijų turgų, kol galiausiai Nepriklausomybės laikais sugrįžo į senąją vietą. Daugelis pasaulio miestų turi reikšmingų savai kultūrinei atminčiai gatvių. Pavyzdžiui, Paryžiuje Saint Michelio bulvaras, Barselonoje Las Ramblas, Vienoje Ringstrasse, Romoje Piazza del Popolo su trimis išeinančiomis gatvėmis ar Vilniuje Gedimino prospektas. Kultūrinei atminčiai ir gatvių istorijai svarbūs ne tik vizualiniai pasakojimai, bet ir gyvoji – žodinė istorija, gyventojų prisiminimai apie kadaise nutikusius įvykius.
     
  10. Paminklų ir pastatų svarba kultūrinės atminties išsaugojimui yra nevienareikšmė. Jau XIX a. pradėta saugoti įstatymais sparčiai nykstantį kultūros paveldą, steigti visuomenei prieinamus muziejus, kuriuose kaupiamos ir saugomos istorinės vertybės. Postmodernizmo laikmetis dažnai įvardinamas kaip antiistorinis, reiškiantis didžiųjų istorijos naratyvų pabaigą ir mažųjų pasakojimų plitimą. Suklestėjusi atminties ir įamžinimo kultūra, istorinių pastatų, paminklų bei memorialų kultas, neretai susijęs su „pareiga atminčiai“ (devoir de mémoire), „įsipareigojimu atsiminti“ (obligation to remember), prievole suteikti atsiminimams monumentalią formą, o kartu su amnezijos baime ir grėsme. Paulio Ricoeuro „pareiga atminčiai“ apibrėžia atminties etinius ir politinius įsipareigojimus bei priedermes ir pragmatinius atminties tikslus
    Žr. Paul Ricoeur, History, Memory, Forgetting, p. 89.
    . Pareiga atminčiai – tai teisingumo įvykdymas kitų prisiminimų atžvilgiu, o kartu ir skolos grąžinimas inventorizuojant paveldą. Ji neapsiriboja vien materialių objektų, rašytinių ar kitų šaltinių saugojimu – kartu tai yra įsipareigojimas gerbti kitus. Tarp visų kitų moralinė pirmenybė grąžinti skolą skiriama aukoms. Kartu pareiga atminčiai ir teisingumui, neatsiejama nuo kolektyvinių tapatumų įteisinimo ir pripažinimo lūkesčių, paplito socialinio ir istorinio lauko kultūroje bei atminties etikoje.
     
  11. Connertono teigimu, įsipareigojimas atsiminti statant svarbiems įvykiams memorialus neatsiejamas nuo amnezijos baimės. Užmaršties grėsmė verčia statyti memorialus, tačiau jų statymas paradoksaliai skatina užmarštį. Monumentalia paminkline forma įamžinti prisiminimai ir praeities įvykiai leidžia pasijausti įvykdžius pareigą (ir teisingumą) ir išsivaduoti nuo įsipareigojimo atsiminti. Tai leidžia manipuliuoti atmintimi, kadangi praeitis paminklais ir memorialais atmintyje įtvirtinama selektyviai: vienus įvykius skatina atminti, o kitus leidžia pamiršti
    Žr. Paul Connerton, How Modernity Forgets, p. 29.
    .

    Medijuota kultūrinė atmintis – ar tai jos erozija?

    Analizuojant kultūrinę atmintį kaip kultūrinį kapitalą, reikia aptarti ir jos įvaizdinimo bei įobjektinimo formas. Materialų pavidalą prisiminimai ir atmintis įgauna meno kūriniuose, atvaizduose, paveiksluose, fotografijose, video ar kino juostose ir kt., todėl visi šie objektai tampa svarbūs kultūrinės atminties diskurse. Nora atminties vietos – ne spontaniška atmintis, o memorialios sąmonės daiktinis įkūnijimas: ne vien topografinės vietos, bet išoriniai ženklai – materialūs, simboliniai ir funkciniai atminties objektai – valstybinė vėliava, muziejai, archyvai, bibliotekos, žodynai, įvykių įamžinimas, paminklai, atmintinos datos, šventės ar nacionaliniai simboliai, kuriems vaizduotė suteikia simbolinę aurą. Atmintis pirmiausia yra archyvinė – sudaiktinta, neatsiejama nuo materialių ženklų ir pėdsakų – įrašų ir regimų vaizdų.
     
  12. Gebėjimas įvaizdinti atmintį ir suteikti jai materialų pavidalą priklauso ir nuo žmogaus kūno, ir nuo medijų (priemonių), kuriomis atliekamos socialinės užrašymo ir įkūnijimo praktikos: fotografavimas, filmavimas, rašymas, spausdinimas, piešimas ir kt. Šiuolaikinės medijos ir skaitmeninės vaizdo atkūrimo technologijos keičia ne tik vaizdų kūrimo ir vartojimo pobūdį, bet ir individo santykį su prisiminimais bei atmintimi. Per pastaruosius keletą dešimtmečių šitaip pasikeitė informacijos sklaidos technologinės galimybės. Mobilūs prietaisai leidžia ne tik fotografuoti ar filmuoti ir kartu tą pačią akimirką paskleisti atvaizdus kitiems. Atvaizdo kaip asmeninių prisiminimų saugojimo funkcija palaipsniui menksta ir dėl to, kad nyksta fiziškai apčiuopiamos nuotraukos, atsiranda ne tik asmeniniam, bet ir viešam vartojimui skirta vaizdinija (Youtube, Instagram, Pinterest ir kitos internetinės vietos). Šioje vaizdinių hipererdvėje techniškai kiekvienas gali akimirksniu atgaminti save per selfie (asmenukę) ir atpasakoti savo gyvenimą.
    Kaip ir kiti kapitalizmo atributai, televizija ar internetas, Connertono manymu, silpnina kultūrinę atmintį ir dalyvauja šiuolaikiniame amnezijos procese. Atsiranda kultūriškai institucionalizuota užmarštis, kadangi televizijos žiūrovas neseną praeitį suvokia kaip efemerišką ir greitai išnykstantį vaizdinių rinkinį. Jų transliavimas ne stiprina, o veikiau susilpnina asmeninės patirties ir kolektyvinės atminties ryšius. Tai
    Šiuolaikinei visuomenei būdingas ypač spartus komunikacijos procesas: didelis informacijos srautas (perkrova) ir greita jos cirkuliacija yra geriausias užmaršties būdas. Naujienų medijų paskirtis ne tik gaminti ar vartoti, bet „atsikratyti“ fakto ar įvykio ir perduoti kuo greičiau šį istorijos patyrimą užmarščiai.
     
  13. Kaip Vakarų pasaulis komunistinių režimų griūtį galėjo matyti minutė po minutės realiu laiku, puikiai atskleidžia Jono Meko filmas-instaliacija Lithuania and the Collapse of USSR („Lietuva ir SSRS žlugimas“, 2008). Jis buvo eksponuotas didžiausiose pasaulio galerijose ir Vienos kunsthalėje surengtoje parodoje „1989. Istorijos pabaiga ar ateities pradžia? “, skirtoje 9–10 deš. sandūroje Centrinėje ir Rytų Europoje įvykusioms politinėms transformacijoms. 1989–1991 m. menininkas su kamera perfilmavo ir chronologine seka sudėjo televizijos naujienų programas ir tiesioginius reportažus, kuriuose buvo pasakojama apie Lietuvos kelią į nepriklausomybę ir Sovietų Sąjungos griūtį, į 4 valandų ir 50 minučių filmą-instaliaciją. Menininko rankose istorinių įvykių vaizdų srautas tapo kūrybine medžiaga, sužadinančia kolektyvinius prisiminimus, o kartu kvestionuojančia medijų ir žiniasklaidos reikšmę politinių įvykių kontekste. Mekas primena apie tikroviškumo ribas ir manipuliavimo informacija galimybes medijose. Trečioje filmo dalyje matome animacinio variklio „Amoco ultimate Premium“ reklamą, kurioje išgirstame šūkį: You give me quality, I give you performance („Jūs man – kokybę, aš jums – galią“). Rita Valiukonytė taikliai pažymi, kad šis intarpas gali būti interpretuojamas kaip žiniasklaidos metafora, atsižvelgiant į kitas žodžio performancereikšmes (reginys, spektaklis, pasirodymas).
     
  14. Šie reportažai perfilmuoti pasaulinės interneto eros išvakarėse, o po dviejų dešimtmečių galime teigti, kad šios naujosios skaitmeninės informacinės technologijos daro nevienareikšmį poveikį kultūrinei atminčiai. Pavyzdžiui, Connertonui nerimą kelia žmogaus pojūčių perkrovimas informacija, kuri gali skatinti užmaršties ligas.
     
  15. Kita vertus, dokumentinės ar meninės mnemoninės praktikos (fotografavimas, filmavimas) vis dėlto lieka reikšmingos individualiems ir kolektyviniams prisiminimams ir kartu kultūrinės atminties įobjektinimui. Maritos Sturken teigimu, fotografija vaidina svarbią funkciją individo atminties, kultūrinės atminties ir istorijos santykiuose, kadangi atvaizdai geba sklisti iš vienos (asmeninės) srities į kitą (kultūrinę, istorinę)
    Žr. Marita Sturken, “The Image as Memorial: Personal Photographs in Cultural Memory,” p. 178–179.
    . Iš vieno konteksto į kitą perkelti atvaizdai įgauna naujų prasmių ir funkcijų. Individuali atmintis dažniausiai tapatinama su neviešinamais asmeniniais ar šeimos prisiminimais, atskirtais nuo įteisintų praeities pasakojimų – atminties ir istorijos. Kultūrinė atmintis – tai prisiminimai, kuriais dalinamasi už formalaus istorijos diskurso rėmų, įgavę platesnę kultūrinę reikšmę. Kaip atminties technologijos, fotografijos atlieka svarbią reikšmę individualios atminties, kultūrinės atminties ir istorijos apytakoje. Asmeniniais prisiminimais, pasakojimais dalinamasi bei keičiamasi kitame kontekste nei kuriama istorija. Nuotraukos, tapusios kultūros objektais, dažnai iš individualios atminties pereina į kultūrinę atmintį, istoriją ir sugrįžta atgal. Įamžinti istoriniai atvaizdai geba veikti individualią atmintį, o asmeninis atvaizdas gali dažnai įgyti kultūrinę ar istorinę reikšmę. Daugelis fotografijų, kurios buvo padarytos asmeniniais tikslais, vėliau įgyja kultūrinę ar istorinę reikšmę. Pavyzdžiui, iš asmeninių fotografijų galima atsekti istorinę vietovės raidą, urbanistinius pokyčius ir pan., arba, priešingai, jos gali tapti neformaliais karo nuostolių ir aukų liudijimais įamžinus įprastą vaizdą vietovės, kuri vėliau bus sugriauta, nuotrauką grupės draugų, kurių keletas žus. Fotografijos neretai pakeičia paminklus ir memorialus.
     
  16. Paveldas ir vizualumas kaip kultūrinis kapitalas

    Vizualumas tampa nepaprastai svarbus formuojant paveldo ir praeities patyrimą, asociacijas, lūkesčius ir sampratas. Todėl vaizdinės produkcijos ir vaizdinijos kūrimas bei vartojimas tampa integralia kultūrinio paveldo ir kultūrinės atminties dalimi. Kultūrinės atminties vietų ir objektų pažinimas neretai neatsiejamas nuo vaizdumo, reginio ir okuliacentrizmo. Sociologai, tyrinėjantys kultūrinės atminties vietų, kultūros paveldo lankymo ir vartojimo aspektus, neretai telkiasi tokias sąvokas kaip consuming places (vartojamos vietos), visual consumption (vaizdinis vartojimas) ir kt.
    Socialinės psichologijos tyrinėtojo Jonathano Schroederio įtvirtintą sąvoką visual consumption (vaizdinis vartojimas) galima laikyti teoriniu įrankiu nagrinėti vaizdų vartojimo, žiūros ir kultūros sąveiką
    Žr. Johnathan Schroeder, Visual Consumption, 2002.
    . Ji taip pat leidžia nusakyti į vaizdą ir žiūrą orientuotą individo (vartotojo) elgesį. Vaizdinis vartojimas yra aktyvi fizinė ir psichinė veikla – įvairių vietų apžiūrinėjimas, įdėmus stebėjimas ir stebeilėjimas, interneto naršymas, keliavimas bei daugelis kitų su įvairiais atvaizdais (meniniais, skaitmeniniais ir kt.) susijusių veiksmų. Schroederis išskiria keletą svarbiausių vaizdinio vartojimo aspektų: pirminį patyrimą – žiūrėjimą, stebėjimą ir matymą; kritinį vartotojo tapatybės konstravimo, išsaugojimo ir raiškos būdą; prasmių suvokimą ir integraciją; įdėmaus stebėjimo ir vaizdinės patirties kategorizavimo procesą. Vadinasi, kultūrinės atminties vietų – muziejų, istorinių vietų, gamtos objektų – lankymas yra tikras vaizdinis vartojimas.
    Kitas sociologas – Johnas Urry – analizuoja ekonominius kultūrinių vietų aspektus
    Žr. John Urry, Consuming Places, 1995.
    . Turizmo ir laisvalaikio industrija susijusi su kultūros vartojimu. Atminties vietos yra tarsi vartojami reginiai: jos lankomos, jose vyksta ekonominė veikla (prekyba), jos „įrašomos“ – nufotografuojamos ar nufilmuojamos. Kultūrinės atminties vietos vartojamos vizualiai ir kartu tiesiogiai: pastatai, paminklai, šaltiniai ir literatūra, aplinka ilgainiui nusidėvi, nyksta, mąžta. Kartu esama tokių kultūrinės atminties vietų, kurios tampa nenutrūkstamo vartojimo vietomis. Kultūros kūrybos priemonės, turizmo bei laisvalaikio pramonės yra svarbios kultūrinių vietų transformacijoms į vartojamas vietas, kurias sudaro vartojamų prekių ir paslaugų kompleksas. Čia išryškėja ekonominis kultūrinės atminties vietų aspektas: šiose vietose akumuliuotas kultūrinis kapitalas imamas konvertuoti į materialųjį.
     
  17. Įspūdingos vartojimo vietos siūlo vaizdinę patirtį vartotojams, meno muziejai reklamuoja ne tik kūrinių kolekcijas, bet ir suvenyrų parduotuves, virtuali tikrovė siūlo keliauti fiziškai nejudant. Fotografavimas darosi vienu pagrindinių vartotojo pasaulio suvokimo būdų. Kelionės sužadina vaizdinį vartojimą: atostogaujant ir keliaujant gėrėjimasis neįprastais gamtovaizdžiais ar miestovaizdžiais yra patirtis, kuri kontrastuoja su kasdienybe
    Žr. ten pat, p. 132.
    . Kelionių maršrutai pasirenkami iš atvaizdų, apsilankymų virtualioje erdvėje, todėl vieta turi išlaikyti „pažadą“. Kultūros paveldą, atminties vietas bei gamtos objektus populiarina kino filmai
    Plačiai nagrinėjami veikale Emma Waterton, Steve Watson (eds.), Culture, Heritage and Representation: Perspectives on Visuality and the Past, 2010.
    . Pakanka paminėti keletą iš daugelio pavyzdžių: Trevi fontaną Romoje, kuriame maudėsi Frederico Fellinio filmo Dolce vita („Saldus gyvenimas“, 1960) herojai, vaidinami Anitos Ekberg ir Marcello Mastroianni, arba tokius populiarius filmus kaip Braveheart („Narsioji širdis“, 1995), kuriame įprasmintas Škotijos viduramžių palikimas bei gamtos grožis, Lara Croft: Tomb Raider („Lara Croft kapų plėšikė“, 2001), kuriame puikiai nufilmuotos Kambodžos Ankor Vato šventyklos. Kino filmai, televizijos laidos, literatūra, žurnalai, video medžiaga, internetas ir kt. sužadina potencialių lankytojų lūkesčius, padeda formuoti ir sustiprinti žiūrą. Lankytojo žvilgsnis įgauna materialią vaizdinę išraišką – jis užfiksuojamas fotografijose ar filmuotuose siužetuose. Taigi žvilgsnis tampa daugybę kartų reprodukuojamas ir fiksuojamas. Fotografavimas ar filmavimas kartu yra struktūrinantis ritualas – nurodantis, ką pamatyti, kaip pamatyti, ir paveikiantis, kaip pamatyta vieta bus prisimenama. Patirties įvaizdinimas tapo tokiu svarbiu ritualu lankomoje kultūrinėje vietoje, kad daugelis žmonių šiandien patiria ir išgyvena realų apsilankymą žiūrėdami į fotoaparato, vaizdo kameros ar telefono ekraną. Kelionė tik sukuria iliuziją apie įgyjamas jos metu žinias: joje pamatomos senųjų kultūrų liekanos ir griuvėsiai ar šiuolaikiniai monumentai – pamatyti vaizdai tik papildo nuotraukų albumus, o turizmas veiksmingai dalyvauja pasaulio supaveikslinime, sureginime ir kartu suprekinime.
     
  18. Apibendrinimas

    Apibendrinant aptartas kultūrinės atminties kaip kultūrinio kapitalo sampratas, atminties medijavimo – įvietinimo, įobjektinimo ir įvaizdinimo – problemas, išryškėja svarbiausios kultūrinės atminties ypatybės – ilgalaikiškumas ir jos raiška vaizdiniu, tekstiniu, kūnišku ar kitu materialiu pavidalu per tam tikrus tarpininkus – mediumus. Kultūrinės atminties topografija ir vizualumas sudaro svarbią šiuolaikinių atminties tyrimų lauko dalį. Ne specialios paskirties memorialai ir paminklai, kurie veikiau leidžia pamiršti, o autentiškos kultūrinės vietos locus patikimiau išsaugo kultūrinę atmintį. Šiuolaikinio gyvenimo formos, globalizacija, universalizacija, megapolių, ne vietų bei medijų ir skaitmeninių technologijų plitimas iš esmės silpnina kultūrinę atmintį ir skatina amnezijos procesus. Įtvirtinama kultūriškai institucionalizuota užmarštis, silpninanti asmeninės patirties ir kolektyvinės atminties ryšius. Atminties įprasminimą lemia šiuolaikinės skaitmeninės technologijos, kurios keičia įprastą spaudos technologijoms atminties įrašymo kultūrą (ir paradigmą): atmintis nuolat perrašoma ir pertvarkoma. Masinė kino industrija, internetinė vaizdinija ir individualios įvaizdinimo praktikos taip pat dalyvauja šiuose atminties perrašymo procesuose ir kultūrinio kapitalo formavime.
     
  19. Literatūra

    • Assmann, Aleida, Cultural Memory and Western Civilization: Functions, Media, Archives, Cambridge: Cambridge University Press, 2012.
    • Assmann, Jan, “Globalization, Universalism, and Erosion of Cultural Memory” / Aleida Assmann, Sebastian Conrad (eds.), Memory in a Global Age: Discourses, Practices and Trajectories, Basingstoke: Palgrave Macmillan, 2010.
    • Augé, Marc, Non-Places: Introduction to an Anthropology of Supermodernity, London: Verso, 1995.
    • Bourdieu, Pierre, «Les trois états du capital culturel», Actes de la recherche en sciences sociales, vol. 30, novembre 1979, L’institution scolaire.
    • Connerton, Paul, How Modernity Forgets, Cambridge: University Press, 2009.
    • Connerton, Paul, How Societies Remember, Cambridge: University Press, 1989.
    • Nora, Pierre, Les lieux de mémoire, Paris: Gallimard, 1984.
    • Ricoeur, Paul, History, Memory, Forgetting, Chicago: the University of Chicago Press, 2004.
    • Schroeder, Johnathan, Visual Consumption, London: Routledge, 2002.
    • Sturken, Marita, “The Image as Memorial: Personal Photographs in Cultural Memory” / Marianne Hirsch (ed.), The Familial Gaze, Dartmouth, 1999.
    • Urry, John, Consuming Places, London: Routledge, 1995.
    • Valiukonytė, Rita, „Jono Meko filmas-instaliacija „Lietuva ir Sovietų sąjungos žlugimas“, Literatūra ir menas, 2009 m. lapkričio 27, nr. 3261 [žiūrėta 2015 m. balandžio 11 d.].
    • Waterton, Emma; Steve Watson (eds.), Culture, Heritage and Representation: Perspectives on Visuality and the Past, Ashgate Publishing, Ltd, 2010.