• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Subjekto paieškos Jacqueso Lacano veidrodžių karalystėje

Išvados

Aptarę įvairius subjekto paieškos Lacano veidrodžių karalystėje aspektus, galime pereiti prie apibendrinimų. Pirmiausia atskleidėme esminius individo raidos iki veidrodžio stadijos pokyčius, kuriuos konkreti stadija inspiruoja. Kita vertus, išryškinome Lacano apmąstymus apie tikrovės stoką ir žaibišką jos pralenkimą, beribį fragmentuotą kūną ir kūną, pakylėtą į vaizdinį, apie visada buvusią pilnatvę ir visada aktualią jos netektį bei šių apmąstymų funkcijas mokslininko koncepcijoje. Trečia, nužymėjome subjekto prielaidas steigiančias takoskyras. Jos yra šios: ikisubjekto pilnatvė, slydimas nesąmoningomis reprezentacijomis, pasaulis anapus istorijos, dar nesugadintas subjekto – objekto skirties, grynoji patirtis be atgalinių komentarų. Ir subjektą inicijuojantys pokyčiai: vaizdinyje atsikartojusi grynoji patirtis, žmogiško gestalto nusavinimas, pirminės identifikacijos užuomazga.

Ir pagaliau išanalizavome Lacano atsaką į esminį klausimą: kas yra iki subjekto? Kas ir kaip vyksta, kad tokio vyksmo metu sukuriamos prielaidos subjektui gimti? Atsakymas toks: iki subjekto yra tikrovės patirtis, kuri sudvigubina save steigdama vaizdinio sritį ir tuo pačiu judesiu išsitrina tapdama subjekto Kitu. Taigi subjektas savo tapatybę konstituoja susitapatindamas su Kito vaizdiniu, todėl pastarasis yra gan dviprasmė jo savasties atrama ir garantas. Mat nors vaizdinio aprėptyje subjekto savastis pateikiama vientisu pavidalu, tačiau tai pakaitalo vientisumas, kuris savaime neužtikrina fundamentalesnio lygmens vientisumo su vaizduotės Kitu. Iš čia plaukia kita esminė išvada, kad subjekto steigtis nenagrinėja autonomiškos sąmonės turinių adekvatumo problemos. Tebūnie jie tolygūs ir absoliučiai sau permatomi – jie visada jau po skyrimo dramos, jie visada jau pakaitalas. Veidrodžio stadijos koncepcijoje kvestionuojamas sąmonės kaip fundamentalios pirminės instancijos, sąmonės kaip minėtus turinius palaikančios prielaidos patikimumas.

 

Vadinasi, subjektas Lacano koncepcijoje steigiamas tuo pat metu išskiriant ir apjungiant erdvinio kūno bei jo mentalinio vaizdinio pozicijas. Tarp jų privalomai įterpiama distancija, kuri atlieka daugeriopas funkcijas: struktūrina beribį kūną ir įtvirtina erdvinius santykius, atverdama vaiką istorijai; inicijuoja vidujybės ir išorybės steigtį per jų išskyrimą; užtikrina vaizdinio funkcijų vadovavimą subjekto identifikacijų paieškoms. Tai sąlygoja dvi netapačias subjekto nestabilumo priežastis, išryškėjusias veidrodžio stadijos pokyčių metu. Pirmoji priežastis tiesiogiai susijusi su subjekto apibrėžtumu ir vientisumą užtikrinančia vaizdinių kūrimo funkcija. Pirmuoju objektu ši funkcija pasirenka Kito kūno vaizdinį (imago principas), pastarojo įvaldymas lemia erdvinių santykių pradžią ir subjekto suskaldymą į nesutampančias vidujybės bei išorybės sritis. Šis dvilypumas lemia sisteminį subjekto struktūros nevientisumą. Antrąją priežastį apibūdina šie teiginiai: ikisubjektas beribio fragmentuoto kūno pavidalu išgyvena vienovę su motina, bet jos neįsisąmonina. Subjektas užmezgamas šios vienovės išstūmimo ar netekties erdvėje, o ši toliau funkcionuoja kaip užpildymo reikalaujanti tuštuma. Tai sąlygoja kompensuojančio vaizdinio išskyrimą, kuris ir kuria subjektą. Tačiau šis vaizdinys dalyvauja tarsi neautentiškai, kaip nepakankamas pakaitalas stokai patenkinti, ir kaip toks jis neužtikrina visaverčio identiteto, todėl subjektas pasmerkiamas nesibaigiančiai identifikacijų paieškai.

Interpretuojančioje literatūroje neretai šios priežastys neskiriamos pabrėžiant žmogiško gestalto nusavinimo dviprasmiškumą. Ir atvirkščiai, poststruktūralistiniame diskurse jų netapatumas gana ryškus. Pavyzdžiui, Foucault išplėtota negatyvaus ir pozityvaus būties registro priklausomybė, taip pat Derrida differance koncepcija, pabrėžianti pradžios bei tęstinumo dialektiką, ir pan. Tai tiesiogiai siejasi su dviem struktūriniais modeliais, paaiškinančiais lakanišką subjekto sampratą. Pirma, subjektas yra tarpusavyje koreliuojantis skirtybių paralelizmas (horizontalia kryptimi sudvigubintas vientisumas); ir antra, subjektas yra užpildymo reikalaujanti tuštuma, pasireiškianti pakaitalų kartotėse (vertikalia kryptimi sudvigubintas vientisumas).

 

Literatūra

  • Herer, Michal, Gilles Deleuze. Struktury – Maszyny – Kreacje, redaktor naukowy M. P. Markowski, Krakow: Universitas, 2006.
  • Делез, Жак; Феликс Гваттари, Капитализм и шизофрения. АнтиЭдип, с французского языка перевел М. К. Рыклин, от. редактор С. Я. Левит, Москва: 1990.
  • Делез, Жиль, Логика смысла, с французского языка перевел Я. И. Свирский, научный редактор А. Б. Толстов, Москва: Академия, 1995, с. 288.
  • Деррида, Жак, Тексты деконструкции. Differance, с французского языка перевел Е. Гурко, Томск: Водолей, 1999.
  • Лакан, Жак, Стадия зеркала как образующая функция Я, какой она раскрывается в психоаналитическом опыте, с французского языка перевел В. Лапицкий, главный редактор В. Мазин, Кабинет: картины мира, Санкт-Петербург: Инапресс, 1998.[/
 

Searching for the Individual in Jacques Lacan’s Kingdom of Mirrors

  • Bibliographic Description: Stanislavas Mostauskis, „Subjekto paieškos Jacqueso Lacano veidrodžių karalystėje“, @eitis (lt), 2005, t. 64, str. 1, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Stanislavas Mostauskis, „Subjekto paieškos Jacqueso Lacano veidrodžių karalystėje“, Logos, 2012, nr. 73, p. 42–56, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. The article analyzes the conception of mirror stage offered by Jacques Lacan. The conception originally interprets a particular stage of early development of the individual. The article proposes the viewpoint that the subject which is established during the stage of mirror is understood as a gap between involuntary identifications through human gestalt, which is implemented by the functions of imagination. An infant in his environment begins to distinguish the human shape as Other, simultaneously perceiving in reference to himself. Thus gestalt of the Other becomes an exemplary form of identification which determines identity instability of the individual. He can meet himself only through intermediary images of the Other, an identification substitute which hides him from himself. The conclusion made in accordance with the article is as follows: the individual offered by Lacan is a mandatory alignment structure which shackles the Ego with the Other. This alignment ensures their constant proximity but at the same time avoids their convergence.

Keywords: Jacques Lacan, mirror stage, imago, gestalt, identity, imagination.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė