Studija Pagarba nacionaliniam tapatumui pagal Europos Sąjungos teisę: aiškinimo potencialas ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudencija

Kartais nacionalinio ir konstitucinio tapatumų skirtį bandoma išvesti pasitelkus ikikonstitucines nacionalines ir konstitucines vertybes. Kiekviena skirtis galima tik pagal antrąją konstitucijos sampratą. Laikantis pirmosios koncepcijos, konstitucija apimtų ir ikikonstitucinius klodus.

Minėta, kad Lisabonos sutartyje, plėtojant pagarbos nacionaliniam tapatumui principo sampratą, buvo tiesiogiai fiksuota, jog nacionalinis tapatumas neatsiejamas nuo valstybių narių pagrindinių politinių ir konstitucinių struktūrų, įskaitant regioninę ir vietos savivaldą. Kas tos pagrindinės struktūros mokslinės doktrinos atstovų akimis? Į ką, jų manymu, turėtų atsižvelgti Teisingumo Teismo teisėjai?

Be jokios abejonės, pirmiausia tyrėjų žvilgsnis krypsta į „tapatumo elementus, esančius valstybių narių konstitucijose“ Armin von Bogdandy, Stephan Schill, “Overcoming Absolute Primacy: Respect for National Identity under Lisbon Treaty,” p. 1428. . Pabrėžiama, kad būdvardis „pagrindinės“ suponuoja tam tikrų, pačių svarbiausių valstybei ir jos organizacijai konstitucinių ir politinių struktūrų išskyrimą („konstitucininkams“ tai būtų „konstitucinis identifikavimo branduolys“ Jean-Philippe Derosier, «Le noyau constitutionnel identitaire, frein à lʾintégration européenne: contribution à une étude normativiste et comparée des rapports entre le noyau constitutionnel identitaire et le droit de lʾUnion européenne», 2011. ). A contrario, kitoms, t. y. nepagrindinėms, struktūroms pagal ES teisę tokia reikšmė neteiktina.

 

Rašinių nacionalinio tapatumo apsaugos klausimais apžvalga leidžia teigti, kad nesiginčijama, jog esminiais nacionalinio tapatumo elementais laikomos „valstybių centrinės politinės institucijos, jų politinė santvarka, jų pasirinkimai tarp monarchijos ir respublikos, taip pat ryšių tarp centro ir periferijos organizavimas, kartais nulemtas konstitucijos, kartais įstatymų“ Vlad Constantinesco, «La confrontation centre identité européenne et identités constitutionnelles nationales: convergence ou contradiction? Contrepoint ou hiérarchie?», p. 83–84. . Ir baigtinio sąrašo nesirengiama pateikti. Ne vienas autorius mano, kad nacionalinio tapatumo sąvoka „išreiškia valią apsaugoti valstybiniam būviui būdingas savybes: suverenitetą ir nacionalines konstitucines vertybes“ Béligh Nabli, «Identité nationale et participation à lʾUnion européenne». .

Suvereniteto kategorija reiškia tautos visavaldiškumą, jos teisinio įasmeninimo – valstybės – nepriklausomybę. Šiuolaikinis požiūris į suverenitetą susijęs su pripažinimu, kad valstybės vidaus gyvenime valstybės valdžia negali nepaisyti pripažintų žmogaus teisių standartų, žmogiškąją esybę laiduojančios neliečiamos teisių ir laisvių srities. Tarptautinių santykių srityje valstybių veikimo ribas lemia jų priklausymas tarptautinėms organizacijoms, dalyvavimas gynybinėse sąjungose, tarptautinės pagalbos gavimas ir pan. Taigi nacionalinis suverenitetas suprantamas „atsižvelgiant į naują perspektyvą, kuklesnę ir realistiškesnę“ Francis Delperée, «La souveraineté de lʾÉtat à lʾheure de la mondialisation», p. 242. . Kai kurių valstybei būdingų įgaliojimų patikėjimas ES – taip pat šiuolaikinė realija, rodanti suvereniteto koncepcijos pokyčius.

 

Konstitucinės vertybės, kurios skelbiamos nekeičiamomis, taip pat turėtų būti laikytinos tokiais pagrindiniais elementais. Jos išreiškia steigiamosios valdžios siekį amžiams įtvirtinti tai, kas svarbiausia konkrečiai valstybiškai organizuotai bendruomenei. Šioms nuostatoms pripažįstama sistemos stuburo funkcija, jas pakeitus, kiltų grėsmė pačiam sistemos egzistavimui. Antai Prancūzijos respublikinė valdymo forma (nekeičiama pagal jos Konstitucijos 89 str.) – jos konstitucinio identiteto branduolys. Vokietijai tai yra federalizmas, žmogaus orumo neliečiamumas, demokratinė socialinė federalinė valstybė, teisinė valstybė ir teisėtumo principas, teisė priešintis, jei kas imtųsi panaikinti konstitucinę santvarką (žr. VFR Pagrindinio įstatymo 79 str.). Konkrečios šalies istorinė patirtis lemia minėtų vertybių rangą.

Konstitucinės nuostatos apie valstybę, kalbą, požiūrį į religiją, pagarbą istorinėms tautos tradicijoms ir nacionalinei kultūrai, be abejo, tiesiogiai išreiškia labiausiai matomus nacionalinio tapatumo aspektus. Kartu jos daro tiesioginį poveikį nacionalinio tapatumo formavimuisi. Todėl jų priskyrimas pagrindiniams nacionalinio tapatumo elementams gali būti pagrįstas ne tik teisiniu požiūriu.

Ar asmens teisių konstitucinį katalogą reikėtų priskirti pagrindinėms struktūroms? Pakanka pagrindų atsakyti teigiamai, tuo labiau kad pagarba konstitucinėms asmens teisėms ir laisvėms yra susijusi su ES pirminėje teisėje įtvirtintomis vertybėmis, kuriomis grindžiama ES: pagarba žmogaus orumui, laisve, lygybe, demokratija, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Taip nutiesiamas lieptas tarp nacionalinių ir ES asmens apsaugos sistemų.

 

Minėjome, kad valstybės valdžios organizacijos pagrindai taip pat laikomi svarbiausiomis konstitucinėmis struktūromis, kad ES teisėje reiškiama pagarba valstybės valdymo formai, valstybės teritorinio organizavimo sandarai, demokratiniam politiniam režimui. Prie pagrindinių struktūrų ESS nuostatos tiesiogiai priskiria regioninę ir vietos savivaldą.

Pagarba nacionaliniam tapatumui reikštų ir pagarbą esminėms valstybinėms funkcijoms. Tiesa, ją galima traktuoti kaip atskirą principą. ESS 4 straipsnio 2 dalies nurodoma, kad ES gerbia esmines valstybės funkcijas, įskaitant valstybės teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimą. Valstybės funkcijos dažniausiai suvokiamos kaip valstybės veiklos kryptys įgyvendinant jos tikslus ir uždavinius. Vienos jų apibūdintinos kaip vidaus (pvz., konstitucinės santvarkos apsauga, ekonominė ir socialinė politika, teisėtumo ir teisinės tvarkos užtikrinimas, visuomenės saugumo ir viešosios tvarkos garantavimas ir kt.), kitos – kaip išorės (pvz., valstybės saugumas, bendradarbiavimo su kitomis valstybėmis plėtojimas ir kt.). ESS tiesiogiai nurodo tris funkcijas: teritorinio vientisumo, viešosios tvarkos ir nacionalinio saugumo užtikrinimą. Taip pripažįstama neabejotina šių valstybės veiklos krypčių svarba ES požiūriu.

 

Nėra pasibaigusi ir diskusija apie mūsų nagrinėjamo principo privalomumą. Jei grįžtume į Mastrichto sutarties laikus, reikėtų prisiminti, kad pirmieji nuostatos apie pagarbą nacionaliniam tapatumui komentatoriai „akcentavo iš esmės politinę tokios deklaracijos reikšmę, […] atmesdami jos teisinę svarbą ir reikšmę“ Vlad Constantinesco, «La confrontation centre identité européenne et identités constitutionnelles nationales: convergence ou contradiction? Contrepoint ou hiérarchie?», p. 83. . Geriausiu atveju buvo pripažįstamas šių nuostatų reikšmingumas kitoms pirminės teisės nuostatoms interpretuoti. Laikui bėgant ne vienas doktrinos atstovas ėmė kelti klausimą, ar nacionalinis tapatumas neturėtų būti suprantamas kaip tam tikra teisinė prievolė, įpareigojanti Sąjungą, ir kartu kaip neatimama valstybių narių teisė. Imta diskutuoti, ar šios teisės nereikėtų suprasti kaip neatimamos, pagrindinės valstybės narės teisės. Ši teisė rodo valstybės kaip ES kūrėjos reikšmę. Todėl ES pagarbos nacionaliniam tapatumui nuostatas imta aiškinti kaip nustatančias tam tikrą pareigą tiek ES, tiek jos institucijoms, taip pat valstybėms narėms. Pabrėžiama, kad Lisabonos sutartimi padaryti ESS pokyčiai patvirtina, kad 4 straipsnio 2 dalies nuostatose skelbiamas principas negali būti laikomos vien interpretavimo elementu, neturinčiu savarankiškos norminės reikšmės.

Šio doktrininių požiūrių „margumyno“ galima išskirti keletą dominuojančių elementų. Tai principo statuso pripažinimas ESS nuostatoms dėl ES pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui, šio principo reikšmės ne tik ES teisinei sistemai, bet ir šios sistemos sąveikai su valstybių narių teisinėmis sistemos suvokimas, dėmesys reikšmingų šio principo turinio aspektų (pirmiausia kultūrinių ir politinių institucinių) nagrinėjimui, nacionalinio ir konstitucinio tapatumo kategorijų ryšys ir kt. Teisinė doktrina yra pasiūliusi platų šio principo reikšmės ir turinio įvairių elementų sampratų spektrą, kurį galima laikyti teisinės minties įnašu formuojant jurisprudencinius sprendimus.

 

3. Teisingumo Teismo jurisprudencija: atskleisti pagarbos nacionaliniam tapatumui elementai

Tam tikri ES pagarbos nacionaliniam tapatumui principo, bendriausia forma fiksuoto Mastrichto ir Amsterdamo sutartyse, aspektai gana greitai buvo atskleisti Teisingumo Teismo jurisprudencijoje. Lisabonos sutartimi nacionalinio tapatumo sampratą susiejus su pagrindinėmis politinėmis ir konstitucinėmis struktūromis buvo sudarytos prielaidos praturtinti šio principo aiškinimą, nors bendra kryptis išliko ta pati. Kaip pažymi Teisingumo Teismo sprendimų komentatoriai, šis teismas teikia prioritetą nuosekliai plėtoti oficialią doktriną.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje formuojama oficiali doktrina kol kas fragmentiška, tad daryti bendresnes išvadas gana rizikinga. Akivaizdu, kol kas ESS 4 straipsnio 2 dalies nuostatos apie ES pagarbą valstybių narių nacionaliniam tapatumui taikomos kaip kelių norminių elementų grupės sudedamoji dalis. Tai sunkina tikrojo šio principo teisinio svorio įvertinimą. Kai kurie autoriai kalba apie kuklų šių nuostatų aiškinimo potencialo panaudojimą Žr. Sébastien Platon, «Le respect de lʾidentité nationale des États membres: frein ou recomposition de la gouvernance?», p. 150. . Ką reiškia nepakankamas mokslinio aiškinimo potencialo panaudojimas, kai tą potencialą išreiškia vienas kitam priešingi požiūriai? Ar gali Teismas, pasirinkęs vieną šių nuostatų aiškinimo ir taikymo kryptį, mėtytis į šalis? Ar galima priekaištauti teisėjams, kad jie neperžengia nagrinėjamos bylos ribų? Regis, visais atvejais darant vieną ar kitą išvadą nevertėtų pamiršti teisminio darbo specifikos.

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje pirmiausia buvo išryškinta nuostatos dėl pagarbos nacionaliniam tapatumui kultūrinė dimensija (nors tie sprendimai ne mažiau susiję su pilietybės institutu).

 

Pirmas pavyzdys – Teisingumo Teismo 1996 m. liepos 2 d. Komisija prieš Liuksemburgą bylos sprendimas Žr. CJCE, arrêt du 2 juillet 1996, Commission des Communautes européennes c. Grand-Duché de Luxembourg, C-473/93, Rec. 1996, p. I-3207. . Jame pirmąsyk Teismo jurisprudencijoje iškeltas nacionalinio tapatumo apsaugos klausimas. Komisija pareiškė Liuksemburgui ieškinį dėl įsipareigojimų nevykdymo, nes šios valstybės įstatymai reikalavo, kad asmenys, siekiantys būti dėstytojai, būtų Liuksemburgo piliečiai. Liuksemburgo vyriausybė tokį reguliavimą grindė nacionalinėje konstitucijoje įrašytu principu, kad „tik liuksemburgiečiai gali užimti civilines ir karines tarnybas“ ir kad pilietybės sąlyga norintiems būti dėstytojais nustatyta siekiant užtikrinti tradicinių vertybių išsaugojimą, o tai yra, atsižvelgiant į šios valstybės dydį ir jos specifinę demografinę situaciją, esminė nacionalinio tapatumo apsaugos sąlyga. Teisingumo Teismas pripažino, kad valstybių narių nacionalinio tapatumo apsauga yra teisėtas Bendrijų teisinės tvarkos tikslas, tačiau šis interesas gali būti veiksmingai apsaugotas kitomis priemonėmis, nei bendras kitų valstybių narių piliečiams taikomas draudimas. Sprendimo teiginys, kad nacionalinio tapatumo apsauga yra teisėtas ir gerbiamas Bendrijų teisės tikslas, laikytina esmine gaire tolesnei jurisprudencijai. Ne mažiau reikšmingas ir kelių reikalavimų derinio suformulavimas: nacionalinio tapatumo apsaugos siekiu galima pateisinti Bendrijų teisės nesilaikymą tik tuo atveju, jei toks ribojimas yra proporcingas ir jei atitinkamo intereso negalima apsaugoti kitomis priemonėmis.

 

Vėlesniuose sprendimuose laikytasi šios traktuotės. Štai 2011 m. gegužės 24 d. bylos Komisija prieš Liuksemburgą sprendimas Žr. CJUE, arrêt du 24 mai 2011, Commission c. Luxembourg, C-51/08, Rec. 2011, p. I-04231. . Šioje byloje Komisija kėlė klausimą, ar Liuksemburgas nepažeidė ES teisės, kai nustatė pilietybės sąlygą norintiems verstis notaro profesija. Šios sąlygos nustatymas buvo grindžiamas tiek notaro veikla kaip viešosios valdžios funkcija, tiek tuo, kad vykdant notaro funkcijas būtina vartoti liuksemburgiečių kalbą, taigi šia pilietybės sąlyga siekiama užtikrinti pagarbą šalies istorijai, kultūrai, tradicijoms ir nacionaliniam liuksemburgiečių tapatumui. Atmesdamas tokius argumentus Teisingumo Teismas pažymėjo, kad, nors valstybių narių nacionalinio tapatumo išsaugojimas yra teisėtas ir gerbiamas ES teisės sistemoje tikslas, kaip pripažįstama ir ESS 4 straipsnio 2 dalyje, šį interesą vis dėlto galima veiksmingai apsaugoti ir kitomis priemonėmis, nei bendrai kitų valstybių narių piliečiams taikomas draudimas. Tiesioginiu ankstesnio sprendimo motyvų pakartojimu pabrėžtas pagarbos nacionaliniam tapatumui aiškinimo tęstinumas.

Pilietybės ir konstitucinės tradicijos sąsajos reikšmė nagrinėta 2006 m. rugsėjo 12 d. Ispanija prieš Jungtinę Karalystę bylos sprendime Žr. CJUE, arrêt du 12 septembre 2006, Espagne/Royaume-Uni, C-145/04, Rec. p. I-7917. . Teisingumo Teismas tyrė Ispanijos prašymą, kuriame ji teigė, kad Jungtinė Karalystė 2003 m. priimtu įstatymu pažeidė EB sutarties nuostatas. Jungtinė Karalystė, vykdydama Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. vasario 18 d. Mathews bylos nutarimą, suteikė teisę balsuoti Europos Parlamento rinkimuose Gibraltare gyvenantiems Britų sandraugos piliečiams, kurie nėra ES piliečiai. Ispanijos manymu, tai pažeidė Bendrijų teisę. Jungtinės Karalystės atstovai tokį savo šalies sprendimą grindė tuo, kad šis teisės suteikimas yra Jungtinės Karalystės „konstitucinės tradicijos dalis“.

 

Teisingumo Teismo sprendime pažymėta, kad dėl su konstitucine tradicija susijusių priežasčių Jungtinė Karalystė nusprendė suteikti sąlygas balsuoti ir kandidatuoti į Europos Parlamentą ir Britų sandraugos piliečiams, atitinkantiems sąlygas, išreiškiančias specifinį ryšį su teritorija, kurioje organizuojami rinkimai. Todėl Jungtinė Karalystė, remdamasi pagrindais, susijusiais su jos konstitucine tradicija, galėjo pripažinti šią teisę ir Gibraltare nuolat gyvenantiems Britų sandraugos piliečiams, kurie nėra ES piliečiai. Toks konstitucinės tradicijos reikšmės ES teisiniam reguliavimui pripažinimas sudaro prielaidas plėtoti nacionalinių konstitucinių aspektų sampratą.

Teisingumo Teismo 2004 m. spalio 14 d. Omega bylos sprendimas Žr. CJUE, arrêt du 14 octobre 2004, Omega, C-36/02, Rec. p. I 9609. laikytinas nauja pakopa plėtojant pagarbos nacionaliniam tapatumui sampratą. Šioje byloje Teismui teko įvertinti konstitucijoje nustatytų pagrindinių vertybių įtaką ES teisėje įtvirtintų laisvių riboms.

Vokietijoje bendrovė Omega eksploatavo įrenginį, skirtą „laser-sport“ veiklai. Ji naudojo įrangą, sudarytą iš panašių į automatus prietaisų, turinčių lazerinius taikiklius, taip pat iš spindulių gaudiklių žaidėjų dėvimose liemenėse pagal D. Britanijoje pagamintą modelį. Kadangi vienas žaidimo tikslų buvo pataikyti į gaudiklius, esančius žaidėjų dėvimose liemenėse, jis buvo uždraustas kaip „žaidimas žudyti žmones“, kuris kelia grėsmę žmogaus orumui, suprantamam pagal Vokietijos Pagrindinio įstatymo 1 straipsnį Kilus abejonei, ar toks draudimas neprieštarauja paslaugų teikimo laisvei, Bundesverwaltungsgericht kreipėsi į Teisingumo Teismą. Taip ant svarstyklių atsidūrė ES pirminėje teisėje įtvirtinta laisvė teikti paslaugas (jos ribojimai ES teisėje pateisinami viešosios tvarkos, visuomenės saugumo arba visuomenės sveikatos apsaugos sumetimais) ir nacionalinėje konstitucijoje įtvirtinta pagrindinė vertybė – žmogaus orumas.

 

Bylos sprendime Teisingumo Teismas pirmiausia priminė apie ribojimų galimybę su viešąja tvarka susijusiais pagrindais, jei jie būtini interesams, kuriuos siekiama užtikrinti, apsaugoti, ir tik tiek, kiek šių tikslų negalima pasiekti mažiau ribojančiomis priemonėmis. Teismas padarė išvadą, kad ginčijamas sprendimas neviršijo to, kas būtina kompetentingų nacionalinės valdžios institucijų tikslui pasiekti. Mūsų nagrinėjamai problematikai svarbūs Teisingumo Teismo sprendimo teiginiai, kad pagrindinės teisės yra sudedamoji bendrų teisės principų, kurių laikymąsi užtikrina Teisingumo Teismas, dalis, todėl šis teismas vadovaujasi bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis ir tarptautiniais dokumentais žmogaus teisių apsaugos srityje, ir kad žmogaus orumo apsaugos tikslas yra suderinamas su Bendrijos teise, net jeigu Vokietijoje žmogaus orumo apsaugos principas turi išskirtinį statusą, kaip pagrindinė savarankiška teisė. Pagrindinių teisių laikymasis yra privalomas ir ES, ir jos valstybėms narėms, šių teisių apsauga yra teisėtas interesas, galintis iš esmės pateisinti ES teisės nustatytų pareigų (šiuo atveju – užtikrinti laisvę teikti paslaugas) apribojimą. Draudimas komerciniais tikslais eksploatuoti žaidimus, kuriuose imituojama prievarta asmenų atžvilgiu, ypač žmonių žudymo vaizdavimas, atitinka žmogaus orumo apsaugos lygį, kurį nacionalinė konstitucija siekė užtikrinti VFR teritorijoje. Tokiu draudimu neviršijama tai, kas būtina tikslui pasiekti. Todėl nuspręsta, kad sprendimas dėl žaidimo draudimo neturi būti laikomas priemone, nepateisinamai keliančia grėsmę laisvei teikti paslaugas.

Šios bylos sprendimo naujovė – orumo, kaip pagrindinės konstitucinės vertybės, apsaugos reikšmingumo ES teisei pripažinimas. Teisingumo Teismas ir šioje byloje sprendimą grindė ne vien konstitucine vertybės apsauga, bet ir ES teisėje įtvirtintu kitu ribojimo pateisinimu – viešosios tvarkos apsauga.

 

Teisingumo Teismo jurisprudencijoje atskleistas dar vienas mūsų nagrinėjamo principo aspektas – valstybinės arba oficialios kalbos, kaip vieno iš esminių nacionalinio tapatumo elementų, apsauga. Teisingumo Teismui 2009 m. kovo 5 d. Union de televisiones Comerciales Asociadas (UTECA) bylos sprendime Žr. CJUE, arrêt du 5 mars 2011, Union de televisiones Comerciales Asociadas (UTECA), C-222/07, Rec. 2009, p. I-01407. teko atsakyti į prašymą išaiškinti ES teisės nuostatas dėl televizijos programų transliavimo, pateiktą nagrinėjant skundą dėl karaliaus dekreto, kuriuo televizijos transliuotojui nustatyta pareiga skirti 5 proc. ankstesnių metų pajamų finansuoti Europos pilnametražiams ir trumpametražiams kino ir televizijos filmams, ir 60 proc. šio finansavimo skirti filmams bet kuria oficialia Ispanijos karalystės kalba. UTECA ginčijo Ispanijos reguliavimą, teigdama, kad jis pažeidžia Bendrijų teisės nuostatas.

Teisingumo Teismas sprendime pažymėjo, kad pareiga filmams viena iš oficialių kalbų skirti 60 proc. iš 5 proc. veiklos pajamų, yra laisvės teikti paslaugas, įsisteigimo laisvės, laisvo kapitalo judėjimo ir darbuotojų judėjimo laisvės apribojimas, tačiau toks apribojimas gali būti pateisinamas, jeigu jis atitinka privalomuosius bendrojo intereso pagrindus ir yra tinkamas garantuoti, kad bus įgyvendintas juo siekiamas tikslas ir neviršija to, kas būtina šiam tikslui pasiekti. Ispanijos vyriausybė tokį nacionalinį reguliavimą grindė siekiu apsaugoti Ispanijos daugiakalbystę. Teisingumo Teismo nuomone, privalomas bendro intereso pagrindas yra „valstybės narės siekiamas tikslas apsaugoti ir plėtoti vieną ar kelias šios valstybės oficialiąsias kalbas“ Šiuo aspektu Teisingumo Teismas priminė savo 1989 m. lapkričio 28 d. Groener sprendimo 19 punktą bei 2007 m. gruodžio 13 d. United Pan-Europe Communications Belgium ir kt. sprendimo 39 punktą. . Priemonė, nustatanti pareigą investuoti į kino ir televizijos filmus bet kuria oficialia valstybės kalba, yra tinkama šiam tikslui įgyvendinti, ji neviršija to, kas būtina pasiekti tam tikslui. Taip tikslas apsaugoti ir plėtoti vieną ar kelias konkrečios valstybės oficialiąsias kalbas Teisingumo Teismo jurisprudencijoje buvo pripažintas privalomu bendrojo intereso pagrindu.

 

Valstybinės kalbos apsauga kaip nacionalinio tapatumo elementas ypač išryškinta Lietuvoje gerai žinomame Teisingumo Teismo 2011 m. gegužės 12 d. Runevič-Vardyn bylos sprendime Žr. CJUE, arrêt du 12 mai 2011, Runevič-Vardyn et Wardyn, C-391/09, Rec. 2006, p. I-3787. . Šioje byloje buvo spręstas pavardžių rašymo dokumentuose valstybine kalba klausimas. Teismas sprendimo 86 punkte pažymėjo, kad pagal ESS 3 straipsnio 3 dalies ketvirtą pastraipą ir Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 22 straipsnį Sąjunga gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę, o pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį Sąjunga taip pat gerbia valstybių narių nacionalinį savitumą [tapatumą], kurio dalis yra valstybinės kalbos apsauga. Todėl nacionalinės teisės aktais, taikytinais pagrindinėje byloje, kuriais norima apsaugoti valstybinę kalbą nustatant toje kalboje taikomas rašybos taisykles, siekiamas tikslas iš principo yra teisėtas ir gali pateisinti SESV 21 straipsnyje numatytos teisės laisvai judėti ir apsigyventi apribojimus ir į jį galima atsižvelgti ieškant teisėtų interesų ir šių Sąjungos teisės pripažįstamų teisių pusiausvyros.

2013 m. balandžio 16 d. Las bylos sprendime, kurioje buvo vertinamas tarpvalstybinio pobūdžio darbo sutarties sudarymas ne oficialia valstybės kalba, Teisingumo Teismas pažymėjo, kad ES gerbia valstybių narių nacionalinį tapatumą, kurio dalis yra jų oficialiosios kalbos ar jų apsauga, ir kad siekis apginti ir skatinti olandų kalbos, kuri yra viena iš oficialių Belgijos kalbų, vartojimą, yra teisėtas interesas, tačiau toks reikalavimas turi būti proporcingas. Todėl reikalavimas ir tarpvalstybinio pobūdžio darbo sutartį sudaryti tik olandų kalba, bet ne visų susijusių šalių mokama kalba, nėra proporcingas Žr. CJUE, arrêt du 16 avril 2013, Las, C-202/11, non encore publié au Recueil. .

 

Respublikinė valdymo forma – dar vienas Teisingumo Teismo jurisprudencijos pripažintas saugomas nacionalinio tapatumo elementas 2010 m. gruodžio 22 d. Sayn Wittgenstein bylos sprendime Žr. CJUE, arrêt du 22 décembre 2010, Sayn Wittgenstein, C-208/09, Rec. 2010, p. I-13693. . Ieškovė pagrindinėje byloje Austrijos pilietė buvo įvaikinta Vokietijoje Lothar Fürst (princo) von Sayn-Wittgensteino, nors ir toliau liko Austrijos pilietė. Jai buvo suteikta įtėvio pavardė ir visa šia pavarde ji buvo įrašyta į civilinės būklės registrą. Vėliau toks įrašas buvo ištaisytas (išbraukiant „Fürstin (princesė) von“) remiantis konstitucinio rango Aristokratijos panaikinimo įstatymu, kuris draudžia Austrijos piliečiams turėti aristokratinius titulus, taip pat užsienio kilmės. Kreipimasis į Teisingumo Teismą buvo grindžiamas teisės laisvai judėti ir apsigyventi ribojimu, taip pat teisės į šeimos gyvenimą pažeidimu, nes ieškovė daugiau nei 10 metų naudojosi buvusia pavarde.

Teisingumo Teismas analizuodamas situaciją pažymėjo, kad pagrindinėje byloje pavardės įrašo pakeitimas yra susijęs su Aristokratijos panaikinimo įstatymu, kuris yra konstitucinis ir kuriuo šioje srityje įgyvendinamas lygybės principas Šiame sprendime Teisingumo Teismas pažymėjo, kad Aristokratijos panaikinimo įstatymu įgyvendinamas bendresnis visų Austrijos piliečių lygybės įstatymui principas. Taigi yra neginčytina, kad Sąjungos teisės sistema siekiama užtikrinti lygybės principo, kaip bendrojo teisės principo, laikymąsi. Šis principas taip pat įtvirtintas Pagrindinių teisių chartijos 20 straipsnyje. Taigi nėra abejonių, kad tikslas laikytis lygybės principo yra suderinamas su Sąjungos teise. , kad, pasveriant teisėtus interesus ir Sąjungos teisės pripažintą laisvo asmenų judėjimo teisę, Austrijos konstitucinės istorijos kontekste į Aristokratijos panaikinimo įstatymą gali būti atsižvelgiama kaip į nacionalinio identiteto elementą. Teismas priminė, kad ES gerbia savo valstybių narių nacionalinį tapatumą, kurio dalis yra respublikinė valstybės valdymo forma. Šios aplinkybės lėmė Teisingumo Teismo atsakymą, kad SESV 21 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tokiomis aplinkybėmis, kaip antai nagrinėjamos pagrindinėje byloje, juo nedraudžiama valstybės narės valdžios institucijoms atsisakyti pripažinti visą šios valstybės piliečio pavardę, kuri buvo nustatyta kitoje valstybėje narėje, kurioje šis pilietis gyveno tuo metu, kai jį, suaugusįjį, įvaikino šios kitos valstybės narės pilietis, jeigu šios pavardės dalis yra aristokratiškas titulas, kuris pirmoje valstybėje narėje neleidžiamas pagal jos konstitucinę teisę, su sąlyga, kad šiomis aplinkybėmis šių valdžios institucijų priimtos priemonės pateisinamos su viešąja tvarka susijusiais pagrindais, t. y. būtinos apsaugoti interesams, kuriuos jos siekia užtikrinti, ir proporcingos teisėtai siekiamam tikslui.

 

Federalinių struktūrų, kaip nacionalinio tapatumo elemento, klausimas taip pat buvo keliamas. Teisingumo Teismas turėjo progų plėtoti doktriną, nors dažniausiai rinkosi atsargesnį požiūrį. Antai Teisingumo Teismo 2004 m. kovo 4 d. Vokietija prieš Komisija bylos sprendime Žr. CJUE, arrêt du 4 mars 2004, Republique federale d’Allemagne/Commission, C-344/01, Rec. 2004, p. I-2081. išnagrinėti VFR kaltinimai Komisijai, kad ši pažeidė Europos Bendrijų sutarties 10 straipsnį. Pagal šį straipsnį Komisija turėtų veikti lojaliai valstybių narių atžvilgiu ir gerbti jų teisėtus interesus. Ši lojalumo pareiga apima priedermę atsižvelgti į konstitucines struktūras, būtent šiuo atveju – federalines. Tokia EB 10 straipsnio interpretacija buvo sustiprinta ir ES sutarties 6 straipsnio 3 dalimi, numatančia, kad ES gerbia valstybių narių nacionalinį tapatumą. Teisingumo Teismas išvengė šių argumentų interpretavimo, pakartodamas įprastinę nuostatą, kad valstybės narės negali motyvuoti Bendrijų teisės netaikymo savo institucinės organizacijos sunkumais. Nepaisant to, pagarba nacionaliniam tapatumui skynėsi kelią į Teisingumo Teismo jurisprudenciją.

Vietos ir regioninės savivaldos klausimai, kuriuos būtų galima susieti su nacionaliniu tapatumu, taip pat buvo atsidūrę Teisingumo Teismo akiratyje. Tiesa, iki Lisabonos sutarties jų siejimas su valstybių narių nacionaliniu tapatumu būtų buvęs ginčytinas. Teismo jurisprudencijoje regioninės ir vietos savivaldos aspektai kol kas tėra vertinti kaip teritoriniai ES teisės vertinimo rėmai. Teisingumo Teismas sutinka vertinti priemonių, kurios traktuotinos kaip valstybės pagalba, selektyvumą, jei šią priemonę taiko teritorinė bendruomenė, kuri yra pakankamai savarankiška. Tai konstatuota Teisingumo Teismo 2006 m. rugsėjo 6 d. Portugalija prieš Komisija bylos (kurioje Portugalija prašė panaikinti Komisijos sprendimą dėl nacionalinės mokesčių sistemos pritaikymo, atsižvelgiant į specifines Azorų autonominio regiono savybes) sprendime Žr. CJUE, arrêt du 6 septembre 2006, Portugal c. Commission, C-88/03, Rec. 2006, p. I-7115. ir 2008 m. rugsėjo 11 d. Union General de Trabajadores de La Rioja UGT-RIOJA bylos sprendime Žr. CJCE, arrêt du 11septembre 2008, Union General de Trabajadores de La Rioja UGT-RIOJA, C-428 à 434/06, Rec. 2008; p. I-6747. dėl Ispanijos autonominių sričių institucijų priimtų mokesčių teisės aktų. Lisabonos sutarčiai tiesiogiai priskyrus prie pagrindinių politinių ir konstitucinių struktūrų regioninę ir vietos savivaldą, galima tikėtis daugiapusiškesnės šio aspekto interpretacijos.

 

Pagarbos nacionaliniam tapatumui principu gan dažnai remiamasi teisinantis dėl nacionalinės normos neatitikties ES teisei. Kartais tokia gynyba perteklinė. Antai Affatato byloje Rosano teismas (Italija) savo prašyme priimti prejudicinį sprendimą kėlė klausimą, ar nacionalinis viešosios tarnybos pareigų įgijimo tik konkursu principas gali būti laikomas nacionalinio tapatumo dalimi ir, jeigu taip, ar toks principas riboja ES direktyvos taikymo sritį. Teisingumo Teismas, remdamasis ankstesne jurisprudencija, į klausimus atsakė 2010 m. spalio 1 d. nutartimi Žr. CJUE, ordonnance du 1 octobre 2010, Affatato, C-3/10, non publié. , kurioje nurodė, kad ES teisei neprieštarauja toks nacionalinis reguliavimas, kuriuo draudžiama terminuotas sutartis pakeisti viena neterminuota sutartimi viešojo administravimo sektoriuje, jeigu valstybė numato kitas veiksmingas priemones. Teisingumo Teismas pažymėjo, kad tai negali paveikti atitinkamų valstybės narės pagrindinių politinių ar konstitucinių struktūrų nei esminių jos funkcijų, kaip tai suprantama pagal ESS 4 straipsnio 2 dalį.

Ši Teisingumo Teismo jurisprudencija ne tik atskleidžia nacionalinio tapatumo sampratos elementus, bet ir parodo principo taikymo metodiką. Teismas nelinkęs fiksuoti formalios nacionalinio tapatumo hierarchijos normų kolizijos atveju, šiam principui tenka vienos kompleksinio teisinio vertinimo sudedamosios dalies vaidmuo, kai galutiniam sprendimui priimti pasitelkiami ir kiti ES teisės elementai (pvz., ES pagrindinės teisės, viešoji tvarka, proporcingumo principas ir pan.). Šis principas iš esmės naudojamas nustatant ES teisinio reguliavimo ribas.

 

4. ES ir nacionalinių teisinių sistemų sąveikos laukas: pagarbos nacionaliniam tapatumui principo reikšmė

ES pagarbos valstybių narių nacionaliniam tapatumui principas reikšmingas ne tik jos teisinei sistemai, bet ir ES bei nacionalinių teisinių sistemų sąveikai. Pirmuoju atveju šiuo principu, kaip ir pagarbos asmens teisėms principu, įrėminama ES kompetencija. Kartu šis principas susijęs ir su ES teisės poveikiu valstybių narių teisinei tvarkai. Šiame tarpsisteminės sąveikos bare ypatinga reikšmė tenka Teisingumo Teismui, kuris yra oficialus ES teisės aiškintojas, ir nacionaliniams konstituciniams teismams, kurie atlieka analogiškus konstitucijos aiškintojų vaidmenis.

„Pagarbos nacionaliniam tapatumui“ kategorija reiškia ES pareigą gerbti visų valstybių narių nacionalinių sistemų esmingiausius elementus, o konkrečios valstybės konstitucijoje įtvirtinti individualūs, būdingi tik tai valstybei bruožai. ES teisės saugotojui svarbu užtikrinti pagarbą visų ES valstybių narių tapatumui, o konstitucingumo apsaugos institucijai rūpi tik konkrečios valstybės konstitucinės sistemos funkcionavimas. Taigi iš ES teisės pozicijų matoma tai, kas bendra, o nacionalinės konstitucinės teisės požiūriu siekiama apsaugoti tai, kas individualu.

 

Teisingumo Teismui svarbu užtikrinti, kad ES teisė būtų veiksmingai ir vienodai taikoma visose valstybėse narėse (todėl pabrėžiama ES teisės sistemos egzistencinių reikalavimų Žr. Dominique Ritleng, «De lʾutilité du principe de primauté du droit de l‘Union», p. 677. – ES teisės pirmenybės ir tiesioginio veikimo principų – reikšmė). Nacionalinio tapatumo apsauga taip pat yra ES teisės uždavinys. Konstituciniai teismai rūpinasi konstitucingumo nacionalinėje teisėje apsauga.

A priori, Sąjungos teisės taikymas ir nacionalinės konstitucijos laikymosi garantavimas yra du skirtingi uždaviniai. Henri Oberdorff, «LʾUnion européenne: une nouvelle démocratie?», p. 596.
Teisingumo Teismui svarbu, kad ES teisei jos taikymo srityje nebūtų nacionalinių kliūčių. Konstituciniam teismui imperatyvas – konstitucijos viršenybės užtikrinimas. Kaip suderinti pradžios pozicijų skirtingumus, nepaneigiant kiekvienos iš šių sistemų autonomiškumo ir užtikrinant jų darną?

Skirtingų požiūrių sugyvenimą galima laiduoti teismų bendradarbiavimu, šiuo atveju – minėtų sistemų oficialaus aiškintojo misiją vykdančių institucijų bendradarbiavimu. Tai suponuoja ESTT Ir nacionalinių konstitucinių teismų dialogo būtinybę. Ir kuo toks dialogas intensyvesnis, tuo, tikėtina, bus mažiau probleminių taškų. Tokio dialogo sėkmei ne mažiau svarbus ir įvairių teisės sričių mokslininkų (taip pat politikos veikėjų, teisininkų praktikų) dialogas.

 

Minėjome tarpsisteminę pusiausvyrą, kurią palaikyti padeda ir ES pirminėje teisėje skelbiamas pagarbos nacionaliniam tapatumui principas. Šio principo nepaisyti Teisingumo Teismas negali, teismo jurisprudencijoje rasime jo taikymo pavyzdžių.

Kitoje pusėje taip pat regima pokyčių. Prireikė ne vieno dešimtmečio, kad konstituciniai teismai, – vieni iš esmės, kiti su išlygomis, – pripažintų ES teisės taikymo prioritetą. Tiesa, dažniausiai su išlygomis. Vieniems tokios išlygos – pati nacionalinė konstitucija (pvz., Lenkijos ar Lietuvos konstituciniai teismai), kitiems – „konstitucinės tvarkos pagrindiniai principai ar neatimamos žmogaus teisės“ (Italijos Konstitucinis Teismas), tretiems – atvejai, kai „valstybės suvereniteto pagrindams […] ar pagrindinėms demokratijos ir teisinės valstybės savybėms kyla pavojus“ Czech Republic Constitutional Court, Case pl.ÚS 66/04, Judgment of 3 May 2006. (Čekijos Konstitucinis Teismas), principai, kurie neatsiejami nuo konstitucinio tapatumo“ Conseil constitutionnel, décision n° 2006-540 DC, du 27 juillet 2006, Journal officiel du 3 aout 2006, p. 11541. (Prancūzijos Konstitucinė Taryba). Vokietijos konstitucinėje jurisprudencijoje pabrėžiama, kad ES teisės „taikymo pirmenybės gali būti laikomasi, jei neliečiamas Pagrindinio Įstatymo konstitucinio identiteto esmės turinys“ Andreas Voßkuhle, “The Cooperation Between European Courts: The Verbund of European Courts and its Legal Toolbox,” p. 86. .

 

Esminių nacionalinių vertybių saugojimas negali virsti sistemų priešpriešos akcentavimu (konstitucinės justicijos „avarinio stabdžio funkcijos“ ar „contro limiti Antonio Tizzano, «Notes sur le rôle de la Cour de justice de lʾUnion européenne», p. 236. koncepcijos). „Asterikso sindromas“ D. Simono sugalvota metafora (Denys Simon, «Lʾidentité constitutionnelle dans la jurisprudence de l‘Union européenne», p. 29), pagal komiksą, kuriame pasakojama, kaip mažas galų kaimelis gina savo tradicijas nuo viską niveliuojančių romėnų legionų. išduoda požiūrio ribotumą. Žinoma, ES teisės veikimo ribas reikia žinoti, tačiau rėmimasis nacionaline konstitucija neturi tapti instrumentu, padedančiu išvengti pareigų, kylančių iš ES teisės, vykdymo. Kitaip ES ir jos teisė nedaug ko bus vertos. Valstybių susivienijimai laikosi dėl solidarumo, lojalumo, visų sutartų pareigų laikymosi.

Minėta, kad ES teisė saugo visų valstybių narių nacionalinį tapatumą, o konstitucinės sistemos siekia užtikrinti konkrečios konstitucijos prioritetą. Bendrybės ir individualybės priešpriešą pabandykime paversti jungtimi. Tuo labiau kad visų valstybių narių konstitucinės sistemos remiasi vakarietiškos kilmės konstitucionalizmo doktrina. O ES teisės „šaknys“ glūdi valstybių narių konstitucinėje teisėje Žr. Vlad Constantinesco, «Des racines et des ailes: essai sur les rapports entre droit communautaire et droit constitutionnel», p. 309. . Nacionalinėse konstitucijose, kurias jungia bendra vertybių sistema, įtvirtintos ir tiesiogiai šalies narystei ES skirtos nuostatos (antai Lietuvos narystė ES „konstituciškai yra patvirtinta Konstitucijos sudedamąja dalimi – Lietuvos Respublikos konstituciniu aktu „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, nr. 181-6708 (atitaisymas – 2004, nr. 186). ).

 

ESS 4 straipsnio 2 dalies nuostatų autentišką aiškinimą gali pateikti tik Teisingumo Teismas. Tokia jo misija. Tai, kas pagal ES teisę laikytina valstybių narių nacionaliniu tapatumu ir kokios yra jo apsaugos ribos, išplaukia iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos. Tačiau, kita vertus, kam, jei ne konkrečiam konstituciniam teismui, geriau žinoti, kas sudaro principus, neatsiejamus nuo konkrečios šalies konstitucinio tapatumo, kas yra konkrečios sistemos „identifikacinis konstitucinis branduolys“. Todėl kam kitam, nei konstituciniam teismui, pirmiausia būtina aiškintis, kas sudaro valstybės narės nacionalinį konstitucinį tapatumą. Tačiau toks konstatavimas – tik pirmas žingsnis. Reikalingas antras: išsiaiškinti ES teisės požiūrį. Prašymo priimti prejudicinį sprendimą nagrinėjimo procedūra kaip tik tiktų. Jos panaudojimas reikštų, kad mūsų nagrinėjamas principas tampa „vartais, kurie atidaro ES teisę vis-à-vis su vietine konstitucine teise“ Armin von Bogdandy, Stephan Schill, “Overcoming Absolute Primacy: Respect for National Identity under Lisbon Treaty,” p. 1431. .

Šioje sąsajoje tiek konstituciniams teismams, tiek Teisingumo Teismui tenka atlikti atitinkamus vaidmenis. Pirmieji turi „apibrėžti konstitucinį tapatumą, o paskesnysis – nustatyti ginčijamos relevantiškos Europos teisės reikšmę“ Leonard Besselink, “National and Constitutional Identity Before and After Lisbon,” p. 45. . H. Oberdorffo nuomone, klausimai Teisingumo Teismui padėtų konstituciniams teisėjams sutaikyti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip nesuderinami dalykai. Vienais atvejais jie padėtų užtikrinti pagarbą konstitucijai, kartu garantuojant ES teisės veiksmingą taikymą, kitais atvejais – prašymais siekiama nustatyti pagrindą konstitucijos nacionaliniam vyravimui, nekeliant tokio klausimo dėl ES teisės Žr. Henri Oberdorff, «LʾUnion européenne: une nouvelle démocratie?», p. 596. . Tokie kreipimaisi, neabejotina, tik patvirtintų, kad tikrų konfliktų tarp sistemų (kuriuos išspręsti galima keičiant konstituciją Tikros konstitucinės kolizijos (t. y. kai jos išsprendimas susijęs su konstitucijos teksto keitimu) atvejis: Teisingumo Teismas 2000 m. sausio 11 d. Tanja Kreil bylos sprendime (CJUE, arrêt du 11 janvier 2000, Tanja Kreil, C-285/89, Rec. 1990, p. I-04727), pateikdamas Tarybos direktyvos 76/207/EB dėl vienodo vyrų ir moterų traktavimo užtikrinimo, susidūrė su VFR Pagrindinio įstatymo 12 a straipsnio 4 pastraipa, pagal kurią tuo metu moterys negalėjo eiti kariuomenėje pareigų, susijusių su ginklo naudojimu. Teismas pripažino, kad tokia išlyga, jeigu nėra specifinių sutarties nuostatose numatytų sąlygų, gali kėsintis į Bendrijos teisės privalomą pobūdį ir vienodą taikymą. Todėl neleidimas en général moterims eiti tokių pareigų nesuderinamas su direktyva. Ši direktyvą paskatino Vokietiją pakeisti Pagrindinio įstatymo 12 a straipsnio 4 pastraipos paskutinę nuostatą (t. y. nuostatą, kad moterys jokiu atveju negali atlikti ginkluotos tarnybos pakeista nuostata, kad jos neturi būti jokiu atveju įpareigotos atlikti ginkluotą tarnybą. Tiesa ir tai, kad, kaip pažymėjo Teisingumo Teismas, ši nuostata susijusi su karinės organizacijos modelio, kuriam Bendrijos teisė netaikoma, pasirinkimu. ar ES pirminę teisę) tikimybė menka.