Studija Viešųjų pirkimų teisės tikslai ir jų įgyvendinimas

Kasdienėje viešųjų pirkimų praktikoje lygiateisiškumas (nediskriminavimas) paprasčiausiai reiškia formalųjį VPĮ ir pirkimo dokumentų nuostatų bei sąlygų, pagal kurias turi būti organizuojamas ir vykdomas viešasis pirkimas, laikymąsi. Tai reiškia, kad nė vienam tiekėjui negali būti daromos nuolaidos ar teikiamos lengvatos, palyginti su kitais tiekėjais. Todėl, pavyzdžiui, jeigu atitinkamuose teisės šaltiniuose numatyta specifinė pasiūlymų pateikimo forma (pavyzdžiui, notarinė) arba atitinkamos sąlygos (pavyzdžiui, bendrosios jungtinės veiklos sutarties sąlygos: draudimas perleisti teises ir pareigas, kylančias iš sutarties bet kuriam trečiajam asmeniui ir pan.), jų nesilaikiusio tiekėjo pasiūlymas turi būti besąlygiškai atmetamas. Kitaip tariant, kiekviena galimybė vertinti procedūras lanksčiau, orientuotis į siekiamą rezultatą ir proceso efektyvumą, aiškinti ir taikyti viešųjų pirkimų taisykles turiningai reiškia konfliktą su lygiateisiškumo (nediskriminavimo) tikslu ir principu. Kuo labiau procedūra vertinama turiningai ir organizuojama lanksčiau (sudarant tiekėjams galimybes aiškinti ir tikslinti pasiūlymus po jų pateikimo), tuo daugiau viešųjų pirkimų sistemoje dominuoja ne lygiateisiškumo (nediskriminavimo) tikslas ir principas, o kiti viešųjų pirkimų tikslai (efektyvumo ir pan.).

 

Teisingas (sąžiningas) elgesys su tiekėjais

Teisingas (sąžiningas) elgesys su tiekėjais (angl. fair treatment) viešuosiuose pirkimuose yra laikomas savarankišku tikslu, kurio įgyvendinimas svarbus toms viešųjų pirkimų sistemoms, kuriose siekiama aukščiausio šių procedūrų veikimo standarto. Teisingo elgesio su tiekėjais siekiamybė yra siejama su universaliu principu ir visuotinai pripažįstama teisingo proceso teise (angl. due process), kuri šiais atvejais turi būti laiduojama pirkimuose dalyvaujantiems tiekėjams. Tai gali būti tiekėjo teisė būti išklausytam prieš priimant jam neigiamą sprendimą. Tokia teisė, pavyzdžiui, yra įtvirtinta VPĮ 32 straipsnio 5 dalyje, kuria vadovaujantis, perkančioji organizacija neturi teisės atmesti dalyvio pasiūlymo ne tik tada, kai jo pasiūlyme nurodyti kvalifikacijos duomenys yra netikslūs, bet ir tada, jeigu jie apskritai nepateikti. Tokiais atvejais perkančioji organizacija privalo paprašyti, kad dalyvis paaiškintų savo pasiūlymą, pašalintų netikslumus ir trūkumus Žr. LAT CBS kolegijos 2011 m. birželio 27 d. nutartį c.b. UAB „Kamesta“ ir Krevox Europejskie Centrum Ekologiczne Sp. z. o. o. v. AB „Klaipėdos vanduo“; 2011 m. gegužės 9 d. nutartį c.b. UAB „Kanalų valymas“ v. UAB „Aukštaitijos vandenys“. . Taip pat privaloma elgtis taikant VPĮ 40 straipsnio nuostatas, nes jas įgyvendinant viešajame pirkime dalyvaujančio tiekėjo pasiūlymas negali būti atmestas visų pirma nesudarant jam sąlygų paaiškinti ir pagrįsti jo pateiktą mažą kainą Plačiau apie tai žr. Deividas Soloveičikas, „Neįprastai mažos pasiūlytos kainos koncepcijos taikymo ypatumai pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos viešųjų pirkimų teisę“, 2008; taip pat žr. gausią Lietuvos teismų praktiką šioje srityje: LAT CBS kolegijos 2010 m. gegužės 4 d. nutartis c.b. VšĮ „Kretingos maistas“ v. Akmenės rajono savivaldybės administracija; 2010 m. lapkričio 9 d. nutartis c.b. UAB „Pireka“ v. UAB „Neringos vanduo“, bylos nr. 3K-3-425/2010; 2012 m. balandžio 20 d. nutartis c.b. A. M., M. M. ir G. M. v. G. J. ir UAB „Dituvos prekyba“; 2013 m. birželio 7 d. nutartis c.b. VšĮ „Kretingos maistas“ v. Vilniaus „Spindulio“ pagrindinė mokykla, bylos nr. 3K-3-333/2013; Lietuvos apeliacinio teismo CBS kolegijos 2013 m. balandžio 26 d. sprendimas c.b. UAB „Sotega“ v. Panevėžio Skaistakalnio pagrindinė mokykla ir A. Č. Individuali įmonė. . Taigi VPĮ ir teismų praktika sudaro prielaidas dalyviui būti išgirstam, taip užtikrinant teisę į teisingą procesą ir atitinkamai sąžiningą elgesį su tiekėjais. Maža to, visiškai neseniai Žr. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 2, 4, 6, 7, 82, 9, 10, 13, 18, 19, 22, 24, 28, 33, 35, 39, 40, 85, 86, 87, 90, 92 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymas, 2013. VPĮ 28 straipsnis buvo papildytas 10 dalimi, kuria perkančiosioms organizacijoms draudžiama atmesti dalyvių pasiūlymus, jeigu jie pateikė netikslius įgaliojimą, pasiūlymo galiojimo užtikrinimą arba jungtinės veiklos sutartį arba jų nepateikė. Tokiais atvejais perkančiosios organizacijos privalo paprašyti, kad trūkstami (arba netikslūs) dokumentai būtų pateikiami per tiekėjams nustatytą terminą. Tai parodo Lietuvos įstatymų leidėjo norą pozityviąja teise stiprinti teisingą ir sąžiningą elgesį su tiekėjais bei užtikrinti analizuojamo tikslo taikymą nacionalinėje viešųjų pirkimų praktikoje.
 

Teisė į teisingą procesą (taigi ir analizuojamo tikslo įgyvendinimas) viešuosiuose pirkimuose inter alia reiškia, kad perkančioji organizacija privalo tinkamai motyvuoti savo sprendimus tiekėjų (dalyvių) atžvilgiu ir informuoti suinteresuotus asmenis apie savo sprendimus ir jų priėmimo motyvus (VPĮ 39 str. 6 d., 41 str.). Europos Sąjungos Bendrasis Teismas Gaumina byloje, kurioje šios publikacijos autorius atstovavo ieškovui, konstatavo Europos Sąjungos taisyklių, kurios yra giminingos viešųjų pirkimų nuostatoms, pažeidimą remdamasis vien tuo, kad atsakovas neįrodė, jog tinkamai informavo ieškovą apie priimto sprendimo atmesti jo pasiūlymą motyvus Žr. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2013 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje Gaumina prieš EIGE. . Ši teismo pozicija yra nuosekli ir išplėtota net keliose Evropaiki Dynamiki bylose Žr. Europos Sąjungos Bendrojo Teismo 2013 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje T-32/08, Evropaiki Dynamiki, taip pat 2013 m. vasario 21 d. sprendimą T-9/10, Evropaiki Dynamiki v. Commission (Microsoft SharePoint). . Taigi Liuksemburgo teismas laikosi griežtos nuostatos aptariamu klausimu, nors, kaip teisingai pažymima teisės literatūroje, nėra linkęs gilintis į viešųjų pirkimų komisijos atliekamą pasiūlymų techninių aspektų vertinimą, taip netgi tam tikra prasme siekdamas atsiriboti nuo šio proceso Žr. Charles M. Clarke, “The Evropaiki Dynamiki Tale Continues,” p. 343. . Lietuvos teismų praktika taip pat išplėtota šioje srityje. Viskas, kas susiję su efektyviu tiekėjų teisių gynimu, susiję ir su teisingu bei sąžiningu elgesiu su tiekėjais viešuosiuose pirkimuose Žr. LAT CBS kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartį c.b. „WTE Wassertechnik GmbH“ ir AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra ir UAB „Kauno vandenys“. .

Analizuojamas viešųjų pirkimų tikslas susijęs su kitais tikslais ir kuria sinergiją siekiant darnios ir tvariai veikiančios viešųjų pirkimų sistemos. Tačiau, žinoma, ieškant teisingos tikslų suderinimo pusiausvyros būtina suvokti, kad tam tikrais atvejais tikslai ne tik papildo vienas kitą, bet ir prieštarauja tarpusavyje. Pavyzdžiui, tokia praktika, kokia yra kuriama minėta VPĮ 28 straipsnio 10 dalimi, autoriaus žiniomis, tikrai nebūtų suprasta tokiose šalyse kaip Šveicarija ar Vokietijoje, nes šiose sistemose dominuoja lygiateisiškumo (nediskriminavimo) tikslas.

 

Efektyvus pramoninių, socialinių ir aplinkosaugos veiklos krypčių įgyvendinimas

Viešaisiais pirkimais siekiama ne tik tiesioginių perkančiosios organizacijos funkcinių tikslų įgyvendinimo – įsigyti prekes, paslaugas arba darbus, bet ir skatinti socialinės ekosistemos, aplinkosaugos, inovacijų ir kitų socialinių uždavinių įgyvendinimo ir minėtų sričių pažangos. Pastarieji uždaviniai gyvybiškai būtini perkančiosios organizacijos, kaip (dažniausiai) viešojo administravimo subjekto, kasdieniam funkcijų palaikymui, tačiau jie yra perkančiosios organizacijos pasirenkami arba jai yra privaloma juos įgyvendinti sudaromų viešųjų pirkimo sutarčių kontekste Žr. Sue Arrowsmith, Peter Kunzlik, “Public Procurement and Horizontal Policies in EC Law: General Principle,” p. 12. . Teisės doktrinoje diskutuojama dėl šių uždavinių įgyvendinimo svarbos. Kartais laikoma, kad pirkimo objekto įsigijimas racionaliai naudojant tam skirtas lėšas yra pirminis uždavinys, o efektyvus pramoninių, socialinių ir aplinkosaugos veiklos krypčių įgyvendinimas yra antraeilis (angl. secondary) arba JAV teisinėje terminijoje – šalutinis (angl. collateral) siekis. Su tuo nesutinka Sue Arrowsmith ir Peter’is Kuzlik’as, kurie teigia, kad toks požiūris menkina analizuojamą tikslą, kuris savo reikšme ir paskirtimi nenusileidžia kitiems viešųjų pirkimų tikslams. Todėl, jų nuomone, būtų teisingiau perkančiosios organizacijos interesus ir veiklos gaires skirstyti ne į pirminius ir antrinius, o šalia įprastų ir kasdienių perkančiųjų organizacijų interesų išskirti horizontaliąsias veiklos kryptis (angl. horizontal policies), su kuriomis būtent ir susijęs analizuojamas tikslas Žr. ten pat, p. 14–15. .
 

Analizuojamu viešųjų pirkimų tikslu yra įgyvendinami vadinamieji darnieji pirkimai: socialiai atsakingi, žalieji ir inovatyvūs. Darnieji pirkimai yra tada, kai jais integruojami reikalavimai, specifikacijos ir pasiūlymų vertinimo kriterijai, kurie yra skirti socialinei bei aplinkos apsaugai ir inovacijoms skatinti, siekiant efektyvaus išteklių naudojimo ir jų bei išlaidų mažinimo, paslaugų, prekių ir darbų kokybės gerinimo Plačiau apie tai žr. Sue Arrowsmith, Peter Kunzlik (eds.), Social and Environmental Policies in EC Procurement Law: New Directives and New Directions, 2009; Christopher McCrudden, “Using Public Procurement to Achieve Social Outcomes,” 2004. Apie Lietuvoje įgyvendinamus darniuosius pirkimus plačiau žr. Deividas Soloveičikas, “Sustainable Procurement Regulation under Lithuanian Law,” 2013. . Taigi horizontalioji veiklos kryptis pasireiškia aplinkos apsauga, mažiau išsivysčiusių regionų ekonominės pažangos plėtojimu, nedarbo mažinimu, darbuotojų dalyvavimu darbdaviui priimant esminius su jų darbo sąlygomis susijusius sprendimus ir pan. Žr. Jean Arnould, “Secondary Policies in Public Procurement: The Innovations of the New Directives,” p. 187. Kitaip tariant, įgyvendinant analizuojamą viešųjų pirkimų tikslą, be kita ko, siekiama įgyvendinti nurodytus uždavinius.

 

Neanalizuojant šiame darbe konkrečių darniųjų pirkimų rūšių, galima paminėti, kad analizuojamas tikslas yra pripažįstamas ES ir daugelio valstybių (įskaitant Lietuvos) viešųjų pirkimų teisės. Tiesa, teisės literatūroje yra pateikiama nuomonių, kad ES viešųjų pirkimų teise siekiama tik lygiateisiškumo (nediskriminavimo) ir rinkos atvirumo tikslų, o kiti minėti ir toliau analizuojami viešųjų pirkimų tikslai nėra ES viešųjų pirkimų teisės reguliavimo objektas Žr. Sue Arrowsmith, “Understanding the Purpose of the EU’s Procurement Directives: The Limited Role of the EU Regime and Some Proposals for Reform,” p. 81. . Ši nuomonė pernelyg kategoriška, nes, pavyzdžiui, ES Komisija ne viename aiškinamajame komunikate yra nurodžiusi, kad valstybės narės ir jose veikiančios perkančiosios organizacijos turėtų siekti efektyviai įgyvendinti pramonines, socialines ir aplinkosaugos veiklos kryptis Žr. Interpretative communication on the Community law applicable to public procurement and the possibilities for integrating environmental considerations into public procurement, [2001] O.J. C333/12 ir Interpretative communication of the Commission on the Community law applicable to public procurement and the possibilities for integrating social considerations into public procurement, [2001] O.J. C333/27. . Tiesa, šie dokumentai nėra nei pirminės, nei antrinės ES teisės šaltiniai, tačiau jais aiškiai parodoma ES politika aplinkosaugos, socialinės apsaugos, inovacijų vystymo srityje ir skatinama šią politiką nacionaliniu lygmeniu įgyvendinti būtent per viešųjų pirkimų procedūras. Šią išvadą patvirtina ir ESTT praktika Concordia Bus Žr. ESTT 2002 m. rugsėjo 17 d. sprendimas Concordia Bus Finland Oy Ab, prieš Helsingin kaupunki. , Bentjees Žr. ESTT 1988 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Bentjees v Netherlands. ir kitose bylose, kuriose Liuksemburgo teismas patvirtino horizontaliųjų veiklos krypčių įgyvendinimą viešuosiuose pirkimuose skirtingais aspektais (nustatant ekonominio naudingumo vertinimo kriterijus, orientuotus į analizuojamo viešųjų pirkimų tikslo įgyvendinimą, su tuo susijusių viešojo pirkimo sutarčių sąlygų numatymą ir pan.). Kaip teisingai pažymi Roberto’as Carantas,

darnieji viešieji pirkimai nėra tik praslenkanti mada. Yra logikos leisti mokesčių mokėtojų pinigus žinant ne tik tai, ką perkančiosios organizacijos gali nupirkti, bet ir tuo pačiu metu siekti kitų pozityvių tikslų ir saugant aplinką, ir socialines teises. Roberto Caranta, “Sustainable Procurement in the EU,” p. 49–50.
 

Rinkos atvirumas tarptautinei prekybai

Minėta, kad viešųjų pirkimų suvokimas tik kaip proceso, kurį įgyvendindamos perkančiosios organizacijos įgyja prekių, paslaugų ir darbų, yra primityvus. Šiame darbe analizuojami tikslai rodo, kad viešųjų pirkimų teisiniu reguliavimu ir įgyvendinama praktika galima siekti daug papildomų uždavinių, palyginti su tais, kurie yra pastebimi pirmiausia. Kaip teisingai pastebima teisės literatūroje, makropožiūriu viešųjų pirkimų taisyklės ir praktika gali turėti galingą įtaką nacionalinei ekonomikai ir tarptautinei prekybai. Aiškios pirkimų taisyklės ir efektyvių veiksmų galimybės skatina ir stiprina tarptautinę prekybą bei nacionalinę rinką Žr. Roberto Hernandez Garcia, “Introduction: The Global Challenges of International Public Procurement,” p. 9. . Tai lemia, kad skirtingose valstybėse veikiantys tiekėjai gali specializuotis tose srityse, kuriose turi konkurencinį pranašumą, efektyviausiai panaudodami turimus išteklius. Taigi tarp efektyvių ir skaidrių viešųjų pirkimų bei tarptautinės prekybos skatinimo ir didėjimo yra teigiama koreliacija.
 

ES bendrosios rinkos koncepcija apskritai grindžiama tarptautine prekyba, įgyvendinama laisvu prekių ir paslaugų judėjimu. ES viešųjų pirkimų teisė skirta papildyti, konkretinti ir padėti įgyvendinti laisvo judėjimo ribojimų draudimų idėją, kurią įkūnija ES sutarties Žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Europos Sąjungos sutartis (Lisabonos sutartis). ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo Žr. 2007 m. gruodžio 13 d. Sutartis dėl Europos Sąjungos veikimo (Lisabonos sutartis). atitinkamos nuostatos. Šis analizuojamo viešųjų pirkimų tikslo aspektas privalo būti įvertinamas kiekvieną kartą aiškinant ES ir nacionalinę viešųjų pirkimų teisę, o pastaroji turi būti įgyvendinama taip, kad sudarytų sąlygas vystytis atvirai nacionalinei arba (ir) regioninei ekonomikai. Viešųjų pirkimų teisės paskirtį šiuo aspektu pažymi ir ESTT, kuris Michaniki byloje nurodė, kad ES viešųjų pirkimų teise siekiama „įgyvendinti įsisteigimo laisvę ir laisvę teikti paslaugas bei plėtoti veiksmingą Bendrijos masto konkurenciją skatinant, kad kuo daugiau valstybių narių rangovų pareikštų susidomėjimą“ ESTT 2008 m. gruodžio 16 d. sprendimas Michaniki AE. . Taigi rinkos atvirumas per viešuosius pirkimus yra a priori ES viešųjų pirkimų, kartu nacionalinės teisės tikslas.

Galiausiai pažymėtina, kad viešųjų pirkimų įtaką tarptautinei prekybai skatinti rodo ir visuotinai pripažintų globaliųjų standartų, pavyzdžiui, UNCITRAL pavyzdinis viešųjų pirkimų įstatymas dėl prekių, darbų ir paslaugų pirkimo ir 1994 m. Pasaulio prekybos organizacijos susitarimo dėl viešųjų pirkimų Žr. Agreement on Government Procurement. priėmimas ir skatinimas (arba atitinkamai įpareigojimas) šiais standartais vadovautis kuriant viešųjų pirkimų sistemas.

 

Efektyvumas įgyjant prekes, paslaugas ir darbus

Vienas iš esminių beveik visų viešųjų pirkimų sistemų tikslų yra pasiekti optimalų kainos ir kokybės santykį perkant mokesčių mokėtojų pinigais, t. y. gauti „vertę už pinigus“ (angl. value for money). Ši kategorija labai artima viešiesiems pirkimams ir yra daugialypė. Pirma, „vertė už pinigus“ reiškia, kad kiekvienas įgyvendinamas pirkimas turi sudaryti sąlygas perkančiajai organizacijai įsigyti tai, ko būtent jai konkrečiu momentu reikia. Kitaip tariant, perkamos prekės, paslaugos arba darbai turi atitikti perkančiosios organizacijos poreikius. Šiuo aspektu perkančiosioms organizacijoms suteikiama diskrecija nuspręsti, ką konkrečiai joms reikia įsigyti, kokias savybes turi atitikti pirkimo objektas (prekės, paslaugos arba darbai) ir kokios savybės yra geriausios ne apskritai, o būtent konkretų pirkimą organizuojančiai perkančiajai organizacijai. Būtent todėl perkančiosioms organizacijoms suteikiama prerogatyva parengti pirkimams būtinas technines specifikacijas (VPĮ 24 str., 25 str.). Pažymėtina, kad įgyvendindamos šią teisę perkančiosios organizacijos privalo laikytis VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų viešųjų pirkimų principų ir neturi teisės rengti neproporcingų, konkurenciją ribojančių, pernelyg detalių techninių specifikacijų (angl. goldplated). Šios nuostatos laikomasi ir Lietuvos teismų praktikoje, kur teigiama, kad
[…] perkančioji organizacija, vadovaudamasi VPĮ 25 straipsnio 1 dalimi, pirkimo dokumentuose pateikiamoje techninėje specifikacijoje nurodo perkamų prekių, paslaugų ar darbų savybes ir pasirenka tokius juos apibūdinančius kriterijus, kurie, perkančiosios organizacijos nuomone, yra būtini, kad jos objektyvūs poreikiai būtų patenkinti. Taigi perkančioji organizacija turi teisę pasirinkti perkamų prekių savybes, tačiau, nustatydama jas apibūdinančius kriterijus, turi užtikrinti konkurenciją ir nediskriminuoti tiekėjų (VPĮ 25 straipsnio 2 dalis), nepažeisti VPĮ 3 straipsnio 1 dalyje nustatytų lygiateisiškumo, nediskriminavimo, abipusio pripažinimo, proporcingumo ir skaidrumo principų. LAT CBS kolegijos 2011 m. gruodžio 13 d. nutartis c.b. UAB „Omnitel“ v. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija; taip pat žr. LAT CBS kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartį c.b. UAB „Observis“ v. Kauno miesto savivaldybė; 2010 m. gegužės 4 d. nutartį c.b. UAB „15 minučių“ v. Valstybinė ligonių kasa prie Sveikatos apsaugos ministerijos.
 

Papildomai vertėtų atkreipti dėmesį, kad, atsižvelgiant į tai, koks yra pirkimo objektas ir pats pirkimas apskritai, gali būti skirtingi vertę už pinigus kuriantys veiksniai. Pavyzdžiui, organizuojant viešojo ir privataus sektorių partnerystės projektus, kurie dažniausiai yra sudėtingi savo struktūra, finansine ir finansavimo architektūra, dalyvaujančių subjektų įvairove ir skaičiumi, vertę kuriantys elementai yra rizikos paskirstymas ir jos įvertinimas, sutarties trukmė ir apimtis, varžymosi išlaidos, inovacijų realizavimo klausimai, santykių su klientu vadyba, kokybės ir sutarties vykdymo kontrolė ir pan. Taigi tai visiškai skirtingi kriterijai, kurie būtų nustatomi organizuojant ligoninės automobilių viešąjį pirkimą.

Antra, „vertė už pinigus“ reiškia, kad perkančioji organizacija turi įgyti pirkimo objektą ir sudaryti viešojo pirkimo sutartį geriausiomis ir maksimaliai jai palankiomis sąlygomis, įvertindama, žinoma, esamas aplinkybes ir sutarties sudarymo kontekstą. Šis vertės už pinigus, o ir efektyvaus viešojo pirkimo aspektas, kalbant apie pirkimo objektą, reiškia, kad nereikia suprasti, jog pigiausia yra geriausia. Kiekvieno pirkimo metu turi būti vertinamos individualios pirkimo objekto arba įgyvendinamo finansinio-ekonominio projekto savybės, tokios kaip įgyto objekto eksploatavimo ir palaikymo išlaidos jo naudojimo metu, finansavimo sąlygos, suteikiamos garantijos ir pan. Taigi perkančiosios organizacijos turi siekti pasirinkti deramą pirkimo būdą ir metodus, kad būtų įgyvendintas pirkimo efektyvumas aptariamu aspektu, siekiant įgyti tinkamą objektą. O maksimaliai palankios sąlygos reiškia, kad perkančioji organizacija turi siekti jai palankių viešojo pirkimo sutarties esminių sąlygų, kurios leistų suvaldyti sutarties vykdymo metu galinčią kilti riziką (kokybės vadybos, finansavimo, atsiskaitymo, garantijų suteikimo ir t. t.). Žinoma, perkančioji organizacija negali piktnaudžiauti teise ir jau suteikta diskrecija siekdama tik jai palankių sutarties sąlygų. Todėl kiekvienu konkrečiu atveju turi būti siekiama racionalios viešojo pirkimo sutarties kontrahentų teisių ir pareigų pusiausvyros.

 

Trečia, viešųjų pirkimų efektyvumo tikslas reiškia garantiją, kad perkančiosios organizacijos parinktas viešojo pirkimo laimėtojas ne tik sugebės pateikti geriausią pasiūlymą, bet ir faktiškai jį visiškai bei tinkamai įvykdyti taip, kaip nurodyta šalių sudarytoje viešojo pirkimo sutartyje. Suprantama, kad netinkamas viešojo pirkimo sutarties vykdymas yra tiesiogiai susijęs su perkančiosios organizacijos patiriamais nuostoliais, pirmiausia finansiniais, taip pat administraciniais (skiriamas pirkimus organizuojančių asmenų laikas, administraciniai ir kiti ištekliai). Netinkamai vykdant sutartį, nuostolių patiria ir projektus finansuojantys subjektai (pavyzdžiui, ES struktūrinės paramos atvejais) bei įgyvendinama sutartimi naudą turintys gauti asmenys, t. y. naudos gavėjai (visuomenė). Teisės doktrinoje teisingai pažymima, kad netinkamas sutarties vykdymas, ypač šio reiškinio tolerancija plačiuoju požiūriu, tiesiogiai pažeidžia lygiateisiškumo ir skaidrumo principus, nes

pralaimėję pirkimą tiekėjai turi būti garantuoti tuo, kad jie nebuvo nugalėtojais ne tik todėl, kad laimėtojas pasiūlė geriausią „žadėtą“ vertę už pinigus (kainos – kokybės santykis), bet ir faktiškai užtikrins geriausią […] sutartinį vykdymą. Gabriela M. Racca, Roberto Cavallo Perin, “Material Amendments of Public Contracts during their Terms: From Violations of Competition to Symptoms of Corruption,” p. 288.
Taigi neefektyvūs yra tokie pirkimai, kurie pasireiškia neleistinu viešojo pirkimo sutarties keitimu, taip pažeidžiant viešųjų pirkimų principus (VPĮ 3 str.) ir draudimo keisti viešojo pirkimo sutartį imperatyvą (VPĮ 18 str.).
 

Apibendrinant reikia pasakyti, kad viešieji pirkimai visada yra susiję su mokesčių mokėtojų pinigų naudojimu, o tam nuolat reikia garantijos, kad šie finansiniai ištekliai bus naudojami ekonomiškai, efektyviai ir naudingai. Tik tais atvejais, kai galima pagrįsti, kad visuomenei priklausantys finansiniai ištekliai buvo išleisti būtent tokiu būdu, galima teigti, kad vertė už pinigus buvo pasiekta Žr. Michael Pitt, Norman Collins, “The Private Finance Initiative and Value for Money,” p. 365. .

Nepaisant to, kad analizuojamas viešųjų pirkimų tikslas dažniausiai suvokiamas kaip dominuojantis kiekvienoje viešųjų pirkimų sistemoje, anaiptol taip nėra. Pavyzdžiui, Sue Arrowsmith teigia, kad efektyvumas, kaip viešųjų pirkimų tikslas, nėra išreikštas ES viešųjų pirkimų direktyvomis (įskaitant ES viešųjų pirkimų direktyvą). Autorės nuomone, vidaus rinką įtvirtinančios ES teisės normos nesuteikia teisės ES reguliuoti viešųjų pirkimų analizuojamu tikslu. Taigi

vertės už pinigus užtikrinimas tiek siaurąja prasme, vengiant išlaidavimo priėmus sprendimą pirkti, arba plačiąja prasme, kas yra susiję su finansinių išteklių paskirstymu konkuruojantiems tikslams įgyvendinti, yra materialių išteklių valdymo klausimas, neturintis jokio ryšio nei su keturių laisvių puoselėjimu, nei su konkurencijos apribojimų šalinimu Sue Arrowsmith, “The Purpose of the EU Procurement Directives: Ends, Means and Implications for National Regulatory Space for Commercial and Horizontal Procurement Policies,” p. 38. .
 
ESTT jurisprudencijos analizė patvirtina šią nuomonę. Liuksemburgo teismo pateikiamas ES teisės aiškinimas suponuoja išvadą, kad ši teisė, kaip minėta, orientuota į fundamentaliųjų ES teisių (laisvo judėjimo) garantiją ir konkurencijos apribojimų eliminavimą Žr. ESTT 2000 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą. . Kaip nurodė generalinis advokatas Fennelly’is vienoje iš ESTT nagrinėtų bylų, „vidaus rinka nėra […] sinonimas bendram išteklių valdymui“ ESTT 2000 m. spalio 5 d. sprendimas Vokietijos Federacinė Respublika prieš Europos Parlamentą ir Europos Sąjungos Tarybą. . Jam antrina generalinis advokatas Jacobs’as, kuris SIAC Construction byloje teigė, kad „pagrindinis Sąjungos harmonizavimo tikslas yra papildomai garantuoti apribojimų panaikinimą“ ESTT 2001 m. spalio 18 d. sprendimas SIAC Construction. . Tai suponuoja, kad, minėta, ES viešųjų pirkimų teisė per se neįtvirtina efektyvumo ir vertės už pinigus tikslo, tai palikdama spręsti valstybėms narėms jų vidaus teise ir teismų praktika. O lygiateisiškumas (nediskriminavimas) ir rinkos atvirumas yra pagrindiniai ES viešųjų pirkimų teisės tikslai, kurie privalo būti visiškai įgyvendinti valstybių narių teisės sistemose, užtikrinant ES teisės viršenybės ir jos veiksmingumo principą.
 

Efektyvumas, kaip viešųjų pirkimų tikslas, labai ryškiai evoliucionavo Lietuvos viešųjų pirkimų teisėje. Lietuvos kasacinis teismas šį tikslą išvystė tiek, kad jis tapo beveik principu. Šis tikslas per tam tikrą laiką buvo vystomas per įvairius viešųjų pirkimų teisės institutus, pavyzdžiui, kvalifikacijos, pasiūlymų vertinimo institutus, reikalavimų tiekėjams kategorijas ir kitų VPĮ nuostatų aiškinimą ir taikymą. Pažymėtina, kad šio tikslo evoliucija labiausiai atsiskleidžia per (kartais tariamai) tikslinį, teleologinį VPĮ teisės normų aiškinimą, kuriuo tiesiogiai nukrypstama nuo lingvistinio įstatymo nuostatų interpretavimo. Be to, analizuojamo tikslo dominavimas kuriamas per atskirų koncepcijų ar net kategorijų sukūrimą, įvedimą į teisinę apyvartą, kurios yra net tokios, apie kokias VPĮ ar ES viešųjų pirkimų direktyvose net neužsimenama, o kartais net galima kelti tokių nuostatų suderinamumo su nacionaline ar ES teise klausimą. Pavyzdžiui, (pažangiuoju aspektu) LAT suformuota kvalifikacijos kaip objektyvios kategorijos koncepcija, kuria laikoma, kad tiekėjų kvalifikacija viešuosiuose pirkimuose yra objektyvi kategorija ir negali būti tapatinama su dokumentais (įrodymais), kuriais egzistuojantis arba neegzistuojantis faktas yra grindžiamas Žr. LAT CBS kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį c.b. UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija; 2011 m. gegužės 9 d. nutartį c.b. UAB „Kanalų valymas“ v. UAB „Aukštaitijos vandenys“; 2011 m. birželio 10 d. nutartį c.b. UAB „Nuaras“ v. Klaipėdos miesto savivaldybės administracija ir kt. . Ši koncepcija yra išties pažangi, sudaranti sąlygas eliminuoti formalizmą viešuosiuose pirkimuose, piktnaudžiauti perkančiosioms organizacijoms tokiomis situacijomis, kai dėl itin formalių kvalifikaciją pagrindžiančių dokumentų trūkumų geras ir tinkamai viešojo pirkimo sutartį galintis įvykdyti tiekėjas yra šalinamas iš pirkimo procedūrų. Ilgainiui kasacinis teismas tęsė doktrinos plėtojimą, išskirdamas atskirą „reikalavimų tiekėjams“ kategoriją, pagal kurią tokie reikalavimai yra skirstomi į tris grupes: a) negatyvaus pobūdžio reikalavimus, kurie riboja ar draudžia tiekėjų dalyvavimą pirkime (VPĮ 33 str.), b) kvalifikacijos reikalavimus (VPĮ 34 ir 37 str.) ir c) kitus reikalavimus Žr. LAT CBS kolegijos 2013 m. birželio 7 d. nutartis c.b. Electren S.A. ir Cobra Instalaciones y Servicios, S. A. v. AB „Lietuvos geležinkeliai“. . Taigi kasacinio teismo praktika suponuoja, kad VPĮ 33 straipsnyje, kuriame reglamentuojami negatyvaus pobūdžio reikalavimai tiekėjams, yra ne kvalifikacijos reikalavimai. VSA Vilnius byloje LAT nurodė, kad objektyviosios kategorijos koncepcija netaikoma tais atvejais, kai siekiama pagrįsti VPĮ 33 straipsnio 2 dalyje numatytų sąlygų nebuvimą, nes, minėta, kasacinio teismo vertinimu, tai nėra reikalavimai, susiję su tiekėjo pajėgumu ir patikimumu, o tai paprastai yra būdinga kvalifikacijos reikalavimams. LAT minėtoje byloje taip pat nurodė, kad

teisės normos ir jas aiškinanti jurisprudencija dėl vienos rūšies reikalavimų tiekėjams taikytina kitai reikalavimų rūšiai mutatis mutandis tiek, kiek neprieštarauja atitinkamų reikalavimų reguliavimui ir jo tikslams. Dėl to, pavyzdžiui, abiejų reikalavimų tiekėjams rūšims taikytinos nuostatos bei teismų praktika dėl galimybės tikslinti pateiktų dokumentų turinį (šią teisę nustatančiame direktyvos nr. 2004/18 51 straipsnyje duodama nuoroda į šios direktyvos 45–50 straipsnius, t. y. tiek 45 straipsnio (VPĮ 33 straipsnio), tiek 47–49 straipsnių (VPĮ 35–37 straipsnių) nuostatas); tačiau abiejų reikalavimų tiekėjams rūšims skirtinga tai, kad, pavyzdžiui, tiekėjai, kurių padėtis atitinka perkančiosios organizacijos nustatytą ribojimą ar draudimą dalyvauti pirkime, negali pasitelkti kitų ūkio subjektų pajėgumų tam, jog jų pasiūlymas galėtų būti nepašalintas iš konkurso procedūrų (direktyvoje nr. 2004/18 aptariamos sąlygos įvardytos kaip asmeninė kandidato ar dalyvio padėtis), nors tokia galimybe jie gali naudotis dėl kai kurių tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų (VPĮ 32 straipsnio 3 dalis). LAT CBS kolegijos 2013 m. birželio 25 d. nutartis c.b. UAB „VSA Vilnius“ v. UAB „Jonavos paslaugos“.
 
Analizuojant Lietuvos kasacinio teismo argumentacijos vystymo liniją aptariamu aspektu, galima susidaryti įspūdį, kad tam, jog būtų galima užtikrinti viešųjų pirkimų efektyvumą, nueita kvalifikacijos, kaip objektyvios kategorijos, koncepcijos plėtojimo keliu, tačiau evoliucionuojant šiai idėjai pastebėta, kad ji gali netikti situacijoms, kurios susijusios būtent su negatyviaisiais kvalifikacijos reikalavimais tiekėjams, todėl pastaruosius nutarta išskirti į atskirą kategoriją – negatyviuosius reikalavimus tiekėjams. Pažymėtina, kad tokio skirstymo nei VPĮ, nei ES viešųjų pirkimų direktyvos expressis verbis nenumato. Tiek VPĮ 32 ir 37 straipsniai, tiek ES direktyvos 2004/18/EB VII skyriaus II poskyris (45–51 str.) yra skirti kvalifikacijos reikalavimams reglamentuoti. Kitaip tariant, sisteminis minėtų teisės šaltinių normų aiškinimas suponuoja priešingą išvadą, t. y. tai, kad negatyvaus pobūdžio reikalavimai tiekėjams yra ne kas kita kaip kvalifikacijos kategorija. Maža to, teisės mokslo šaltiniuose pastarieji reikalavimai taip pat analizuojami kaip kvalifikacijos reikalavimai (angl. selection criteria arba qualification), neišskiriant reikalavimų tiekėjams į kvalifikacijos reikalavimus ir „negatyviuosius reikalavimus“, kurie tariamai nėra kvalifikacija Žr. Peter Trepte, Public Procurement in the EU, 2007, p. 337–373; Christopher Bovis, EC Public Procurement: Case Law and Regulation, p. 224–233. .
 

Raudonoji efektyvumo, kaip viešųjų pirkimų tikslo, gija akivaizdžiai atsispindi Lietuvos kasacinio teismo praktikoje, kuria jis išskyrė „kitų reikalavimų tiekėjams“ kategoriją, kuri taip pat nėra tiesiogiai aptariama viešųjų pirkimų teisės šaltiniuose. Minėtoje Cobra Electren byloje LAT nusprendė, kad pirkimo sąlygoms tiesiogiai prieštaraujančios dalyvio pateiktos jungtinės veiklos sutarties, kuri yra neatsiejama teikiamo pasiūlymo dalis, nuostatos Byloje nustatyta, kad viešojo pirkimo dalyvis perkančiajai organizacijai pateikė jungtinės veiklos sutartį, kurios turinys inter alia neatitiko konkurso sąlygų: 23a punkto, pagal kurį turėjo būti nurodyta konkreti partnerio įsipareigojimų vertės dalis; 23b punkto, kuriame įtvirtinta, kad partneriai perkančiajai organizacijai atsako kaip solidarūs skolininkai; 23c punkto, pagal kurį turi būti paskirtas vienas iš partnerių, įgaliotas teikti sąskaitas atsiskaitymams ir pasirašyti su viešojo pirkimo sutarties įgyvendinimu susijusius dokumentus; 24 punkto, kuriame įtvirtinta, kad viešojo pirkimo sutarties vykdymo metu partneriai privalo kartu išlikti bendrai veiklai grupėje, o jungtinės veiklos sutartyje nurodytų subjektų keitimas laikomas esminiu viešojo pirkimo sutarties pažeidimu, išskyrus išimtis, įtvirtintas įstatymuose, bei gavus išankstinį perkančiosios organizacijos leidimą. negali būti pagrindas atmesti tokio dalyvio pasiūlymą viešajame pirkime ir perkančioji organizacija privalo sudaryti visas sąlygas tiekėjui patikslinti (pakeisti) tokį dokumentą pasiūlymų vertinimo stadijoje. Šios bylos ratio, kaip minėta šioje publikacijoje, buvo perkelta į VPĮ 28 straipsnio 10 dalį, nors tiek kasacinio teismo suformuotą teisės aiškinimo taisyklę dėl jungtinės veiklos sutarties kaip „kitų reikalavimų“ kategorijos neriboto tikslinimo galimybės, tiek ir VPĮ 28 straipsnio 10 dalies nuostatas sunku paaiškinti lygiateisiškumo (nediskriminavimo), interesų konflikto prevencijos ir kitų viešųjų pirkimų kontekste. Žinoma, smulkūs ir nereikšmingi konkretaus dokumento, pavyzdžiui, jungtinės veiklos sutarties ar įgaliojimo, trūkumai turėtų būti pašalinami ir kasacinio teismo praktika, plėtojanti viešųjų pirkimų efektyvumą šiuo aspektu, vertintina pozityviai. Tačiau akivaizdūs pateiktų dokumentų, priskirtinų „kitų reikalavimų“ kategorijai, trūkumai negali būti pateisinami. Pavyzdžiui, kritiškai vertintinas leidimas (arba reikalavimas leisti) keisti bendrosios jungtinės veiklos sutartį, kurioje, priešingai nei reikalauta pirkimo sąlygose, nurodyta, kad konsorciumo partneriai gali perleisti teises ir pareigas pagal sutartį tretiesiems asmenims be išankstinio rašytinio perkančiosios organizacijos sutikimo. Susidaro situacija, kai pirkime siekiantys dalyvauti tiekėjai tiesiogiai ir apgalvotai išreiškia savo tarpusavyje suderintą valią rašytiniu sandoriu, prieštaraujančiu pirkimo sąlygoms, o vėliau, pasiūlymo vertinimo metu, jiems leidžiama papildomai įvertinti savo valios išraišką ir galbūt net ją keisti. Autoriaus nuomone, tai tiesiogiai susiję su tiekėjų, esamų arba potencialių pirkimo dalyvių nelygiateisiškumu ir diskriminacija.

 

Efektyvumas, kaip Lietuvos viešuosiuose pirkimuose dominuojantis jų tikslas, pasireiškia ir tomis situacijomis, kai vertinamas pasiūlymas siaurąja prasme. Čia pirmiausia išsiskiria LAT išplėtota turiningo pasiūlymų vertinimo doktrina, pagal kurią

viešojo pirkimo teisinių santykių formalizavimas svarbus tiek, kiek tai padeda siekti viešųjų pirkimų tikslų ir nepažeidžia viešųjų pirkimų principų. Tiekėjų veiksmų ir perkančiosios organizacijos sprendimų turiningasis vertinimas, atsižvelgiant į viešųjų pirkimų principus ir tikslus, turi viršenybę prieš formalumus. Šis vertinimas atliekamas atsižvelgiant inter alia į aktualias teisės normas dėl tiekėjų kvalifikacijos ir pasiūlymų vertinimo bei viešųjų pirkimų principus. LAT CBS 2011 m. birželio 27 d. nutartis c.b. UAB „Kamesta“ ir Krevox Europejskie Centrum Ekologiczne Sp. z. o. o. v. AB „Klaipėdos vanduo“.
Ši doktrina taikoma skirtingomis situacijomis, tačiau pagrindinė žinutė, kuri yra siunčiama viešųjų pirkimų praktikams, yra ta, kad pats viešųjų pirkimų procesas yra orientuotas į efektyvumą, į geriausio pasiūlymo ir tinkamiausio tiekėjo atranką. Gali būti, kad, siekiant analizuojamo efektyvumo tikslo įgyvendinimo (nors to kasacinis teismas savo nutartyse tiesiogiai ir nemini, bet realiai minėtų koncepcijų plėtojimas, autoriaus nuomone, yra orientuotas būtent į tai), toks specifinių teisinių kategorijų vystymas ir yra pateisinamas, tačiau pagrindinis šio proceso trūkumas yra teisinės viešųjų pirkimų praktikos apsunkinimas. Ši praktika nukrypsta nuo nūdienos teisėkūros ir teisės taikymo praktikos pagrindinės – visko supaprastinimo – tendencijos, nes, be tiesioginių VPĮ reikalavimų, yra aiškūs precedentinės teisės imperatyvai, kurie daugeliu atvejų gali būti taikomi gana subjektyviai. Dėl jų nemažai viešųjų pirkimų situacijų gali būti vertinamos pagal „50 / 50“ taisyklę, o tai prieštarauja teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių principams. Šios situacijos subalansavimas turėtų būti pagrindinis iššūkis kasaciniam teismui, t. y. kol kas pagrindinė teismo sukurtos stiprybės (efektyvumo principo plėtojimo) silpnybė.
 

Iki šiol aptariamas efektyvumo, kaip viešųjų pirkimų tikslo, įgyvendinimas pasireiškia ex ante, t. y. viešojo pirkimo proceso realizavimo stadijoje. Tačiau yra teisės sistemų, kuriose efektyvumas taikomas ex post stadijoje, t. y. po to, kai yra sudaryta viešojo pirkimo sutartis, tačiau ji vykdoma netinkamai, tiekėjui ją iš esmės pažeidžiant. Pavyzdžiui, Italijos viešųjų darbų, paslaugų ir prekių pirkimų kodekso 140 straipsnyje reglamentuojama antrą vietą viešajame pirkime užėmusio dalyvio teisė tapti pirkimo nugalėtoju net ir vėlesnėje, viešojo pirkimo sutarties vykdymo, stadijoje, jeigu pirminis nugalėtojas (sutarties šalis) ją iš esmės pažeidžia ir dėl to tokia sutartis su juo yra nutraukiama. Teisės literatūroje teigiama, kad tai yra pažangus modelis, nes sudaro sąlygas rinkoje veikiantiems tiekėjams įgyvendinti sutarties vykdymo stebėseną ir esant esminiams jos pažeidimams imtis veiksmų, siekiant tapti sutarties šalimi. Nurodoma, kad taip taupomi valstybiniai ištekliai, nes geriausiai rinką išmanantys subjektai – tiekėjai patys imasi kontrolės funkcijos, taip sutaupydami valstybės administracinius išteklius Žr. Gabriela M. Racca, Roberto Cavallo Perin, “Material Amendments of Public Contracts during their Terms: From Violations of Competition to Symptoms of Corruption,” p. 289. . Neabejojama, kad tokiam modeliui įgyvendinti Lietuvoje yra būtina jo efektyvumo ir funkcionalumo analizė, tačiau pirminis vertinimas ir geroji kitų valstybių patirtis rodo, kad tai galėtų būti stiprus nacionalinės viešųjų pirkimų teisės ir sistemos patobulinimas.

 

Efektyvumas gali būti suprantamas ir kaip viešųjų pirkimų proceso (ne pasiūlymų vertinimo, bet paties proceso) naudingumas ir optimizavimas. Taigi, efektyvumu (angl. efficiency) galima siekti viešųjų pirkimų proceso optimizavimo, jo sklandumo, paprastumo, lankstumo ir administracinių išteklių taupymo.

Išvados

Analizuojama tema atliktas mokslinis tyrimas leidžia daryti tokias išvadas:

1. Viešųjų pirkimų tikslai yra svarbūs siekiant darnios ir tvarios viešųjų pirkimų sistemos. Kiekvienos valstybės (įskaitant Lietuvos), taip pat ES teisės sistema yra grindžiama konkrečiais viešųjų pirkimų tikslais, kurie, atsižvelgiant į konkrečiai sistemai keliamus uždavinius, gali būti skirtingai dominuojantys ir įgyvendinami nevienodu intensyvumu.

2. ES viešųjų pirkimų teisės sistema grindžiama lygiateisiškumo (nediskriminavimo) ir rinkos atvirumo tarptautinei prekybai tikslu. Konkurencijos užtikrinimas per se nėra tikslas, o yra priemonė tikslams pasiekti. Kiekviena valstybė narė turi teisę įgyvendinti papildomus tikslus, kuriuos ji mano esant esminius ir būtinus atitinkamiems uždaviniams įgyvendinti einamuoju periodu.

 

3. Lietuvos viešųjų pirkimų sistemoje dominuoja sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos, lygiateisiškumo (nediskriminavimo), atskaitomybės ir ypač efektyvumo tikslai. Lietuvos nacionalinė teisė itin ribotai reglamentuoja viešųjų pirkimų tikslus ir neatskleidžia jų esmės, todėl šiuos tikslus plėtoja teismų praktika, kurioje vyrauja LAT pateikiamos VPĮ teisės normų aiškinimo ir taikymo taisyklės.

4. Nacionalinis kasacinis teismas išvystė daugelį pažangių bei inovatyvių koncepcijų ir idėjų, kuriomis buvo atskleistas, išplėtotas pavienių viešųjų pirkimų tikslų turinys bei sustiprinta šių tikslų reikšmė teisės praktikoje, nepaisant to, kad pats LAT to tiesiogiai neįvardijo (pavyzdžiui, efektyvumo tikslas ir jo reikšmė). Suformuota Lietuvos teismų praktika turi stiprybių (pavyzdžiui, formalistinio požiūrio viešuosiuose pirkimuose mažinimas), tačiau tolesnis jos plėtojimas turi būti orientuotas į pagrindinių grėsmių ir silpnybių mažinimą, iš kurių pirmiausia galėtų būti paminėtas viešųjų pirkimų praktikos nenuspėjamumas ir jos sudėtingumas.

5. Lietuvos viešųjų pirkimų praktikoje turi būti siekiama tinkamos išanalizuotų tikslų pusiausvyros, kurios šiuo metu nėra: nacionalinė teisėkūra orientuoja į sąžiningumo, interesų konflikto ir korupcijos prevencijos bei atskaitomybės tikslų dominavimą, o LAT praktika – į efektyvumo tikslo vyraujantį vaidmenį. Įgyvendinti šių tikslų vienodu intensyvumu nėra galimybių, o į tai neatsižvelgiama.