Straipsnis Populiariausi XVIII amžiaus antros pusės Gardino spaustuvės leidiniai

  • Bibliografinis aprašas: Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, „Populiariausi XVIII amžiaus antros pusės Gardino spaustuvės leidiniai“, @eitis (lt), 2016, t. 685, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Jurgita Gedminienė, „Populiariausi XVIII amžiaus antros pusės Gardino spaustuvės leidiniai“, Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 211–222, ISSN 1392-0588.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universitetas.
Santrauka: XVIII a. antros pusės daugkartinių Gardino spaustuvės leidinių analizė rodo, kad svarbiame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (toliau – LDK) kultūros centre leisti tekstai savo tematika, žanrais, forma buvo gana skirtingi. Spausdinti įvairūs vertimai iš anglų, prancūzų, vokiečių kalbų, taip pat lenkiški originalai (grožiniai kūriniai, didaktiniai pamokymai, Gardino seimuose sakytos kalbos, pamokslai). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus spaustuvių (pranciškonų, jėzuitų akademijos, bazilijonų) 17 kartų perleista Mykolo Olševskio „Broma atverta ing viečnastį“ Gardine nepasirodė nei originalia lietuvių, nei verstine lenkų kalba. Ištyrus XVIII a. antros pusės Gardino spaustuvės leidinius, daroma išvada, kad tuolaik dar nauja selektyvaus skaitymo tendencija nulėmė konkrečių tekstų pasirinkimą, o kartu ir jų populiarumą. Taip pat fiksuojamas ir tuometinės LDK visuomenės praktikuotas intensyvusis skaitymo būdas (kai tas pats tekstas skaitytas daug kartų), kurį Vakarų Europoje sparčiai keitė ekstensyvusis (kai skaityta greitai ir kuo daugiau).

Pagrindiniai žodžiai: Gardino spaustuvė, vertimai, lenkiški originalai, pamokymai, pamokslai, kalbos, Apšvieta.
 

Įvadinės pastabos

XVIII a. senosios lietuvių literatūros tyrinėtojai Žr. Mikas Vaicekauskas, „Mykolas Olševskis“, 2001; „Paskutinė Valančiaus knyga“, 2004; Eugenija Ulčinaitė, Albinas Jovaišas, Lietuvių literatūros istorija, XIII–XVIII amžius, 2003. skaitomiausia, daugiausia leidimų Lietuvoje sulaukusia knyga, to meto „bestseleriu“ laiko Regulinių kanauninkų atgailos ordino vienuolio, kunigo Mykolo Olševskio (apie 1712 – apie 1779) pamokslų rinkinį „Broma atverta ing viečnastį“. Pirmasis šių dvasinių skaitinių, daugiausia skirtų mirties tematikai, leidimas (su lotyniška dedikacija) išėjo 1753 m. Vilniaus pranciškonų spaustuvėje. Be pranciškonų, šią knygą spausdino ir Vilniaus jėzuitų akademijos bei bazilijonų spaustuvės. Iki 1851 m. Broma buvo perleista 17 kartų (1753, 1759, 1764, 1766, 1777, 1779, 1785, 1789, 1793, 1795, 1799, 1806, 1811, 1824, 1846, 1847, 1851).
 

Olševskio kūrinio populiarumą galėjo lemti keli veiksniai. Pirmiausia jame suprantamai aiškintos krikščioniško gyvenimo tiesos, Bažnyčios dogmos, moraliniai prisakymai, pasitelkiant iliustratyvius pavyzdžius, paveikiai mokyta, kaip doram katalikui pridera elgtis sudėtingose gyvenimo situacijose. Patraukliai to meto „Bromos“ skaitytojui turėjo skambėti ir oponuojančios Dievo bei pasaulio aptartys. Žmogus Dievui meldėsi, pasauliui – ne, pasaulį jis privalėjo pažinti. Atvirumas Dievui buvo malda, atvirumas pasauliui – smalsumas, vedantis į nuodėmę. Tikėjimas Dievu – statiškas, saugus, o pasaulis vėrėsi nerimo, dinamizmo, naujybės, sensacijos, agresyvaus veržlumo pavidalais. Žmogaus likimo dramatizmas derintas su skeptišku erdvėlaikio vertinimu, religiniai jausmai su mirties baime, kuri XVIII a. istorinėje konkretybėje iškilo savo nenumaldomu faktiškumu Paskutiniais septyniais Lietuvos ir Lenkijos gyvavimo dešimtmečiais buvo daug visuomeninių suiručių. Skaudžius pėdsakus paliko 55 karo metai su Rusija, Švedija ir juos lydėjusios epidemijos. Septynerių metų karas (1756–1763), įvairūs vidiniai konfliktai tapo priežastimis, dėl kurių XVIII a. pradžioje Lietuvoje išmirė beveik trečdalis, o Žemaitijoje net du trečdaliai gyventojų. . Skaudžiai į tautos gyvenimą įsirėžę politiniai kataklizmai kančios bei siaubo patirtimi persmelkė ir asmeninius likimus. Tragiškas memento mori motyvas, skambėjęs dažname tekste, liudijo kasdienę nebūties grėsmę. Mirties atvirybė, nusmelkusi XVIII a. žmogaus būtį, žadino jį iš ontinio miego, skatino ieškoti asmeninės būties saugumo garantijų. Mirties asmeniškumas įasmenino ir gyvenimą, išvaduodamas jį iš rūšies ar kolektyvo bevardžio sravėjimo:

Ratawok ir tu duſie ſawa iſz amźinu muku pekłos, jałmuźnomis dawe tau Diewas ſpaſaba duok tu ir kitiems. Buk miłaſirdingas ant kitu, bet ir ſawes ne uſzmirſzk […] Ka tay pamacis źmogus kada cieła ſwieta atweſtumi nuog pakutos, o jey tu patſay prapulſi. BROMA ATWERTA Ing WIECZNASTI, PAR Atminima paskutiniu dayktu. Su spasabays Disponawoima mirsztancziu, ant śćiesliwa smercia. Su spasabays ratawojma dusziu Ciśćiu kientanciu. Teypogi ape kitus Artykułus Wieros Szwętos, su trumpays pamoksłays, ir prikłodays, isz pawożniu Authoriu iszrinktays, p. 221.
 

Daugkartiniai Vilniaus spaustuvėse išėję Olševskio Bromos leidimai paskatino pasidomėti knygos populiarumu ir kituose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės regionuose. Analizei pasirinkti svarbaus XVIII a. antros pusės LDK kultūros centro – Gardino Paskutinio Abiejų Tautų Respublikos valdovo Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) laikais Gardinas, vadintas karališkuoju, Jo Didenybės miestu, tituluotas antrąja LDK sostine, amžininkų buvo lyginamas su klestinčiais Vakarų Europos centrais. XVIII a. antros pusės Gardino, kaip svarbaus LDK kultūros ir pramonės centro, iškilimą tiesiogiai lėmė aktyvaus reformatoriaus, LDK iždininko, Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo (1733–1785) veikla (modernių reformų įgyvendinimas, manufaktūrų, mokyklų, teatro, baleto, spaustuvės steigimas). spaustuvės leidiniai. Tiriant 1774 m. Gardino seniūno Antano Tyzenhauzo įsteigtos spaustuvės produkciją (skirtingos tematikos knygas, oficialius juridinius dokumentus, Gardino seimuose sakytas kalbas, įvairias brošiūras, tuo metu itin populiaraus Tyzenhauzo teatro ir baleto repertuarus) Stanislovo Augusto Poniatovskio 1774 m. suteiktoje karališkoje privilegijoje, leidžiančioje Gardine steigti spaustuvę, buvo nuoroda, pažyminti, kad spaustuvė gali spausdinti tik lenkiškus elementorius ir religinę literatūrą (žr. Ирина Викторовна Починская, Старообрядческое книгопечатание XVIII – первой четверти XIX веков, c. 43). Tačiau spaustuvės leidinių tyrimai liudija, kad spausdinti tekstai buvo labai įvairūs. nė vieno „Bromos“ leidimo nerasta. Lenkakalbiams Gardino miesto ir jo apylinkių gyventojams galėjo būti pasiūlyta į lenkų kalbą išversta „Brama otwarta do wieczności“, tačiau šaltiniuose ir tokio leidimo nėra užfiksuota. Taigi Olševskio „bestselerio“ paieškos antroje LDK sostinėje atvedė prie XVIII a. antros pusės skaitomiausių, daugiausia kartų Gardino spaustuvėje perleistų verstinių ir originalia lenkų kalba parašytų spaudinių, kurių pristatymas bei išsamesnė analizė ir tapo šio straipsnio tikslu. Publikacijoje aptarti XVIII a. antros pusės Gardine pasirodę leidiniai anksčiau nėra tyrinėti. Jie ne tik fiksuoja Apšvietos epochos visuomenės gyvenimo ir jos kultūros atspindžius, bet ir suteikia galimybę nūdienos tyrėjui reflektuoti praeities stebėtojo poziciją, jo sąmonėje susiformavusius stereotipus, Apšvietos koreguojamus ar net iš esmės keičiamus požiūrius ir įsitikinimus.

 

Vertimai

Bibliografiniai tyrimai Žr. Белоруссия в печати XVIII столетия: библиографический указателъ на иностранных языках, 1985; Karol Estreicher, Bibliografia polska, 1888; Alodia Kawecka-Gryczowa, Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku, 1959. atskleidė, kad Gardino spaustuvėje verstinių knygų buvo leidžiama daugiau nei originalų. Išskirtinio skaitytojų dėmesio sulaukė anglikonų vyskupo, filosofo George’o Berkeley’io (1685–1753) „Informacya a cnotach y skutkach wody żywiczney“ („Informacija apie sakų vandens vertybes ir naudą“, 1779, 1781, 1784, 1785) Versta iš anglų k. Siris: Philosophical Reflexions and Inquiries Concerning the Virtues of Tar-water, and Divers Other Subjects Connected Together and Arising from One Another, 1744. 1781 m. pakartotas leidimas turi ir kitą pavadinimą Woda żywiczna na wszystkie choroby ludzkie doświadczona (Sakų vanduo visoms žmogaus ligoms išmėgintas). ir prancūzų teologo Nicolas Bergier (1715–1790) traktatas „Traktat dziejowego i dogmatycznego prawdziwej religii“ Versta iš prancūzų k. Traité historique et dogmatique de la vraie religion, 1780. („Tikros religijos istorinis ir dogmatinis traktatas“, 1783, 1786, 1795). Berkeley’io „Informacya a cnotach y skutkach wody żywiczney“ – neįprasto turinio ir tematikos knygelė, pristatanti plataus spektro filosofinius svarstymus (pradedant pušų sakų gydomosiomis galiomis ir baigiant Švč. Trejybės samprata). Veikalą galima pavadinti jatrochemijos Jatrochemija, kitaip dar vadinama medicinine alchemija, atsirado XVI a. kaip nauja alchemijos kryptis. Jos pradininku laikomas šveicarų gydytojas ir filosofas Paracelsas (1493–1541), teigęs, kad svarbiausias alchemijos uždavinys turėtų būti vaistų gamyba. traktatu, aiškinusiu iki tol nežinomą sakų vandens ruošimo būdą ir aptarusiu kone stebuklingas šio gydomojo produkto savybes. Filosofas į savo veikalą įtraukė ir kitus su pagrindine (pušies sakų vandens) tema tiesiogiai nesusijusius dalykus: Romos istoriko Suetonijaus (69–122) istorines įžvalgas, neoplatonizmo pradininko Plotino (apie 205 – apie 270) idėjas, olandų filosofo Wilhelmo Hombergo (1652–1715) teorines nuostatas, alkoholinių gėrimų žalą kūnui ir sielai, kosmologijos ir metafizikos klausimus. Berkeley’iui buvo svarbi ir krikščionybės tema. Jis atkreipė dėmesį į tai, kad krikščionybės tiesų akivaizdumą liudija ne tik jos doktrinų kilnumas, bet ir apeigų paprastumas, tiesa, pasak autoriaus, tuos liudijimus geba pastebėti tik tie, kurie yra nesutepti nuodėmės, neapakinti prietarų, kurių neslegia kvailo užsispyrimo ir klaidingų pažiūrų našta. Filosofas buvo įsitikinęs, kad kiekvienas žmogus gali rasti begales įrodymų, jog paskutinę dieną Dievas savo vaikus prikels; tuo esą galima neabejoti taip, kaip neabejojama, kad drugelio lėliukė virsta plaštake Žr. Jerzy Berkley, Informacya a cnotach y skutkach wody żywiczney, s. 115. . Kiek neįprasta, kad tokias mintis eskaluojanti knyga tapo populiari ir noriai skaitoma XVIII a. antroje pusėje – Apšvietos laiku, kai vis dažniau neigtos Apreiškimo dogmos bei tradicijos ir vis entuziastingiau šlovintas empirizmas (kaip vienintelis būdas pažinti tiesą), deizmas, ateistinė pasaulėžiūra. Berkeley’io kūrinio populiarumą galėjo lemti kelios priežastys: rūpestis krikščioniškos dorovės nuosmukiu, abejonės, kad moralę įmanu atskirti nuo tikybos ir galiausiai transcendentinio Dievo (užgožto gamtos – bedvasio mechanizmo) ilgesys. Patrauklus Apšvietos dilemas gvildenančiam skaitytojui turėjo būti ir autoriaus siūlymas gręžtis į antikos laikus, kada žmonės, užuot kliovęsi prietarais, visais įmanomais būdais veržėsi Dievop, nepaisydami to, kad Evangelijos šviesa jų kelio dar nebuvo nušvietusi.
 

Panašios priežastys galėjo lemti ir uolaus katalikybės gynėjo, enciklopedininkų Enciklopedininkais vadinti prancūzų „Enciklopedijos arba Aiškinamojo mokslų, menų ir amatų žodyno“ (pranc. l’Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonnédes sciences, des arts et des métiers) autoriai. Enciklopedija, leista 1751–1780 m., tapo vienu svarbiausių prancūzų švietėjo Denis Diderot (1713–1784) gyvenimo darbų. Be jo straipsnius šiam leidiniui rašė Voltaire’as (1694–1778), Jeanas Le Rond d’Alembert’as (1717–1783), Charles de Montesquieu (1689–1755), Jeano Jacqueso Rousseau (1712–1778) ir kt. Diderot subūrė žymiausius epochos mokslininkus, menininkus. Manoma, kad „Enciklopedija“ turėjo daugiau nei 200 bendradarbių. Įvairaus pobūdžio publikacijose buvo kritikuojama Prancūzijos valstybės santvarka, luominė nelygybė ir Katalikų bažnyčia, kvestionuotos religinės dogmos. Taip pat rašyta apie naujausius mokslinius atradimus, daug straipsnių skirta gamybai (pvz., ketaus, stiklo, popieriaus), meno ir literatūros skyriuose dėstytos naujausios estetikos teorijos, kritikuotos pasenusios pažiūros į meną. Išleidus 7 tomus „Enciklopedija“ dėl dažnų kritinių straipsnių uždrausta. Nepaisydamas draudimų Diderot pradėto darbo nemetė – iš viso buvo išspausdinta 17 tomų teksto, 11 tomų iliustracijų ir lentelių (po Diderot mirties išleisti dar 7 tomai papildymų). kritiko Bergier veikalo „Traktat dziejowego i dogmatycznego prawdziwej religii“ populiarumą. Be kita ko, prisidėjo ir tai, kad amžininkai, neišskiriant ir Bergieriui oponavusių prancūzų švietėjų (Voltaire’o ar Rousseau), šį teologą laikė garbingu ir vienu iš labiausiai išprususių katalikybė apologetų Žr. Avery C. Dulles, A History of Apologetics, p. 200. .

Dvylikos tomų Bergierio traktatas buvo skirtas katalikų religijos apgynimui ir pasipriešinimui tiems, kurie diskreditavo krikščionybės tiesas ir vertybes. Žvelgdamas iš filosofinių, istorinių ir teologinių perspektyvų, autorius nurodė, kur glūdi katalikybės stiprybė ir kaip ją derėtų saugoti. Krikščionybės kaip apreikštosios religijos tvarumą autorius regėjo Dievo ir žmogaus bendrystėje. Krikščionybę ragino priimti ne kaip išorinių formų ir bedvasių formulių rinkinį, bet kaip Kristų, kuriame atsiveria triasmenio Dievo paslaptis Žr. Nicolas-Sylvestre Bergier, Traktat dziejowego i dogmatycznego prawdziwej religii z odparciem blędów, które jej rozmaitych przedstowiano wiekach, s. 142. .

 

Originalūs leidiniai lenkų kalba

Dera pastebėti, kad nė vienas Gardino spaustuvės leidinys nebuvo tiek kartų perleistas kiek populiarioji Olševskio „Broma“. Iš dažniau spausdintų minėtini karaliaus Stanislovo Augusto favorito, poezijos ir prozos kūrinių autoriaus Ignaco Krasickio (1735–1801) herojinės poemos parodija „Monachomachia albo wojna mnichów“ („Monachomachija arba vienuolių karas“, 1778, 1781), taip pat žmogiškąsias ydas išjuokiančios „Satyry“ („Satyros“, 1779, 1784), religinių eilėraščių autorės Konstancjos Benisławskos (1747–1806) „Pieśni sobie śpiewane“ („Dainos dainuotos sau“, 1778, 1782; 1776 m. buvo išleistos Vilniuje), Gardino mokyklų moksleivių įvairiomis progomis (Stanislovo Augusto vardinių, gimimo dienos, jo apsilankymo Gardine, Tyzenhauzo vardinių ir pan.) rašytos eilės, anoniminė literatūra (pvz., dokumentinio pobūdžio pasakojimas apie valstiečių baleto trupės pasirodymus Tyzenhauzo įkurtame teatre „Balet wieśniacki na theatrum Tyzenhauza, podskarbego W.X.Lit… w Grodnie“ („Valstiečių baletas LDK iždininko Tyzenhauzo teatre… Gardine“, 1778, 1779)). Prie anoniminių spaudinių priskirtinas ir daugiausia leidimų sulaukęs pamokymų jaunoms žmonoms rinkinys „Prezent dla żon z przydatkiem niektorych reflexyi“ („Dovana žmonoms su kai kuriais apmąstymais“, 1776, 1778, 1780, 1783, 1784). Laikydami šį tekstą vienu populiariausių XVIII a. paskutinių dešimtmečių Gardino spaustuvės leidinių, aptarsime jį išsamiau.
 

Nežinomo autoriaus knygelė „Prezent dla żon“ išsiskiria tiek pasakotojo balsu, tiek tematika, taip pat yra vienas iš charakteringiausių XVIII a. antros pusės tekstų, kalbančių apie to meto pasaulėžiūrą, įsitikinimus, vertybes. Kūrinyje atsispindi bendriausi Apšvietos diskurso bruožai – vyriškumas ir racionalumas, numatyti tipiniai adresatai – dažniausiai vyrai, moterys tik tuomet, kai siekiama jas pamokyti, įteigti vyriškos racijos motyvuotus elgsenos modelius. „Prezent dla żon“ kalbantysis pasakoja vyrų giminės vardu. Atpažįstamos prancūzų filosofų, enciklopedistų, mintys, jų vyriški įsitikinimai, aiškiai disonavę su vis svarbesnes pozicijas užėmusia moterų veikla: filosofinių, literatūrinių salonų steigimu, mokslinių ir grožinių knygų vertimais (Voltaire’o širdies draugė Émilie du Châtelet (1706–1749) į prancūzų kalbą išverčia Isaaco Newtono (1642–1727) „Principia Mathematica“) bei leidyba (prancūzų astronomė ir matematikė, Prancūzijos mokslų akademijos narė Nicole-Reine Lepaute (1723–1788) parašo mokslinį traktatą, poezijos, prozos ir dramos kūrinius pradeda publikuoti anglų rašytoja Charlotte Lennox (1730–1804)), įvairių menų puoselėjimu (ryškiausias būtų vaško skulptūrų autorės ir vaško muziejaus Londone įkūrėjos Annos Marijos Tussaud (1761–1850) pavyzdys).

 

Vyriškame XVIII a. diskurse subjektas visuomet vyras, objektas – irgi vyras, retsykiais moteris. Moteris paprastai traktuojama kaip kitos (ne vyriškos) pusės atstovė, apie ją dažniausiai kalbama daugiskaitos pirmuoju asmeniu mes, siekiant pademonstruoti jos gebėjimų, pašaukimo, moralės, vertybių nepriekaištingą pažinimą. Panašūs siekiniai funkcionuoja ir anoniminėje Gardino spaustuvės leistoje knygelėje „Prezent dla żon“. Savitai modeliuojant XVIII a. anatomų ir filosofų populiarintą mintį apie moterį kaip netobulą vyrą ar vyro „kitą“ Apšvietos amžiaus filosofų svarstymai apie moterį, jos padėtį šeimoje ir visuomenėje nuodugniai aptarti žymios XX a. prancūzų mąstytojos, feminizmo teoretikės Simone de Beauvoir (1908–1986) knygoje „Antroji lytis“. Autorė analizuoja moters kitoniškumą, mitus, paverčiančius ją objektu, įtvirtinančius jos menkumą ir pasyvumą santykiuose su vyru (žr. Simone de Beauvoir, Antroji lytis, 2010). , taip pat pavyzdžiu imant Šventąjį Raštą, teigiantį nuo pat žmonijos pradžios egzistuojančius hierarchinius patriarchalinius santykius, neabejojama, kad moteris vyrui (ir ne atvirkščiai) visuomet privalo paklusti. Norint sukurti darnią šeimą, būtina subordinacija, nieko nesiskirianti nuo tos, kuri veikia bet kurioje visuomeninėje, politinėje organizacijoje:

Negalimas dalykas, kad koks susirinkimas galėtų be pavaldumo vykti. Ten, kur kiekvienas nori vadovauti, nebelieka noro paklusti, ir iš to nieko kito, išskyrus sumaištį ir pragaištingą pasileidimą, negali būti. Kada žmonės, neturintys vieni į kitus jokių teisių, geidžia susituokti ir sudaryti bendrą sąjungą, jie privalo susitarti, kuris iš jų bus viršesnis, kitaip sakant, vadovas; to reikia tam, kad jų reikalai sėkmingai klostytųsi. Prezent dla żon z przydatkiem niektórych reflexyi, s. 3.
[…]
Dėl viso to yra atsakingos moterys, turinčios taip kurti santykius, kad vadovaujama būtų tik vienos pusės, o pagarba eitų iš abiejų. […] Neabejojant tokia tiesa, reikia pasakyti, kad dėl darnos reikalingas vadovavimas daugiau priklauso vyrams nei jų žmonoms. Taigi privalu gerbti ir paisyti, kam gamta tą viršenybę priskyrė, ir ką Dievo įstatymai dėl to reikalo byloja. Ten pat, s. 6.
 

Beveik trys knygelės lapai skirti įrodinėjimams, kad moterys ir vyrai esą genetiškai užprogramuoti atlikti skirtingus vaidmenis, kad natūrali tvarka priklauso nuo lyčių hierarchijos, kurioje nuo seniausių laikų dominuoja vyrai. Pasitelkiant to meto filosofų švietėjų (Johno Locke’o (1632–1704), Rousseau) nuostatas bei gamtos ir visuomenės dėsnių interpretacijas, daroma išvada, kad moterys visais atžvilgiais yra silpnesnės už vyrus:

Taigi būtina išaiškinti, ar gamta moterims suteikė tas pačias, kaip ir vyrams, kūno ir proto galias; to reikia, kad tinkamai būtų atlikti laukiantys darbai. Reikalas aiškus – vyriškų užduočių moterims neįvykdyt. Jei taip, tuomet kam gi jas derėtų paskirti, jei ne vyrams, pačios gamtos apdovanotiems galia juos atlikti?… Vadinasi, galima daryti teisingą išvadą – veltui neeikvojant moteriškų gebėjimų, vyriškas pareigas priskirti vyrų viršenybei. Ten pat, s. 8.

Apie moterų fizinį silpnumą kalba ir žymus to meto prancūzų švietėjas Voltaire’as. 1764 m. išleistoje enciklopedinio pobūdžio studijoje „Dictionnaire philosophique“ („Filosofinis žodynas“) jis rašo:

Dažni moteris varginantys negalavimai, atsirandantys dėl pasitaikančio jų engimo, sekinančio nėštumo, būtinybės žindyti ir be atokvėpio prižiūrėti vaikus, taip pat jų kūno gležnumas daro jas netinkamas alinantiems karams ir nuožmiems mūšiams. Tiesa, kaip jau pastebėjome, beveik visais laikais ir visose šalyse būta moterų, kurias gamta apdovanojo ypatinga jėga bei drąsa ir kurios grūmėsi su vyrais ir dirbo sunkiausius darbus; betgi tokie pavyzdžiai yra reti. Voltaire, “Women. Physical and Moral.”
 

Solidarizuodamasis su racionaliai mąstančia vyrija (ją atpažįstame iš numanomo veiksnio mes), panašiai reflektuoja ir „Prezent dla żon“ autorius:

Pripažinkime, kad atsirastų labai daug moterų, už kurias vyrai tiek kūno, tiek proto galiomis, tiek įvairiomis prigimtinėmis savybėmis būtų silpnesni; tačiau nei kada buvo, nei gali būti toks didžiulis stiprių moterų skaičius, kuris galėtų mus įtikinti, kad gamta tai lyčiai viršenybę prieš vyrus būtų norėjusi suteikti. Prezent dla żon z przydatkiem niektórych reflexyi, s. 9.

Moteris privalo ugdyti tokias vertybes, kurios skatintų nepriekaištingai atlikti žmonos, motinos, namų šeimininkės vaidmenis. Su šeimos židinio saugojimu nesusijusi veikla netoleruojama ne tik vyro, bet ir visuomenės:

Kai kurios moterys elgiasi netinkamai, siekdamos gero išsilavinimo ar pavyzdingų mokslo žinių. Išsimokslinimas, tegul ir pats geriausias, tikrai nepadeda įvykdyti tų, taip reikalingų ir visuomenės pagarbą pelnančių pareigų. Ten pat.
 

Gardine leistoje knygelėje yra kai kurių panašumų su anglų filosofo Locke’o veikaluose plėtotais samprotavimais apie moters padėtį šeimoje ir visuomenėje. Locke’as pirmasis iš Apšvietos filosofų ėmė kritikuoti patriarchalinės teisės ir valdžios pamatus Žr. John Locke, Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą: antras traktatas apie valdžią, p. 46–152. . Skirtingai nei patriarchalinės teorijos šalininkai Anglų politikos teoretikas, vienas iš žinomiausių patriarchalinės teorijos kūrėjų Robertas Filmeris (1588–1653) svarbiausiame savo darbe „Patriarcha, or the Natural Power of Kings“ („Patriarchija arba prigimtinė karalių valdžia“, 1680) politinę valdžią kildina iš tėvo valdžios ir teigia, kad visi procesai, kurie vyksta šeimoje, yra politiniai. Vyrą jis laiko visavaldžiu patriarchu, kuriam privalo paklusti ir žmona, ir vaikai (žr. Robert Filmer, Patriarcha, or the Natural Power of Kings, 1680). , jis manė, kad moterys turi tas pačias prigimtines teises kaip ir vyrai. Savo traktatuose Locke’as aiškino, kad tėvų autoritetas vaikams nėra pagrįstas jokiais prigimtais hierarchiniais santykiais, tad abu tėvai traktuotini vienodai. Moderniai anglų filosofo galvota ir apie moterų švietimą: jis buvo įsitikinęs, kad nėra esminių skirtumų tarp berniukų ir mergaičių protinių gebėjimų, filosofo manymu, protas yra belytis. Locke’as sustiprino moters autoritetą šeimoje, aktualizuodamas motinos svarbą auginant ir auklėjant vaikus. Būtent Apšvietos amžiuje motinos ir vaiko ryšys įgijo iki tol ignoruotą vertę. Motinystė tapo vienintele sritimi, kurioje moteris be didelių pastangų nurungdavo nuolat pirmaujantį vyrą. Štai Voltaire’as, akcentuodamas motinystės svarbą, tvirtino, kad įvairių tautybių moterys nugyvena daug ilgesnį gyvenimą nei vyrai. Pasak prancūzų mąstytojo, šitaip pati gamta atsilygina moterų giminei už kantrybę ir vargus gimdant ir auklėjant vaikus Žr. Voltaire, “Women. Physical and Moral.” . Amžius, skelbęs ateizmo pasaulėžiūrą, propagavęs dechristianizacijos žygius, ima sakralizuoti motinos kultą. Švietėjiškame XVIII a. vyrų diskurse tėvystės sąvoka (kiek ji susijusi su vaikų ruošimu savarankiškam gyvenimui) praranda savo svabą. Vaikų auginimas ir auklėjimas tampa išskirtine motinystės prerogatyva.

 

„Prezent dla żon“ moterims taip pat rekomenduoja puoselėti motiniškus ir šeimininkavimo gebėjimus, o Locke’o pripažintą laisvę lavintis, siekti mokslo atmeta. Apskritai Locke’o samprotavimai apie moterį kaip laisvą pilietę to meto visuomenei buvo ne tik nauji, bet ir sunkiai suvokiami: nelengva buvo įsivaizduoti, kaip tenkindamasi ribotomis teisėmis ir pareigomis, negalėdama ištrūkti iš privataus šeimos gyvenimo, moteris galėjo būti laisva. Panašūs klausimai žmonoms skirtoje patarimų knygoje nekeliami. Iš anksto numaldant galimas dvejones, kelis sykius pakartojama, kad geriausiai pritaikyti savo protinius gebėjimus moteris gali (ir privalo) atlikdama tradicinį žmonos ir motinos vaidmenį. „Prezent dla żon“ autorius perima patriarchalines Locke’o nuostatas (nors jis ir propagavo modernios visuomenės modelį, tačiau šeimoje pirmenybę teikė patriarchaliniams santykiams), aiškinamas istoriškai ir grindžiamas tvarkos poreikiu:

Kai kurios tautos kadaise ne tik nepripažino moterų lygių vyrams, betgi dar neskyrė jų nuo vergų ir tarnų. […] Pasirodo, kad visų laikų papročiai ne itin nuolaidžiauja moterims, priešingai, jie liepia, kad jos visiškai paklustų savo vyrų valdžiai. Prezent dla żon z przydatkiem niektórych reflexyi, s. 12.

Ir Locke’o samprotavimai:

Tačiau vyras ir žmona, kad ir turėdami vieną bendrą rūpestį, vis dėlto skiriasi mąstymo būdu, todėl neišvengiamai kartais skiriasi ir valia. O kadangi būtina, kad kas nors turėtų galutinį sprendimą (t. y. vadovautų), tai pagal prigimtį vadovauja vyras kaip gabesnis ir stipresnis. John Locke, Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą: antras traktatas apie valdžią, p. 73.
 

Į Gardine leistų pamokymų rinkinį įkomponuojamas Locke’o požiūris dėl moterų laisvos valios priešintis įvairioms blogio ir neteisybės apraiškoms. Tai būtų kone vienintelis atvejis, kai moteriai suteikiama teisė nepaklusti vyrui:

Žmona neprivalo paklusti vyrui tada, kai jis savo elgesiu nusižengia Dievo arba žmonių įstatymams; nei vyro įsakymai, nei jo rodomas piktas pavyzdys negali priversti žmonos paniekinti Dievo įsakymus ir padorumo taisykles; tokiu atveju jokio paklusnumo jam [vyrui – J. G.] neturi būti, kadangi jis pats sukelia Viešpaties ir Valdovo pyktį ir verčia savo žmoną sunkiai nusidėti. Prezent dla żon z przydatkiem niektórych reflexyi, s. 14.

Knygoje „Prezent dla żon“ yra atgarsių ir iš Rousseau romano-traktato „Émile ou de l‘éducation“ („Emilis, arba apie auklėjimą“, 1762) Žr. Jean-Jacques Rousseau, Émile: Or, Treatise on Education, 1892. , ypač iš penktosios dalies, kurioje pasakojama Emilio ir Sophie istorija. Tiek viename, tiek kitame veikale panašiai suvokiamas moters gerumas: ji gera tuomet, kai yra anapus politikos, ir jos gerumas būtinas, norint išsaugoti kultūros ir vyro savastis. Rousseau pasisako už moters, kaip ydų ir pagundų įkūnytojos, nuolat provokuojančios vyrų paleistuvystę ir net agresiją, pašalinimą iš politinės bendruomenės. „Emilio“ autorius kalba apie pagarbą motinai, auklėjančiai patriotiškus piliečius, tačiau toji pagarba nesuteikia jai jokių teisių būti lygiaverte vyro partnere politinėje ar visuomeninėje veikloje.

 

Pamokymuose žmonoms išskirtinis dėmesys ištikimybei. Šios dorybės reikalaujama vien iš moterų, argumentuojant, kad moters neištikimybė ardo ne tik šeimos, bet ir visos visuomenės pamatus. Pateikiamas ir detalesnis šios minties aiškinimas: vyras, abejodamas dėl savo vaikų tėvystės, negali tinkamai jų auklėti (neturi tam teisės) ir praranda tėvišką interesą materialiai juos remti. „Prezent dla żon“ nurodoma, kad vaikai, užaugę „neištikimybe suteptose“ šeimose, kenčia ne tik nepriteklių, bet ir menkai pažįsta moralines bei dvasines vertybes Žr. Prezent dla żon z przydatkiem niektórych reflexyi, s. 12. .

XVIII a. europinės literatūros kontekste „Prezent dla żon“ funkcionuoja kaip vienas iš daugelio gana tipiškų vyriškos autorystės didaktinių tekstų, skirtų moterims ar apie moteris. Pakartotiniai leidimai rodo, kad tokio pobūdžio literatūra buvo aktuali ir skaitoma. Nelygybės santuokoje klausimas Apšvietos epochoje buvo ne mažiau svarbus už tuo laiku itin populiarias liberalizmo idėjas. Manyta, kad demokratiški santykiai tarp vyro ir moters bei darnus santuokinis gyvenimas yra nesuderinami dalykai. Švietėjiškos minties paradoksas – santuoka suvokiama kaip laisva valia dviejų asmenų sudaryta sąjunga, kurios privaloma sąlyga yra subordinacija.

 

Didelę dalį Gardino spaustuvės leidinių sudarė ir šiame mieste gyvenusių ar kuriam laikui atvykusių LDK Vyriausiojo Tribunolo maršalkų, seimo deputatų, pamokslininkų pranešimai ir kalbos Plačiau žr. Jurgita Gedminienė-Žąsinaitė, „Lietuviškos sąmonės neidentifikuotas LDK miestas: Antano Tyzenhauzo laikų Gardinas“, 2010. . Remiantis „Drukarze dawnej Polski“ duomenimis, vienas pirmųjų Gardino spaustuvėje išėjusių originalių tekstų buvo Lietuvos vyriausiosios mokyklos profesoriaus, žymaus LDK pamokslininko Mykolo Pranciškaus Karpavičiaus (1744–1803) 1775 m. pamokslas dedikuotas „Šviesiausiajam Tribunolui“ Alodia Kawecka-Gryczowa, Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku, s. 102. . Po metų išleista Mikalojaus Tado Lopacinskio (1715–1778), LDK Vyriausiojo Tribunolo maršalkos, įtakingo, palaikiusio artimus ryšius su karaliumi Stanislovu Augustu Poniatovskiu veikėjo, kalba Žr. Mikołaj Tadeusz Łopaciński, Mowa J. W. Im. P. Mikołaja Thadeusza Łopacińskiego Marszałka Trybunału Głoównego y Pisarza Wiełkiego W.X.Lit. miana. Żegnaiąc Trybunal przy limicie kadencyi Ruskiey, 1776. . Tais pačiais 1776 m. 1791 m. Kžyvkovskio kalbą perleido Varšuvoje įsikūrusi Petro Zavadskio spaustuvė. Gardino spaustuvė kelis kartus perleidžia visuomenei gerai žinomo publicisto, Gardino teisėjo Jono Kžyvkovskio (apie 1752–1814) svarstymus Žr. Jan Krzywkowski, Myśl Obywatela nad tym: Jeśli ma bydź u nas Sukcessya lub Elekcya Tronu?, 1776. . Dar vienas 1776 m. pakartotinių Gardino spaustuvės leidimų sulaukęs spaudinys – Vyriausiojo Tribunolo patarėjo Kazimiero Koščialkovskio Gimimo ir mirties datos šaltiniuose tiksliai nėra nurodomos, fiksuojami tik metai, kada jis buvo seimo nariu ir Vyriausiojo Tribunolo patarėju (žr. Polski słownik biograficzny, s. 101). kalba Gardino Tribunole Žr. Kazimierz Kościałkowski, Mowa przy limicie trybunału w Grodnie JW. JP. Kazimierza Kościałkowskiego Deputata Wiłkomirskiego miana w czasie iego delegacyi od Trybunału W.X Lit. z rekognicyą do N.Pana z wielką odprawioney zalete, 1776. .

 

Tyzenhauzo laikais veikusioje Gardino spaustuvėje buvo išleista ir daugiau dėmesio vertų tekstų. Publikuotos literatūros tematika, jos įvairumas bylojo apie kintančius visuomenės poreikius, glaudžiai susijusius su XVIII a. antroje pusėje prasidėjusiais modernizacijos procesais. Pastarieji subrandino naujas visuomenės grupes, vienijamas ne kilmės, tęstinumo, specifinių teisių ar privilegijų, bet bendrų interesų, patirčių ir raiškos būdų.

Apibendrinimas

Daugkartinių Gardino spaustuvės leidimų sulaukę verstiniai ir originalūs XVIII a. antros pusės tekstai nūdienos mokslinių tyrimų lauke funkcionuoja kaip reikšmingi to meto visuomenės interesų, poreikių, o neretai ir pomėgių liudijimai. Jais remdamiesi galime kalbėti apie skaitančią, taigi kultūringą (knyga – neabejotinas kultūros atributas), demonstruojančią savo kitoniškumą ar modernumą visuomenę, suvokiančią vertybinių orientacijų, leidžiančių susisteminti įgytas žinias, prisiimtas nuostatas, elgesio normas, svarbą. Aptartų leidinių populiarumas rodo ir dar vieną XVIII a. antros pusės LDK skaitančios visuomenės ypatybę – gebėjimą rinktis. Tai – demokratiškos visuomenės bruožas, Apšvietos iškeltas, tačiau pradėtas įteisinti kiek vėliau jai oponavusios Kontrapšvietos Viešoje XVIII a. antros pusės erdvėje subrendo reakcija, garsaus britų filosofo, idėjų istoriko Isaiaho Berlino pavadinta Kontrapšvieta, formavusi antinominį Apšvietos amžiaus vaizdą. Anot Berlino, pirmieji Kontrapšvietos blyksniai aiškiausiai regimi XVIII a. antros pusės Vokietijoje, ypač trijų filosofų Johanno Georgo Hamanno (1730–1788), Johanno Gottfriedo von Herderio (1744–1803) ir Friedricho Heinricho Jacobio (1743–1819) pasisakymuose ir veikaluose (žr. Isaiah Berlin, “The Counter-Enlightenment,” 2001). . Selektyvaus skaitymo tendencija veikiausiai nulėmė ir konkrečių tekstų atranką (pvz., 17 kartų Vilniaus spaustuvių perleista Olševskio „Broma“ XVIII a. antros pusės Gardine nesulaukė nei vieno leidimo).
 

Kartotinė skirtingo pobūdžio tekstų leidyba įgalina kalbėti apie LDK visuomenės praktikuotą intensyvųjį skaitymą (tokį, kai tas pats tekstas skaitomas daug kartų). Intensyvaus ir ekstensyvaus (kai skaitoma greitai ir kuo daugiau) skaitymo sąvokas išplėtojo XVIII a. prancūzų kultūros epizodus tyrinėjęs Harvardo profesorius Robertas Darntonas, savo knygoje „Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai“ Žr. Robert Darnton, Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai, 2002. kalbėjęs apie XVIII a. pabaigoje vykusią skaitymo revoliuciją – fenomeną, kai visi (net moterys ir vaikai) pradėjo skaityti. Tokio visuotinio skaitymo apogėjus sietas su vokiškuoju Leselust (skaitymo džiaugsmu), vartotojiškos visuomenės laikytu liguistu užsiėmimu, manija ar apsėdimu Žr. Lynne Tatlock, “Introduction: The Book Trade and ‘Reading Nation’ in the Long Nineteenth Century,” p. 6. . Darntono manymu, vadinamą skaitymo revoliuciją sukėlė būtent ekstensyvaus skaitymo proveržis, kada skirtingo pobūdžio knygos „ryte rytos“, ne tiek kreipiant dėmesį į jų turinį, kiek į perskaitytų puslapių skaičių Žr. Robert Darnton, Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai, p. 240–259. . Vertinant XVIII a. antros pusės Gardino spaustuvės leidinius, tenka grįžti prie jau išsakytos minties, kad Apšvietai įsibėgėjus LDK skaitanti visuomenė (Gardine spausdintos knygos pasiekdavo ir kitus LDK regionus) dažniau praktikavo intensyvųjį skaitymą, kurį Vakarų Europoje sparčiai keitė ekstensyvusis.

 

Literatūra

  • Beauvoir, Simone de, Antroji lytis, iš prancūzų kalbos vertė Violeta Tauragienė, Diana Bučiūtė, Vilnius, 2010.
  • Bergier, Nicolas-Sylvestre, Traité historique et dogmatique de la vraie religion, Paris: Moutard, 1780.
  • Bergier, Nicolas-Sylvestre, Traktat dziejowego i dogmatycznego prawdziwej religii z odparciem blędów, które jej rozmaitych przedstowiano wiekach, Grodno, t. 10, 1795.
  • Berkeley, George, Siris: Philosophical Reflexions and Inquiries Concerning the Virtues of Tar-water, and Divers Other Subjects Connected Together and Arising from One Another, Dublin: Printed by Margt. Rhames, for R. Gunne, Bookseller in Capel-Street, 1744.
  • Berkley, Jerzy, Informacya a cnotach y skutkach wody żywiczney, Grodno, 1781.
  • Berlin, Isaiah, “The Counter-Enlightenment” | Isaiah Berlin, Henry Hardy, Against the Current: Essays in the History of Ideas, Oxford, 2001, pp. 1–25.
  • BROMA ATWERTA Ing WIECZNASTI, PAR Atminima paskutiniu dayktu. Su spasabays Disponawoima mirsztancziu, ant śćiesliwa smercia. Su spasabays ratawojma dusziu Ciśćiu kientanciu. Teypogi ape kitus Artykułus Wieros Szwętos, su trumpays pamoksłays, ir prikłodays, isz pawożniu Authoriu iszrinktays. Par Kuniga MIKOŁA OLSZEWSKI Theologa Absoluta Kanaunika Regularna BB. MM. De paenitentia; su Medytacyomis ant ciełos Nedieles. Wilniuy, Drukarnye J. K. M. Akademios Societatis Jesu, 1759.
  • Darnton, Robert, Didžiosios kačių skerdynės ir kiti Prancūzijos kultūros istorijos epizodai, iš anglų kalbos vertė Osvaldas Aleksa, Vilnius, 2002.
  • Diderot, Denis (dir.), l’Encyclopédie, ou Dictionnaire raisonnédes sciences, des arts et des métiers, 1751–1780.
  • Dulles, Avery C., A History of Apologetics, San Francisco, 2005.
  • Estreicher, Karol, Bibliografia polska, t. 9, 1888.
  • Filmer, Robert, Patriarcha, or the Natural Power of Kings, 1680
  • Filmer, Robert, Patriarcha, or the Natural Power of Kings, London: Richard Chiswell, 1680 [žiūrėta 2014 m. spalio 15 d.].
  • Gedminienė-Žąsinaitė, Jurgita, „Lietuviškos sąmonės neidentifikuotas LDK miestas: Antano Tyzenhauzo laikų Gardinas“ | Senoji Lietuvos literatūra, t. 29, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2010, p. 143–164.
  • Kawecka-Gryczowa, Alodia, Drukarze dawnej Polski od XV do XVIII wieku, Wrocław, 1959.
  • Kościałkowski, Kazimierz, Mowa przy limicie trybunału w Grodnie JW. JP. Kazimierza Kościałkowskiego Deputata Wiłkomirskiego miana w czasie iego delegacyi od Trybunału W.X Lit. z rekognicyą do N.Pana z wielką odprawioney zalete, Grodno, 1776.
  • Krzywkowski, Jan, Myśl Obywatela nad tym: Jeśli ma bydź u nas Sukcessya lub Elekcya Tronu? Grodno, 1776.
  • Locke, John (Džonas Lokas), Esė apie tikrąją pilietinės valdžios kilmę, apimtį ir tikslą: antras traktatas apie valdžią, iš anglų kalbos vertė Algirdas Degutis, Vilnius: Mintis, 1992.
  • Łopaciński, Mikołaj Tadeusz, Mowa J. W. Im. P. Mikołaja Thadeusza Łopacińskiego Marszałka Trybunału Głoównego y Pisarza Wiełkiego W.X.Lit. miana. Żegnaiąc Trybunal przy limicie kadencyi Ruskiey, Grodno, 1776.
  • Polski słownik biograficzny, t. 18, 1973.
  • Prezent dla żon z przydatkiem niektórych reflexyi, w Grodnie w Drukarni J. K. Mosci, 1780.
  • Rousseau, Jean-Jacques, Émile: Or, Treatise on Education, D. Appleton, 1892 [žiūrėta 2012 m. vasario 15 d.].
  • Tatlock, Lynne, “Introduction: The Book Trade and ‘Reading Nation’ in the Long Nineteenth Century” | Lynne Tatlock, Publishing Culture and the ‘Reading Nation’: German Book History in the Long Nineteenth Century, New York, 2010.
  • Ulčinaitė, Eugenija; Albinas Jovaišas, Lietuvių literatūros istorija, XIII–XVIII amžius, Vilnius, 2003.
  • Vaicekauskas, Mikas, „Mykolas Olševskis“ | Lietuvių literatūros enciklopedija, Vilnius, 2001.
  • Vaicekauskas, Mikas, „Paskutinė Valančiaus knyga“ | Senoji Lietuvos literatūra, kn. 18, 2004.
  • Voltaire, “Women. Physical and Moral” | Voltaire, A Philosophical Dictionary, trans. William F. Fleming, University of Adelaide [žiūrėta 2014 m. gruodžio 21 d.].
  • Белоруссия в печати XVIII столетия: библиографический указателъ на иностранных языках, Cоставителъ Василевская М. Минск, 1985.
  • Починская, Ирина Викторовна, Старообрядческое книгопечатание XVIII – первой четверти XIX веков, Екатеринбург, 1994.
 

The Most Popular Releases of the Grodno Printing House in the Second Half of the 18th Century

  • Bibliographic Description: Jurgita Žąsinaitė-Gedminienė, „Populiariausi XVIII amžiaus antros pusės Gardino spaustuvės leidiniai“, @eitis (lt), 2016, t. 685, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Jurgita Gedminienė, „Populiariausi XVIII amžiaus antros pusės Gardino spaustuvės leidiniai“, Darbai ir dienos, 2015, nr. 63, p. 211–222, ISSN 1392-0588.
  • Institutional Affiliation: Vilniaus universitetas.
Summary: An analysis of the Grodno Printing House releases in the second half of the 18th century shows that among the texts of multiple publication, those that appeared in Grodno, a cultural center of the Grand Dutchy of Lithuania, were of different themes, genres, and forms. Various translations from English, French, German, as well as original publications in Polish, such as works of fiction, didactic teachings, speeches delivered in the Grodno Sejm, and religious sermons, were printed in the Grodno Printing House. It must be pointed out that the most popular Lithuanian book of the 18th century, Mykolas Olševskis’ Broma atverta ing viečnastį, which was republished 17 times by different Vilnius printing houses (e.g., the Franciscans’, the Jesuit Academy’s, and the Basilians’), was not released in Grodno. Neither an original edition of Broma, nor its translation into Polish appeared there. Investigating Grodno Printing House releases enabled us to draw the conclusion that the choice and the popularity of certain texts depended on a new tendency of selective reading. Another conclusion is that in the Grand Duchy of Lithuania people in the second half of the 18th century most often practiced intensive reading which in Western Europe had been rapidly replaced by the extensive one.

Keywords: Grodno Printing House, translations, Polish originals, teachings, sermons, speeches, Enlightenment.