Teigiamos sovietmečio išugdytos savybės, veikiančios emigracijoje kaip konstruktyvi jėga – ir apsukrumas, išradingumas, sugebėjimas išsisukti iš kiekvienos situacijos: „Londone, kaip ir kitur anapus gimtinės, rytų europiečiai sugeba sužaisti akį netgi tuo atveju, jei vietoj kortų gauna šachmatų figūras, be to, biliardo čempionate ir pagal šaškių taisykles“ (Lacytis, p. 85). Jeigu tenka badauti – randamas konteineris su daržovių ir gaiviųjų gėrimų atliekomis, jei netenka lėšų – uždarbiauja gatvėje grodamas gitara, jeigu iškrausto iš buto už nesumokėtą nuomą – išsikelia gyventi į palapinę pamiškėje kaip „ekobomžas“ ir pan. Kitos emigracijoje ne mažiau pravarčios savybės, priskirtinos sovietijos išugdytam charakterio tipui – ištvermingumas, kantrumas: „palyginus su šiais jautruoliais, lietuviai yra atsparūs tarsi uola ir kantrūs tarsi pats dievas“ (Fomina, p. 191). Dešimtmečiais gyvendami nepalankiomis sąlygomis, stokodami laisvės veikti ir reikštis, rytų europiečiai užsigrūdino ir išpuoselėjo prieštaringas, net priešingas savybes, kurios jiems pasitarnauja kaip išlikimo garantas tokioje pat nesvetingoje emigracijos aplinkoje.

Imagologinis maskaradas

Imagologija romanuose veikia ir Kunderos konceptualizuota platesne vaizduotės triumfo prieš tikrovę prasme. Pasinaudojant Kunderos formuluote, „trivialumas – tai radikali suliesėjimo dieta. Daiktai netenka devyniasdešimties procentų prasmės ir tampa lengvi“ Milan Kundera, Nemirtingumas, p. 136. . Daiktų esmė darosi atributinė, pažįstama tik iš formaliųjų fasadinių požymių, o realybė performatuojama atitinkamų specialistų.

Emigracijoje imagologija skleidžiasi kaip žmogaus sukeistinimo, kaukės ir substituto principas. Popovo romanas atskleidžia, kad rytų europiečių kelias į Europos visuomenę – įvairiapusis imagologinis procesas. Smegenų plovyklos funkciją čia atlieka viešųjų ryšių agentūra, kuri gamina „tikras“ istorines asmenybes, taip skleisdama socialiniame lauke fikcijas ir apgaulę. Ypač ilga ateitis prognozuojama įvaizdžių fabrikėlio profesionalų sukonstruotam ir į masinę apyvartą paleistam personažui „princesė Diana“. Šios teminės lėlės vaidmenį agentūroje gauna bulgarė Katja (prieš tai šį darbą dirbo čekė, lietuvė). Buvusi striptizo šokėja siekia priartėti prie princesės Dianos esmės, iškilti į karališkąsias aukštumas bent imagologiškai, pakeisdama identifikacijos kaukę (rytų europiečių moterų pamėgtas pelenės mitas).

Popovas kaip tikras rytų europietis imagologinę britų mitokūrą pajungia groteskui, pašiepdamas Anglijoje įsigalėjusį stabų kaldinimo kultą. Į Bulgarijos ambasados koncertą atvykusi Britanijos karalienė ir visa jos garbinga svita netikri – tik viešųjų ryšių agentūros pasamdyti ir atitinkamai nugrimuoti aktoriai. Tikruosius žmones pakeičia suprojektuoti jų vaidmenys, simuliacinis pasaulis ir antrinė realybė pateikiami kaip tikrovės substitutas. Naujojo pasaulio kūrėjai imagologai pajėgūs rafinuotai maustyti, sukeisti vietomis priešingas socialines hierarchijas ir funkcijas – populiariąją kultūrą ir aukštąją kultūrą (diplomatų aplinka), žemiausią socialinę pakopą (striptizo šokėja) ir karališkuosius sluoksnius.

Satyrinis Popovo užmojis ir vaizdinija sykiu pašiepia ir pačių bulgarų bukumą bei snobizmą. Diplomatai iš Bulgarijos (kur dėl visagalio blato vietinio funkcionieriaus žmona yra garsiausia šalies dainininkė) nesuvokia Britų imperijos masto, jų visuomenės socialinės struktūros ir griežto vaidmenų pasiskirstymo, todėl gerokai perdeda savo įsivaizduojamą svarbą ir nuoširdžiai įtiki, kad eilinės ambasados nereikšmingame koncerte gali apsilankyti tikroji karalienė, o renginiu susidomėti BBC televizija. Buvusio soclagerio šalies atstovų savivaizdis neadekvatus, jie nenujaučia savo tikrosios vietos britų nacionalinėje vaizduotėje. Siekį prilygti civilizuotoms valstybėms rašytojas ironizuoja simuliacinio padirbinio įvaizdžiu parodoje „Higiena bulgarų žemėse“ – neva bulgarai išrado klozeto puodą, kuris iškastas kaip VII a. archeologijos artefaktas, ir yra pirmasis vandeniu nuleidžiamas klozetas žmonijos istorijoje (Vakarų Europoje jis atsiras tik po tūkstantmečio).

Nevienodo intensyvumo imagologiniai įvaizdžiai susiduria Čepaitės romane, galima įžvelgti jų kompleksiškumą ir tam tikrą gradaciją. Pramoginio klubo veiklos pobūdį išduoda iškaba „Red&Hot“ („Raudona ir karšta“) – tiesioginė erotinė užuomina, bet už to slypi tikras nusikaltimas – vaikų tvirkinimas. Kai Godos draugės dukra patenka į sutenerių pinkles, paaiškėja, kad klubas yra nepilnamečių prostitucijos priedanga. Šie įvaizdžiai susiję su nusikalstamo pasaulio principais ir posovietinių subjektų įpročiu slėpti, maskuoti, veikti prisidengiant svetimais vardais ir fiktyviomis firmomis. Kamufliažinėje Ruslano įmonėje dirbanti Goda buvo pripratusi „suktis išgalvotų vardų, prasimanytų gyvenimo istorijų, melagingų draugysčių ir pakeistų išvaizdų pasaulyje“ (Čepaitė, p. 127).

Kaip gali būti manipuliuojama žmonių nacionaliniais jausmais ir nostalgiškais poreikiais atskleidžia maisto imagologija – prasti produktai yra tik pigios gimtinės valgių kopijos, surogatai, bet „emigrantai džiaugėsi ir tuo; jie jau seniai buvo pamiršę patiekalo pirminį skonį ir atsiminė tik įpakavimą“ (Popovas, p. 39). Pajuokiami nevykę bulgarų virėjo kulinariniai gebėjimai, atsinešti iš ne itin kulinariškai rafinuoto socialistinio pasaulio. Iš Bulgarijos atvykęs mužikas virėjas nežino britų kulinarijos standartų – kad sumuštinio skersmuo paprastai proporcingas šeimininko padėčiai visuomenėje, „kol sumuštiniai paprasčiausiai pradingsta, t. y. ore plevena tik sumuštinio idėja, o iš tiesų patiekiamas tiktai sausas šampanas laaabai! siaurose taurėse“ (Popovas, p. 134). Taigi, nelieka nė realybės krislo – tik reprezentacijos efemerija. Per priėmimą ambasadoje išgirdę vietinių nuosprendį, kad „su tokiais sumuštiniais jūs į Europą nepakliūsit“ (Popovas, p. 134), bulgarai kritiką priima tiesiogiai ir imasi priemonių, kad prilygtų kvalifikuotiems virėjams ir atitiktų aukštosios visuomenės standartus. „Foreign Office“ priėmime sumuštiniai tokie dailūs ir dieviškai skanūs, kad bulgarų ambasadorius persipiešia jų parametrus ir perduoda eskizą ambasados virėjui (deja, sumuštinio formato logika virėjui nepaaiškėja ir imituotas rezultatas nė iš tolo neprimena originalo). Plikas mėgdžiojimas apgailėtinas, praeitis nenusipurtoma kaip nuo žąsies vanduo, o tuo pačiu pabrėžiamas mąstymo bukumas. Bulgarijos ambasadorius nevengia kitų diplomatų akivaizdoje užbaubti: „Mes esam europiečiai!“ (Popovas, p. 150), bet pliką deklaraciją bemat nušluoja „platus slaviškas gestas“, kuriuo jis kviečia aukšto rango svečius. Aristokratiškas britų solidumas ir įgimtos manieros prie socialistinio bloko standartų pratusiems bulgarams sunkiai įsisavinami. Akivaizdu, kad Vakarų diplomatai, savo ruožtu, žiūri į Rytų Europą rezervuotai ir ne itin trokšta savo gretose matyti probleminio regiono šalių: Europos pasitarime „nemielai žiūrėjo į šį drumstą degtinės, palinkos ir vynuogių rakės kokteilį, kurį jiems teks nuryti“ (Popovas, p. 106). Bulgarai bando išoriškai atitikti europinį „lygį“, bet jiems nepavyksta net imituoti britų elegancijos ir inteligencijos, jau nekalbant apie giluminių k(l)odų perpratimą ar jų perėmimą. Europietiškumas ir bulgariškumas lieka dvi prasilenkiančios mentaliteto plotmės.

Išvados

Pasitelkus tris baltų ir vieną bulgarų romaną išryškėjo, kad panaši politinė, istorinė, ekonominė padėtis leidžia identifikuoti bendrą rytų europiečio sutelktinį tipą. Kūriniuose taip pat gausu tiesioginių ir netiesioginių nuorodų į bendrą pokomunistinio bloko šalių patirtį, kad galima kalbėti apie kolektyvinį (po)komunistinį identitetą kaip tapatinimo(si) pagrindą. Išorinis pasipriešinimas sovietiniam paveldui emigruojant nepaneigia giluminių jo apraiškų socialinėje bei kultūrinėje atmintyje ir paliudija, kad vis dar neišsigydyta nuo sovietinės praeities ir socialistinės indoktrinacijos.

Užsieniečiai, savo ruožtu, irgi nėra objektyvūs, vertina pokomunistinio bloko šalių atstovus aprioriškai tendencingai ir stereotipizuotai. Iš išorės primetamas neigiamas hetero įvaizdis (rytų europietis – beteisis, beveidis, antrarūšis) dar labiau sukomplikuoja pažeistą (e)migranto identiteto pagrindą ir traumuotą savivoką.

Kita vertus, ir tyrėjui nevalia įvaizdžius vertinti vienareikšmiškai, todėl straipsnyje mėginta parodyti dileminį imagemos pobūdį, kai tam tikra charakteristika gali turėti ir teigiamą, ir neigiamą krūvį priklausomai nuo situacijos. Sovietmečio išugdyti bruožai skirtinguose kontekstuose suvoktini poliariškai (pvz., patikimumas / neiniciatyvumas, kantrumas / nusižeminimas ir pan.). Taip pat galima įžvelgti mažųjų tautų solidarumą ir jų priešpriešą imperiniams tautų dariniams.

Aptartos literatūrinės reprezentacijos signalizuoja, kad lietuvius ir latvius emigracijoje labiau sieja bendras socialinis politinis Rytų bloko patyrimas, jo sąlygoti psichologiniai nacionalinio charakterio įspaudai ir juodadarbių lemtis, o ne etninis (baltiškas) bendrumas.

Literatūra

• Aleksandravičius, Egidijus, Karklo diegas: Lietuvių pasaulio istorija, Vilnius: Versus aureus, 2013.
• Balčius, Jonas, Dorovinio lietuvių identiteto prigimtis ir prasmė, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2005.
• Barcevičius, Egidijus; Dovilė Žvalionytė (sud.), Užburtas ratas? Lietuvos gyventojų grįžtamoji ir pakartotinė migracija, Vilnius: Vaga, 2012.
• Čepaitė, Zita, Londono vėjas, Vilnius, Alma littera, 2013.
• Donskis, Leonidas, Pilietinė visuomenė ir jos priešai: autoritetas, tiesa ir viešoji erdvė XXI amžiaus Lietuvoje, Vilnius: Versus aureus, 2004.
• Florida, Richard, The Rise of the Creative Class, Revisited, New York: Basic Books, 2012.
• Fomina, Aleksandra, Mes vakar buvom saloje, Kaunas: Kitos knygos, 2011.
• Kavolis, Vytautas, „Lietuviai, komunizmas ir tautinis charakteris“ | Metmenų laisvieji svarstymai, Vilnius, Vaga, 1993.
• Kundera, Milan, Nemirtingumas, Vilnius: Tyto alba, 2003.
• Lācītis, Vilis, Strojka ar skatu uz Londonu, Rīga: Mansards, 2010.
• Leerssen, Joep, “Character (Moral)” | Imagology: The Cultural Construction and Literary Representation of National Characters. A Critical Survey, Amsterdam-New York: Rodopi, 2007.
• Leerssen, Joep, “History and Method” | Imagology: The Cultural Construction and Literary Representation of National Characters. A Critical Survey, Amsterdam-New York: Rodopi, 2007.
• Leerssen, Joep, “Image” | Imagology: The Cultural Construction and Literary Representation of National Characters. A Critical Survey, Amsterdam-New York: Rodopi, 2007.
• Leerssen, Joep, “Nation, Ethnie, People” | Imagology: The Cultural Construction and Literary Representation of National Characters. A Critical Survey, Amsterdam-New York: Rodopi, 2007.
• Martinkus, Vytautas, „Įvadas“ | Lietuviškumo ribos: tautinių vertybių kaita XX a. pabaigos – XXI a. pradžios lietuvių (e)migrantų autorių literatūroje, Vilnius: Edukologija, 2013.
• Popovs, Aleka, Misija Londonā, Rīga: Jāņa Rozes apgāds, 2012.
• Savukynas, Virginijus, „Laisvės slenksčiai: pobaudžiavinės ir posovietinės jausenos Lietuvoje“ | Lietuvių tautos tapatybė: tarp realybės ir utopijos, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.
• Spiering, Menno, Englishness: Foreigners and Images of National Identity in postwar literature | Studia Imagologica 5, Amsterdam-Atlanta: Rodopi, 1992.

The Eastern European Syndrome in Contemporary (E)migration Narratives

Summary. Employing the notion of imagology as a general imitational principle in modern-day society (Milan Kundera) and the concepts of hetero-image, self-image, and imageme introduced by literary imagology (Joep Leerssen), this article focuses on literary representations of Eastern Europeans in the latest wave Lithuanian, Latvian and Bulgarian émigré narratives. The selected narrative corpus includes four émigré novels generated in Britain: Vilis Lacitis’ Stroika with the view to London (2010), Alek Popov’s Mission in London (2012), Aleksandra Fomina’s We visited the island yesterday (2011) and Zita Čepaitė’s The breeze of London (2013). In discussing several manifestations of emigrants from the post-communist bloc, the author of the article concludes that the inherited patterns of Soviet mentality determine a similar structure of characters’ consciousness, identical personal values, and motivational mechanisms that bear witness to a common stock type “Eastern European.” This is a certain social type with an entire preconceived repertoire of stereotypical images describing a subject of post-Soviet descent. This subject appears in émigré narratives as an inferior working-class figure with low self-esteem, a person of no reputation guided by amorality and aggressiveness. People from the former Soviet bloc perceive themselves and are perceived by local British (Western European) natives mostly in negative terms. Although, at first glance, all the personal and national characteristics of homo postsovieticus appear to be negatively charged, in every unfavorable estimation there lay a positive imageme counterpart that can be activated at any given moment (e. g., passiveness/faithfulness, self-humiliation/patience, primitiveness/honesty, etc.).

Keywords: imagology, self image, hetero image, Eastern European, Soviet mentality, émigré literature, novel.