Straipsnis Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę

  • Bibliografinis aprašas: Deividas Soloveičik1), Karolis Šimanskis2), „Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę“, @eitis (lt), 2016, t. 711, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Deividas Soloveičikas, Karolis Šimanskis, „Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas pagal Europos Sąjungos ir Lietuvos teisę“, Teisė, 2012, nr. 83, p. 98–117, ISSN 1392-1274.
  • Institucinė prieskyra: 1) Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedra, 2) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyrius.
Santrauka: Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas, kaip tiekėjo teisių gynimo priemonė vykdant viešuosius pirkimus, yra svarbus teisinis elementas, siekiant plėtoti veiksmingą teisių gynimo priemonių sistemą. Todėl tik laikas lėmė, kada šis institutas bus įtvirtintas Europos Sąjungos ir valstybių narių, įskaitant Lietuvos, viešųjų pirkimų teisėje. Siekiant didžiausio teisinio efekto įgyvendinant viešojo pirkimo sutarties negaliojimo institutą, yra svarbu lyginamuoju požiūriu ištirti, kokios yra šios priemonės teisinės kaitos prielaidos, kaip ji reglamentuojama Europos Sąjungos ir nacionalinėje viešųjų pirkimų teisėje, kokių tikslų siekiama tokiu teisiniu reguliavimu ir kokią įtaką toks reglamentavimas turi bendrai tiekėjų teisių gynimo sistemai. Tai ir yra aptariama šiame moksliniame straipsnyje.

Pagrindiniai žodžiai: viešasis pirkimas, sutarties negaliojimas, Europos Sąjungos teisė, Lietuvos teisė.
 

Įvadas

Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo Žr. 3. Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, Valstybės žinios, 1996, nr. 116-4321, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais (toliau – VPĮ) V skyriaus nuostatose kaip viena iš galimų tiekėjo pažeistų teisių gynybos priemonių įtvirtinta teisė kreiptis į teismą dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia (VPĮ 93 str. 1 d. 4 p.). Tokia įstatyme atskirai įtvirtinta tiekėjo teisė ginti tariamai pažeistas savo teises dėl neteisėtų perkančiosios organizacijos veiksmų siejama su VPĮ įgyvendinamais Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais – 1989 m. gruodžio 21 d. Tarybos direktyva nr. 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo Žr. Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, OL L 395, 30/12/1989. (toliau – Direktyva nr. 89/665), kurią iš dalies pakeitė 2007 m. gruodžio 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2007/66/EB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo Žr. Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, 2007 m. gruodžio 20 d. Europos Sąjungos oficialus leidinys, L 335/3. (toliau – Direktyva nr. 2007/66) (toliau kartu – Klasikinio viešųjų pirkimų sektoriaus peržiūros direktyvos ar Peržiūros direktyvos). ES lygmeniu šioje publikacijoje analizuojama tiekėjų teisių gynimo vykdant viešuosius pirkimus priemonė pozityviojoje teisėje buvo įtvirtinta vėliau, nei tai buvo padaryta Lietuvoje. Nacionalinėje teisėje viešojo pirkimo sutarčių negaliojimo institutas kito dėl gausios Lietuvos teismų praktikos, kurioje buvo pasisakoma dėl būtinų įgyvendinti teisinių padarinių, teismams nustačius imperatyviuosius VPĮ pažeidimus, padarytus perkančiųjų organizacijų. Todėl viešojo pirkimo sutarties negaliojimas (angl. Ineffectiveness) kaip teisių gynimo priemonė yra svarbus ir aktualus tyrimo objektas dėl kelių priežasčių. Pirma, mokslinis tyrimas viešojo pirkimo sutarties negaliojimo tema yra svarbus siekiant apžvelgti ir įvertinti, kaip ši teisių gynimo priemonė vystėsi ne tik ES teisės lygmeniu, bet ir Lietuvos teisėje, įvertinant tai, kad iki tol, kol ši priemonė buvo įvirtinta VPĮ, ji jau buvo gausiai taikoma Lietuvos teismų. Antra, svarbu įvertinti, kokia yra analizuojamos tiekėjų teisių gynimo priemonės aprėptis pagal VPĮ, lyginant šio įstatymo teisės normas su Peržiūros direktyvose įtvirtintais reikalavimais. Šie aktualūs klausimai ir yra gvildendami šioje mokslinėje publikacijoje.
 

Straipsnyje analizuojamas viešojo pirkimo sutarties negaliojimas kaip tiekėjų teisių gynimo priemonė pagal ES ir Lietuvos viešųjų pirkimų teisę. Pirmoje publikacijos dalyje yra tiriami su tema susiję ES teisės aktai, o antrojoje – VPĮ teisės normos. Darbo pabaigoje pateikiamos autorių padarytos remiantis teisiniu tyrimu išvados. Būtina pažymėti, kad šioje publikacijoje nėra analizuojama viešojo pirkimo sutarties negaliojimo kaip teisių gynimo priemonės kaita Lietuvos teismų praktikoje, siekiant šią su tema susijusią mokslinio tyrimo dalį publikuoti kitame moksliniame šio darbo autorių parengtame straipsnyje.

Rengiant šią publikaciją buvo remiamasi ES ir nacionaliniais norminiais teisės aktais, moksline literatūra, teisės doktrina ir aktualia teismų praktika.

1. Europos Sąjungos reguliavimas

1.1. Direktyva nr. 89/665

Direktyvos nr. 89/665 nuostatomis subjektams, suinteresuotiems viešojo pirkimo sutarties sudarymu, nustatytas minimalusis apsaugos standartas ir bendrieji viešojo pirkimo peržiūros procedūrų kriterijai, kuriuos turi atitikti nacionalinėse teisės sistemose nustatytos peržiūros procedūros, kad užtikrintų Europos Sąjungos teisės reikalavimų sudarant viešojo pirkimo sutartis laikymąsi Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-315/01, GAT, [2003] ERC I-6351. . Direktyvoje nr. 89/665 įtvirtintas tiekėjų apsaugos standartas apima tris pagrindinius elementus: pirma, nepriklausomas peržiūros institucijas Peržiūros direktyvose nustatyta, kad peržiūros procedūrose tiesiogiai ar netiesiogiai gali dalyvauti teisminė institucija, t. y. arba pati peržiūros institucija būtų teisminė, arba jei peržiūros institucija nėra teisminė, jos sprendimą būtų galima apskųsti teismui, žr. taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos nr. 3K-7-304/2011). , antra, minimalų subjektų, galinčių skųsti perkančiosios organizacijos sprendimus, ratą Valstybės narės užtikrina, kad, remiantis išsamiomis taisyklėmis, kurias gali nustatyti valstybės narės, būtų įmanoma taikyti peržiūros procedūras bent jau kiekvienam suinteresuotam asmeniui, kuris nori arba norėjo, kad su juo būtų sudaryta tam tikra viešojo prekių pirkimo arba viešojo darbų pirkimo sutartis ir kuris dėl tariamo pažeidimo rizikavo ar rizikuoja patirti žalą (Direktyvos nr. 89/665 1 str. 3 d.). ir, trečia, minimalų peržiūros institucijų įgaliojimų, kuriais šie subjektai galėtų pasinaudoti, sąrašą Žr. Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, OL L 395, 30/12/1989. .

 

Dėl Direktyvoje nr. 89/665 įtvirtintų tiekėjų teisių gynybos būdų valstybės narės savo nacionalinėse teisės sistemose privalėjo nustatyti, kokiu būdu jie bus įgyvendinti, t. y. kaip tiekėjai galės jais pasinaudoti. Pozityvioji valstybių narių pareiga įtvirtinti tiekėjų teisių gynybos instrumentus įgyvendintina autonomiškai, tačiau taip, kad sukurtos nacionalinės peržiūros procedūros leistų tiekėjams veiksmingai pasinaudoti teisių, garantuojamų klasikinio sektoriaus viešųjų pirkimų direktyvos nr. 2004/18, gynyba šios pažeidimo atveju Apie peržiūros procedūrų veiksmingumo principą plačiau žr. Deividas Soloveičikas, „Efektyvumo principas ir laikinosios apsaugos priemonės bei žalos atlyginimas kaip tiekėjų gynimo priemonės vykdant viešuosius pirkimus“, p. 67–85. .

Pagal Direktyvą nr. 89/665 peržiūros institucijoje tiekėjų keltini reikalavimai jiems negarantavo teisės reikalauti pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, nes tokie įgaliojimai expressis verbis peržiūros institucijoms nebuvo suteikti. Nors Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 1 dalies b punkte nepateiktas išsamus galimų skųsti perkančiosios organizacijos sprendimų sąrašas ir, remiantis Teisingumo Teismo praktika Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-81/98, Alcatel Austria ir kt., [1999], ERC I-7671. , skųstini bet kokie perkančiosios organizacijos sprendimai, kuriais yra pažeista Europos Sąjungos teisė viešųjų pirkimų srityje arba ją įgyvendinanti nacionalinė teisė, neatsižvelgiant į tai, kokia yra skundžiamų sprendimų prigimtis ir turinys, tačiau pats sutarties sudarymas neįeina į skųstinų sprendimų apimtį, nes tai nėra sprendimas pagal šios teisės normos prasmę, bet sprendimo (kurį ir galima skųsti) sudaryti sutartį rezultatas Šiame sprendime Teisingumo Teismas konstatavo, kad pagal Direktyvos nr. 89/665 nuostatas skiriamos dvi skirtingos – prieš ir po sutarties sudarymo – stadijos, kurioms taikomos netapačios direktyvos nuostatos (atitinkamai 2 str. 1 d. b p. ir 6 d.). Be to, Teisingumo Teismo teigimu, tam, kad būtų galima veiksmingai pasinaudoti perkančiosios organizacijos sprendimų apskundimo procedūromis, tarp šių stadijų turi būti tam tikras laiko tarpas, t. y. laiko atžvilgiu šios stadijos neturi sutapti, nors tai tiesiogiai direktyvoje nenustatyta. .

 

Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad nacionaliniuose teisės aktuose gali būti nustatyta, kaip ir ar apskritai peržiūros institucija spręs dėl viešojo pirkimo sutarties. Taigi pagal Direktyvą nr. 89/665 tiekėjų teisė siekti viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia, priešingai nei kiti jų pažeistų teisių instrumentai, priklausė nuo valstybių narių valios ją nustatyti nacionalinėmis teisės normomis, o negalėjimas tokia teise pasinaudoti de jure (pagal teisinį reguliavimą) ar de facto (pagal susiklosčiusią praktiką) nelemtų netinkamo Direktyvos nr. 89/665 įgyvendinimo, t. y. pripažinimo, kad nacionalinė peržiūros procedūra neužtikrina veiksmingos tiekėjų pažeistų teisių gynybos.

Nacionalinėms peržiūros procedūroms nustatyti lygiavertiškumo ir veiksmingumo principai Pagal Teisingumo Teismo praktiką Europos Sąjungos teisės nepažeidžia tai, kad nacionaline teise būtų reguliuojami tam tikri peržiūros procedūros aspektai, kurie nereglamentuojami peržiūros direktyvomis, tačiau nacionalinės procesinės taisyklės neturi būti mažiau palankios nei taikomos panašiems iš nacionalinės teisės sistemos kylančių teisių apsaugai numatytiems ieškiniams (lygiavertiškumo arba ekvivalentiškumo principas) ir dėl jų naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis neturi tapti praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas (veiksmingumo principas) (Žr. Teisingumo Teismo 2002 m. birželio 18 d. sprendimą HI, C-92/00; 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą Universale-Bau ir kt., C-470/99; kt.). Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 6 daliai netaikytini, nes tokia galimybė (riboti peržiūros institucijų įgaliojimus) expressis verbis įtvirtinta šiame Europos Sąjungos teisės akte ir ja valstybės narės arba pasinaudojo, arba ne. Dėl to peržiūros institucijų įgaliojimų susiaurinimas pagal Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalį tik žalos atlyginimu ją patyrusiems tiekėjams teisėtas, nesvarbu, kad panašių teisinių santykių ginčuose ieškovai gali reikalauti neteisėtai sudaryto sandorio nuginčijimo. Kita vertus, kai valstybės narės nuspręsdavo apriboti tiekėjų teisę reikalauti viešojo pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia, jos, kaip tokio ribojimo atsvarą, turėjo įtvirtinti veiksmingą nuostolių atlyginimo mechanizmą, kuris neturėtų būti mažiau palankus nei kituose panašiuose teisiniuose santykiuose.

 

Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į tai, jog valstybės narės pagal Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalį po sutarties sudarymo galėjo susiaurinti peržiūros institucijos įgaliojimus Manytina, kad Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalies nuostata – tuometę Europos Bendriją sudariusių valstybių narių kompromisas, atsižvelgiant į kai kurių iš jų, pavyzdžiui, Prancūzijos, teisinio reguliavimo ypatumus, susijusius su valdžių padalijimo principu, kuris tose valstybėse buvo aiškinamas ir taikomas taip, kad teismai bent iš dalies buvo ribojami vykdomajai valdžiai pateikti nurodymus, inter alia įpareigoti nutraukti sutartį (žr. plačiau Teisingumo Teismo generalinio advokato Yves Bot 2009 m. spalio 27 d. išvadą byloje Wall, C-91/08). apribojant juos tik žalos atlyginimu visiems dėl pažeidimo nukentėjusiems asmenims, toks įgaliojimų susiaurinimas galėjo būti priešpriešintas tiekėjo nenaudai tik tokiu atveju, kai ieškinys paduotas po sutarties sudarymo Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-448/01, EVN ir Wienstro, [2003] ERC I-14527. . Priešingu atveju peržiūros institucijos galėjo naudotis visais įgaliojimais pagal Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio a, b, c punktus. Vis dėlto anuomet Europos Sąjungos lygiu nesant įtvirtintų atidėjimo terminų, per kuriuos tiekėjai galėtų pateikti ieškinį prieš sutarties sudarymą, ar kitų suderintų veiksmingų peržiūros instrumentų, įskaitant ir sutarties pripažinimą negaliojančia, peržiūros institucijų įgaliojimų susiaurinimas pagal Direktyvą nr. 89/665 bent jau de facto, o dažnai ir de jure egzistavo.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nors pagal Direktyvą nr. 89/665 valstybės narės galėjo išsaugoti neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį, tačiau 2 straipsnio 6 dalies nuostatos nereiškė, kad jos taip galėjo įtvirtinti ar praktiškai įgyvendinti absoliutų tokios sutarties stabilumą, nepaisant to, jog paprastai šis stabilumas buvo grindžiamas pacta sunt servanda principu ar sutarties šalių teisėtų lūkesčių apsauga. Vis dėlto tai, jog negalima visais atvejais išsaugoti viešojo pirkimo sutarties, sudarytos pažeidžiant pamatines Europos Sąjungos teisės nuostatas, galiojimą, grindžiamas ne privačiais konkretaus besiskundžiančio dalyvio interesais, o viešuoju interesu užtikrinti tinkamą, teisėtą ir nesuvaržytą Europos Sąjungos vidaus rinkos gyvavimą, todėl tai nelaikytina tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemone.

 

Vadovaujantis Teisingumo Teismo praktika dėl valstybių narių įsipareigojimų nevykdymo viešųjų pirkimų srityje, pripažįstama, kad remiantis Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalimi valstybėms narėms leidžiama palikti galioti sutarčių, sudarytų pažeidžiant Europos Sąjungos direktyvas viešojo pirkimo sutarčių sudarymo srityje, padarinius ir ginami subrangovų teisėti lūkesčiai, tačiau jos taikymas negali lemti perkančiosios organizacijos elgesio trečiųjų šalių atžvilgiu pripažinimo atitinkančiu Europos Sąjungos teisę po tokių sutarčių sudarymo, nes būtų susiaurintas vidaus rinką įsteigiančių nuostatų taikymo veiksmingumas Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-20/01 ir C-28/01, Komisija prieš Vokietiją, [2003] ERC I-3609. .

Valstybių narių pareiga, Teisingumo Teismui konstatavus įsipareigojimų pagal Europos Sąjungos teisę nevykdymą, nutraukti viešojo pirkimo sutartis, sudarytas pažeidžiant atitinkamas viešųjų pirkimų direktyvų nuostatas (pvz., sutartis sudaryta nepaskelbus apie pirkimą, pirkimo sąlygose įtvirtintos tiekėjus diskriminuojančios nuostatos), kildinama iš buv. ES sutarties 228 straipsnio (dab. SESV 260 str.), pagal kurį tokia valstybė narė privalo imtis visų būtinų priemonių Teisingumo Teismo sprendimui įvykdyti. Žinoma, ne visais Europos Sąjungos teisės viešųjų pirkimų srityje pažeidimo atvejais viešojo pirkimo sutarties nutraukimas būtų vienintelė priemonė įvykdyti Teisingumo Teismo sprendimą: sutartis gali būti įvykdyta arba kitos priemonės gali būti pakankamos pripažinti, kad Europos Sąjungos teisės pažeidimas nebetęsiamas (pvz., neteisėtai pakeistos viešojo pirkimo sutarties naujųjų sąlygų panaikinimas gali nedaryti įtakos pačiai sutarčiai), kt.

 

Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta galimybė riboti peržiūros institucijų galias panaikinti neteisėtai sudarytas viešojo pirkimo sutartis nepateisinamas Europos Sąjungos teisės vienodumo ir veiksmingumo užtikrinimo siekiu (bent jau tarptautinių pirkimų ginčų atvejais), dėl turiningojo viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo tikslo – konkurencijos skatinimo – užtikrinimo (konkurencijos ribojimas trunka tiek, kiek toliau vykdoma neteisėtai sudaryta sutartis), neužtikrina viešosios teisės pažeidimų prevencijos ir atgrasymo nuo jų. Priežastys naikinti viešojo pirkimo sutartį ar ją išsaugoti (teisinių santykių stabilumas, kontrahentų teisėtų lūkesčių apsauga) turėtų būti tapačios, neatsižvelgiant į tai, kurioje jurisdikcijoje sprendžiamas Europos Sąjungos teisės pažeidimo klausimas. Nors nacionaliniame teisme nagrinėjamas tik perkančiosios organizacijos (kaip valstybės aparato sudedamosios dalies) ir tiekėjo (kaip šios ar kitos valstybės privataus subjekto) ginčas, tačiau jame priimamu sprendimu, kaip ir Teisingumo Teisme, kad ir netiesiogiai, siekiama tų pačių tikslų: Europos Sąjungos teisės laikymosi ir vidaus rinkos laisvių įgyvendinimo apsaugos.

Tačiau svarbiausia aptariama Direktyvos nr. 89/665 nuostata, kiek ja valstybės narės pasinaudojo, pernelyg ribojo tiekėjų pažeistų teisių gynybą ir vertė abejoti jos veiksmingumu, ypač kai neteisėtai sudaromos ilgalaikės sutartys. Valstybei narei pasirinkus visų neteisėtai sudarytų viešojo pirkimo sutarčių išsaugojimo reguliavimą ar de facto esant tokiai praktikai, tiekėjas, norėdamas apginti savo turtinius interesus sudarydamas viešojo pirkimo sutartį, iš esmės po to, kai nacionaliniame teisme įrodė perkančiosios organizacijos veiksmų neteisėtumą, turėjo galimybę pasinaudoti vienu iš dviejų savo pažeistų teisių gynybos būdų: arba kitame nacionalinio teismo procese iš perkančiosios organizacijos reikalauti atlyginti žalą; arba skundu kreiptis į Europos Komisiją, kad ji galbūt inicijuotų valstybės narės įsipareigojimų nevykdymo ieškinį Teisingumo Teisme. Tiek pirmasis, tiek antrasis teisių gynybos būdas neveiksmingas ir ieškovui negarantavo sėkmės (Europos Komisija turi diskreciją kreiptis ar ne į Teisingumo Teismą).

 

Bet kokiu atveju žalos atlyginimo institutas kaip kompensacinis mechanizmas pagal Direktyvos nr. 89/665 nuostatas, negalint pasinaudoti viešojo pirkimo sutarties nuginčijimo teise, nepakankamas ir kaip tiekėjų pažeistų teisių gynybos priemonė sunkiai įgyvendinamas (šio gynybos būdo taikymo problemiškumas nesumenksta ir kai yra sutarties nuginčijimo galimybė): sudėtinga įrodinėti priežastinį ryšį, problemiška nustatyti negauto pelno dydį, kt. Be to, žalos atlyginimas nėra pakankama sankcija už perkančiosios organizacijos pažeidimus, nes pagrindinis tiekėjo tikslas – sudaryti viešojo pirkimo sutartį Pavyzdžiui, vienoje iš naujausių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių (3K-3-506/2011) išryškintas tiekėjo intereso sudaryti viešojo pirkimo sutartį ir žalos atlyginimo santykis, pagal kurį ieškovui nuostolių (negautų pajamų) atlyginimas kaip kompensacija už suvaržytą teisę sudaryti viešojo pirkimo sutartį yra tuo prieinamesnis ir teismo ginamas, kuo veiksmai, pažeidus jo kaip tiekėjo teises, skirti teisės sudaryti viešojo pirkimo sutartį gynybai ginčyti (procedūrinius sprendimus, sutartį ir pan.). . Manytina, kad, pasirinkę sandorių išsaugojimo reguliavimą, teismai nebūtų linkę Pavyzdžiui, Klaipėdos apygardos teismas, konstatavęs perkančiosios organizacijos pažeidimą neatmesti restruktūrizuojamo tiekėjo pasiūlymo, kai toks tiekėjų atrankos kriterijus buvo nustatytas pirkimo sąlygose (VPĮ 33 str. 2 d. 2 p.), sprendė dėl jos civilinės atsakomybės ieškovo atžvilgiu ir nurodė, kad „kadangi atsakovė nesiekė pažeisti ieškovės teisių, ginčą nulėmė nekonkrečių įstatymo nuostatų aiškinimas bei taikymas [VPĮ 33 str. 2 d. 1, 2 p.], visiškas nuostolių atlyginimas dar labiau apribos viešųjų interesų įgyvendinimą, todėl tikslinga atsakovės atsakomybę sumažinti ½ dalimi […] (LR CK 6.251 str. 2 d.)“ (Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Klaista“ v. Kretingos rajono savivaldybės administracija, RUAB „Adakris“, bylos nr. 2-693-479/2011). papildomai sankcionuoti perkančiųjų organizacijų, nes tokiu atveju, sudarius vieną sandorį, perkančioji organizacija mokėtų du kartus: piniginę prievolę savo kontrahentui kaip atsiskaitymą pagal sutartį ir piniginę prievolę tiekėjui, kurio teisės buvo pažeistos, kaip civilinės atsakomybės padarinį.

 

Tik kokybiškai naujas expressis verbis reguliavimas Europos Sąjungos lygmeniu galėjo prisidėti prie palankesnės tiekėjų teisių apsaugos sistemos, įskaitant ir viešojo pirkimo sutarties nuginčijimą, sukūrimo. Net jei valstybės narės anksčiau nepasinaudojo galimybe, įtvirtinta Direktyvos nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalyje, viešojo pirkimo sutarčiai panaikinti šioje direktyvoje nesant vienu iš galimų ieškovo reikalavimų, keltinų peržiūros institucijoje, tiekėjų galimybė reikalauti šį sandorį pripažinti negaliojančiu iš esmės priklausė nuo teismų praktikos, kaip ji aiškino ir taikė nacionalinę teisę. Pagal Teisingumo Teismo praktiką turiningieji viešųjų pirkimų teisinio reguliavimo tikslai, pamatinės Europos Sąjungos teisės nuostatos – vienodo požiūrio ir nediskriminavimo principai bei iš jų kylanti skaidrumo pareiga – neįpareigoja nacionalinių teismų priimti konkretaus sprendimo a fortiori įpareigoti perkančiąją organizaciją nutraukti sutartį Žr. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-91/08, Wall, [2010], ERC I-2815. .

Bendroji valstybių narių pareiga nacionalinėse teisės sistemose nustatyti tokias teisių gynimo priemones, skirtas asmenų teisių apsaugai užtikrinti, kurios nebūtų mažiau palankios nei panašios nacionaline teise grindžiamos priemonės ir dėl kurių naudojimasis Sąjungos teisėje nustatytomis teisėmis netaptų praktiškai neįmanomas arba pernelyg sudėtingas, nebuvo pakankamai, efektyviai įgyvendinama ir realiai kontroliuojama Ši peržiūros procedūrų teisinio reguliavimo nepakankamumo padėtis, be kita ko, deklaruojama Direktyvos nr. 2007/66 34 konstatuojamojoje dalyje. . Akivaizdu, kad toks teisinis reguliavimas buvo bejėgis užtikrinti vienodos veiksmingos tiekėjų pažeistų teisių gynybos visose valstybėse narėse, išimtinai priklausė nuo nacionalinio reguliavimo ir jurisprudencijos ypatybių, todėl Direktyva nr. 89/665 buvo papildyta Direktyvos nr. 2007/66 nuostatomis inter alia dėl sutarties nuginčijimo.

 

1.2. Direktyva nr. 2007/66

Teisės doktrinoje pabrėžiama Direktyvos nr. 2007/66 svarba plėtojant tiekėjų teisių gynimo priemonių sistemą ES viešųjų pirkimų teisėje. Teisės literatūroje teigiama, kad, įtvirtinus viešojo pirkimo sutarties negaliojimo institutą, buvo gerokai sustiprinta tiekėjų teisių apsauga, nes iki tol vyravo paradoksali situacija, kai viešojo pirkimo sutartis, sudaryta pažeidžiant privalomas viešųjų pirkimų teisės normas, daugelyje valstybių narių buvo saugoma absoliutaus imuniteto remiantis vien tuo faktu, kad sutartis jau sudaryta Žr. Steen Treumer, Francois Lichere (eds.), Enforcement of the EU Public Procurement Rules, p. 32–33. .

Direktyvos nr. 2007/66 2 straipsnio ir kitomis nuostatomis išplečiamas peržiūros institucijoms suteikiamų įgaliojimų sąrašas, inter alia įtraukiant jų teisę ir pareigą tam tikrais direktyvoje nustatytais atvejais pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia Nors Direktyvos nr. 2007/66 2d straipsnyje įtvirtintas sutarties pripažinimas negaliojančia neįvardijamas kaip įgaliojimas, suteikiamas peržiūros institucijai, o direktyvos 2 straipsnyje, kuriame atkartojami trys Direktyvoje nr. 89/665 nustatyti įgaliojimai, tokios peržiūros institucijos teisės (pareigos) taip pat nėra, tačiau šio straipsnio 2 dalyje sutarties pripažinimas negaliojančia greta laikinųjų apsaugos priemonių, sprendimų panaikinimo ir žalos atlyginimo įvardijamas kaip įgaliojimas, suteikiamas peržiūros institucijai. . Taigi pagal šią direktyvą tiekėjai gali reikalauti, kad peržiūros institucija vykdytų šį (lygiai kaip ir kitus) įgaliojimą. Sutarties pripažinimas negaliojančia atskirai išskirtas kaip peržiūros institucijų įgaliojimas ne tik jo formulavimo (atskiras Direktyvos nr. 2007/66 2d str.), bet ir reguliavimo išsamumo požiūriu. Pagal Direktyvos nr. 2007/66 2 straipsnio 7 dalies pirmąją pastraipą įgaliojimų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, panaikinti perkančiosios organizacijos sprendimus ar priteisti iš jos žalą tiekėjui poveikis sudarytai viešojo pirkimo sutarčiai turi būti nustatytas nacionalinėje teisėje, išskyrus viešojo pirkimo sutarties negaliojimo atvejus, nurodytus direktyvos 2d straipsnyje Šis atskyrimas pagrįstas tuo, kad 2d straipsnyje įtvirtinti konkretūs sudarytos sutarties padariniai – jos pripažinimas negaliojančia ar kito pobūdžio sankcijų taikymas, kai kyla objektyvus poreikis išsaugoti neteisėtai sudarytą sandorį.

 

Direktyvoje nr. 2007/66 labai susiaurinama buvusi Direktyvoje nr. 89/665 2 straipsnio 6 dalyje valstybėms narėms įtvirtinta galimybė peržiūros institucijų įgaliojimus susiaurinti tik žalos atlyginimo priteisimu. Pagal Direktyvos nr. 2007/66 2 straipsnio 7 dalies antrą pastraipą dėl sudarytos sutarties peržiūros institucijos įgaliojimai gali būti apriboti tik žalos atlyginimu, tačiau jei buvo laikytasi šių sąlygų: i) tiekėjui, ginčijančiam perkančiosios organizacijos veiksmus, ikiteisminėje ar (ir) teisminėje ginčo stadijoje suteikiamas laiko tarpas, per kurį negali būti sudaryta viešojo pirkimo sutartis, ginti galbūt pažeistas savo teises (atidėjimo terminas); ii) perkančiosios organizacijos pažeidimai yra tie, kurie neįvardyti Direktyvos 2d straipsnyje ir dėl kurių peržiūros institucija neturi pareigos pripažinti sutartį negaliojančia; iii) jei tai yra Direktyvos 2d straipsnyje nustatyti pažeidimai, bet jie neturėjo įtakos dalyvio teisei sudaryti viešojo pirkimo sutartį arba jei net ir nustačius šiuos pažeidimus būtina išsaugoti sandorį dėl viešojo intereso apsaugos.

Taigi nors galimybė apriboti peržiūros institucijų įgaliojimus ir liko, tačiau jos taikymo sritis itin susiaurėjo. Todėl teisės literatūroje galima aptikti nuomonių, kuriomis kritiškai vertinamas analizuojamas teisinis reguliavimas, nurodant, kad daugiau sprendimo priėmimo laisvės turėtų būti deleguojama peržiūros institucijai Žr. Jane Golding, Paul Henty, “The New Remedies Directives of the EC: Standstill and Ineffectiveness,” p. 150. . Tam tikrais atvejais peržiūros institucija privalės pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia (žr. Direktyvos nr. 2007/66 2d str.), o jei jos nagrinėjamas klausimas neįeis į privalomai naikinamų sandorių sąrašą, nepripažinti sutarties negaliojančia galima tik tada, kai tiekėjas turėjo realių galimybių veiksmingai nuginčyti prieš sutarties sudarymą priimtus sprendimus (tai jam pirmiausia užtikrina atidėjimo terminai), inter alia pasinaudodamas perkančiosios organizacijos sprendimų nuginčijimo teise (Direktyvos nr. 2007/66 2 str. 1 d. b p.) arba laikinosiomis apsaugos priemonėmis, pvz., įpareigojimu nesudaryti sutarties (Direktyvos nr. 2007/66 2 str. 1 d. a p.). Dėl to plačiau ir veiksmingiau taikoma galimybė pasinaudoti peržiūros procedūra kartais net nesuponuos teismui poreikio spręsti, ar viešojo pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia, nes dėl peržiūros procedūros eigos viešojo pirkimo sutartis nebus sudaryta Soloveičikas, Deividas, „Tiekėjų teisių gynimo priemonių sistemos reforma Lietuvoje: laikinosios apsaugos priemonės ir žalos atlyginimas“, p. 63–75. .

 

Šiuo požiūriu pažymėtina, kad spręsti apie atitinkamos nacionalinės peržiūros procedūros veiksmingumą galima tada, kai tiekėjai maksimaliai gali pasinaudoti realiomis galimybėmis ginčyti perkančiosios organizacijos veiksmus iki viešojo pirkimo sutarties sudarymo, nes po sutarties sudarymo ir pradėjus ją vykdyti, perkančiosios organizacijos priimtus sprendimus ginčyti tampa sudėtingiau (tą iš esmės rodo Direktyvoje nr. 2007/66 įtvirtinti senojo reguliavimo patobulinimai): tiekėjai praranda interesą gaišti laiką peržiūros procesui, kurio rezultato sėkmė negarantuota, įskaitant sutarties išsaugojimo dėl viešojo intereso atvejus. Kita vertus, veiksminga peržiūros procedūra yra operatyvi procedūra, todėl turi būti sukurta ne tik tinkama nacionalinė teisės bazė, bet ir peržiūros institucijoms suteikti pakankami instrumentai veikti greitai.

Pagal naująjį Europos Sąjungos reguliavimą visos perkančiųjų organizacijų viešojo pirkimo sutartys, sudarytos pažeidžiant viešojo pirkimo procedūras reglamentuojančias teisės normas, privalo būti teisiškai įvertintos, o jas sudariusių asmenų civilinės teisės – apribotos ar suvaržytos (nors nebūtinai sutartį panaikinant) Pagal Direktyvos nr. 2007/66 18 konstatuojamąją dalį ir prieš tai einančias dalis galima daryti išvadą apie tam tikrą viešuosius pirkimus reguliuojančių teisės normų pažeidimų gradaciją: šiurkštūs pažeidimai ir formalūs pažeidimai. Šis skirstymas iš esmės pagrįstas ne tik pažeidimo sunkumu, sukeltų neigiamų padarinių pobūdžiu, bet ir skirtingomis už juos skiriamomis sankcijomis. Apie tam tikrą perkančiosios organizacijos pažeidimų sunkumo pobūdį galima spręsti iš Direktyvos nr. 2007/66 2e straipsnio nuostatų, pagal kurias už šia direktyva suteikiamų garantijų, susijusių su atidėjimo terminais ikiteisminėje ar teisminėje stadijoje, pažeidimą nelėmusio Direktyvos nr. 2004/18 teisės normų pažeidimo, valstybės narės gali nustatyti arba viešojo pirkimo sutarties panaikinimą, arba alternatyviąsias sankcijas. . Nors žalos atlyginimas kaip pažeistų teisių gynybos priemonė išliko, tačiau ji nelaikoma adekvačia siekiant užtikrinti tiekėjų pažeistų teisių gynybą ir pakankama satisfakcija tiekėjui, kurio teisė sudaryti viešojo pirkimo sutartį buvo neteisėtai apribota. Pavyzdžiui, Direktyvos nr. 2007/66 2e straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žalos priteisimas nėra laikomas tinkama sankcija, kai dėl bendrojo intereso priežasčių išsaugomas viešuosius pirkimus reguliuojančias teisės normas pažeidžiantis sandoris.

 

Išskirtini du perkančiųjų organizacijų neteisėtų veiksmų sankcionavimo modeliai: absoliutusis ir minimalusis. Valstybės narės į savo nacionalines teisės sistemas (VPĮ ar analogiškus teisės aktus) privalo inkorporuoti minimalųjį modelį, tačiau, remiantis Direktyvos nr. 2007/66 20 konstatuojamąja dalimi, joms nėra užkertamas kelias taikyti griežtesnes sankcijas pagal nacionalinius teisės aktus. Absoliutusis reguliavimo modelis iš esmės reiškia, kad valstybės narės visais perkančiųjų organizacijų neteisėtai sudarytų viešojo pirkimo sutarčių atvejais taiko jų negaliojimo (panaikinimo) sankciją (lot. ex injuria jus non oritur principas). Tokiu atveju valstybė narė taip pat nepasinaudoja galimybe siauresniais atvejais apriboti peržiūros institucijų įgaliojimus besiskundžiančiam tiekėjui priteisti žalos atlyginimą (Direktyvos nr. 2007/66 2 str. 7 d. 2 pastraipa). Be to, pagal Direktyvos 2007/66 2e straipsnį galima nustatyti griežčiausiąją sankciją – sutarties pripažinimą negaliojančia – esant peržiūros procedūros pažeidimams, bet nenustačius materialiųjų teisių, įtvirtintų Direktyvoje nr. 2004/18, pažeidimo. Tokio modelio pasirinkimas mažai tikėtinas kaip pernelyg griežtas, nelankstus ir trukdantis civilinių santykių stabilumui. Dėl to tikėtina, kad visos valstybės narės pasirinko minimalųjį reguliavimo modelį, tam tikrais konkrečiais atvejais nustatydamos jį papildančias priemones ar esant susiformavusiai atitinkamai teismų praktikai.

 

Kalbant apie minimalųjį neteisėtai sudarytų sutarčių sankcionavimo modelį, pirmiausia pažymėtina, kad Direktyva nr. 2007/66 nustatytas perkančiųjų organizacijų pažeidimų, neišvengiamai sukeliančių negaliojančio sandorio padarinius, sąrašas: tiesiogiai sudarytos (be skelbimo apie pirkimą) sutartys; sutartys, sudarytos tiekėjams nesuteikus termino, per kurį jie galėtų skųsti galbūt neteisėtus perkančiosios organizacijos veiksmus, kai jie turi neigiamos įtakos sudaryti ginčijamą sandorį; kai netinkamai pasinaudojama išimtimi, leidžiančia netaikyti atidėjimo termino preliminariųjų susitarimų ir sutarčių pagal dinaminę pirkimo sistemą sudarymo atvejais arba kai šių sutarčių vertė atitinka ar viršija tarptautinio pirkimo vertę. Taigi šie trys perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų atvejai, atitinkantys tam tikrų Direktyvos nr. 2004/18 nuostatų pažeidimus, – preziumuojami kaip šiurkščiausi, sukeliantys griežčiausius padarinius (žr., pvz., Direktyvos nr. 2007/66 13 konstatuojamąją dalį Dėl tiesiogiai sudaromų sutarčių kaip šiurkščiausių pažeidimų pasisakyta Teisingumo Teismo 2005 m. sausio 11 d. sprendime Stadt Halle ir RPL Lochau, C-26/03, Rink. 2005, p. I–1. ).

Vis dėlto Direktyvos nr. 2007/66 nuostatose įtvirtintos dvejopos šių prezumpcijų netaikymo išimtys, kada galima išsaugoti neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį: pasirinktinai ir privalomai taikomos išimtys.

 

Dėl pasirinktinai taikomos išimties valstybės narės gali nustatyti, kad peržiūros institucija, net ir nustačiusi vieną iš preziumuojamai neteisėtai sudaryto sandorio atvejų, galėtų nepripažinti viešojo pirkimo sutarties negaliojančia, jei dėl svarbių bendrojo intereso priežasčių, tiesiogiai nesusijusių su ekonominiais sutarties interesais, reikėtų išsaugoti sutarties padarinius (Direktyvos nr. 2007/66 2d str. 3 d.). Pažymėtina, kad aptariama išimtis taikytina ne siekiant užtikrinti sandorių vykdymo tęstinumą, nepažeisti kontrahentų teisėtų lūkesčių, bet apginti visuomenės interesą konkretaus pirkimo objektu. Vis dėlto, atsižvelgiant į tai, kad neteisėtai sudarytų sandorių išsaugojimas dėl viešojo intereso – išimtinė nuostata, ji turi būti aiškinama ir taikoma griežtai, išimtinės aplinkybės, pateisinančios neteisėtai sudarytos sutarties išsaugojimą, turi būti laikomos baigtinėmis, o jų buvimo įrodinėjimo pareiga tenka asmeniui, siekiančiam jomis pasinaudoti Žr. pagal analogiją dėl neskelbiamų derybų: Teisingumo Teismo 1987 m. kovo 10 d. sprendimą Komisija prieš Italiją, 199/85, Rink. p. 1039; 1993 m. lapkričio 17 d. sprendimą Komisija prieš Ispaniją, C-71/92, Rink. 1993, p. I-5923; 1995 m. gegužės 18 d. sprendimą Komisija prieš Italiją, C-57/94, Rink. p. I-1249; kt. .

Jei valstybė narė pasirenka tokios neteisėtai sudarytos sutarties išsaugojimo išimties reguliavimą, ji taip pat turi nustatyti vadinamųjų alternatyvių sankcijų – baudos perkančiajai organizacijai skyrimo ar neteisėtai sudarytos sutarties termino sutrumpinimo nustatymo – mechanizmą. Kita vertus, sandorio termino sutrumpinimo kaip alternatyvios sankcijos naudojimas tam tikrais atvejais gali iš esmės reikšti negaliojančio sandorio išsaugojimo išimties netaikymą, nes, peržiūros institucijai sutrumpinus sandorio vykdymo terminą, jį susiejant ar darant netolimą su šios institucijos sprendimo įsigaliojimo terminu, kontrahentų tarpusavio santykiai baigsis ne dėl sandorio negaliojimo, bet dėl įsipareigojimų vykdymo pabaigos Apie tokią praktiką aktualu kalbėti tais atvejais, kai negalimas negaliojančio sandorio pripažinimas tik nuo teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. .

 

Kalbant apie privalomai taikomą neteisėtai sudarytos (tiesiogiai sudarytos ar be atidėjimo termino sudaryto preliminaraus sutarimo ar pagal dinaminę pirkimo sistemą sudarytos sutarties) viešojo pirkimo sutarties nepripažinimo negaliojančia išimtį, kai valstybės narės privalo netaikyti negaliojančio sandorio prezumpcijos (Direktyvos nr. 2007/66 2 d str. 4 d., 5 d.), ši išimtis siejama su trimis kartu taikomais kriterijais, kuriems turi įtakos perkančiosios organizacijos sąžiningumas: perkančioji organizacija mano, kad sutartis sudaryta nepažeidžiant atitinkamų į nacionalinę teisę inkorporuotų Direktyvos nr. 2004/18 teisės normų Manytina, kad šio kriterijaus įrodinėjimas neturėtų apsiriboti paprasčiausia deklaracija procesiniame dokumente ar per žodinį bylos nagrinėjimą, o pagrįstas patikimais duomenimis, pvz., objektyviai užfiksuotų pirkimą vykdžiusių asmenų (pvz., viešojo pirkimo komisijos) svarstymų apie sandorio sudarymo teisėtumą, nes pati perkančiosios organizacijos kaip atsakovo gynyba procese per se reiškia, kad ji prieštarauja esant preziumuojamo negaliojančio sandorio pagrindams. ; apie sprendimą sudaryti sutartį suinteresuotiems asmenims pranešama iš anksto, prieš šio sandorio sudarymą; sutartis sudaryta praėjus 10 dienų nuo šio pranešimo paskelbimo.

Reikia pažymėti, kad jei atitinkama valstybė narė pasirinktų griežtesnį neteisėtai sudarytų sandorių vertinimo reguliavimą (absoliutus sankcionavimo modelis), ji galėtų netaikyti pasirenkamosios neteisėtų sandorių išsaugojimo išimties (dėl viešojo intereso) arba viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia sieti ne su Direktyvos nr. 2004/18, bet tik su Peržiūros direktyvų pažeidimais (2e., t. y. sutarčiai nuginčyti pakaktų nustatyti aplinkybę, kad perkančioji organizacija neteisėtai neatidėjo sutarties sudarymo po sprendimo sudaryti sutartį ar gavusi tiekėjo pretenziją). Tačiau ši valstybė bet kokiu atveju negalėtų nustatyti tokio reguliavimo, pagal kurį Direktyvoje nr. 2007/66 nustatyti preziumuojami neteisėti sandoriai visais atvejais būtų pripažinti negaliojančiais, neatsižvelgiant į perkančiosios organizacijos sąžiningumą ir prevencinius veiksmus, siekiant išvengti teisės pažeidimo (privalomoji prezumpcijos netaikymo išimtis) (2d str. 4 d., 5 d.), nes tai būtų akivaizdus contra legem šio Europos Sąjungos teisės akto atžvilgiu.

 

Direktyva nr. 2007/66 nustatytos didesnės tiekėjų apsaugos garantijos, suteikiančios jam teisę paprasčiau ir efektyviau ginčyti viešojo pirkimo sutartį inter alia netgi tais atvejais, kai šis tiekėjas nedalyvavo viešojo pirkimo procedūrose, nes buvo sudaryta tiesioginė sutartis be skelbimo apie pirkimą. Vis dėlto naująja peržiūros direktyva apibrėžtos tik trys viešojo pirkimo sutarties negaliojimo prezumpcijos, iš esmės siejamos su tiekėjo teise veiksmingai ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus, jam suteikiant pakankamą terminą tai padaryti, įskaitant terminą dėl tiesioginės sutarties nuginčijimo (Direktyvos nr. 2007/66 2f str.), kiti sutarties negaliojimo pagrindai palikti reguliuoti nacionalinės teisės normoms (pvz., sutarties nuginčijimas, kai pažeidžiamos Direktyvos nr. 2004/18 teisės normos, bet tinkamai suteikiami atidėjimo terminai šiems pažeidimams nuginčyti; Direktyvos nr. 2007/66 2e str.), nacionaliniu teisės reguliavimu turi būti išspręstas negaliojančios sutarties padarinių klausimas (negaliojimas abinitio ar nuo peržiūros institucijos sprendimo įsiteisėjimo, restitucijos taikymas ir pan.).

Taip tiekėjas, ypač kitos valstybės narės, siekiantis nuginčyti neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį, privalo žinoti perkančiosios organizacijos valstybės narės nacionalinį teisinį reguliavimą – bendrąjį (civilinius ar komercinius santykius reguliuojančius teisės aktus) ar specialųjį (viešųjų pirkimų teisinius santykius reguliuojančias teisės normas) – bei aktualią nacionalinių teismų praktiką, kad galėtų tinkamai įgyvendinti savo procesinę teisę į savo pažeistų teisių gynybą. Toliau apžvelgtinas Lietuvos nacionalinis viešojo pirkimo sutarties nuginčijimo reguliavimas.

 

2. Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas pagal VPĮ

Dėl tiekėjo galimybės apskųsti Lietuvos perkančiosios organizacijos sprendimus inter alia jo teisės reikalauti pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, pirmiausia spręstina atsižvelgiant į VPĮ nuostatas. Viešųjų pirkimų teisiniai santykiai reguliuojami specialiojo įstatymo (lex specialis), t. y. VPĮ, todėl kitų teisės aktų nuostatos šiems santykiams turi būti taikomos subsidiariai. Pirmiausia reikia taikyti galiojančias VPĮ nuostatas (įskaitant ir dėl tiekėjų teisės reikalauti pripažinti negaliojančia viešojo pirkimo sutartį), o kitos teisės normos taikytinos tais atvejais, kai VPĮ nereguliuoja atitinkamo klausimo Pagal CK 6.832 straipsnį viešojo pirkimo-pardavimo sutartims šio kodekso normos taikomos tiek, kiek kiti įstatymai nenustato ko kita. , arba VPĮ normose įtvirtintos blanketinės nuostatos. Be to, negalima VPĮ nuostatų aiškinti ir taikyti taip, kad būtų nukrypta nuo kitų teisės aktų teisės normų, o šių taikymas negali būti laikomas prieštaraujančiu VPĮ nuostatoms taikyti, nebent VPĮ expressis verbis būtų įtvirtintas priešingas reguliavimas Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, bylos nr. 3K-3-158/2011. .

Iki 2010 m. kovo 2 d. galiojusioje VPĮ V skyriaus redakcijoje atskirai nebuvo reguliuojamas viešojo pirkimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis klausimas, todėl šioms sutartims negalioti turėjo ir buvo taikomos CK I knygos II dalies (Sandoriai) IV skyriaus (Negaliojantys sandoriai) nuostatos. Nuo 2010 m. kovo 2 d. VPĮ nuostatos buvo papildytos iš Direktyvos nr. 2007/66 inkorporuotomis teisės normomis dėl viešojo pirkimo sutarčių negaliojimo ir išsaugojimo: VPĮ 951 str. (Pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia), 952 str. (Alternatyviosios sankcijos ir jų taikymas), 96 str. (Žalos atlyginimas). Atsižvelgiant į šias VPĮ nuostatas ir nacionalinę jurisprudenciją, darytina išvada, kad Lietuva pasirinko viešojo pirkimo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis minimalųjį reguliavimo modelį, tačiau šio taikymo sritį išplėtė lyginant su Direktyvos nr. 2007/66 nuostatomis.

 

Pagal VPĮ 951 straipsnio 2 dalį teismas gali pripažinti pirkimo sutartį negaliojančia ir kitų, šio straipsnio 1 dalyje nenurodytų, šio įstatymo imperatyviųjų nuostatų pažeidimo atvejais. Taigi VPĮ reguliavimu neapsiribojama 951 straipsnio 1 dalyje nurodytų negaliojančio sandorio prezumpcijomis (Direktyvos nr. 2007/66 2 d. str. 1 d.), o negaliojančio sandorio pagrindu gali tapti bet kurios imperatyviosios VPĮ nuostatos pažeidimas. Manytina, kad VPĮ 951 straipsnio 2 dalies nuostata siekta nesusiaurinti tiekėjų teisių apsaugos, kurią jie pagal bendrąjį teisinį reguliavimą (CK) ir teismų praktiką turėjo iki Direktyvos nr. 2007/66 teisės normų perkėlimo, juolab kad bent atidėjimo termino nesuteikimo atvejų Pažymėtina, kad pareigų, susijusių su atidėjimo termino suteikimu, pažeidimo atveju pasitaiko itin mažai. Pagal Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atliktos viešųjų pirkimų sistemos dalyvių apklausos rezultatus – vos 3 proc. Dėl kitos negaliojančio sandorio prezumpcijos – tiesiogiai sudaromų sutarčių – pažeidimų mastas (neteisėtai vykdytos neskelbiamos derybos ir vidaus sandoriai) yra didelis – 79 proc. Nors šio tyrimo apimtis gan kukli, tačiau jos rezultatai leidžia įžvelgti tam tikras tendencijas. Žr. Lietuvos Respublikos ūkinio ministerija, Projekto „Viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo sistemos tobulinimas“ ataskaita, 2011. , palyginti su visais pažeidimais, santykinai nėra daug.

Apie tiekėjams palankų teisinį reguliavimą ginti savo pažeistus interesus, inter alia reikalauti pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, galima spręsti ir iš VPĮ 96 straipsnio nuostatų. Pagal šio straipsnio 1 dalį teismas tenkina tiekėjo reikalavimą tik dėl žalos atlyginimo, jeigu pirkimo sutartis jau sudaryta, o perkančioji organizacija pirkimo procedūros metu laikėsi šio įstatymo 18 str. 1 d. ir 9 d., 32 str. 7 d., 39 str. 7 d., 41 str. 1 d., 94 str., 941 str. 2 d., 95 str. 2 d., 951 str. 1 d.–4 d., 952 str. reikalavimų. Lietuvos įstatymų leidėjas iš esmės taip susiaurino valstybėms narėms suteiktą galimybę apriboti peržiūros institucijų, šiuo atveju – teismo, įgaliojimus pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia, kad teismai šia galimybe praktiškai negalės pasinaudoti ir ši norma taps negyva.