Pagal VPĮ 96 straipsnio 1 dalį apsiribojama žalos atlyginimu tiekėjui ne tik tais atvejais, kai teismo konstatuotas pažeidimas patenka į preziumuojamų negaliojančių sandorių sąrašą (VPĮ 951 str. 1 d.; Direktyvos nr. 2007/66 2d str. 1 d.), kai tiekėjui ikiteisminėje ar teisminėje ginčo stadijoje nebuvo suteiktas atidėjimo (angl. standstill) terminas (VPĮ 18 str. 9 d., 941 str. 2 d., 95 str. 2 d.; Direktyvos nr. 2007/66 1 str. 5 d., 2 str. 3 d., 2a str., 2c str.), bet iš esmės visais kitais galimais, t. y. materialiųjų teisių pažeidimo, atvejais Pagal nurodytą Ūkio ministerijos apklausą dažniausi viešojo pirkimo procedūrų pažeidimai yra šie: pirkimo būdo pasirinkimas – 28 proc.; pirkimo sąlygų nustatymas – 91 proc. (tiekėjų kvalifikacijos reikalavimų nustatymas – 48 proc., reikalavimų pirkimo objektui nustatymas – 43 proc.); tiekėjų pasiūlymų vertinimas – 58 proc. .

Pirma, pagal VPĮ 96 straipsnio 2 dalies teisės normas tam, kad teikėjui būtų priteista tik žala ir išsaugotas neteisėtai sudarytas sandoris, perkančioji organizacija turėjo laikytis ir kitų VPĮ nuostatų, inter alia: VPĮ 18 straipsnio 1 dalies (viešojo pirkimo sutartis sudaroma su laimėtoju; viešojo pirkimo sutarties sudarymo tvarka); 32 straipsnio 7 dalies (tiekėjų kvalifikacijos vertinimo tvarka), 39 straipsnio 7 dalies (pasiūlymų siaurąja prasme vertinimas, laimėtojų eilės sudarymas, sutarties sudarymas), 41 straipsnio 1 dalies (dalyvių informavimas apie laimėtoją ir sutarties sudarymą).

Manytina, kad perkančioji organizacija pagal VPĮ 96 straipsnio 1 dalį privalo ne šiaip „laikytis“ pareigų, įtvirtintų nurodytose teisės normose, bet tai daryti teisėtai. Antraip perkančiajai organizacijai būtų leista naudotis savo veiksmų neteisėtumu (nullus commodum capere de sua injuria propria principo pažeidimas). Pažymėtina, kad Direktyvos nr. 2007/66 2 straipsnio 7 dalies 2 paragrafe įtvirtinta galimybė riboti peržiūros institucijų įgaliojimus tik žalos atlyginimu nesiejama su perkančiųjų organizacijų pareigų, susijusių su tiekėjų kvalifikacijos, jų pasiūlymų vertinimu bei informavimu apie rezultatus ir sutarties sudarymu, nesilaikymu. Nurodyta direktyvos nuostata (2 str. 7 d. 2 paragrafas) neapima 2d straipsnio 1 dalies b punkte įtvirtintos negaliojančio sandorio prezumpcijos, pagal kurią atidėjimo termino pažeidimas siejamas su Direktyvos nr. 2004/18 pažeidimu ir kai jis turi neigiamos įtakos dalyvio, pateikusio prašymą dėl peržiūros, galimybėms sudaryti sutartį.

Antra, pagal VPĮ 96 straipsnio 1 dalį perkančioji organizacija turi laikytis VPĮ 951 straipsnio 1–4 dalių. Minėta, kad pagal VPĮ 951 straipsnio 2 dalį viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia pagrindų, kad ir neprivalomai įpareigojančių teismą, sąrašas nebaigtinis. Teismui nusprendus, kad pažeista imperatyvioji VPĮ norma ir kad šis pažeidimas yra tokio pobūdžio, jog viešojo pirkimo sutarties galiojimas negali būti pateisinamas, sprendžiama dėl jos negaliojimo, išskyrus tuos atvejus, kai ją reikia išsaugoti dėl viešojo intereso, nesusijusio su grynai ekonominėmis priežastimis, bei taikyti vieną iš dviejų alternatyvių sankcijų (VPĮ 952 str.). Taigi pagal VPĮ 96 straipsnio 1 dalį, nukreipiančią į VPĮ 951 straipsnio 2 dalį, perkančioji organizacija turi nepažeisti jokios kitos papildomos (be išvardytų VPĮ 96 str. 1 d.) imperatyviosios VPĮ normos, jei tas pažeidimas lems viešojo pirkimo sutarties pripažinimą negaliojančia.

Trečia, remiantis Teisingumo Teismo išaiškinimu EVN ir Wienstrom byloje Nors šioje byloje Teisingumo Teismas pasisakė dėl Direktyvos nr. 89/665, tačiau Direktyva nr. 2007/66 atitinkama pirmosios direktyvos nuostata tik patikslinama, bet ne pakeičiama iš esmės, todėl Teisingumo Teismo išaiškinimas mutatis mutandis aktualus ir galiojančiam reguliavimui (ESTT byla C-448/01, EVN ir Wienstrom, [2003] ECR I-14527). , tam, kad būtų galima pasinaudoti peržiūros institucijų įgaliojimų susiaurinimu pagal Peržiūros direktyvas, ieškinys ar skundas peržiūros institucijai turi būti paduotas po to, kai buvo neteisėtai sudaryta viešojo pirkimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos teisinį reguliavimą tiekėjai peržiūros procedūrą inicijuoja pirmiausia paduodami pretenziją perkančiajai organizacijai dėl jos veiksmų neteisėtumo iki sutarties sudarymo (nebent jie objektyviai negali jos paduoti iki sutarties sudarymo (tiesioginės sutarties, neteisėtų neskelbiamų derybų, nesuteiktų atidėjimo terminų ir kt. atvejai) manytina, jog dėl didesnės dalies perkančiųjų organizacijų galbūt neteisėtų veiksmų VPĮ 96 straipsnio 1 dalis netaikytina.

Vertinant naujųjų VPĮ – 951 straipsnio – nuostatų dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia reikšmę, darytina išvada, kad šios (negaliojančių sutarčių prezumpcijos) ne tiek pakeitė iki tol egzistavusį reguliavimą, kiek jį padarė aiškesnį ir nuoseklesnį Kita vertus, naujovėmis, susijusiomis su viešojo pirkimo sutarčių negaliojimu, tiksliau jo padariniais, laikytinos negaliojančio sandorio išsaugojimo dėl viešojo intereso ir alternatyviosios sankcijos. Iki šiol galiojusioje teismų praktikoje dėl viešojo intereso buvo išsaugomas ne pats sandoris, o iš jo šalims kylančios teisės ir pareigos šį sandorį pripažinus negaliojančiu, o šis kontrahentų teisių ir pareigų išsaugojimas nustatomas tik laikinai (kvazialternatyvi sankcija dėl sutarties termino sutrumpinimo), kad nebūtų pažeisti kitų tiekėjų interesai ir pernelyg nesusiaurintos jų galimybės su perkančiąja organizacija sudaryti naują sandorį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“, bylos nr. 3K-3-155/2011). . Iki tol atskirai įstatyme neįtvirtintos negaliojančių sandorių prezumpcijos, pavyzdžiui, tiesiogiai Vienas iš žinomiausių tiesioginės sutarties sudarymo atvejų Nacionalinio stadiono neskelbiamos derybos, kurių neteisėtumą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pripažino 2009 m. pabaigoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“, bylos nr. 3K-3-505/2009). Dėl vidaus sandorių teisminę praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimą administracinėje byloje Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba v. Vilniaus miesto savivaldybė, bylos nr. 502-2277/2011. ar be atidėjimo termino Žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, nr. 3K-3-150/2010. sudarytos sutartys, teismų tokiomis buvo pripažįstamos konstatavus niekinio sandorio faktą, remiantis imperatyviųjų VPĮ nuostatų pažeidimu ir (ar) CK bendrosiomis normomis dėl sandorių negaliojimo.

Taip pat pažymėtina, kad naujosiomis VPĮ nuostatomis dėl sandorių negaliojimo tokie tiekėjų reikalavimai buvo iš esmės suskirstyti į dvejopus reikalavimus: savarankiškus ir išvestinius. Savarankiškiems reikalavimams priskirtinos VPĮ 951 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos negaliojančių sandorių prezumpcijos. Jei perkančiosios organizacijos veiksmai atitinka bent vieną iš nurodytoje normoje įtvirtintų neteisėtumo pagrindų, tiekėjas tuo remdamasis gali inicijuoti peržiūros procedūrą ir reikalauti neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį pripažinti negaliojančia. Tokiu atveju pretenzija perkančiajai organizacijai neteikiama, jos objektyviai negalima pateikti, nes nebuvo vykdytos viešojo pirkimo procedūros arba nesuteikta pakankamai laiko šią pretenziją suformuoti ir pateikti. Nors pagal VPĮ 951 straipsnio 1 dalies 2 punktą atidėjimo termino nesuteikimas turi lemti neigiamą įtaką dalyviui sudaryti viešojo pirkimo sutartį, t. y. turi būti kartu konstatuotas VPĮ I–IV skyriuje įtvirtintų materialiųjų teisių pažeidimas, tačiau paprastai apie tai spręsti galima tik pateikus pretenziją perkančiajai organizacijai. Tiekėjas ne vėliau kaip per šešis mėnesius nuo sutarties sudarymo (VPĮ 94 str. 3 d.) kreipiasi tiesiai į peržiūros instituciją – teismą.

Prie išvestinių reikalavimų pripažinti neteisėtai sudarytą viešojo pirkimo sutartį negaliojančia iš esmės priskirtini visi galimi pažeidimai, kurie nepatenka į VPĮ 951 straipsnio 1 dalies taikymo sritį (951 str. 2 d.). Viešojo pirkimo sutarties neteisėtumas tokiu atveju – perkančiosios organizacijos neteisėtų veiksmų, atliktų iki jos sudarymo, rezultatas, t. y. viešojo pirkimo sutartis gali būti teismo pripažinta negaliojančia, jei nustatoma, kad ji neturėjo būti sudaryta su atitinkamu tiekėju dėl šių priežasčių: neteisėtos pirkimo sąlygos; neteisėtai laimėtoju pripažintas negaliojančio sandorio kontrahentas; arba neteisėtai laimėtoju nepripažintas tiekėjas, nesantis sutarties kontrahentu (neteisėtai pašalintas iš konkurso ar kitaip neteisėtai suvaržyta jo teisė sudaryti sutartį, pavyzdžiui, suteikta per mažai balų už atitinkamą ekonomiškai naudingiausią pasiūlymo vertinimo kriterijų).

Kadangi iki sutarties sudarymo perkančiosios organizacijos priimti sprendimai – VPĮ 93 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu skųstini sprendimai, o peržiūros procedūra inicijuojama laikantis ikiteisminės ginčo stadijos terminų ir tvarkos, viešojo pirkimo sutarties pripažinimas negaliojančia iš esmės priklauso nuo to, kaip ir kiek tiekėjui pavyksta įrodyti perkančiosios organizacijos priimtų sprendimų neteisėtumą ir ar teismas savo iniciatyva ar ieškovo prašymu pritaiko laikinąsias apsaugos priemones, inter alia viešojo pirkimo konkurso procedūrų sustabdymą, įpareigojimą perkančiajai organizacijai nesudaryti viešojo pirkimo sutarties, perkančiosios organizacijos priimto sprendimo įgyvendinimo sustabdymą (CPK 4237 str. 2 d. 1–3 p.).

Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į dviprasmį VPĮ reguliavimą dėl senaties termino, taikomo ieškiniui dėl viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Minėta, pagal VPĮ 94 straipsnio 3 dalį tiekėjas turi teisę pareikšti ieškinį dėl pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia per šešis mėnesius nuo pirkimo sutarties sudarymo dienos. Manytina, kad šis ieškinio senaties terminas taikomas tik tada, kai reiškiamas reikalavimas pripažinti sandorį negaliojančiu yra savarankiškas, o ne išvestinis. Kaip nurodyta, jei reiškiamas išvestinis sutarties nuginčijimo reikalavimas, tiekėjas sutarties negaliojimo pagrindu nurodo atitinkamą neteisėtą perkančiosios organizacijos sprendimą, priimtą iki sutarties sudarymo, todėl būtina skųsti ikiteismine tvarka, kad sutarties egzistavimas – jos sudarymas ir vykdymas – netektų teisėto pagrindo. VPĮ 94 straipsnio 1 dalies 1 punkte ir šio straipsnio 4 dalyje įtvirtintas penkiolikos dienų terminas laikytinas sutrumpintu lex specialis įtvirtintu ieškinio senaties terminu (CK 1.125 str. 2 d.), pateikti teismui ieškinį po to, kai perkančioji organizacija išnagrinėjo arba turėjo išnagrinėti jai pateiktą pretenziją. Vis dėlto VPĮ 94 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad minėtas ieškinio senaties terminas netaikomas, kai reiškiamas ieškinys dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

Jei tiek savarankiškam, tiek išvestiniam reikalavimui pripažinti sutartį negaliojančia būtų taikomas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas, tai ikiteisminės ginčų nagrinėjimo procedūros operatyvumas, inter alia įtvirtintas Direktyvos nr. 2007/66 1 straipsnio 3 pastraipoje, prarastų prasmę. Šiame kontekste primintina Teisingumo Teismo praktika dėl peržiūros direktyvų aiškinimo, pagal kurį valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad perkančiųjų organizacijų sprendimus būtų galima veiksmingai ir kuo greičiau peržiūrėti Būtent dėl peržiūros procedūroms keliamo operatyvumo reikalavimo valstybės narės turi teisę įtvirtinti (Peržiūros direktyvos to konkrečiai nereguliuoja) naikinamuosius pretenzijų ar ieškinių padavimo terminus, kuriems suėjus, tiekėjo teisė ginčyti perkančiosios organizacijos sprendimus gali būti ribojama (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą Universale-Bau ir kt., C 470/99, Rink. p. I 11617; 2004 m. vasario 12 d. sprendimą Grossmann Air Service, C 230/02, Rink. p. I 1829; 2007 m. spalio 11 d. sprendimą Lämmerzahl, C 241/06, Rink. p. I 8415, 50 ir 51 punktus). . Tiekėjui pakaktų laiku pateikti pretenziją ir, nepraleidus šešių mėnesių nuo sutarties sudarymo, jis galėtų pateikti ieškinį teismui. Akivaizdu, kad tiekėjas gali parengti visai kitokios kokybės ieškinį per 180 dienų nei per 15 dienų. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Direktyvos nr. 2007/66 2f straipsnio 1 dalies b punkto, kuriame ir įtvirtintas šis terminas, taikymas siejamas būtent su šios direktyvos 2 d straipsniu, t. y. negaliojančio sandorio prezumpcijomis. Tokia sąsaja pagrįsta tuo, kad nurodytame straipsnyje įtvirtintais preziumuojamų negaliojančių sandorių atvejais tiekėjas objektyviai negali pateikti pretenzijos perkančiajai organizacijai, nes jis apie perkančiosios organizacijos veiksmus arba nežino, arba jam nesuteikta laiko jų apskųsti.

VPĮ įtvirtintos nuostatos dėl neteisėtai sudarytų sandorių sudarymo, kai nesprendžiamas žalos atlyginimo klausimas. Minėta, kad VPĮ 952 straipsnyje perkeltos Direktyvos nr. 2007/66 2d straipsnio 3 dalies ir 2e straipsnio nuostatos dėl neteisėtai sudarytų viešojo pirkimo sutarčių išsaugojimo, siekiant nepažeisti viešojo intereso ir alternatyviųjų sankcijų taikymo. Sprendžiant dėl Direktyvos nr. 2007/66 2e straipsnio įgyvendinimo VPĮ 952 straipsnio 1 dalyje, Lietuva pasirinko tokį reguliavimą, pagal kurį, pažeidus pamatines peržiūros procedūros nuostatas dėl atidedamųjų terminų suteikimo, tačiau šis pažeidimas nėra kartu materialiųjų teisių pažeidimas, turėjęs neigiamą įtaką tiekėjo galimybėms sudaryti pirkimo sutartį, viešojo pirkimo sutartis nėra pripažįstama negaliojančia, bet taikomos alternatyviosios sankcijos pagal VPĮ 952 straipsnio 4 dalį.

Trumpai apžvelgiant VPĮ 952 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reguliavimą, sveikintina Lietuvos įstatymų leidėjo iniciatyva neteisėtai sudarytos viešojo pirkimo sutarties išsaugojimą ir teisinį jos įvertinimą susieti ne tik su VPĮ 951 straipsnio 1 dalies nuostatomis (neteisėtų sandorių prezumpcijos), bet ir su šio straipsnio 2 dalies nuostatomis, t. y. su visais kitais galimais viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia atvejais. Dėl to nuo 2011 m. spalio 1 d. bent jau pirmosios instancijos teismai turi galimybę visų neteisėtai priimtų sutarčių atvejais, kai ex officio konstatuojamas sandorio negaliojimas, spręsti, ar galima ir reikia išsaugoti neteisėtai sudarytą sandorį ir taikyti alternatyviąsias sankcijas. Anksčiau galiojusi atskirtis tarp sutarties negaliojimo pagrindų (VPĮ 951 straipsnio 1 ir 2 dalys) ne tik pernelyg nepagrįstai susiaurino teismų įgaliojimus veikti visuomenės interesais bei juos vertė ieškoti inovatyvių sprendimų ad hoc Žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“, bylos nr. 3K-3-155/2011. Šioje nutartyje spręsta, kaip prieš VPĮ 952 straipsnio nuostatų galiojimą, taigi ir negalint taikyti alternatyviųjų sankcijų, apsaugoti viešąjį interesą viešojo pirkimo sutarties objektu, kai nustatytas sandorio sudarymo neteisėtumas, nepateisinantis jo išsaugojimo įprastomis sąlygomis. , bet ir iš tiesų mažino tiekėjų pažeistų teisių gynybos veiksmingumą. Atsižvelgiant į tai, kad tais atvejais, kai perkančiųjų organizacijų vertinami sprendimai nebūdavo akivaizdžiai neteisėti (pvz., neteisėtumo pavyzdžiai nebuvo anksčiau konstatuoti teismų praktikos arba ji buvo nevienoda), teismai galbūt pasirinkdavo prioritetą suteikti sutarčiai išsaugoti nekonstatuojant veiksmų neteisėtumo, taigi ir netaikant alternatyviųjų sankcijų Pavyzdžiui, Vilniaus apygardos teismas 2011 m. nutartyje, nagrinėdamas perkančiosios organizacijos su laimėtoju sudarytos viešojo darbų pirkimo sutarties teisėtumą, sprendė, kad nėra teisinio pagrindo perkančiosios organizacijos sprendimus ir sutartį pripažinti negaliojančiais ir taikyti restituciją. Vis dėlto teismas atskirai pasisakė dėl negalimumo taikyti restituciją ne dėl to, kad tam nėra pagrindo, nes perkančiosios organizacijos veiksmai nekvalifikuoti neteisėtais, bet dėl viešojo intereso apsaugos, taigi taip hipotetiškai svarstė ir dėl sutarties negaliojimo. Teismas konstatavo, kad buvo įvykdyta apie trečdalį sudarytos sutarties nustatytų darbų apimties, pažymėjo, kad galimos restitucijos taikymo atveju laimėtojas nepagrįstai praturtėtų; nurodė, jog, nutraukus sutartį, perkančioji organizacija praras ES struktūrinės paramos lėšas, turės vykdyti naują viešąjį pirkimą; galiausiai pabrėžė, kad tokiu atveju bus pažeistas viešasis interesas, nes studentai praras teisę į normalų ir nepertraukiamą studijų procesą tinkamoje ir saugioje studijuoti aplinkoje, taip pat bus pažeista universiteto darbuotojų teisė į tinkamas ir saugias darbo sąlygas. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes ir vadovaudamasis CK 6.145 straipsnio 2 dalimi teismas sprendė, jog šiuo atveju restitucijos taikymas būtų neteisingas ir netikslingas, o perkančiajai organizacijai būtų taikyta pernelyg neadekvati ir neproporcinga sankcija (žr. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. nutartį civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Vilniaus pedagoginis universitetas, AB „Panevėžio statybos trestas“, bylos nr. 2-4085-798/2011). .

Kita vertus, alternatyviosios sankcijos taikytinos tik tais atvejais, kai sutarties vykdymas yra nepasibaigęs, t. y. kai dar galima išsaugoti neteisėtai sudarytą sandorį. Svarstytina, ar VPĮ V skyriaus teisės normos neturėtų būti papildytos nuostatomis, analogiškomis VPĮ 952 straipsnio nuostatoms tais atvejais, kai sutartis yra sudaryta ir baigta vykdyti. Tai ypač aktualu viešojo intereso gynybos atvejais, kai ieškinio reikalavimus teismui pripažinti viešojo pirkimo sutartį negaliojančia teikia prokuratūros ar Viešųjų pirkimų tarnybos atstovai. Nors įvykdžius viešojo pirkimo sutartį, jos ginčijimas per se nepraranda teisinės reikšmės, nes teismui, konstatavus sutartį negaliojančia, jos šalims (gali kilti) kyla kitokio pobūdžio atsakomybė: administracinė, baudžiamoji, o jei sutartis pripažinta negaliojančia abinitio kaip niekinis sandoris – turtinė (prievolė sugrąžinti neteisėtai panaudotas ES struktūrinės paramos lėšas). Manytina, kad tokiu atveju vienintelė galima taikyti alternatyvioji sankcija – bauda – padidintų galimų pažeidimų prevenciją, nes kiekviena neteisėtai sudaryta sutartis galėtų būti papildomai teisiškai įvertinta, neatsižvelgiant į tai, ar priežiūros ir teisėsaugos institucijoms pavyko (pavyks) šios sutarties kontrahentus patraukti administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn.

Išvados

Mokslinio tyrimo pagrindu galima teigti, kad:

1) Viešojo pirkimo sutarties negaliojimas kaip tiekėjų teisių gynimo priemonė yra svarbus institutas, siekiant darnios ir subalansuotos tiekėjų teisių gynimo priemonių vykdant viešuosius pirkimus sistemos. Šios priemonės reglamentavimas ES ir Lietuvos viešųjų pirkimų teisėje yra būtinas, kad būtų įgyvendinti šiuo reglamentavimu siekiami tikslai: viešųjų pirkimų skaidrumas, laisvas prekių ir paslaugų bendrojoje rinkoje judėjimas, reali pažeistų teisių gynyba.

2) Europos Sąjungos vis didėjančio harmonizavimo lygio reglamentavimu neišsprendžiami visi viešojo pirkimo sutarties pripažinimo negaliojančia klausimai, jie paliekami valstybių narių nacionaliniam reguliavimui ir teismų praktikai, todėl pastarųjų įvairovė vis dar gali būti kliūtimi, ypač užsienio tiekėjams, veiksmingai apginti galbūt pažeistas teises.

3) Naujausių Europos Sąjungos teisės normų inkorporavimas į Lietuvos nacionalinę teisės sistemą – VPĮ, jį įgyvendinančiuosiuose ir kituose teisės aktuose – tiekėjų teisių gynybos sistemos nepakeitė iš esmės, o tik ją padarė nuoseklesnę ir aiškesnę, nes iki tol galiojęs bendrasis sandorių negaliojimo reguliavimas ir teismų praktika šios kategorijos ginčuose tiekėjams užtikrino realią galimybę siekti viešojo pirkimo sutarties nuginčijimo.

4) Pažodinis Direktyvos nr. 2007/66 nuostatų perkėlimas į VPĮ sunkina jo V skyriaus nuostatų aiškinimą ir taikymą, tiek skyrium (pvz., ieškinio senaties termino taikymas, peržiūros institucijų įgaliojimų apribojimas žalos atlyginimu), tiek kartu su kitais teisės aktais (CK, CPK) (pvz., niekinio sandorio išsaugojimas), todėl viešojo pirkimo sutarties negaliojimui reguliuoti reikia įstatymų leidėjo dėmesio, nepaliekant šios srities tik teismų praktikai.

Literatūra

Norminiai teisės aktai

• Europos Parlamento ir Tarybos 2007 m. gruodžio 11 d. direktyva 2007/66/EB, iš dalies keičianti Tarybos direktyvas 89/665/EEB ir 92/13/EEB dėl viešųjų sutarčių suteikimo peržiūros procedūrų veiksmingumo didinimo, 2007 m. gruodžio 20 d. Europos Sąjungos oficialus leidinys, L 335/3.
• Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymas, Valstybės žinios, 1996, nr. 116-4321, su vėlesniais pakeitimais ir papildymais.
• Tarybos 1989 m. gruodžio 21 d. direktyva 89/665/EEB dėl įstatymų ir kitų teisės aktų, susijusių su peržiūros procedūrų taikymu sudarant viešojo prekių pirkimo ir viešojo darbų pirkimo sutartis, derinimo, OL L 395, 30/12/1989.

Specialioji literatūra

• Golding, Jane; Paul Henty, “The New Remedies Directives of the EC: Standstill and Ineffectiveness,” Public Procurement Law Review, 2008, 17, Issue 3.
• Soloveičikas, Deividas, „Efektyvumo principas ir laikinosios apsaugos priemonės bei žalos atlyginimas kaip tiekėjų gynimo priemonės vykdant viešuosius pirkimus“, Teisė, 2009, t. 70.
• Soloveičikas, Deividas, „Tiekėjų teisių gynimo priemonių sistemos reforma Lietuvoje: laikinosios apsaugos priemonės ir žalos atlyginimas“, Justitia, 2010, t. 2 (74).
• Treumer, Steen; Francois Lichere (eds.), Enforcement of the EU Public Procurement Rules, DJOF Publishing, 2011.

Praktinė medžiaga

• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla 199/85, Komisija prieš Italiją, [1987], ERC 1039.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-20/01 ir C-28/01, Komisija prieš Vokietiją, [2003] ERC I-3609.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-26/03, Stadt Halle ir RPL Lochau, [2005] ERC I-1.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-315/01, GAT, [2003] ERC I-6351.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-448/01, EVN ir Wienstro, [2003] ERC I-14527.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-470/99, Universale-Bau ir kt., [2002] ECR I-11617.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-57/94, Komisija prieš Italiją, [1995], ERC I-1249.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-71/92, Komisija prieš Ispaniją, [1993], ERC I-5923.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-81/98, Alcatel Austria ir kt., [1999], ERC I-7671.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-91/08, Wall, [2010], ERC I-2815.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C-92/00, HI, [2002], ECR I-5533.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C 230/02, Grossmann Air Service, [2004] ERC I 1829.
• Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, byla C 241/06, Lämmerzahl, [2007] ERC I 8415.
• Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Klaista“ v. Kretingos rajono savivaldybės administracija, RUAB „Adakris“, nr. 2-693-479/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Vilniaus miesto apylinkės vyriausiasis prokuroras v. Vilniaus miesto savivaldybė, UAB „Vilniaus kapitalinė statyba“, UAB „Veikmė“, nr. 3K-3-505/2009.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Lemminkainen Lietuva“ v. VĮ „Kauno aerouostas“, nr. 3K-3-150/2010.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Akordas 1“ v. Visagino savivaldybės administracija, nr. 3K-3-158/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“, nr. 3K-3-155/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Smulkus urmas“ v. Plungės rajono savivaldybės administracija, trečiasis asmuo VšĮ „Kretingos maistas“, nr. 3K-3-155/2011.
• Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus (toliau – CBS) išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 17 d. nutartis civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, nr. 3K-7-304/2011.
• Lietuvos Respublikos ūkinio ministerija, Projekto „Viešųjų pirkimų ginčų nagrinėjimo sistemos tobulinimas“ ataskaita, Vilnius: Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos Įmonių teisės ir viešųjų pirkimų politikos departamento Viešųjų pirkimų politikos skyrius, 2011.
• Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas administracinėje byloje Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba v. Vilniaus miesto savivaldybė, nr. A502-2277/2011.
• Vilniaus apygardos teismo 2011 m. nutartis civilinėje byloje Viešųjų pirkimų tarnyba v. Vilniaus pedagoginis universitetas, AB „Panevėžio statybos trestas“, nr. 2-4085-798/2011.

Ineffectiveness of a Public Contract According to the Law of the European Union and Lithuania

Summary. This article is the introduction into the concept of ineffectiveness of a public contract. It covers the deep analysis of two main legal sources of public procurement law. First, it gives the explanation of the legal norms of EC Directive 2077/66/EC with the particular focus on ineffectiveness as a remedy. The authors provide the scholar research on the relevant requirements of the EC directive, models that are entrenched within the EU law as regards the ineffectiveness as well as the evolution of the latter within the framework of EU public procurement law. This analysis is given in the first part of the article. The second one covers the Lithuanian regulation of the ineffectiveness. The authors scrutinize the particular legal norms of the Law on Public Procurement, provide the comparative analysis with the regulation of the EC directives and give the relevant practical insights. The article does not include the analysis of the evolution of the ineffectiveness within the Lithuanian case-law, since this very important part of the research will be published in a separate work published by the authors. At the end of the article the conclusions are given.

Keywords: public procurement, contract ineffectiveness, European Union law, Lithuanian law.