Straipsnis Dvasininkija 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos enciklopediniuose leidiniuose

  • Bibliografinis aprašas: Valdas Selenis, „Dvasininkija 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos enciklopediniuose leidiniuose“, @eitis (lt), 2017, t. 842, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Valdas Selenis, „Dvasininkija 1918–1940 metų Lietuvos Respublikos enciklopediniuose leidiniuose“, Soter, 2013, nr. 45(73), p. 39–52, ISSN 1392-7450.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos edukologijos universitetas.
Santrauka: Straipsnyje aptariami Lietuvos Respublikos 1918–1940 metų reputacinio elito šaltiniai ir jų reikšmė įamžinant žymiausius visuomenės veikėjus, taip pat jų atrankos kriterijai. Siekiant patikrinti hipotezę, kad didelę šio, enciklopediniuose leidiniuose reprezentuojamo elito dalį sudarė dvasininkai, atliktas prozopografinis tyrimas.

Pagrindiniai žodžiai: dvasininkija, reputacinis elitas, prozopografija, enciklopedijos.
 

Įvadas

Šiame straipsnyje reputaciniu elitu laikomi ne tik žymiausi, autoritetingiausi, „labiausiai nusipelnę valstybei ir tautai“, įtakingiausi visuomenės „garsūs žmonės“ (angl. men of fame), apdovanotieji premijomis, ordinais ir kitokiais įvertinimo atributais, bet visi asmenys, patekę į enciklopedijas ir „kas yra kas“ (who is who) pobūdžio leidinius. Kultūrologas Leo Braudy teigia, kad žymaus asmens reputaciją (fame) visuomenėje lemia keturi veiksniai: pats žmogus, jo pasiekimai, jų viešumas ir tai, kaip jie vertinami dabar Žr. Leo Braudy, The Frenzy of Renown: Fame and Its History, p. 15. . Kaip reputaciją objektyvizuoti ir padaryti empirinio tyrimo objektu? Žymus prancūzų sociologas Pierre’as Bourdieu skyrė „išorinę“ ir „vidinę“ intelektualų reputaciją. Jo nuomone, „intelektualų laukas“ yra autonomiškesnis, jeigu vadovaujasi savomis vertybėmis, normomis, taisyklėmis, nepriklausomai nuo „išorinės“ reputacijos ir žinomumo. Tačiau mokslininkai gali tirti, kaip atitinkamos profesijos žmonių „vidinę“ reputaciją vertino visuomenė Žr. Pierre Bourdieu, « L’illusion biographique », 1986. . Gali būti keli reputacinio elito atrankos būdai. Pavyzdžiui, reputacinis elitas gali būti atrenkamas ir tokiu būdu, kokį pasirinko projekto „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“ organizatoriai – atrankai atlikti sudaryta istorikų, bibliotekininkų, architektų, žurnalistų ir kitų profesijų atstovų komisija. Be to, 35 asmenų sąrašą sudarė Kauno apskrities viešosios bibliotekos Kaunistikos skaityklos darbuotojai ir Vytauto Didžiojo universiteto (toliau – VDU) Istorijos fakulteto akademinė bendruomenė. Pagrindiniai atrankos kriterijai: nuopelnai Kauno miestui ir šių darbų išliekamoji vertė šiandien, žmonės novatoriai Žr. Edita Urbonavičienė, „Projektas „Iškiliausi tarpukario kauniečiai“, 2012. . Vis dėlto amžininkų nuomonė apie to meto elitą išreikšta tik tuo pat laikotarpiu išleistose ir parengtose nacionalinėse enciklopedijose, todėl jos gali būti pagrindinis tyrimo šaltinis.
 

Reputacinio elito socioistorinių tyrimų nėra daug ne tik Lietuvos, bet ir pasaulinėje sociologinėje, tuo labiau istoriografinėje literatūroje. Kaip šiuo metu aktyviausią tokių tyrimų iniciatorių galima paminėti Vengrijos reputacinio elito tyrimus atliekantį, taip pat tarptautinėms programoms vadovaujantį sociologą, buvusį P. Bourdieu bendradarbį, dabar Centrinės Europos universiteto profesorių emeritą Victorą Karady Žr. Victor Karady, „Elitenbildung im multiethnischen und multikontessionellen Nationalstaat: Ungarn in der Doppelmonarchie (1867–1918)“, 2009. .

Tyrime naudojamas aprašomasis, analizės ir prozopografinis metodai. 1918–1940 m. reputacinį elitą fiksuojančių leidinių – tiek „Lietuviškosios enciklopedijos“ (toliau – LE), tiek „Žymesnybių žodyno“ (toliau – ŽŽ) – iniciatoriai buvo katalikų dvasininkijos ir inteligentijos atstovai, todėl galima suformuluoti tyrimo hipotezę, kad atitinkamai didžiausią tiriamojo laikotarpio reputacinio elito dalį sudarė katalikų inteligentijos ir dvasininkijos atstovai.

Straipsnio tikslas – nustatyti, kokią dalį 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos reputaciniame elite sudarė dvasininkija, išanalizuoti jos struktūrą naudojant enciklopedinius ir kitus biografinę informaciją teikiančius leidinius.

Uždaviniai: 1) pristatyti 1918–1940 m. Lietuvos enciklopedinius leidinius kaip reputacinio elito tyrimo šaltinius ir tuo metu jų leidėjų bei redaktorių taikytus „žymesnybių“ atrankos kriterijus; 2) remiantis šių leidinių pagrindu sudaryta biografinių duomenų baze, ištirti konfesinį elitą (dvasininkiją) pagal socioistorinius kriterijus: konfesinę priklausomybę, vidurinį išsilavinimą, aukštąjį išsilavinimą, akademines pareigas, amžiaus grupes.

Siekiant apibendrinti duomenis sudarytas reputacinio elito atstovų sąrašas ir nustatytas jų skaičius, surinkta medžiaga ir duomenys suvesti į „Excel“ programą.

 

Tyrimo šaltiniai ir jų reikšmė

Biografinė informacija apie „įžymybes“ buvo skelbiama dar Apšvietos epochos enciklopedijose, o XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje biografiniai žinynai, galima sakyti, padėjo „kanonizuoti“ žymiausius „mažųjų“ tautų tautinius ir valstybinius veikėjus. Išskiriant dvasininkiją tiriamojo laikotarpio reputaciniame elite (neskaitant 1920–1922 m. Lietuvos Respublikos Steigiamajam Seimui skirto leidinio, kuriame trumpai pristatyti į pirmąjį atkurtos valstybės parlamentą tautos išrinkti atstovai Žr. Trumpos Steigiamojo Seimo narių biografijos su atvaizdais, 1921. ), naudoti šie leidiniai:

1. „Lietuvos albumas“. Kaunas. 1921. Pirmasis Lietuvos valstybei ir visuomenei nusipelniusių žmonių biografijų leidinys. Praėjus dešimtmečiui H. Serapino spaudai parengtas „Vytauto Didžiojo mirties 500 metų sukaktuvėms paminėti albumas“ (išleistas Kaune 1933 m.) yra kitokio pobūdžio – iš esmės ikonografinis šaltinis be biografinių straipsnių. Jame užfiksuoti 1930 m. įvairiose valstybinėse institucijose ar sėkmingai veikusiose įmonėse dirbę žmonės (daugiausia – vadovai), bet speciali jų atranka nebuvo vykdoma.

 

2. „Lietuvos žymesnybių žodynas“. T. 1–5. LKMA tikrinimo komisija: Zenonas Ivinskis, Juozas Girnius, Antanas Salys (vidutinė apimtis 544–612 puslapių). Kaunas. 1931. Pirmasis „kas yra kas“ pobūdžio biografinis žinynas, inicijuotas Lietuvių katalikų mokslo akademijos (toliau – LKMA) ir likęs nepublikuotas. Mašinraštis saugomas Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje (f. 130-1460, 1461, 1462, 1463). 3 tomo nėra.

3. „Lietuviškoji enciklopedija“. Leidėjas „Spaudos fondas“. T. 1–10 (A–Ilirizmas) (vidutinė apimtis 700–800 puslapių) / red. Vaclovas Biržiška. Kaunas. 1931–1941 (1944). Vienintelė 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos enciklopedija su plačiais ir informatyviais biografiniais straipsniais, tačiau dėl sovietinės ir nacių okupacijos išleista tik 10 tomų (baigiasi „J“ raide). Peržvelgta dešimt LE tomų Žr. T. 1: A–Atskalūnas, Kaunas: Spaudos fondas, 1933; t. 2: Atskilėlis–Batoras, Kaunas: Spaudos fondas, 1934; t. 3: Batoras–Bohatta, Kaunas: Spaudos fondas, 1935; t. 4: Bogdanas–Caxias, Kaunas: Spaudos fondas, 1936; t. 5: Caxias–Darbininkų Viltis, Kaunas: Spaudos fondas, 1937; t. 6: Darbininkų Žodis–Drugenis, Kaunas: Spaudos fondas, 1937; t. 7: Drugiai–Fazmos, Kaunas: Spaudos fondas, 1939; t. 8: F.B.A.–Ginhac, Kaunas: Spaudos fondas, 1940; t. 9: Gini–Höfer, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1941; t. 10: Hofer–Ilirizmas, Kaunas: Valstybinė leidykla, 1944. , ji buvo leidžiama 12 000 egzempliorių tiražu.

Pažymėtina, kad išsamiausias reputacinio elito tyrimo enciklopedinis šaltinis galėtų būti ir Bostone leistoji „Lietuvių enciklopedija“, tačiau šiame tyrime koncentruotasi į vienalaikius, 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos šaltinius, nes visada egzistuoja galimybė, kad vėlesnio laikotarpio enciklopedijoje bus įtraukta asmenų, kurie dar nebuvo pripažinti savo amžininkų, o jų darbų reikšmė įvertinta praėjus dešimtmečiams.

 

1921 m. „Lietuvos albume“ leidėjas (Liudas Gira) pažymėjo, kad „mūsų svarbiai ir įdomiai gadynei tinkamai apibūdinti reikia ne tik faktų istoriją duoti, bet ir parodyti tie žmones, kurie daugiau ar mažiau savo iniciatyva bei darbu prisidėjo prie lietuvių tautos ir valstybės atgaivinimo“ Leidėjo žodis / Lietuvos albumas, p. 289–290. . Atvaizdus ir biografijas daugiausia surinko Janina Markevičiūtė ir Liudas Gira (jis galutinai sutvarkė ir suredagavo „Lietuvos albumą“). Leidinys nebuvo išsamus, bet tai pirmasis tokio pobūdžio leidinys. Būtina pažymėti, kad „Lietuvos albume“, ankstyviausiame iš visų 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos biografinių leidinių, pateiktos tokios kai kurių asmenų biografijos, kokių dėl suprantamų priežasčių nėra LE ir rankraštiniame ŽŽ. Pirmuoju atveju todėl, kad dešimtasis enciklopedijos tomas baigėsi „J“ raide; antruoju atveju dėl to, kad dingęs visas trečiasis žodyno tomas. Pavyzdžiui, Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje saugomame Vaclovo Biržiškos fonde (f. 32) Antano Smetonos biografijos nėra net rankraštiniu pavidalu, nors darbiniame asmenvardžių sąraše yra lapelis su duomenimis apie jį Žr. V. Biržiška, Asmenvardžiai (S, Sch, Sz) su trumpomis biografinėmis žiniomis „Lietuviškajai enciklopedijai“, l. 136. . Tačiau išsami biograma apie VDU Humanitarinių mokslų fakulteto Meno teorijos ir istorijos katedros docentą, publicistą, visuomenininką, LR prezidentą, „tautos vadą“ yra ŽŽ Žr. Žymesnybių žodynas, t. IV, l. 492–493. . Dvasininkai – vyskupas Pranciškus Karevičius, politikas Mykolas Krupavičius, filosofas, VDU Teologijos-filosofijos fakulteto dekanas Pranciškus Kuraitis, poetas Jonas Mačiulis-Maironis, vyskupas Jurgis Matulaitis, politikas Vladas Mironas, kanauninkas ir publicistas, Kauno kunigų seminarijos profesorius Kazimieras Paltarokas, Vasario 16-osios Nepriklausomybės Akto signataras Alfonsas Petrulis, Steigiamojo Seimo narys Justinas Staugaitis – pristatyti tik „Lietuvos albume“.

 

LE leido „Spaudos fondas“, bendradarbiaudamas su LKMA. LE vyriausiąją redakciją sudarė vyriausiasis redaktorius profesorius Vaclovas Biržiška; viceredaktorius profesorius Pranas Dovydaitis; redakcijos nariai: profesorius Mykolas Biržiška, profesorius Blažiejus Čėsnys, profesorius Vincas Krėvė-Mickevičius, profesorius Vladas Lašas ir Vincas Kvieska. Redakcijos sekretoriai buvo Pranas Čepėnas ir Bronius Vaitiekūnas.

Pirmojo tomo „Įžangos žodyje“ V. Biržiška rašė, kad sumanymas leisti LE kilo dar prieš „didįjį“ (Pirmąjį pasaulinį) karą, 1910 metais. „Vienybės Lietuvninkų“ redakcijoje, M. Biržiškos redaguotoje „Visuomenėje“ ir Juozo Paršaičio-Gabrio „Tėvynėje“ keltas „Lietuviškojo žinyno“ sumanymas. Mintį perėmė „Lietuvos“ leidėjas Antanas Olšauskas (Olševskis) ir pakvietė Klemensą Jurgelionį sudaryti enciklopedijos redakciją, o šis kreipėsi į Lietuvos intelektualus. Antai 1910 m. A. Olšauskas, laikraščio „Lietuva“ vyriausiasis redaktorius, kreipėsi į Augustiną Janulaitį kviesdamas bendradarbiauti Čikagoje numatomoje leisti lietuvių tautos enciklopedijoje ir parašyti straipsnius apie valstiečių judėjimą Lietuvoje ir Simoną Daukantą Žr. A. Olszewski laiškai A. Janulaičiui, l. 4, 6. . Enciklopediją ketinta rengti pagal angliškosios „Encyclopedia Britannica“ ir vokiečių „Brockhaus“ pavyzdį. Tačiau 1912 m. leidėjas sumanymo atsisakė, nes „įvairių srovių“ bendradarbiai negalėjo susitarti dėl straipsnių pobūdžio. Be to, enciklopedijos leidybai būtų reikėję gerokai daugiau lėšų nei buvo numatyta. 1912 m., deja, įvykus įvairiems nesusipratimams, „vietiniai“ lietuvių redaktoriai pasitraukė, o JAV daugiau lietuvių inteligentų, norinčių baigti enciklopedijos rengimo darbus, nebuvo įmanoma rasti.

 

1923–1924 m. „Švyturio“ bendrovei Vilniuje ir Kaune išplėtus knygų leidybos mastus, enciklopedijos idėja atgijo, bet dėl materialinių sunkumų nebuvo įgyvendinta. 1924 m. gruodį V. Biržiškai pasiūlius, Šiaulių „Kultūra“ buvo nutarusi leisti ne bendrąją, o grynai lietuviškų dalykų enciklopediją ir pavedė sumanytojui sudaryti redakciją. Tačiau materialiniai sunkumai vėl sustabdė jau pradėtą darbą. Pagaliau 1929 m. Lietuvos kultūros taryba vėl iškėlė šią idėją ir atkreipė „Spaudos fondo“ dėmesį. „Spaudos fondas“ 1929 m. gruodžio 21 d. nutarė enciklopediją leisti ir 1930 m. sausio 25 d. priėmė jos leidybos planą. V. Biržiška paskirtas vyriausiuoju redaktoriumi ir darbo organizatoriumi. Beveik tuo pat metu panašus sumanymas kilo ir LKMA, todėl vienu metu galėjo būti pradėtos leisti dvi enciklopedijos. Prasidėjo derybos ir 1930 m. gegužės 22 d. susitarta bendradarbiauti, sutartis pasirašyta tik 1931 m. kovo 5 d. Tada suformuota redakcija, sukurtas ir atskiras „karo“ skyrius. Pirmasis enciklopedijos sąsiuvinis pasirodė 1931 m. spalio 1 d. Enciklopedija iš pradžių turėjo 6000 prenumeratorių, kaip V. Biržiška pažymi, „žmonės, gauną neaukštą atlyginimą ar uždarbį“ Pratarmė / LE, t. 1, Kaunas, 1933, p. vi. .

II tomo įžangoje 1934 m. rašyta, kad

skeptikų, nepasitikinčių mūsų tautos pribrendimu šiam dideliam žygiui suprasti ir paremti, spėjimai pasirodė buvę nepagrįsti […] leidėjai, visuomenė ir bendradarbiai jį gerai suprato ir parėmė, tuo įgalindami juos nesitenkinti 3–4 tomų leidiniu […]. Tikslingai ją pavadinę Lietuviškąja Enciklopedija ne tik stengėmės duoti kuo daugiau žinių apie Lietuvą ir lietuvius, bet ir iš viso enciklopedijos medžiagą tvarkyti mūsų reikalų atžvilgiu. Pratarmė / LE, t. 2, Kaunas, 1934, p. v.
Latviai tuo metu jau leido trečios enciklopedijos dešimtą tomą.
 

Stasys Yla LKMA 50-mečio sukakties proga paskaitoje Niujorke pateikė veiklos apžvalgą ir paminėjo neįgyvendintą akademijos užmojį išleisti Lietuvos kultūrininkų enciklopediją „Žymesnybių žodyno“ pavadinimu. Sumanymas rengti ŽŽ kilo prelatui Aleksandrui Dambrauskui 1924 m. LKMA valdybos posėdyje, redaktoriais pakaitomis dirbo Juozas Tumas, Pranas Penkauskas ir Juozapas Eretas. Medžiaga pradėta rinkti 1927 m. ir iki 1939 m. tam reikalui išleista per 13 000 litų. Šiuo darbu buvo susidomėjusi LE ir vedė derybas medžiagą perimti. Darbas, mašinėle perrašytas 5 tomuose, okupantui užėmus Lietuvą, liko neatspaustas. Tačiau išleistas stambus Adomo Jakšto veikalas „Užgesę žiburiai“, skirtas žymiųjų lietuvių ir nelietuvių kultūrininkų biografijoms.

Daugiau kaip prieš 30 metų Lietuvos nacionalinės bibliotekos Rankraščių skyriuje dirbusi Valerija Vilnonytė kreipėsi į Šakiuose gyvenusį Balį Laukaitį (1908–1982) prašydama papasakoti, kaip buvo rengiamas dar XX a. trečiajame dešimtmetyje sumanytas „Lietuvos žymesnybių žodynas“, inicijuotas LKMA. B. Laukaitis 1933–1935 m. dirbo žodyno sekretoriumi Žr. Loreta Pakalniškienė, „Žymesnybių žodyno“ pėdsakais“, 2009. . Iš pradžių ketinta pavadinti jį „Lietuvių biografijomis“. Joms rinkti ir redaguoti sudaryta speciali komisija, pirmininku tapo Kauno arkivyskupas metropolitas Juozapas Jonas Skvireckas, o nuo 1927 m. spalio 26 d. – prelatas A. Dambrauskas. Loretos Pakalniškienės duomenimis, 1934 m. jau buvo surinkta apie 2800 biografijų, visiems darbams išleista 121 400 Lt. 1935 m. ŽŽ darbai sustabdyti, nes Vyriausybė nebeskyrė lėšų, motyvuodama tuo, kad jis iš dalies giminingas leidžiamai LE Žr. ten pat, p. 16. .

 

„Įžymybių“ atrankos kriterijai

ŽŽ tikrinimo komisijai (Z. Ivinskiui, J. Girniui ir A. Saliui) skirtame redakcijos sekretoriaus B. Laukaičio pranešime pažymima, jog 1924 m. žodyną norėta pavadinti „Lietuvių biografijomis“, tačiau 1927 m. lapkričio 6 d. LKMA valdybos posėdyje nutarta pavadinti „Lietuvos žymesnybių biografijomis“, į veikalą numatyta įtraukti „visus kuo nors pasižymėjusius be skirtumų tautų, konfesijų, politinių pažiūrų“ Pranešimas „Žymesnybių žodyno“ Tikrinimo komisijai, 1934, l. 1. . Ten pat teigiama, kad
žymesnybės sąvoką galima imti siaurai, t. y., žymesnybėmis laikyti tik pačius didžiuosius rašytojus, menininkus, veikėjus ir t. t. Bet kadangi mūsų tauta nedidelė ir teturi nedaug pasaulinio masto žmonių, tai ir tokių didelių žymesnybių bus, palyginti, nedaug. […] Tačiau šalia pačių didžiųjų mūsų tautos veikėjų yra ir mažiau žymių žmonių, kurie vis dėlto yra mūsų tautai nusipelnę. O tokių vidutinio masto žymesnybių ir yra daugiausia. – Gyvenimą kuria ne vienas ir ne keli asmenys, bet ištisa organiška darbininkų grupė. Ten pat.
 
P. Penkauskas L. Girai rašė:
Kat. Mokslo Akademija, kaip Tamstos tur būt žinote, jau baigia rinkti medžiagą į žymesnybių žodyną. Į jį turi įeiti ir tie asmenys, kurie dar yra gyvi ir tebeveikia lietuvių kultūros ir k. srityse. P. Penkausko 1930 05 17 laiškas Liudui Girai, l. 2.
1927 m. ŽŽ redaktoriumi išrinktas kanauninkas J. Tumas. 1929 m. sausio mėn. – kanauninkas P. Penkauskas, 1931 m. sausio 21 d. – J. Eretas, kuris sekretoriumi pasikvietė Aleksį Didžpetrį, dirbusį iki 1933 m. vasaros, spalio 1 d. jį pakeitė B. Laukaitis. Žymesnių Lietuvos kariškių biografijas pateikė pulkininkas Jonas Laurinaitis, duomenų apie žydų veikėjus – Chackelis Lemchenas, iš JAV duomenis siuntė Jurgis Draugelis. Padėjo ir policija, B. Laukaitis ataskaitoje rašė, kad „policija kartais apie kai kuriuos žmones žino daugiau, negu jie patys apie save“ Pranešimas „Žymesnybių žodyno“ Tikrinimo komisijai, l. 1. . Kai kurie veikėjai dėl šios priežasties nenorėjo teikti išsamesnių duomenų apie save, pavyzdžiui, rašytojas Kazys Kiela LE redakcijai rašė:
Labai gaila, bet aš savo autobiografijos kol kas negaliu duoti, nes ja pirmon eilėn susidomėtų Policijos Departamentas. Mano gyvenimas – tai grandinė įvairiausių „nusikaltimų“, nuolatinė kova su policija, kalėjimai, pabėgimai… K. Kielos autobiografija [1931].
 

Nuomonę apie tai, kaip vykdavo „žymesnybių“ atranka, leidžia susidaryti ir redaktorių pastabos paraštėse. Antai ŽŽ redaktoriaus A. K. [nepavyko identifikuoti – V. S.] pastabos dėl mokytojo, „dalyvavusio katalikų gyvenime“ [išbraukta], buvo tokios:

Tokių žmonių Lietuvoje yra daug. Kadangi nieko konkretaus įžymesnio jo gyvenime, išskyrus ankstybą numirimą, nėra, tai neverta minėti, nes vis vien visus mokytojus nesurašysim, todėl kam jį išskirti? Žymesnybių žodynas, t. I, l. 36.
Pastaba prie Pijaus Adomavičiaus: „išrašyta iš Liet. enc. Pažodžiui.“ Ten pat. Prie žydų poetės, vertėjos Saros Aizinaitės (g. 1911 m. Ramygaloje), kuri į žydų kalbą išvertė ir „Idišė štime“ išspausdino Vinco Krėvės „Sutemų pasakas“, vertė Antano Vienuolio „Paskenduolę“: „Iš viso studijuojančius un-te žmones vargu ar verta žodynan dėti – jie dar tik darosi „žymesnybėmis“ Ten pat, l. 49. . Tačiau LE šiuo požiūriu buvo „demokratiška“ – joje aprašyta daug studentų: ateitininkų, pavasarininkų ar kitų jaunimo katalikiškųjų organizacijų narių, kurie reiškėsi spaudoje – paskelbė keletą straipsnių ar eilėraščių. Matyt, ŽŽ atrankos kriterijai buvo kitokie (etnokonfesiniai), nes rengiant žodyną talkino ir Kauno dvasinės seminarijos klierikų teologų literatų sekcija Žr. Pranešimas „Žymesnybių žodyno“ Tikrinimo komisijai, l. 1. . Prie knygnešio Aleksandro Antanavičiaus, kuris „išplatino daug knygų, bet paskui ėmė verstis kontrabanda“, rašoma: „abejoju, ar vertelgos priklauso prie žymesnybių. Verta išleisti“ Žymesnybių žodynas, t. I, l. 234. (t. y. pašalinti iš žodyno). Prie Marko Antokolskio biografijos parašyta: „galima be jo apsieiti, nes Lietuvai, išskyrus joje gimimą, nieko nenusipelnė“ Ten pat, l. 244. .
 

ŽŽ redaktorius bendradarbių prašydavo siūlyti, kokius asmenis galima būtų įtraukti į žodyną. Antai J. Eretas atvirlaiškyje Z. Ivinskiui, parašiusiam daugiausia žymių jėzuitų biografijų, dėstė:

Turbūt jau gavote laiškutį su instrukcija ir pavyzdžiu Liet. Žymesn. Žodynui. – Kan. Alekna mums savo laiku buvo pagaminęs sąrašą žmonių iš Liet. istorijos, kuriuos reikėtų įtraukti. Tas sąrašas jau apdirbtas dalinai ankstyvas. bendradarbių. Su neįtrauktų sąrašą tuoj prisiųsiu. Jei galite, imkites tuoj darbo. J. Ereto laiškas Z. Ivinskiui, l. 5.
Rašė, kad geriau ilgesni biografiniai straipsniai negu trumpesni, svarbu –
bendra charakteristika, nurodant kuo aprašomasis Lietuvai yra svarbus. Išsikelti, ką mums yra padaręs gero ar blogo. Ten pat.
Medžiaga buvo renkama įvairiais būdais: patys asmenys siųsdavo savo biografijas, žodyno redaktoriai rinkdavo duomenis iš įvairios literatūros, dienraščių ir žurnalų Žr. Dalia Tarailienė, „Adomo Jakšto-Dambrausko rankraščiai Lietuvos nacionalinės bibliotekos Retų knygų ir rankraščių skyriaus rinkiniuose“, p. 203. .

LE naratyvas ir atrankos kriterijai keitėsi kintant politinei situacijai. Pavyzdžiui, 1940 m. komunistas Juozas Greifenbergeris, sušaudytas 1926 m. Kaune, pristatomas kaip vienas žymiausių Lietuvos revoliucionierių Žr. Juozas Greifenbergeris, 1940. , o 1944 m. pateikiama žinia, kad ūkininkas Kalikstas Janulaitis 1941 VI su žmona, sūnumi, dukteria, žentu ir vaikaičiais bolševikų išvežtas į Sibirą Žr. Kalikstas Janulaitis, 1944. .

 

Sudarant LE pasitelkti ir tokie atrankos kriterijai: žmonės, 1918–1940 m. ne tik gyvenę Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir pasireiškę aktyvia veikla, ir tie išeiviai, kurie prisidėjo prie Lietuvos Respublikos nepriklausomybės pripažinimo arba kokiu nors būdu su ja susiję. Pavyzdžiui, Matas A. Pankauskas (Pankus) apibūdinamas taip:

ištikus pasauliniam karui jis dalyvavo Amerikos lietuvių tarybos veikloje, kaip jos narys ir darbavosi su kitais reikale išgavimo laisvės ir pripažinimo nepriklausomybės savo tėvynei Lietuvai. 1914 ir 1927 m. lankęs Lietuvą. Vienas iš pirmutinių lietuviškų kunigų pamėgęs golfo sportą sveikatos žvilgsniu. Biografija [1930] / LNB RS, f. 32–117.

Į LE įtraukti ir kunigai, žuvę arba nukentėję nuo Lietuvai priešiškų jėgų. Pavyzdžiui, kunigas Juozas Bakšys, „lenkų pašautas Merkinėje“ Juozas Bakšys / LE, t. 2, Kaunas, 1934, p. 759. .

Simonas Šultė išsiskyrė savo originalumu – teologijos ir filosofijos daktaras, studijavęs Leveno ir Romos universitetuose,

buvo Krikščionių Demokratų Partijos narys ir ypatingai simpatizavo šios partijos pažiūroms į žemės nuosavybę. Buvo šiuo klausimu radikalus – kuo kairiausias, kiek tik teologija leidžia. Savo nusistatymų laikėsi visu atkaklumu, nors ir ne visuomet galėdavo juos apginti. Šiaip buvo labai išsimokslinęs kunigas. Mėgo studijuoti įvairias pseudomokslines sroves: spiritizmą, okultizmą, teosofiją, darvinizmą ir pan. Biografija / Žymesnybių žodynas, t. V, p. 107.
 

Antanas Juozapavičius – Varnių klebonas, rašytojas, jo iniciatyva Varniuose pastatytas paminklas Motiejui Valančiui. Parašė veikalą „Žemaičių bajorai“, kurį 1904 m. Lvovo universiteto profesorius Osvaldas Balceris siūlė spausdinti, bet jis atsisakė. Kitas veikalas – „Vytautas Didysis“ – 1930 m. „įteiktas Respublikos Prezidentui“ Visų minėtų asmenų biografijas žr. Žymesnybių žodynas, t. II, l. 24; 46; 178; 450; 492; 493. .

Dvasininkijos kolektyvinis portretas pagal enciklopedinius leidinius

Apibendrinus LE, ŽŽ ir „Lietuvos albumo“ duomenis galima teigti, kad 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos reputacinio elito atstovų bendras apytikslis skaičius – 1073, iš jų moterys – 109 (10,1 %). Iš 1 lentelės matyti, jog didžiausia profesinė (užsiėmimo) grupė tiriamojo laikotarpio reputaciniame elite buvo dvasininkai – apie 163 (15,1 %).
1 lentelė. 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos reputacinio elito profesinė, konfesinė, tautinė, akademinė sudėtis
Profesija (užsiėmimas)SkaičiusTikėjimas, konfesijaSkaičiusTautybėSkaičiusAkademiniai laipsniai ir vardaiSkaičius
Dvasininkai163Katalikai1.027Lietuviai1.051Mokslų daktarai75
Mokytojai114Judėjai20Žydai20Profesoriai82
Karininkai75Evangelikai reformatai9Baltarusiai6--
Teisininkai73Stačiatikiai7Rusai6--
Medikai, gydytojai69Laisvamaniai7Latviai2--
Inžinieriai61Evangelikai liuteronai3Šveicarai2--
Muzikai54--Slovakai1--
Politikai45--Vokiečiai1--
Žurnalistai35--Lenkai1--
Ekonomistai26------
Diplomatai19------
Redaktoriai13------
 
Kitų pagrindinių profesijų atstovų atitinkamai mažiau: mokytojų – 114 (10,6 %), karininkų – 75 (6,9 %), teisininkų – 73 (6,8 %), medikų – 69 (6,4 %) ir inžinierių – 61 (5,6 %). Taigi didžiausią reputacinio elito dalį sudarė lietuviai katalikai (apie 95–97 %). XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje ir pirmojoje pusėje Lietuvoje dvasininko profesija (dėl galimybės likti dirbti Lietuvoje) buvo patrauklesnė nei mokytojo ir teisininko. Tačiau reikia pažymėti, kad nemaža dalis dvasininkų kartu dirbo ir pedagoginį darbą.

2 lentelėje pristatyta dvasininkija „pagal rangą“ (aptariamojo laikotarpio Lietuvos Respublikos reputaciniame elite).

2 lentelė. Dvasininkija pagal pareigas, akademinius laipsnius ir vardus, valstybinius apdovanojimus
PareigosSkaičiusAkademiniai laipsniai ir vardaiSkaičiusApdovanojimaiSkaičius
Katalikų kunigai157Mokslų daktarai26Gedimino 2-ojo laipsnio ordinas2
Kanauninkai22Profesoriai20Gedimino 1-ojo laipsnio ordinas1
Vyskupai18Docentai3Gedimino 3-iojo laipsnio ordinas1
Marijonų vienuoliai10--Gedimino 4-ojo laipsnio ordinas1
Prelatai8--Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordinas1
Vienuolijų provincijolai4--Vytauto Didžiojo 3-iojo laipsnio ordinas1
Pranciškonų vienuoliai3--Latvijos trijų žvaigždžių ordinas1
Pastoriai3----
Superintendentai3----
Vienuolijų generolai2----
Stačiatikių dvasininkai1----
Dominikonų vienuoliai1----
Jėzuitai1----
Rabinai1----
 
Didžiausią dalį sudarė katalikų kunigai – apie 157 (14,6 %), iš bažnytinių pareigūnų – kanauninkai (22 asmenys arba 2 %), iš vienuolijų reputaciniam elitui daugiausia priskirta marijonų kongregacijos atstovų. Lietuvos stačiatikių metropolito 1928–1940 m. Elevferijaus (Dmitrij Bogojavlenskij) (kuris 1936 m. iš prezidento gavo Gedimino pirmojo laipsnio ordiną) nuotrauka yra tik albume, 1933 m. išleistame Vytauto Didžiojo 500-osioms mirties metinėms paminėti, ir Reginos Laukaitytės straipsnyje VLE Žr. Regina Laukaitytė, „Elevferijus“, p. 465. .

26 iš 75 reputaciniam elitui priskirtų dvasininkų turėjo akademinius laipsnius. 20 iš jų ėjo profesoriaus pareigas įvairiose dvasinėse seminarijose ir Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete (24,3 %).

Kalbant apie disertacijas ir mokslinių tyrimų kryptis, be Mečislovo Reinio, tyrinėjusio rusų filosofo Vladimiro Solovjovo kūrybą Žr. Aldona Vasiliauskienė, „Arkivyskupas Mečislovas Reinys: akademinė veikla (1922–1940)“, p. 96–97. , papildant Aldoną Vasiliauskienę galima paminėti Izidorių Tamošaitį, Fribūro universitete apgynusį disertaciją tema „Kriteriologijos problema Vladimiro Solovjovo filosofijoje“ Žr. Lietuvos albumas, p. 414. . V. Solovjovo filosofijos tematika tarp Fribūro studentų lietuvių kunigų buvo populiari, nes visi jie mokėjo rusų kalbą Žr. Algimantas Katilius, Katalikų dvasininkijos rengimas Seinų kunigų seminarijoje (XIX a. – XX a. pradžia), p. 332. Šioje monografijoje itin išsamiai aptartos dvasininkų studijos užsienio universitetuose (p. 291–336). .

 

Iš 3 lentelės matyti, kad daugiausia dvasininkų reputacinio elito atstovų mokėsi Marijampolės gimnazijoje, studijavo Sankt Peterburgo ir Kauno Romos katalikų dvasinėse seminarijose.

3 lentelė. Dvasininkija pagal vidurinį ir aukštąjį išsilavinimą
GimnazijosSkaičiusSeminarijosSkaičiusAkademijosSkaičiusUniversitetaiSkaičius
Marijampolės16Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinė seminarija32Sankt Peterburgo Romos katalikų dvasinė akademija27Lietuvos (Vytauto Didžiojo)14
Šiaulių7Kauno Romos katalikų dvasinė seminarija29Jeruzalės Biblijos akademija1Fribūro (Šveicarija)13
Kauno6Seinų Romos katalikų dvasinė seminarija18Romos filosofijos akademija1Romos Šv. Grigaliaus (Italija)5
Mintaujos4Vilniaus Romos katalikų dvasinė seminarija6--Leveno (Belgija)4
Panevėžio (Latvija)3Varšuvos Romos katalikų dvasinė seminarija1--Tartu (Estija)4
Liepojos (Latvija)3----Erlangeno (Vokietija)1
Sankt Peterburgo (Rusija)2----Insbruko (Austrija)1
Tilžės (Rytų Prūsija)2----Rygos (Latvija)1
Rygos (Latvija)2----Karaliaučiaus (Vokietija)1
Telšių2----Vilniaus1
Veiverių1----Romos Angelico (Italija)1
Vilniaus1----Miunsterio (Vokietija)1
Palangos1----Kijevo (Ukraina)1
Kelcų (Lenkija)1----Miuncheno (Vokietija)1
Švenčionių1----Strasbūro (Prancūzija)1
Biržų1----Krokuvos (Lenkija)1
Jurbarko1----Filadelfijos (JAV)1
Daugpilio (Latvijos)1------
Vilkaviškio1------
Šakių1------
 
Santykinai daugiausia – 14 – studijavo Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete, iš esmės tai jaunosios dvasininkų kartos atstovai. Fribūro universitetas sulaukė 13-os studentų iš Lietuvos XIX a. pabaigoje – XX a. pirmaisiais dešimtmečiais. Jaunieji kunigai pasinaudojo Rusijos imperijos valdžios suteikta galimybe vykti „į sanatorijas“ Šveicarijoje, prisidengus slapyvardžiu studijuoti ir baigti studijas katalikiškame Fribūro universitete Žr. Algimantas Katilius, „Į Vakarų Europos universitetus ne studijuoti, bet gydytis?“, 2000. . Tartu (Dorpato) universitete studijavo evangelikų reformatų dvasininkai.

Aptariamojo laikotarpio Lietuvos reputacinio elito dvasininkų grupėje vyravo vyresniosios kartos atstovai, gimę 1845–1885 m. (69,3 % iš 163). Vyriausias dvasininkas – 1845 m. gimęs kunigas Adomas Grinevičius, pramintas „Jungtu“ dėl itin svarbių knygnešių koordinavimo funkcijų spaudos draudimo metais. Jauniausias – 1912 m. gimęs kunigas ir publicistas Povilas Jakas.

„Lietuviškojoje tarybinėje enciklopedijoje“, leistoje 1976–1985 m., paminėti 24 dvasininkai – 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos reputacinio elito atstovai, tačiau su retomis išimtimis (pavyzdžiui, nurodžius Juozą Šnapštį-Margalį) visada pridedama, kad jie – „klerikalinės“ pasaulėžiūros ar ideologijos atstovai arba „bendradarbiavo su fašistiniu režimu“. Sovietmečio enciklopedijoje paminėti tie dvasininkai, kurie kartu buvo ir žymūs visuomenės veikėjai, mokslininkai, politikai; arba rašytojai, kaip minėtasis J. Šnapštys-Margalis, J. Mačiulis-Maironis, J. Tumas-Vaižgantas. 77 atstovai yra tik „Lietuvos albume“ arba ŽŽ, nes LE leidyba nutrūko po 10 tomo.

 

Išvados

Pagrindinis šio tyrimo šaltinis – 1933–1944 m. leista nacionalinė „Lietuviškoji enciklopedija“. Daugiausia – beveik pusės dvasininkų (47 %) reputacinio elito atstovų biografijas galima rasti „Žymesnybių žodyne“, kuris liko nepublikuotas. Be to, neišliko jo trečiasis tomas. Į „Žymesnybių žodyną“ numatyta įtraukti visus kuo nors pasižymėjusius, nepaisant tautinių, konfesinių, politinių pažiūrų skirtumų. Tačiau atrenkant įžymius žmones daugiausia buvo įtraukiami katalikai visuomenininkai, mokslininkai ir dvasininkai.

Remiantis pagal šiuos leidinius sudaryta biografinių duomenų baze galima teigti, kad reputacinį elitą sudarė daugiausia katalikų dvasininkai. Dauguma jų įgijo vidurinį išsilavinimą Marijampolės ir Šiaulių gimnazijose, daugiausia dvasininkų studijavo Sankt Peterburgo ir Kauno Romos katalikų dvasinėse seminarijose, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) ir Fribūro (Šveicarija) universitetuose. Trečdalis dvasininkų (tiriamojo laikotarpio Lietuvos Respublikos reputacinio elito atstovų) turėjo akademinius laipsnius. 1918–1940 m. Lietuvos Respublikos reputaciniame elite dvasininkija sudarė didžiausią profesinę grupę – 163 asmenys iš 1073 (15,1 %). Darytina išvada, kad dvasininkai buvo reprezentuojami gana plačiai, pabrėžiama jų svarba atkurtoje valstybėje.