Straipsnis Sovietmečio kryždirbystės meninės raiškos bruožai

  1. Kai kuriuose paminkluose religinius siužetus prasmingai papildė pasaulietiniai siužetai. Paminėtini Nemanio kryžiai ir stogastulpiai, kurių kryžmoje ar pastogėlėse meistras įtvirtindavo Nukryžiuotąjį ir kitų šventųjų atvaizdus, o statinio apačioje išdroždavo pasaulietinius siužetus – mergaites su gėlėmis, piemenukus su dūdele (1 pav.). Pasak Počiulpaitės, daugelyje panašių Nemanio darbų šios pasaulietinės skulptūros „tarsi atstovauja žemiškajam planui, emociniais ir garbinimo ryšiais susietam su transcendentine sfera, išreikšta Nukryžiuotojo ir šventųjų atvaizdais“
    Alė Počiulpaitė, „Raguvos kryžiai“, p. 654.
    . Be to, kai kuriuose jo paminkluose įkomponuotos Maironio, Vaižganto, knygnešių, istorinių asmenybių skulptūros liudija Nemanio patriotišką nusiteikimą
    Žr. Vitalija Vasiliauskaitė, „Kryždirbys iš Panevėžio“, p. 19.
    . 9 deš. viduryje prasidėjusi pertvarka ir artėjantis Atgimimas dar labiau stiprino patriotines nuotaikas, kurios pasireikšdavo ir kitų meistrų kūriniuose, pavyzdžiui, minint Lietuvos krikšto jubiliejų 1987 m. buvo sukurta paminklų su šv. Kazimiero ir Vytauto Didžiojo skulptūromis (12–13 pav.).
     
  2. 12 pav. Kryžius, 1987. Aut. A. Skučas. Veiveriai, Prienų r. S. Urbonienės nuotr., 2006
    12.jpg
     
  3. 13 pav. Kryžiaus fragmentas (Vytauto Didžiojo skulptūra). Aut. A. Skučas. Veiveriai, Prienų r. S. Urbonienės nuotr., 2006
    13.jpg
     
  4. Iš simbolinių elementų pirmiausia paminėtini religiniai simboliai. Tai Marijos ir Jėzaus monogramos, liepsnojančios ar apjuostos erškėčių vainikais širdys, širdys su inkaru ir kryželiu, monstrancijos, taurės (su ostija ar be jos), kryželiai, rožinis, kartais Apvaizdos akis trikampyje ar balandžio pavidalo Šv. Dvasios atvaizdai. Kaip jau buvo minėta, dzūkai kryžiuose vaizdavo Kristaus kankinimo įrankius. Jų motyvus panaudodavo ir kitų regionų meistrai: įkomponuodavo į spindulius, reljefu išpjaustydavo ant stiebo plokštumos. Taip pat būta kryžių su kryžmą juosiančiais erškėčių vainiką primenančiais nimbais: Palūšės kapinėse (Ignalinos r., 1954), Švenčionyse (1974), Batakiuose (Tauragės r., 1981)
    Žr. LII BR, f. 73, ng. 22315 (fotogr. V. Milius, 1964); ng. 85346 (fotogr. V. Milius, 1992); ng. 86527 (fotogr. V. Milius, 1994).
    . Religiniai simboliai atliepė žmonių religines nuostatas, tačiau kai kurie jų galėjo turėti ir kitą prasmę. Kaip apie Sorakos kryžius rašo Martinaitienė, pasitaikantys juose „kankinimo įrankiai, erškėčių vainikais apjuostos širdys žmonių buvo suvokiami jau nebe vien kaip Kristaus, bet ir kaip pačios pavergtos Lietuvos, žuvusių partizanų motinų išgyvenamų kančių ženklai“
    Gražina Marija Martinaitienė, Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pervartose, p. 50.
    .
    Patriotines nuotaikas ir nepriklausomybės atgavimo viltis išreiškė ir sovietmečiu statytuose paminkluose labai retai, bet vis pasitaikantys Lietuvos valstybingumo ženklai (Vytis, Gedimino stulpai, Vyčio kryžius). Šių ženklų akivaizdžiai padaugėjo 9 deš. sukurtuose paminkluose, ypač skirtuose 1984 ir 1987 m. jubiliejams.
     
  5. Keletas pastaraisiais metais naujai atkurtų sovietmečio laiku pastatytų kryžių kreipia dėmesį į dar mažai tyrinėtą paminklų dekoravimo būdą – polichromiją ir ja reiškiamą idėją. Atkreipti dėmesį į polichromiją paskatino Alytaus r. Rumbonių bažnyčios šventoriuje ir kapinėse restauruoti Juozo Rutkausko 6 deš. padaryti kryžiai. Abu kryžiai puošti tulpių ant stiebelių ornamentais, dažytais žalia (stiebai), raudona ir geltona (žiedai) spalvomis. Rumbonių kryžius aprašiusi Jurkuvienė teigia, kad taip dažyta pabrėžiant tulpių pavidalo puošmenų natūralistinį pavidalą
    Žr. Teresė Jurkuvienė, „Kryžius“, 2003, p. 354, 362.
    . Tačiau galima ir kita interpretacija. Po natūralistinėmis tulpių spalvomis galbūt slėpėsi ir užuomina į nepriklausomos Lietuvos valstybinės vėliavos spalvas (geltona-žalia-raudona). Tokią interpretaciją skatina ir Jurkuvienės teiginys, kad Rumbonių šventoriaus kryžiaus puošyba „greičiausiai atspindi ne vien autoriaus meninį skonį, bet ir jo patriotinę nuotaiką“
    Ten pat, p. 355.
    . Kryžiai su Lietuvos vėliavos spalvomis Dzūkijoje buvo žinomi iš lenkų okupacijos laikotarpio – XX a. 4 dešimtmečio. Jų, kaip išreiškiančių valstybingumo idėjas, lenkų okupacinė valdžia neleisdavo statyti, naikino. Kryžiai su trispalvės spalvomis buvo pastatyti Puvočiuose ir Kašėtose (Varėnos vls.)
    Žr. „Nemėgsta nudažyto kryžiaus“, 1932; „Baudžia už kryžių statymą“, 1936.
    , Neravuose (Marcinkonių vls.)
    Žr. Nukentėjęs, „Žinios iš Neravų kaimo“, 1935.
    , Marcinkonyse
    Žr. Pavergtas lietuvis, „Kryžių niekinimas ir lietuvių kankinimas Marcinkonyse“, 1933.
    .
     
  6. Paminėtinas iš augalinių ornamentų labiausiai sovietmečio paminklų puošyboje paplitęs, iš tarpukario puošniųjų kryžių perimtas tulpės motyvas, kuris, Jurkuvienės nuomone, turbūt buvo duoklė „tautiško“ ornamento populiarumui
    Žr. Teresė Jurkuvienė, „Suvalkijos kryžiai“, p. 61.
    . Tulpės pavidalu drožiami kryžių spinduliai, kartais tulpės žiedu profiliuojami kryžmų galai, jais puošiami ir paminklų stiebai. Taip pat paminklai dekoruojami ir ąžuolo lapų motyvais – jie išdrožiami per visą stiebo (kryžiuose – ir kryžmų) plokštumą arba kaip pridėtiniai elementai pritvirtinami prie plokštumų ar du ąžuolo lapai išraižomi ant stiebo šalia datos ar įrašo. Kartais ąžuolo lapo pavidalą turi kryžių kryžmą juosiantys spinduliai. Ąžuolo lapo motyvas labai mėgiamas simbolinis elementas buvo Atgimimo laiku. Jis labai tiko patriotinėms aspiracijoms išreikšti. Ąžuolas nuo seno lietuvių labai gerbiamas, laikomas šventu, medis. Jis simbolizuoja didvyriškumą, ištvermę, tvirtumą ir orumą, ne veltui iš jo lapų nupinti vainikai įteikiami nugalėtojams. Todėl ąžuolo lapų motyvai visada labai tiko įvaizdinti gyventojų tvirtumą ir ryžtą kovose už laisvę ir nepriklausomybę. Dar paminėtinas, nors ir rečiau paminklų dekore aptinkamas, rūtos šakelės motyvas (14 pav.), tarpukariu taip pat propaguotas kaip lietuviškumo ženklas
    Žr. A. Jaroševičius, „Lietuviškasis kryžius“, 1928.
    .
     
  7. 14 pav. Kryžius, 1948. Upytė, Panevėžio r. V. Miliaus nuotr., 1955. LII BR, f. 73, ng. 2060
    14.jpg
     
  8. Be to, sovietmečiu pastatyti itin gausiai dekoruoti kryžiai ir tokie, kurie primena 1928 m. Nepriklausomybės jubiliejui sukurtų kryžių projektus ar pagal juos padirbtieji, liudija, kad buvo tęsiama tarpukariu pamėgto puošnaus kryžiaus tradicija. Tokie kryžiai tarpukariu buvo traktuojami kaip pasižymintys stipria nacionaline išraiška. Tyrinėtojų nuomone, gausiai puošti paminklai ir sovietmečiu buvo laikomi itin „tautiškais“
    Teresė Jurkuvienė, „Kryžius“, 2003, p. 355.
    . O tautiškumo raiškai sustiprinti kai kurie paminklai buvo dekoruojami netgi tradiciniams memorialiniams paminklams nebūdingais ornamentais, pavyzdžiui, žirgelių galvomis, primenančiomis gyvenamųjų namų lėkių puošybą (Rumbonių kryžius, 1953)
    Žr. ten pat.
    , augalo vazoje (Lazdijų r. Šeštokų kryžius, 1948)
    Žr. Teresė Jurkuvienė, „Kryžius“, 1998, p. 408.
    , prieverpstės (15 pav.) motyvais.
    15 pav. Stogastulpis, 1978. Paįstrys, Panevėžio r. B. Mažylio nuotr., 1978
    15.jpg
     
  9. Baigiamosios pastabos

    Nepaisant draudimų, sąmoningo naikinimo, represijų, kryžiai ir kiti memorialiniai paminklai šen bei ten išdygdavo ir sovietmečio laikotarpiu. Tradiciškai jie statomi įvairioje aplinkoje, bet palaipsniui jų statyba mažėjo sodybose, pakelėse, koncentravosi šventoriuose ir kapinėse.
    Pokariu pastebima stipresnė tradicijų įtaka – statomi regionams būdingi paminklai ar naudojamos konkrečiai vietovei, regionui charakteringos puošybinės ar konstrukcinės detalės. Vėliau imama daugiau statyti kryžių, mažėja kitų tipų paminklų. Kryžių dekoras vienodėja, panašėja, retai panaudojamos tam tikriems regionams ar vietovėms būdingos detalės, ima dominuoti kryžmą juosiantys spinduliai. Kryžių siluetus paįvairina spindulių formos, jų skaičius ir kompozicija. Tokie „sauliniai“ kryžiai sovietmečiu buvo statomi visoje Lietuvoje, net ir ten, kur dar XX a. pr. jie nebuvo populiarūs, bet jau pastebimi tarpukariu, kai prasidėjo regioninių ypatybių maišymasis. Tačiau ir vėliau buvo sukurta paminklų, atliepiančių tradicinių paminklų formas, skulptūrų kompozicijos principus. Dėl Ablingos memorialo įtakos imamos kurti stulpinės skulptūros, įvairios stogastulpių ir koplytstulpių imitacijos, populiarios ir šių dienų kryždirbystėje.
    Skulptūros siužetų nėra daug. Išlieka pagrindiniai Jėzaus Kristaus ir Švč. M. Marijos bei populiariausių šventųjų atvaizdai, atliepiantys esminius tikinčiųjų jausmus. Paminklų ikonografiją praplečia pasaulietiniai siužetai, neretai perteikiantys patriotines nuotaikas. Be to, patriotiniai motyvai buvo reiškiami ir per įvairius simbolius (religinius ir valstybingumo), dekoratyvinius, ypač augalinius motyvus (ąžuolo lapai, rūtos šakelės, tulpės), netgi spalvas. Be to, ir pats puošnus paminklas, atliepęs tarpukariu propaguoto lietuviškumą reprezentuojančio paminklo etaloną, išreiškė patriotišką nusiteikimą, kartais gal ir valstybingumo idėją. Kita vertus, sovietmečio sąlygomis sakralaus paminklo dirbimas ir pastatymas jau buvo pasipriešinimo antireliginei politikai aktas, kuris kartais turėjo ir patriotinį atspalvį – Lietuvos nepriklausomybės prisiminimą ar jos siekį.
     
  10. Šaltiniai ir literatūra

    • „Baudžia už kryžių statymą“, Šaltinis, 1936, nr. 47, p. 590.
    • Jaroševičius, A., „Lietuviškasis kryžius“, Iliustruotoji Lietuva, 1928, nr. 4, p. 26.
    • Jurkuvienė, Teresė, „Kelios pastabos apie kryžius – tautinio atgimimo paminklus“, Menotyra, 1998, nr. 2, p. 51–56.
    • Jurkuvienė, Teresė, „Kryžius“ / Dalia Vasiliūnienė, Skirmantė Smilingytė-Žeimienė (sud.), Lietuvos sakralinė dailė, t. 1: Vilkaviškio vyskupija, kn. 5: Alytaus dekanatas, Vilnius: Savastis, 2003, p. 353–355, 362–363.
    • Jurkuvienė, Teresė, „Kryžius“ / Skirmantė Smilingytė-Žeimienė (sud.), Lietuvos sakralinės dailės katalogas, t. 1: Vilkaviškio vyskupija, kn. 3: Lazdijų dekanatas, Vilnius: Gervelė, 1998, p. 407–409.
    • Jurkuvienė, Teresė, „Suvalkijos kryžiai“, Menotyra, 2004, t. 36, nr. 3, p. 56–64.
    • K-nas, P., „Tegul Lietuva pasipuošia milijonu lietuviškų kryžių!“, XX amžius, 1939, nr. 102, p. 7.
    • Lazdauskas, Vaidas, „Atgimimo ir atkurtos nepriklausomybės laikotarpio paminklai Raseinių rajone“, Kultūros paminklai, 2000, nr. 6, p. 160–202.
    • Martinaitienė, Gražina Marija, „Du kryžiai ir du stogastulpiai“ / Gražina Marija Martinaitienė (sud.), Lietuvos sakralinė dailė, t. 1: Vilkaviškio vyskupija, kn. 4: Aleksoto dekanatas, Vilnius: Gervelė, 2000, p. 360–363.
    • Martinaitienė, Gražina Marija, „Dzievadaris“, Liaudies kultūra, 2002, nr. 6, p. 37–45.
    • Martinaitienė, Gražina Marija, „Kryžių naikinimo metas“, Kultūros paminklai, 2009, nr. 14, p. 107–120.
    • Martinaitienė, Gražina Marija, „Sūduvos kryždirbys Petras ir jo meninis palikimas“, Kultūros paminklai, 2008, nr. 13, p. 61–66.
    • Martinaitienė, Gražina Marija, „Tradiciniai lietuvių liaudies memorialiniai paminklai ir „Ablingos stilius“ / Teresė Jurkuvienė (sud.), Primityvumas mene, Vilnius: Gervelė, 1999, p. 218–231.
    • Martinaitienė, Gražina Marija, Lietuvos kryždirbiai ir kryždirbystė XX a. pervartose, Vilnius: Savastis, 2010.
    • Milius, Vacys, „Kaip Lietuvoje drausti ir naikinti kryžiai“, Liaudies kultūra, 1995, nr. 5, p. 13–15.
    • Milius, Vacys, „Kryžių naikinimas Lietuvoje“, LKMA suvažiavimo darbai, 1996, t. 16, p. 277–283.
    • „Nemėgsta nudažyto kryžiaus“, Lietuvos aidas, 1932, nr. 204, p. 3.
    • Nukentėjęs, „Žinios iš Neravų kaimo“, Mūsų Vilnius, 1935, nr. 22, p. 340–341.
    • Pavergtas lietuvis, „Kryžių niekinimas ir lietuvių kankinimas Marcinkonyse“, Mūsų Vilnius, 1933, nr. 35–36, p. 495–496.
    • Počiulpaitė, Alė, „Dabartinės ir klasikinės liaudies mažosios architektūros sąveika“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos suvažiavimo darbai, 1996, nr. t. 16, p. 284–294.
    • Počiulpaitė, Alė, „Raguvos kryžiai“ / Romaldas Samavičius, Povilas Krikščiūnas, Venantas Mačiekus (sud.), Raguva, Vilnius: Versmė, 2001, p. 650–672.
    • Počiulpaitė, Alė, „Tauragnų kryžiai“ / Venantas Mačiekus, Povilas Krikščiūnas (sud.), Tauragnai, Vilnius: Versmė, 2005, p. 786–807.
    • Streikus, Arūnas, „Antireliginė propaganda Lietuvoje 1944–1970 metais“, Lietuvos istorijos studijos, 2004, nr. 14, p. 88–99.
    • Streikus, Arūnas, „Atlaidai Žemaičių Kalvarijoje ir Šiluvoje: jų pobūdis bei reikšmė sovietmečiu“, Lietuvių katalikų mokslo akademijos metraštis, 2006, t. 28, p. 339–344.
    • Urbonienė, Skaidrė, „Algirdas Balna ir jo kūryba“ / Aušra Jonušytė (sud.), Algirdas Balna: medžio drožėjo gyvenimas atiduotas kūrybai, Kupiškis: Kupiškio etnografijos muziejus, 2014, p. 16–36.
    • Urbonienė, Skaidrė, „Kryždirbystė XX a.: sovietmečio patirtys“, Liaudies kultūra, 2014, nr. 3, p. 35–43.
    • Vasiliauskaitė, Vitalija, „Kryždirbys iš Panevėžio“, Tautodailės metraštis, 2011, nr. 20, p. 18–21.
    • Zabulytė, Jolanta, „Istorinė Lietuvos kryždirbystės tradicijos raida (XIX–XX a.)“, Kultūrologija, 2002, nr. 9, p. 374–394.
    • Zabulytė, Jolanta, „Religiniai paminklai Alytaus apskrityje“, Dainava, 2008, nr. 1, p. 8–17.
     
  11. Some Features of the Artistic Expression of Cross Crafting in the Soviet Period

    • Bibliographic Description: Skaidrė Urbonienė, „Sovietmečio kryždirbystės meninės raiškos bruožai“, @eitis (lt), 2017, t. 881, ISSN 2424-421X.
    • Previous Edition: Skaidrė Urbonienė, „Sovietmečio kryždirbystės meninės raiškos bruožai“, Menotyra, 2015, t. 22, nr. 1, p. 73–90, ISSN 1392-1002.
    • Institutional Affiliation: Lietuvos istorijos institutas.
    Summary: In the present article, monuments of cross crafting created in the Soviet period – crosses, roofed pillar-type crosses (stogastulpiai), and wayside shrines (koplytstulpiai) are discussed. The author of the article aims to reveal the prevailing features of artistic expression of cross-crafting objects of that time. For that purpose, the most common types of monuments and the main directions of their artistic expression are distinguished, and the elements of decor as well as the symbols that were dominant in memorial monuments of that period are analyzed in greater detail. In the Soviet period, memorial monuments were traditionally built in different locations, but in the course of time they were less frequently erected at homesteads and waysides and became concentrated in churchyards and cemeteries.

    In the post-war period, the influence of traditions was stronger – monuments characteristic of the regions of the country were built, and decorative or construction details typical of a certain location or region were used. Later the number of crosses grew, and the amount of monuments of other types decreased. The decor of crosses became more uniform, details typical of certain regions or locations were used less often, and a sunburst surrounding the crosspiece became dominant. In the Soviet period, such “sunburst” crosses were built all over Lithuania, even in those locations where they were not popular in the early 20th century, but were already erected in the interwar period, when the amalgamation of regional features began. Under the influence of the Ablinga memorial, pillar-type sculptures and various imitations of roofed pillar-type crosses and wayside shrines began to be created.

    The variety of plots of these sculptures is rather narrow. Images of Jesus Christ, the Blessed Virgin Mary, and the most popular saints appealing to the basic feelings of believers remain prevalent. The iconography of the monuments is expanded by secular plots, which often convey patriotic moods. Besides, patriotic moods were also expressed through various symbols (religious and related to statehood), decorative, in particular floral, motifs (oak leaves, rue twigs, tulips), and even colors. In addition, a sumptuous monument itself, which served as a model of a monument representing the Lithuanian spirit and which was promoted in the interwar period, conveyed patriotic moods and sometimes probably even the idea of statehood. On the other hand, in the conditions of the Soviet times, the production and erection of a sacred monument by itself was an act of resistance against the anti-religious policy, which sometimes had a patriotic undertone – the memory or goal of Lithuania’s independence.

    Keywords: Soviet period, cross crafting, cross, roofed pillar-type cross, wayside shrine, Kazimieras Nemanis, Adomas Varnas, projects of crosses.