• 2021 m. rugsėjo 24 d. 20:00–23:59 val. (artimiausio penktadienio vakarą) naujinsime tinklavietės įrangą. Minėtą laikotarpį tinklavietės turinys gali būti nepasiekiamas.

Straipsnis Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos

  • Bibliografinis aprašas: Zigmas Kairaitis, „Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos“, @eitis (lt), 2017, t. 941, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Zigmas Kairaitis, „Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos“, Geografija, 2006, t. 42, nr. 2, p. 15–20, ISSN 1392-1096.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos edukologijos universitetas.

Santrauka. Straipsnyje aptariama globalizacijos ir lokalizacijos procesų bei išvestinių jos formų – glokalizacijos ir grobalizacijos – pasireiškimas Lietuvos švietimo sistemoje. Deja, kol kas daugiausiai dėmesio skiriama globalizacijos procesams ir tendencijoms Lietuvoje, ypač politikoje, ekonomikoje, kultūroje, socialiniuose reiškiniuose. Tačiau mažai nagrinėjamas atvirkščias – lokalizacijos – pasireiškimas ne tik minėtose srityse, bet ir švietime. Geografiškai Lietuvos švietimo sistemą galima įvardyti kaip edukacinę erdvę (pedagogine, didaktine prasme), kurioje globalizacija ir lokalizacija nesireiškia grynomis formomis, o yra sumišusios tarpusavyje ir įgauna glokalizacijos bei grobalizacijos išraiškas. Tai nauji ir mažai tyrinėti edukologijoje bei mokymo praktikoje reiškiniai. Straipsnyje siekta parodyti, kad visi Lietuvos švietimo subjektai, procesai ir reiškiniai turi būti interpretuojami kaip globalių ir lokalių dimensijų bei jų modifikacijų įtampos laukas, kuris lemia specifinės Lietuvos edukacinės erdvės formavimąsi.

Pagrindiniai žodžiai: globalizacija, lokalizacija, glokalizacija, grobalizacija, edukacinė erdvė.

 

Įvadas

Netoli tas laikas, kai galėsime objektyviau analizuoti diskusijas švietimo klausimais, vykusias Lietuvos pedagoginėje spaudoje nuo devyniasdešimtųjų praėjusio amžiaus metų. Žinoma, objektyvumas priklauso nuo keliamų analizės tikslų ir taikomų tyrimo metodų, tačiau jau aprioriškai galima teigti, kad vykusiose ir vykstančiose diskusijose yra daug prieštaringų pozicijų švietimo konceptualiais, norminiais, metodiniais klausimais, kurias galima įvardyti kaip tam tikras įtampas. Pastarųjų metų ryškesnių diskusijų objektais buvo: mokyklų tinklo optimizavimas, pedagogų kvalifikacija, auditas, NEC, lietuvių kalbos norminimas; tradiciškai jais išlieka bendrosios programos ir išsilavinimo standartai bei jų realizavimas, ugdymo profiliavimas ir kt. Kyla klausimas, kokios priežastys provokuoja šias diskusijas: konceptualios ir vadybinės švietimo strategų klaidos, pedagoginės bendruomenės nenoras keistis, emocijos, patirties stoka, spartus švietimo reformos tempas ar kita? Greičiausiai visos, tačiau straipsnyje siekiama atkreipti dėmesį į erdvinį (geografinį) veiksnį – naują Lietuvos švietimo padėtį pasaulyje ir atsiradusias įtakas. Jau antri metai, kai Lietuva yra Europos Sąjungos narė, dar anksčiau pradėjome taikyti ir testuoti pagal pasaulio bei Europos švietimo standartus. Greta siekiama išlaikyti nacionalines švietimo tradicijas. Taigi Lietuvos mokykla yra globalių ir lokalių švietimo dimensijų skalėje ir įtampoje. Kartais darant konkrečius sprendimus tenka rinktis tarp optimistinio fatalizmo ir motyvuotai atsakingo racionalizmo.

 

Problema: kaip edukacinėje erdvėje sąveikauja globalūs ir lokalūs švietimo subjektai, kuo pasireiškia jų įtaka?

Objektas: edukacinė erdvė kaip švietimą globalizuojančių ir lokalizuojančių dimensijų įtampos laukas.

Tikslas: remiantis švietimą globalizuojančių ir lokalizuojančių procesų apžvalga išryškinti edukacinės erdvės kategorijos turinį.

Metodai: straipsnis parengtas remiantis kokybiniais edukologijos tyrimo metodais – teorinės literatūros analize, operacijomis su sąvokomis, struktūrine-semiotine prasmių analize, edukacinių fenomenų interpretacija.

Pagrindinis dėmesys skiriamas edukacinės erdvės fenomeno sampratai. Edukacinė erdvė, remiantis B. Bitinu, nepriskirtina ugdymo realybės branduoliui Žr. Bronislovas Bitinas, Ugdymo filosofija, 2000. , tačiau jos problematika artima tarpdisciplininiams socioedukologiniams ir humanitariniams tyrimams, kurie analizuoja ugdymo erdvę, tiesiogiai veikiančią konkrečias ugdymo sąlygas (aplinką). Ž. Jackūno keliami reikalavimai meno pažinimui tinka ir edukologiniams tyrimams: nūdienos mąstyme stiprėja dėmesys prasminiam žmogaus santykiui su pasauliu, kurį nagrinėja analitinė filosofija, kalbos filosofija, semiotika, hermeneutika. Prasmės kategorija padėjo įsitvirtinti tikrovės, aplinkos sampratai, iškeliančiai ženklinį semantinį, komunikacinį bei funkcinį aplinkos suvokimo matmenis, nuodugnesnių tyrimų laukia tikrovės reprezentavimo, referencijos funkcijų klausimai Žr. Žibartas Jackūnas, Menas – prasmė – pažinimas, 2004. . Tokie tyrimai pasaulyje įgyja vis didesnę reikšmę, kadangi plečiasi ir ugdymo realybės ribos. Tačiau pirmiausia būtina išsiaiškinti pamatines ir išvestines kategorijas, kurios padeda suprasti erdvinius edukacinius procesus.

 

Erdvė ir laikas globalizuotame pasaulyje

Modernaus mokslo laikais daugiausiai buvo aiškinamasi filosofinė ir fizinė erdvės bei laiko esmė. Klasikinė (Niutono) mechanika skyrė laiko ir erdvės kategorijas. Postmodernus mokslas, ypač gamtos, besiremiantis reliatyvumo (Einšteino) teorija, postuluoja laiko ir erdvės neatskiriamumą. Todėl šiuo metu dažniau vartojama erdvėlaikio kategorija, kuri laiką ir erdvę iš pasyvios būsenos (terpės) paverčia dinamiškais įvykių dalyviais Žr. Stephen Hawking, Visata riešuto kevale, 2003. . Socialiniai ir humanitariniai mokslai nūdien taip pat domisi erdvės ir laiko problematika, kuri įgauna svarbią politinę, ekonominę, sociokultūrinę, dvasinę mentalinę reikšmę. Sinergetikos moksle vartojami įvietinto laiko ir įlaikintos erdvės terminai. Visa tai taikoma kalbant apie globalizacijos procesus, kurių pasekmė – vykstantis pasaulio „susitraukimas“, apimantis visus žmogaus gyvenimo bei veiklos parametrus. Čia remsimės Z. Baumano Žr. Zygmunt Bauman, Globalizacija: pasekmės žmogui, 2002. ir J. Tomlinsono Žr. John Tomlinson, Globalizacija ir kultūra, 2002. apibendrinta globalizacijos procesų analize.

Technika, servisas, informacija standartizuoja mūsų gyvenamąją erdvę. Kaip pavyzdys, dažnai pateikiama kelionė lėktuvu Žr. ten pat. Galime apkeliauti visą pasaulį ir gyventi vienoje tipinėje oro uostų, terminalų, viešbučių, prekybos centrų, reklamų erdvėje. Tik palydovės pranešimai ar kita informacija, reikalaujanti laikytis tam tikrų etiketo normų (pvz., nevartoti alkoholinių gėrimų skrendant virš kai kurių islamo valstybių), liudija tam tikros teritorijos, kultūros „įsibrovimą“ į standartizuotą erdvę. Anot, M. Auge, „Žemė = visuomenė = tauta = kultūra = religija: antropologinio pobūdžio lygybė, probėgšmais įrėžta erdvėje“ Ten pat. . Vyksta sociokultūrinės aplinkos homogenizacija (suvienodinimas), pasaulis virsta vientisa socialine, ekonomine, kultūrine terpe. Globalinė pasaulio vienovė lemia žmonių socialinius santykius, pažiūras. Pradeda vyrauti „vieno pasaulio“ idėja, formuojasi globalinė kultūra. Vis dėlto globalizacija turi daug ir neigiamų konotacijų. Laikoma, jog globalizuota, vientiso pasaulio principais sukonstruota erdvė yra dirbtina, neturinti istorijos, belaikė, stokojanti emocijų ir pagrįsta vien technologiniu racionalumu.

 

Lokalizacija vs globalizacija

Giliau tyrinėjant homogenizuojančią ir unifikuojančią globalizacijos įtaką sociokultūrinei aplinkai, žmogaus būviui, išryškėjo ir priešingi, diferencijuojantys pasaulį, veiksniai. Prie to prisidėjo ir postmodernizmo filosofija, iškėlusi unikalių pasaulio vietų kultūros, civilizacijos fenomenų reikšmę ir vertę žmonijai, suabejojusi vientiso pasaulėvaizdžio idėja. Ekonomikoje įsivyravo neoliberalizmas, postuluojantis laisvojo verslo doktriną. Kai finansai, informacijos srautai įgauna pasaulinį lygį, prasideda atvirkščias – lokalizacijos – procesas, kuris įrėmina erdvę. Dar daugiau, vieniems gyventojų sluoksniams tie patys procesai reiškiasi kaip globalizacija – skelbianti laisvę, kitiems – kaip lokalizacija – ribojanti jų pasirinkimą Žr. Zygmunt Bauman, Globalizacija: pasekmės žmogui, 2002. . Būti lokaliam globalizuotame pasaulyje, kur madas diktuoja didieji, reiškia atskirtumą ir nuosmukį. Vyksta erdvinė visuomenės segregacija. Taigi lokalizaciją galima suprasti ir kaip atvirkščią globalizacijai procesą, ir kaip vieną iš jo padarinių bei formų.

Glokalizacija vs grobalizacija

Globalizacijos ir lokalizacijos sankirtoje vykstantiems procesams įvardyti vartojama glokalizacijos sąvoka, kuri nusako prieštaringą globalizuojančių, arba visuotinančių, „išvietinančių“ ir lokalizuojačių, arba diferencijuojančių, „įvietinančių“, procesų dermę. Glokalizacijos sąvoką nuodugniausiai išplėtojo anglų sociologas R. Robertsonas Žr. Roland Robertson, “Glocalization: Time-space and Homogenity-Heterogenity,” 1995. , daugiausia ja taikydamas ekonominių reiškinių aiškinimui, bet šiuo metu glokalizacijos sąvoka įgauna naujų konotacijų.

 

Šalies gamtinis karkasas, kultūrinis paveldas laikomi lokalizuojančiais, „įvietinančiais“, veiksniais. Tuo tarpu globalizacijos procesai pakeičia žmogaus santykį su gyvenamąja vieta, transformuoja jo socialinį, kultūrinį tapatumą. Toks geografinio ryšio su teritorija „nutrūkimas“ vadinamas deteritorizacija. Manoma, kad nacionalinė kultūra ir toliau išliks svarbi žmogaus kultūrinį tapatumą apibrėžianti sąlyga, tačiau neišvengsime kultūrinių mutacijų. Greta deteritorizacijos vyksta ir reteritorizacija – bandymai sukurti savo „namus“, „tėvynes“, pridėkim ir „mokyklas“ Žr. John Tomlinson, Globalizacija ir kultūra, 2002. . Tai labiausiai pasireiškia per įvairiausius projektus – kultūrinių diasporų veiklą, ekologinių kaimų kūrimą(si) ir pan. Reikia pridurti, kad globalinė kultūra paklus ne integracinei, bet sinergetinei sąveikai, o tai dar labiau suponuoja neaiškią perspektyvą. Glokalizacija pasireiškia kaip resursas, natūralus procesas, vykstantis čia ir dabar.

Kartais tam tikrų transnacionalinių, nacionalinių struktūrų (finansinių, teisinių) lokalizacija vyksta formalizuota ir agresyvia forma. Toks reiškinys buvo pavadintas grobalizacija. Šį terminą pirmas pavartojo G. Ritzeris Žr. George Ritzer, The Globalization of Nothing, 2003. , grobalizaciją suprasdamas kaip tarptautinių korporacijų, organizacijų, valstybių imperialistines ambicijas, norą diktuoti savo valią tam tikroje geografinėje erdvėje. Laikoma, kad glokalizacija ir grobalizacija yra globalizacijos proceso priešingi vienas kitam elementai. Jeigu glokalizcija siekiama sukurti kažką naują, globaliai lokalizuotą, tai grobalizacija legetimuoja tik formalius dalykus („formatus“). Taikant A. Šliogerio terminiją Žr. Arvydas Šliogeris, Niekis ir esmas, 2005. , grobalizaciją būtų galima įvardyti kaip Niekio ir Anonimo karalystę: joje pagaminti materialūs, dvasiniai, teisiniai produktai dažnai neturi atgalinio adreso ir už juos atsakingo subjekto. Taigi glokalizacijai daugiau artimi turinio, o grobalizacijai formos dalykai.

 

Edukacinė erdvė ir globalizacijos procesai

Globalizacija yra bendra sąvoka, jungianti ir dalinius modifikuotus pasaulėjimo procesus. Tačiau vis intensyviau ryškėja ir yra įvardijami aplinką, pasaulį, reiškinius lokalizuojantys procesai. Žmogaus pastovus gyvenimas visuomet yra apribotas tam tikru regiono, namų aplinka. Kultūrinės žmogaus gyvenimo normos formuojasi santykyje su aplinka, todėl galima kalbėti apie bioregioninę tam tikros žmonių bendruomenės vienovę Žr. Huey-Li Li, “Bioregionalizm and Global Education: A Reexamination,” 2003. . Nors „keliaujančios visuomenės pasaulyje, žmogaus „vietinis gyvenimas“ užima daugiausia erdvės ir laiko, tačiau ir čia juntama globalizacijos įtaka (tvarka): žmogaus gyvenimą nuolat lydi „persikėlimų“ išgyvenimas, kurį suteikia globalios modernybės priemonės ir formos Žr. John Tomlinson, Globalizacija ir kultūra, 2002. . Tolimus įvykius, reiškinius, produktus žmogus supina su savo kasdienybe. Tokiu būdu kuriasi naujos tiek daiktinės, tiek dvasinės erdvės, aplinkos, arealai. Kalbama apie „naująją geografiją“, kuri būtų „laisva“ nuo įprasto, daiktiško (horizontalaus) jos inventoriaus, ir tyrinėtų aplinkos mentalinius, semantinius, kokybinius (vertikalius) aspektus. Geografinė erdvė kartais lyginama su kybererdve ir priekaištaujama, jog švietimas mažai domisi jos architektūra ir įtaka ugdymo procesui Žr. Patrick Fitzsimons, “Changing Conception of Globalization: Changing Conception of Education,” 2000. . P. Singhas Žr. Parlo Singh, “Globalization and Education,” 2004. , apžvelgęs reikšmingus globalizacijos tyrimus, prieina išvadą, kad šiandien neatsakyta į klausimus, kaip geografinė aplinka (teritorija) praranda visuomenės, tam tikros vietos bendruomenės struktūruojamąją ir jos identiteto formuojamąją reikšmę? Kita vertus, kaip laiko ir erdvės globalizacija per kultūroje vykstančius procesus veikia kolektyvinę visuomenės sąmonę?

 

Vis dar neaišku, ko daugiau globalizacijoje – neigiamų ar teigiamų aspektų, vyraują aplinką ir visuomenę homogenizuojantys ar heterogenizuojantys procesai? Žr. Parlo Singh, “Globalization and Education,” p. 114–115. . Suprantama, kad švietimo resursai gali būti globaliose erdvėse, tačiau edukacinė aplinka tiek fiziškai, tiek mentaliai formuojasi apie žmogų. Čia slypi ir tam tikri pavojai – atskirtys, kurias apibendrintai galima būtų suskirstyti į tris grupes: socialinę, informacinę ir edukacinę. Šiandien daug kalbama apie visuomenės diferenciaciją, įvairias marginalines jos grupes; atsiranda galimybė manipuliuoti informacija ir „at(s)itverti“ nuo pasiekiamų žinių esmės ir prasmės Žr. Marius Povilas Šaulauskas, „Homo informaticus apžavas: du prietarai, trys svajos“, 2000. ; formuojasi elitinės ir marginalinės edukacinės aplinkos. Valstybių švietimo sistemas, mokinių ugdymo aplinką vėlgi įrėmina globalūs ir lokalūs jų parametrai, todėl edukacines sistemas (erdves) tikslinga pavaizduoti globalizuojančių ir lokalizuojančių procesų sankirtoje (1 pav.).

1 pav. Edukologinės erdvės geoparadigminė padėtis / Fig. 1. Geo-paradigmatic location of the educational space
1 pav. Edukologinės erdvės geoparadigminė padėtis / Fig. 1. Geo-paradigmatic location of the educational space

Tokia edukacinės erdvės padėtis tuo ir sudėtinga, kadangi kaip tik čia veikia glokalizacijos, grobalizacijos procesai, kurių metu sąveikauja, transformuojasi globalios (pasaulio, multikultūrinės) ir lokalios (nacionalinės, vietinės) vertybės, ir šiuos procesaus lydi nuolatinės įtampos.

 

Kaip tokių procesų analogiją galima pateikti A. Šliogerio ontotopinės klepsidros struktūros modelį-metaforą Žr. Arvydas Šliogeris, Niekis ir esmas, 2005. . F. Rizvi ir B. Lingard’as pristatydami globalizacijai ir švietimui skirto simpoziumo medžiagą, taip pat akcentuoja, jog šiandien dar ne visai aiškūs procesai, vykstantys globalaus ir lokalaus, internalaus ir eksternalaus santykyje Žr. Fazal Rizvi, Bob Lingard, “Globalization and Education: Complexities and Contingencies,” 2000. . Reikia pabrėžti ir šių procesų sinergetiškumą, t. y, jų atvirumą, nelinijiškumą, saviraidą, o tai dar labiau apsunkina jų prognozę ir analizę. R. Dale, remdamasis J. Meyerio ir kitų Stanfordo universiteto kolegų tyrimais, postuluoja du prieštaringus požiūrius į globalizacijos ir švietimo santykį Žr. Roger Dale, “Globalization and Education: Demonstrating a ‘Common World Educational Culture’ or Locating a ‘Globally Structured Educational Agenda?,’” 2000. . Juos galima pavadinti ir tyrimo paradigmomis. Pirmas įvardijamas kaip bendros pasaulio švietimo kultūros formavimasis („Common World Educational Culture“ – CWEC); antras nusakomas kaip globaliai struktūruoto švietimo tvarkymo instrumentų lokalizavimas (Locating a „Globally Structured Educational Agenda“ – GSAE). Pirmuoju atveju švietimas santykyje su hipotetine pasaulio kultūra yra kaip resursas, antruoju atveju – kaip supranacionalinis, transnacionalinis švietimo „formatas“. GSAE savotiškai kontrastuoja su kultūra, kadangi globalizacijos procesai naujai generalizuoja ir struktūrizuoja nacionalines vertybes. CWEC paradigmoje valstybės švietimo sistema su pasaulio kultūra virsta lokalizuotu vienetu, o globalizuotuose gyvenimuose turėtų būti išreikštas tiek struktūrinis, tiek turinio atžvilgiu nacionalinis lygmuo.

Taigi edukacinę erdvę reikėtų suprasti kaip sociokultūrinę ir komunikacinę aplinką, kurioje sinergetiškai sąveikauja globalizuojantys ir lokalizuojantys edukaciniai subjektai ir procesai. Kokie iššūkiai laukia Lietuvos švietimo sistemos kaip vienos iš topologinių edukacinių erdvių?

 

Lietuvos edukacinė erdvė: naujojo tapatumo patvirtinimas

Lietuva savo dydžiu, padėtimi įvairialypių įtakų ir erdvių pasaulyje atžvilgiu priskirtina lokalioms geosistemoms, atitinkamai, ir lokaliam edukacinės erdvės hierarchiniam rangui. Taigi darydami įvairius sprendimus, turime atsižvelgti ir tirti įvardytus globalizacijos bei lokalizacijos procesus, jų modifikacijas.

Lietuvos viduje edukacinė erdvė taip pat nevienalytė – tiek regioniniu, tiek edukaciniu požiūriu. Joje galima rasti visas globalizacijos apraiškas ir jas atitinkančias įtampas. Panaudojus semiotinį opozicijų metodą, kaip pavyzdys, pateiktas Lietuvos edukacinės erdvės subjektų ir procesų įtampos modelis (2 pav.). Jis daugiau atspindi ugdymo turinio formavimo ir valdymo subjektus bei procesus. Panašius modelius galima parengti įvairioms edukacinėms erdvėms – švietimo sritims, regionams, aplinkoms, ugdymo formoms ir pan.

 
2 pav. Lietuvos edukacinės erdvės įtampos subjektai ir procesai / Fig. 2. Processes and subjects of strain in the Lithuanian educational space
2 pav. Lietuvos edukacinės erdvės įtampos subjektai ir procesai
 

Lietuvos pedagogika visada buvo stipri dvasingumo ugdymo klausimais. Dvasingumas kaip tarpdisciplininis fenomenas pasireiškia autentiškais asmens santykiais su pasauliu Žr. Elvyda Martišauskienė, Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys, 2004. . Įvairių kartų pedagogų idėjų sąsajas šiuo klausimu atskleidžia profesorė M. Barkauskaitė, nagrinėdama J. Laužiko palikimą ir tirdama socialinės aplinkos poveikį paauglių asmenybei Žr. Marija Barkauskaitė, Jonas Dautaras, Jonas Račkauskas, Jono Laužiko pedagoginis palikimas, 2004. . V. Aramavičiūtė ugdymo vertybių krizę taip pat sieja su makro- ir mikroaplinkos paradigmomis Žr. Vanda Aramavičiūtė, Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda, 2005. . Nūdienos makroaplinką formuoja laisvojo liberalizmo ekonominės, socialinės nuostatos, postmoderni kultūros ir dvasinių vertybių samprata, ypač informacinė edukacinės aplinka, kai žinios, pažinimas tampa preke. V. Aramavičiūtės nuomone, visa tai „diegia naujus mąstymo ir realybės suvokimo, patyrimo bei komunikavimo būdus, keičia visuomenės struktūrą ir ribas tarp kultūrų, transformuoja meno ir kūrybos formas…“ Ten pat. . Diferencijuoti, „įvietinti“ makroaplinkos poveikį gali tik mikroaplinka – šeima, mokykla, masinės informacijos priemonės, neformalus mokinių bendravimas.

 

Lietuvos švietimo sistema patenka į globalių bei lokalių dimensijų ir jų modifikacijų įtampos lauką, todėl visuomet susidursime su minėtais procesais (3 pav.).

3 pav. Nacionalinės švietimo sistemos (NŠS) padėtis sinergetinių edukacinių procesų geoerdvėje / Fig. 3. The situation of the national education system (NES) in the geo-space of synergetic educational processes
3 pav. Nacionalinės švietimo sistemos (NŠS) padėtis sinergetinių edukacinių procesų geoerdvėje / Fig. 3. The situation of the national education system (NES) in the geo-space of synergetic educational processes

Jie nei teigiami, nei neigiami – tiesiog juos reikia turėti omeny, tirti ir kiek įmanoma valdyti. Įvairiai matoma Lietuvos perspektyva Europos ir pasaulio erdvėje. Tarkim, didelės kolektyvinės monografijos autoriai Lietuvos tvarumo ir tęstinumo sprendimą sieja su valstybės ir tautos, šiuolaikinės realybės ir ją atitinkančio veiksmo dimensijų gyvybingumu ir valstybiniu bei pilietiniu jų palaikymu Žr. Romualdas Grigas, Libertas Klimka (sud.), Tautinės tapatybės dramaturgija, 2005. . Viena aišku, kad vėl turėsime patvirtinti Lietuvos, jau kaip (post)modernios pilietinės visuomenės, nacionalinį-valstybinį tapatumą. Tuomet gal pavyks sujungti įvairių laikotarpių gilią Lietuvos pedagogikos tradiciją, atsižvelgti į erdvines švietimo apsuptis (dimensijas) – prieškario (A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Laužikas), sovietinio periodo (paslėpta regioninė rezistencija), atkurtos nepriklausomybės laikotarpio (M. Lukšienė, Ž. Jackūnas, D. Kuolys) ir XXI a. pradžios Lietuvos švietimo erdvės „naujosios geografijos“ (globalių ir lokalių dimensijų sąveikos). Šie periodai provokuoja ir ugdymo paradigmų kaitą bei jų tyrimą.

 

Išvados

Šiuo straipsniu siekta į Lietuvos edukologinį diskursą įvesti naujas sąvokas, apibūdinančias dar ir pasaulyje mažai aptartus globalizacijos procesus, – lokalizaciją, glokalizaciją, grobalizaciją. Edukaciniai globalizacijos ir jos modifikacijų aspektai bei jų padariniai dar nėra aiškūs. Jų tyrimui paradigminiu požiūriu yra svarbi edukacinės erdvės kategorija, kuria remiantis galima kurti globalizacijos procesus analizuojančias programas. Atlikus globalizacijos procesus apibūdinančių sąvokų edukacinę-semantinę analizę, siejant ją su edukacinės erdvės kategorija bei Lietuvos švietimo sistemos padėtimi jų atžvilgiu, galima daryti tokius apibendrinimus:

1. Globalizacija, ilga laiką buvusi ekonomistų, politologų, sociologų, filosofų tyrimo objektu, per pastarąjį dešimtmetį atkreipė edukologų dėmesį. Paaiškėjo, jog tai nėra vienakryptis ekonominių-finansinių, sociokultūrinių reiškinių pasaulėjimo procesas; globalizacija kartu su postmodernizmo idėjomis ir neoliberalizmo doktrina išryškino aplinką ir žmogaus būvį diferencijuojančius procesus. Susidomėta atvirkštiniu, lokalizacijos, procesu ir išvestinėmis jo formomis – glokalizacija ir grobalizacija. Taigi konkreti geografinė erdvė ir jos subjektai (pvz., valstybė, jos institucijos) atsiduria globalių ir lokalių įtakų sankirtoje. Tokie patys reiškiniai vyksta ir edukacijos procesuose, kurių tyrimui reikalingi ir nauji paradigminiai sprendimai.

 

2. Aplinka (gamtinė, sociokultūrinė, buitinė) visuomet buvo laikoma svarbiu ugdymo procesą veikiančiu veiksniu. Tačiau globalizacijos procesų tyrimai, naujų informacijos komunikacinių technologijų atsiradimas pirmiausia „priartino“ ugdymo procesą prie aplinkos, o kartu „įspėjo“ apie tykančius naujus pavojus – ugdymo subjektų socialinę, informacinę ir edukacinę atskirtis, marginalizaciją. Taigi tikslinga įsivesti (post)modernios edukacinės erdvės kategoriją, ją suprantant ne kaip tiesiogiai ugdymo proceso materialinį ap(si)rūpinimą mokymo priemonėmis, o kaip sociokultūrinę ir komunikacinę aplinką, kurioje sinergetiškai sąveikauja globalizuojantys („išvietinantys“) ir lokalizuojantys („įvietinantys“) edukaciniai subjektai bei procesai.

3. Lietuvos mokyklos istorija rodo, jog greta kalbos, istorijos aplinkai (geografijai) buvo skiriamas nemažas dėmesys, atspindintis ir ugdymo paradigmų kaitą. Prieškario Lietuvoje geografinės aplinkos svarbą tautiniam švietimui pagrindė A. Maceina, S. Šalkauskis, J. Laužikas. Sovietiniu laikotarpiu vyravo paslėpta regioninė rezistencija. Nepriklausomoje Lietuvoje kuriant modernios mokyklos viziją, geokultūrinio ir sociokultūrinio veiksnių reikšmę iškėlė M. Lukšienė, Ž. Jackūnas, D. Kuolys. Artimiausioje Lietuvos švietimo sistemos perspektyvoje ryškėja nauja būtinybė patvirtinti nacionalinį identitetą (Lietuvos švietimo „sėkmės formulę“), atsižvelgiant į pakitusią valstybės padėtį Europoje ir pasaulyje, taip pat atsakyti į iššūkius, kuriuos kelia globalių ir lokalių švietimo dimensijų įtampos.

 

Literatūra

  • Aramavičiūtė, Vanda, Auklėjimas ir dvasinė asmenybės branda, Vilnius: Gimtasis žodis, 2005.
  • Barkauskaitė, Marija; Jonas Dautaras, Jonas Račkauskas, Jono Laužiko pedagoginis palikimas, Chicago: Vilniaus pedagogikos universitetas, Lituanistikos tyrimo ir studijų centras, 2004.
  • Bauman, Zygmunt, Globalizacija: pasekmės žmogui, Vilnius: Strofa, 2002.
  • Bitinas, Bronislovas, Ugdymo filosofija, Vilnius: Enciklopedija, 2000.
  • Dale, Roger, “Globalization and Education: Demonstrating a ‘Common World Educational Culture’ or Locating a ‘Globally Structured Educational Agenda?,’” Educational Theory, 2000, vol. 50, no. 4, pp. 427–448.
  • Fitzsimons, Patrick, “Changing Conception of Globalization: Changing Conception of Education,” Educational Theory, 2000, vol. 50, no. 4, pp. 505–520.
  • Grigas, Romualdas; Libertas Klimka (sud.), Tautinės tapatybės dramaturgija, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2005.
  • Hawking, Stephen, Visata riešuto kevale, vertė Alina Momkauskaitė, Kaunas: Jotema, 2003.
  • Jackūnas, Žibartas, Menas – prasmė – pažinimas, Vilnius: Kultūros filosofijos ir meno institutas, 2004.
  • Li, Huey-Li, “Bioregionalizm and Global Education: A Reexamination,” Educational Theory, 2003, vol. 53, no. 1, pp. 55–73.
  • Martišauskienė, Elvyda, Paauglių dvasingumas kaip pedagoginis reiškinys, Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla, 2004.
  • Ritzer, George, The Globalization of Nothing, London: Pine Forge Press, 2003.
  • Rizvi, Fazal; Bob Lingard, “Globalization and Education: Complexities and Contingencies,” Educational Theory, 2000, vol. 50, no. 4, pp. 419–426.
  • Robertson, Roland, “Glocalization: Time-space and Homogenity-Heterogenity” | Mike Featherstone, Scott Lash, Roland Robertson (ed), Global Modernities, London: Sage Press, 1995.
  • Singh, Parlo, “Globalization and Education,” Educational Theory, 2004, vol. 53, no. 1, pp. 103–115.
  • Šaulauskas, Marius Povilas, „Homo informaticus apžavas: du prietarai, trys svajos“, Kultūros barai, 2000, nr. 11 (432), p. 8–10.
  • Šliogeris, Arvydas, Niekis ir esmas, I–II tomai, Vilnius: Apostrofa, 2005.
  • Tomlinson, John, Globalizacija ir kultūra, iš anglų kalbos vertė Auksė Mardosaitė, Vilnius: Mintis, 2002.
 

Educational Space: The Strain between the Global and Local Dimensions

  • Bibliographic Description: Zigmas Kairaitis, „Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos“, @eitis (lt), 2017, t. 941, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Zigmas Kairaitis, „Edukacinė erdvė: globalių ir lokalių dimensijų įtampos“, Geografija, 2006, t. 42, nr. 2, p. 15–20, ISSN 1392-1096.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos edukologijos universitetas.

Summary. The article deals with the strain between the global (international) and local (national) systems of education. The complicated educational processes such as glocalization and grobalization are reviewed. The new concept of educational space is introduced, and it refers to the educational field of the assorted synergetic communications. In times of the modern science, the physical, philosophical and structural essence of space and time was being researched. In terms of postmodern science, space and time assume an important political, social, cultural and at the same time educological significance. The “contraction” of the global geographical space is in progress. Nowadays, the “new geography” is discussed. It was noticed that the information society inherits new discriminations: a person who is able to use information communication technologies might be “separated” from the world and databases. The elite and marginal spaces of education are developing.

The mentioned categories of science are based on the processes that take place in the Lithuanian education system. Since the beginning of the education reform, insufficient attention was paid to the geographical (location) factor. Currently the educational processes (in the fields of providing educational aims, content development, selection of teaching technologies) are dominated by the tendencies of unification, standardization and homogenization. This allows to think that Lithuania is dominated by the neo-liberal education policy and factors globalizing various educational systems. Therefore, there are plenty of discussions on the issues of educational values, preparation of legal documents and their adaptation among pedagogues. However, researches in educology carried out in the world show that all the components of education content and process are geographically “localized” (by this, geographical determinism which dominated in the beginning of the last century is not meant here). Therefore, it is necessary to look for the optimal ratio among the dimensions globalizing and localizing educational space while preparing educational documents and developing the content of education.

Keywords: globalization, localization, glocalization, grobalization, educational space.