Straipsnis Sugrįžusi žydų atmintis: vaizdinės reprezentacijos formos

  • Bibliografinis aprašas: Odeta Žukauskienė, „Sugrįžusi žydų atmintis: vaizdinės reprezentacijos formos“, @eitis (lt), 2015, t. 99, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Odeta Žukauskienė, „Sugrįžusi žydų atmintis: vaizdinės reprezentacijos formos“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tautinės mažumos Lietuvoje: virsmai ir atmintys, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2014, p. 190–210, ISBN 978-9955-868-68-2.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka: Straipsnyje aptariamas žydų istorinės ir kultūrinės atminties sugrįžimas XX a. pabaigoje, Lietuvai atgavusvalstybinę nepriklausomybę. Platesniuose teoriniame ir istoriniame kontekstuose tyrinėjamos žydų atminties sugrįžimo aplinkybės, Holokausto nutylėjimo politikos nutraukimas ir įsisąmoninimo procesas. Nuosekliai analizuojami žydų istorijos ir tragedijos įamžinimo būdai: memorialinės vietos, paminklai, muziejų ekspozicijos ir kitos vizualinės reprezentacijos formos. Memorialinės vietos ir muziejai atlieka svarbų vaidmenį formuojant kolektyvinę atmintį, todėl analizuojamas ekspozicijų pobūdis ir nereprezentacionalumo matmuo. Svarstoma apie miestovaizdžio, vietos dvasios svarbą istorinės atminties rekonstravimo procese. Taip pat aptariami miesto simbolinį audinį kuriantys paminklai ir atminimo lentos; gvildenama antipaminklo koncepcija ir galimybė kurti didesnį visuomenės aktyvumą bei asmeninį refleksyvumą skatinančias prisiminimo formas. Šiuolaikinės visuomenės savivokai didelį poveikį daro audiovizualinė komunikacija, todėl straipsnyje plačiau aptariami žydišką tematiką ir Holokausto istoriją atskleidžiantys dokumentiniai ir meniniai filmai. Nusakomas kūryboje ryškėjantis siekis atskleisti asmenines patirtis, vidines išgyvenimų dimensijas, apmąstyti skaudžios patirties ištakas, bandoma suvokti, kaip ji suvokiama šiandien. Istorija perkeliama į deformalizuotą žmogiškos būties laiką, kuriame asmeninės istorijos ir patirties konkretybė nusako nereprezentuojamus dalykus.

Pagrindiniai žodžiai: Lietuvos žydai, Holokaustas, istorinė ir kultūrinė atmintis, vaizdinė reprezentacija, memorialai, paminklai, dokumentika, meninė kūryba.
 
Pastaruoju metu aktualūs tautinių ir religinių mažumų klausimai susiję ne tiek su lygių teisių (pilietinių ir politinių) užtikrinimu ir apsauga, kiek su kitybės įsisąmoninimu, atveriančiu kitybę pačioje nacionalinės kultūros šerdyje. Mažumų tapatybių tyrinėjimai skatina atsigręžti į istoriją, permąstyti ir įvertinti praeitį, tiesiant kelius į ateitį. Kita vertus, stiprėjančios mažumų pozicijos ragina peržiūrėti ir plėsti nacionalinės kultūros pasakojimą, o šiame procese, kaip pastebi Homi K. Bhabha, neretai išryškėja naujos kultūrinės konfrontacijos, susijusios ne tik su skirtingomis kultūros artikuliacijomis, siekiu įtvirtinti savitas „reprezentacijas“ bendrakultūrėje terpėje, bet ir su tam tikromis nacionalinės kultūros fragmentacijos bei išvietinimo baimėmis Žr. Homi K. Bhabha, The Location of Culture, p. 1. . Todėl naujos teorinės prieigos nukreipia dėmesį nuo atskirų etninių tapatybių įtvirtinimo į tarpines (in between) erdves, kurios galėtų sukurti dialogo ir bendrabūvio galimybes, išryškinti tapatybių daugialypumą, slopinti konfliktiškumą, neapykantos formas ar užslėptą priešiškumą.

Kultūros teoretikai pabrėžia, jog mažumų reprezentacija ir skirtingumas turi būti siejamas ne tik su praeitimi, bet ir su dabarties situacija bei ateities perspektyva. Kitybės artikuliacija yra sudėtingas, nuolat kintantis procesas, reikalaujantis nuolat peržiūrėti praeitį: ne tik priminti istoriją, bet ir išryškinti praeities ir dabarties sąryšingumo aspektus, kurie nekurstydami nostalgijos jausmų atvertų ilgalaikę taikaus sugyvenimo perspektyvą. Žr. ten pat, p. 7.

 
Tautinių mažumų artikuliacijų ypatumus ir kultūrinių reprezentacijų formas smarkiai veikia pastaraisiais dešimtmečiais įsigalėjęs atminties diskursas. Atminties kultūros poveikis padeda iš anoniminio pasakojimo gniaužtų išlaisvinti asmenines istorijas, individualias patirtis ir išgyvenimų prisiminimus, skaidančius vientisą socialinį diskursą ir abstrahuotą istorinį pasakojimą. Tai atveria daugialypį kultūrinių interpretacijų ir naujų klausimų lauką, parodo, kad vienos simbolinės sistemos glaudžiai susijusios su kitomis, steigia naujas prasmių formas ir tapatinimosi strategijas. Atminties kultūra skatina naujai pažvelgti į lietuvių santykius su žydų etnine bendruomene. Kiek pažįstame ir kaip prisimename Lietuvos žydų gyvenimą ir kultūrą, kaip šios etninės bendruomenės būtį įprasminame dabarties pasaulyje ir kokią matome ateitį? Atmintis yra dinamiška, ji išryškina vis naujus kultūrinius, socialinius, lingvistinius, istorinius kolektyvinio gyvenimo aspektus, kurie nulemia dabarties požiūrius ir interpretacijas. Atmintis neišvengiamai sąveikauja su užmarštimi, padedančia išgyventi patirtas istorines traumas ir siaubą. Tad kaip dabarties kultūra reaguoja į atminties sugrįžimą ir pabudusius kolektyvinės traumos prisiminimus? Kaip ji įamžina ir reprezentuoja kraupius istorinius įvykius, kaip interpretuoja ir vertina išlikusį paveldą ir išnykusios praeities pėdsakus? Šie klausimai kyla žvelgiant į Lietuvos žydų kultūros įprasminimą ir Holokausto aukų atminimą bei įamžinimą.

Dauguma šių klausimų susiję su praeities įprasminimu vizualinėse reprezentacijos formose, įkūnijančiose kolektyvinę atmintį: memorialinėmis vietomis, muziejais, ekspozicijomis, paminklais, miestovaizdžio tyrimais. Tačiau gilinantis į atminties reprezentacijos formas, derėtų prisiminti 1949 m. Theodoro W. Adorno garsiai pasakytą mintį, jog po Holokausto rašyti poeziją yra tiesiog barbariška, t. y. kai kurių dalykų perteikti poetiniais įvaizdžiais ir meninių formų kalba tiesiog neįmanoma Žr. Adrian Parr, Deleuze and Memorial Culture: Desire, Singular Memory and the Politics of Trauma, p. 1. . Šie žodžiai nusako ir tai, kad apskritai nepaprastai sunku atverti ir parodyti trauminių įvykių žaizdas, „nežmoniškumą“ interpretuoti humanistinių koncepcijų akiratyje, pasakojamąja ar vaizdine forma perteikti tragišką genocido istoriją.

 

Būtent šį trauminės patirties nevaizduojamumą, atminčiai svetimą monumentalumą savo abstrakčiose drobėse įprasmino Latvijoje gimęs žymus žydų kilmės dailininkas Markas Rothko (Markus Rotkovičs, 1903–1970), kuris teigė, jog Holokaustas suardė vaizduojamojo meno formų kalbą. 1913 m. su šeima emigravęs į JAV abstrakčiojo ekspresionizmo meistras pirmaisiais Antrojo pasaulinio karo metais įdėmiai sekė įvykius Europoje ir mėgino žydų tragedijos sukeltus išgyvenimus išreikšti graikų mitologijos ir kristologijos motyvais, tačiau tik visiškai abstraktūs paveikslaitapo giliausiomis Holokausto meditacijomis. Kontrastingų ir viena kitą papildančių spalvų kompozicijos reikalavo ypatingos žiūrovo refleksijos ir emocinio atsako, išreiškė žmonijos tragediją, siaubą ir pražūtį.

Todėl Adrianas Parras atminties kultūroje išskiria du klodus: ontologinį ir praktiškąjį Žr. ten pat. . Pirmasis susijęs su egzistencine savivoka, ontologinėmis kategorijomis, etiniais klausimais, neregimu trauminės atminties tvarumu ir tam tikrų dalykų užmarštimi, daugialypėmis kolektyvinio gyvenimo patirtimis ir nereprezentatyviu patirties daugialypumu. Kitas atminties kultūros klodas – kultūrinė produkcija ir atminties industrija, susijusi su visuomenine veikla, siekiančia įamžinti atminties raiškas. Šioji kryptis, deja, susijusi ir su šiuolaikine vartojimo kultūra (turizmo industrija, į reginį orientuota minėjimo kultūra ir t. t.).

Trauminių patirčių perteikimas žiniasklaidoje ir Holivudo priemonėmis bei turizmo industrija į Holokausto vietas kelia klausimą, ar tokia yra novatoriškos atminties kultūros paskirtis? Kaip atminties kultūra galėtų pasipriešinti šiam traumos eksponavimo procesui, mėgindama produktyvius trauminės patirties klodus – visuomenines emocijas ir jausmus – nukreipti kita kryptimi? Juk jeigu trauminių įvykių prisiminimas tampa dar viena vartojimo forma, tai atminties kultūra virsta dar vienu ekonominiu produktu. Todėl Deleuze’as ir Guattari pabrėžia, kad ekonomika nėra tik monetarinė politika – ji taip pat valdo kūrybines energijas, kurios tampa kūrybinga visuomenės ekonomika, taip pertvarkančia visuomenės prisiminimų socialinį kapitalą, kad net ir kolektyvinės atminties kovos akivaizdžiai integruojamos į kapitalistinę sistemą. Ten pat, p. 11.
 

Šiame kontekste derėtų pastebėti ir tai, jog dabarties visuomenės amnezija kyla iš vartotojiško kapitalizmo kultūrinės logikos, kuri atmintį ne slopina, o priešingai – nepaliaujamai produkuoja. Intensyvus įvykių ir vaizdų produkavimas, perteikimas medijose ir kartojimas atmintį savotiškai išvietina ir išprasmina, o imlumą ir emocijas – atbukina.

Tad atminties kultūra turi keletą veidų. Viena vertus, ji susijusi su egzistenciniu įprasminimu, mentalitetu ir morale. Kita vertus, tai yra institucinė veikla, grindžianti atminties industriją, susijusią su atminimo renginiais, memorialais ir paminklais viešose erdvėse, parodomis ir muziejų ekspozicijomis, kino filmais ir vadinamuoju atminties turizmu. Visai neseniai atsirado ir kibernetinė atminimo kultūra, atverianti galimybę žiniatinklyje dalytis patirtimis, viešinti laiškus, prisiminimus ar asmeninės kūrybos fragmentus.

Atminties ženklų sugrįžimas

Pastaraisiais dešimtmečiais nusiritusi atminties kultūros banga Vakarų Europoje pakilo 1980 metais, kai buvo įsisąmoninta ir plačioje visuomenėje prabilta apie žydų genocido ypatybes ir nacionalsocialistų nusikaltimus Žr. Carola Hähnel-Mesnard, Marie Liénard-Yeterian, Cristina Marinas, «Avant-propos», p. 7. . Sugrįžusi Holokausto atmintis atkreipė dėmesį ir į kitus istorinius konfliktus, epochas, skaudžius įvykius ir traumines patirtis. Kaip pažymėjo Aleida Assmann, „šio įvykio fone įvyko moralinis ir kognityvinis lūžis“ Aleida Assmann, Der lange Schatten der Vergangenheit: Erinnerungskultur und Geschichtspolitik, p. 16. , kuris paskatino kitokiu žvilgsniu pažvelgti ir į nutylėtas istorijos kerteles: represijas, nusikaltimus ir nuoskaudas. O kaip rodo traumų ir tragedijų prisiminimų tyrinėjimai, šios sugrįžusios atminties formos kolektyvinės tapatybės vandenis daugiausia ir drumsčia.
 

Kita svarbi data atminties tyrimų istorijoje – 1988–1991 metai, atkreipę dėmesį į komunistinius režimus ir atminties konfliktus Vidurio ir Rytų Europoje Žr. Carola Hähnel-Mesnard, Marie Liénard-Yeterian, Cristina Marinas, «Avant-propos», p. 7. . Pasikeitus geopolitinei situacijai, buvo atvertos sovietmečiu patirtos istorinės žaizdos ir lokalinių tautinių bendruomenių atmintys. Šį procesą lydėjo įvairūs atminties įamžinimo veiksmai, vienaip ar kitaip susiję su viešosiomis erdvėmis ir muziejais. Memorialinės vietos, paminklai, atminimo lentos ir muziejų ekspozicijos, kurias prancūzų istorikas Pierre’as Nora pavadino „atminties vietomis“ (lieux de mémoire), gerokai prisidėjo prie kolektyvinės atminties formavimo proceso, atskleidžiančio kintančias visuomenės sąmoningumo trajektorijas.

Kaip teigia Zygmuntas Baumanas knygoje Modernity and the Holocaust, Holokaustas kilo ir buvo įgyvendintas racionalios modernybės visuomenėje, pačiame aukščiausiame mūsų civilizacijos ir humanistinės kultūros vystymosi taške, todėl galima sakyti, jog šis įvykis išplaukia ir yra susijęs su moderniosios visuomenės, civilizacijos ir kultūros problemomis, kurios atskleidė, kad protas tapo moralės priešu. Žr. Zygmunt Bauman, Modernity and the Holocaust, p. x. Tačiau šios tragedijos istorinis nagrinėjimas ir suvokimas daug pasako ir apie postmoderniąją visuomenę, mūsų kultūrinę savimonę ir nuostatas. Kaip šiuolaikinė visuomenė prisimena ir suvokia nacių vykdytą Holokaustą, Vakarų Europos mokslininkai pradėjo tyrinėti jau 8-ajame dešimtmetyje, tačiau daugiau rimtų akademinių studijų pasirodė pačioje XX a. pab. (Saulo Friedlanderio, Geoffrey’o Hartmanno, Andreaso Huysseno ir daugelio kitų darbai). Mokslininkų tyrinėjimai neapsiribojo tik istorinių įvykių ir kraupių faktų aptarimu – jie atkreipė dėmesį ir į tai, kaip šių įvykių suvokimas ir interpretavimas susijęs ir su kitomis kultūros formomis bei struktūromis.

 

Buvo išaiškinta, kad pasibaigus karui ir sunaikinus koncentracijos stovyklas, kovos dėl atminties tęsėsi. Holokaustą išgyvenę asmenys susidūrė su įvairiausiomis jo neigimo formomis. Neigimo arba nutylėjimo politiką palaikė ne tik komunistiniam blokui priklausiusios Vidurio ir Rytų Europos valstybės, bet ir kitos šalys. Iki 1988 m. Sovietų Sąjungoje ir satelitinėse valstybėse etninės problemos ir antisemitinis genocido aspektas buvo nutylima, oficialiose reprezentacijose išryškinant komunistų pergalės prieš fašizmą temą. Nors Vidurio ir Rytų Europos valstybėse sovietmečiu buvo pripažinta, jog šiuose kraštuose egzistavo koncentracijos stovyklos, tačiau buvo sąmoningai nutylima, kad jose buvo žudomi būtent žydai. Šia žydų genocido nutylėjimo, neigimo arba užmaršties politika mokslininkai pradėjo intensyviau domėtis 9–10 dešimtmetyje; ypatingo mokslininkų dėmesio ji susilaukė, kai Deborah Lipstadt 1993 m. paskelbė knygą Denying the Holocaust Žr. Anna Reading, The Social Inheritance of the Holocaust: Gender, Culture and Memory, p. 13. .

Šie tyrinėjimai skatino pripažinti, jog antroje XX a. pusėje viešpatavusi neigimo politika, kurią palaikė Sovietų Sąjungos ideologija, savitai įgyvendino nacių siekį užgniaužti ir ištrinti kolektyvinę traumuojančių įvykių atmintį. Tik XX a. pabaigoje, įvykus paradigmų kaitai, mokslininkų ir kultūrininkų pastangomis buvo atskleista būtinybė prisiminti šią katastrofą, kol dar yra išlikę gyvi kraupių įvykių liudytojai, galintys pasidalinti savo patirtimis. Suvokta, kaip svarbu išsaugoti atminimą apie išgyvenusius, aukas ir gelbėtojus, kad istorija nebūtų kieno nors sukurta ir iškraipyta. Taip išgyvenusiųjų Holokaustą autobiografijos tapo svarbiausiais praeities įvykių liudijimais, skatinančiais gilesnes refleksijas. Viena po kito pasipylė prisiminimų knygos, romanai, dokumentiniai ir meniniai filmai (tarp kurių ir populiarusis Stepheno Spilbergo filmas Šindlerio sąrašas (1993) Stepheno Spilbergo filmas Šindlerio sąrašas (Schindler’s List, 1993), pastatytas pagal Thomo Keneally knygą Schindler's Ark, pasakoja tikrą istoriją apie Antrojo pasaulinio karo baisumus, holokausto aukas ir Sudetų vokiečių verslininką Oskarą Šindlerį (1908–1974), išgelbėjusį 1 100 žydų nuo sunaikinimo, įdarbinant juos savo gamykloje. , kurių autoriai siekė perteikti ilgus dešimtmečius nutylėtos ir maskuotos istorijos aspektus.

 

Ir pagaliau ne tik Europos, bet ir JAV, Australijos, Japonijos muziejai pradėjo rengti ekspozicijas, atspindinčias žydų bendruomenės gyvenimą ir XX a. ištikusią baisią tragediją. Taip Holokaustas tapo radikalaus blogio pavyzdžiu, „radikaliu lūžiu istorijoje, kurį turi kritiškai įvertinti visa šiuolaikinė istoriografija“ James E. Young, „Kur slypi Holokausto išskirtinumas?“ . Žudynių vietose pastatyti paminklai pamažu tapo pagrindiniais topografiniais žydų atminties ženklais. Pastaraisiais metais, kai Holokausto istorija jau atitrūksta nuo gyvos atminties, kruopščiai tyrinėjama antrosios ir trečiosios kartų situacija, palikuonių pasakojimai apie jų patirtis, prisiminimai ir biografijos.

Šiame tarptautiniame kontekste Lietuva nėra išimtis. Čia žydų etninės bendruomenės atminties sugrįžimas irgi prasidėjęs. Praeities rekonstravimas ir permąstymas buvo glaudžiai susijęs su Lietuvos laisvėjimo procesu, savos tautinės ir istorinės atminties paieškomis, Sibiro tremtį išgyvenusių žmonių prisiminimais, savo tautiečių kančių įamžinimu ir lietuvių egzilinių likimų apmąstymais. Atskleisti istorinę tiesą, atgaivinti atmintyje ilgaamžę litvakų kultūrą bei XX a. ištikusią katastrofą žydų bendruomenė skatino dar iki Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Nepriklausomybės priešaušryje, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio metais, žydų inteligentija, gelbstima diasporos ir vietinės valdžios, pradėjo atminties gaivinimo procesą. 1988 m. susikūrė Žydų kultūros draugija, kuri buvo oficialiai įsteigta 1989 metais. Tais pačiais metais buvo grąžinti gatvių pavadinimai (Vilniuje – Žydų, Gaono, Marko Antokolskio, Kaune – Abraomo Mapu, Liudviko Zamenhofo). Kultūros spaudoje pasirodė pirmieji litvakų literatūros vertimai, pradėta rengti kultūros parodas ir vakarus, skirtus žymiems Lietuvoje gimusiems žydų kilmės meno, kultūros ir visuomenės veikėjams. Su nuostaba suvokta, kad daugybė visame pasaulyje žinomų asmenybių – litvakai, gimę ir gyvenę buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje.

 

Tautinio atgimimo metais (1988–1991) prasidėjo daugialypės atminties gaivinimo procesas ir laipsniškas sovietmečiu ignoruoto Lietuvos žydų meninio paveldo integravimas į Lietuvos kultūrą. 1988 m. Emanuelio Zingerio pastangomis Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje Kaune buvo surengta pirmoji Lietuvos žydų dailės paroda. Gana eklektiškoje parodoje buvo siekta kuo plačiau reprezentuoti žydų dailę: parodyti religiniam kultui skirtus dailės dirbinius, sugriautų sinagogų, sunaikintų kapinių nuotraukas; eksponuoti ir taikomojo meno dirbinius, ir žymiausių XX a. vaizduojamosios dailės atstovų kūrinius (Marco Chagalo, Neemijos Arbit Blato, Maxo Bando, Černės Percikovičiūtės, Zalės Bekerio ir kitų) Žr. Eglė Surotkevičiūtė, „Mirusieji skaičiuoja žvaigždes“, p. 12. . Greitai išaugo susidomėjimas žymių litvakų indėliu į pasaulinę kultūrą, meną, mokslą. Pasirodė pirmieji veikalai, skirti žydų gyvenimui ir kultūrai Lietuvoje, ypač daug dėmesio sutelkiant į žydų kultūros centrą Vilniuje.

Memorialinės vietos, muziejai ir parodos

Nepriklausomybės priešaušryje Lietuvoje prasidėjo sovietmečiu įkurtų memorialų pertvarkymas ir naujų muziejų steigimas. Pertvarkyti masinių žudynių vietose sovietmečiu įsteigti muziejai: Panerių memorialinis muziejus Vilniuje (įsteigtas 1960 m.), Kauno IX forto muziejus (įkurtas 1958 m.). Kaip minėta, sovietmečiu Lietuvoje, kaip ir kitose komunistinio bloko valstybėse, slopintos judaizmo apraiškos. Siekta, kad žydų etninė grupė neišsiskirtų, neprisimintų ir neminėtų Šoa Šoa (hebr. השואה, HaShoah, katastrofa) – masinis žydų genocidas, vykdytas Antrojo pasaulinio karo metais. . Todėl sovietmečiu įsteigtuose muziejuose vyravo sovietinio patriotizmo temos. Bet koks žydų tapatybės išskyrimas tuo metu būtų palietęs ir lietuvių dalyvavimo žydų žudynėse temą bei kitus probleminius klausimus, todėl vyravo pergalės prieš nacių okupaciją retorika.
 

Lietuvos žydų kultūros draugijos dėka buvo pradėtos tvarkyti žydų masinio naikinimo vietos bei kapavietės, keičiami sovietinių paminklų lentų užrašai „Nacizmo aukoms“ arba „Tarybiniams aktyvistams“ „Pokalbis su Rachele Kostanian“. . Pirmieji Vilniaus geto atminimui skirti renginiai buvo surengti Panerių kraštotyros muziejuje. Čia buvo pertvarkyta ekspozicija, skirta pagerbti žydų tautą ir atminti masinį žydų tautos genocidą. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, atsirado pirmasis paminklinis akmuo, hebrajų, jidiš, lietuvių ir rusų kalbomis skelbiantis, kad čia nužudyta 70 tūkst. žydų. 1948 m. Paneriuose pastatytą paminklą nacių aukoms 1991 m. papildė paminklas nužudytiems žydams atminti. 1999 m. pastatytas paminklinis akmuo, skirtas 1944 m. žuvusiems žydams, turėjusiems geltonąjį šainą Geltonosios šainos – geltonos spalvos darbo pažymėjimai, suteikę žydams teisę dirbti ir išgyventi. Šainų sistema buvo nacistinės politikos dalis. Buvo įvedamos vis naujos spalvos šainos: baltos, geltonos, rožinės, su fotografijomis ir be jų ir t. t. Tam tikros spalvos šaina galėjo tapti lemtinga gyvenimo ar mirties korta. , atminti. 2009 m., švenčiant Panerių memorialinio muziejaus 50˗ąsias įkūrimo metines, buvo atnaujinti ekspozicijos stendai, pasakojantys apie Vilniaus getą, žydų vaikų likimą, nacius, atsakingus už Vilniaus žydų žudynes, degintojų brigados darbą ir jų suorganizuotą bei įvykdytą pabėgimą pas partizanus. Speciali kalinių brigada turėjo ekshumuoti lavonus ir juos deginti. 1944 m. balandžio 15 d. ši degintojų brigada pabėgo – dalis jų buvo sugauta ir sušaudyta, keletui pavyko išgyventi ir pasiekti partizanų būrius.

1988 m. IX forto muziejuje taip pat pradėti ekspozicijų pertvarkymo darbai, restauruota dalis senojo muziejaus. 1984 m. atidengtą didžiulį 32 metrų aukščio trijų skulptūrinių grupių paminklą-monumentą (skulptorius Alfonsas Ambraziūnas) fašizmo aukoms atminti 1991 m. papildė stela, įamžinanti daugiau kaip 30 tūkst. žydų, nužudytų IX forte nacių okupacijos metais, atminimą. 1994 m. surengtoje ceremonijoje Kauno geto likvidavimui atminti prezidentas Algirdas Brazauskas pripažino lietuvius dalyvavus žydų žudynėse. Minint 60-ąsias Lietuvos žydų genocido metines, 2003 m. Kauno IX forto kiemelyje buvo atidengti Arbit Blato sukurti septyni bronziniai bareljefai.

Veikiami atminties kultūros, pakito šiose memorialinėse vietose įkurtų ekspozicijų leitmotyvai, išryškėjo orientacija į asmenines patirtis, atmintis ir prisiminimus. Dabar senajame IX forto muziejuje eksponuojami dokumentai, nuotraukos ir daiktai iš Kauno geto, kai kurie žydų kalėjimo fragmentai, iš Vakarų Europos atvežtų ir IX forte nužudytų žydų istorijas liudijanti dokumentika, kurią papildo žydus gelbėjusiems lietuviams skirta ekspozicijos dalis. Naujojoje muziejaus dalyje įsikūręs Okupacijų muziejus; ekspozicijos pastate šalia Kauno tvirtovės IX forto supažindina lankytojus su sovietų ir nacių okupacijomis.

 

Memorialinės vietos ir muziejai atlieka svarbų vaidmenį formuojant kolektyvinę atmintį, susiejant istorinę sąmonę su šiuolaikiniu žmogumi, todėl pasirinktos ekspozicijų reprezentacijos formos reikalauja ypatingo dėmesio. Tačiau kaip perteikti kraupius istorinius įvykius ir masinio naikinimo politiką, kaip parodyti, kas įvyko getuose ir konclageriuose? Kaip kalbėti apie nepaprastai skaudžias žmonių patirtis, nežmoniškumą, neužgydomas žaizdas? Kaip atskleistižmogaus pasirinkimus tarpracionalios savisaugos ir moralinės pareigos? Kaip šiame kontekste parodyti žmogiškų jausmų proveržius ir paprastų žmonių riziką gelbėjant ir slapstant žydus? Kaip atskleisti sudėtingą istoriją ir bendrus savivokos turinius, skatinančius socialinį jautrumą ir empatiją? Holokaustui skirtos ekspozicijos savaime priešinasi tradicinėms vaizdinėms formoms; paprastai jas sudaro tam tikros tylos pauzės, autentiški dokumentai, fotografijos ir artefaktai, bylojantys apie asmeninius išgyvenimus, patirtis ir tragiškus likimus. Ekspozicijose vengiama vaizdinių išraiškos priemonių, pernelyg sudaiktinančių patirtį, ir sykiu kraupios dokumentikos, kuri galėtų užgauti žmogaus orumą bei išdidumą. Jau XX a. žydų kilmės dailininkai parodė, jog neįmanoma pavaizduoti, kas nevaizduojama. Todėl ekspozicijos paprastai orientuojamos į prarasties patyrimą, prisiminimus iš daugybės žmonių gyvenimų ir gilesnę jų refleksiją.

Šiuo požiūriu žvelgiant į IX forto muziejaus ekspoziciją, kyla noras išsakyti keletą kritinių pastabų. Pirma, pati IX forto muziejaus struktūra tarsi įgyvendina „besivaržančių katastrofų“ kultūrą, tarsi lyginant ir matuojant lietuvių ir žydų kančias. Antra, kadangi laikomasi tradicinių muziejinės ekspozicijos principų, kai kurie fragmentai (ypač manekenais atkuriami veikėjai) labiau primena kraštotyros muziejus. Apie vieną iš jų žydų kilmės prancūzų filosofė ir meno istorikė Jacqueline Lichtenstein sakė: „Nuvykusi į muziejų Osvencime ir atsidūrusiu prieš eksponatų vitrinas, atpažinau jose šiuolaikinio meno principus, sukėlusius man siaubą. Žiūrėdama į eksponuojamus lagaminus, protezus, vaikų žaislus, neišgyvenau tragedijos. Pasivaikščiojimas po koncentracijos stovyklą neturėjo prasmingos pabaigos.“ Cit. iš Paul Virilio, Art and Fear, p. 28. Akivaizdu, kad tokios memorialinės ekspozicijos reikalauja didelio atsakingumo, intelektinės prieigos ir specifinio eksponavimo būdo, žadinančio empatiją, supratimą ir sąmoningumą.

 

Nuolatinės ir profesionaliai sukurtos ekspozicijos, plačiau pristatančios Lietuvos žydų bendruomenės istorijos ir kultūros panoramą, įsteigtos 1989 m. atkurtame Žydų muziejuje (nuo 1997 m. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus) ir Tolerancijos centre, įsikūrusiame senajame žydų teatre. Čia eksponuojami ritualiniai daiktai, archyvinė medžiaga, dokumentai ir meno kūriniai. Nedidelės muziejaus ekspozicijos glaustai pristato žydų gyvenimo Lietuvoje istoriją, žymias asmenybes, daug dėmesio skiriant Holokausto atminimui Šiame muziejuje buvo įrengta pirmoji nuolatinė paroda, skirta Holokaustui. Žr. Rachelė Kostanian, Ona Biveinienė, „Žydų istorijos saugotojai: tiltas tarp praeities ir ateities“, p. 216. . Dokumentinė medžiaga perteikia daugumos Lietuvos žydų likimą, prikelia nekaltų vaikų, žuvusių per Holokaustą, atminimą. Viena ekspozicijos dalis skirta pagerbti daugybę garbingų lietuvių, gelbėjusių žydus per karą. Tolerancijos centre veikia nuolatinė žymių litvakų dailininkų (Arbit Blato, Pinchuso Krémègne’o, Michelio Kikoïne’o, Theo Tobiasse’o ir kitų) kūrybos paroda, organizuojamos pasaulinio garso litvakų kilmės menininkų (Lesaro Segallo, Samuelio Bako, Rafaelio Chvoleso ir kitų) parodos. Centre taip pat pristatoma ir skirtingų kartų dailininkų Augustino Savicko, Adomo Jacovskio bei Solomono Teitelbaumo kūryba, atskleidžianti žydiškų šaknų paieškas Lietuvos meninėje kūryboje. Visuomenei jau pristatyta Litvakų kultūros ir meno centro koncepcija dar labiau išplės Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus veiklą

Be šių žydų bendruomenės pastangomis įsteigtų ekspozicijų, atsiranda daugiau renginių ir edukacinių programų, kurios reprezentuoja ir leidžia geriau pažinti žydų gyvenimą ir kultūrą iki Holokausto Lietuvoje. „Neteisinga manyti, kad dabartinėms kartoms sukeltas pagailos jausmas gali išpirkti žiaurumus, kuriuos išgyveno jų tėvai ir seneliai, padarytus iki ir per Antrąjį pasaulinį karą.“ Adrian Parr, Deleuze and Memorial Culture. Desire, Singular Memory and the Politics of Trauma, p. 143–144. Neteisinga ir kaltinti jaunimą dėl ankstesnių kartų nusikaltimų. XX–XXI a. sandūroje Lietuvoje į tautinės savimonės istoriją pirmiausia įrašyti mėginta būtent žydų genocidą ir koncentracijos stovyklų siaubą. Tačiau vienas iš didžiausių iššūkių šiandien yra įsisąmoninti ir plačiau interpretuoti palyginti netolimą praeitį (neignoruojant jos baisumų, viso jos sudėtingumo ir lietuvių kaltės, tačiau ir neužsisklendžiant uždarame jos viktimizacijos rate). Svarbu prisiminti ir parodyti tai, jog žydai ne tik buvo žudomi ir naikinami Lietuvoje, bet ir ilgus šimtmečius čia gyveno. Šios savitos civilizacijos sunaikinimas ir netektis nuskurdino bendrą šio krašto istoriją bei kultūrą.

 

Nežiūrint minėtų Lietuvos žydų ir litvakų diasporos pastangomis įamžintų istorinės atminties formų, ilgą laiką trūko Lietuvos valstybinių muziejų iniciatyvos reprezentuoti ir skatinti giliau tyrinėti litvakų kultūros palikimą ne kaip atskirą komponentą, o kaip sudedamąją Lietuvos kultūrinio ir meninio gyvenimo dalį. Nebuvo siekiama parodyti tas vizualines dimensijas, kurios ne tik skatintų kito pažinimą, bet ir gerintų mūsų pačių savivoką. Kito pripažinimas yra svarbus posūkis tapatybės suvokime, tad jis turėtų atsispindėti ir muziejinėse reprezentacijose, galinčiose atskleisti ne vien etnines grupes išskiriančius, bet ir visuomenės savivoką gerinančius bei stabilizuojančius ypatumus.

Derėtų pastebėti, kad 2011 m. Rytų Europos žydų kultūros ir istorijos tyrimų centras, dalyvaudamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės programoje „Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metai“ 2011-uosius metus Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbė Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais, parengta Holokausto atminimo programa, vykdyti litvakų kultūros paveldui išsaugoti skirti projektai. , parengė ir vykdė projektą „Edukacinės parodos Lietuvos žydų istorijos ir kultūros tema krašto muziejuose“ Pagal šį projektą buvo finansuotas parodų rengimas ir jų integravimas į esamas krašto muziejų ekspozicijas. . Įvairūs krašto muziejai aktyviai įsitraukė į projektą ir buvo atidaryta ne viena nuolatinė ekspozicija. Telšių rajono savivaldybės Žemaičių muziejus „Alka“ parengė išsamią ekspoziciją Gyvenimo ir mirties keliu, kurioje pristatyti žydų bendruomenės gyvenimo regione aspektai.

Kauno miesto muziejuje (2013–2014) neseniai surengta interaktyvi ilgalaikė paroda Kauno žydų bendruomenė istorijos šaltiniuose. Rengiant parodą, skirtą paminėti 70-ąsias Vilniaus geto likvidavimo metines, bendradarbiavo Kauno apskrities archyvas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas, Lietuvos ypatingasis archyvas, Kauno žydų religinė bendruomenė. Keturiose parodos salėse išdėstyti dokumentai bei daiktiniai eksponatai atskleidžia žydų vaidmenį Kauno miesto plėtros, ekonominio, religinio gyvenimo kontekste XIX–XX a., liudija aktyvų žydų dalyvavimą politinėje veikloje, laimėjimus sporto, kultūros, švietimo srityse, jų indėlį kuriant naujas pramonės įmones Kaune, plėtojant smulkųjį verslą. Parodoje galima patyrinėti XIX a. miesto plėtros planą, atskleidžiantį seniausias žydų susitelkimo vietas Kauno mieste, pamatyti žydams priklausiusių Laisvės alėjos pastatų projektus, išvysti Kauno choralinėje sinagogoje saugomus vertingus daiktinius eksponatus, susipažinti su tradicinėmis judėjų šventėmis ir liturgija.

 

Daugialypės kultūrinės atminties sklaidai svarbūs iš Lietuvos kilusių dailininkų kūrybos sugrįžimai. 2011 m. Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta Arbit Blato kūrinių paroda Arbit Blatas: sugrįžimas į tėvynę. Šio pasaulinį pripažinimą pelniusio dailininko kūrybinio palikimo perdavimas Lietuvos dailės muziejui – svarbus įvykis, ne tik praturtinantis Lietuvos kultūrą, bet ir atveriantis Lietuvos dailės istorijoje naujus kontekstus bei galimybę įsilieti į platesnį Vakarų kultūros diskursą. Šia prasme svarbi ir neseniai M. Žilinsko galerijoje Kaune atidaryta paroda Sveikas, Paryžiau! Litvakų dailininkų keliais, kurioje pristatoma litvakų, garsių École de Paris atstovų, kūryba. Ji supažindina su iš Lietuvos į Paryžių emigravusių dailininkų Marco Chagallo, Jacques’o Lipchitzo, Chaimo Soutine’o, Pinchuso Krémègne’o, Michaelio Kikoïne’o, Emmanuelio Mané-Katzo, Jokūbo Mesenbliumo, Maxo Bando ir Arbit Blato darbais. Dauguma jų gimė ir augo religingose žydų šeimose nedideliuose štetluose Štetlais vadinami miesteliai, kuriuose žydai sudarė didžiausią gyventojų dalį, savitai nuspalvindami visą visuomeninį gyvenimą. . Žydiškąją štetlo kultūrą ir unikalią pasaulėžiūrą jie supynė su moderniomis to meto Paryžiaus meno kryptimis, suformuodami savitą Paryžiaus mokyklos kryptį, kurią monografijoje Litvakų dailė L’école de Paris aplinkoje (2008) nuodugniai aptarė Antanas Andrijauskas. Litvakų dailei skirta knyga atskleidžia, jog dauguma vadinamųjų L’école de Paris menininkų buvo atvykę iš žydų „sėslumo zonos“, kuri buvo nustatyta Rusijos imperijoje. Dauguma jų mokėsi Vilniaus, Kauno ir Vitebsko meno mokyklose. Profesorius atskleidė šių Monparnaso meno scenoje iškilusių tapytojų ir skulptorių, kurių tapatybė ilgą laiką neturėjo aiškios apibrėžties, kūrybinę savimonę ir estetines nuostatas. Pastaraisiais metais ir kitų menotyrininkų (Vilmos Gradinskaitės, Aistės Niunkaitės-Račiūnienės, Giedrės Jankevičiūtės) tyrinėjimai atskleidžia įvairius žydų dailininkų gyvenimo bei kūrybos ypatumus Lietuvos meninėje kultūroje ir kartu kuria naujus daugialypės Lietuvos kultūros puslapius.

 

Miestovaizdis ir paminklai

Kaip teigia Holokausto memorialus ir muziejus tyrinėjęs judaistikos profesorius Jamesas E. Youngas, kai Holokaustas yra vienintelis dalykas, kuris žinomas apie žydų istoriją ir kai „toks žinojimas pradeda išstumti, sakykime, 1000 metų žydų gyvenimo Europoje ir 3000 metų žydų istorijos apskritai, tada patenkama į slogų kalėjimą – kai praeitį ir tapatybę pažįstame tik per patirtas kančias“ James E. Young, „Kur slypi Holokausto išskirtinumas?“ . Pasak mokslininko, pavojinga pernelyg centralizuoti šią žydiškosios tapatybės dalį. Dar blogiau, jeigu tai yra vienintelis dalykas, kurį žinome apie žydų istoriją ir kultūrą.

Holokausto atmintį įkūnijančios memorialinės vietos, muziejų ekspozicijos, edukacinės programos iš tiesų yra nacionalinę traumą, atgailą ir kaltę įženklinančios vietos, tačiau ištisas Lietuvos žydų atminties lobynas glūdi ir miestovaizdžiuose. Ne tik Vilniuje, Kaune, bet ir kituose Lietuvos miesteliuose išliko ryškūs, nors sunkiai apčiuopiami žydų gyvenimo pėdsakai, kurie tyliai byloja apie praeitį. Holokausto vietos primena skausmingus puslapius ir žadina kaltės jausmą, o vietovaizdžiai sudaro kolektyvinės atminties formavimui ne mažiau svarbią emocinę kultūrinę topografiją.

Sovietmečiu Vilniuje buvo sunaikintas getas, sulyginta su žeme Didžioji sinagoga (1953), sunaikintos žydų kapinės, uždarytas Žydų mokslinis institutas (IVO), Pen klubas, viena turtingiausių Rytų Europoje viešoji M. Strašūno biblioteka ir kt. – beveik viskas, kas galėjo priminti apie žydų gyvenimą mieste. Iki XX a. pabaigos neliko beveik nieko, kas susiję su žydų kultūra, tačiau Vilniaus senamiestyje bei Naujamiestyje išliko daugybė žydams priklausiusių pastatų su arkadų stiliaus motyvais Žr. Nijolė Lukšionytė-Tolvaišienė, „Vilniaus pastatai“, p. 60. ir tipiškų pereinamųjų kiemelių, o mažesniuose miesteliuose – krautuvėlių eilės, kadaise išsiskyrusios reklaminiais užrašais. Vietovės išsaugojo sunkiai nusakomą vietos dvasią, leidžiančią įsigilinti ir atidžiau patyrinėti istorinę praeitį, pasitelkiant archyvus, dokumentus, atsiminimus ir liudijimus, ją interpretuoti ir suteikti prasmę. Gausi žydiškajam Vilniui ir žydiškų miestelių gyvenimui skirta mokslinė literatūra pastaraisiais metais kaip tik ir atskleidžia daugybę išnykusio žydų gyvenimo pėdsakų bei leidžia jį atkurti mūsų sąmonėje.

 

Didelės Lietuvos žydų ir lietuvių intelektualinės bei kultūrinės pastangos padeda po truputį atkurti XIX–XX a. sandūros Vilniaus, kaip Šiaurės Jeruzalės, paveikslą ir žydiškų štetlų peizažą Lietuvoje. Tik suvokdami ir integruodami šį paveldą į Lietuvos kultūros istoriją, galime užpildyti dideles atminties spragas. Šiuo požiūriu istorikai, menotyrininkai ir urbanistai dar turėtų diskutuoti apie genius loci, išsaugantį tam tikrą praeities dvasią ir atmintį. Pavienės miesto vietos, gatvelės ar pastatai išsiskiria pamažu nykstančia vietos dvasia, iki šiol išsaugojusia unikalią aurą ir energetiką.

Miestovaizdis, gyvenamasis peizažas yra svarbi atminties kultūros dalis, kuriose kiekviena grupė siekia paminklais, simboliais prikelti savo atmintį, lokalizuoti savo prisiminimus. Žymių asmenybių paminklai (biografinė atmintis) yra populiariausia forma, kurianti mieste semantines struktūras. Kitas svarbus komponentas yra atminimo lentos. Šiuo aspektu nemažai nuveikta Vilniuje, dvasiniame ir kultūriniame litvakų centre, kuriame atminties ženklų iškilo daugiausia. Žydiškąjį Vilnių nužymi informaciniai stendai, paminklinės lentos (skirtos žymiems visuomenės ir kultūros veikėjams, anksčiau veikusioms įstaigoms, paminklinės lentos su geto planais) ir paminklai žymioms asmenybėms (Vilniaus Gaonui Elijahu, Cemachui Šabadui, Romainui Gary). Visa tai padeda kurti simbolinį miesto audinį.

 

Pavienių paminklų, įamžinančių žymių žydų bendruomenės narių atminimą, paskutiniais metais išdygo ir kituose Lietuvos miestuose bei miesteliuose. Tačiau, pvz., vaikščiojant po dabartinį Kauną sunku įsivaizduoti, jog gubernijos laikais čia maždaug pusė gyventojų buvo žydai, o tarpukariu jų čia gyveno apie 26 proc. Dabar apie jų egzistavimą liudija tik sinagoga ir kapinės. Vieninteliai ryškesni vizualiniai simboliai – Kauno sinagogos kieme pastatyta Roberto Antinio „Vaikų tora“ (1994), rekviem žydų vaikams, tapusiems genocido aukomis, ir lietuviškosios estrados pradininkui Danieliui Dolskiui skirtas paminklas, iškilęs Laisvės alėjoje prieš senąjį „Metropolį“. Buvusioje „Lietūkio“ garažo kiemo teritorijoje stovintis paminklinis akmuo žydų aukoms yra blogai matomoje vietoje. Šiame kontekste galima paminėti taip pat nuošaliai esantį 2000 m. įkurtą Ch. Sugiharos memorialinį muziejų su 2006 m. atnaujinta ekspozicija Vizos gyvenimui, kuri atskleidžia, kaip Japonijos konsulato (veikė 1939–1940 m.) vicekonsulas Chiune (Sempo) Sugihara, nacių okupacijos metais išduodamas Japonijos vizas, padėjo išgelbėti daugybę Lietuvos žydų. Tačiau žydų gyvenimo ir kultūros pėdsakų gali rasti tik tas, kuris jų labai ieško ir nori juos rasti. Taip pat pažymėtina, kad įvairiuose miestuose atidengta paminklinių lentų žydų gelbėtojams, tačiau nepastatyta nė vieno paminklas jų atminimui. Nors, kaip yra pastebėjęs vokiečių istorikas MeinhardasStarkas, palyginti su Europos mastais, Lietuvoje žydus gelbėjusių žmonių buvo tikrai daug Žr. „Istorikas: palyginus, Lietuvoje buvo daug žmonių, gelbėjusių žydus“. .

Aptarus šias reprezentacijos formas, reikia pripažinti, jog įvairūs tyrinėtojai tarp besiplėtojančios atminties kultūros ir visuomenės požiūrio pastebi tam tikrą neatitikimą. Paminkluose įamžinta istorija ir Holokausto atmintis šiuolaikinėje visuomenėje neretai susilaukia nevienareikšmiškų vertinimų („Aš pripažįstu, kad tai buvo didžiulė tragedija, bet…“), kuriuose slypi ir Holokausto neigimo, ir atmetimo reakcijos, ir tam tikros manipuliavimo Holokausto patirtimi tendencijos. Mėginama retušuoti Holokausto problemą, formuojami nauji požiūriai ar stereotipai apie Holokaustą. Iš tiesų dar yra gana daug vengimo ir nenoro priimti ir diskutuoti apie žinomus istorinius faktus. Pasak Šarūno Liekio, neretai stinga Lietuvos centrinių ir savivaldos institucijų suinteresuotumo šia tema, valstybės pastangos dažnai yra nekoordinuotos, o jos angažuotumas neperžengia tik paradinių atminties įamžinimo tikslų, nors deklaruojama, kad ieškoma savo šaknų Žr. Šarūnas Liekis, „Žydų paveldo atgaivinimas ir kultūrinė atmintis Vilniuje“, p. 199–213. .

 

Galima pridurti, jog trūksta ne tik paminklų, bet ir didesnio masto diskusijų, kurias kitose šalyse skatino ir lydėjo dideli meniniai projektai (tokie kaip Christiano Boltanskio instaliacijos Prancūzijoje). Mažai svarstyta apie antipaminklus, kurie kitaip nei tradiciniai paminklai, skatina kiekvieną individą įsitraukti į kūrybinį procesą, susimąstyti apie istoriją, praeities įvykius, jų sąryšį su svarbiausiais egzistenciniais klausimais Žr. James E. Young, At Memory's Edge: After-images of the Holocaust in Contemporary in Art and Architecture, p. 10. . Tokių antipaminklų idėja prigijo Vokietijoje, kur iškilo daugiausia klausimų kaip prisiminti Antrojo pasaulinio karo metais patirtas netektis, atsivėrusią nebūtį ir tuštumą. Suvokta, kad „tokios tuštumos užpildymas, pavyzdžiui, nugriautų pastatų ar skulptūrų atstatymas, kaip tik skatina užmiršti, kad jie buvo nugriauti, o kartu – kas juos nugriovė ir kodėl“ Paulina Pukytė, „Mokytojai su kastuvais ir šviesa atminties languose: apie paminklus ir antipaminklus“, p. 67. . Antipaminklas – tai mėginimas užmegzti aktyvesnį dialogą su žiūrovais, atsisakymas paminklams būdingos didaktikos, stingulio ir šaltumo.

Iš daugybės tokio pobūdžio pavyzdžių galime išskirti vokiečių menininkų poros Jocheno Gerzo ir Estherės Shalev-Gerz 1986 m. sukurtą antipaminklą Hamburge, kuris iš pradžių priminė kitus paminklus fašizmo ir karo aukoms atminti. Tačiau pastatytas judrioje miesto vietoje prie prekybos centro, jis buvo skirtas ugdyti žmonių savimonę ir pamažu turėjo išnykti nuo žemės paviršiaus. Kviesdami žmones išreikšti savo mintis arba tiesiog įrašyti savo vardą ant 12 metrų aukščio kolonos, menininkai sugalvojo užpildytą užrašais kolonos dalį tolydžio suleisti į žemę. Taip 1993 m. visas paminklas atsidūrė po žeme ir buvouždengtas stiklu, pro kurį visą kūrinį ir dabar galima apžiūrėti. Ir nors jis nekrenta į akis, būdamas toje vietoje, kur praeina begalės žmonių, vis dėlto nuolat primena apie save. Panašūs Horsto Hoheiselio ir kitų kūrėjų antipaminklai nesiekia įkūnyti piliečių atsakomybės, o skatina visuomenės sąmoningumą ir kritišką mąstymą, pasitelkiant savirefleksiją ir asmeninį suvokimą.

 

Kaip pažymi Youngas, memorialinės vietos skirtos priminti tragediją, jos ritualizuoja visuomenės prisiminimų procesą ir įtvirtina tam tikras gedėjimo praktikas, tačiau iš tiesų negalėdami atminties apimti ir įprasminti „memorialai bendruomenės atsiminimo procesą tik redukuoja į materialią formą“ James E. Young, The Texture of Memory: Holocaust Memorials and Meaning, p. 5. . Paminklai viešose erdvėse taip pat ne tiek įkūnija atmintį, kiek ją nustumia į praeitį, paverčia iliuzija, kuri savo materialia forma galutinai pakeičia gyvus visuomenės prisiminimus.

Istorinė praeitis ir trauminė patirtis negali būti įšaldoma paminkluose (pakeičiama paminklais), kurie neišsprendžia gelminių visuomenės problemų, tebeglūdinčių antisemitizmo ir neapykantos apraiškų (jų pilna anoniminiuose interneto komentaruose). Žinoma, memorialinės vietos, muziejai ir paminklai turi įamžinti žydų tragediją ir lietuvių kaltę, aukas ir gelbėtojus. Tačiau topografiškai dabartį susieti su praeitimi galima ne tik pristatant „nebylių“ paminklų, kurie XX a., keisdami vieni kitus, prarado savo reikšmę; vietovaizdžiai, antipaminklai, meniniai projektai ir kūrybiniai seminarai galėtų tapti intensyvesne ir aktyvesne prisiminimo forma, kuri padeda atmintį gyvai reflektuoti visuomenėje, neįkalinant jos praeities konfliktuose.

Dokumentika ir audiovizualinė kūryba

Lietuvos žydų praeities ir paveldo temos bei Holokausto istorijos aspektai pastaraisiais dešimtmečiais gausiai aptariama įvairiose medijose, įskaitant televizijos programas, dokumentinius ir meninius filmus, interneto svetaines. Nepriklausomoje Lietuvoje sukurta ir visuomenei pristatyta nemažai dokumentinių filmų, kuriuose perteikta praeitis tapo svarbiu informacijos ir praeities suvokimo šaltiniu. Kaip liudija 1998–2001 m. surengta apklausa Žr. Anna Reading, The Social Inheritance of the HolocaustGender, Culture and Memory, p. 77. , būtent meniniai ir dokumentiniai filmai daugiausiai prisideda prie sąmoningumo ugdymo ir stipriausiai veikia Holokausto suvokimą. Minėtoje apklausoje filmai įvardijami ir kaip meno kūriniai, aiškiau nei knygos nušviečiantys istorinius įvykius. Suvokus audiovizualinės medijos reikšmę, Vilniaus žydų viešojoje bibliotekoje ir kitose kultūros institucijose sukauptos kolekcijos filmų, kurie dažnai pristatomi specialiuose visuomenei skirtuose vakaruose ir renginiuose žydų genocido dienai paminėti.
 

Išskirtini ir platesnio aptarimo verti režisieriaus Sauliaus Beržinio dokumentiniai filmai, apimantys įvairias žydų gyvenimo Lietuvoje temas. Vienas pirmųjų Lietuvoje sukurtų filmų šia tema buvo Sudie, Lietuvos Jeruzale! (1994), primenantisapie litvakų bendruomenę, jos gyvenimą ir žūtį. Autorius taip pat perteikia Lietuvos žydų išpažintis ir svarsto tragedijos priežastis, apeliuodamas į lietuvių kaltės jausmą. Neparašytame Judelio dienoraštyje (2005) Izraelyje gyvenantis žydas Judelis Beilisas pasakoja, kaip jis nacių okupacijos metais Kaune gelbėjo mažamečius savo tautiečių vaikus. Su šeima nuvarytas į IX fortą, jis liko vienintelis gyvas, nes apalpo ir įkrito į duobę, iš kurios atgavęs sąmonę išsiropštė ir grįžo į Kauno getą. Gyvendamas gete, jis į miestą išnešdavo naujagimius ir atiduodavo prelatui Stanislovui Jokūbauskui, Kauno kunigų seminarijos prorektoriui. Vėliau Judelis perėjo visus nacių konclagerius ir aktyviai dalyvavo kuriant Izraelį. Pasak Beržinio, filmas yra apie tai, „kaip per vieną žmogų Lietuva projektuojasi toli už jos ribų, kaip iš tikrųjų ten žmonės gyvena tuo, ką išgyveno čia, Lietuvoje.“ Dainius Makūnas, „Saulius Beržinis: kai filmuoji, pamiršti pavojų. Baisu, kai nefilmuoji“.

1997 m., bendradarbiaudamas su BBC ir prodiuseriu Lorenzu Reesu, šešių serijų filmui Naciai 1933–1945 metais režisierius sukūrė vieną seriją Kelias į Treblinką. Lietuvoje sukurtoje filmo juostoje parodoma, kokį pagreitį nacių režimo evoliucijai suteikė vietos žmonių kolaboravimas. Autorius pažymi:

Kodėl aš sakau, kad Holokaustas, tas šimtaprocentinis Holokaustas, prasidėjo Kaune? Dėl įvykio „Lietūkio“ garaže. Nes neįmanoma įsivaizduoti, kad kokiame nors Hitlerio Vokietijos mieste – Hamburge, Miunchene ar Berlyne – vokiečių biurgerių apsupty, vidury baltos dienos, būtų žudomi bendraminčiai žydai. Visos rudmarškinių akcijos, kad ir garsioji „Krištolinė naktis“, vykdavo naktį. […] Olandijoje ir Prancūzijoje visi žydai būdavo išvežami. Visiems pranešdavo, kad jūsų žydai yra išvežami, jie ten dirbs, jie ten gyvens. Kur juos veždavo? Kad ir į Kauno Devintąjį fortą, ten šaudydavo, ir visas Kaunas žinojo, kad ten šaudo žydus. Ten pat.