Ačiū, Aivarai, už puikų klausimą! Vyraujanti proto veikla – hermeneutinė-filologinė analizė. Pirmiausiai gretinu sanskrito ir kinų kalbų terminus etimologiniu bei semantiniu pjūviai. Tai filologinė procedūra, kurios tikslas – „ištraukti“ prasmės sluoksnius, slypinčius už žodžių formos. Tačiau vien tik filologijos čia nepakanka: terminų perkėlimo trajektorijas apmąstau platesniame kultūriniame kontekste. Tad analizė tampa hermeneutine: siekia ne vien nustatyti, ką žodis reiškia, bet ir kaip tas žodis keičia mąstymo horizontą, kai pereina iš vienos tradicijos į kitą. Vertimo akto mano darbe yra tiek, kiek reikia rekonstruoti terminus ir parodyti jų reikšmių laukus. Istoriniai duomenys-faktai straipsnyje yra tarsi pamatas, ant kurio laikosi hermeneutinė analizė. O filosofavimas – interpretacijos „variklis“. Kai svarstau, pavyzdžiui, ar padārtha virsmas į juyi 句義 lingvistiškai „sušvelnina“ ontologinį aštrumą, žengiu jau į filosofinės refleksijos sritį. Tad apibendrinant, pagrindas yra hermeneutinė filologija, kuri pasitelkia vertimą kaip tyrimo instrumentą ir remiasi istorine medžiaga, o visa tai varo filosofinis interesas suprasti konceptų migraciją.