Konferencija Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose

Labiau mane užkabino jūsų frazė išnašose, jau apipinta diskusijomis su Aivaru:

Rasius Makselis:

Įdomus klausimas, ar „kitomis kalbomis“ prabilę apaštalai patys suprato savo žodžius (ar vieni kitus)?

Spustelėjus išskleisti...

Prisiminkime, kad rapsodo Iono (arba Ijono) dialoge Platonas Sokrato lūpomis atsako į šį klausimą, priversdamas Ioną pripažinti, kad jis nepakankamai žino arba supranta, ką gieda savo klausytojams, nes yra įkvėptas jį viršijančių galių. Pats Ionas nelabai nori su tuo sutikti, bet yra sugundomas rinktis dievišką įkvėptumą, nes kita alternatyva jam tiesiog mažiau patraukli. Nūdienos skaitytoją gali trikdyti iracionalių patirties elementų kalboje grindimas išimtinai racionaliais argumentais (šiuo požiūriu mums artimesnė tertulianiška tikiu, nes absurdiška: protas neaprėpia to, kas absurdiška, todėl pasitelkiama tikėjimo pastanga, kitu būdu priimanti nepaaiškinamą slėpinį), bet akivaizdu, kad minimo dialogo dalyviams ta aplinkybė nei kiek netrukdo. Iš tiesų, kas man ta patirtis, nepastebinti savy dieviško šėlo, jei kažkieno kito dėstomi loginiai argumentai sako, jog esu to šėlo apimtas?

Kitas pavyzdys – su neatremiamomis sirenų giesmėmis susidūręs Odisėjas. Kodėl, jis nesielgia protingai kaip likusi įgula, neužsilipina ausų vašku, kad negirdėtų mirtį nešančių vilionių? Taip, jis liepia jį pririšti prie stiebo, nes žino, kad išgirdęs giesmes perduos savo kontrolę (vadinasi, ir savo protą) jį viršijančioms galioms. Bet tuo pat metu negali atsispirti pagundai atverti save toms galioms, atsiduoti tik išskirtinėmis aplinkybėmis įgyjamai patirčiai.

Pirmu atveju žodžio arba giesmės ontologinis svoris menkesnis nei antru, todėl ir poveikis kitas, tačiau juos jungia vienas bendras požymis: žmogui skirta giesmė geba nešti arba skleisti jam nepriklausantį ir ne iš jo kylantį turinį, siejamą su aukštesnėmis ontologinėmis galiomis. Ir štai klausimas: koks tokio žodžio statusas jūsų nužymėtoje sudaiktintų ir (ar) sutartinių žodžių visatoje? Tarsi akivaizdu, kad toks žodis giminingas archajiškiems žodžiams-daiktams, bet gal klystu? Ir ar tarp jų jis išsiskiria ontologine mase, o gal užima visai atskirą žodžių-daiktų klasę?

Ir dar viena smulkmena pabaigai. Mane visada erzino klausimas (tiksliau, erzina, nes vis dar neturiu įtikinančio atsakymo), kodėl tikrovė nepakankama tiesiog ją patiriant ar pakartotinai išgyvenant atmintyje, kodėl ji turi būti pakartota ar išversta į žodį, vaizdą ar kitą komunikacinę mediją, kad taptų suprantamesnė, priimtinesnė ar dar kokia -esnė. Suprantu, kad Knygos civilizacijų kontekste (o visos didžiosios civilizacijos yra tokios, atremtos į vieną ar kitą užrašyto žodžio kanoną) toks susierzinimas atrodo keistai, bet vis gi. Platonas, žinia, į šį klausimą atsakytų, kad mūsų juslinėje patirtyje atsiverianti tikrovė jau yra kopija, tai yra, ne pati tikrovė, bet jos kartotė, ir toli gražu netobula. Todėl ir poetų eiles kartojanti rapsodo giesmė jam yra ruporo ruporas, kopijos kopija, kone pažodžiui kartojanti platonišką vizualių menų kritiką. Kita vertus, jis sutiktų, kad esama tam tikro tipo įžvalgų, ne kartojančių, o atveriančių, nuskaidrinančių tikrovę, prasibrovus pro visų kopijų dangalus. Bet klausimas jums, ne Platonui: gal turite jus tenkinantį atsakymą į mane erzinantį klausimą?

Dėkoju už klausimus. Jie itin įdomūs ir svarbūs, todėl mano atsakymai bus nekorektiškai glausti ir neišsamūs.

Visu pirma dėl maniškojo (poetinio ar sireniškojo) bylojimo sakralinio turinio ontologinio svorio. Iš tiesų, „maniškasis“ dieviškas įkvėptumas „O jei kas be Mūzų siųstojo šėlo ateitų prie kūrybos durų, įsitikinęs būsiąs pakankamai geras poetas vien amato dėka, tuomet šėlstančiųjų [kūryba] atskleis, kad blaiviai protaujantis tiek pats, tiek ir jo kūryba yra netobuli“ (Platonas, Faidras, iš graikų kalbos vertė Naglis Kardelis, Vilnius: Aidai, 245a5–8, p. 40). suteikia ontologinio svorio poetiniam kalbėjimui savo transcendentine kilme. Be to, Platonas tokį kalbėjimą priešina ir blaiviam protavimui (sophroneo), ir žmogiškajam amatui (technē). Vadinasi, turime pavyzdį kalbėjimo (taigi, kalbos), kuris iracionalaus dieviškojo įkvėpimo dėka leidžia poetui jam pačiam blaiviai nesuvokiamu būdu tarpininkauti ir perteikti kalbėjimo dieviškąjį turinį ir jo tobulą poetinę formą.

Geras pavyzdys yra Hesiodo įžanga jo Teogonijai, kurioje paminėtas poeto įkvėptumas, suteikia ne tik paties žmogaus kūrybines galias (technē) pranokstančios poetinės išraiškos estetinį tobulumą, bet ir (sic!) pagrindžiantį poemoje dėstomų faktų teisingumą Mūzos: „Mokam mes daugel melų, panašių į tiesą, kalbėti, Mokam, kada užsinorim, ir tikrą teisybę byloti“ (Hesiodas, Teogonija, iš senosios graikų kalbos vertė Audronė Kudulytė-Kairienė, Vilnius: Aidai, 25, 3–4, p. 9). . Atrodytų, kad toks dieviškosios informacijos medijavimas atsiremia į žymiai ontologiškai svaresnį ir „realesnį“ pagrindą, negu visi mano paminėti vertimą neįmanomu paverčiantys „daiktai“. Iš tiesų tai labai svarbus pastebėjimas, galintis nukreipti diskusiją į tokius klausimus, kaip antai, ar gali poeziją deramai versti vertėjas, kuris pats nėra poetas? Negali, jeigu darome prielaidą, kad originalios poezijos įkvėptumas yra dieviškos kilmės. Vertėjas turės kreiptis į tas pačias mūzas ir iš naujo pelnyti dieviškąją sankciją (nelyginant kokią „licenziją“) savo vertimui, antraip jis stokos ir formos tobulumo, ir turinio teisingumo. Bet tokiu atveju teisingiau būtų sakyti, kad dieviškasis kalbėjimas nėra poeto atliekamas vertimas iš dieviškosios kalbos (turinio perkėlimas iš kalbos A į kalbą B); jis teisingiau turėtų būti vadinamas jam suteikto dieviškojo kalbėjimo įgarsinimu (arba užrašymu). Aš būčiau linkęs išlaikyti diskusiją „vertimo“ paradigmos rėmuose ir todėl mano naivus klausimas, ar apaštalai suprato vienas kitą ir save pačius, remiasi į nemažiau naivią prielaidą, kad patį vertimą (dieviškojo bylojimo „įkalbinimą“) už juos turėjo atlikti Šventoji Dvasia. Apaštalai tėra savotiški balso skleidėjai – „garsia-kalbiai“.

Tad mano trumpas atsakymas į pirmąjį klausimą: net jeigu šėlas suteikia transcendentinį ir ontologinį svorį ir tobulumą poeto kūrybai, tai nėra turinio vertimas iš dieviškosios kalbos į žmogiškąją sensu stricto.

Ar sirenos giesmės žodis-daiktas yra palyginamas su Kratilo teisingais vardais ir jų genetišku ryšiu su daiktais? Manau, kad taip, būtent dėl to jis yra tiesiogiai paveikus ir reikalauja fizinių apsaugos priemonių. Jeigu Odisėjas būtų užsidėjęs ausines su automatiniu vertimu į senovės graikų kalbą, jis (jeigu Kratilas teisus) būtų galėjęs saugiai tų giesmių paklausyti.

Įdomus klausimas, ar atminčiai reikalingi žodžiai, yra vertas atskiros diskusijos. Mano trumpa subjektyvi pastaba būtų kvietimas atkreipti dėmesį į mūsų ankstyviausius vaikystės prisiminimus. Jie yra susiję ne su sąvokomis, bet su tam tikromis emocijomis. Jau vėliau atmintyje grįžtant prie šių prisiminimų jie yra analizuojami pasitelkiant sąvokas, galimų istorinių biografinių aplinkybių refleksiją ir pan. Gali būti, kad taip išanalizuotas prisiminimas pakeis ir užstos pirminį emocinį turinį, bet nebūtinai. Kartais būtent analizė, kontekstų gaivinimas ir įkalbinimas netikėtai atrakina pirminę prisiminimo emociją – Marcel Proust tai vadino prarastu laiku…

Ačiū už atsakymus, Rasiau, ir ypač už subtiliai sąmojingą pradžią.

Rasius Makselis:

Dėkoju už klausimus. Jie itin įdomūs ir svarbūs, todėl mano atsakymai bus nekorektiškai glausti ir neišsamūs.

Spustelėjus išskleisti...

Kalboje įmanomi patys įvairiausi pažaidimai, neretai stebėtinai žavūs. Perskaičiau jūsų frazę, ir iš kažkur atmintyje iššoko: jis buvo aukštas, tačiau gana žemo ūgio. Iš tiesų, jei klausimai įdomūs ir svarbūs, kokie dar galėtų būti atsakymai? Tik nekorektiškai glausti ir neišsamūs. Ir tada nesvarbu, kad nei klausimai nėra labai išskirtiniai, nei atsakymai nekorektiški, lieka tik subtilios žaismės poskonis.

Rasius Makselis:

Iš tiesų tai labai svarbus pastebėjimas, galintis nukreipti diskusiją į tokius klausimus, kaip antai […]

Spustelėjus išskleisti...

Net lengvais prisilietimais nužymėti atsišakojimai gali vesti diskusiją į vis naujus vandenis. Ir jei jos siaurinimas, pasak kolegos Aivaro, yra dorybė, tebūnie pokalbio sužadinta ir skirtingais laukais nušokavusi mintis prilyginta nuodėmės saldumui. Ačiū, kad suteikėte šią galimybę, nors ir be perdėto dosnumo.

Rasius Makselis:

ar gali poeziją deramai versti vertėjas, kuris pats nėra poetas? Negali, jeigu darome prielaidą, kad originalios poezijos įkvėptumas yra dieviškos kilmės. Vertėjas turės kreiptis į tas pačias mūzas ir iš naujo pelnyti dieviškąją sankciją (nelyginant kokią „licenziją“) savo vertimui, antraip jis stokos ir formos tobulumo, ir turinio teisingumo.

Spustelėjus išskleisti...

Pridurčiau tikslindamas puikią sankcijos metaforą: vertėjas turėtų būti ne šiaip poetas (jam privalomos technē prasme), jis turėtų būti mūzų lankomas poetas, kas savaime nėra garantuota. Be to, čia vėl klausimas: mūzų poveikis gali save tiksliai atkartoti kito poeto pastangoje ar jis visada unikalus? Kitaip tariant, ar vertimas būtų įkvėptas kartojimas ar kai kas nauja ontologinės kokybės prasme, todėl „nelabai vertimas“? Ir kad skaitytojui neliktų dviprasmio įspūdžio: vertėjas turėtų ne tiek gauti licenziją, kiek būti panardintas į šėlo patirtį, kitaip tariant, dieviškos sankcijos įsikišimas turėtų būti realizuotas ne „įtarpinto“ leidimo, bet tiesioginio poveikio pavidalu.

Rasius Makselis:

mano naivus klausimas, ar apaštalai suprato vienas kitą ir save pačius, remiasi į nemažiau naivią prielaidą, kad patį vertimą (dieviškojo bylojimo „įkalbinimą“) už juos turėjo atlikti Šventoji Dvasia. Apaštalai tėra savotiški balso skleidėjai – „garsia-kalbiai“.

Spustelėjus išskleisti...

Kitaip tariant, minimi šventi vyrai įgarsino ne iš jų kylantį, jiems nelabai suprantamą ir be protingo jų samprotavimo pastangos realizuotą „vertimą“. Iš esmės, jūs kalbate ne šiaip apie poveikį, bet apie kalbėtojo sukeitimą: tikrasis kalbėtojas nėra žmogus, nors ir naudojasi žmogaus „garsia-kalbio“ lūpomis. Tada galimos kelios argumentavimo linijos. Viena, jūsų suponuojama: vertimo nėra, nes kalba ne žmogus. Kita, gimininga, bet netapati jūsiškei: ar (ir) kokiu mastu turinio slinktis tarp skirtingų ontologinių „kalbų“ vadintina vertimu? Turinio perkėlimas neabejotinas, tačiau ar Apreikšties žodis ir žmogaus kalba gretintini vertimo erdvėje, kai žmogų viršijanti galia redukuoja save į žmogui besiveriančią žinią? Tai klausimas apie vertimo lauko ribas ir skirtingų ontologinių kokybių sąveikas. Žinoma, platoniškų poetinio šėlo sampratų ir abraominių religijų Apreikšties tapatinti nedera, bet mūsų diskusijos logika leidžia naudotis akivaizdžiomis analogijomis.

Matyt, sutartume, kad dievai ne vertėjauja, o apreiškia, ir taip atsiremtume į klausimą apie žmogiškos analitikos ribas: kokiu mastu blaivaus protavimo galios aprėpia „iš aukščiau“ apreikštą kalbą, kuri, būdama skirta žmogui, jam veriasi ir tuo pat metu byloja tai, kas iš principo neatveriama dėl ontologinės kilmės? Jei poetų kalba yra savita apreikšties kalbos rūšis (o aptariamame kontekste yra būtent taip), vertimas tik žmogaus pastangomis, žinoma, neįmanomas. Kita vertus, ką daro rapsodas, giedantis ne savo, o pripažintų poetų eiles? Taip, rapsodas yra tik garsiakalbio garsiakalbis, bet, nepaisant tokio statuso, jo pastangos bent tam tikru mastu įrašomos į dieviško įkvėptumo logiką, jei tikėsime Iono dialogo baigiamosiomis išvadomis. Ir vėl klausimas, peržengiantis jūsų siaurinančią vertimo sampratą: ar įkvėptos kalbos kartojimas yra vertimas, jei jis išlaisvina kažką, kas paslėpta tarp užrašytų ženklų, bet tampa paveikiu kūnu giedamo žodžio pavidalais?

Ir dar, norisi pabrėžti galimiems skaitytojams: jūsų minimas naivumas turi mažai ką bendra su įprastu naivumo turiniu; veikiau tai sąmoninga ir tam tikra prasme protinga pozicija susidūrus su perskyromis, kurių protas negali aprėpti. Taip, tam tikra prasme ši diskusija yra „naivi“, tačiau mes kalbame apie vietą ir laiką, kuriame toks naivumas neabejotinai prasmingas.

Rasius Makselis:

Tad mano trumpas atsakymas į pirmąjį klausimą: net jeigu šėlas suteikia transcendentinį ir ontologinį svorį ir tobulumą poeto kūrybai, tai nėra turinio vertimas iš dieviškosios kalbos į žmogiškąją sensu stricto.

Spustelėjus išskleisti...

Ak tas žmogiškojo vertimo sensu stricto! Jau tarsi sutikau su jumis, kad kilnios manijos bylojimas nėra vertimas iš dieviškos į žmogaus kalbą, jei vertimo sąvoką apribosime a) iš žmogaus kylančiomis, b) sąmoningomis, blaivaus protavimo pastangomis, c) palenktomis tarpžmogiškai komunikacijai. Akivaizdu, vertimą tapatinate su pastangomis, leisiu sau pasitelkti kierkegorišką terminiją, „horizontalaus ryšio“ lauke. Bet man buvo smalsu (vėl grįžtu prie savo): ar archajinio realizmo visatoje neturi sau vietos „vertikalaus ryšio“ vertimas, galimai nukreiptas į dievų siunčiamas žinutes, greta kitų, tariamas ir poetų lūpomis? Jūs sutinkate su tokiu ryšiu, bet atsisakote jį vadinti vertimu. Tik stricto sensu! Savo ruožtu aš sutinku, jei tai vertimas, tai tik apdovanotas išskirtiniais bruožais. Garuojantys jaučio viduriai ir paukščių skrydžio trajektorijos gana materialūs aukštesniųjų jėgų rašmenys, bet juos „skaitantys“ orakulai, augurai ir visos kitos pitijos privalo tuos rašmenis versti į žmonėms bent kiek nors suprantamą kalbą.

O kur dar minia pragmatiškai orientuotų technē atstovų, spėjančių ateitį, aiškinančių sapnus, ruošiančių sėkmę nešančius amuletus ir t. t.? Jų „vertėjiškų įgaliojimų“ neatšaukia jūsų argumentas, sakantis, kad vertėju gali būti tik protingai samprotaujantis žmogus – jie tikrai nėra apimti šėlo. Tad ar ne iš žmogaus kylantis, bet žmogaus protui tam tikru mastu pasiekiamas turinys daiktų, ženklų, rašmenų, taip pat žodžių pavidalais reikalauja vertimo, ar kažko kito? Tarkime, hermeneutinės interpretacijos ar maginės manipuliacijos? Nujaučiu, ką atsakytumėte, veikiau, ką jau atsakėte, neišsiplėskime, likime tokio, griežtai apibrėžto, o ne kitokio vertimo rėmuose. Bet ar toks siūlymas nejučia mus nestumia lauk iš archajinio realizmo pasaulio?

Tai retorinis klausimas, nereikalaujantis atsakymo, nes abiem akivaizdu, kad prieš atsakant pakaktų susitarti dėl vertimo sąvokos ribų. Kita vertus, smagumas klausti yra esminis tokios diskusijos malonumas.

Dėkoju už komentarą. Kai rašiau:

Rasius Makselis:

Dėkoju už klausimus. Jie itin įdomūs ir svarbūs, todėl mano atsakymai bus nekorektiškai glausti ir neišsamūs.

Spustelėjus išskleisti...

turėjau omenyje: turint galvoje, kad komentaruose nėra galimybės išsiplėsti – visu pirma dėl laiko stokos, nes komentaras peržengia savo žanro ribas, jeigu ima virsti nauju pranešimu. Parašiau „nekorektiškai“, nes klausimai išties labai geri ir tikrai verti išsamios diskusijos.

Stanislavas Mostauskis:

Bet man buvo smalsu (vėl grįžtu prie savo): ar archajinio realizmo visatoje neturi sau vietos „vertikalaus ryšio“ vertimas, galimai nukreiptas į dievų siunčiamas žinutes, greta kitų, tariamas ir poetų lūpomis?

Spustelėjus išskleisti...

Prieš atsakant, čia reikia patikslinti keletą dalykų. Visu pirma, be abejo, egzistuoja „vertikalusis ryšys“, kuris iš esmės yra platonizmo stuburas, pagrindinis filosofijos nervas, jeigu leisite panaudoti anatominę analogiją. Tikrovė, kurioje gyvename ir filosofuojame yra netobulas atvaizdas transcendentinės tikrovės, kurioje, pvz., Plotino manymu, egzistuoja Sielos, Mąstymo ir Vienio hipostazės (pastaroji yra sensu stricto anapus būties, todėl tai jau dviguba analogija). Dar seniau, juk dievas Hermis yra įgaliotas tarpininkauti, pranešti dievų valią, tokiu būdu perduoti svarbią informaciją žmogui suvokiamu būdu – kuo tai nėra vertimas? Žinoma, galima išplėsti vertimo sąvoką ir apimti šią reikšmę, kuri neabejotinai yra svarbi. Tai, kad ginu savo metodologinį darželį ir nenoriu įsileisti į jį nei teurgijos nei dieviškosios hermeneutikos, jokiu būdu nenureikšmina šių esminių (neo)platonizmo filosofijos temų, galiu patikinti pats būdamas pusiau neakivaizdiniu neoplatoniku. Ginu savo šias koncepcines ribas todėl, kad čia man visų pirma norisi išbandyti kratiliškojo požiūrio (kaip jį supratau) galimybes. Būtent todėl man svarbu, kad vertimas yra žmogaus iniciatyva ir jo pažintinių galių ribose atliekamas sąmoningas veiksmas.

Paradoksaliu būdu magija yra artimesnė tokiai vertimo sąvokai negu teurgija, nes magas yra magiškojo veiksmo subjektas, jis aktyviai manipuliuoja galiomis ir pats sprendžia kokį poveikį jos turėtų padaryti (čia vėlgi proga ilgesnei diskusijai). Teurgas įsitraukia į „dieviškąjį darbą“, jis tampa kanalu, kitaip sakant tokiame dalyvavime tikras subjektas yra ne žmogus, bet dievai. Jeigu mes vertikalią dieviškąją tikrovės sklaidą, teurgiją ir apreiškimą laikysime savotišku vertimu, tuomet kokiam realizmui, apie kurį čia kalbu, nebelieka vietos – nebėra jokių realijų, jokių daiktų, kurie galėtų riboti, pertraukti dieviškąjį vertimo darbą, padaryti jį neįmanomu. Pranešime sakiau, kad realija, daiktas padaro vertimą negalimu ir reikalauja stebuklo – transformacijos ne kalbinės prasmės lygmenyje, bet paties daikto lygmenyje. „Dieviškojo vertimo“ kontekste daiktai nesukuria jokios kliūties vertimui, priešingai, jie yra kuriami „vertikaliai“ pagal dieviškojo mąstymo turinių – idėjų išraiškas – žodžius, logoi. Bylojantis dieviškojo žodžio „vertimu“ negali suklysti, kol yra įkvėptas – jo tiesa naikina ir kuria realijas. Todėl visa „archajinio realizmo“ koncepcija, kurią čia pabandžiau paškicuoti, veikia tik žmogaus žodžio ir jais įvardijamų mus supančių daiktų kontekste. Tikriausiai tai yra svarbus tokios koncepcijos ribotumas ir trūkumas, kurį būtų galima mėginti šalinti, atidžiau analizuojant taip pat ir jūsų paminėtų dieviškojo žodžio „vertėjų“ veiklą – pranašų, Pitijos, būrėjų ir kitų dieviškosios valios aiškintojų veiklą. Tai būtų svarbi tyrimo kryptis, ačiū už sugestiją!

Ačiū, Rasiau, už pašnekesį, daugiau klausimų neturiu.

Biblinė ir filosofinė hermeneutikos: kaip versti reikšmę į poelgį?

Santrauka. Pranešime grindžiama mąstymo ir elgesio jungties svarba teoriniam pažinimui. Argumentuojama dviem žingsniais. Pirmojoje įžanginėje dalyje apžvelgiama Šventojo Rašto vertimų tradicija, čia ištobulinti literatūrinės kritikos įrankiai, poliseminio aiškinimo teorijos, bendrosios hermeneutinės vertimo nuostatos ir strategijos. Antrojoje pagrindinėje dalyje plėtojama filosofinė euristika, tiksliau sučiuopiant ir apibrėžiant probleminį minties vertimo į poelgį židinį. Nagrinėjant skiriamos dirbtinio ir tikrojo mąstymo rūšys, o tikrojo mąstymo rūšyje – bejėgio ir pajėgaus mąstymo atmainos. Bejėgio mąstymo problemai iliustruoti pateikiama ir aptariama pavyzdžių iš filosofijos istorijos (Sokratas, Platonas, Karlas Marxas, Friedrichas Engelsas ir Maxas Scheleris). Galiausiai, atsispiriant į biblistinėje egzegezėje sukauptą episteminę patirtį, fenomenologiniu būdu įžvelgiama, jog sveikas, į elgesį verčiamas mąstymas, greta turimų semantinių ir loginių gebų, pasižymi savita pneumine galia – yra pajėgus veržtis iš vidaus ir duoti postūmį kitoms valingo psichosomatinio savęs siuntimo į išorinį pasaulį grandims (valiai, potraukiams, poelgiams ir daiktams).

Pagrindiniai žodžiai: biblistika, Šventasis Raštas, vertimas, hermeneutika, literatūrinė kritika, polisemija, ketveriopa reikšmė, epistemologija, bejėgis mąstymas, pajėgus mąstymas, pneuminė mąstymo galia, mąstymo pneumatika.

Universitetinių studijų metais lygiomis dalimis gilinausi į teologiją ir filosofiją. Ilgainiui susitelkiau į pastarąją, teologines žinias palydėdamas į antrąjį planą. Šis planas, tegul ir patrauktas užnugarin, tebėra gyvybingas, priešakinį filosofinį mąstymą veikiantis panašiai taip, kaip kompiuterio ekrane vidinis apšvietimas – skystųjų kristalų sluoksnį: smelkia, skverbiasi, bet pavieniais apribu, spalva ar pavidalu nesireiškia.

Pranešimu ruošiu euristinę dirvą daugiabriauniam – psichologiniam, epistemologiniam, prakseologiniam, etiniam ir galiausiai ontologiniam – klausimui, kaip versti reikšmę į poelgį, esant galimybei neversti Pačiu bendriausiu pjūviu, bet, žinoma, įskaitant ir nenorą, negebėjimą, nepajėgumą, arba neįgalumą versti reikšmę į poelgį. , paliekant tik reikšme. Norint deramai suvokti teorines prielaidas, iš kurių rutulioju minėtąjį klausimą, būtinas glaustas biblistinės hermeneutikos įvadas Tai yra filosofinėmis lygiagretėmis papildyta metodologinė Šventojo Rašto vertimų apžvalga, kurioje remiuosi duomenimis iš ankstesnių savo tyrimų (žr. Aivaras Stepukonis, „Teksto vertimas – tarp Biblijos ir flamandų kilimo“, 2001, 2009). , paskesniam filosofiniam apmąstymui tapsiąs svarbiu analitiniu įkvėpimo šaltiniu.

Tad pradėkime nuo įprastesnio kalbinio vertimo lygmens, apžvelgdami šiuo požiūriu itin turtingą Šventojo Rašto vertimų tradiciją. O paskiau, išsilieję tvirtesnius lingvistinius pagrindus ir iš biblistų atvirtę į filosofus, pereikime prie epistemologinio, etinio ir ontologinio vertimo lygmenų.

Kaip versti kalbą į kalbą: biblistinė apžvalga

Įvadas: Šventojo Rašto vertimų tradicija

Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, maloniais žodžiais gebėjęs perteikti opias tiesas, apie tuometinius (XVI–XVII a.) vertimus į ispanų – o gal ir kitas – kalbas kandžiai pastebi:

Miguel de Cervantes Saavedra:

Bet, šiaip ar taip, esu tos nuomonės, jog vertimas iš vienos kalbos į kitą […] – tai nelyginant flamandų kilimo išvirkščioji pusė: figūros, kas be ko, matyti, tačiau gausybė gijų gožia jų apribus, nebėra nei ryškumo, nei tų spalvų, kuriomis gėrimės žiūrėdami iš gerosios pusės. Miguel de Cervantes Saavedra, Išmoningasis bajoras Don Kichotas Lamančietis, t. 2, p. 429–430.

Spustelėjus išskleisti...

Jei tikėsime, kad meilės romanais persisotinusio bajoro lūpomis Miguelis de Cervantesas byloja ne tik apie vaizduotės pasaulį, bet ir apie tuometinę padėtį literatūros rinkoje, išvysime, jog XXI a. Lietuva nuo XVII a. Ispanijos mažai kuo skiriasi. Pastaraisiais dešimtmečiais į Lietuvą iš svetur plūstelėjo ne tik buitinės prekės, bet ir dvasios dalykai – ypač idėjos. Atsigabentą daiktą – baldą, kosmetikos priemonę ar avalynę – nieko nelaukiant galima imti ir vartoti, tačiau idėjos ne tokios lanksčios ir paklusnios. Jas, iš vienos kultūrinės bei kalbinės terpės perkeliant į kitą, tarsi želmenis reikia mokėti persodinti, o to nepadarysi bet kaip raudamas ir vėl kišdamas žemėn, reikalingos tam tikros žinios, daržams – sodininkystė, kalboms – vertimas. Nesakau, kad Lietuvoje nesama gerų vertimų – jų iš tikrųjų yra, ypač grožinėje literatūroje, tačiau mokslinė ir filosofinė raštija – ta, kurios turime mažiausiai, dažnai nuvilia skaitytoją, kuris ieško flamandų kilimo, o randa tik išvirkščiąją pusę: verčiama nenagingai, deramai nepasiruošus, mokant kalbą, bet neišmanant dalyko ir atvirkščiai. Aš, kaip ir Don Kichotas, šneku aplamai, nors galvoje kirba ne vienas pavyzdys.

Vertimo klausimą galima nagrinėti dviem skirtingomis linkmėmis: kiek filosofiškesne, teiraujantis, kas sudaro vertimo esmę, ar ir kada jis galimas, kokios praktinės ir teorinės sąlygos, koks ryšys su bendriausiomis žmogaus pažinimo, kalbos, simbolinio bendravimo problemomis; ir kiek praktiškesne, stebint ir apibendrinant vertimo eigą bei pateikiant dalykiškų patarimų esamiems ir būsimiems vertėjams, kaip geriau atlikti savo užduotis, kaip susidoroti su įvairiais „amatininko“ kliuviniais, tokiais kaip istorinės ir kultūrinės rašytinio šaltinio prielaidos, svetimos kalbos ypatybės, gimtosios kalbos normos, pagaliau skaitytojo, kuriam skiriamas vertimas, reikmėmis bei lūkesčiais.

Taip pat atmintina, jog istoriškai susiklosčiusios vertimo taisyklės – netgi tikslai – tvirtai suaugusios su tam tikra literatūrine tradicija ir, dažnai nuo šios neatskiriamos. Ten, kur tokios tradicijos nėra, vertimo klausimais apskritai keblu šnekėti, mat nesant nusistovėjusios praktikos dažnai nesama ir problemos, arba viskas tampa mįsle, ir nežinia, nuo ko pradėti. Čia – kaip su vaikais, pirma jie auga, semiasi įspūdžių, patiria gamtos ir žmonių aplinką ir tik vėliau ima visa tai apmąstyti – kas ir yra skiriamoji riba tarp vaikų ir suaugusiųjų.

Vadinasi, daug tikslingiau vertimo klausimus svarstyti konkrečios literatūrinės tradicijos fone. Tokių tradicijų Žemėje – ne viena, jos skiriasi amžiumi ir kultūrinėmis ištakomis. Antai senovės graikai liaupsino Iliadą ir Odisėją, indai – Vedas, kinai – Konfucijaus išmintį, japonai – dzen budizmo koanus, italai – Dieviškąją komediją, vokiečiai – Faustą, anglai – Hamletą. Brandžiausi šių tradicijų kūriniai išversti į kitas kalbas, nes juose išsakytomis mintimis ir raiškos formomis didžiuojasi ne tik tautos-kūrėjos, bet ir visa žmonija. Vakarų pasaulyje seniausias ir nuosekliausias vertimų mokyklas sukūrusi Biblijos literatūrinė tradicija. Ji svarbi keliais požiūriais, kuriuos čia trumpai išdėstysiu.