Labiau mane užkabino jūsų frazė išnašose, jau apipinta diskusijomis su Aivaru:
Įdomus klausimas, ar „kitomis kalbomis“ prabilę apaštalai patys suprato savo žodžius (ar vieni kitus)?
Prisiminkime, kad rapsodo Iono (arba Ijono) dialoge Platonas Sokrato lūpomis atsako į šį klausimą, priversdamas Ioną pripažinti, kad jis nepakankamai žino arba supranta, ką gieda savo klausytojams, nes yra įkvėptas jį viršijančių galių. Pats Ionas nelabai nori su tuo sutikti, bet yra sugundomas rinktis dievišką įkvėptumą, nes kita alternatyva jam tiesiog mažiau patraukli. Nūdienos skaitytoją gali trikdyti iracionalių patirties elementų kalboje grindimas išimtinai racionaliais argumentais (šiuo požiūriu mums artimesnė tertulianiška tikiu, nes absurdiška: protas neaprėpia to, kas absurdiška, todėl pasitelkiama tikėjimo pastanga, kitu būdu priimanti nepaaiškinamą slėpinį), bet akivaizdu, kad minimo dialogo dalyviams ta aplinkybė nei kiek netrukdo. Iš tiesų, kas man ta patirtis, nepastebinti savy dieviško šėlo, jei kažkieno kito dėstomi loginiai argumentai sako, jog esu to šėlo apimtas?