Straipsnis Moteriškasis principas: filosofinis konstruktas ar realija?

Nors Indija unikali tuo, kad joje egzistuoja tūkstančius metų kultivuojamos įvairiausios tobulėjimo praktikos, globalizacija ir sparčiai į šalį įsismelkiantis vakarietiškasis materializmas griauna pasirinkimo laisvę tarsi nepastebimai, iš išorės. Net elitines ašramų mokyklas baigę ir kitokį pasaulio modelį matę vaikai dažnai renkasi gyvenimą pasaulyje, medžiaginius ir kūniškus malonumus, karjerą. Tai rodo, kad gautas dvasinis išsilavinimas kontrastuoja su viską smelkiančiu materializmo kultu, todėl besiformuojančios asmenybės jaučiasi nevisavertės pasaulyje, kuriame didžiausia vertybė, metafiziškai mąstant, yra neišmanymo iškreiptos Dievo galios (triada valdžia-turtas-seksas). Kita vertus, įsigalėjęs patriarchalinis mąstymas, brahmanizmas sykiu su naujomis madingomis gyvensenos srovėmis moteriškąją metafiziką taip pat smarkiai, o gal net ir drastiškiau atsieja nuo tikrovės, todėl Indijoje moterys susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir kitur. Vis dėlto ši šalis turi galingą ateities potencialą, nes joje išlikęs gyvas tradicijų perimamumas tiek moteriškųjų religinių kultų, tiek tantrinių jogos tradicijų pavidalu, tiek įspūdingu metafiziniu filosofiniu korpusu renesanso sąlygomis neabejotinai taps postūmiu naujai galimybių sklaidai.

Galimos alternatyvos

Iki šiol analizavome tris galios diskursus: krikščioniškąjį, postmodernistinį ir hinduistinį. Galėtume daryti prielaidą, kad visi jie turi savyje neišnaudotas galimybes pasukti pozityviu keliu, kurti ne mirties, o gyvenimo kultūrą Turima galvoje, kad tikras gyvenimas rojuje krikščionybės žadamas po mirties. Kai dėl postmodernizmo, geriau už Foucault nepasakysi: „Faktas, jog per amžius jis [seksas] tapo kažkuo svarbesniu negu mūsų siela“; „faustiškoji sutartis […] nuo šiol yra tokia: iškeisti visą gyvenimą į patį seksą, sekso suverenumą ir jo tiesą“; „seksas tikrai yra vertas mirties. Kaip tik šia prasme, ir kaip matome – griežtai istorine, šiandien seksą yra persmelkęs mirties instinktas“. Žr. Michel Foucault, Seksualumo istorija, p. 120. Tai neprieštarauja daug kur išsakytai Sri Aurobindo minčiai, jog lytinis aktas primena mirtį. , jei tik bus atkurta moteriškojo ir vyriškojo pradų pusiausvyra visose – nuo fizinės iki protinės – žmogaus veiklos pakopose.
 

Krikščionybėje gyvuojančios neortodoksinės pakraipos ir mistinė tradicija sušvelnina patriarchalinį dėmenį, o ir Katalikų bažnyčios daktarės šv. Teresės Avilietės bei jos mokytinio Kryžiaus Jono kelias itin įspūdingas dvasiniais pasiekimais. Moteriškojo prado atžvilgiu labai svarbus basosios karmelitės „Vidinėje tvirtovėje“ išdėstytas mokymas apie sielos dovanas. Sri Aurobindo koncepcijoje sielos (sielinės esybės) galios taip pat vaidina lemiamą vaidmenį individualizuojant beasmenes šaktės ir dvasios konfigūracijas. Taip pat reikia turėti galvoje, kad krikščioniškoji tradicija yra įvairi ir nevienalytė. Iš Rytų bažnyčios scholastų kaip vieną svarbiausių reikėtų išskirti vėlyvosios Bizantijos atstovą Grigalių Palamą (XIV a.), kuris atstovauja hezichastų tradicijai ir formuluoja katafatinį, pozityvų teologijos variantą, vadintiną naująja teologija. Šio tyrimo kontekste labai svarbus jo mokymas apie Dievą kaip energiją. Pasaulis yra sutvertas ne per antrąją hipostazę, Logą, bet veikiant energijoms. Tokiu būdu iš Logo hipostazės atimama pagrindinė jo funkcija. Energijos dažnai vadinamos ir Šventosios Dvasios dovanomis, tad ir šiuo atveju malonės teikimas tampa energijų funkcija. Kristaus vaidmuo tampa netgi kontroversiškas, nes Dievas, kuris ir yra Energija, per savo energijas gali bendrauti su žmogumi be tarpininkų, be dangiškųjų ir bažnytinių hierarchijų, taigi – ir be Kristaus. Kristus daugiausia parodo deifikacijos momentą. Tokiu būdu trys hipostazės suartinamos su energijomis, nes ir vienos, ir kitos kalba apie esmę. Žr. Simona Makselienė, Intelektualinis vėlyvosios Bizantijos gyvenimas, p. 111, 116, 118.

Palama teigia, kad „energijose slypi pradinės, paradigminės idėjos apie sukurtąjį pasaulį, pagal kurias tas pasaulis ir buvo sukurtas“; šis postulatas visiškai atitinka Aurobindo tezę apie kuriančią sąmoningą jėgą, tai yra, aukščiausią jos pasireiškimą – Parašaktę, Mają, arba pasaulio Motiną. Toliau pasak Palamos, vieni su energijomis susivienija, kiti dalyvauja. Susivienijęs žmogus yra pasiekęs aukščiausią žmogaus bendravimo su Dievu statusą, sudievėjęs. Kai dėl kitų, „išmintingieji yra sutverti išmintį suteikiančios energijos, o sudievintieji – sudievinančios energijos“, tačiau „visos būtybės nedalyvauja tose pačiose energijose, idant jos nebūtų identiškos“, tai yra, žmonių nelygybė, skirtingumas priklauso ne nuo jų pačių, o energijų kokybės ir prigimties. Žr. ten pat, p. 116. Tad matome, kad Palama ir hazichastai sako tą patį kaip Aurobindo ir brahmačarijos praktikai, nes ir vieni, ir kiti teorines išvadas grindžia askezės, maldos, meditacijos ir pan. patirtimi.

 

Palamitų požiūriu sudievėjime dalyvauja visas žmogus, visa jo asmenybė, dvasia, siela ir kūnas; dieviškoji energija kūniškai patiriama kaip šviesa. Žr. ten pat, p. 63. Šis momentas svarbus ir Aurobindo sistemoje, tačiau be nesukurtos Šviesos, jo visuotinėje (integralinėje) jogoje dalyvauja ir kiti dieviškosios esmės pasireiškimai: Tiesa, Žinojimas, Palaima. Skirtumas ir tas, kad hezichastai akcentuoja susivienijimą su beasmeniu Dievu, o Energijos nelaiko moteriškuoju principu, tokių terminų nevartoja. Tačiau net ir tai yra svarbu, nes patristinėje literatūroje Palamos išryškinti skirtumai tarp Dievo esmės ir energijų neegzistuoja, arba yra paslėpti. Įsidėmėtina ir tai, kad ši įdomi bizantinė tradicija lieka krikščionybės ir teologijos šešėlyje, nėra pakankamai ištirta ir įvertina – vis dėl tų pačių selektyvių priežasčių. Nepaisant palyginti su vedanta neišbaigtos teorijos (apie pradus ir jų pusiausvyrą), palamizmą galima būtų priskirti alternatyviai „policentrinei“ teologijai.

Iš alternatyvių Romos katalikų bažnyčios teologų verta išskirti jėzuitą Teilhardą de Chardiną, kurio evoliucionistinė kosminio Kristaus, Omegos ir ypač kuriančiųjų energijų Nagrinėta išsamiau Daivos Tamošaitytės daktaro disertacijoje „Moteriškasis śakti principas Sri Aurobindo nacionalinės indų tapatybės sampratoje“, rankraštis, Vilnius, 2009. kompleksinė samprata kaip mokslinės teologijos rūšis taip pat atstovauja ateities žiūrai: „Naujoji religija bus tokia pati, kaip mūsų senoji krikščionybė, bet įgijusi naują gyvenimą dėl teisėtos dogmų evoliucijos, šioms santykiaujant su naujomis idėjomis“ Teilhard Chardin, A Guide to His Thought, p. 643–644. . Įdomu tai, kad Chardinas domėjosi Rytų filosofija, o jo budizmo ir Shankaros majavados (iliuzionizmo) teorijų kritika primena Sri Aurobindo kritiką. Būtent Aurobindo šaktės koncepcija ir evoliucijos rekonstrukcija vedantoje atsako į prancūzų teologo iškeltus klausimus. Chardinas su naująja neovedantine teorija veikiausiai nebuvo susipažinęs, antraip joje būtų radęs atsakymus į keliamus klausimus budizmui ir hinduizmui. Chardino doktriną analizavęs Amalis Kiranas (K. D. Sethna) daro išvadą, jog jo kristogenezė artima Bhagavadgytos avataro sampratai, o evoliucionizuota vedanta – „visos Teilhardo pasaulėžiūros prototipas“ Amal Kiran, Teilhard de Chardin and our Time, p. 343. .

 

Postmodernistinis diskursas dėl atvirkštinio simbiotinio santykio su krikščionybe ir patriarchalinio pobūdžio laikytinas to paties mentaliteto tąsa. Ar postmodernistinis diskursas liks tokiose vėžėse, kurias brėžia kraštutinės feministės, dvasines vertybes rašančios kabutėse, jas laikančios preke, geriausiu atveju – laisvai pasirenkamos svarbos reikalu, o tuos, kuriems jos svarbios, ironiškai laikančios „pavydėtina žmonių atmaina“ Nida Vasiliauskaitė, „Kaip parduoti dvasingumą?“ Kiekvienas autorės straipsnis galėtų puikiai iliustruoti genderines nuostatas visais aktualiais klausimais. ? Ar žmonijos istorija liks tik Michelio Foucault seksualumo naratyvu, o visus mus slėgs „įsipareigojimas pripažinti nusižengimus sekso įstatymams“ Žr. Michel Foucault, Seksualumo istorija, pirma knyga Valia žinoti. ? Bet kuriuo atveju, perfrazuojant Aurobindo, tai nebus Shakespearo ir Newtono, Buddhos ir šv. Pranciškaus istorija. Gilles’o Deleuze’o monadologija teikia daugiau vilčių. Žr. Gilles Deleuze, The Fold: Leibniz and the Baroque, p. 100. Regis, antžmogio idėja dėl milžiniško Friedricho Nietzches minties postūmio XX a. mąstytojams nebėra svetima. Galima sakyti, kad žlugus humanizmo, pagrįsto racionaliu protu, vertybėms, įžengiame į superhumanizmo amžių.

Deleuze’o klostės (fold) ir superklostės (superfold) koncepciją įmanu lyginti su Aurobindo sąmonės bei antmonės (supermind) teorija, kaip tai daro Debashishas Banerji. Pasak jo, Deleuze’as veikale apie Foucault reflektuoja žmogaus išnykimą ir antžmogio atsiradimą hypertechnologijų (genetikos, informatikos ir reikšmingumo / kalbos) radimosi sąlygomis, kurios žada naują gamtinių galimybių vystymąsi. Kad žmogus galėtų išvengti dėl išlaisvintų eksperimentinių kūrybinių galių įtakos technologijų viduje sukeliamo „neriboto baigtinumo“ (unlimited finity) pavojų, jis turi iš esamo susiklosčiusio savybingumo – klostės imanentiškumo (fold of immanence) – pereiti į kitą jo pakopą – superklostės imanentiškumą. Naujai susiklostęs santykis priklausomybę nuo genų, silikono ir kalbos technologijų panaikintų, ir jos liktų antžmogio įrankiais. Deleuze’o technologijas esą atitinka gyvybė (genetika), materija (informacija) ir protas (reikšmingumas / kalba), iš kurių, kaip kertinių akmenų, antmonė (supermind) stato pasaulio rūmą. Čia transcendentinė antžmogiška sąmonė gyvybe, materija ir protu operuoja kaip įgimtomis savikaitos formomis. Žr. Debashish Banerji, Seven Quartets of Becoming, p. 20–22, 219–220.

 

Manytume, kad teorijų panašumas itin sąlygiškas, nes Deleuze’as ir jo mokykla, kaip teigia pats Banerji, pirma, vengia tikėjimo transcendencija klausimo, antra, atmeta kūrybingo tapsmo galios visuotinumą imanentiškumo plane. Deleuze’as kalba materialistinėmis (postmodernistinėmis) sąvokomis, skirtomis visur esančių šiuolaikinių technologijų įtakai analizuoti, todėl jo ir Aurobindo žodynas ne tik skiriasi, bet ir veikiausiai nurodo į kitą prasmių lauką. Šiuo atžvilgiu sutiktume tik dėl „subjektyvumo“ termino svarbos. Suprantama, jog kiborgas, kaip kitų postmodernistinių tyrimų objektas, dar toliau nuo neovedantinio antžmogio. Vis dėlto, kaip vaizdingai išsireiškia Banerji, naujosios genų technologijos užvirė kosminę požmogiškosios zoogenezės sriubą. Žr. ten pat.

Palankesnę perspektyvą būtų galima įžvelgti Helene Cixous ar minėtos Luce Irigaray išmąstymuose. Moterišką subjektyvumą Irigaray sieja su „juntamu transcendentalumu“, o Dievą suvokia kaip imanentinį ir „daugybinį tapimą, įkūnijamą jusliniuose kūnuose“ Luce Irigaray, An Ethics of Sexual Difference, p. 17, 32. . Tačiau vaisingiausias (post)feminizmas sietinas su orientalistėmis ir indologėmis, pavyzdžiui, Loriliai Biernacki ir daugeliu kitų, kurios sėkmingai prabildo tūkstantmetę hindų tradiciją ir gyvybingai susieja su dabarties poreikiais, Lietuvoje – su baltų tikėjimo rekonstrukcija, Vydūnu. Didelį vaidmenį vaidina feministinė teologija. Tačiau patriarchalinis mąstymas nesirengia užleisti savo susikurtų patogių pozicijų. Tai akivaizdu iš šiuolaikinių vyriškosios teologijos tekstų (matyt, tai yra oficiali pozicija), kuriuose, kaip ir pastaruosius du tūkstančius metų, ignoruojami akivaizdūs tiek filosofiniai, tiek religiniai, tiek istoriniai faktai, liudijantys moteriškojo principo svarbą, yra remiamasi atvirai mizoginiškais autoriais, pradedant Origenu ir baigiant Chestertonu. Pavyzdžiui, Edmundas Naujokaitis išsamioje studijoje „Karas prieš moteriškumą“ apžvelgia feminizmo raidą ir nuosekliai tvirtina, kad feminizmas yra didžiausio genocido žmonijos istorijoje kaltininkas (abortai), feministinė teologija kėsinasi sugriauti bažnyčią iš vidaus, matriarchatas – tik mitas (vadinasi, mokslininkė M. Gimbutienė viską išsigalvojo), deivių tikėjimai tėra pseudojudėjimo new-age išraiška, ką jau kalbėti apie agnostinį požiūrį į Rytų religijas ir bet kokį pagonybės pasireiškimą. Žr. Naujokaitis, Edmundas, „Karas prieš moteriškumą“. Tad, kaip teigia A. Mickūnas, „moterų kultūra, senesnė, gilesnė ir nesunaikinama, kelia grėsmę vyrų sukurtam fasadui, todėl kova tarp vyro ir moters tęsiasi iki šiol“ Algis Mickūnas, Summa erotica, p. 147. .

 

Mums šiame straipsnyje rūpėjo pateikti alternatyvą išbalansuotai postmodernizmo epochos pasaulėžiūrai ir pagrindinei jos srovei, genderizmui. Kai dėl krikščionybės, mėginimas ją restauruoti pirmykščiais pagrindais, ypač dėl agresyvaus, nors dažnai tik slepiamo, moters menkinimo rodosi nevaisingas projektas. Pasaulis nestovi vietoje, o prasidėjęs atvirumo dialogas, mokslo pasiekimai nepalieka vietos tamsybinėms nuostatoms, kurios galimos tik represuojamų priemonių (disponuojant žinojimo monopolija, galios centrais, pinigų srautais) dėka. Akivaizdu ir tai, kad be indų šastrų, puranų ir tantrų, taip pat naujosios indologijos, kurią indų reformatoriai dar XIX a. susiejo su moterų klausimu, bendras pasaulio vaizdas nėra pilnas, o bet kuri teologija ir metafizika – paini ir neaiški, grindžiama arba bedvasėmis biogaliomis, arba primestiniu, itin siauru, vyriškosios galios diskursu. Sri Aurobindo metafizinė šaktės teorija rekonstruoja ir aktualizuoja moteriškojo prado vaidmenį ne tik filosofijoje, bet ir kultūroje, individo ir visuomenės gyvenime. Taip pat ji – universali ir turi daug panašumų su pažangių Vakarų filosofų ir religijotyrininkų mintimi. Iš tyrimų aiškėja, kad tokia rekonstrukcija padeda įžvelgti esamo konflikto tarp lyčių priežastis. Todėl moteriškasis šaktės principas yra ir filosofinis konstruktas, ir realija, kurios apmąstymas istoriškai siejasi su religiniais kultais, sąmonės psichologija ir – svarbiausia – metafizika, kuri, pasak Sri Aurobindo, vėl pradeda atgimti.

Jei vyriškojo prado statusas – būti liudininku ir sankcijos teikėju, o moteriškojo – laisva kūryba be pašalinio diktato, tai pagal principą „kaip danguje, taip ir žemėje“ lyčių konfliktas atrodo šitaip: vyras, apsupęs moterį draudimais, primena policininką, kuris, užuot reguliavęs eismą sankryžoje, be to dar mėgina važiuoti iš karto visomis kryptimis ir visais automobiliais. Galiausiai – ir tam pritartų pats C. G. Jungas – mumyse lygia greta veikia abu pradai. „Ginocentrizmo“ priešininkams patogu tai pamiršti / nepripažinti, tačiau pagal kosminę antžmogišką logiką vyre, išstūmusiame moterį iš kūrėjos pozicijos, veikia ne tikrasis vyriškas principas, o tas pats moteriškasis principas, jo žemesnė forma – „bloga moteris“. Kuriamosios energijos žaismėje įvyksta „purušos užsimiršimas prakritėje“. Tikroji iliuzija, maja, yra jos šydo dengiamas tikrovės nematymas, kai miražas laikomas tiesa lygiai taip pat, kaip ir akimis sekamas „saulės sukimasis aplink žemę“. Tad esminė išvada yra ta, kad diskriminuojama mažuma šiame diskurse yra tik viena – ta žmonijos dalis, kuri, nepriklausomai nuo lyties, praktiškai siekia dvasinių tikslų ir savidisciplinos būdu neišvengiamai aptinka mikrokosmoso atspindį savyje.

 

Literatūra

  • Armstrong, Karen, A History of God: the 4000-Year Quest of Judaism, Christianity and Islam, New York, Ballantine Books, 1994.
  • Aurobindo, Sri, Record of Yoga, vol. 1 and 2, Sri Aurobindo Ashram Trust, Pondicherry, 2004, 2005.
  • Aurobindo, Sri, Sri Aurobindo Birth Centenary Library, vol. 27, Pondicherry, 1972.
  • Aurobindo, Sri, The Brain of India, Sri Aurobindo Ashram Trust, Pondicherry, 2007.
  • Aurobindo, Sri, The Mother, Sri Aurobindo Ashram Trust, Pondicherry, 1994.
  • Aurobindo, Sri, The Philosophy of the Upanishads, Sri Aurobindo Ashram Trust, Pondicherry, 2007.
  • Aurobindo, Sri, The Synthesis of Yoga, Vols. 23 and 24 / The Complete Works of Sri Aurobindo, Sri Aurobindo Ashram Trust, Pondicherry, 1999.
  • Banerji, Debashish, Seven Quartets of Becoming, Nalanda International and D. K. Printworld, New Delhi, 2012.
  • Chardin, Teilhard de, A Guide to His Thought, London: Collins, 1967.
  • Deleuze, Gilles, The Fold: Leibniz and the Baroque, tr. Tom Conley, Mineapolis: University of Minesota, 1993.
  • Deleuze, Gilles; Felix Guattari, Anti-Oedipus: Capitalism and Schizophrenia II, London and New York: Continuum International Publishing Group, 2004.
  • Foucault, Michel, Seksualumo istorija, Vilnius: Atviros Lietuvos fondas, Vaga, 1999.
  • Foucault, Michel, The Hermeneutics of the Subject, tr. Graham Burchell, Picador, New York, 2005.
  • Irigaray, Luce, An Ethics of Sexual Difference, Cornell University Press, Ithaca, 1993.
  • Irigaray, Luce, Speculum of the Other, tr. Gillian G. Gill, Cornell University Press, Ithaca, 1985.
  • Juknevičiūtė, Rūta, „Demaskuotas lyčių lygybės pseudomokslas“, Respublika, 2012 rugsėjo 14 d., p. 6.
  • Kiran, Amal, Teilhard de Chardin and our Time, The Integral Life Foundation, U. S. A., Pondicherry, 2000.
  • Makselienė, Simona, Intelektualinis vėlyvosios Bizantijos gyvenimas, Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2007.
  • Mickūnas, Algis, Summa erotica, Vilnius: Apostrofa, 2010.
  • Naujokaitis, Edmundas, „Karas prieš moteriškumą“ [žiūrėta 2006 m. spalio 18 d.].
  • Palijanskaitė, Rima, Amžinųjų jūrų varpai: vydūniškosios mistikos link, Klaipėda: Eglės leidykla, 2010.
  • Pavilionienė, Marija Aušrinė, „Tradicinė šeima, vaikų teisės ir lytis kaip tramplinas į politiką“ [žiūrėta 2012 m. liepos 16 d.].
  • Purani, A. B., Evening Talks with Sri Aurobindo, Sri Aurobindo Ashram Trust, Puducherry: 2007.
  • Radžvilas, Vytautas, „Europos krikščioniškumo klausimu“.
  • Šimėnienė, Akvilė, „Pedro Almodóvaro kinas (I). Kino aistra“, Literatūra ir menas, 2012 07 06, nr. 3387.
  • Šimėnienė, Akvilė, „Pedro Almodóvaro kinas (II). Kalbėjimas – būties pagrindas“, Literatūra ir menas, 2012 07 13, nr. 3388.
  • Šimėnienė, Akvilė, „Pedro Almodóvaro kinas (III). Virpantys kūnai, arba Erotinis kinas Ispanijoje“, Literatūra ir menas, 2012 07 20, nr. 2289.
  • Vaitkevičiūtė, Valerija, Tarptautinių žodžių žodynas, Vilnius: Žodynas, 2004, p. 1056.
  • Vaitoška, Gintautas, „Kodėl parlamentarei M. A. Pavilionienei nepatinka rožinės berniukų kelnytės?“ [žiūrėta 2012 m. liepos 27 d.].
  • Vasiliauskaitė, Nida, „Kaip parduoti dvasingumą?“ [žiūrėta 2008 kovo 13 d.].
  • Vyčinas, Vincas, Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 2002.[/
 

The Feminine Principle: A Philosophical Construct or Reality?

  • Bibliographic Description: Daiva Tamošaitytė, „Moteriškasis principas: filosofinis konstruktas ar realija?“, @eitis (lt), 2015, t. 107, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Daiva Tamošaitytė, „Moteriškojo principo sklaida postfeminizmo, krikščionybės ir neovedantos diskurse: lyginamoji analizė“, Sovijus, 2014, t. 2, nr. 1, p. 76–96, ISSN 2351-4728.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: The paper analyzes the relationship between the philosophical feminine principle and established stereotypes of social life, and investigates the value of the principle in the context of Christianity and modern secular Western culture. From the comparative point of view it presents a Hindu concept of shakti, which was renewed by Renaissance thought of Bengali philosopher, Aurobindo Ghose (Sri Aurobindo, 1872–1950). The author comes to the conclusion that principally universal and adapted to modern man, this concept has common features with the insights into the landmarks of the effect of feminine principle of Vydūnas, Vincas Vyčinas, Algis Mickūnas and other Lithuanian philosophers. In this respect the theory of shakti can be useful as an alternative to the Western post-feminist ideology of genderism.

Keywords: Christianity, postmodernism, feminism, equality of sexes, shakti, energy.