• Bibliografinis aprašas: Juozas Ruževičius1), Daiva Daugvilienė2), Dalius Serafinas3), „Kokybės vadybos taikymo aukštosiose mokyklose įžvalgos“, @eitis (lt), 2018, t. 1 171, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Juozas Ruževičius1), Daiva Daugvilienė2), Dalius Serafinas3), „Kokybės vadybos taikymo aukštosiose mokyklose įžvalgos“, Viešoji politika ir administravimas, 2008, nr. 24, p. 99–113, ISSN 1648-2603.
  • Institucinė prieskyra: 1) Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokykla, 2) Vilniaus teisės ir verslo kolegija, 3) Vilniaus universitetas.
Santrauka: Straipsnyje nagrinėjami aukštųjų mokyklų veiklos ir studijų kokybės vadybos klausimai globalizacijos ir internacionalizacijos sąlygomis. Darbe analizuojami studijų kokybei įtakos turintys Bolonijos proceso ir Tiuningo metodologijos dokumentai. Straipsnyje apibendrinta įvairių kokybės vadybos sistemų (KVS) įgyvendinimo aukštojo mokslo organizacijose teorija ir praktika, išanalizuota Europos universitetų patirtis, išryškintos Lietuvos aukštojo mokslo organizacijų KVS raidos galimybės. Sugretinti skirtingi KVS modeliai – ISO 9001, Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo standartai ir rekomendacijos, Europos kokybės vadybos fondo EFQM veiklos tobulumo modelio ir kiti reikalavimai. Ypač daug dėmesio skirta aukštųjų mokyklų kokybės kultūros formavimo, studentų kompetencijų užtikrinimo tarptautinių nuostatų, mokslo ir studijų integravimo, doktorantūros studijų kokybės gerinimo ir kt. klausimams. Apibūdinti veiksmingos KVS įgyvendinimo aukštojo mokslo ir studijų institucijoje pagrindiniai aspektai, pateikiami studijų kokybės tobulinimo ir universitetų veiklos plėtros pasiūlymai ir įžvalgos.

Pagrindiniai žodžiai: aukštasis mokslas, studijų kokybė, vadyba, kokybės vadybos sistemos, Bolonijos procesas, Tiuningo metodologija, Dublino aprašai, kompetencija, tausojamoji plėtra, socialinė atsakomybė, VKV, ISO 9001, vadovėlis-monografija.
 

Įžanga

Europoje ir pasaulyje kuriamos organizacijos, judėjimai ir iniciatyvos siekiant užtikrinti aukštojo mokslo kokybę (1998 m. UNESCO pasaulinės aukštojo mokymo konferencijos deklaracija, 1997 m. Lisabonos konvencija dėl kvalifikacijos pripažinimo ir kokybės užtikrinimo aukštajame moksle, Salamankos konvencija ir deklaracija, Bolonijos procesas, Europos aukštojo mokymo kokybės užtikrinimo tinklo skleidžiamos idėjos ir kt.). Bolonijos procese studijų kokybės tobulinimas yra pripažintas prioritetine veiklos krytimi ir kuriamos bendros Europos aukštojo mokslo erdvės pagrindu. Proceso dokumentuose įsipareigojama remti tyrimus, kuriais siekiama geriau užtikrinti kokybę instituciniu, nacionaliniu ir europiniu lygiu. Pagrindinė universitetinio mokymo misija – asmens ir visuomenės poreikių tenkinimas plėtojant pažinimą bei užtikrinant aukščiausio lygio kompetenciją. Ši misija įgyvendinama vykdant šiuos universitetinio mokymo uždavinius:
  • rengti aukštos kvalifikacijos darbuotojus, sugebančius tenkinti visų žmogaus veiklos sričių poreikius;
  • ugdyti pilietiškumą ir aktyvų dalyvavimą visuomeniniame gyvenime;
  • didinti, kurti ir skleisti pažinimą per tiriamąją veiklą;
  • padėti suprasti, interpretuoti, saugoti, stiprinti, paremti ir skleisti nacionalines, regionines, tarptautines ir istorines kultūrines vertybes;
  • padėti saugoti ir stiprinti socialines ir humanistines vertybes;
  • prisidėti prie mokymo plėtros visais lygiais, įskaitant ir dėstytojų ugdymą.
 

Ištisą epochą aukštasis mokslas buvo neatsiejama daugelio valstybių valdžios interesų dalis. Keletą šimtmečių trukusi tautų ir valstybių raida aukštąjį mokslą glaudžiai susiejo su valstybe ir nacionalinėmis mokymo institucijomis Žr. Don F. Westerheijden, “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” 2005. . Tačiau spartūs pasaulinės ekonomikos ir įvairių veiklos sričių globalizacijos ir internacionalizacijos procesai turėjo įtakos ir aukštojo mokslo raidos pokyčiams. Pasirašius Sorbonos (1998) ir Bolonijos (1999) deklaracijas bei patvirtinus bendrąją Tiuningo metodologiją mokymo struktūrų harmonizavimas tapo svarbiausia priemone, siekiant vienos aukštojo mokslo Europoje erdvės. Kartu studijų kokybės užtikrinimas tapo jau ne tik nacionalinės, bet ir europinės svarbos uždaviniu Žr. Bendrasis vertinimo modelis: organizacijos tobulinimas taikant įsivertinimą, 2007; Introduction to Tuning Project, 2007; Juozas Ruževičius, „Studijų kokybės vadybos sistemų tyrimas“, 2007; Izabela Savickienė, “Parameters of Higher Education Quality Assessment System at Universities,” 2005; Don F. Westerheijden, “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” 2005. .

Dauguma Europos verslo, mokslo ir studijų organizacijų kokybės mokslą pripažįsta fundamentalia vadybos disciplina. Europos Sąjungos kokybės programoje kokybė yra pagrindinis Europos organizacijų veiklos strategijos instrumentas, o šalių ir organizacijų kokybės politikai suteikiama ekonomikos ir verslo politikos strateginė reikšmė. Programoje ypač daug dėmesio skiriama visų lygių darbuotojų kokybės mokymui ir kokybės vadybininkams rengti. Atnaujintoje Lisabonos strategijoje pabrėžiama žinių ekonomikos, inovacijų, kokybės gerinimo visose veiklos srityse bei intelekto (žmonių) išteklių kompetencijos kėlimo svarba Žr. Juozas Ruževičius, Kokybės vadybos metodai ir modeliai, 2007. .

 

Minėti tarptautiniai susitarimai ir dokumentai bei besikeičianti aukštojo mokymo aplinka (augantys organizacijų ir visuomenės reikalavimai studijų kokybei, kintantys studentų mokymo turinio ir metodų lūkesčiai, augantis finansinis spaudimas viešajame sektoriuje, didėjanti vidaus ir tarptautinė aukštųjų mokyklų, taip pat kolegijų ir universitetų konkurencija, aukštojo mokymo internacionalizacijos ir globalizacijos procesai) skatina ieškoti naujų sisteminių priemonių studijų kokybei gerinti ir valdyti aukštojo mokslo organizacijose Žr. Pranas Žiliukas (sud.), Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos, 2007; Ivar Bleiklie, “Political Dimensions of Evaluation and Managerialism: University Organization and Changing Knowledge Regimes,” 2004; Metodiniai patarimai mokslo ir studijų institucijų veiklos savianalizei rengti, 2008; Don F. Westerheijden, “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” 2005. .

Pastaruoju metu vienas aštriausių diskusijų objektų yra Lietuvos aukštojo mokslo sistemos reforma. Didžiausias rūpestis – šių dienų poreikio neatitinkanti studijų kokybė, nepakankamas aukštųjų mokyklų finansavimas, profesionalių dėstytojų stygius. Tačiau studijų kokybė nėra abstraktus dalykas. Ji priklauso nuo labai konkrečių dalykų – universitetinės veiklos vadybos lygio, šiuolaikiškų studijų programų, naujausias žinias profesionaliai perteikiančių dėstytojų, dėstytojų ir studentų tarptautinių mainų, akademinės bendruomenės skaidrios motyvavimo sistemos ir kitų. Didelę dalį šalies aukštojo mokslo problemų galima išspręsti universitetuose taikant šiuolaikinius vadybos, tarp jų kokybės vadybos, metodus ir priemones Žr. Ivar Bleiklie, “Political Dimensions of Evaluation and Managerialism: University Organization and Changing Knowledge Regimes,” 2004; Jethro Newton, “What is Quality? Embedding Quality Culture in Higher Education,” 2007; Stasys Puškorius, „Užsienio šalių universitetų valdymo modelių gairės“, 2007. . Beje, daugeliui šalies aukštųjų mokyklų vadovauja įvairių sričių talentingi mokslininkai, dažnai neturintys profesionalaus administravimo ir vadybos pasirengimo. Kita vertus, aukštųjų mokyklų administratoriai mūsų šalies universitetuose nėra rengiami.

 

Šio straipsnio tikslas – atskleisti universitetinės veiklos ir studijų kokybės tobulinimo galimybes mokslo ir studijų globalizacijos sąlygomis bei Bolonijos ir Tiuningo procesus ir dokumentus identifikuoti atsižvelgiant į kai kurias problemines specialistų rengimo sritis. Metodologija – straipsnis parengtas remiantis mokslinės literatūros sistemine ir lyginamąja analize, užsienio aukštųjų mokyklų patirties kokybės užtikrinimo srityje apibendrinimais, Bolonijos proceso dokumentais ir jų įgyvendinimo atvejų studijomis bei autorių akademinės veiklos ir konsultacinio darbo šalies ir užsienio aukštosiose mokyklose patirtimi.

Studijų kokybė ir kultūra bei jos laidavimo fundamentiniai principai

Ištisą epochą aukštasis mokslas buvo neatsiejama daugelio valstybių valdžios interesų dalis. Keletą šimtmečių trukusi tautų ir valstybių raida aukštąjį mokslą glaudžiai susiejo su valstybe ir nacionalinėmis mokymo institucijomis Žr. Don F. Westerheijden, “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” 2005. . Tačiau spartūs pasaulinės ekonomikos ir įvairių veiklos sričių globalizacijos ir internacionalizacijos procesai turėjo įtakos ir aukštojo mokslo raidos pokyčiams. Pasirašius Sorbonos (1998) ir Bolonijos (1999) deklaracijas bei patvirtinus bendrąją Tiuningo metodologiją mokymo struktūrų harmonizavimas tapo svarbiausia priemone siekiant vienos aukštojo mokslo Europoje erdvės. Kartu studijų kokybės užtikrinimas tapo jau ne tik nacionalinės, bet ir europinės svarbos uždaviniu Žr. Introduction to Tuning Project, pp. 19–21; Don F. Westerheijden, “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” 2005. .
 

Atsižvelgiant į gausybę pastarųjų metų publikacijų, skirtų studijų kokybės klausimams, nesunku suprasti, kad ši tema yra ypač aktuali. Tačiau taip manyti būtų kiek paviršutiniška turint omenyje faktą, kad kokybei ir anksčiau akademinėse įstaigose buvo skiriama daug dėmesio. Pasikeitė tik būdas, kaip kokybė yra suvokiama ir valdoma. Per pastaruosius du dešimtmečius aukštojo mokslo bendruomenė kokybės sąvoką ėmė vartoti itin plačiai – metodiškai siekiama visuomeninės svarbos taikant daugybę kokybės valdymo ir užtikrinimo strategijų ir tyrimų. Šie pokyčiai gali būti tiesiogiai arba netiesiogiai aiškinami kaip Bolonijos proceso padarinys, bet tikrosios priežastys, lėmusios šiuos pokyčius, yra įvairios – aukštojo mokslo masiškėjimas ir diversifikacija, mažėjantys materialiniai, finansiniai ir intelektiniai ištekliai, vartotojiškas požiūris į universitetus bei padidėjęs visuomeninis ir politinis dėmesys studijų institucijų atskaitomybei Žr. Oliver Vettori, “Dealing with Ambivalences – Strategic Options for Nurturing a Quality Culture in Teaching and Learning,” 2007. . Kita vertus, besikeičianti aukštojo mokslo aplinka (augantys organizacijų ir visuomenės reikalavimai studijų kokybei, kintantys studentų mokymo turinio ir metodų lūkesčiai, augantis finansinis spaudimas viešajame sektoriuje, didėjanti vidaus ir tarptautinė aukštųjų mokyklų, taip pat kolegijų ir universitetų konkurencija, aukštojo mokymo internacionalizacijos ir globalizacijos procesai) skatina ieškoti naujų sisteminių priemonių studijų kokybei gerinti ir valdyti aukštojo mokslo organizacijose Žr. Pranas Žiliukas (sud.), Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos, 2007; Ivar Bleiklie, “Political Dimensions of Evaluation and Managerialism: University Organization and Changing Knowledge Regimes,” 2004; Henry Etzkowitz, Loet Leydesdorff, Universities and the Global Knowledge Economy: A Triple Helix of University-Industry-Government Relations, pp. 14–20. .

 

Dauguma Europos aukštojo mokslo institucijų sukūrė ambicingų strategijų ir koncepcijų, siekdamos pagerinti mokymo bei mokymosi kokybę, o jos dažnai yra labai panašios Žr. Don F. Westerheijden, “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” The Quality of Higher Education, 2005. . Tačiau yra keletas svarbių skirtumų, kurie iš dalies galėtų būti priskiriami konteksto veiksniams. Reikia pripažinti, kad kaip plačių interesų ir perspektyva susietas vaizdinys kokybė yra glaudžiai susijusi su organizacijos kokybės kultūra Žr. George Keller, Academic Strategy, 1983; Arthur Levine, Higher Education as a Mature Industry: Defense of American Higher Education, pp. 28–36; Don F. Westerheijden, “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” 2005. . Šio aspekto svarba yra pripažįstama ir mūsų šalies studijų kokybės priežiūros ir laidavimo institucijos. Studijų kokybės vertinimo centro 2008 m. pradžioje išleistuose „Metodiniuose patarimuose mokslo ir studijų institucijų veiklos savianalizei rengti“ savianalizės procesas pripažįstamas svarbiu kokybės kultūros formavimo mokslo ir studijų organizacijoje veiksniu. Kokybės kultūra apibrėžiama kaip nuolatinio tobulinimo ir teigiamų pokyčių kultūra, kurioje institucijos stiprybės ir silpnybės yra sąžiningai ir objektyviai atskleidžiamos taip, kad į jas būtų atsižvelgiama kuriant raidos strategiją numatant išorines galimybes ir grėsmes Žr. Metodiniai patarimai mokslo ir studijų institucijų veiklos savianalizei rengti, 2008. .

 

Aukštosios mokyklos kokybės kultūra gali būti suvokiama ir kaip istoriškai susiformavęs socialinis fenomenas, kuris gali būti skirstomas į keletą subkultūrų, tačiau negarantuoja, kad didesnė ar mažesnė akademinės bendruomenės dalis bus neabejinga atskiriems jų komponentams. Skirtingose studijų institucijose kokybės sąvoka yra skirtingai suprantama skirtingų (pavyzdžiui, universiteto ar kolegijos vadovybės, dėstytojų ir tyrėjų, administracijos darbuotojų, studentų) ir netgi tos pačios veiklos asmenų grupių (pavyzdžiui, skirtingose akademinėse srityse). Taigi, šiuo požiūriu aukštosios mokyklos vadyba yra tik vienas ir, savaime suprantama, ne vienintelis kokybės laidavimo komponentas. Norint kokybės kultūrą palaikyti visoje organizacijoje, jos pagrindiniai principai turėtų būti plačiai taikomi – mažų mažiausiai bent jau jiems pritariama. Daugelis universitetų, išskyrus naujai įkurtas aukštąsias mokyklas, jau turi laikui bėgant susiformavusią savitą kokybės kultūrą. Sunkiausia ir svarbiausia yra neformalią kultūrą paversti formalia ir tikslia kultūra. Kokybės kultūros tyrimas yra glaudžiai susijęs su organizacinio mokymosi koncepcija. Žvelgiant iš teorinės pusės, struktūrinės modifikacijos formos dirgikliai (pvz., dalies akademinės bendruomenės abejingumas kokybei ar atitinkamiems jos kriterijams) įtraukiami į organizacijos veiksmų sistemą mokymosi proceso metu. Norint pertvarkyti šį mokymosi procesą būtina suprasti sąlygas, kurios padeda tiems dirgikliams formuotis, nes jie nėra tik suvokimo objektas, bet ir tampa svarbiu veiksmų struktūros pokyčiu Žr. Henry Etzkowitz, Loet Leydesdorff, Universities and the Global Knowledge Economy: A Triple Helix of University-Industry-Government Relations, 1997; Introduction to Tuning Project, 2007; Arthur Levine, Higher Education as a Mature Industry: Defense of American Higher Education, pp. 28–36; Robert Lundquist, “Using a Quality Award for Self-Assessment in Higher Education,” 1996; Oliver Vettori, “Dealing with Ambivalences – Strategic Options for Nurturing a Quality Culture in Teaching and Learning,” 2007. .

 

Kokybės poreikiai ir jos vadybos metodologija lemia aukštosios mokyklos studijų ir kito akademinės bei administracinės veiklos kokybės valdymo struktūrą. Daugeliu atveju minėtos struktūros yra įtakingos, bet ne visapusiškai kontroliuojančios. Kita vertus, kiekvieno universiteto valdymo iššūkiu tampa kriterijų, kurie sustiprintų vidinę kokybės kultūrą, bet ne ją reguliuotų, sukūrimas. Šią užduotį apsunkina tai, kad atitinkami sprendimai niekada neveda vien tik link teigiamų rezultatų. Minėti sprendimai neretai paskatina ir nenumatytus neigiamus aspektus, kurie priklauso ir nuo tyrėjo požiūrio ar tyrimų metodologijos. Svarbu spręsti šį nuomonių bei veiksmų heterogeniškumo klausimą sutelkiant dėmesį į skirtingas sritis, neprarandant ryšio tarp sprendimų nuoseklumo ir darnos, formuojant bendrą aukštosios mokyklos strategiją Žr. Juozas Ruževičius, Roma Adomaitienė, Dalius Serafinas, Daiva Daugvilienė, “Peculiarities of Education Quality Assurance in Lithuania,” 2007; Oliver Vettori, “Dealing with Ambivalences – Strategic Options for Nurturing a Quality Culture in Teaching and Learning,” 2007. .

Yra daugybė studijų kokybės apibrėžimų. Autoriai kaip priimtiniausius ir gana vienareikšmius pateikia du. Studijų kokybė – universiteto suteikiamų sąlygų ir priemonių tinkamumas studento asmenybei ir saviugdai plėtoti bei reikiamo lygio kvalifikacijai įgyti. Studijų kokybė – mokymo sistemos elementų savybių visuma, sudarant sąlygas maksimaliai tenkinti aukštojo mokslo organizacijos klientų (vidaus ir išorės), partnerių ir kitų suinteresuotų šalių išreikštus ir numanomus (neišreikštus, nuspėjamus) poreikius bei lūkesčius. Išreikštiems ir numanomiems poreikiams ir jų santykiui identifikuoti galioja „ledkalnio taisyklė“ (1 pav.). Tik nedidelė studijų institucijos klientų ir kitų suinteresuotųjų šalių poreikių dalis yra „matoma“, tai yra gerai žinoma, lengvai identifikuojama ir vienareikšmiškai išmatuojama ar suvokiama. Tuo tarpu didesnioji poreikių dalis yra aiškiai neišreikšta ir „nematoma“. Jiems identifikuoti būtini kryptingi sisteminiai tyrimai ir visapusiška mokslinė praktinė įžvalga.

 
1 pav. Išreikštų ir paslėptų poreikių santykio „ledkalnio taisyklė“

Kokybės vadybos principų tyrimas, kurį rėmė Europos universitetų asociacija (EUA), pastebimai skiriasi nuo tradicinių kokybės užtikrinimo strategijų, daugiau dėmesio skiriančių orientuotiems į vystymąsi bei vertės sukūrimą aspektams. Ši koncepcija sąmoningai susieja du svarbiausius komponentus – kokybę ir kultūrą. Kokybės vadybos principų taikymo perspektyvoje kokybė yra traktuojama ne tik kaip procesas, kuris gali būti valdomas per vertinimo ir matavimo procedūras atskirai, bet kaip vertybės ir praktikoje pritaikomi dalykai. Jie yra „pasidalijami“ universitetinės bendruomenės ir turi būti skleidžiami bei ugdomi daugeliu lygiu dėl įvairių priežasčių Žr. Oliver Vettori, “Dealing with Ambivalences – Strategic Options for Nurturing a Quality Culture in Teaching and Learning,” 2007. . Visa tai reikalauja vidinių ir išorinių organizacijos suinteresuotųjų šalių įtraukimo pripažįstant, kad kokybės principai negali būti įgyvendinami iš viršaus, nors stiprus griežtas vadovavimas gali būti būtinas pradedant ir skatinant šį procesą. Kokybės matavimas ir kontrolė yra neabejotinai svarbūs šios veiklos (kaip ir kiekvienos kokybės vadybos sistemos) elementai, tačiau jie negali būti laikomi savaiminiais kokybės garantais.

 

Akivaizdu, kad kokybės gerinimo veiksmus ir iniciatyvas ne visada pavyksta sklandžiai įgyvendinti. Kokybės strateginiai sprendimai gali būti įvardyti kaip įvairių galimybių tęstinumas, kurį galima apibūdinti mažiausiai dviem rodikliais. Sprendimas dažniausiai gali būtų naudingas tam tikrai plėtrai, darydamas žalą kitiems procesams, bet kartu veda ir link kompromisinių situacijų. Sprendimo priėmimo procesas yra netgi sudėtingesnis ir komplikuotesnis, jeigu visos galimybės yra susijusios su skirtingais pranašumais, atsižvelgiant į tai, kokios kokybės dimensijos yra laikomos tinkamomis. Taigi, kiekvienos iš šių galimybių pasirinkimo padariniai gali būti tiek teigiami, tiek ir neigiami. Šioje situacijoje sprendimus priimantis asmuo susiduria su priimtinos pirmenybių, kurios atitiktų universiteto bendruosius tikslus, tvarkos nustatymo problema Žr. Henry Etzkowitz, Loet Leydesdorff, Universities and the Global Knowledge Economy: A Triple Helix of University-Industry-Government Relations, 1997; Don F. Westerheijden, “Walking towards a Moving Target: Quality Assurance in European Higher Education,” 2005. .

 

Kaip ir dauguma verslo organizacijų, aukštojo mokslo įstaigos stengiasi vis labiau daryti įtaką ir kontroliuoti procesus, paremtus pagrįsta informacija. Įvertinimo rezultatai iš pirmo žvilgsnio atrodo ypač tinkantys kiekvienam tikslui pasiekti. Kadangi universitetai turi kur kas daugiau ką tobulinti sudėtingėjančiose tiek mokymo, tiek mokymosi bei mokslo procesų srityse, palyginti su klasikiniais programos vertinimais, suminiai įverčiai ne visada atitinka plėtojamos veiklos rezultatus ir yra visiškai pagrįsti. Viena vertus, polinkis priimti informacija pagrįstus sprendimus yra labai suprantamas, ypač organizacijose, kurios tradiciškai priklauso nuo daugelio lygio žinių. Kita vertus, netradicinėmis vertinimų mokymo ir mokymosi srityse formomis (pavyzdžiui, kai studentai vertina dėstytojus) negalima įvertinti sudėtinių dalykų, tokių kaip bendra kokybė. Šie instrumentai yra geri indikatoriai patiems dėstytojams, naudingas informacijos šaltinis, universiteto vadovybę kontroliuojanti priemonė, tačiau jie patiria ir tam tikrų apribojimų. Vadovaujantis tokio pobūdžio vertinimais sunku daryti apibendrintas išvadas, paremtas problemų priežastimis ir aplinkybėmis Žr. John Meyer, Francisco Ramírez, The World Institutionalization of Education: Discourse Formation in Comparative Education, pp. 111–132; Jethro Newton, “What is Quality? Embedding Quality Culture in Higher Education,” 2007; Oliver Vettori, “Dealing with Ambivalences – Strategic Options for Nurturing a Quality Culture in Teaching and Learning,” 2007. . Be to, šie įverčiai kai kurių akademinės bendruomenės grupių dažnai yra priimami kaip netinkama kontrolės rūšis, kuri neremia kokybės kultūros ir įgaliojimo principų. Kita vertus, neretai dalis vertinimo procedūrų stokoja pagrįstų ir tinkamai koordinuojamų tęstinių veiklų.

 

Atkreiptinas dėmesys, kad jei vertinimo ir kokybės matavimo procedūros nėra įtraukiamos į integruotą platesnį kokybės valdymo ir plėtros projektą, jos gali greitai nusmukti iki biurokratinio ritualo ir tapti tiesiog ataskaitų ir skaičių rinkiniu. Nors tam tikras formalumo laipsnis, kad supaprastintų sudėtingas užduotis ir palengvintų kasdieninį darbą, būtinas kiekvienoje organizacijoje, sistema gali sukelti savanaudiškumo impulsą, kuris veda link praktikoje nereikalingų rezultatų. Panašiai galime pažvelgti ir į standartų vaidmenį kokybės kultūroje. Bendrų formalių normų rinkinys (dažniausiai vadinamas minimaliais standartais) bei tarptautiniai kokybės vadybos standartai ir modeliai padeda būtinus pamatus gerai funkcionuojančiai kokybės užtikrinimo sistemai. Kita vertus, standartizacija ir reguliavimas neturėtų būti per griežti ar per laisvi dėl dviejų priežasčių. Pirma, dauguma aukštųjų mokyklų gali būti apibūdinamos kaip aukšto vidinio diferenciacijos laipsnio organizacijos, todėl instituciniai veiklos standartai ne visada teisiškai įsigalioja visuose organizacijos padaliniuose. Todėl itin svarbu rasti būdą reikalavimams įvykdyti nuodugniai įvertinant esamus organizacijos padalinių skirtumus. Antra, standartai neretai reglamentuoja labai skirtingas ir įvairias veiklos sritis. Taigi kas iš pirmo žvilgsnio atrodo trivialu ir trokštama, gali turėti ir nepageidaujamų pasekmių. Standartizacija gali suvaržyti inovacijų ir eksperimentų siekiamybę, o tai būtina kiekvienai besimokančiai ir tobulėjančiai organizacijai. Šiuo požiūriu standartizacija ir inovacijos dalies akademinės bendruomenės gali būti suvokiamos kaip prieštaraujančios koncepcijos. Kita vertus, kiekviena aukštoji mokykla turi susitaikyti su tam tikru rizikos ir netikrumo lygiu, net jeigu atrodo, kad tai apribos jos valdymą Žr. Stasys Puškorius, „Užsienio šalių universitetų valdymo modelių gairės“, 2007; Juozas Ruževičius, „Studijų kokybės vadybos sistemų tyrimas“, 2007; Juozas Ruževičius, Dalius Serafinas, “The Study of Quality Consulting Business Peculiarities in Lithuania,” 2007; Juozas Ruževičius, Roma Adomaitienė, Dalius Serafinas, Daiva Daugvilienė, “Peculiarities of Education Quality Assurance in Lithuania,” 2007. .

 

Studijų kokybės gerinimo priemonių taikymas aukštojoje mokykloje turėtų remtis fundamentaliais visuotinės kokybės vadybos principais, tarp jų:

  1. klaidų kaip galimybių matymo požiūrio suformavimas ir neatitikčių prevencijos posistemio sukūrimas;
  2. atviro požiūrio į kokybės ir tarpusavio santykių problemas studijų institucijoje formavimas;
  3. visiško aiškumo vietoj trūkumų slėpimo propagavimas;
  4. baimės (kritikuoti vadovybę, kolegas ir kt.) atmosferos apraiškų šalinimas (principas „geranoriška konstruktyvi kritika – problemų sprendimo ir veiklos kokybės gerinimo veiksminga priemonė“);
  5. nesitaikstymas su akademinės bendruomenės (dėstytojų, studentų, administracijos darbuotojų) abejingumo visų veiklos sričių kokybės tobulinimo ir įvaizdžio gerinimo veiksmams bei priemonėms institucijoje;
  6. naujos kokybės kultūros formavimas;
  7. veiksmingas vadovavimas.

Veiksmingą vadovavimą (angl. leadership) galima apibrėžti kaip įtakos darymo procesą, kai iš anksto apgalvota ar susiformuota vadovo įtaka yra daromas „elegantiškas“ spaudimas kitiems asmenims, siekiant valdyti, struktūrizuoti ir palengvinti veiksmus bei santykius ir sukelti savanoriškas grupės ar organizacijos pastangas tikslui pasiekti Žr. Juozas Ruževičius, „Studijų kokybės vadybos sistemų tyrimas“, 2007; Juozas Ruževičius, Dalius Serafinas, “The Study of Quality Consulting Business Peculiarities in Lithuania,” 2007. . Vadovai turi sukurti ir išlaikyti tokią vidinę aplinką organizacijoje, kad darbuotojai būtų visiškai įtraukti į organizacijos užsibrėžtų veiklos kokybės tikslų įgyvendinimą. Dalis studijų kokybės problemų gali būti iš dalies išspręstos pabrėžiant lyderystės svarbą. Lyderystė nepadeda kontroliuoti įgyvendinimo proceso iki pat galo, bet teikia naujų perspektyvų ir idėjų, įtikina dalyvius bei motyvuoja juos dalyvauti veiklos tobulinimo procese. Veiksminga lyderystė nereiškia, kad vadovui yra nustatoma daugybė įgaliojimų ir sprendimų. Lyderio misija yra rasti tinkamus ir veiksmingus susitarimus dėl sprendimų įgyvendinimo ir racionaliai paskirstyti atsakomybę.

 

Vienu iš svarbiausių kokybės vadybos raidos ir internacionalizavimo fenomenų laikytinas kokybės vadybos standartizuotų modelių kūrimas, sistemingas jų tobulinimas ir taikymas verslo ir viešojo sektoriaus institucijose. Kokybės vadybos sistema (KVS) – tai dokumentavimu paremtas vadybos instrumentas, nustatantis aukštosios mokyklos visų veiklos sričių nuolatinio tobulinimo, kontrolės ir integravimo procesams būtinas politikas, procedūras bei procesus (ir jų „šeimininkus“) ir išteklius ir taip laiduojantis veiklos gerinimą ir nustatytų reikalavimų užtikrinimą. Lietuvos organizacijos, užmegzdamos ryšius su partneriais Lietuvoje, Europos Sąjungos ir kitose šalyse, vis dažniau susiduria su reikalavimu turėti įdiegtas ir sertifikuotas kokybės vadybos sistemas. Geresnis partnerių tarpusavio supratimas bei pasitikėjimas užtikrinamas taikant panašius veiklos ir vadybos standartus. Šiuolaikinės KVS grindžiamos Europos tobulumo (angl. Excellence) koncepcija. Tobulumas – tai organizacijos veiksmingo valdymo ir rezultatų pasiekimo praktika, paremta visuotinės kokybės vadybos pamatiniais principais, įtvirtintais Europos kokybės vadybos fondo EFQM (angl. European Foundation for Quality Management) Žr. Bendrasis vertinimo modelis: organizacijos tobulinimas taikant įsivertinimą, 2007. . Šie principai yra tokie: dėmesys organizacijos išorės ir vidaus klientams, orientavimasis į rezultatus, lyderystė ir tikslų konkretumas, išmatuojamumas bei pastovumas, valdymas atsižvelgiant į procesus ir remiantis faktais, darbuotojų įtraukimas į kokybės tobulinimo procesus, nuolatinis tobulinimas ir naujovių diegimas, suinteresuotoms šalims (pvz., studentams, dėstytojams, darbdaviams, visuomenei) naudingos partnerystės plėtojimas, veiklos socialinis atsakingumas.

 

KVS grindžiamos procesiniu požiūriu suvokiant, kad veiklos kokybę kuria ir laiduoja nuolat tobulinami ir į darnią sistemą susieti procesai. Taigi, veiklą išskaidžius į tarpusavyje sąveikaujančius ir nuolat tobulinamus pagrindinius procesus, kiekvienam jų yra paskiriamas proceso valdytojas arba šeimininkas. Proceso šeimininkas – tai aukštosios mokyklos vadovybės patvirtintas asmuo, kuris atsako už jam priskirto institucijos proceso (ir atitinkamų procedūrų, dokumentų, veiklų) modeliavimą, nuolatinį tobulinimą, įgyvendinimą, dokumentavimą ir koordinavimą su kitais procesais.

Mūsų šalyje plačiausiai yra naudojamos ISO 9001 KVS. Organizacijose įdiegtos kokybės vadybos sistemos padeda patenkinti veiklos partnerių reikalavimus ir pasiekti norimus rezultatus, mažina problemų atsiradimo riziką. Be to, organizacijoms vadovaujama sėkmingai ir jos taip veikia, kai jų valdymas yra sistemingas bei skaidrus. Todėl pastaruoju metu minėtos sistemos vis plačiau diegiamos ne tik verslo organizacijose, bet ir viešojo sektoriaus institucijose – aukštosiose mokyklose, policijoje (pirmasis Lietuvoje KVS 2008 m. įdiegė Marijampolės policijos komisariatas), saugos tarnybose, konsultacinėse kompanijose, savivaldybėse, ligoninėse ir kitose institucijose. Lietuvos jūreivystės kolegija yra pirmoji mokymo institucija Lietuvoje, 2001 m. įdiegusi ir sertifikavusi kokybės vadybos sistemą. Kokybės vadybos sistemos įdiegimo būtinybė jūrininkų rengimo įstaigų veikloje yra pagrįsta tarptautinių konvencijų privalomais reikalavimais. Tačiau KVS diegia ir kitų studijų sričių mūsų šalies aukštosios mokyklos – 2006 m. Vilniaus teisės ir verslo kolegijos veiklos kokybė sertifikuota ISO 9001 standarto atitikčiai, o keliose aukštosiose mokyklose atliekami KVS diegimo parengiamieji darbai Žr. Juozas Ruževičius, „Studijų kokybės vadybos sistemų tyrimas“, 2007; Viktoras Senčila, Ingrida Skiparienė, „ISO serijos kokybės vadybos standartų taikymas aukštojo mokslo institucijoje: Lietuvos jūreivystės kolegija“, 2007. .

 

Šio darbo autorių atlikta aukštųjų mokyklų veiklos kokybės tobulinimo tarptautinių akreditavimo-sertifikavimo modelių (Europos aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo standartai ir gairės, ISO 9001 reikalavimai, visuotinės kokybės vadybos (VKV) principai, EFQM veiklos tobulumo modelis, viešojo sektoriaus organizacijų bendrasis vertinimo modelis, CEEMAN ir EPAS akreditaciniai reikalavimai) analizė atskleidė, kad apie 70–80 proc. reikalavimų ir rodiklių juose sutampa ir jie atspindi esmines VKV koncepcijos nuostatas. Todėl organizacijos veiklai tobulinti labai svarbu teisingai pasirinkti konkretų modelį ar jų derinį. Kita vertus, jeigu mokymo institucijos tam tikro tarpsnio tikslas yra gauti veiklos kokybę patvirtinantį sertifikatą arba akreditaciją, suteiktą išorinių tarptautinių institucijų, visos veiklos tobulinimo komandos pastangos turėtų būti nukreiptos šia linkme. Veiklos kokybės sertifikavimas yra labai pravarti priemonė sumažinti nepageidaujamas kokybės užtikrinimo procesų variacijas (2 pav.) ir veiksmingas tarpinis laiptelis siekiant esminių kokybės pertvarkymų Žr. Juozas Ruževičius, Kokybės vadybos metodai ir modeliai, 2007; „Studijų kokybės vadybos sistemų tyrimas“, 2007; Juozas Ruževičius, Dalius Serafinas, “The Study of Quality Consulting Business Peculiarities in Lithuania,” 2007; Juozas Ruževičius, Roma Adomaitienė, Dalius Serafinas, Daiva Daugvilienė, “Peculiarities of Education Quality Assurance in Lithuania,” 2007; Viktoras Senčila, Ingrida Skiparienė, „ISO serijos kokybės vadybos standartų taikymas aukštojo mokslo institucijoje: Lietuvos jūreivystės kolegija“, 2007. .

 
2 pav. Kokybės rodiklių pokyčių prieš įdiegiant ir įdiegus KVS pavyzdys

Nepaisant to, kad dar nėra nusistovėjusio ir visuotinai priimto modelio ar norminio teisinio pagrindo KVS rengti aukštosiose mokyklose, suinteresuotųjų šalių nuomonių tyrimai rodo, kad šioje srityje turi būti veikiama nedelsiant Žr. Juozas Ruževičius, Kokybės vadybos metodai ir modeliai, 2007; „Studijų kokybės vadybos sistemų tyrimas“, 2007; Juozas Ruževičius, Dalius Serafinas, “The Study of Quality Consulting Business Peculiarities in Lithuania,” 2007; Juozas Ruževičius, Roma Adomaitienė, Dalius Serafinas, Daiva Daugvilienė, “Peculiarities of Education Quality Assurance in Lithuania,” 2007; Viktoras Senčila, Ingrida Skiparienė, „ISO serijos kokybės vadybos standartų taikymas aukštojo mokslo institucijoje: Lietuvos jūreivystės kolegija“, 2007; Izabela Savickienė, “Parameters of Higher Education Quality Assessment System at Universities,” 2005. . Tuo labiau, kad įvairių studijų kokybės valdymo standartų, modelių, rekomendacijų ir gairių esmė nesikeis, kadangi visuose minėtuose dokumentuose vidinės kokybės vadybos sistemos įgyvendinimas ir nuolatinis KVS veiksmingumo gerinimas yra ir liks privalomas.

 

Remiantis užsienio universitetų praktikos apibendrinimais ir šio straipsnio autorių konsultacinės veiklos viešojo sektoriaus organizacijose patirtimi, šalies aukštosioms mokykloms siūlomas 3 etapų kelias kaip priimtinausias siekiant nuolatinio ir sistemingo studijų bei administravimo procesų kokybės tobulinimo:

1. Gerinti studijų kokybę pirmiausia įgyvendinant ISO 9001 standarto reikalavimus atitinkančią kokybės vadybos sistemą ir taip pasiekiant bazinį veiklos kokybės užtikrinimo lygį.

Atkreiptinas dėmesys, kad Tarptautinė standartizacijos organizacija ISO visai neseniai – 2007 m. parengė ISO 9001: 2000 KVS reikalavimų adaptavimo aukštųjų mokyklų veiklos specifikai fundamentines gaires Žr. Guidelines for the Application of ISO 9001: 2000 in Education, 2007. . Jų kūrybiškas pritaikymas konkrečioje mokslo ir studijų institucijoje gali veiksmingai pagerinti akademinės ir administravimo veiklos kokybę.

2. Įgyvendinti Europos universitetų asociacijos suformuluotus kokybės užtikrinimo standartizuotus reikalavimus.

3. Siekti studijų ir kitų universitetinės veiklos sričių nuolatinio tobulinimo, remiantis visuotinės kokybės vadybos (VKV), EFQM veiklos tobulumo modelio ar juo vadovaujantis parengto ir viešojo sektoriaus organizacijų veikai tobulinti adaptuoto bendrojo vertinimo modelio (BVM) (angl. CAF – Common Assessment Framework) kriterijais bei priemonėmis.

 

BVM yra skirtas viešojo sektoriaus organizacijų veikai tobulinti taikant įsivertinimo, dar vadinamo savianalize, metodologiją. Įsivertinimas yra vadybinės veiklos procesas, suteikiantis atskaitos tašką inicijuojamiems teigiamiems kokybės pokyčiams mokslo ir studijų institucijoje ir prisidedantis prie kokybės kultūros institucijoje formavimo. Įsivertinimas paprastai yra siejamas su organizacijos sąlygų, pokyčių, siekių ir jų rezultatų bei procesų aprašymu, visapusiška analize, įvertinimu bei koregavimo ir tobulinimo veiksmų numatymu. Įsivertinimo esmė yra pokyčių, nukreiptų organizacijos veiklos kokybei gerinti, inicijavimas ir skatinimas. Todėl svarbiausia įsivertinimo sąvokos ir jo praktinio įgyvendinimo sudedamoji dalis privalo būti organizacijos procesai, tinkamas jų susiejimas į darnią sistemą organizacijoje, procesų rodiklių nustatymo metodų tinkamumas, stebėsenos rezultatai, procesų tarpusavio sąveikos veiksmingumas ir kt. Žr. Pranas Žiliukas (sud.), Aukštojo mokslo kokybės užtikrinimo nuostatos, 2007; Bendrasis vertinimo modelis: organizacijos tobulinimas taikant įsivertinimą, 2007; Metodiniai patarimai mokslo ir studijų institucijų veiklos savianalizei rengti, 2008; Izabela Savickienė, “Parameters of Higher Education Quality Assessment System at Universities,” 2005; Dalius Serafinas, Juozas Ruževičius, „Aukštojo mokslo organizacijų kokybės vadybos sistemų racionalumo ir veiksmingumo analizė“, 2007. .

Taikant BVM metodologiją visos pagrindinės organizacijos veiklos sritys vertinamos pagal 9 veiklos kokybės kriterijų grupes ir remiasi nuolatiniu tobulinimu, inovacijomis, mokymusi iš organizacijų lyderių bei savo organizacijos kitų padalinių patirties ir yra orientuotas į organizacijos bendruomenės ir išorės klientų (suinteresuotų šalių) poreikių tenkinimą. Europos patirtis rodo, kad dar 1998 m. viešojo sektoriaus organizacijos pradėjo dalyvauti EFQM organizuojamame Europos kokybės apdovanojimo konkurse. Jau per 30 viešojo sektoriaus organizacijų (tarp jų ir mokymo institucijų) tapo Europos mastu organizuojamo konkurso finalininkėmis ar buvo apdovanotos kokybės prizais. Didele Europos organizacijų dalis, tarp jų ir universitetai, taiko minėtą modelį veiklos kokybei įsivertinti ir visapusiškai savianalizei atlikti Žr. Juozas Ruževičius, Kokybės vadybos metodai ir modeliai, 2007; „Studijų kokybės vadybos sistemų tyrimas“, 2007. .