Studija Apie Konstitucinio Teismo teisėjų atskirąsias nuomones: keli bihevioristiniai aspektai

Taigi įstatymas įtvirtina Teismo pasitarimų kambario paslaptį. Šios paslapties įtvirtinimas savaime suprantamas. Sprendimo konstitucinės justicijos byloje paieška – kūrybiškas, neretai vingiuotas procesas, prie to sprendimo prieinama teisėjams diskutuojant, argumentuojant ir kontrargumentuojant, vienus argumentus priimant, o kitus atmetant. Beveik nė vienoje byloje nebūna taip, kad kurie nors argumentai (ir išsakyti bylos šalių, ir suformuluoti pačių teisėjų) būtų priimami niekam nesuabejojus jų svarumu, nepriešpriešinus jų kitiems argumentams. Manyti, kad atsakymas byloje būna iš anksto aiškus, ypač jei joje negalima pasiremti Teismo pozicija ankstesnėse iš esmės identiškose bylose (juoba kad identiškų bylų būna vos viena kita), reikštų pasiduoti iliuzijai, esą, visos Konstitucijos nuostatos yra aiškios ir vienareikšmės, o jų aiškinimas nereikalauja ypatingų profesinių žinių ir intelekto pastangų. Todėl Konstitucinio Teismo teisėjai turi turėti galimybę laisvai reikšti savo nuomonę kiekvienu nagrinėjamos bylos klausimu nerizikuodami, kad tas jų „tarpines“ nuomones kas nors už Teismo sienų panaudos kokiems nors anaiptol su sprendimo byloje paieška (nes ši paieška jau baigta – sprendimas priimtas!) nesusijusiems tikslams.

Kita nuostata teisėjams ir Teismo posėdyje dalyvavusiam Teismo tarnautojui draudžia paviešinti, kaip kas balsavo. Iki 2012 m. tas draudimas faktiškai saistė tik teisėjus, nes įstatymo įtvirtinta tarnautojo dalyvavimo Teismo pasitarimų kambaryje vykstančioje Teismo posėdžio dalyje galimybe nebuvo naudojamasi. Tačiau pastaruoju metu klostosi praktika, kad vienas Teismo tarnautojas dalyvauja posėdyje surašant Teismo baigiamąjį aktą, bet, kiek žinoma, tuo metu, kai balsuojama, Teismo posėdyje, išskyrus teisėjus, nedalyvauja niekas kitas. Tiesą sakant, aiškinant pacituotą įstatymo 53 straipsnio 2 dalį pažodžiui, tas tarnautojas ir neturėtų dalyvauti, kai teisėjai balsuoja, bet 3 dalyje apie tai kažkodėl užsiminta.

 

Bet svarbiau kas kita: expressis verbis nustatyta, kad teisėjo atskirosios nuomonės pareiškimas nelaikomas „nuomonės paskelbimu“, t. y. paviešinimu, kaip kas balsavo. Nežinia, ką tokia įstatymo nuostata gali įtikinti. Juk nors, kaip ką tik buvo parodyta, atskirosios nuomonės pareiškimas savaime („šimtu procentų“) nereiškia, kad ją pareiškęs teisėjas iš tikrųjų balsavo „prieš“, kaip ir jos nepareiškimas savaime nereiškia, kad teisėjas balsavo „už“, be abejo, labiau tikėtina, kad atskirąją nuomonę pareiškęs teisėjas (ypač jei ta nuomonė yra ne atskiroji motyvacija, o atskiroji nuomonė siaurąja prasme, t. y. nuomonė dėl nutarimo rezoliucijos, ir ypač jei rezoliuciją sudaro tik vienas ar keli tarp savęs tiesiogiai susiję punktai) balsavo prieš, o ne už Teismo baigiamąjį aktą. Taip pat labiau tikėtina, kad atskirųjų nuomonių nepareiškę teisėjai balsavo ne „už“, bet „prieš“. Taigi bent kelių teisėjų pozicijos yra „paviešinamos nepaviešinant“, tegu ir paliekant mažytę tikimybę, kad buvo kitaip (kas patikrins?!).

Taigi aptariamoji Konstitucinio Teismo įstatymo novela sudaro prielaidas interesų grupėms (ir ne tik joms) spėlioti, kuriai „stovyklai“ priskirtinas vienas ar kitas teisėjas ir, turint galvoje Lietuvos viešojo diskurso pobūdį, imtis priemonių jam atitinkamai favorizuoti arba demonizuoti. Jei jau įstatymų leidėjas apsisprendė įvesti Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės institutą, kur kas nuosekliau būtų buvę nustatyti ir tai, kad būtų žinoma, kaip balsavo kiekvienas teisėjas. Geriau kam nors nepatogi tiesa nei dviprasmybė, leidžianti ir net skatinanti spekuliacijas viešojoje erdvėje su visais jų padariniais. Bet negalima nepaminėti, kad tai sietina su atitinkamų socialinių garantijų kadenciją baigusiems teisėjams nustatymu, nes dabartinės garantijos yra didele dalimi fiktyvios Apie tai šiek tiek rašyta straipsniuose: Egidijus Kūris, „Konstitucinės justicijos proceso teisės klausimu“, 2011; „Atskiroji nuomonė Konstituciniame Teisme: pirmosios patirtys“, 2012. Apie visų teisėjų socialinių garantijų nepakankamumą ar net fiktyvumą žr. Egidijus Kūris (sud.), Lietuvos teisinės institucijos, 10.3 skirsnis. .

 

Šiame kontekste savaip išryškėja tai, kad artėjant Konstitucinio Teismo teisėjų rotacijai pretendento į Konstitucinio Teismo teisėjus pozicija tam tikrų Konstitucijos nuostatų ir teisės apskritai aiškinimo ir taikymo klausimais, kurią jis užėmė ar net atvirai išsakė užsiimdamas savo ankstesne profesine veikla, inter alia tai, ką jis yra pasakęs ar parašęs apie esamą ar būsimą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, turėtų būti kur kas svarbesnis diskusijų objektas už, tarkime, jo buvusias pareigas, darbovietes, narystę kokiose nors organizacijose (neišskiriant nė politinių partijų), kai kurias asmeninio gyvenimo smulkmenas ar viešą arba neviešą su teise nesusijusią veiklą (tai nereiškia, kad visos šios kitos aplinkybės negali būti reikšmingos, ypač atsižvelgiant į asmenims, skiriamiems Konstitucinio Teismo teisėjais, Konstitucijos 103 straipsnio 3 dalyje expressis verbis įtvirtintą nepriekaištingos reputacijos reikalavimą). Tokios diskusijos leistų „išgryninti“ ir „fiksuoti“ pretendento poziciją bent tais Konstitucijos ir teisės klausimais, kuriais ją jis pats daugiau ar mažiau atskleidė. Be abejo, laikui bėgant (pa)keisti savo ankstesnę nuomonę neužginta niekam, taip pat ir teisėjui. Vis dėlto tai, kad Konstitucinio Teismo teisėjo (jei asmuo būtų juo paskirtas) pozicija bent tam tikrais jo profesinės kompetencijos klausimais būtų ex ante žinoma, taigi ir nuspėjama, skatintų jį susilaikyti nuo pataikavimo ar kitokio nuolaidžiavimo konjunktūrai. Tai ne varžytų teisėjo nepriklausomumą, bet, priešingai, jį didintų ir kartu stiprintų profesinio atsakingumo dvasią šioje išties kolegialioje teisminėje institucijoje. Kita vertus, (kiek)vieno teisėjo pozicijos nuspėjamumas būsimose konstitucinės justicijos bylose suponuoja ir būsimos Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuspėjamumą, kuris neabejotinai sietinas su iš pačios Konstitucijos kildinamu (ir konstitucinėje jurisprudencijoje daug kartų plėtotu) teisinio tikrumo imperatyvu.

 

Antai jei pretendentas į teisėjus yra kada nors viešai išsakęs nuomonę, kaip turėtų būti aiškinama tam tikra Konstitucijos nuostata, galima pagrįstai tikėtis, kad tas asmuo, jei bus paskirtas teisėju, tokią pačią poziciją užims ir (hipotetinėje, o gal tikrai tikėtinoje) būsimoje konstitucinės justicijos byloje, kurioje reikės aiškinti tą nuostatą. Bet jei paaiškėja, kad ta nuomonė nebuvo pagrįsta, nes Konstitucinis Teismas – vienintelė institucija, oficialiai aiškinanti Konstituciją, – tą Konstitucijos nuostatą vėliau išaiškino kitaip, nei buvo išaiškinęs šis teisininkas (tuo metu dar ne teisėjas), labai svarbu, ar tas asmuo užėmė kokią nors „savo“ poziciją tos oficialios konstitucinės doktrinos atžvilgiu, o jeigu taip – kokią. Juk išsakyti (pavyzdžiui, mokslo publikacijoje arba žiniasklaidoje) nuomonę, kuriai vėliau nepritarė Konstitucinis Teismas, nėra jokia „profesinė gėda“, ypač jei atitinkamu klausimu tuo metu dar nebuvo jokios oficialios konstitucinės doktrinos, o Konstitucijos nuostata (ar kelios nuostatos) suformuluota (suformuluotos) taip, kad ją (jas) buvo įmanoma nevienodai interpretuoti. Bet jei po to, kai ta doktrina jau buvo suformuluota, tas asmuo ir toliau laikėsi savo oficialiai konstitucinei doktrinai alternatyvios nuomonės ir ją dėstė ne kaip Teismo argumentų kritiką, bet kvestionavo Teismo sprendimo teisinę galią, tikėtina, kad jis, paskirtas teisėju, bus linkęs ne plėtoti esamą oficialią konstitucinę doktriną, bet ją reviduoti, kitaip tariant, sabotuoti konstitucinės jurisprudencijos nuoseklumą ir tęstinumą. Kas galėtų a priori paneigti, kad politikoje dalyvaujantis ar valstybės tarnyboje dirbantis teisininkas, kurio nors Konstitucinio Teismo sprendimo (nutarimo, išvados) nuostatas aiškinęs (ar kitu būdu veikęs) taip, kad tas Teismo aktas nebūtų vykdomas ar jo galia būtų kitaip neutralizuota, pats tapęs šio teismo teisėju nesieks apgręžti tas, galbūt (siekdamas abejotinos vertės „originalumo“) ir kitas oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas?

 

Tačiau Konstitucinio Teismo teisėjus skiria Seimas – politinė institucija. Politinė valia gali atverti kelią į Konstitucinį Teismą ir tokiam konstitucinės jurisprudencijos privalomumo nepripažįstančiam asmeniui, kaip ką tik pavaizduotasis. (Ji taip pat gali užkirsti kelią į šį teismą tokiam teisininkui, kurio profesinė pozicija niekuomet nėra nei ex ante, nei ex post išsiskyrusi su oficialia konstitucine doktrina ir (arba) kuris, tegu ir nesutikdamas su Konstitucinio Teismo argumentais, vis dėlto niekada nekvestionavo jo sprendimų teisinės galios ir būtinumo būsimą oficialią konstitucinę doktriną kurti jau esamos doktrinos pagrindu.) Politinė valia gali „deleguoti“ į Teismą ir asmenį, tik formaliai atitinkantį konstitucinius nepriekaištingos reputacijos, aukštojo teisinio išsilavinimo ir teisinio ar mokslinio pedagoginio darbo pagal teisininko specialybę stažo reikalavimus, bet niekada „neprisilietusiam“ prie konstitucinės teisės problematikos. Tokiai galimai konstitucinės justicijos profanacijai Konstitucija nepastato jokių užkardų. Jas gali suręsti tik sveikas, intelektualus viešas diskursas. O jo stokojame.

 

Anksčiau paminėtą hipotetinį pretendento į teisėjus, išsakiusio nuomonę apie tam tikrų Konstitucijos nuostatų aiškinimą, pavyzdį verta papildyti kitu, tarsi nesusijusiu su pretendento į teisėjus požiūriu ir elgsena esamos arba būsimos konstitucinės jurisprudencijos atžvilgiu. Antai svarbi yra ir pretendento „asmeninė teisės filosofija“, tiesiogiai lyg ir nesusijusi su Konstitucijos aiškinimu ir taikymu, nes nerealu (ir netikslinga) tikėtis, kad kandidatais į Konstitucinį Teismą būtų teikiami vien teisininkai konstitucionalistai, juoba kad, krepšinio terminais, jų „atsarginis suolelis“ Lietuvoje gana trumpas. Pavyzdžiui, jei į šio teismo teisėjus teikiama asmens, esančio (arba buvusio) teisėju, nagrinėjančiu (nagrinėjusiu) baudžiamąsias bylas, kandidatūra, prasminga žinoti, ar jam yra (buvo) būdinga tai, kas baudžiamosios teisės specialistų žargonu vadinama „apkaltinamuoju polinkiu“, ir ar jis nuosprendžiuose kopijuoja (kopijuodavo) kaltinimo argumentus, ar atsižvelgia (atsižvelgdavo) ir į gynybos argumentus. Juk ceteris paribus vienaip vertintinas baudžiamųjų bylų teisėjas, baudžiamojo įstatymo nuostatas priimantis kaip dogmą arba mechaniškai taikytiną instrukciją, kitaip – tas, kuris atsargiai, kritiškai vertina baudžiamąjį įstatymą (taigi ir kitą teisėkūros „produkciją“). Plėtojant šį pavyzdį toliau galima ir verta klausti, ar esamas arba buvęs baudžiamųjų bylų teisėjas savo spręstose bylose taikė baudžiamojo įstatymo nuostatas, Konstitucinio Teismo vėliau pripažintas antikonstitucinėmis, ar galbūt jis abejojo jų atitiktimi Konstitucijai – mėgino jas aiškinti taip, kad jos kuo labiau atitiktų Konstituciją, o gal net inicijavo jų konstitucingumo patikrą Konstituciniame Teisme. Čia būtina pabrėžti, kad tokių dalykų aiškinimasis savaime nesuponuoja nei tam tikro asmens tinkamumo, nei netinkamumo Konstitucinio Teismo teisėjo pareigoms, bet yra svarbus prognozuojant būsimą konstitucinę jurisprudenciją, kurią kuriant tektų prisidėti ir tam teisininkui, jei jis būtų paskirtas teisėju. Tačiau Lietuvos viešajam diskursui nebūdingos ir tokios diskusijos.

 

4. Apie teisėją pranešėją

Konstitucinio Teismo kolektyvizmą įtvirtina ir net suabsoliutina ne vien Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas, bet ir paties Konstitucinio Teismo praktika, nekildintina iš jokios statutinės nuostatos. Antai jokiame Teismo akte dar niekada nebuvo įvardytas pranešėjas atitinkamoje konstitucinės justicijos byloje, taip pat niekada nenurodoma, kas pirmininkavo Teismo posėdžiui (tai nebūdinga nei kitų Lietuvos teismų, nei daugelio kitų šalių konstitucinių teismų aktams). Antruoju atveju neaiškumo ne tiek jau daug, nes pagal įstatymą kitas teisėjas, ne Teismo pirmininkas, gali pirmininkauti Teismo posėdžiui tik tada, kai pirmininkas nedalyvauja arba jo išvis nėra. Bet teisėjo pranešėjo vaidmenį verta aptarti plačiau.

 

Nors Konstitucinio Teismo įstatyme nėra jokių (bent eksplicitinių) nuostatų, kurios numatytų teisėjui pranešėjui kokį nors ypatingą vaidmenį po to, kai teisėjai, pasibaigus konstitucinės justicijos bylos teisminiam nagrinėjimui, išeina į Teismo pasitarimų kambarį rengti sprendimo (nutarimo, išvados), nuo pat pirmųjų Konstitucinio Teismo bylų susiklostė tokia samprata ir tokia praktika, kad būtent teisėjas pranešėjas rengia Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų projektus atitinkamoje byloje. Jis (parengdamas „pirminį“ baigiamojo akto projektą, o kartais ir iki tol) pirmasis ir pasiūlo sprendimą byloje Plg.: JAV Aukščiausiajame Teisme pirmasis poziciją dėl bylos išsako vėliausiai į šį teismą paskirtas teisėjas, toliau teisėjai pasisako tvarka, atvirkštine jų paskyrimo laikui; paskutinis pasisako Vyriausiasis teisėjas (t. y. Aukščiausiojo Teismo pirmininkas). . Būtent toks teisėjo pranešėjo vaidmuo, neapsiribojantis jo gana siauromis funkcijomis teisminio nagrinėjimo metu, „fiksuotas“ ir Konstitucinio Teismo reglamente: nustatyta, kad „Konstitucinio Teismo baigiamųjų aktų projektus rengia teisėjas pranešėjas, jeigu Konstitucinis Teismas nenusprendžia kitaip“ (145 punktas). Kitoks, siauresnis – vien teisminiu nagrinėjimu apsiribojantis, teisėjo pranešėjo vaidmuo niekada nebuvo svarstytas nei teisės mokslinėje literatūroje, nei, atrodo, pačiame Konstituciniame Teisme. Tiesą sakant, kad nėra (ar bent nebuvo) neįmanoma ir alternatyvi, siauresnė, Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių teisėjo pranešėjo statusą, interpretacija, kuri apribotų jo vaidmenį teisminiu nagrinėjimu, tačiau Konstitucinis Teismas, sukonkretindamas ir detalizuodamas teisėjo pranešėjo statusą Konstitucinio Teismo reglamente, pasinaudojo turėta diskrecija pasirinkti vieną iš (bent) dviejų šių įstatymo nuostatų interpretacijų.

 

Pagal Konstitucinio Teismo įstatymą teisėjas pranešėjas paskiriamas tada, kai byla paskiriama nagrinėti Teismo posėdyje, t. y. likus tik kiek daugiau nei savaitei iki viešo Teismo posėdžio Čia apeinamas rašytinis procesas Konstituciniame Teisme, numatytas tik 2011 m. pabaigoje atitinkamai pataisius Konstitucinio Teismo įstatymą. Pirmoji konstitucinės justicijos byla rašytinio proceso tvarka buvo pradėta nagrinėti tik 2012 m. gegužės 22 d. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. gegužės 22 d. pranešimą žiniasklaidai. . Teisėju pranešėju paprastai skiriamas teisėjas, rengęs bylą Teismo posėdžiui. Nuo šios neformalizuotos taisyklės nukrypstama itin retai, pavyzdžiui, kai Teismas nusprendžia sujungti dvi ar daugiau konstitucinės justicijos bylų, teisminiam nagrinėjimui rengtas ne vieno, o dviejų ar daugiau teisėjų: kadangi teisėjas pranešėjas sujungtoje byloje gali būti tik vienas, šis statusas vienam iš jų ir suteikiamas. O tai, kuris teisėjas rengia bylą Teismo posėdžiui, dažnai yra aklas atsitiktinumas, nes gauti prašymai ir paklausimai skirstomi tam tikra eilės tvarka; bylos paskyrimo teisėjams kriterijai gali keistis, bet jie yra neutralūs, pavyzdžiui, bylos skiriamos abėcėlės tvarka pagal teisėjų pavardes.

Šiame kontekste paminėtina, kad 2002 m. pradžioje buvo atsisakyta ankstesnės (ilgai savaime suprantama laikytos) teisėjų „specializavimosi“ praktikos, kai, pavyzdžiui, teisėjams, turintiems daugiau patirties privatinės teisės srityje, būdavo pavedama rengti daugiausia bylas, kuriose būdavo ginčijamas civilinės, civilinio proceso ar darbo teisės aktų nuostatų konstitucingumas, teisėjams, anksčiau dirbusiems baudžiamosios teisės srityje, būdavo pavedamos bylos dėl baudžiamojo ar baudžiamojo proceso įstatymų nuostatų atitikties Konstitucijai, o teisėjams, kurie iki paskyrimo į Konstitucinį Teismą dirbo konstitucinės teisės per se ar su ja artimiau susijusiose srityse, būdavo dažniau pavedama rengti bylas dėl valstybinės ar administracinės teisės aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams. Ši praktika (ji nebuvo be išimčių) ne itin pasiteisino – dėl dviejų priežasčių.

 

Pirma, kad ir koks būtų teisėjo pranešėjo parengtas Teismo sprendimo (nutarimo, išvados) projektas (jei jis išvis parengtas), dėl Teismo baigiamojo akto nuostatų nuomones išsako visi teisėjai ir prie vienokios ar kitokios išvados kiekvienu bylos klausimu turi prieiti jų dauguma (kurios, kaip minėta, siekiama kuo didesnės, o jei pavyksta – vienbalsiškumo). Ne taip jau retai bylą Teismo posėdžiui rengusio ir joje teisėju pranešėju buvusio atitinkamoje teisės srityje „besispecializuojančio“ teisėjo pirminė pozicija (ir siūloma rezoliucija) pralaimėdavo, kam nors iš kitų teisėjų pasiūlius alternatyvų sprendimą, kurį palaikydavo dauguma teisėjų (eventualiai prie jų prisijungdavo ir kolegų įtikintas teisėjas pranešėjas). Tai neturėtų stebinti: konstitucinė teisė yra aukščiausioji teisė, į kurią neleistina mechaniškai perkelti kurios nors vienos teisės šakos logiką ir argumentavimo modelius, juo labiau neleistina skatinti tą partikuliarią, „šakinę“ logiką dominuoti oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, nes, kaip šiandien jau visuotinai pripažįstama konstitucinės teisės mokslo literatūroje ir, svarbiausia, pabrėžiama konstitucinėje jurisprudencijoje, ne Konstitucija turi būti aiškinama pagal ordinarinę teisę, o atvirkščiai – ordinarinė teisė aiškintina atsižvelgiant į Konstitucijos nuostatų turinį, jų prasmines ir sistemines sąsajas.

 

Antra, kad ir kaip būtų norima visas konstitucinės justicijos bylas „išdėlioti po lentynas“ pagal šakinį kriterijų, tų „lentynų“ objektyviai yra kur kas daugiau nei Konstitucinio Teismo teisėjų. Daugelio teisės šakų Konstitucinio Teismo sudėtyje apskritai „neatstovauja“ joks teisėjas. Neretai Teismui paduodami prašymai, kuriuose keliamas tokio teisės akto, kurio reguliavimo srities niekaip nepriskirsi kurio nors teisėjo ankstesnei „specializacijai“, nuostatų atitikties aukštesnės galios teisės aktams klausimas. Antai pirmasis Konstitucinio Teismo teisėjas, kurio „specializacija“ yra tarptautinė viešoji teisė (Dainius Žalimas), buvo paskirtas tik 2011 m., praėjus aštuoniolikai metų nuo šio teismo veiklos pradžios, bet tarptautinės viešosios teisės klausimai ir iki tol iškildavo ne vienoje byloje. Ligi šiol Teisme nebuvo teisėjų, kurie kada nors anksčiau būtų „specializavęsi“ finansų teisės srityje, nors konstitucinės justicijos bylos dėl valstybės biudžeto, mokesčių, rinkliavų ar kitų finansų santykių ordinarinio teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai sprendžiamos kasmet. Iš esmės tas pats pasakytina apie statybų teisę, transporto teisę ir daugelį kitų „kompleksinių“ teisės šakų. Taip pat, nors šiuo metu dažnoje konstitucinės justicijos byloje tenka spręsti klausimus, susijusius su Europos Sąjungos teise, nė vienas iš buvusių ar esamų Konstitucinio Teismo teisėjų iki paskyrimo į šias pareigas, „nesispecializavo“ Europos Sąjungos teisės per se srityje. Konstituciniam Teismui teko nagrinėti išties sudėtingas bylas, kuriose kelti konstitucingumo klausimai buvo susiję su energetikos, technologijų ar elektroninių ryšių teisės reguliuojamais santykiais; vargu ar reikia minėti, kad tuometinėse Teismo sudėtyse (beje, kaip ir dabartinėje) nė vienas teisėjas anksčiau „nesispecializavo“ šiose teisės srityse (kaip žinoma, jų specialistų, kurie galėtų pretenduoti tapti Konstitucinio Teismo teisėjais, Lietuvoje kol kas nėra per daug).

 

O kas, jei toks atitinkamos srities specialistas ir būtų Teisme? Tokiu atveju žr. anksčiau išsakytą pirmąjį kontrargumentą: tokio teisėjo pasiūlytą bylos sprendimą galėtų įveikti kiti ją nagrinėjantys teisėjai.

Taigi nors teisėjo pranešėjo nutylėjimą Konstitucinio Teismo sprendime (nutarime, išvadoje) galima kritikuoti kaip neinformatyvų, iš tikrųjų jis atspindi tikrąjį teisėjo pranešėjo vaidmenį kolegialiai sprendžiamoje konstitucinės justicijos byloje. Tas vaidmuo anaiptol ne toks reikšmingas kaip, pavyzdžiui, anksčiau trumpai paminėtose JAV arba Vengrijoje. Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme teisėjas pranešėjas nėra atitinkamo Teismo akto autorius – jis yra (ar bent turi būti) bylą nagrinėjančio Teismo (visos sudėties!) kolektyvinės valios vykdytojas.

 

Žinoma, byla bylai nelygi: būtent teisėjas pranešėjas yra tas teisėjas, kuris yra (turi būti) geriausiai įsigilinęs į bylos medžiagą, daugiausia su ja dirbo ir daugiausia galvojo apie priimtiniausią sprendimą, būtent jis yra (turi būti) labiausiai pasirengęs oponuoti kolegoms, atremti jų kontrargumentus, numatyti galimas jo pasiūlyto „pirminio“ sprendimo alternatyvas. Teisėjo pranešėjo profesinė ir gyvenimiška patirtis, profesinis pasirengimas, jau minėta „asmeninė teisės filosofija“, galiausiai autoritetas nėra nereikšmingi veiksniai, darantys įtaką viso Teismo pozicijai atitinkamoje byloje – kaip ir jo gebėjimas diskutuoti, argumentuoti, įtikinėti, atsitraukti nuo savo užimtos pozicijos ir vėl prie jos grįžti, pamačius spragą oponentų argumentacijoje. (Tai iš dalies pasakytina ir apie teisėją, pirmininkaujantį Teismo posėdžiui.) Ir vis dėlto būtų neteisinga pernelyg sureikšminti teisėjo pranešėjo vaidmenį. Atskirosios nuomonės instituto įvedimas parodė (o Konstitucinio Teismo viduje tai buvo žinoma visada), kad teisėjas pranešėjas (kaip bet kuris kitas teisėjas, neišskiriant nė teisėjo, pirmininkaujančio Teismo posėdžiui) gali nesutikti su baigiamuoju Teismo aktu, kurį rengiant jam teko prisidėti daugiau nei kitiems teisėjams, ir (nors to negalima tvirtinti „šimtu procentų“) balsuoti „prieš“. Nėra neįmanoma, kad pastarųjų kelių mėnesių praktika, kai, kaip minėta, Teismo posėdyje dalyvauja ir Teismo tarnautojas, tą teisėjo pranešėjo vaidmenį dar labiau sumažins, ypač jei cituota įstatymo 53 straipsnio 2 dalies klauzulė „užrašytų jam diktuojamą Konstitucinio Teismo nutarimą ar išvadą“ traktuojama itin plečiamai, t. y. kaip suponuojanti ne vien mechaninius „diktavimą“ ir „užrašymą“, bet (ir) kaip teisėjų diskusijoje formuluojamų argumentų ir preliminarių išvadų fiksavimą ir (po to) naujo Teismo akto projekto (ar jo dalių) rengimą). O gal ir ne. Neabejotina tik tai, kad apie tokį teisėjo pranešėjo vaidmens sumažėjimą (jei tai įvyks) arba nesumažėjimą vargu ar bus žinoma už Konstitucinio Teismo sienų, be to, tas vaidmuo tikriausiai ir toliau bus nevienodas įvairiose Teismo nagrinėjamose bylose.

 

5. Ir dar apie dabartinio atskirosios nuomonės reglamentavimo ydingumą

Tai, kad teisėjas pranešėjas kartais nesutinka su jo paties (daugiau nei jo kolegų) rengto Teismo baigiamojo akto konstitucinės justicijos byloje nuostatomis ir šį nesutikimą išdėsto atskirojoje nuomonėje, vertintina nevienareikšmiškai, bet – tik visuminio Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo (ir juo grindžiamos procedūrinės praktikos) kontekste.

Pirma, kaip minėta, Konstitucinio Teismo įstatymas baigiamojo akto parengimui ir priėmimui skiria vieną mėnesį. Nors daugelyje bylų šio laiko iš esmės pakanka susitarti dėl sprendimo (nutarimo, išvados) struktūros bei svarbiausių argumentų ir „išgryninti“ rengiamą rezoliuciją, kai kuriose bylose diskusijos tęsiasi iki paskutinės įstatymo leidžiamos dienos. Net jei sprendimo (nutarimo, išvados) argumentavimo „linija“ ir būsimas sprendimas paaiškėja per pirmuosius aptarimus, dėl argumentų formulavimo ir atskirų teksto fragmentų paprastai diskutuojama gerokai ilgiau. Jei teisėjas pranešėjas nesutinka su Teismo daugumos pozicija ir ketina pareikšti atskirąją nuomonę dėl rengiamo sprendimo (nutarimo, išvados), jis turi dirbti „dviem frontais“ – rengti ir Teismo baigiamąjį aktą, ir savo atskirąją nuomonę dėl jo, nes anksčiau minėtų trijų darbo dienų (per kurias leidžiama pareikšti atskirąją nuomonę) gali būti per maža tą atskirąją nuomonę surašyti kokybiškai (ypač didelės apimties konstitucinės justicijos byloje). Oponuoti (atskirojoje nuomonėje) galima tik jau parašytam Teismo baigiamojo akto tekstui – priimtam baigiamajam aktui.

 

Vadinasi, viena iš dviejų: arba gali nukentėti tokio teisėjo pranešėjo atskirosios nuomonės kokybė, nes per tas tris darbo dienas jis turės jos tekstą „priartinti“ prie jau priimto sprendimo (nutarimo, išvados) teksto, arba (tai kur kas blogiau) to sprendimo (nutarimo, išvados) teksto argumentus ir formuluotes jis volens nolens „artins“ (kiek jam leis kiti teisėjai) prie savo atskirosios nuomonės argumentų ir formuluočių. Deja, pirmosios pareikštos atskirosios nuomonės, kurias atitinkamose bylose pareiškė teisėjas pranešėjas, liudija, kad įmanoma ir abiejų šių nepatrauklių galimybių samplaika. Antai teisėjo Egidijaus Šileikio „Teisės mokslas kaip „normų mokslas“ paprastai linkęs atsiriboti nuo ekstrateisinių reiškinių, ypač nuo asmenybių analizės. Politologai, sociologai, žurnalistai, publicistai gali konstitucinę jurisprudenciją analizuoti kitu kampu, sieti ją su konkrečių teisėjų asmenybėmis: patirtimi, biografijomis, išsilavinimu, ryšiais, asmeninėmis savybėmis ir kt. Tai nereiškia, kad tai, kas kartais pateikiama kaip šiuo atžvilgiu reikšmingi ekstrateisiniai faktai, iš tikrųjų yra reikšminga ar kad apskritai atitinka tikrovę. Bet pats metodas, kai jurisprudencija susiejama su jos autoriais, šiose žinijos srityse yra priimtinas ir, matyt, neišvengiamas. Tuo tarpu „grynajame“ teisiniame diskurse šis metodas ne tik nerelevantiškas, jis net atrodo esąs ant teisinės akademinės etikos ribos (nors tikrai nebūtinai už jos). Tačiau įvedus atskirąją nuomonę viskas keičiasi iš esmės. Tas, kas rimtai, giliai, visapusiškai analizuoja atskirąsias nuomones, būtinai turi imti domėn ir su ja susijusius asmenybinius aspektus, ne vien argumentus, bet ir jų motyvus – ir išsakytus, ir nutylėtus. Atskirąją nuomonę pareiškęs teisėjas tampa mokslinio tyrimo objektu, neatsiejamu nuo argumentų (taip pat ir galimai nutylėtų motyvų), kuriais ta nuomonė grindžiama. Netiesiogiai tokiu objektu tampa ir kiti teisėjai, taip pat ir sudarantys Teismo daugumą atitinkamoje byloje: juk visada galima paklausti, kodėl jie buvo „su dauguma“, o jei ne, tai kodėl nepareiškė atskirosios nuomonės arba neprisijungė prie pareikštosios. Net jei atskiroji nuomonė nepareiškiama, vis tiek (taip pat netiesiogiai) galima užduoti tuos pačius klausimus apie kiekvieną teisėją. Ir turbūt nereikia įrodinėti, kad atskiroji nuomonė šalyje, kurios politinė ir teisinė kultūra yra žemo lygio (tai, deja, ir apie Lietuvą), gali paskatinti ir tokią jos autoriaus bei jo kolegų personalijų „analizę“, kuri nebus itin maloni.“ (Egidijus Kūris, „Atskiroji nuomonė Konstituciniame Teisme: pirmosios patirtys“, 2012) atskirojoje nuomonėje dėl Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimo Ši atskiroji nuomonė (vienintelė) nepaskelbta viešai (net internete). Taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. gruodžio 4 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos elektros energetikos įstatymo (2004 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, 2008. gausu „autorinių“ svarstymų, ne tik „atsakančių“ į tame nutarime išdėstytus Teismo argumentus, bet (jų kur kas daugiau) „triuškinančių“ menamus Teismo argumentus (ar net įsivaizduojamus atskirosios nuomonės autoriaus oponentų kontrargumentus), kurių Teismas savo nutarime išvis nedėstė; pašalinis skaitytojas neturi jokių galimybių spręsti, ar kuris nors teisėjas išsakė tokius ar panašius samprotavimus Teismo pasitarimų kambaryje, o jei taip, ar jiems pritarė kas nors iš kitų teisėjų, ar atskirosios nuomonės autorius juos sugalvojo pats.

 

To paties teisėjo atskirojoje nuomonėje dėl Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimo Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimo, 2009. Taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. kovo 2 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos atominės elektrinės įstatymo 10 straipsnio 1 dalies (2008 m. vasario 1 d. redakcija) nuostatų ir 11 straipsnio (2008 m. vasario 1 d. redakcija) 1 dalies 1 punkto atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2009. sukritikuota beveik viskas, ką tame nutarime parašė Konstitucinis Teismas, nepastebėta tik to, ką turėjo dar iki nutarimo priėmimo pastebėti (ir ko turėjo neleisti!) pirmiausia teisėjas pranešėjas, būtent tai, kad Teismui jau padarius visas išvadas dėl pareiškėjo ginčyto teisinio reguliavimo atitikties Konstitucijai (motyvuojamosios dalies III skyriaus 14 punktas, IV skyriaus 15 punktas, V skyriaus 20 punktas) buvo pradėtas ir atliktas naujas tyrimas dėl kelių kito, pareiškėjo neginčyto, įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijai ir šio kito, pareiškėjo neginčyto, įstatymo nuostatos buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai (motyvuojamosios dalies V skyriaus 21–24 punktai). Iki tol Konstitucinis Teismas prireikus taip pat ex officio tirdavo pareiškėjo neginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijai, kai toks tyrimas būdavo būtinas siekiant atsakyti į pareiškėjo iškeltus klausimus, nes pareiškėjo ginčijamas ir neginčijamas teisinis reguliavimas būdavo susipynę, todėl nepadarius išvados dėl teisinio reguliavimo, kurio pareiškėjas dėl kokių nors priežasčių nesumojo ginčyti, nebūtų galima argumentuotai išspręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja jo ginčytas teisinis reguliavimas. Tačiau iki tol niekada nėra pasitaikę, kad atsakymas į tokį „papildomą“, paties Teismo „iškeltą“ klausimą būtų pateikiamas jau po to, kai būdavo atsakyta į pareiškėjo iškeltą klausimą. Tokia Teismo nutarimo struktūra suteikia kuo puikiausią pagrindą kaltinti Teismą nepagrįstu aktyvizmu, net jeigu to pareiškėjo neginčyto teisinio reguliavimo antikonstitucingumas ir deramai argumentuotas. Bet apie tai atskirojoje nuomonėje net neužsiminta.

 

Antra (tai taikytina bet kuriam atskirąją nuomonę ketinančiam pareikšti teisėjui, ne vien teisėjui pranešėjui), bet koks atskirosios nuomonės rašymas yra darbas, kuris reikalauja ne mažesnių intelekto pastangų nei Teismo kolektyvinė kūryba – gal net didesnių, nes šiuo atveju mažumoje likęs teisėjas lieka „vienas prieš visus“. Kita vertus, jei tada, kai Teismo pozicija yra išryškėjusi, bet dėl jo sprendimo (nutarimo, išvados) formuluočių dar nėra galutinai susitarta, mažumoje likęs teisėjas (ar teisėjai, nes gali būti ir kelios ne tik su Teismo baigiamuoju aktu, bet ir viena su kita konkuruojančios atskirosios nuomonės Taip yra buvę dukart. Žr. 1) Konstitucinio Teismo teisėjų Tomos Birmontienės ir Algirdo Taminsko atskiroji nuomonė, 2009; Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimo, 2009. Taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 30 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. redakcija), 32 straipsnio 4 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2009; 2) Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjo Egidijaus Šileikio atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvados, 2010; Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo teisėjos Ramutės Ruškytės atskiroji nuomonė dėl Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvados, 2010. Taip pat žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. spalio 27 d. išvadą „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nario Lino Karaliaus, kuriam pradėta apkaltos byla, ir Lietuvos Respublikos Seimo nario Aleksandro Sacharuko, kuriam pradėta apkaltos byla, veiksmų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, 2010. ) apsisprendžia pareikšti (= rašyti) atskirąją nuomonę, jis neturi būti priverstas tą atskirąją nuomonę rašyti tuo metu, kai kiti teisėjai kolektyviai rengia Teismo baigiamąjį aktą. Dėl to gali nukentėti rengiamo akto kokybė, nes (tai liudija ilgametė Teismo praktika) net mažumoje likęs teisėjas iki paskutinės dienos turi galimybę pabandyti įtikinti kolegas, kurių pozicija atitinkamu klausimu dominuoja, tą poziciją pakoreguoti taip, kad atskirosios nuomonės pareiškimo atitinkamu klausimu neprireiktų. Juk daug vertingesnis yra tas Teismo baigiamasis aktas, dėl kurio atskirųjų nuomonių nepareikšta, negu tas, dėl kurių jos pareikštos. Tai, kad įstatymų leidėjo valia su Teismo daugumos pozicija nesutinkančiam teisėjui yra duotos tik trys darbo dienos (tai nėra laisvadieniai, teisėjas tuo metu dalyvauja svarstant kitų bylų medžiagą!), yra nepateisinama ir, matyt, neapgalvota.

 

Tas Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas taisytinas sistemiškai. Būtina atskirti Teismo baigiamojo akto priėmimą nuo jo viešo paskelbimo: antroji procedūra neturi būti atliekama iškart po pirmosios. Taigi reikia arba išvis panaikinti Konstitucinio Teismo įstatyme nustatytą vieno mėnesio terminą, per kurį Konstitucinio Teismo baigiamasis aktas turi būti ne tik priimtas, bet ir viešai paskelbtas (tai mažai tikėtina ir, matyt, netikslinga), arba nustatyti gerokai ilgesnį jo viešo paskelbimo terminą: nustatytinas toks laiko tarpas tarp Konstitucinio Teismo sprendimo (nutarimo, išvados) priėmimo iki paskelbimo, kad atskirąją nuomonę pareikšti ketinantis teisėjas turėtų pakankamai laiko surašyti ją kokybiškai. Kol kas, deja, matyti, kad kaip kam išeina, tas taip rašo; Teismas nėra nustatęs jokių reikalavimų atskirųjų nuomonių formai, o jų kalba neredaguojama.

Ar visa tai reiškia, kad reikia radikaliai keisti susiklosčiusį teisėjo pranešėjo modelį ir įdiegti kitą, kai teisėju pranešėju būtų skiriamas ne tas teisėjas, kuriam atsitiktinai teko rengti bylą Teismo posėdžiui, o tas, kurio pozicija byloje sulauktų didžiausio pritarimo? Tokią inovaciją (kurios dar niekas viešai nepasiūlė) veikiausiai palankiai įvertintų tie Konstitucinio Teismo jurisprudencijos ir veiklos analitikai, kuriuos domina ne vien Konstitucinio Teismo baigiamojo akto turinys, bet ir tai, kaip buvo prieita prie vienokių ar kitokių išvadų, taip pat žiniasklaida ir politinis isteblišmentas. Inovacija skatintų ambicingesnius teisėjus konkuruoti dėl didesnio jų, kaip teisėjų pranešėjų, rengtų Teismo sprendimų (nutarimų, išvadų) skaičiaus. Bet, matyt, netrukus išryškėtų ir tokios hipotetinės inovacijos trūkumai, kurie nusvertų jos išorinį patrauklumą. Pirma, teisėjų tarpusavio konkurencija mažintų jų kooperacijos galimybę, ardytų metai po metų kurtą konstitucinės jurisprudencijos stilistikos nuoseklumą, sudarytų prielaidas Konstitucinio Teismo sprendimus (nutarimus, išvadas) vertinti ne kaip viso Teismo, bet kaip vieno ar kelių teisėjų valios išraišką, o pačią šią valią – ne kaip teisinę, bet kaip politinę valią. Neatmestina ir tai, kad (inter alia dėl jau minėto kadenciją baigusių teisėjų socialinių garantijų fiktyvumo) tokia inovacija didintų riziką, kad teisėjai taptų „dėmesingesni“ vox populi.

 

Lietuviškasis teisėjo pranešėjo modelis nėra blogesnis už (jau minėtus) amerikietiškąjį ar vengriškąjį. Nors jis teikia daug mažiau galimybių „atsiskleisti“ pavieniam teisėjui, tačiau palyginti su amerikietiška ar vengriška alternatyvomis jis turi daug privalumų, kuriuos visus aptarti čia nėra galimybės. Tačiau galima paminėti vieną iš jų: teisėjo, kurio pozicija byloje sulaukia didžiausio kitų teisėjų palaikymo, paskyrimas teisėju pranešėju suponuotų tam tikrą a priori Teismo poziciją bylos, kuri dar tik turės būti nagrinėjama Teismo posėdyje, atžvilgiu. Žinoma, šį pavojų galima neutralizuoti pereinant prie praktikos, kad teisėjo pranešėjo funkcijų atlikimas baigiasi tada, kai Teismas išeina į pasitarimų kambarį rengti sprendimo (nutarimo, išvados), – po to Teismo baigiamąjį aktą byloje galėtų rengti tas teisėjas, kurio pozicija sulaukė didžiausio kolegų palaikymo. Tam reikėtų pakeisti atitinkamas Konstitucinio Teismo reglamento nuostatas, įtvirtinančias vieną iš dviejų (ar daugiau) galimų Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyto teisinio reguliavimo aiškinimo alternatyvų. Tačiau jei tai kada nors būtų svarstoma, būtina įvertinti ir tikėtinus neigiamus tokios inovacijos padarinius.

Bet kur kas svarbiau užtikrinti tai, kad teisėjas pranešėjas (taip pat ir bet kuris kitas teisėjas), nesutinkantis su Teismo daugumos pozicija ir ketinantis dėl teismo baigiamojo akto pareikšti atskirąją nuomonę, turėtų pakankamai laiko surašyti kokybišką atskirąją nuomonę. Ji neturi būti rašoma ceitnoto sąlygomis. Jos rašymas neturi sudaryti trikdžių Teismui nei toje, nei kitoje, galbūt jau nagrinėjamoje, byloje. Įstatymų leidėjas turėtų pripažinti, kad 2008 m. įvedant Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės institutą buvo padaryta rimta klaida: toks atskirosios nuomonės reglamentavimas, koks šiuo metu įtvirtintas Konstitucinio Teismo įstatyme, profanuoja šį iš esmės pažangų institutą ir sudaro prielaidas kompromituoti atskirąsias nuomones pareiškiančius teisėjus.

 

Vietoj pabaigos

Be Konstitucinio Teismo teisėjo atskirosios nuomonės instituto (taip nevykusiai įtvirtinto Konstitucinio Teismo įstatyme), Konstitucinio Teismo įstatyme nėra įtvirtinta jokių prielaidų „pašaliečiui“ suprasti, koks yra kurio teisėjo indėlis rengiant konkretų Teismo aktą, kokią poziciją vienas ar kitas teisėjas užėmė atitinkamo akto (ir rezoliucijos, ir argumentų, kuriais ji grindžiama) atžvilgiu. Kolegialus Teismo veikimas sprendžiant konstitucinės justicijos bylas yra ne trūkumas, bet privalumas.

Tačiau atidžiau stebintieji Konstitucinio Teismo teisėjų rotacijos procesą negali nepastebėti, kad stiprėja tendencija tą Teismo kolektyvizmą ardyti. Antai keičiantis trims teisėjams 2011 m. Seimo posėdžių salėje kiekvieno iš trijų pretendentų buvo klausiama (tiesiai ar užuolankomis), ar jis (jei bus paskirtas teisėju) linkęs keisti esamą oficialią Konstitucinio Teismo doktriną Bene svarbiausia publikacija Lietuvos oficialiosios konstitucinės doktrinos koregavimo klausimu yra: Egidijus Jarašiūnas, „Oficialios konstitucinės doktrinos koregavimo problemos“, 2009. Į ne taip giliai teisiškai argumentuotą „mažesnio rigidiškumo“ regimybę pretenduojantį, bet iš esmės ne alternatyvų, požiūrį žr. Gediminas Mesonis, Konstitucijos interpretavimo metodologiniai pagrindai, 3.3 poskyris. (be aiškesnių užuominų, kokią doktriną ir kodėl ją reikėtų keisti) ir ar pasirengęs reikšti atskirąją nuomonę būsimose bylose Žr. Lietuvos Respublikos Seimo VI (pavasario) sesijos vakarinio plenarinio posėdžio nr. 295 (2011 m. kovo 10 d.) stenograma. .

 
Grįžti