Straipsnis Komunikaciniai teisės žinoti ir laisvės informuoti aspektai

  • Bibliografinis aprašas: Gintaras Aleknonis, „Komunikaciniai teisės žinoti ir laisvės informuoti aspektai“, @eitis (lt), 2020, t. 1 472, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Gintaras Aleknonis, „Komunikaciniai teisės žinoti ir laisvės informuoti aspektai“, Socialinių mokslų studijos, 2010, t. 2, nr. 6, p. 7–21, ISSN 2029-2236.
  • Institucinė prieskyra: Mykolo Romerio universiteto Politikos ir vadybos fakulteto Politikos mokslų katedra.

Santrauka. Aptariant komunikacinius informavimo teisės aspektus, juos galima sieti su svarbiausiomis komunikacijos tyrimo tradicijomis – semiotika ir vadinamąja „proceso“ mokykla. Tai leistų skirti kiekybinius ir kokybinius informavimo laisvės principus bei kurti savotišką koordinačių sistemą, kurioje ir analizuojami bei vertinami bandymai riboti žiniasklaidos laisvę. Atrodo, kad, vadinamojoje idėjų rinkoje pasikliaujant kiekybiniais informacijos laisvės principais, sunyksta kokybinių visuomenės informavimo principų svarba, pažeidžiama trapi pusiausvyra tarp teisės žinoti bei laisvės informuoti. Todėl neišvengiamai kyla klausimas, kas idėjų rinkoje laiduos vartotojo teisę gauti kokybiškas žinias. Demokratinė tradicija smerkia bet kokius cenzūros bandymus. Ar kintantis žiniasklaidos vaidmuo ir vieta šiuolaikinėje visuomenėje nereikalauja plėsti žiniasklaidos laisvės sampratos, kalbėti ne tik apie žodžio, informavimo laisvę, bet ir apie teisės žinoti išsaugojimą? Kadangi praktikoje teisė žinoti dažniausiai yra pasyvi, o laisvė informuoti – aktyvi, visuomenės teisė žinoti dažnai individualizuojama iki atskiro asmens teisės, o laisvė informuoti, atvirkščiai, – dažniausiai institucionalizuojama iki grupinės, partinės, korporacinės ir pan. laisvės. Tokiame kontekste siūloma institucinės žiniasklaidos laisvės koncepcija remiasi silpnesniojo gynimo nuo stipresniojo prielaida. Straipsnyje žiniasklaidos kokybę ir viešąjį interesą siejant su teise žinoti siekiama parodyti, kad žiniasklaidos kokybė ir viešasis interesas demokratiniam visuomenės funkcionavimui yra ne mažiau svarbūs nei su laisve informuoti tiesiogiai siejamas pliuralizmas ir įvairovė. Pusiausvyros tarp teisės žinoti ir laisvės informuoti paieškos šiandien būtų viena opiausių visų pirma Vidurio ir Rytų Europoje kylančių visaverčio žiniasklaidos gyvavimo problemų.

Pagrindiniai žodžiai: komunikacija, žiniasklaida, žodžio laisvė, spaudos laisvė, demokratija, cenzūra, idėjų rinka.

 

Įvadas

Demokratinėje tradicijoje įvairiais laikais sukurtos žodžio ir žiniasklaidos laisvę laiduojančios teisės normos (pakaktų priminti 1787 m. JAV konstitucijos 1791 m. pirmąją pataisą 1st Amendment to The United States Constitution (1791): “Congress shall make no law respecting an establishment of religion, or prohibiting the free exercise thereof; or abridging the freedom of speech, or of the press; or the right of the people peaceably to assemble, and petition the Government.” arba 1992 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnį Lietuvos Respublikos Konstitucijos 25 straipsnis: „Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti. Žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai. Laisvė reikšti įsitikinimus ir skleisti informaciją nesuderinama su nusikalstamais veiksmais – tautinės, rasinės, religinės ar socialinės neapykantos, prievartos bei diskriminacijos kurstymu, šmeižtu ir dezinformacija. Pilietis turi teisę įstatymo nustatyta tvarka gauti valstybės įstaigų turimą informaciją apie jį.“ ), skirtingose erdvėse veikiantys įstatymai (nedidelės šalies Lietuvos, didžiosios pasaulio galybės JAV ar tarptautinėje erdvėje veikianti 1950 m. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnis numato: „1. Kiekvienas turi teisę laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus. Tai teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas, valdžios pareigūnų netrukdomam ir nepaisant valstybės sienų. Šis straipsnis neturi trukdyti valstybėms kelti reikalavimą licencijuoti radijo, televizijos ar kino įstaigas. 2. Naudojimasis šiomis laisvėmis, kadangi tai susiję su pareigomis bei atsakomybe, gali būti sąlygojamas tokių formalumų, sąlygų, apribojimų ar bausmių, kurias numato įstatymas ir kurios demokratinėje visuomenėje būtinos valstybės saugumo, teritorinio vientisumo ar viešosios tvarkos interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ir nusikaltimams, žmonių sveikatai bei moralei, taip pat kitų asmenų orumui ar teisėms apsaugoti, užkirsti kelią konfidencialios informacijos atskleidimui ar teisminės valdžios autoritetui ir nešališkumui garantuoti.“ ) didelėje pasaulio dalyje kuria tokią visuomeninę atmosferą, kurioje, atrodo, niekas nedrįsta abejoti žmogaus teise žinoti. Nedaug kas ryžtasi riboti galimybes skleisti žinias, t. y. kėsintis į laisvę informuoti. Tačiau įstatymų ginama žiniasklaidos laisvė dar nereiškia, kad cenzūra yra išnykusi, o siūlymai riboti žalingos, melagingos, nepadorios ir panašios informacijos skleidimą dažnai įgauna įstatymų formą. Prieštaringai vertinamą Lietuvos Respublikos nepilnamečių apsaugos nuo neigiamos informacijos poveikio įstatymą vetavo rezidentė, jį pataisyti paragino Europos Parlamentas. Kodėl įstatymas, be kita ko, ribojantis homoseksualumo idėjų sklaidą, vadinamas pažeidžiančiu žodžio laisvę, tačiau nekreipiame dėmesio į kai kurių Europos Sąjungos šalių draudimą neigti holokaustą? Musulmonams įžeidžių karikatūrų skelbimas Danijos spaudoje vadinamas spaudos laisvės raiška, o kaip atsakas Irane organizuojamas antisemitinių karikatūrų konkursas smerkiamas. Lietuvai šiame kontekste labiausiai rūpėtų nacizmo ir komunizmo nusikaltimų sulyginimas – nacių nusikaltimai visuotinai smerkiami, o komunistų žiaurumams neretai randama pateisinimų.

 

Kaip rašo suomių žiniasklaidos tyrinėtojas Karis Karppinenas,

nors tokios sąvokos kaip „žiniasklaidos kokybė“ ar „visuomenės interesas“ yra vis labiau ginčijamos, pliuralizmas ir įvairovė ne tik tapo neabejotinomis vertybėmis, bet ir yra keli iš nedaugelio politiškai korektiškų kriterijų, kuriais remiantis vertinama žiniasklaidos veikla ir reguliavimas Kari Karppinen, “Media and the paradoxes of pluralism,” p. 27. .

Žiniasklaidos kokybę ir viešąjį interesą siedami su teise žinoti siekiame parodyti, kad žiniasklaidos kokybė ir viešasis interesas demokratiniam visuomenės funkcionavimui yra ne mažiau svarbūs nei su laisve informuoti tiesiogiai siejamas pliuralizmas ir įvairovė. Pusiausvyros tarp teisės žinoti ir laisvės informuoti paieškos šiandien būtų viena opiausių visų pirma Vidurio ir Rytų Europoje kylančių visaverčio žiniasklaidos gyvavimo problemų.

 

1. Visuomenės informavimo teisės principai: kiekybiniai ir kokybiniai parametrai

Demokratinių šalių konstitucijose bei įstatymuose apibrėžiamos žodžio ir žiniasklaidos laisvės normos grindžiamos tais pačiais pamatiniais principais: 1) asmens teisių prioritetu prieš valstybę, 2) saviraiškos laisve, 3) teise į teisingą informaciją, 4) žalingos informacijos draudimu bei ribojimu, 5) atsakomybe, 6) nuomonių įvairove (pliuralizmu) Žr. Liudvika Meškauskaitė, Žiniasklaidos teisė: visuomenės informavimo teisė: teoriniai ir praktiniai aspektai, p. 34−35. . Vertindami iš komunikacijos pozicijų, šiuose teisės principuose galėtume įžvelgti dviejų svarbiausių komunikacijos minties mokyklų – vadinamosios „proceso“ ir semiotikos – atspindžius Komunikacijos teorijas galima labai įvairiai klasifikuoti. Čia naudotasi Johno Fiskes pasiūlyta koncepcija. Žr. John Fiske, Įvadas į komunikacijos studijas, 1998. .

Vadinamajai „proceso“ mokyklai priskiriamos teorijos dėmesį sutelkia į pranešimų perdavimo klausimus. Siuntėjas, gavėjas, kanalas, pranešimas, kodavimas ar triukšmas yra svarbiausios šios mokyklos kategorijos, kuriomis remiantis pirmiausia sprendžiamos komunikacijos našumo, tikslumo ir veiksmingumo problemos. Vienas iš bene pamatinės proceso mokyklos teorijos – matematinės komunikacijos – pradininkų Claude’as Shannonas apie komunikacijos prasminį metmenį užsimena trumpai: „Dažnai žinia turi ir prasmę Claude Elwood Shannon, “A Mathematical Theory of Communication,” 1948. . Praėjusio šimtmečio viduryje Shannono ir Warreno Weaverio sukurtas komunikacijos modelis yra naujesnis už daugelį žiniasklaidos laisvę laiduojančių įstatymų. Į komunikaciją žvelgiantis kaip į nuoseklų, negrįžtamą ir iš dalies vienakryptį procesą toks modelis atrodytų idealiai tiktų apibendrintoms situacijoms, kurias nekonkretizuodami ir turėtų nusakyti visuomenės informavimą reglamentuojantys įstatymai.

 

Nekeldamos informacijos ir realybės atitikties klausimo, proceso mokyklos nuošalyje palieka tiesos problemą. Iš pirmo žvilgsnio tai neblogai dera su dalimi visuomenės informavimo teisės principų. Jeigu teigiame asmens teisių prioritetą prieš valstybę, įstatymui neturėtų būti svarbu, kiek piliečio skelbiama nuomonė yra teisinga, ar atitinka visuomenės interesus. Taip įtvirtinama vadinamoji idėjų rinka, ginamas saviraiškos laisvės principas bei galimybės puoselėti nuomonių įvairovę. Visuomenės informavimo teisės principuose (1, 2, 6), pabrėžiančiuose silpnesnių šaltinių skleidžiamų nuomonių prioritetą prieš stiprių šaltinių skelbiamas žinias, raginama sulyginti informacijos sklaidos sąlygas ir laiduoti sklandų kuo įvairiausių pranešimų perdavimą. Tai galėtume vadinti kiekybiniais informacijos perdavimą reglamentuojančiais principais, kuriais siekiama plėsti informacijos srautą. Šie principai neturi tvardomojo ar represinio potencialo, jais pirmiausia ir grindžiama visa šimtmečius besitęsianti kova už žodžio ir spaudos laisvę. Tokie principai yra skaidrūs, sunkiai pasiduoda politinei manipuliacijai, jais remiantis nesunku įrodyti žodžio ar spaudos laisvės suvaržymus.

Kitus tris visuomenės informavimo teisės principus (3, 4, 5), kuriais akcentuojama teisė į teisingą informaciją, kalbama apie žalingos informacijos draudimą bei ribojimą ir užsimenama apie atsakomybę už skleidžiamas žinias, galėtume vadinti kokybiniais. Šiais principais pabrėžiami informacijos turinio dalykai sietini su pranešimų teisingumu, objektyvumu. Tai prasmės klausimai, kuriuos nagrinėja semiotikos tradicija besiremiančios komunikacijos teorijos.

 

Kokybiniuose (arba prasmės) visuomenės informavimo teisės principuose slypi potencialios laisvės suvaržymo ir piktnaudžiavimo galimybės. Įrodinėjant, kad tiesa yra tiesa, kad laisvai galima skleisti tik teisingas žinias, ar spekuliuojant galimu informacijos poveikiu nesunku pateisinti cenzūrą bei kitokias represijas. Teorijoje kokybiniai principai abejonių nekelia, tačiau praktiniu jų taikymu dažnai linkstama abejoti. Toks skeptiškas požiūris į kokybinius visuomenės informavimo teisės principus Vakarų demokratijos raidoje remiasi Johno Stuarto Mill’o tradicija. Vertėtų prisiminti klasika tapusius šio mąstytojo argumentus, kodėl nedera cenzūruoti, nes 1) cenzūruojama nuomonė gali būti teisinga, 2) net jeigu nuomonė neteisinga, ji gali būti iš dalies teisinga, 3) net jeigu nuomonė neteisinga, ji gali sutrukdyti teisingai nuomonei tapti dogma, 4) teisingos nuomonės, tapusios dogma, nebetenka prasmės Žr. John Stuart Mill, Apie laisvę, p. 92. .

Skirdami kokybinius ir kiekybinius visuomenės informavimo teisės principus, įgyjame savotišką koordinačių sistemą, suteikiančią naujų galimybių analizuoti ir vertinti net demokratiškiausiose ir liberaliausiose visuomenėse kylančius norus riboti žiniasklaidos laisvę ir padėti skirti reglamentavimą nuo suvaržymų. Kaip taikliai pažymi filosofas Alvydas Jokubaitis, „politinę valdžią pradėjus grįsti žmogaus teisėmis buvo stipriai pažeisti jos ryšiai su dorove“ Alvydas Jokubaitis, Politika be vertybių, p. 130. . Bandymuose reglamentuoti žiniasklaidą dažniausiai būtent ir slypi vidinis prieštaravimas tarp laisvės ir dorovės.

 

2. Kiekybės ir kokybės santykis idėjų rinkoje

Kiekybinių visuomenės informavimo teisės principų taikymas praktikoje grindžiamas prielaida, kad veikia vadinamoji idėjų rinka, kurioje piliečiai patys atsirenka, kam pritaria, ko jiems reikia, kas naudinga. Rinkoje vartotojo interesas esąs geriausias kokybės rodiklis. Žinoma, pasitaiko ir klaidų, tačiau laikui bėgant jos ištaisomos.

Tiesioginės idėjų ir finansų rinkų paralelės nebūtų visiškai tikslios. Tačiau XXI a. pradžios pasaulio finansų ir ūkio krizės jei nepakirto pasitikėjimo rinkos galia, tai bent sukėlė rimtų abejonių moderniais finansiniais instrumentais, sudėtingomis fondų struktūromis, reitingavimo objektyvumu, naują prasmę įgavo rinkos reguliavimas. Krizės patirtis liudytų, kad finansų rinkose pasitikint vien kiekybiniais kriterijais galima nueiti pragaištingu keliu, o įvairiais rodikliais (pavyzdžiui, kredito reitingais) būna sėkmingai maskuojamas finansinis neįgalumas, o gal net paprastos apgavystės.

Idėjų rinkos šalininkai tokias finansų rinkų stebėtojų diskusijas turėtų vertinti labai atsargiai. Šiuolaikiniai finansiniai mechanizmai eiliniam piliečiui gali būti sunkiai suprantami, o juose slypintys rizikos pavojai nesuvokiami. Idėjų rinkoje esą kitaip – kiekvienas asmeniškai vertiname mums priimtinas ar nepriimtinas mintis, ir kiekvienas pilietis turi prigimtinę teisę vertinti idėjų bei informacijos „kokybę“. Tačiau krizes išgyvena ne tik finansų rinkos. Idėjų rinkose taip pat gali būti kuriami įmantrūs informacijos instrumentai, finansines piramides primenančios struktūros, kurios dvasios vargetomis paverčia šimtus tūkstančių žmonių. Finansų rinkų kritimas neša milžiniškus medžiaginius nuostolius, už idėjų rinkų žlugimą tenka mokėti ir milijonais žmonių gyvybių.

 

XX a. civilizacijos sunkiai išgyventas nacizmo ar komunizmo pamokas galėtume vadinti idėjų rinkų bankrotais, kurie tik dar kartą liudija, kokią didelę įtaką informacijos sklaida gali turėti visuomenei. Žodžio laisvę nesunku paversti vergovės kūrimo įrankiu. Žinoma, tuo nederėtų teisinti žodžio ir žiniasklaidos laisvių varžymų, tačiau šiandieninė propagandos plėtra ir viešųjų ryšių tobulėjimas, vadinamųjų juodųjų technologijų įtaka demokratinėms institucijoms verčia naujai pažvelgti į kokybinius visuomenės informavimo teisės principus ir klausti, kiek galima toleruoti žalingas idėjas bei nekokybiškos informacijos sklaidą.

Ieškodami atsakymo į šį klausimą, atsiribokime nuo politinių idėjų sklaidos ir palyginkime narkotikų, alkoholio ir tabako „idėjas“, kurių žala žmogui neturėtų kelti abejonių. Narkotikų „idėjų sklaida“ daugelyje pasaulio šalių nėra toleruojama, nors požiūris į prekybą narkotikais ir skiriasi Alkoholio ir tabako „idėjų sklaidos“ teisinė reglamentacija gerokai įvairesnė ir geografine, ir laiko prasme. Pavyzdžiui, Lietuvoje tabako „idėjų sklaida“ per pastaruosius du dešimtmečius išgyveno ir savotišką „aukso amžių“, kai buvo praktiškai nereguliuojama, ir dabartinį gana griežtų ir vis griežtėjančių ribojimų tarpsnį. Alkoholio „idėjų sklaida“ Lietuvoje varžoma gerokai lėčiau, jis diversifikuojamas (stiprūs ir lengvi gėrimai), aktyviai siejamas su tautine tapatybe, tradicijomis ir populiariausiomis sporto šakomis. Narkotikų, tabako ir alkoholio „idėjos“ vienodai žalingos, tačiau pakantumas joms konkrečioje situacijoje skiriasi. Atsakymą į klausimą, kiek toleruoti, dažniausiai lemia šalies tradicijos, politinė-visuomeninė situacija, svarūs gali būti ir subjektyvūs veiksniai, pavyzdžiui, interesų grupių sutelktumas, jų gebėjimas daryti įtaką politiniams procesams.

 

Lietuvoje aptariant alkoholio reklamą ribojančius įstatymus įsiplieskusiose diskusijose vis mėginama aiškintis, ar reklamos ribojimai nepažeis vartotojų teisės gauti informaciją apie produktą (t. y. alkoholį) Žr. Aurelijus Veryga, „Ar visiškas alkoholio reklamos draudimas pažeistų vartotojų interesus?“, 2009. . Manytume, kad jau pats tokių klausimų kėlimas, kad ir netiesioginis bandymas komercinę reklamą įpinti į žiniasklaidos laisvės problematiką, rodo, kad idėjų (panašiai kaip ir finansų) rinkose skaidrumas nėra tapęs vertybe. Verslas ieško sau palankiausių sprendimų, tačiau pastangos sumenkinti kokybinius visuomenės informavimo teisės parametrus ar net apskritai eliminuoti prasminį idėjų vertinimą kelia abejonių Lietuvos idėjų rinkos sveikumu. Kokybiniai informacijos vertinimo kriterijai sunkiai atsiranda. Reiktų ieškoti būdų, kaip juos puoselėti, o ne bandyti kiekybiniais kriterijais išstumti kokybinius ir apskritai abejoti kokybinių kriterijų pagrįstumu.

Kokybinių kriterijų oponentai turi svarų argumentą – institucionalizavus prasminę informacijos kontrolę gali būti ne tik ribojama vertingos informacijos sklaida, bet ir apskritai užkirstas kelias naujų idėjų ar sklaidos kanalų atsiradimui. Bet nereikėtų pamiršti, kad vadinamosios idėjų rinkos šiandien tapo sudėtingomis struktūromis: žiniasklaidos imperijos savo mastais nenusileidžia painiausiems finansų ir verslo dariniams, su kuriais dažnai yra susipynusios. Turėdamas savo informacijos sklaidos infrastruktūrą kiekvienas laikraštis, žurnalas, radijo ar televizijos kanalas kiekybiškai bus pranašesnis už atskiro individo balsą. Tokiu atveju kokybiniai informacijos perdavimą reglamentuojantys principai užgožiami ir netenka prasmės, teoriškai nyksta tiesos, teisingumo, informacijos atitikties realybei kriterijai. Minėtieji J. S. Mill‘o argumentai prieš cenzūrą iš dalies praranda svarbą, nes galingi, viską užgožiantys informacijos srautai sėkmingai pakeičia cenzorių.

 

Netylant kalboms apie informacinę visuomenę, pamirštama elementari tiesa, kad žinios, informacija visais laikais buvo paklausi prekė, kurią įgyjant bei platinant tikėtasi gauti naudos. Masiškai skleidžiama informacija yra ypatinga prekė, kurios savitumą bei svarbą demokratijai visada ir stengiasi pabrėžti žiniasklaida. Tačiau prekės gamintojų nederėtų tapatinti su pačia preke ir vien todėl gamintojui ar platintojui suteikti privilegijų ar ypatingą statusą. Šiandien žiniasklaida nėra vargšė pastumdėlė, bet įtakinga ir galinga visuomenės ir valstybės gyvenimo dalyvė, dažnai monopolizuojanti informacijos rinką, vaidinanti savarankišką politinį vaidmenį, turinti sunkiai išmatuojamą įtaką ir bent jau Lietuvoje dažniau reikalaujanti sau privilegijų, o ne teisių. Dauguma žiniasklaidos priemonių yra pasiryžusios besąlygiškai ginti savo teisę gauti ir skleisti informaciją. Natūraliai kyla klausimai: kur prasideda ir kur baigiasi tokios žiniasklaidos laisvės gynybos ribos, kaip atskirti piliečių teisių apsaugą nuo verslo ir politinių interesų iškėlimo virš kitų asmenų laisvės? Demokratinėje visuomenėje žiniasklaida pati imasi propagandos ar viešųjų ryšių skleidžiamo žinių srauto „cenzūros“. Laisva žiniasklaida naudojasi teise ir privilegija vadovautis skaitytojo ar žiūrovo interesais ir spręsti, ką skelbti. Šiandien išsitrinant riboms tarp žiniasklaidos, propagandos ir viešųjų ryšių, toks apsisprendimas tampa vis sudėtingesnis.

 

3. Vartotojo interesas

Informacijos vartotojai (t. y. faktiškai visi piliečiai) turi teisę žinoti, susipažinti su visa rinkoje kuriama ir platinama informacija. „Visa įmanoma informacija“ apimtų ne tik faktus, interpretacijas, komentarus, bet ir paskalas, sąmoningą ar nesąmoningą melą, dezinformaciją… Kiekvienas informacijos vartotojas paliekamas jo paties laisvai valiai, o informacijos skleidėjai lyg ir turėtų vadovautis rinkos dalyvių skoniu – vieniems vartotojams reikia išgryninto kokybiško produkto (patikrintų faktų), kitus patenkina nekokybiška informacija (kurią kartais gali būti sunku atskirti nuo išmonės ar fantazijų), treti (ne)sąmoningai ieško vien informacijos surogato.

Informacijos rinka praktiškai yra begalinė, prasidedanti žiniomis apie orą (tikslūs pranešimai apie praūžusias audras ir ne visada pasiteisinančios prognozės), per žvaigždžių ar vadinamųjų žvaigždžių nereikšmingus nuotykius, gaisrus ir kitokias nelaimes nusitęsianti iki specifinės ekonomikos analizės ar rimtų politinių pranešimų ir komentarų. Į šią žinių rinką lygiomis teisėmis tektų įtraukti ir horoskopus, pranašystes ar net gana naują „žinių“ atmainą – išgalvotas naujienas bei kitus panašaus pobūdžio pranešimus. Nenuostabu, kad iš tokios begalinės ir globalios informacijos rinkos kiekvienas vartotojas gali paimti tik nedidelę dalelę, o jo pasirinkimą dažniau lemia ne natūralūs norai, bet rinkos pasiūla. Informacijos skleidėjas faktiškai pats formuoja rinką, teikia žinias ir atlieka pirminę atranką, taip darydamas įtaką vartotojo skoniui bei informaciniams poreikiams. Modernėjančios informacijos skleidimo priemonės laisvę informuoti pavertė pirmine ir toliau ši sklaidos laisvė plečiasi, dažnai užgoždama teisę žinoti. Informavimo laisvės stiprinimas savaime nereiškia, kad tvirtėja ir teisė žinoti. Vartotojo teisė rinktis kuo toliau, tuo labiau darosi panaši į iliuziją.

 

Tokia demokratiška informacijos skleidimo priemonė kaip pasaulinis kompiuterių tinklas internetas ne tik plečia galimybes skleisti informaciją, bet ir kuria iliuziją, kad kiekvienas gali kalbėti pasaulinei auditorijai. Šiandien savo informacijos kanalui internete (dažniausiai asmeninei svetainei, tinklaraščiui ar pan.) susikurti reikia daug mažiau lėšų, nei savo popieriniam laikraščiui, radijo ar televizijos studijai įsteigti. Tačiau ar internetas lygiai taip pat stiprina ir teisę žinoti? Informacijos atrinkėjo vaidmuo internete gal net svarbesnis negu tradiciniuose žiniasklaidos kanaluose, tik labiau užslėptas. Pasauliniame kompiuterių tinkle savotiškais informacijos vartais tampa paieškų sistemos: niekas neperžiūri visų tūkstančių ar milijonų elektroninės paieškos rezultatų – dėmesį patraukia tik pirmieji keli rezultatų puslapiai. Interneto paieškų bendrovės didžiuojasi sudėtingais duomenų rikiavimo algoritmais. Pirminę interneto paieškos sistemos „Google“ sėkmę lėmė vartotojui patogus ir jo norus atspėjantis rezultatų pateikimas. Šiandien kuriami įvairūs mechanizmai, kurie sudaro galimybes „saviems“ puslapiams dirbtinai gauti aukštesnius reitingus ir taip patekti į geresnę vietą paieškos rezultatų suvestinėje.

Tačiau ir pačioms paieškos sistemoms ne visada pavyksta išlaikyti technologinį neutralumą, tenka nusileisti politiniam spaudimui. Pavyzdys galėtų būti „Google“ santykiai su Kinijos valdžia, kai didžiausia interneto paieškų bendrovė sutiko cenzūruoti paieškų rezultatus Žr. BBC News, “Google Censors Itself for China,” 2006. . Pekino reikalavimu su Tibeto laisvės sąjūdžiu ir jo vadovu Dalai Lama ar Falun Gongo veikla susijusi informacija visada pateikiama paskutiniuose paieškos rezultatų puslapiuose ar apskritai iš jų dingsta. Žinių pateikimo hierarchija interneto paieškos sistemose tampa vienu svarbiausių įrankių, kuris laisvę informuoti gali paversti labai subjektyvia. Laisvę informuoti suprasdami kaip informacijos skleidėjui suteikiamas galimybes be jokių kokybės apribojimų platinti praktiškai bet kokią informaciją, masinėms visuomenės informavimo priemonėms ne tik suteikiame beribį pasitikėjimo kreditą, bet žinių skleidėjai įgyja ir plačias galimybes manipuliuoti kiekvieno žmogaus noru žinoti.

 

Žinių sklaida remiasi materialiniu pagrindu ir idėjų rinka dažnai neskiriama nuo informacijos priemonių rinkos. Neišvesdami aiškių ribų tarp šių dviejų rinkų rizikuojame ypatingus žodžio laisvės principus taikyti kasdieniam verslui. Taip laisvę informuoti nesunku paversti laisve gauti pelną. Dar daugiau – dviejų rinkų sutapatinimas padeda sėkmingai pridengti žiniasklaidos piktnaudžiavimą informacijos poreikiais. Kai visuomenei trūksta informacijos, formuojasi savotiškas informacijos vakuumas Išsamiau žr. Gintaras Aleknonis, „Informacijos vakuumas Lietuvos žiniasklaidoje“, 2006. , kurį lengviausia užpildyti pigiomis žiniomis – veikia tradicinės rinkos dėsniai, deficito sąlygomis klesti prastų prekių (šiuo atveju – informacijos) gamintojai. Kai informacijos instinktas pajungiamas vien rinkos poreikiams, dar labiau išryškėja konfliktas tarp rinkos esą garantuojamos laisvės informuoti ir tai rinkai visiškai nerūpinčios asmens teisės žinoti.

Dažnai pamirštamas ir kitas problemiškas informacijos rinkos bruožas: žinių sklaidai skirtais kanalais plinta ir pramogos, pasilinksminimai, religinės, dorovinės ir kitokio pobūdžio idėjos. Išgryninti informacijos sklaidos kanalai galėtų egzistuoti tik teoriniuose modeliuose. Paradoksalu, tačiau informacijos kanalo operatoriams gali atrodyti, kad visuomenei visiškai natūraliai greta su žiniomis teikiama ir pramoga, tačiau vartotojas visą informacijos srautą suvoks vien kaip žinią. Sunku pasakyti, ar tuo pačiu kanalu vartotoją pasiekiantys informaciniai ir pramoginiai srautai sąmoningai maišomi, ar tai tik suvokėjo problema, kai televizijos ekrane pateiktos išgalvotos žinios ar humoristinė laida suvokiamos kaip realaus gyvenimo atspindys, o muilo operos serialas tampa galimybe formuoti visuomenės nuomonę. Čia vertėtų prisiminti sovietmečio patirtį, pavyzdžiui, ano meto animacinius filmus vaikams, kuriuose į kultūrinį, pramoginį srautą buvo sąmoningai įpinamas didžiulis ideologinis krūvis. Kai šiandien įvairūs televizijos kanalai vėl rodo tuos pačius filmukus, daugelis žiūrovų ideologinio krūvio nė nebepastebi. To nemato ir jaunoji žurnalistų karta, mėgstanti ištraukas iš populiarių filmukų ar filmų panaudoti vadinamųjų „publicistinių“ laidų montažui.

 

Šiandien į Lietuvos informacijos rinką vėl beldžiasi „žmogus iš gatvės“. Paprasto žmogaus (dažniausiai darbininko ar kolūkiečio) pasisakymai buvo populiarūs ir sovietmečio žiniasklaidoje kaip oficialiosios nuomonės stiprinimas. Prisiminkime tarptautinių krizių ar šiaip partijos organizuojamų vajų metu laikraščiuose skelbiamus darbo žmonių laiškus, vieningai atspindinčius vieną, teisingą nuomonę. Dabar televizijos reportažuose atsirandančia „liaudies nuomone“ bandoma pakeisti eksperto vertinimus. Pensininkės komentaras apie pensijų mažinimą, melžėjos pieno kainos pokyčių vertinimai ir panašūs pasisakymai gali būti emociškai paveikūs, bet tai yra iliustracinė medžiaga, negalinti pakeisti specialisto įžvalgų. „Žmogus iš gatvės“ žiniasklaidą paverčia Hyde parko vadinamuoju „Kalbėtojų kampu“ James Curran, “Crisis of Public Communication: A Reappraisal,” p. 195. , tai dar vienas požymis, liudijantis vis stiprėjančią tikros informacijos pakeitimo tariamomis (arba užsakovui reikalingomis) žiniomis tendenciją. Gatvėje visada galima surasti žmogų, kuris tikrai nuoširdžiai pakomentuos „taip, kaip reikia“.

 

Informavimo laisvės išbandymu tampa ir elementarus žinios įrėminimas. Pavyzdys galėtų būti naujienų agentūros BNS žinutė, pavadinta „Dauguma gyventojų mano, kad reikėtų paskelbti buvusių KGB bendradarbių pavardes – apklausa“, kurią perspausdino trys dažniausiai lankomos Lietuvos interneto žiniasklaidos svetainės „Delfi.lt“, „Lrytas.lt“ ir „Alfa.lt“. Redaguotas tik pavadinimas. „Alfa.lt“ pakeitimai buvo minimalūs: išbrauktas žodis „apklausa“ Žr. Baltic News Service (BNS), „Dauguma gyventojų mano, kad reikėtų paskelbti buvusių KGB bendradarbių pavardes“, 2009. . „Delfi.lt“ pavadinimo redagavimas jau įgauna prasminių niuansų, vietoj originale vartotos tariamosios nuosakos (reikėtų) atsiranda paliepimas (reikia) Žr. Baltic News Service (BNS), „Apklausa: reikia skelbti buvusių KGB bendradarbių pavardes“, 2009. . Toliausiai nueina „Lrytas.lt“ pareikšdamas, kad „Gyventojai mano, kad būtina demaskuoti buvusius KGB bendradarbius“ Baltic News Service (BNS), „Gyventojai mano, kad būtina demaskuoti buvusius KGB bendradarbius“, 2009. . Čia vietoj neutralios „apklausos“ atsiranda „gyventojai mano“, vietoj originalaus „reikėtų“ – „būtina“, „paskelbti“ virsta „demaskuoti“. Kokios galėtų būti tokio aktyvaus žiniasklaidos pranešimų įrėminimo priežastys? Ar vien tingumas skatina nekeisti originalaus žinutės pavadinimo? O gal „paskelbimą“ keičiant „demaskavimu“ siekiama politinių tikslų? Neatmestinas ir noras kurti sensacijas, tikint, kad taip lengviausia prasibrauti prie skaitytojo ar žiūrovo. Nė vienas iš šių informacijos skleidėjų siekių nėra nusikalstamas, bet ar taip nėra pažeidžiami teisėti vartotojo lūkesčiai – žinoti tai, kas reikšminga, kas iš tikrųjų svarbu.

 

Harmoningoje visuomenėje rimtesnių prieštaravimų tarp teisės žinoti ir laisvės informuoti nekiltų. Žinios laisvai teikiamos vartotojui, o vartotojas turi teisę rinktis. Problema, kad informacijos srautai yra begaliniai, o šiuolaikinė informacijos rinka kuriama ne pateikiant žinias, bet ribojant žinių patekimą į visuomenės dėmesio lauką. Atrankos kriterijų iškraipymas ar subjektyvus interpretavimas smulkmeną paverčia įvykiu, žinia. Į spaudos puslapius ar eterį patekusi informacija dažniausiai jau nebevertinama kritiškai ir priimama kaip tikra. Taip informavimo laisvė nesunkiai tampa socialine problema, o tarptautiniame gyvenime tokia žinių transformacija grindžiamos informacinių konfliktų ir karų strategijos.

Kadangi darome prielaidą, kad informacinėje erdvėje žinių visada pakanka, žmogaus teisė žinoti turėtų būti traktuojama kaip teisė gauti kokybišką, t. y. jam reikalingą, informaciją. Laisvė skleisti informaciją yra verslo teisė nevaržyti galimybių parduoti kiek galima didesnį kiekį žinių. Informacijos rinkoje žinių kiekybė nelaiduoja kokybės, todėl informacijos kiekybės ir kiekybės santykis tampa konfliktiškas.

 

4. Institucinė žiniasklaidos laisvė

Kiekybiniai informacijos perdavimą reglamentuojantys principai užgožia kokybinius ne tik todėl, kad pirmieji yra aiškesni, lengviau ir skaidriau vertinami. Kiekybiniai principai ir vertinimo kriterijai žiniasklaidai yra parankesni, atsiribodama nuo perduodamos informacijos turinio, pranešimų teisingumą ir objektyvumą paversdama teorine etikos problema, vengdama nagrinėti savo poveikį auditorijai, žiniasklaida bando atsikratyti atsakomybės. Brandžioje demokratijoje pilietinė visuomenė dažniausiai sugeba amortizuoti žiniasklaidos savavaldžiavimą, pereinamuoju laikotarpiu tai gali būti sunkiai sprendžiama problema. Kai nuo žiniasklaidos tenka ginti paprastą žmogų (ar visuomenės interesą) ir tai gynybai bandoma suteikti sisteminį pobūdį, visada iškyla (tikra ar menama) grėsmė žodžio laisvei. Tačiau nederėtų pamiršti, kad žiniasklaidos laisvė tėra instrumentinis gėris. Pasak Judith Lichtenberg,

kitaip nei žodžio laisvė, kuriai mūsų įsipareigojimai kai kuriais aspektais turėtų būti besąlygiški, spaudos laisvė turėtų priklausyti nuo to, kiek ta žiniasklaida skatina tam tikras vertybes, kurios ypatingai svarbios raiškos laisvei apskritai. Judith Lichtenberg, “Foundations and Limits of Freedom of the Press,” p. 104.
 

Mintis, kad individo žodžio laisvė ir žiniasklaidos laisvė gali būti skirtingi dalykai ir jiems reiktų taikyti skirtingus kriterijus, gali atrodyti reakcinga, priimama kaip noras pažeminti ir sumenkinti spaudą. Žiniasklaidoje panašūs siūlymai visada sulauks neigiamos reakcijos, tačiau vertėtų pagalvoti apie tokią sąvoką kaip institucinė žiniasklaidos laisvė, kuri bent teorinėje plotmėje padėtų vaduotis iš tiesmuko, nors teisiškai ir argumentuoto viešosios komunikacijos įstūmimo į Shannono ir Weaverio komunikacijos modelį bei kiekybinių informacijos perdavimą reglamentuojančių principų sureikšminimo. Praktikoje teisė žinoti dažniausiai esti pasyvi, o laisvė informuoti – aktyvi. Visuomenės teisė žinoti dažnai individualizuojama iki atskiro asmens teisės, o laisvė informuoti, atvirkščiai, – dažniausiai institucionalizuojama iki grupinės, partinės, korporacinės ir pan. laisvės. Institucinės žiniasklaidos laisvės išskyrimas remiasi silpnesniojo gynimo nuo stipresniojo prielaida.

Žiniasklaidos vieta ir svarba visuomenės gyvenime nuolat kinta. Pastarųjų dviejų dešimtmečių Lietuvos žiniasklaidos pokyčiai ypač ryškūs: partinių leidinių griūtis, privatinimo vajus, naujų leidinių atsiradimas, bulvarinės žiniasklaidos suklestėjimas. Per tuos du dešimtmečius sukurta visiškai nauja radijo ir televizijos stočių sistema, iš esmės pakito žurnalisto socialinė padėtis. Daugelį pokyčių Lietuvoje tektų sieti su nepriklausomos valstybės atkūrimu ir demokratijos plėtra. Tačiau visame pasaulyje vykstančius ne tik techninius žiniasklaidos pokyčius J. Lichtenberg apibendrina taip:

Tradiciškai spauda buvo suvokiama kaip politinės scenos stebėtoja, idealiai – kaip neutrali stebėtoja. […] Šiandien spauda, visų pirma masinė, yra vienas svarbiausių politinės scenos aktorių, galinčių kurti ir naikinti politines karjeras bei problemas. Judith Lichtenberg, “Foundations and Limits of Freedom of the Press,” p. 1.
 

Šiandien žiniasklaida monopolizavo politinės komunikacijos lauką. Pasak politologo ir buvusio Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus patarėjo Lauro Bielinio,

žiniasklaida yra bene vienintelė tarpininkė tarp politiko ir visuomenės, ji organizuoja intensyvų ir masinį politiko bendravimą su piliečiais bei rinkėjais. […] Susipykti su žiniasklaida tolygu susipykti su savimi. Lauras Bielinis, „Trumpas pradžiamokslis būsimiems Seimo pirmininkams“, 2009.

Nuo tokio žiniasklaidos įtakos pripažinimo netoli iki žiniasklaidos įterpimo ar įsiterpimo į tradicines valdžios struktūras. Jeigu valstybę sutapatintume su valdžia ir prisimintume ne tik pagyrūnišką, bet ir ganėtinai tikrovišką pasakymą, kad žiniasklaida yra ketvirtoji valdžia (po įstatymų leidybos, vykdomosios bei teisminės valdžios) matytume, kad šiandien ta ketvirtoji valdžia netenka savo moralinio išskirtinumo.

Pajutusi galią žiniasklaida noriai džiaugiasi savo įtaka vadinamajai valdžios darbotvarkei. Kaip rodo lyginamieji tyrimai, Lietuvos politikai labiau nei jų kolegos iš kitų Vidurio ir Rytų Europos šalių yra linkę pasiduoti žiniasklaidos diktatui – žiniasklaidos indėlis į mūsų Vyriausybės darbotvarkę didžiausias Žr. Alina Mungiu-Pippidi, “How Media and Politics Shape Each Other in the New Europe,” p. 97. . Galbūt toks, kitų Vidurio ir Rytų Europos valstybių fone kraštutinis, Lietuvos valdžios sekimas paskui žiniasklaidą nėra vienpusis. Pripažinusi nemenką žiniasklaidos įtaką valdžia patiki nauda, kurią teikia įvairūs užkulisiniai žiniasklaidos veikimo mechanizmai.

 

Pavyzdys galėtų būti valdžios finansuojami straipsniai, kai ministerijos, savivaldybės bei kitos valdžios įstaigos sudaro vadinamąsias informavimo sutartis ir taip įgyja galimybę skelbti sau palankius pranešimus. Iki šiol į tokį žiniasklaidos papirkinėjimą ne viena Lietuvos vyriausybė žvelgė atlaidžiai, tikino, kad straipsnių pirkimas yra neišvengiama informacinės valdžios politikos dalis.

Kiekviena ministerija ir Vyriausybė apskritai turi teisę informuoti žiniasklaidą ir visuomenę per žiniasklaidą apie tai, kokius priima sprendimus. Tai mes tą ir darome. Neabejoju, kad mes rasime sprendimus juo labiau, jei tokių problemų atsiranda ties viešųjų ir privačių interesų pažeidimo riba, –

gindamas 2007 m. vasarą už valstybės lėšas besireklamavusią žemės ūkio ministrę Kazimirą Prunskienę sakė anuometinis premjeras Gediminas Kirkilas „G. Kirkilas gina valdininkų teisę pirkti plotus spaudoje“, 2009. .

Ar tokius ne tik Lietuvoje ryškėjančius procesus galėtume vadinti organizaciniu valdžios ir laisvos žiniasklaidos suartėjimu? Nuosekliai laikydamiesi valdžių atskyrimo principo, į ketvirtosios valdžios suartėjimą su bet kuria valdžios šaka turėtume žvelgti su išankstiniu įtarumu. Todėl informacinės erdvės pirkimą tektų laikyti labai rimtu žiniasklaidos laisvės pažeidimu, kėsinimusi į demokratinę visuomenės sanklodą, o ne vien rafinuota žurnalistų papirkinėjimo forma. Baugu, kad šis procesas dažniausiai vyksta per verslo darinius, kurie turi savų interesų. Žiniasklaida, būdama verslo imperijų dalimi, tampa savo šeimininkų interesų gynėja ir faktiškai netenka piliečių balso teisės. Kai nebeveikia ir jokie žiniasklaidos savikontrolės mechanizmai, institucinės žiniasklaidos laisvės koncepcija galėtų tapti aktyviu veiksniu, visuomenės informavimo priemonėms primenančiu elementarius vartotojų reikalavimus.