Studija „Kultūrinės atminties“ ir „komunikacinės atminties“ diskursai kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstai

  • Bibliografinis aprašas: Nerijus Brazauskas, „Kultūrinės atminties“ ir „komunikacinės atminties“ diskursai kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstai“, @eitis (lt), 2020, t. 1 546, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Nerijus Brazauskas, „Kultūrinės atminties“ ir „komunikacinės atminties“ diskursai kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstai“, Lituanistica, 2016, t. 62, nr. 3 (105), p. 201–230, ISSN 0235-716X.
  • Institucinė prieskyra: Šiaulių universiteto Lietuvių kalbotyros, literatūros ir komunikacijos katedra.

Santrauka. Straipsnyje tiriami kultūrinės atminties ir komunikacinės atminties diskursai kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstai, remiantis Jano Assmanno ir Maurice’o Halbwachso kolektyvinės atminties koncepcijomis, Renate’os Lachmann intertekstualumo samprata. Nagrinėjami pagrindiniai Katiliškio kūriniai, rašyti nuo 1931 m. iki 1975 m. imtinai. Žagarės miesto gyventojo kolektyvinės atminties diskursas yra pagrindinis ankstyvosios poetinės kūrybos intertekstas. Novelių ir apsakymų rinkiniuose intertekstiškai dominuoja komunikacinės atminties diskursas, kurį istoriniai įvykiai vėliau pavertė istorinės atminties diskursu. Katiliškio sukurti romanai analizuojami kolektyvinės, individualios ir asmeninės tapatybės aspektais. Tyrimas atskleidžia, kad kultūrinės atminties diskursas Katiliškio kūryboje yra intertekstas, aktualizuojantis ne tik kultūros atmintį, bet ir istorijos diskursą. Komunikacinės atminties diskursas meniniuose tekstuose yra autoriaus biografijos intertekstas. Minėtos atmintys literatūros kūriniuose yra intertekstai, konstruojantys atminties diskursą.

Pagrindiniai žodžiai: kultūrinė atmintis, komunikacinė atmintis, literatūra, istorija, Marius Katiliškis.

 

Įvadas

Šio straipsnio tikslas yra ištirti kultūrinės atminties ir komunikacinės atminties diskursus kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstus. Tyrimo uždaviniai: a) nagrinėti kultūrinės atminties diskursą Katiliškio kūryboje, nustatant jo pobūdį ir santykį su kitais tekstais; b) analizuoti komunikacinės atminties diskursą ir jo sąryšį su autoriaus biografija ir socialine atmintimi; c) nustatyti, kaip istorinės atminties diskursas koreliuoja su individualios atminties diskursu; d) aptarti, kaip Katiliškio tekstuose konstruojamas atminties diskursas.

Tyrimo metodologijos pagrindas yra Jano Assmanno kultūrinės ir komunikacinės atminties koncepcija, taip pat Maurice’o Halbwachso kolektyvinės, istorinės, individualios atminties sampratos, kurių įvedimą lemia Katiliškio kūrinių specifika. Aktualizuojama ir Renate’os Lachmann interteksto koncepcija. Susiduriame su skirtingomis teorinėmis atminties sampratomis, tačiau tyrimo objekto specifika skatina jas aktualizuoti. Nors J. Assmannas savo koncepciją sukūrė plėtodamas M. Halbwachso kolektyvinės atminties teoriją, tačiau tarp jų nėra radikalaus teorinio skirtumo. Vokiečių teoretikas išplėtojo prancūzų sociologo koncepciją, analizuodamas kitus objektus, atkreipdamas dėmesį į laiko aspektą ir sukurdamas naujus terminus.

Tyrimo problema – kaip identifikuoti ir tirti kultūrinės atminties diskursą ir komunikacinės atminties diskursą Katiliškio tekstuose, kai juose atminties diskursą konstruoja autoriaus, sociumo, kultūros ir kitų tekstų atmintis. Problemiškas ir minėtų atminčių „užčiuopimo“ literatūros kūriniuose mechanizmas. Šiame tyrime atmintis identifikuojama ir analizuojama sintezuojant intertekstualumą, teorines atminties sampratas, istorinius įvykius ir kultūrinius faktus.

 

Šiuo atveju atmintis yra intertekstas, kurį dekoduoti turi tyrėjas. Reikia sutikti su R. Lachmann, kad

[i]nterteksualumas demonstruoja procesą, pagal kurį kultūra, kai „kultūra“ yra knygos kultūra, nuolat pati save perrašo ir iššifruoja, iš naujo apsibrėždama save ženklais. Kiekvienas konkretus tekstas, kaip eskizuota atminties erdvė, konotuoja atminties makroerdvę, kuri arba reprezentuoja kultūrą, arba pasirodo kaip ta kultūra. Renate Lachmann, “Mnemonic and Intertextual Aspects of Literature,” p. 301.

Taip savitai perrašoma klasikinė Julios Kristevos intertekstualumo samprata teigiant, kad literatūra yra kultūros atmintis, t. y. kiekvienas tekstas funkcionuoja kultūros atminties erdvėje ir steigia dialogą su kitomis atmintimis ir egzistuojančiais tekstais.

Tyrimui pamatinė yra R. Lachmann interteksto samprata:

Ryšys tarp duotojo teksto ir „kito“ teksto (teksto referento) yra referento signalas arba intertekstas. Intertekstas yra esminis kito teksto elementas, kuris buvo inkorporuotas, absorbuotas, cituotas, deformuotas, pakeistas, resemantizuotas etc. Ten pat, p. 304.

Tokia interteksto koncepcija, pagrįsta Roland’o Barthes’o teksto samprata, R. Lachmann leido suformuluoti idėją, kad „[i]ntertekstualumas iškyla rašymo akte tiek, kiek kiekvienas naujas rašymo aktas yra erdvės tarp egzistuojančių tekstų kirtimas“ Ten pat. .

 

Mariaus Katiliškio kūryba yra sulaukusi nemažai tyrėjų dėmesio, nors pagrindiniu darbu išlieka Čikagoje išleistas kolektyvinis veikalas Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis gyvenime ir kūryboje (1986). Alinos Staknienės, Ilonos Gražytės-Maziliauskienės, Violetos Kelertienės, Vytauto A. Jonyno, Broniaus Vaškelio, Rimvydo Šilbajorio literatūrologiniai straipsniai patvirtina teiginį, kad „Katiliškio prozoje ypač turtingas psichologinis ir sociologinis klodas, ir jame dar vis galima naujų versmių rasti“ Violeta Kelertienė, „Pratarmė,“ p. 10. . Viena jų ir būtų kultūrinės ir komunikacinės atminties diskursai, nes šiuo aspektu Katiliškio (Albino Vaitkaus) kūryba nenagrinėta. Tiesa, V. Kelertienė teigia, kad „Katiliškis irgi pasitraukia iš gyvenimo, pabėgdamas į atminties atkurtą senąją tikrovę“ Violeta Kelertienė, „Marius Katiliškis“, p. 485. . Tačiau atminties diskursas nėra įvardytas ar tirtas detaliau. Romualda Vaitkienė pažymėjo, kad „[t]olstame nuo anos gamtos, ir gaila girios Tyrelio ir ežero, kuriuos meniniais vaizdais paliko knygoje Miškais ateina ruduo Marius Katiliškis“ Romualda Vaitkienė, „Žagarės giria“, p. 28. . Konstatuojamas tikrovės perkūrimas romane, bet neanalizuota, kaip tai padaroma.

Kitame straipsnyje R. Vaitkienė apibendrina:

Mariaus Katiliškio knygos – Šiaurės Lietuvos, Gruzdžių ir Žagarės apylinkių metraštis – skambanti vietovardžių, pavardžių, prieštaringų ir gelmingų charakterių, žodžių, pažįstamų žmonių ir likimų, papročių, suritualintų darbų, buities, istorinės atminties, peizažo grožio enciklopedija. Romualda Vaitkienė, „Kūrę talentu ir darbu“, p. 489.

Visi čia paminėti dalykai sudaro atminties diskursų turinius, kurie moksliškai nėra tirti.

 

Naujausiame Katiliškio kūrybai skirtame Ritos Tūtlytės straipsnyje „Mariaus Katiliškio proza: meniniai monistinės pasaulėvokos kontūrai“ atskleidžiamos konkrečios monistinės pasaulėvokos raiškos strategijos, romanų pradžios kodai, juslių ir intuicijų pagrindu kuriamas vientisas pasaulis, apibendrinant, kad „[m]onistinė pasaulėvoka Katiliškio prozoje lemia vaizduojamo gyvenimo pilnumos įspūdį“ Rita Tūtlytė, „Mariaus Katiliškio proza: meniniai monistinės pasaulėvokos kontūrai“, p. 78. . Šie darbai rodo straipsnio naujumą ir aktualumą, kurį pagrįstų poreikis naujai perskaityti Katiliškio kūrybą, esamoje literatūrologinėje tradicijoje tebesusietą su realizmo ir modernizmo poetikų aktualizacija.

Atminties diskursas leidžia atskleisti naujų Katiliškio prozos ypatybių, o kartu rodo, kaip atminties medija aktualizuojama rašytojo kūriniuose. Teoriniu požiūriu tyrimas nėra nei naujas, nei originalus, nes autorius neturėjo intencijų įsitraukti į atminties tematikos teorinį diskursą. Tik konkrečiai šiam tyrimui pasiskolinamos klasikinės J. Assmanno ir M. Halbwachso atminties koncepcijos, nes jos adekvačiausiai atskleistų kolektyvinės atminties diskursų funkcionavimą Katiliškio poezijoje ir prozoje.

 

Jano Assmanno ir Maurice’o Halbwachso kolektyvinės atminties koncepcijos

Atminties tyrimai literatūroje šiandien turi gilią tradiciją, tai rodo, pavyzdžiui, „Kultūrinės atminties studijų vadovas“ (A Companion to Cultural Memory Studies, 2010), kurio penktasis skyrius pavadintas „Literatūra ir kultūrinė atmintis“ Apie literatūros analizę kultūrinės atminties aspektu plačiau žr. “V. Literature and Cultural Memory,” pp. 301–353. . Straipsnius apibendrintų R. Lachamann pastaba, kad

[l]iteratūra yra kultūros atmintis ne kaip paprasta įrašymo priemonė, bet kaip visuma memorialinių veiksmų, kurie apima žinojimą, saugomą kultūros, ir iš esmės visus tekstus, kuriuos kultūra produkavo ir kuriais kultūra yra konstituota. Rašymas yra ir atminties aktas, ir nauja interpretacija, pagal kurią kiekvienas naujas tekstas yra įsirėžęs į atminties erdvę. Renate Lachmann, “Mnemonic and Intertextual Aspects of Literature,” p. 301.

Atminties tyrimams bendra tai, kad literatūrologai – kaip ir kitų disciplinų atstovai – skolinasi ir taiko klasikines ar pačias naujausias atminties teorijas ir koncepcijas. Kaip konstatuoja Astrid Erll, „kultūrinės atminties studijos yra ne tiktai daugiadisciplininio tyrimo sritis, bet fundamentaliai interdisciplininis projektas“ Astrid Erll, “Cultural Memory Studies: An Introduction” p. 3. . Iš tiesų šios studijos gimė ir plėtojosi kaip novatoriškos sąveikos tarp atminties, kultūros istorijos, sociologijos, socialinės psichologijos, istorijos, medijų.

 

Mano manymu, Katiliškio kūrybą geriausiai atskleistų klasikinės J. Assmanno ir M. Halbwachso atminties koncepcijos, nes jos tiria kolektyvinę atmintį, o ne šiuolaikinę medijų atmintį, kurios lietuvių rašytojo tekstuose nėra. Neaktualizuojama ir Aleidos Assmann kultūrinės atminties koncepcija („funkcinės atminties“ ir „kaupiamosios atminties“ sampratos), išdėstyta knygoje „Kultūrinė atmintis ir Vakarų civilizacija: funkcijos, medijos, archyvai“ (Cultural Memory and Western Civilization: Functions, Media, Archives, 2011), nes tyrimo objektu nėra atminties funkcijos, medijų atmintis ir atminties saugojimas. Pabrėžtina, kad tyrimas nėra teorinis, aktualizuotos koncepcijos nėra verifikuojamos, nors suvokiama, kad J. Assmanno ir M. Halbwachso teorinės sampratos leidžia tirti kolektyvines atmintis, bet ne jų transformacijas, sąveikas ar tai, kaip modernios šiuolaikinės institucijos saugo atmintį.

Istoriniu požiūriu M. Halbwachso atminties koncepcija yra pirmesnė, bet tyrime prioritetas teikiamas J. Assmanno teorijai, todėl ji pirmiau ir pristatoma kitoje šio straipsnio dalyje. Be to, svarbu pažymėti, kad J. Assmannas apmąstė kultūros istoriją, tačiau jo teoriją šiandien taiko pačių įvairiausių disciplinų atstovai, atlikdami interdisciplininius tyrimus. Vadinasi, šiame tyrime interdiscipliniškai pasiskolinama teorinė apibrėžtis (-ys), o tai, kad J. Assmannas tyrė žodines kultūras ir ankstyvąsias rašto kultūras (Senovės Egipto etc.), nagrinėdamas komunikacijos sistemą, kolektyvinės tapatybės formavimą, politinę vaizduotę, esmės nekeičia. Kitaip sakant, aktualizuojamas ne tyrimo procesas, bet rezultatas, kuris yra universalus. Tyrime nesiekiama surasti tai, kas atitiktų J. Assmanno turinius, bet remiantis jais identifikuojama ir analizuojama tai, kas (per)kuriama Katiliškio tekstuose.

 

Jano Assmanno kultūrinės ir komunikacinės atminties koncepcijos. Šiame tyrime remiamasi tomis atminties sampratomis, kurias J. Assmannas išdėstė knygoje „Kultūrinė atmintis ir ankstyvoji civilizacija: raštas, atsiminimas ir politinė vaizduotė“ (Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remembrance, and Political Imagination, 2011). Teoretikas teigia, kad kultūrinė atmintis yra tik viena iš atminčių tipų: studijos pradžioje jis pristato „mimetinę atmintį“, „daiktų atmintį“, „komunikacinę atmintį“ ir minėtą „kultūrinę atmintį“. J. Assmannas formuluoja:

1. „Mimetinė atmintis“. Ji nurodo į veiksmus. Imituodami mes mokomės skirtingų elgesio formų. Naudojimas rašytinių instrukcijų, susijusių su mechanizmais, valgio gaminimas, konstravimas ir t. t. yra reliatyviai šiuolaikinis ir niekada nėra visapusiškai išplėtotas. Veiksmas niekada negali būti visiškai kodifikuotas. Tokios sferos kaip kasdieninės elgesio manieros, papročiai ir etika vis dar priklauso mimetinėms tradicijoms.

2. „Daiktų atmintis“. Žmogus nuo neatmenamų laikų yra apsupęs save „daiktais“, tokiais privačios kasdienybės daiktais kaip lovos, kėdės, indai, rūbai, ir įrankiais, skirtais namams, gatvėms, miestams, mašinoms ir laivams. Jie visi reprezentuoja mūsų praktiškumo konceptus, komfortą, grožį ir tam tikru mastu mūsų pačių tapatybę. Daiktai reflektuoja mus pačius – jie mums primena, kas mes esame, mūsų praeitį, mūsų protėvius ir t. t.

3. „Komunikacinė atmintis“. Kalba ir gebėjimas komunikuoti yra įgytas ne iš savęs paties, bet dėka apsikeitimo su kitais, cirkuliacinės ar grįžtamosios sąveikos tarp vidaus ir išorės. Individuali fiziologija, sąmonės psichologija ir atmintis yra neišaiškinami ir kaip rezultatas jiems reikalingas sisteminis paaiškinimas, kuris inkorporuos sąveiką su kitais asmenimis. Asmens sąmonė ir atmintis gali būti išreikšta tik jo ar jos dalyvavimu tokiose sąveikose.

 

4. „Kultūrinė atmintis“. Tai yra reikšmės perdavimas iš kartos į kartą. Šioje srityje kiti trys aspektai susijungia beveik be siūlių. „Ritualai yra kultūrinės atminties dalis, kadangi jie yra formos, per kurias kultūrinė reikšmė ir perduodama, ir įtraukiama į dabartinį gyvenimą“ Jan Assmann, Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remembrance, and Political Imagination, p. 5–6. .

J. Assmanno kultūrinės atminties koncepcija atsiskleidžia, kai jis detaliai apibrėžia skirtumus tarp „kultūrinės atminties“ ir „komunikacinės atminties“ (žr. straipsnio autoriaus nubraižytą lentelę).

-Komunikacinė atmintisKultūrinė atmintis
TurinysIstoriniai patyrimai individualių biografijų struktūroje.Mitinė pradžios istorija, įvykiai absoliučioje praeityje.
FormosNeoficiali, be daugelio formų, natūralus vystymasis, kylantis iš sąveikos, kasdienybės.Organizuota, nepaprastai oficiali, ceremoninė komunikacija, šventės.
MedijosGyva, organiškos atmintys, patyrimai, gandai.Fiksuotas įkūnijimas, tradicinė simbolinė klasifikacija ir perdavimas žodžiais, vaizdais, šokiais ir t. t.
Laiko struktūra80–100 metų, su progresyvia dabartimi, besitęsiančia per tris–keturias kartas.Mitinio, pirmapradžio laikotarpio absoliuti praeitis.
NešėjaiNespecifiniai šiuolaikiniai liudytojai, esantys atminties bendruomenėje.Specializuoti tradicijos nešėjai Žr. ten pat, p. 41. .
 

Komentuodamas „kultūrinės atminties“ terminą J. Assmannas sako:

Ji yra „kultūrinė“, kadangi gali būti realizuota tik instituciškai ir dirbtinai, ji yra „atmintis“, nes su socialine komunikacija ji funkcionuoja būtent taip, kaip individuali atmintis veikia sąmonę. Jan Assmann, Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remembrance, and Political Imagination, p. 9.

Termino suvokimui reikšminga tai, kad

[k]ultūrinė atmintis beveik visiškai sutampa su bet kuria reikšme, cirkuliuojančia grupėje. Ir tik rašto dėka ši išorinė komunikacijos sritis gali prisiimti nepriklausomą ir vis sudėtingesnę savo egzistenciją. […] Kultūrinė atmintis maitina tradiciją ir komunikaciją, bet tai nėra vienintelė jos funkcija. Be jos neįmanomi pažeidimai, konfliktai, inovacijos, atkūrimai ar revoliucijos. Visa tai yra įsiveržimai iš pasaulio anapus dabartinės reikšmės atkuriant užmarštį, atgaivinant tradicijas ar aktualizuojant tai, kas jau buvo nuslopinta. Ten pat, p. 8.

Šie apibrėžimai sudaro esminius minėtų terminų turinius, tačiau šiandien mokslininkai sutaria, kad J. Assmanno išskirti dalykai gali būti taikomi ne tik jo nurodytiems turiniams. Kitaip sakant, skirtis tarp „kultūrinės atminties“ ir „komunikacinės atminties“ nėra tokia radikali, o (post)moderni visuomenė gali turėti kultūrinei atminčiai skirtus atributus.

 

A. Erll, komentuodama vėlesnius J. Assmanno paaiškinimus, kai jis išskiria du atsiminimo būdus, dvi atminties funkcijas, konceptualiai apibendrina:

[k]ultūrinė [a]tmintis ir komunikacinė atmintis turėtų būti suvokiama kaip du modi memorandi, atminties būdai, galimi praeities referencijos horizontai. Jų skirtis priklauso nuo (sąmoningo ar nesąmoningo) sprendimo, kuris būdas bus taikomas prisiminimui – „teigimo“ ar „biografinės atminties“ būdas […]. Tai reiškia, kad duotame istoriniame kontekste tas pats įvykis simultaniškai gali tapti [k]ultūrinės [a]tminties ir komunikacinės atminties objektu. Astrid Erll, Memory in Culture, p. 31.

Vadinasi, šiandien opozicija yra išardoma, nes abi atmintys yra „komunikacinės“ ir jos suvokiamos intersubjektyviai.

Istorikas Vitalijus Safronovas taip pat pagrįstai įžvelgė atminties tipų ir sąvokų sampyną bei teigė, kad

kultūrinis individo atminties lygmuo moderniaisiais laikais dažnai yra persipynęs su kitais atminties lygmenimis, kuriuos išskiria Assmanai, pirmiausia su politiniu ir socialiniu, o tai komplikuoja galimybę išgvildenti jį vienintelį Vasilijus Safronovas, „Kultūrinė atmintis ar atminimo kultūra: kultūrinės atminties teorijos taikymo moderniųjų laikų tyrimams problemos“ p. 56. .

Šiuolaikinė akademinė mintis J. Assmanno koncepcijoms suteikia labilumo ir transformatyvumo žymenį.

 

J. Assmannas savo koncepciją suformulavo apmąstydamas klasikinę M. Halbwachso „kolektyvinės atminties“ sampratą, išdėstytą knygoje „Socialiniai atminties rėmai“ (Les cadres sociaux de la mémoire, 1925/1952). Prancūzų sociologas pirmasis iškėlė ir pagrindė idėją, kad „atmintis priklauso nuo socialinės aplinkos“ Maurice Halbwachs, On Collective Memory, p. 37. . Jis teigė, kad „individai visada naudoja socialinius rėmus, kai jie prisimena“ Ten pat, p. 40. . Pastaraisiais jis įvardijo šeimą, religiją, socialines klases, ir tai jam leido argumentuoti idėją, kad kolektyvinė atmintis yra būtent socialinės grupės atmintis. M. Halbwachsas atmetė klasikinę atminties, susietos su žmogaus psichikos gebėjimais įsiminti informaciją, ją saugoti ir atsiminti, koncepciją. Jis teigė, kad „atmintis yra kolektyvinė funkcija“, šios atminties sampratos ir laikomasi šiame tyrime Žr. ten pat, p. 183. .

Vėliau atsakydamas į kritiką ir permąstydamas savo koncepciją knygoje „Kolektyvinė atmintis“ (La mémoire collective, 1950) jis rašė:

Nors kolektyvinė atmintis išlieka ir semiasi jėgos iš savo pagrindo – susietos žmonių grupės, ji, atmintis, yra individai kaip grupės nariai, kurie prisimena. Kol šie prisiminimai yra abipusiai palaikomi vienas kito ir bendri visiems, individualūs nariai vis dar varijuoja jų intensyvumu. Ten pat, p. 48.

Kolektyvinės atmintys yra socialinių grupių atmintys, jos kinta ir yra skirtingos, nes atmintis funkcionuoja įvairiuose kontekstuose.

M. Halbwachsas pirmasis aiškiai atskyrė istoriją ir atmintį, ir tai darydamas jis suformulavo šiam tyrimui svarbias „individualios atminties“ ir „istorinės atminties“ koncepcijas.

 

Teoretikas taip apibrėžė individualią atmintį:

Ji nėra visai užblokuota ir izoliuota. Žmogus dažnai privalo remtis kitų žmonių prisiminimais, kad atkurtų savo paties praeitį. Jis grįžta prie užuominų (atramos taškų), sąlygotų visuomenės, vadinasi, esančių ne jame pačiame. Dar daugiau, individuali atmintis negalėjo funkcionuoti be žodžių, idėjų ir instrumentų, kuriuos individas sukūrė ne pats, o pasisavino iš savo aplinkos. Vis dėlto kiekvienas prisimena tik tai, ką jis pats kažkuriuo metu yra matęs, padaręs, jautęs ar mąstęs. Tai reiškia, kad mūsų pačių atmintis niekada nepersipina su kieno nors kito atmintimi. Maurice Halbwachs, The Collective Memory, p. 51.

Apibūdindamas istorinę atmintį sociologas teigė:

Aš nešuosi istorinių atsiminimų bagažą, kurį galiu papildyti bendraudamas ir skaitydamas. Bet jis lieka pasiskolinta atmintimi, ne mano paties. Šie įvykiai ženkliai yra paveikę nacionalinę mintį ne tik todėl, kad jie yra pakeitę [visuomenines – N. B.] institucijas, bet ir todėl, kad jų tradicija išlieka ir gyvuoja regione, provincijoje, politinėje partijoje, profesijoje, klasėje, netgi tam tikrose šeimose ar asmenyse, kurie juos tiesiogiai patyrė. Man jie yra koncepcijos, simboliai. Aš juos įsivaizduoju beveik taip, kaip ir kiti. Aš galiu juos įsivaizduoti, bet negaliu jų prisiminti [išskirta – N. B.]. Ten pat, p. 51–52.
 

Šiais kultūrinės, komunikacinės, individualios etc. atminties apibrėžimais remiamasi tyrime nagrinėjant literatūros tekstuose sukurtus atminties diskursus. Tai atliekant būtina aktualizuoti konkretaus laiko, kultūros, istorijos, autoriaus biografijos etc. momentus. Pasak R. Lachmann, „[t]ekstų autoriai remiasi kitais tekstais, ir senoviniais, ir naujausiais, priklausančiais jų pačių ar kitai kultūrai, ir nurodo į juos skirtingais būdais“ Renate Lachmann, “Mnemonic and Intertextual Aspects of Literature,” p. 301. .

Nagrinėdami atmintį mes susiduriame su atminties diskursu. Michelio Foucault teigimu, „diskurso terminas gali būti apibrėžtas kaip grupė teiginių, priklausančių vienai formacijos sistemai; taigi aš galiu kalbėti apie klinikos diskursą, ekonomikos diskursą, gamtotyros diskursą, psichiatrijos diskursą“ Michel Foucault, The Archaeology of Knowledge, p. 121. . Tirdami diskursą

[m]es turime būti pasiruošę suvokti kiekvieną staiga įsiveržiančio diskurso momentą: tą punktualumą, kuriuo jis pasirodo, ir laikiną iš(si)sklaidymą, įgalinantį jį būti pakartojamu, žinomu, užmirštu, transformuotu, visiškai ištrintu ir paslėptu […] knygų dulkėse. Diskursas neprivalo būti nukreiptas į tolimą pradžios buvimą, bet nagrinėjamas, kaip ir kada jis pasirodo. Ten pat, p. 28.
 

Atminties diskursui, kaip ir bet kokiam kitam, galioja M. Foucault išskirtos diskurso gamybos procedūros, diskursyvinio lauko analizė, diskursyvinių praktikų konceptas. Tačiau tiriant atmintį svarbiausias būtų įvykis, sudarantis teiginio esmę:

teiginys (statement) visada yra įvykis, kuris nei kalba (langue), nei reikšme negali visiškai išsekti. Žinoma, tai yra keistas įvykis: pirma, jis yra susijęs su rašto gestu ar su kalbos artikuliacija, be to, atveria sau likutinę egzistenciją atminties lauke, rankraščių, knygų materialume ar kokia kita įrašo forma; antra, kaip kiekvienas įvykis, jis yra unikalus, linkęs į pakartojimą, transformaciją ir atnaujinimą […]. Michel Foucault, The Archaeology of Knowledge, p. 31.

Taigi diskursas kaip teiginys arba įvykis yra tęstinis, transformatyvus, kintantis ir konstruojamas.

Apsibrėžus sąvokas galima pereiti prie paties tyrimo, suvokiant, kad duomenys, kaip ir teorinės idėjos, yra Kito konstruktas, kurį perimant neretai iškyla ir nelauktų atradimų, ir problemų. Viena jų šiame tyrime atsirado labai netikėtai, ir ją parodo žemiau suformuluotas klausimas.

 

Kada gimė Albinas Vaitkus? (Marius Katiliškis kaip kolektyvinės atminties diskursas)

Vito Areškos straipsnyje „Rašau visiems lietuviams“ teigiama:

Tikroji M. Katiliškio pavardė Albinas Marius Vaitkus. Katiliškiu jis pasivadino pabėgdamas iš anglų nelaisvės 1945 metais, pasirūpindamas atitinkamu dokumentu su antspaudais, nuotrauka ir parašais. Tame dokumente jis save pajaunino – gimęs 1919 metais. Iš tikrųjų jis gimė 1915 metais rugsėjo 15 d. Gruzdžių miestelyje (Šiaulių aps.). Vitas Areška, „Rašau visiems lietuviams“ p. 562–563.

Vytauto Vanago sudarytame Lietuvių rašytojų sąvade (1996) įrašyta kita data – „1914 m. rugsėjo 26 (13)“ Vytautas Vanagas, Lietuvių rašytojų sąvadas, p. 312. . Algirdas Titus Antanaitis straipsnyje „Metmenys Mariaus Katiliškio biografijai ir keli jo paveikslo bruožai“ teigė, kad „Albinas Marius Vaitkų šeimoje gimė devintuoju – 1915 m. rugsėjo mėn. 15 d.“ Algirdas Titus Antanaitis, „Metmenys Mariaus Katiliškio biografijai ir keli jo paveikslo bruožai“, p. 51. . Tas pats autorius Lietuvių literatūros enciklopedijoje (2001) vėliau rašė, kad Katiliškis Marius (tikr. Vaitkus Albinas) gimė „1914 IX 26 Gruzdžiuose (Šiaulių r.)“ Algirdas Titus Antanaitis, „Katiliškis Marius“, p. 225. . Lietuvių egzodo literatūroje 1945–1990 (1997) V. Kelertienė konstatavo, kad „Albinas Marius Vaitkus, vėliau pasivadinęs Marium Katiliškiu, gimė 1915 m. rugsėjo 15 d. Gruzdžiuose“ Violeta Kelertienė, „Marius Katiliškis“, p. 482. . R. Vaitkienė kolektyvinėje monografijoje Žagarė (1998) įrašė tokį faktą: „Albinas Vaitkus-Marius Katiliškis gimė 1914 m. Gruzdžiuose. 1923 m. su žemės gavusiais tėvais persikėlė į Katiliškes prie Žagarės“ Romualda Vaitkienė, „Kūrę talentu ir darbu“ p. 487. . Kas lemia šiuos gimimo datos skirtumus? Kitaip sakant, kodėl taip konstruojamas Katiliškio biografijos diskursas?

 

Atsakymą padeda surasti Mariaus Katiliškio rankraščiai ir dokumentai, rodantys, kad V. Areška, A. T. Antanaitis ir V. Kelertienė suklydo nurodydami gimimo datą. Nustatant pastarąją paaiškėjo, kad Katiliškio laiškai byloja, jog iki 1977 m. jis pats manęs, kad gimė 1915 metais. Jo gimimo liudijime, išduotame LTSR Respublikinio civilinės metrikacijos archyvo 1977 m. gegužės 31 d., parašyta, kad pilietis Vaitkus Albinas, Juozo gimė „1914. IX. 13, tūkstantis devyni šimtai keturioliktais m. rugsėjo mėn. 13 d. Gruzdžių km.“ Mariaus Katiliškio gimimo liudijimas, f. 49. Už šį ir kitus dokumentus, archyvinę medžiagą dėkoju Pasvalio viešosios bibliotekos Krašto kultūros dokumentavimo centro vedėjai Vitalijai Kazilionytei. . Perskaitęs šį dokumentą Katiliškis laiške Birutei Stumbrienei, datuotame 1977 10 14, ironiškai rašė:

Maloni Ponia,

Taip, gimiau Gruzdžiuose ir ne 1915, kaip lig šiol maniau, o 1914, rugsėjo trylikta diena, ir tai turėjo būti penktadienis, nes man taip viskas žavingai klostosi. Smagu, kad mano gimtinis namas priešais bažnyčia tebestovi, kuriame praūžė devyneri metai. Ankstyvos vaikystės įspūdžiai įsirėžę vaizdingai ir giliai, kad nieks jų nepajėgs ištrinti. Mariaus Katiliškio laiškas Birutei Stumbrienei 1977.X.14, f. 49.

Aptarus faktines klaidas galima grįžti prie pagrindinio tyrimo ir konstatuoti, kad individualios atminties diskursas ir kolektyvinės atminties diskursas suponavo skirtingas datas. Tai galėjo lemti ir karo situacija, ir paties Albino Vaitkaus vėlesnis virsmas Mariumi Katiliškiu, sakraliai įamžinant tėviškę. Būtent pastarosios archetipiniai vaizdiniai aptinkami ankstyvojoje kūryboje.

 

Kultūrinės atminties diskursas ankstyvojoje kūryboje: mitas ir vaizduotė

1931–1934 m. sukurti Albino Vaitkaus eilėraščiai publikuojami knygoje Mano žodžiai: poezija, ankstyvoji kūryba (2004). Jų poetikos dalykus (simbolistų, avangardistų įtakas, aplinkos jutimą, romantinės kultūros tradiciją) detaliai aptarusi Laima Vaitkevičienė pagrįstai pažymėjo, kad „A. Vaitkaus eilėraščius galima sieti su įvairiais kontekstais“ Laima Vaitkevičienė, „Virusių verdenių tėkmės“, p. 7. . Vienas jų būtų kultūros tradicija ir kultūros istorija. Asmuo socialinės sąveikos būdu perima vietos kultūros paveldą, o rašytojas jį apmąsto savo kūriniuose. Tiesa, ankstyvoji Vaitkaus kūryba dar tik rodo menininko tapsmą, bet jai svarbūs atminties diskurso konstravimo dalykai jau įžvelgtini.

Ant antrojo sąsiuvinio parašyta „Žagarė–Katiliškės 1931 XI 12“ Marius Katiliškis, Mano žodžiai, p. 67. . Ši vietos nuoroda padeda identifikuoti piliakalnį, užkoduotą meniniais vaizdiniais:

Debesiuotos vilnys vėjo
Glosto bočių kalną šventą.
Ir visus ten palydėjo
Aukuro prie iškūrento.
Širdys – dvasios kapų šaltos,
Iš granito kieto kaltos. Ten pat, p. 32.
 

Manau, kad Katiliškis turėjo omenyje būtent Raktuvės (Žagarės I) piliakalnį; archeologo Ernesto Vasiliausko teigimu, „nuo XVIII–XIX a. čia buvo laidojami mirusieji (veikė kapinės)“ Ernestas Vasiliauskas, „Raktuvės piliakalnis: archeologiniai tyrinėjimai“, 2002. . Tuo galima būtų paaiškinti eilėraštyje minimus pagoniško sakralumo diskursus. Raktuvės piliakalnis – kaip, pagal Pierre’o Nora terminus, atminties vieta Pierre’as Nora metakritiškai formuluoja: „Jeigu pasakymas lieu de mémoire privalo turėti oficialią definiciją, ji turėtų būti tokia: lieu de mémoire [atminties vieta – N. B.] yra bet kokia reikšminga būtis, bet kuriuo atveju materialios ar nematerialios prigimties, kuri dėl žmogaus valios ar laiko poveikio yra tapusi kokios nors bendruomenės memorialinio paveldo simboliniu elementu (šiuo atveju Prancūzijos bendruomenės).“ Pierre Nora, “From Lieux de mémoire to Realms of Memory,” 2016. – galėjo inspiruoti meninių vaizdinių kūrimą, dėmesį krašto istorijai ir jos kultūrai.

Neatsitiktinai laiške Vytautui Vaitkui Katiliškis rašė:

Ir kunigo Žvelgatės kalnas Archeologas Ernestas Vasiliauskas konstatuoja: „Iki šiol lieka neatsakytas klausimas: ar Žagarės II piliakalnio siejimas su lietuvių kunigaikščiu Žvelgaičiu turi realų istorinį pagrindą?“ Ernestas Vasiliauskas, „Žagarės II (Žvelgaičio) piliakalnio ir kapinyno radiniai: kai kuriais Žagarės XII–XIII a. istorijos klausimais“, p. 181. , ir aukštas Raktuvės kauburys. Neužmiršk, Vytautai, jog Žagarė gali didžiuotis dviem piliakalniais, kurių paspirtimi ji rėmėsi su kalavijuočiais. Ir, man regis, ar tik ne Raktuvė bus buvusi ana pirmoji sutvirtinta pilis. Šiandien Raktuvė – kapai, ir jos atokaitoje ilsisi tėvų ir mano vienatinio brolio kaulai. Ir saviesiems aš niekur tyresnio smėlio nerasiu, ir nėra manyje didesnio geismo, kaip pareiti ir ten atgulus nurimti ilgam. Marius Katiliškis, Mano žodžiai, p. 9.

Laiškas rašytas 1962 01 03, tačiau jame, kaip ir 1931 m. sukurtame eilėraštyje, atsiranda istorinė atmintis, o jos, pasak M. Halbwachso, žmogus negali prisiminti tiesiogiai, ją gali tik perimti ir įsivaizduoti. Kartu minima ir šeimos atmintis, t. y. miręs brolis. Taip susilieja socialinė šeimos atmintis ir istorinė atmintis, kuri meniniame tekste jau yra diskursyvi.