• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Studija „Kultūrinės atminties“ ir „komunikacinės atminties“ diskursai kaip Mariaus Katiliškio kūrybos intertekstai

Galima būtų teigti, kad Raktuvės piliakalnis inspiravo dėmesį lietuvių mitologijai apskritai. Eilėraščiuose esama nuorodų į pagonybę: „Dubysoje“ rašoma, kad „Tik gęstančios raudos Praamžių bylos “ Marius Katiliškis, Mano žodžiai, p. 43. , „Sapne“ – „Kriviai kankliais uždainavo“ Ten pat, p. 54. . „Saulėtoj padangėj“ figūruoja laumės ir vaidilos, o „Bejausmiame tankumyne“ minimos dievams neatnašautos aukos, Praamžiaus būstas, „ąžuolų dvelkimai“ Ten pat, p. 75. . Įdomu tai, kad teigiama krikščioniškos sąmonės pergalė prieš mitologinę:

Apgulo debesys klastingą liūną,
Užmigo amžiams mūs gabijos.
O užkerėtų pasakos galiūnų –
net vaikas jau – ir tas nebijo. Ten pat.

Neatsitiktinai gabijos rašomos mažąja raide, tai tėra sinekdocha, o pagoniški dievai jau seniai tapę tautosakos kūrinių personažais.

Albinui Vaitkui kultūra nėra tik lokali, todėl esama graikų mitologijos: vaizduojamas Prometėjas („Spinduliams užgesus“), Dedalas ir Ikaras, Ariadnė („Pasaka apie saulę“); apmąstomas ir paprastose šieno ėdžiose gimęs Kristus („Nakties paveikslas“). Šie europinės kultūros kodai atlieka interteksto vaidmenį, rodo jaunojo kūrėjo pastangas neapsiriboti tik sodžiaus vaizdiniais.

 

Ankstyvuosiuose eilėraščiuose pastebime ir istorijos refleksijų – minimas Vilnius, kurį reikia atsikovoti („Į žygį“, 1931; „Į Rytus“, 1931). Nurodoma Vilniaus reikšmė:

Ten, kur bokštai dangų remia,
Senas Vilnius – bočių žemė –
Amžinai mūs. Marius Katiliškis, Mano žodžiai, p. 27. Pirmajame Albino Vaitkaus eilėraščių rinkinyje Kūkaliai tarp kviečių (1931?) randame ne vieną eilėraštį, esantį „Mano žodžiuose (A. Vaitkus II. 1931)“, o cituojamas poezijos tekstas šiek tiek skiriasi semantiškai ir stilistiškai: „Ten kur bokštai dangų remia / Senas Vilnius – bočių žemė, / Amžinai mus…“ Albinas Vaitkus, „Kūkaliai tarp kviečių“, p. 13.

Pabrėžiama garbinga Lietuvos praeitis, sentėviai, istorinis Vilniaus priklausymas kraštui. Kitame eilėraštyje lyrinis subjektas nusako sostinės dabartį:

Toli tenai Vilnius kalnuos dunkso niūrus,
Nuvargęs, bet gyvas vanagų pavėsy.
Klaiki tyla viršūnėj atsidūrus
Ir laukia, kol džiaugsmu vėlei sužydėsi. Marius Katiliškis, Mano žodžiai, p. 47.

Akivaizdu, kad lenkų įvykdyta Vilniaus okupacija 1920–1939 m. buvo svarbi Žagarės gyventojų komunikacinės atminties diskurso dalis. Neatmestina prielaida, kad šiuo klausimu diskutuota ir Vaitkaus šeimoje.

 

Tarsi kompensacija eilėraščiuose prisimenama praeities didybė. Eilėraštyje „Upeliūkštis srauniai verda“ minimos pilys, valdovai, medžioklės, o

Vakarais kunigaikštyčių
Dainos gaudė, kasas pynė. Marius Katiliškis, Mano žodžiai, p. 51.

Tikėtina, kad kraštovaizdis kaip atminties vieta – kultūrinis simbolinis bendruomenės atminties paveldo elementas – galėjo inspiruoti šiuos vaizdinius:

Žilvitynuos maudos upė,
Palei krantus stypso bonės,
Šilkaryšiais apsisupę
Vaikšto augaloti žmonės.
Iš plieninėm sienom pilių
Gaudžia požemių litaurai –
Išlenkė nektaro taurę,
Atsiduso kartą gilų. Ten pat, p. 55.

Minimas Raktuvės piliakalnis, XX a. Lietuvos istorija leistų teigti, kad Žagarės miesto gyventojo kolektyvinės atminties diskursas yra pagrindinis ankstyvosios poetinės kūrybos intertekstas. Jis rodo, kaip gyvenamo krašto istorija ir kultūra iš naujo buvo apmąstyta jaunojo poeto kūriniuose.

 

Literatūrinės kūrybos pradžioje Katiliškis pirmenybę teikė mitui. J. Assmannas teigia, kad „[m]itai taip pat yra atminties figūros, ir čia bet kokia skirtis tarp mito ir istorijos yra eliminuota. Kultūrinei atminčiai svarbi ne faktinė, bet prisiminta istorija“ Jan Assmann, Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remembrance, and Political Imagination, pp. 37–38. . Tačiau gyvendamas dabartyje asmuo yra komunikacinės atminties diskurso nešėjas, ir tai įžvelgtina pirmiausia Katiliškio novelių rinkinyje Prasilenkimo valanda (1948).

Prasilenkimo valanda kaip komunikacinės atminties diskursas: asmeninės patirtys

Šiame novelių rinkinyje (jį sudarantys tekstai sukurti Vokietijos pabėgėlių stovyklose) svarbiausias yra komunikacinės atminties diskursas, todėl neatsitiktinai leidinys pradedamas novele „Paskendusi vasara“, o ši – Byrono epigrafu apie brangią ir malonią kūdikystės vietą:

Brangi ir maloni toji vieta, kur praleidom kūdikystę. Jos niekada neužmiršim, nors patys būsim užmiršti… Marius Albinas Katiliškis, Prasilenkimo valanda, p. 5.

Šį svarbų epigrafą praleidžia Juozas Jasaitis apsakymų rinktinėje Paskendusi vasara (1997), nes jis novelę pateikia iš vėlesnės knygos, pavadinimu Šventadienis už miesto (1963). Beje, epigrafas buvo išspausdintas ir 1951 m. novelę publikavusiame leidinyje Paskendusi vasara, išleistame Kanadoje, „Rūtos“ leidykloje-spaustuvėje.

 

Pirmasis novelės sakinys skaitytoją nukelia į praeitį: „skęstate jūs praeities rūkuose – medžiai – didžiųjų mano atminimų vasaros“ Marius Albinas Katiliškis, Prasilenkimo valanda, p. 5. . Katiliškis novelėje prisimena istoriją, kaip dvaro ponas pasiglemžia merginą, kuri ruošėsi vestuvėms. Jos mylimąjį ponas atiduoda į rekrūtus ir surištą išvaro į kitą kraštą. Novelėje sakoma, kad „Vandenė plukdosi Girstulėj…“, nes veikėja Aldona pasakoja istoriją, kaip minėta mergina iššoko iš aukšto malūno ir iš skausmo nusiskandino giliuose vandenyse Žr. ten pat, p. 6. . Iš rekrūtų pabėgęs vyras tris naktis gedi skendimo vietoje, nužudo poną, o paskui pats pasikaria po laukine obelimi. Girstulė, Vytauto Sirtauto straipsnyje „Mikrotoponimai ir praeitis“ Plačiau apie Girstulės toponimą žr. Vytautas Sirtautas, „Mikrotoponimai ir praeitis“, p. 8. užrašytais duomenimis, yra upė Gruzdžių apylinkėse, todėl ir aprašomas dvaras galėtų būti Gruzdžių dvaras Virginijus Jocys straipsnyje „Gruzdžių dvaro istoriniai tyrimai“ padaro išvadą: „Reikalinga toliau tęsti istorinius tyrimus, papildant juos istoriografine ir kita medžiaga, kuri galėtų sudaryti geresnį dvaro sodybos urbanistinės-istorinės raidos vaizdą. Taip pat lieka nemažai neatsakytų klausimų ir baltų dėmių kai kuriuose XVI–XIX a. laikotarpiuose.“ Virginijus Jocys, „Gruzdžių dvaro istoriniai tyrimai“, p. 408. . Taigi intertekstinė erdvės nuoroda šiuo atveju laikytina tikrovės referencija, kuri sustiprintų nefikcinio įvykio buvimą. Keltina prielaida, kad liūdna Vandenės istorija galbūt funkcionavo gyventojų kolektyvinės atminties diskurse, o ją meniniais vaizdais perkūrė Katiliškis. Rašytojas tekste kuria atminties diskursą, kuriam suteikia estetinę formą.

 

Karo pradžia ir traukimasis kartu su frontu, įpinant vyro ir žmonos meilės bei netekties istoriją, pavaizduotas novelėje „Nelaimė“, kuri vėliau tapo romano Išėjusiems negrįžti dalimi (pvz., iš novelės atpažįstamas Kapitonas, pramintas Čičinsku). Prasilenkimas su pirmąja žmona Elze Avižonyte-Vaitkiene, 1944 m. traukiantis į Vakarus, sudaro autobiografinės novelės „Prasilenkimo valanda“ turinį. Tačiau tai, kas sakoma naratoriaus, gali būti pritaikyta ir kitiems žmonėms:

Gal būt, mes apsilenkėme. Tikrai, mes apsilenkėme. Aš negalėjau būti visur vienu metu. Aš skubėjau, labai skubėjau, Bet kodėl aš nežinojau, kad įvyksta nesuprantamiausių dalykų, kaip mano mielosios išvykimas, dingimas. Marius Albinas Katiliškis, Prasilenkimo valanda, p. 59.

Parašyti šiuos žodžius Katiliškiui, regis, nebuvo lengva. Šiuo kūrybiniu aktu jis primintų Stasį Leskaitį-Ivošiškį, kuris savo mylimajai Vincei Jonuškaitei pasirinkus kitą, Dovą Zaunių, taip pat parašė novelę „Nesusipratimas“ Plačiau žr. Stasys Ivošiškis, „Nesusipratimas“, 1946. . Taip individuali trauminė atmintis tampa kultūros tekstu.

Katiliškio novelė „Nutolusi meilė“ galėtų būti laikoma pirmosios meilės prisiminimu, nors vardai ir kiti. Ta pati praradimo nuotaika, nostalgija sieja šią novelę su „Prasilenkimo valanda“. Be to, „Nutolusioje meilėje“ minimas Knuto Hamsuno romano Panas (1894) veikėjas leitenantas Tomas Glanas, ir tai rodo, kad kūryboje ir toliau atsiranda Vakarų kultūros intertekstų. Apibendrinant minėtas noveles galima teigti, kad Katiliškis modifikuoja individualios atminties diskursą, nes tekstuose apmąstomas asmeninis ir kitiems nežinomas patyrimas. Ir pats autorius yra prisipažinęs, kad jo kūryboje „[a]utobiografinio elemento perdėm apstu, tik daug ko atsisakant, pramačius laukiančių nesmagumų“ Marius Katiliškis, „Apie tėviškę, kūrybinį darbą ir gyvenimą svetur“, p. 30. . Vadinasi, rašytojas perkuria tikrovę eliminuodamas autobiografiškumą. M. Foucault terminais, autorius aktualizuoja diskurso apribojimo procedūrą.

 

Kitose rinkinio novelėse vaizduojama (autorius prisiminti negalėjo, nes negyveno Lietuvoje) naujausia pokario Lietuvos istorija. Partizanų susirėmimas su milicininkais aprašomas novelėje „Šulinio istorija“, kurioje užfiksuotas ir Žiūrių kaimo tarpukariu kraštovaizdis; rusų – svetimųjų – sutikimas detalizuojamas „Miško kelyje“, žydų šaudymas Kaune, getas įtraukiamas į novelę „Šypsena pro miglas“, kelionė traukiantis frontui sename kalnų miestelyje, kuriame senos bažnyčios piešinys tušu virsta tikrove, atkuriama „Vienos bažnyčios piešinyje“. Iš šių novelių išsamiau aptartinos dvi, nes jos rodo savitus individualios atminties ir istorinės atminties diskursus.

„Šulinio istorijoje“ pasakojama apie beveik šimtą šulinių iškasusį ir vandens vietą nustačiusį Rimšą. Šis dirba autoriaus sodyboje, o pasakotojas vėliau apibendrina: „Savaitės gale išėjo Rimša savais keliais, o mūsų naujojoj sėdyboj stovėjo aukšta svirtis“ Marius Albinas Katiliškis, Prasilenkimo valanda, p. 96. . Čia atpažįstamas įsikūrimas Katiliškių kaime, ir tai liudija novelės detalės, pavyzdžiui, saulė, besikabinanti į Žiūrių medžius, vinkšna ar pasakotojo išvykimas mokytis į Šiaulius. Antroji siužetinė linija atskleidžia milicininkų ir partizanų susidūrimą, kurio pasekmė – šulinyje atsidūręs Kreivažandžio Gatulio sūnus. Kūnas surandamas tik užėjus vokiečiams, o naratorius ironiškai konstatuoja: „Gaila. […] Toks puikus buvo vanduo…“ Ten pat, p. 99. . Istoriniai įvykiai nevertinami, jie novelėje tėra atminties diskurso objektas.

 

„Šypsenoje pro miglas“ prisimenama paskutinė veikėjo vasara gimtojoje žemėje. Personažo teigimu, tai buvo „posūkis mano buityje – iš mokyklos į šiurkštų ir kietą gyvenimą. Jokio pereinamo slenksčio“ Marius Albinas Katiliškis, Prasilenkimo valanda, p. 119. . Veikėjo Mykolo patirtis fronte, sužeidimas, Rygos ligoninė, grįžimas namo – viskas pasakojama iš distancijos, eliminuojančios istorinę tikrovę. Vis dėlto novelėje gyvenimo įvykiai nuveda veikėją į Kauną pas atsargos karininką Mačiūną, ir ši situacija leidžia fragmentiškai pavaizduoti Kauno getą ir lietuvių elgesį vokietmečiu. Mačiūnienė slepia žydaitę Daną, ji sako: „Aš žinau, kur yra išlaikomos ir giliai suslėptos ištisos šeimos“ Ten pat, p. 137. . Atskleidžiama, kad lietuviai gelbėjo žydus jausdami moralinę pareigą. Artėjant rusams Mačiūnienė, praradusi vyrą ir vaiką, atsiduria Kaune. Vėliau ji prisimena:

Puoliau į gettho. Ir ten vyko karštligiškas valymas. Žmonės minėjo didelius sušaudymus. Žydus baigė šaudyti užmiestyje. Ten pat, p. 147.

Nors istorija įgyja fikcinio pasakojimo formą, tikrovės duomenys neleidžia skaitytojui viso to suvokti tik kaip išmonės Apie Kauno geto istoriją, kasdienybę ir atmintį plačiau žr. Dennis B. Klein (ed.), Hidden History of the Kovno Ghetto, pp. 15–217. . Visose šiose novelėse įžvelgtinas komunikacinės atminties diskursas, nes vaizduojamos istorinės patirtys yra susijusios su individualia autoriaus biografija.

 

Novelėje „Nuošalus šventadienis“ inteligentas Kazimieras, grįžęs į jau mirusių tėvų namus, išsidėlioja daiktus, o tarp jų „dar tebegulėjo akmeninių kirvukų, iečių, smaigalių, bronzinių sagčių nuolaužų, kristalų, kiaukutų, išrantytų ragų ir kaulų rinkiniai“ Marius Albinas Katiliškis, Prasilenkimo valanda, p. 173. . Svarbiausia, kad šie ir kiti artefaktai nebefunkcionuoja komunikacinės atminties diskurse, jie tėra praeities reliktai.

Novelėse kultūrinės atminties diskursas yra fragmentiškas intertekstas, nes pagrindinis intertekstas yra komunikacinės atminties diskursas ir nesena istorinė tikrovė. Dėl šios priežasties nukentėjo kūrinio stilius. Alfonsas Nyka-Niliūnas teisingai priekaištavo autoriui, kad „[s]pontaniškai išgyventa medžiaga dar nėra meno kūrinys. Jai sutvarkyti reikalinga sąmoninga statytojo ranka“ Alfonsas Nyka-Niliūnas, „A. M. Katiliškio Prasilenkimo valanda“, p. 205. .

Prasilenkimo valanda liudija, kad komunikacinės atminties diskursas, intertekstiškai susietas su individualios atminties diskursu, neleidžia sukurti distancijos aprašomo dalyko atžvilgiu, nes tai yra pernelyg artima ir skaudi patirtis, virstanti kūrinio medžiaga. Šios istorijos galbūt buvo pasiskolintos iš sociumo komunikacinės atminties diskurso, konkrečių patyrimų ir atsitikimų. Taip teigti leistų autoriaus biografija ir XX a. Lietuvos istorija, kurie šiuo atveju laikytini esminiais atminties diskurso kūrimo intertekstais.

Visai kitokį atvejį liudija Katiliškio romanas Užuovėja (1952), kurios analizę esu pateikęs straipsnyje „Mariaus Katiliškio novelių romanas „Užuovėja“ kaip daiktų atmintis“ Apie Užuovėjos analizę „daiktų atminties“ aspektu plačiau žr. Nerijus Brazauskas, „Mariaus Katiliškio novelių romanas Užuovėja kaip „daiktų atmintis“, 2015, nr. 1–2. . Čia Kito komunikacinės atminties diskursas, veikiantis bendruomeninėje terpėje, virsta meno kūriniu. Užuovėjoje aprašytas darbas yra komunikacinės atminties diskurso dalykas; pats darbas perduodamas komunikacijos metu, o darbo įrankiai – „daiktų atminties“ būdu. Toldami nuo trijų–keturių kartų komunikacinės atminties diskurso, susiduriame su kultūrinės atminties diskursu, ir tai demonstruoja Seno kareivio sugrįžimas.

 

Seno kareivio sugrįžimas kaip kultūrinės atminties diskursas: ištrinta kultūros istorija

Pirmojoje autoriaus novelių knygoje Seno kareivio sugrįžimas (pub. 2003 m., 1944 m. atiduota spaudai) svarbiausia nebe darbai, bet žmonės, jų vidinis pasaulis (tai gana įdomu, nes rašyta iki Užuovėjos). Novelėje „Igniaus meilės galas“ skaitome apie Žolinę, bet tai nėra detalus jos eigos aprašymas, o veikiau šventės refleksija:

Pailsi žmogus. Nueina bažnyčion poterių sukalbėti, sutinka pažįstamus ir gentis, apeina laukus. O jaunieji užmiršta, kad vakar plėšėsi prie mėšlo ir kad rytoj tie patys darbai. Marius Katiliškis, Seno kareivio sugrįžimas, p. 21.

Žolinės šventė yra terpė, kurioje gali skleistis žmonių jausmai. „Tu man labai patinki, – tarė mergaitė. Ir aš noriu būti su tavim…“ Ten pat, p. 24. , – rašo Katiliškis. Šie netradiciniai lietuvaitės žodžiai yra skirti mylimajam. Šventė leidžia juos pasakyti, o Ignas yra klasikinis lietuvis artojėlis. Žolinė žymi kelią į kultūrą, supratimą, kad žemdirbio triūsas dar nėra visas pasaulis.

 

Novelėje „Miškai“ meniškai prisimintas Mantoriškių girininkijos pastatas, susijęs su istoriniu Dmitrijaus Naryškino dvaru. Tiksliau, aprašomas Naryškino dvaro medžioklės namas Mantoriškių miške. Eigulys aktualizuoja praeitį:

Didelis medinis namas, žydrai dažytas aukštais raudonais kaminais, su fligeliais ir balkonais, pasišiaušęs gudriai rantytom briaunom ir ornamentais. Senos pušys barsto sausus spyglius ant pažaliavusio čerpių stogo. Aplink aikštelę žėlė skarotos tujos ir maumedžiai, o didžiąsias duris supo dvi vinkšnos, šaknimis į viršų sodintos, kaip du dideli skėčiai.

Kitados šis kampas gaudė jau užmirštais balsais. Baronas tyčia parinko tą miško įlinkį. Gabūs meistrai išstatė puošnius namus, girininkas su dvaro sodininku ir medsargiais apdiegė retais medžiais, žalitvorėm, gražiausiom žolėm. Užtvenkė upelį, išgrindė jį tašytais akmenimis. O didelį miško plotą aptvėrė sieksnine tvora, kur ganėsi tyčia šeriamos stirnų, danielių ir briedžių kaimenės. Čia pat šmėžavo pasipūtę ilgauodegiai fazanai. Marius Katiliškis, Seno kareivio sugrįžimas, p. 100.

Tai meninis aprašymas to, kas buvo realioje tikrovėje, kas dabar atkuriama atminties diskurso ir fantazijos dėka. Daugybė būtojo kartinio laiko veiksmažodžių rekonstruoja ne tik darbų gausą, bet ir rodo, kaip žmogus paverčia gamtą kultūros ir urbanistikos objektu. Ir įdomiausia, kad visa tai išliko visuomenės kolektyvinėje atmintyje. Galbūt dėl to, kad žmonės matė naujoves ir modernumą.

 

R. Vaitkienė straipsnyje „Žagarės giria“ pateikia faktą, kad girią nuo 1858 m. valdė Naryškinai.

1902 m. giria perkirsta pusiau: į Gruzdžių ir Žagarės plotus. Net 3 girininkai gyvenę Mantoriškėse. Būta miško žvalgų ir 94 eiguliai. Romualda Vaitkienė, „Žagarės giria“, p. 25.

Ir tęsia toliau:

1902 m. įrengtas ir Švẽdlaukio (Švedpolio ar Švėtpolio) žvėrynas, kuriame auginti ir taurieji elniai (gal jų būta ir anksčiau). […] Už sutvarkytą girią 1903 m. žemės ūkio parodoje Žagarėje Naryškinas buvo apdovanotas. […] 1905 m. įvykių įaudrinti, valstiečiai savivaliavo miškuose. Tais pat metais arba po Pirmojo pasaulinio karo iš grafo Naryškino aptvarų į Žagarės miškus pasklidę elniai dar tebepuošia girią. […] 1979 m. prie Mantoriškių girininkijos dar augo stambialapė amerikinė (kažkodėl nežydinti) liepa, kerojo milžiniškas ąžuolas. Pavieniui stiebėsi veimutinė pušis, japoniškasis maumedis, kėnis. Tebeklaidžioja žmonėse pasakojimai apie carienei Jekaterinai nutiestus kelius ar takus. Ten pat, p. 26–27.
 

Veiksmažodis „tebeklaidžioja“ nurodo į komunikacinės atminties diskursą, kuris, kaip teko įsitikinti šio straipsnio autoriui, jau yra patyręs įvairių transformacijų. Šiandien vietiniai gyventojai prisimena ne žvėryną, bet medžius, piliakalnį ar carienei išgrįstą kelią. Jie nebegali prisiminti medžioklės namo, nes jau Katiliškis novelėje atskleidė dvaro sunykimą ir jo ištrynimą iš komunikacinės žmonių atminties. Tekste skaitome:

Nyko metai. Nyko dvarai su savo valdovais. Tirštas žvėrynas susiliejo su mišku. Šaudė sumaiščių metu briedžius medsargiai, šaudė pamiškių gyventojai, kas tik turėjo šautuvą ir norą. Ir paliko ramu, kaip tvenkinio paviršiuje.

Nutriušo namas. Platūs takai apžėlė veja. Žalitvorės vietomis išdžiūvo ir nebekarpomos peraugo. Erdvūs kambariai, išpuošti turtingais vaizdais, baugiai aidi nebepripildomu tuštumu.

Eigulys artinosi keliuku rausvame apyaušryje ir minėjo šios vietos mirusią didybę. Marius Katiliškis, Seno kareivio sugrįžimas, p. 101.

Toks praeities atkūrimas rodo, kad literatūra yra atminties diskurso steigėja, leidžianti naujai atkurti istorijos, kultūros, kasdienybės dalykus. Katiliškio veikėjas novelėje žvėryno istoriją pateikia kaip kultūrinės atminties diskursą, įgijusį mitiškumo dimensiją. Praeitis kūrinyje atlieka konteksto funkciją. Leono darbas ir anksčiau įvykdyti nusikaltimai sukuria kontrastą, o, kaip tiksliai pažymi lingvistė Jolanta Vaskelienė, „[n]ovelę supa ryškus psichologinis (eksplicitinis, bet dar dažniau implicitinis) kontekstas“ Jolanta Vaskelienė, „Medis ir miškas Mariaus Katiliškio novelėje Miškai“, p. 467. . Atminties studijos rodo, kad tas kontekstas steigia kultūros atmintį ir inicijuoja teksto tematiką.

 

Novelėje „Senis ir auksas“ kuriamas mitologinės Lietuvos vaizdas:

Visas tas kraštas per daugelį mylių dvelkė senove. […] Senobinė dvasia knarkė kirviu rantytose, susmukusiose trobose. Didelė rimtis, daug stipraus alaus ir nesugadintos žmonių širdies. Marius Katiliškis, Seno kareivio sugrįžimas, p. 181–182.

Tokius vaizdinius žinome iš Jeronimo Prahiškio pasakojimo, tačiau novelėje jie pavaizduoti kaip įrašas Pilypo skaitomoje knygoje. Veikėjo

vaizduotę apniko mažų dienų atsiminimai ir šiurpios pasakos apie jaujų ir pirčių užkeiktas paslaptis. Raganos, velniai, kipšai, raudoni veršiai, išsipustę ponaičiai – šit kas mandravojo po jaujas anuomet. Ten pat, p. 182.

Matome, kas buvo pakeista kolektyvinės atminties diskurse, kuris rodo, kad kalbama apie krikščionybės eliminuotą pagonybės dievų ir dievybių diskursą. Čia išskirtinas autoriaus sukurtas prakeiksmas panaudojant magiškas formules, kuriomis linkima paties įvairiausio blogio:

Kad jį sugraužtų rupūžės ir gyvatės pasmaugtų…
Ir jo motiną, ir jo tėvą, ir jo visus vaikus…
Ir kad jo rankos sudžiūtų į sausus šakalius…
Ir liežuvis jo išlįstų iš burnos ir siektų žemę…
Ir jo vidurius sudegintų ugnis kaip vitrijolas… […]. Ten pat, p. 190.
 

Pilypo prakeiksme regime žmogaus kūno dalis ir magiškus veiksmus, kraujo, sukeliančio marą, motyvą, šešėlį, kurį išvydę žmonės turėtų žegnotis etc. Kūno sunykimu siekiama sunaikinti sielą, suvokiamą krikščionybės kontekste. Tačiau pagoniškai mąstoma, kad taip senis save apsaugojo, o šis aktas jam leido jaustis ramiam. Taigi pagonybė dar nėra visiškai išnykęs diskursas, nors ir kontroliuojamas įsitvirtinusio krikščionybės diskurso.

Novelėje „Seno kareivio sugrįžimas“ minimas abstraktus laikas, kai skaistgiriečiai statėsi sau naują bažnyčią, tačiau nenurodomas nei jos pavadinimas (Šv. Jurgio bažnyčia), nei statybos metai; įvedamas slaunus Frankos dvaras, Didžiųjų Žiūrių kaimas ar Lipskio malūnas, Svetimšalių legionas. Tačiau visa tai tėra praeities nuotrupos, atminties blyksniai Aniceto Šimkaus sąmonėje. Vis dėlto jie dar ir šiandien gali byloti ir kultūrinės atminties, ir istorinės atminties diskursus.

Pasitelkę istorinius faktus galime rekonstruoti, kada skaistgiriečiai statėsi bažnyčią „Dabartinės Skaistgirio Šv. Jurgio parapinės bažnyčios inventoriuose rašoma, kad ji pastatyta 1838 m. (o ne 1836 m., kaip nurodoma literatūroje) kapeliono kunigo Juozapo Jucevičiaus, Žagarės dvaro savininko grafo Platono Zubovo ir parapijiečių lėšomis. Anksčiau, 1827 m., buvo pastatyta plūkto molio, tinkuota, kalkėmis baltinta koplyčia vietoj griūvančios medinės.“ Valentas Cibulskas, „Skaistgirio bažnyčia“, 1999. ; nustatyti, kad Lipskio malūnas – tai Juozo Lipskio garo malūnas; novelėje minimą Krūčkalnį pokalbyje su straipsnio autoriumi prisiminė vietos gyventoja Joana Stonienė-Pamparaitė (g. 1925), o Vytautas Vaitkus patikslinęs, kad buvo Didieji ir Mažieji Žiūriai. Taigi vietos gyventojų komunikacinės atminties diskursas leidžia teigti, kad šioje novelėje esama daug atminties erdvės referencijų. „Komunikacinė atmintis, – tvirtina J. Assmannas, –

susidaro iš atminčių, susijusių su nesena praeitimi. Tai yra tai, kuo individai dalijasi su savo amžininkais. Tipiškas pavyzdys būtų kartų atmintis, susikaupianti grupės viduje, atsirandanti ir ilgainiui išnykstanti kartu su jos nešėjais. Jan Assmann, Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remembrance, and Political Imagination, p. 36.

Tokie nešėjai buvo Albino Vaitkaus šeimos amžininkai, giminės, kaimynai.

 

Minimas Frankos dvaras yra Daunoravos dvaras, kuris šiandien baigia sugriūti, tačiau jį dar atsimena vietiniai gyventojai. Graži tu mano: gyvoji krašto enciklopedija pristato tokią Satkūnų bibliotekos pateiktą informaciją:

1854–1855 metais vokiečių kilmės grafas Keizerlingas pastatė dvaro rūmus. Dvaras turėjo 250 ha žemės, 2 arklides, 2 kumetynus. Dvaro savininkai buvę vokiečiai, pavarde Frankai. Pasak žmonių, Frankas buvo labai geras. 1927 m. jis kvietėsi pas save iš vergovės latvius ir jiems padalindavo po 8 ha dvaro žemės. „Daunoravos dvaras“, 2012.

Straipsnio autoriui 2014 m. teko sutikti vietos gyventoją R. V., kurio mama lietuvė buvo ištekėjusi už latvio, galėjusio būti vienu iš į dvarą atvykusių latvių. Tačiau tas gyventojas Frankų arba Keizerlingų pavardės neatsiminė, jo žinios siekė tik sovietmetį. Matome, kaip veikia diskurso pašalinimo principas – Daunoravos dvaro atminties diskursas šiandien konstruojamas kultūros įstaigų. Beje, autorius sutiko ir respondentę V. Ž., kuri prisimena ir dvaro likimą ankstyvuoju sovietmečiu, ir močiutės autentiškus pasakojimus apie dvarą, bet jos atsiminimai, kaip matome, yra susiję su šeimos atmintimi ir niekada nebuvo paversti kultūros atmintimi.

„Seno kareivio sugrįžime“ intertekstiškai dominuoja kultūrinės atminties diskursas, kurį inspiruoja žmogaus vidinio pasaulio aprašymas. Tai rodo, kad žmogus visada gyvena konkrečioje kultūros ir atminties erdvėje, nors jos kasdienybėje ir nesureikšmina. Kad minėtoji erdvė formuoja žmogaus tapatybę, rodytų Katiliškio romanai.

 

Romanai kaip kolektyvinės, individualios ir asmeninės tapatybės diskursų refleksija

J.Assmanno koncepcijoje viena iš kultūrinės atminties funkcijų yra tapatybės konstravimas. Teoretikas laikosi požiūrio, kad

„mes“ grupės tapatybė eina pirmiau už asmens „“ – kitais žodžiais, tapatybė yra socialinis fenomenas ar tai, ką galėtume pavadinti terminu „sociogeninis“ (angl. sociogenic) Jan Assmann, Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remembrance, and Political Imagination, p. 112. .

Taip perrašoma M. Halbwachso idėja, kad individuali atmintis visada yra determinuota socialinės grupės atminties, ir teigiama, kad „[k]olektyvinis „mes“ identitetas neegzistuoja už individų, kurie jį sudaro ir reprezentuoja. „Mes“ yra individualaus žinojimo ir supratimo dalykas“ Ten pat. . Taigi asmens „aš“ suformuojamas „mes“ pagrindu, kitaip sakant, socialinės sąveikos metu. J. Assmannas modifikuoja „Aš“ tapatybę į individualią (angl. individual) ir asmeninę (angl. personal), kurios tik iš dalies priešpriešinamos tradicinei „mes“ žymimai kolektyvinei tapatybei.

Individuali tapatybė yra koherentiškas savęs vaizdinys, kuris save kuria individo sąmonėje [išskirta – N. B.] per požymius, kurie: a) ženkliai atskiria juos nuo visų kitų ir b) išlieka pastovūs per įvairias jų raidos fazes. Tai yra supratimas, prasidedantis nuolatiniu paties žmogaus motyvu, neredukuojamu aš, kuris yra nesumaišomas ir nepakeičiamas.

Asmeninė tapatybė, kita vertus, yra įkūnijimas visų vaidmenų, savybių ir talentų, kurie suteikia individui jo paties tam tikrą vietą socialinėje sistemoje [išskirta – N. B.]. Individuali tapatybė siejasi su gyvenimo atsitiktinumais, inkorporuodama tokius elementus kaip gimimas ir mirtis, fizinė egzistencija ir pagrindiniai poreikiai. Asmeninė tapatybė siejasi su socialiniu atsakingumu ir atpažinimu. Abu „aš“ tapatybės aspektai yra determinuoti sociogenetiškai ir kultūriškai, ir abu procesai – individualizacija ir socializacija – laikosi kultūriškai nurodytų kelių. Ten pat, p. 113.

 

Katiliškio romanai Miškais ateina ruduo (1957), Išėjusiems negrįžti (1958), Pirmadienis Emerald gatvėje (1993) rodo ir minėtų tapatybių diskursų, ir kolektyvinės atminties diskurso aktualizavimą. Kaip?

V. Kelertienė, analizavusi Miškais ateina ruduo pasakotoją ir pasakojimą, kompoziciją, pažymėjo, kad „Katiliškio romanas tinka į modernizuoto epo kategoriją“ Violeta Kelertienė, „Miškais ateina ruduo pasakotojas – Nepriklausomybės epochos dainius“, p. 162. . Epiškumą kuria pasakotojas ir jo kalba, o modernumą lemia veikėjų charakteriai. Ankstesniame savo straipsnyje Apie kūną kaip tapatybės ženklą romane Miškais ateina ruduo plačiau žr. Nerijus Brazauskas, „Tapatybės trajektorijos XX a. 6-ojo dešimtmečio lietuvių egzodo romane“, nr. 2, p. 97–99. „Tapatybės trajektorijos XX a. 6-ojo dešimtmečio lietuvių egzodo romane“ (2011) esu aptaręs Katiliškio romaną Miškais ateina ruduo kūno kaip tapatybės aspektu. Nekeičiu savo požiūrio (tiesa, moksle pozicijos peržiūrimos), tačiau dabar jį dar papildyčiau mintimi, kad kūniškumas yra determinuotas kolektyvinės tapatybės diskurso. Tai yra socialiai sukonstruotas kūnas, nes nei Tilius, nei Monika, nei Agnė neturi modernaus individualumo matmens.

 

Šis romanas yra vertingas ir tuo, kad autorius įamžino Žagarės turgaus aikštę, tai Žagarėje (1998) pažymėjo R. Vaitkienė: „Štai kaip aprašo ano meto aikštę Marius Katiliškis – tėviškės metraštininkas […]“ Romualda Vaitkienė, „Žadėtoji žemė“, p. 262. . Iš tiesų romane skaitome:

Turgavietės aikštę lygiai perpus dalijo jos vidury išstatytos dvi eilės senų mūrinių namų. […] Prie durų silkių statinė, tarpdury – pats krautuvininkas, o vieninteliame lange prekių pavyzdžiai, kokie tik įmanomi sutalpinti kelių sprindžių plote. […] Viena turgavietės pusė, skirta javų ir kito valgomo daikto prekybai, talpniai pildėsi ratai prie ratų. Marius Katiliškis, Miškais ateina ruduo, p. 82–83.

Pasakotojas detaliai apibūdina turgavietės struktūrą, parduodamus veršius, antis, kalakutus, charakterizuoja pačius pardavėjus, pirkėjus – žydus ir lietuvius. Urbanistinį turgavietės planą galime pamatyti ir šiandien išlikusiose fotografijose, tačiau antroji aprašymo dalis yra komunikacinės atminties diskurso vaisius.

Malkų ir šieno turguje prekiauja kryždirbys Uogela:

– Švento Roko ar neturi? – domėjosi šeimininkė. – Kaipgi, kaipgi, mamunyt, šventą Roką pūstelninką su šuneliu jam taką nuodėguliu šviečiančiu. Šventas Rokas – visų gyvulėlių saugotojas ir apiekūnas, – sklaidė Uogela iš eilės visų šventųjų paveikslus, didumo kaip gryčios langas, taip skaisčiai nudėtus, tokiom brangiom drapanom, jog širdis salo bežiūrint. Ten pat, p. 86–87.

Taip primenami Šv. Roko atlaidai Gruzdžiuose, kurių tradicija siekia 1769 metus. Taigi Katiliškis meniškai išsaugojo ir kultūrinės atminties, ir komunikacinės atminties diskursus.

 

Romano Uogela yra realaus žmogaus – Vinco Uogelos (1894–1934) iš Žiūrių, savamokslio dievdirbio – prototipas. Apie šį asmenį Žagarėje (1998) R. Vaitkienė rašo, kad jam „[u]ž mylinčių rankų išdrožtą moters skulptūrą paskirtas prezidento A. Smetonos prizas – žemės sklypas Žiūrių pamiškėje“ Romualda Vaitkienė, „Nebūtu daiktu tikinti širdis“, p. 455. . Beje, devynios medinės V. Uogelos skulptūros šiandien saugomos Šiaulių „Aušros“ muziejuje (byloje rašoma Uogelė, o skulptūrėlėse pats autorius išraižė – Uogela). Vyrauja religinės tematikos skulptūrėlės, kurioms būdinga profesionali meninė forma, plastiškumas, realistiškumas, proporcingumas, individualumas.

Įdomu tai, kad liaudies menininkas prisidėjo ir prie kultūrinės atminties diskurso formavimo. 1919 m. Žiūriuose Uogela išdrožė Mikalojaus Konstantino Čiurlionio skulptūrėlę – dailininko biustą, kurio stilizuotoje ir ornamentuotoje kolonoje išraižyta santrumpa „amžinąjį atilsį“ (joje įkomponuotas kryžius) ir įrašas „Mik. Kos. Čiurlionis. Dailininkas-Maliorius. 1875–1911“ Vincas Uogela, „Skulptūrėlė Mikalojus Konstantinas Čiurlionis“, D-LS 143. . Kitose skulptūrose svarbūs kryžiaus, kalavijo, rankos, taurės, akmens simboliai, kurie kartu su filosofiniais pavadinimais, įrėžtais paties autoriaus, byloja, kad Uogela negyveno tik lokalioje kultūrinėje tradicijoje. Šie artefaktai, kaip ir grožinis kūrinys, kultūrinės atminties diskurso dėka išsaugo Vinco Uogelos asmenybę. Miškais ateina ruduo atskleidžia komunikacinių aktų nulemtą kolektyvinės tapatybės diskursą.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė