• 2024 m. liepos 25 d., tobulindami tinklavietės tipografiją, naujinome šriftų šeimą „Georgia“ į „Georgia Pro“. Raginame pasitikrinti, ar jūsų kompiuteryje ir kituose e. įrenginiuose, kuriuose skaitote @eitį, yra įdiegta šriftų šeima „Georgia Pro“, o jei ne, įsidiegti. Tinklavietėje skaitydami informaciją, matysite dailesnius ir tikslesnius šriftus. Išsamiau apie numatytąją tinklavietės tipografiją žr. Žinynas > Technologija.

Straipsnis Lietuvos partizanai šiuolaikiniame lietuvių romane: kolektyvinė atmintis ir istorijos interpretacija

  • Bibliografinis aprašas: Nerijus Brazauskas, „Lietuvos partizanai šiuolaikiniame lietuvių romane: kolektyvinė atmintis ir istorijos interpretacija“, @eitis (lt), 2021, t. 1 684, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Nerijus Brazauskas, „Lietuvos partizanai šiuolaikiniame lietuvių romane: kolektyvinė atmintis ir istorijos interpretacija“, Žmogus ir žodis, 2015, t. 17, nr. 2, p. 54–74, ISSN 1392-8600.
  • Institucinė prieskyra: Šiaulių universiteto Literatūros istorijos ir teorijos katedra.

Santrauka. Straipsnyje analizuojamas Lietuvos partizanų, partizaninio karo, istorijos vaizdavimas keliuose romanuose: Mariaus Ivaškevičiaus Žali (2002), Teodoro Četrausko Tarsi gyventa (2004), Juozo Jasaičio Per sutemas (2008), Petro Venclovo Kartybių taurė – iki dugno (2011), Antano Šileikos Pogrindis (2012), Justino Sajausko Neužmirštami Suvalkijos vardai (2014). Romanai nagrinėjami aktualizuojant Maurice’o Halbwachso kolektyvinės atminties koncepciją, Haydeno White’o istorijos diskurso sampratą, Umberto Eco interpretacijos teoriją. Tyrimas atskleidė, kad dauguma autorių renkasi istorinį diskursą, kuris pasakoja, o mažuma – kuris naratyvizuoja. Partizaninio karo kolektyvinė atmintis yra siejama arba su abstrakčiais, arba su konkrečiais partizanais; istorijos diskursas suponuoja įvairias interpretacijas, kurios rodo skirtingas autoriaus, teksto, skaitytojo intencijas.

Pagrindiniai žodžiai: romanas, istorija, interpretacija, kolektyvinė atmintis, partizanai, naratyvas, istorinis diskursas.

 

Įvadinės pastabos

Straipsnio tikslas – analizuoti Lietuvos partizanų, partizaninio karo, istorijos vaizdavimą šiuolaikiniuose lietuvių romanuose: Mariaus Ivaškevičiaus Žali (2002), Teodoro Četrausko Tarsi gyventa (2004), Juozo Jasaičio Per sutemas (2008), Petro Venclovo Kartybių taurė – iki dugno (2011), Antano Šileikos [Kanados rašytojo] Pogrindis (2012), Justino Sajausko Neužmirštami Suvalkijos vardai (2014). Juose autoriai konceptualiai apmąsto Lietuvoje 1944–1953 m. vykusį partizaninį karą, konkrečius partizanus ir imanentiškai postuluoja istorijos sampratą. Tyrimo tikslas lemia tris uždavinius: 1) nagrinėti Lietuvos partizanų vaizdavimą kaip kolektyvinę atmintį; 2) analizuoti istorijos diskurso funkcionavimą romanuose; 3) aptarti partizaninio karo ir istorijos interpretaciją minėtuose kūriniuose. Šie dalykai Lietuvoje yra mažai analizuoti, pažymėtinas tik 2005 metais įvykęs Kultūros barų ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro surengtas pokalbis „Lietuvos partizanai grožinėje literatūroje“, kuriame buvo konstatuota aukšto meninio lygio romanų apie partizaninį karą stoka, aptarta tokių kūrinių recepcija visuomenėje, pastebint, kad „[d]auguma parašytų iki šiol, deja, yra pernelyg schematiški ir iliustratyvūs, tinka vaizdinei iliustracijai kaip koks istorijos vadovėlio priedas“ „Lietuvos partizanai grožinėje literatūroje“, p. 32. .

 

Tyrimo metodologija konstruojama iš Maurice’o Halbwachso kolektyvinės atminties koncepcijos, Haydeno White’o istorijos diskurso sampratos, Umberto Eco interpretacijos teorijos. Halbwachso kolektyvinės atminties koncepcija leidžia tirti Lietuvos partizanus kaip kolektyvinę atmintį; pastaroji funkcionuoja istorijos kontekste, todėl jai nagrinėti paranki White’o istorijos diskurso samprata; romanistai interpretuoja ir atmintį, ir istoriją, o jų interpretacijų pobūdį padeda atskleisti Eco interpretacijos teorija. Pirmoji koncepcija yra klasikinė, o kitos dvi – postmodernios. Kritiškai apmąstant teorinių instrumentų pasirinkimą ir funkcionavimą, prisimintina Ritos Felski formuluotė, jog „[t]eorija paprastai yra pagrindinių struktūrų, principų ir prielaidų reflektavimo procesas, kuris formuoja individualius mūsų interpretacijos aktus“ Rita Felski, Uses of Literature, p. 2. .

 

Halbwachsas knygoje Socialiniai atminties rėmai (orig. Les cadres sociaux de la mémoire, 1925/1952) suformulavo klasikinę kolektyvinės atminties Be kolektyvinės atminties, Halbwachso dar išskiriama: 1) autobiografinė atmintis (įvykių, kuriuos patiria pats individas); 2) istorinė atmintis (įvykių, kurių individas nėra patyręs asmeniškai, bet kurie jį pasiekia per istorinį įrašą, įamžinimą, šventes etc.). Plačiau žr. Maurice Halbwachs, The Collective Memory, pp. 50–87. sampratą, teigdamas, kad „atmintis priklauso nuo socialinės aplinkos“ Maurice Halbwachs, On Collective Memory, p. 37. Čia ir kitur versta straipsnio autoriaus. . Halbwachsui kolektyvinė atmintis buvo būtent socialinės grupės atmintis, nes „individai visada naudoja socialinius rėmus, kai jie prisimena“ Ten pat, p. 40. . Kaip socialiai determinuotos atminties rėmus jis išskiria šeimą, religiją, socialines klases. Kolektyvinė atmintis, kaip vėliau rašyta knygoje Kolektyvinė atmintis (La mémoire collective, 1950), yra kintanti priklausomai nuo mūsų santykių su skirtingomis kolektyvinėmis aplinkomis.

Nors kolektyvinė atmintis išlieka ir semiasi jėgos iš savo pagrindo – susietos žmonių grupės, ji, atmintis, yra individai kaip grupės nariai, kurie prisimena [išskirta – N. B.]. Maurice Halbwachs, The Collective Memory, p. 48.

Tačiau, kaip parodo sociologas, kiekvienas skirtingai naudojasi šiuo bendru atminties instrumentu. Tuo tarpu socialiniai atminties rėmai yra „kolektyvinės atminties naudojami instrumentai, rekonstruojant praeities vaizdinį, kuris kiekvienoje epochoje yra sutartinis, pagrįstas dominuojančiomis visuomenės idėjomis“ Maurice Halbwachs, On Collective Memory, p. 40. .

 

Šiame straipsnyje aktualizuojama Halbwachso koncepcija, teigianti, kad: a) atmintis yra sistema; b) individas remiasi socialinės atminties rėmais; c) „atmintis yra kolektyvinė funkcija“ Maurice Halbwachs, On Collective Memory, p. 183. . Lietuvos partizanai tyrime laikomi kolektyvine atmintimi.

Pastarosios funkcionavimas yra komplikuotas ir praeityje, ir dabartyje, ir negali būti atsietas nuo istorijos, todėl reikia rasti ir kitą instrumentą. Analizuoti istorinių partizanų meninę refleksiją šiuolaikiniame romane gali padėti Haydeno White’o istorijos diskurso koncepcija, kuri išdėstyta knygose Metaistorija (1973), Diskurso tropai (1978), straipsnyje „Istorijos diskursas“ (1979), plėtota studijose Formos turinys (1987), Figūrinis realizmas (1999), Praktinė praeitis (2014). Kaip postmodernizmo teoretikas White’as nesuformuluoja vienos istorijos apibrėžties, nes į istorijos diskursą žvelgia kaip į Michelio Foucault apibrėžtą diskursyvinę praktiką Diskursyvinė praktika – „tai anoniminės, istorinės taisyklės, kurias visada nulemia duotojo periodo apibrėžtas laikas ir erdvė ir kurios yra būdingos duotajai socialinei, ekonominei, geografinei ar lingvistinei sferai bei formulavimo funkcijos veikimo sąlygoms“ (Michel Foucault, The Archaeology of Knowledge and the Discourse on Language, p. 117). . Tai White’as daro metakritiškai apmąstydamas istorijos literatūriškumo, naratyvumo, istorinio aiškinimo, istorinio naratyvo, istorijos filosofijos, pasakojimo etc. aspektus. Tokiu atveju istorija yra diskursyvinės „praktikos, kurios sistemingai formuoja objektus, apie kuriuos jos kalba“ Ten pat, p. 49. . Čia svarbu pastebėti, kad tada, kai kritinėje recepcijoje White’o istorijos samprata traktuojama vien tik kaip diskursas (o ne kaip diskursyvinė praktika), atsiranda ne visai adekvatus požiūris, suteikiantis prioritetą ne reprezentacijai, o prezentacijai, lydimai tropologijos, kuri inspiruoja tokias formuluotes kaip ši:

Vis dėlto lieka neaišku, kur slypi riba, skirianti istoriją nuo literatūros? Vytautas Žemgulis, „Haydeno White’o naratyvistinio-tropologinio projekto recepcija ir kritika“, p. 30.

Kaip matysime vėliau, ši riba White’o labai aiškiai suvokta ir apibūdinta.

 

White’as teigia, kad istorijos diskursas yra istorinio žinojimo diskursas ir kad XIX amžiuje istorikai svajojo objektyvizuoti istorijos studijas ir, pavyzdžiui, romanas – kaip seniau susietas su verbalaus meno diskursu – reprezentavo grėsmę istorikams. Literatūra nebuvo tik kalbos problemizavimas, „ji vis labiau grasino retoriniam būdui, kuriuo pasikliovė įprasta istoriografija, perteikdama autoritetą, su kuriuo ji kalbėjosi: pasakojimą“ Hayden White, The Fiction of Narrative: Essays on History, Literature and Theory 1957–2007, p. 190. . Būtent literatūra naratyvumą padarė klausimu, „problema, kas buvo kalbantysis ‚objektyviame‘ diskurse, su kieno autoritetu, su kokia pabaiga ar tikslu, ir svarbiausia, su kokiomis priemonėmis Ten pat, p. 191. . White’as parodo, kad buvo norėta išsaugoti pasakojimo autoritetą kaip tikriausios istorinės reprezentacijos formą ir istorijų pasakojimą kaip socialiai labiausiai siekiamą istorinio aiškinimo būdą. XIX a. istorikai atsisakė „literatūriškumo“ bandydami suteikti savo darbams mokslo statusą, o istorija tapo autonomiška disciplina, konstituota daugelio paneigimų: „tai nebuvo filosofija, tai nebuvo mokslas ir dabar tai nebuvo literatūra“ Ten pat, p. 200. . White’as teigia, kad istorija negalėjo atsižadėti literatūros būties, nes istorinis diskursas buvo „sąmoningai suformuota žodinė išraiška“ Ten pat. . Bet kartu jis konstatuoja:

Istorinio diskurso forma galėjo būti literatūrinė ir ji netgi galėjo būti grindžiama literatūrinėmis technikomis numatytam analizuotų procesų supratimui, bet jo turinys galiausiai išsiskyrė iš literatūros. Ten pat, p. 193.

White’as užčiuopė istorinio diskurso formos ir turinio skirtį, kuri, mano galva, itin svarbi, kai kalbame apie romaną, kuriame susimaišo istorija „Istorija“, „istorinis diskursas“, „pasakojimas“, „istorinis pasakojimas“, „tikras įvykis“ yra suvokiamos White’o apibrėžtimis ir vartosena, kuri išdėstyta straipsniuose: „The Discourse of History“ (žr. Hayden White, The Fiction of Narrative: Essays on History, Literature and Theory 1957–2007, pp. 187–202), „The Structure of Historical Narrative“ (žr. ten pat, pp. 112–125), „Storytelling: Historical and Ideological“ (žr. ten pat, pp. 273–292), „The Value of Narrativity in the Representation of Reality“ (žr. Hayden White, The Content of the Form: Narrative Discourse and Historical Representation, pp. 1–25). ir fikcija, interpretacija istorijoje ir literatūroje, tikras ir papasakotas įvykis, fiktyvios ir faktinės reprezentacijos etc. Ta skirtis gali padėti spręsti šio tyrimo problemą: kaip analizuoti Lietuvos partizanų vaizdavimą šiuolaikiniame lietuvių romane, kai jame susipina heterogeniški istorijos, literatūros, sociumo, atminties diskursai? Kada ir kaip kolektyvinė atmintis tampa istorija, o kada istorija – atmintimi?

 

Problemą pagilina ir tai, jog pasirinktos Halbwachso ir White’o teorijos šiandien yra sulaukusios kritinio vertinimo ir revizuotos. Antai Janas Assmannas sugrąžino kolektyvinei atminčiai laiko momentą, išskirdamas kultūrinę ir komunikacinę atmintis, Arthuras G. Nealas grįžo prie kolektyvinės atminties kaip istorinių patyrimų saugyklos Plačiau žr. Aleida Assmann, Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remembrance, and Political Imagination, pp. 1–11, 34–41; Arthur G. Neal, National Trauma and Collective Memory: Extraordinary Events in the American Experience, pp. 197–215. . Tačiau, kaip parodo Lewisas A Coseris, šiuolaikiniai sociologai pripažįsta, kad „kolektyvinė atmintis iš esmės yra praeities rekonstrukcija dabarties šviesoje“ Lewis A. Coser, “Introduction: Maurice Halbwachs 1877–1945,” p. 34. . Tuo tarpu Paulis Sutermeisteris, nagrinėdamas White’o konstruktyvistinę prieigą prie istoriografijos, istorijos kaip naratyvo argumentus ir kritiką, įžvalgiai suformuluoja:

Iš tiesų White’as pozityviai stimuliavo diskusiją tarp empirikų, kurie gynė tiesos istoriniame darbe pretenzijas, ir tarp postmodernistų istorinio žinojimo. Paul Sutermeister, Hayden White, History as Narrative: a Constructive Approach to Historiography, p. 7. Lietuvoje White’o teoriją nuosekliausiai tyrinėjantis istorikas Vytautas Žemgulis straipsniuose, regis, daugiau tiria ne istorijos, bet naratologijos, tropologijos aspektus. Juos apibendrindamas jis teigia, kad „[i]š esmės White’o projektas labiausiai vertinamas ne dėl savo rezultatyvumo, bet dėl novatoriškumo ir drąsos: jis atskleidė lemiamą istoriko vaizduotės įtaką istorinei reprezentacijai, įžvelgė poetines – retorines istorinio teksto prielaidas, apsprendžiančias ne tik istoriko rašymo stilių, bet iš dalies ir istorinio pranešimo turinį“ (Vytautas Žemgulis, „Kodėl H. White’as, F. Ankersmitas ir P. Ricoeuras nesukūrė istoriografinės naratologijos?“, p. 9).
 

White’o dėka kalbos, tiesos, literatūros, retorikos, autoriteto, galios klausimai tapo istorikų diskusijų objektu, ir jie tik parodo, kuo daugybinis postmodernistinis požiūris į istoriją prisidėjo prie pačios istorijos disciplinos raidos. Mano požiūriu, istorija taip tapo interdisciplininio žinojimo objektu, nors ir prarado (tik ne istorikų manymu) istorinės tiesos monopolį. White’as teigė, kad istorinis veikalas

yra žodinė struktūra, turinti naratyvinės prozos diskursą. Istorijos (taip pat ir istorijos filosofijos) jungia tam tikrą kiekį ‚duomenų‘, teorinius konceptus šių duomenų ‚paaiškinimui‘ ir naratyvinę struktūrą jų pateikimui kaip ženklą serijos įvykių, numanomai vykusių praeityje. Hayden White, Metahistory: The Historical Imagination in Nineteenth-Century Europe, p. xxix.

Jis pažymėjo, kad istorinis darbas turi giliąją turinio struktūrą, kuri apskritai yra poetinio ir konkrečiai – kalbinio pobūdžio. Tokie teiginiai ir jų argumentavimas metaistoriniais elementais sulaukė istorikų kritikos, kurią šiandien apmąstydamas White’as konstatuoja:

Aš niekada nesu sakęs, kaip istorikai tirdami ar rašydami turėtų atlikti savo darbą. Ten pat, p. xxvii.

Teoretikas nemokė istorikų, kaip rašyti istorinį darbą, jis tik atskleidė, kad pastarieji, atlikdami tyrimus, pasinaudojo raštu, literatūros priemonėmis ir istoriniu diskursu.

 

Šiame kontekste dera pristatyti tyrimo hipotezę: kurdami Lietuvos partizanų vaizdinius, romanistai remiasi kolektyvine atmintimi, o ją interpretuojant pasirenkamas istorinis diskursas, kuris pasakoja, bet ne istorinis diskursas, kuris naratyvizuoja. Pastarasis terminas atsiranda White’o straipsnyje „Naratyvumo vertė tikrovės reprezentacijoje“, kuriame teigiama:

Ir jų [moderniosios istoriografijos atstovų – N. B.] pavyzdys leidžia mums daryti skirtumą tarp istorinio diskurso, kuris pasakoja, ir diskurso, kuris naratyvizuoja [narrativizes], tarp diskurso, kuris atvirai priima perspektyvą, žvelgiančią į pasaulį ir apie jį pranešančią, ir diskurso, kuris dedasi priverčiantis kalbėti patį pasaulį ir kalbėti save kaip istoriją [a story]. Hayden White, The Content of the Form: Narrative Discourse and Historical Representation, p. 2.

Apmąsčius White’o mintis galima sakyti, kad naratyvizuoti – reiškia reprezentuoti tikrovę istorijos forma. Naratyvizuoti nereiškia pasakoti, t. y. perteikti istoriją sakytine ar rašytine forma. White’as pažymi, kad „naratyvas turėtų būti laikomas ne tiek reprezentacijos forma, kiek kalbėjimo apie tikrus ar įsivaizduojamus įvykius būdas“ Ten pat. . Reprezentacijoje nėra vietos nei pasakojimui, nei naratoriui (šis nebėra „tiesa“), o įvykiai kalba patys. Naratyvizuojančio diskurso funkcija yra ne pasakoti įvykius, bet „suteikti įvykiams naratyvumo aspektą“ Ten pat, p. 4. . Pats naratyvumas White’o laikomas įvykių reprezentacijos forma, kuri traktuojama veikiau kaip reali, o ne kaip įsivaizduojama.

 

Ir kolektyvinė atmintis, ir istorijos diskursas egzistuoja suvokėjo sąmonėje. Skaitydamas grožinę literatūrą, šiuo atveju šiuolaikinį lietuvių romaną, skaitytojas atlieka interpretacijos aktą. Pastarasis yra labai individualus, todėl vieni skaitytojai gali sureikšminti fikciją, kiti – istoriją, o treti gali sujungti fikciją ir istoriją. Šių sudėtingų procesų analizei paranki Umberto Eco interpretacijos samprata. Eco straipsnyje „Interpretacija ir istorija“ teigia, kad „[i]nterpretuoti tekstą reiškia paaiškinti, kodėl būtent šie žodžiai (o ne kiti) gali atlikti įvairius dalykus dėl būdo, kuriuo jie yra interpretuojami“ Umberto Eco, “Interpretation and History,” p. 24. . Mėgindamas suderinti į skaitytoją orientuotą kritiką, ir į skaitytoją neorientuotą kritiką, Eco interpretacijoje išskiria tris intencijas: autoriaus (intentio auctoris), teksto (intentio operis), skaitytojo (intentio lectoris). Būtent todėl turime skirtingas interpretacijas, o jų kiekis yra neribotas:

Bandymas ieškoti galutinės, nepasiekiamos reikšmės veda prie niekada nesibaigiančios reikšmės ar išslystančios reikšmės pripažinimo. Ten pat, p. 32.

Reikšmė yra tai, kas nuolat auga, o kiekvienas objektas turi paslaptį, kurios įminimas, kaip parodo Eco, kreipia į kitą paslaptį. Taigi „[t]ekstas yra neturintis nustatytų ribų universumas, kuriame interpretatorius gali atrasti begalę sąryšių“ Ten pat, p. 39. .

 

Partizaninis karas: tarp istorijos ir pasakojimo diskursų

Istoriografijoje jau yra įsigalėjęs faktas, kad partizaninis karas Lietuvoje vyko nuo 1944 iki 1953 metų, o konkretūs jo etapai (1944–1946, 1946–1948, 1948–1953) analizuojami Nijolės Gaškaitės, Dalios Kuodytės, Algio Kašėtos, Bonifaco Ulevičiaus kolektyvinėje monografijoje Lietuvos partizanai 1944–1953 m. (1996). Bernardas Gailius įtvirtino partizaninio karo sąvoką monografijoje Partizanai tada ir šiandien (2006), o Mindaugas Pocius 2006-aisiais publikuotame straipsnyje „1944–1953 metų partizaninio karo Lietuvoje istoriografija“ rašė:

Apie Lietuvoje vykusį partizaninio pobūdžio [išskirta – N. B.] karą pasaulyje mažai žinoma. Mindaugas Pocius, „1944–1953 metų partizaninio karo Lietuvoje istoriografija“, p. 52.

Šiame kontekste iškelkime klausimą: ar partizaninis karas yra romanistų ir Lietuvos visuomenės kolektyvinėje atmintyje? Akivaizdu, kad sovietmetis šią atmintį ištrynė iš visuomenės sąmonės, ir tai geriausiai liudytų Danutė Gailienė tyrime Ką jie mums padarė: Lietuvos gyvenimas traumų psichologijos žvilgsniu (2008), taip pat Marius Ivaškevičius (kaip kartos reprezentantas), sakęs:

Rašyti apie karą tuomet, kai tikrus šūvius esi girdėjęs tik tire, nėra paprasta. Marius Ivaškevičius, Žali, ketvirtas viršelis.
 

Galbūt tuo būtų galima paaiškinti istorijos interpretaciją, kurią pasiūlo jo romanas Žali. Halbwachsas teigė, kad atmintis patiria visuomenės spaudimą, kad yra konvencijos ir tai, kas legitimuoja atmintį. Četrauskas romane Tarsi gyventa demonstruoja kritišką santykį su pokario rezistencija, bet jis pasirenka baltą dėmę partizanų istorijoje – partizanų vadą Joną Misiūną-Žalią Velnią, o tai jam suteikia interpretacijos laisvę, nes suvokiama, kad šis vaizdinys neegzistuoja jokios socialinės grupės kolektyvinėje atmintyje. Venclovas kuria romaną Kartybių taurė – iki dugno apie partizaninį judėjimą, o ne apie karą, tačiau jis įveda dar kitą sąvoką, kai veikėjas, rusas, sako:

Vyksta pilietinis karas, Emilja Juljevna. Tai baisiausia, kas gali būti. Rusai čia niekuo dėti. Petras Venclovas, Kartybių taurė – iki dugno, p. 203.

Akivaizdu, kad pilietinio karo terminas ateina iš rusų propagandos. Tuo tarpu romane akcentuojama išdavystės ir keršto tema, o ji, mano galva, sudaro didelę dalį kolektyvinės partizanų atminties vaizdinio. Tai liudija ir Sajausko romanas Neužmirštami Suvalkijos vardai, kuriame aktualizuojama partizanų, ryšininkų, eilinių žmonių autobiografinė atmintis Halbwachsas autobiografine atmintimi vadina „individualią atmintį“, kuri priešpriešinama kolektyvinei atminčiai. Apibrėždamas individualią atmintį Halbwachsas teigia: „Ji nėra visai užblokuota ir izoliuota. Žmogus dažnai privalo remtis kitų žmonių prisiminimais, kad atkurtų savo paties praeitį. Jis grįžta prie užuominų (atramos taškų), sąlygotų visuomenės, vadinasi, esančių ne jame pačiame. Dar daugiau, individuali atmintis negalėjo funkcionuoti be žodžių, idėjų ir instrumentų, kuriuos individas sukūrė ne pats, o pasisavino iš savo aplinkos. Vis dėlto iš tiesų kiekvienas prisimena tik tai, ką jis pats kažkuriuo metu yra matęs, padaręs, jautęs ar mąstęs. Tai reiškia, kad mūsų asmeninė atmintis niekada nesusimaišo su kieno nors kito atmintimi“ (Maurice Halbwachs, The Collective Memory, p. 51). Priešpriešindamas individualią atmintį istorinei atminčiai autorius įveda ir „autobiografinės atminties“ sąvoką, sakydamas, kad ji yra vidinė ir asmeninė atmintis. Ji nurodo į asmeninį patyrimą praeityje ir į tai, kad „mano asmeniniai prisiminimai yra absoliučiai mano, visiškai manyje“ (ten pat, p. 52). , kuri paverčiama fikciniais pasakojimais. Tačiau šios fikcijos turi aiškius istorinės tikrovės referentus, kurie atgyja, jeigu skaitytojas žino pokario kovas Tauro ir Dainavos apygardose Neatsitiktinai istorinės tikrovės referentai pateikiami Vakarų skaitytojui skirtoje Justino Sajausko romano Neužmirštami Suvalkijos vardai (2014) versijoje Unforgettable Names of Lithuania: Novel of Miniatures (2015). Joje įdėtas partizanų apygardų žemėlapis, istorinis įvadas, priedai, fotografijos, suprantant, kad europiečiai ar kitų pasaulio šalių gyventojai „arba labai mažai žino, arba visiškai nieko nežino apie pokario partizanų kovą ar rezistencinį judėjimą Lietuvoje“ (Eugenijus Vosylius, “Foreword,” p. 8). .

 

Venclovas neeksplikuoja autobiografinės atminties, nes akivaizdu, kad kurdamas partizanų istoriją jis naudojasi Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimais Daugel krito sūnų (1992). Kitaip tariant, jis kuria ne istorijos, o pasakojimo diskursą. Istorija yra faktas, o pasakojimas – fikcija, tačiau pastaroji kuriama istorijos pagrindu. Tą patį daro ir Jasaitis, plėtodamas romantinį pasakojimą apie tėvynę ir laisvę, tačiau panaudodamas tai, kas priklauso ir kolektyvinei atminčiai, ir istorijai. Taip atsiranda turgaus aikštėje gulintys partizanai, partizanų dainos, situacija, kai „[p]artizanų vardas ištrintas – jie esą banditai“ Juozas Jasaitis, Per sutemas, p. 72. . Kaip juos, partizaną ir banditą, atskirti? Kaip kurti pasakojimą, suvokiant, kad skaitytojai turi skirtingas kolektyvines ir istorines atmintis?

Tai padaryti leistų minėta White’o įžvelgta skirtis tarp istorinio diskurso, kuris pasakoja, ir diskurso, kuris naratyvizuoja. Vadinasi, turėtume nustatyti, kokį diskurso tipą implicitiškai aktualizuoja rašytojas ir kodėl. Tai atliekant svarbu prisiminti White’o įžvalgą, kad jeigu tikrovėje slypi naratyvumas, „mes galime būti tikri, kad jame taip pat yra moralė ar moralizuojantis impulsas“ Hayden White, The Content of the Form: Narrative Discourse and Historical Representation, p. 24. .

 

Jasaitis romane Per sutemas, kaip ir dauguma kitų aptariamų autorių, renkasi istorinį diskursą, kuris pasakoja, ir jo pagrindu kuria savo pasakojimą. Ir kai kada šis pasakojimas turi tik istoriniam diskursui būdingą „tikrą įvykį“, o

tikri įvykiai neturėtų kalbėti, neturėtų pasakoti patys. Tikri įvykiai turėtų tiesiog būti […]. Hayden White, The Content of the Form: Narrative Discourse and Historical Representation, p. 3.

Tuo tarpu romanistas rašo:

Taip diena iš dienos tas melas birs ant studentų galvų, tie nuodai pamažu smelksis į jų smegenis ir širdis, laužys jų gyvenimus. Jie perrašinės, konspektuos marksistų knygas, kalbės apie jas seminaruose, per egzaminus, kol pagaliau priims, susitaikys. Juozas Jasaitis, Per sutemas, p. 98.
 

Antanui Šileikai tikrovėje neteko tiesiogiai susidurti su marksizmo dogmomis. Jo ideologinėje, kultūrinėje terpėje funkcionavo Lukšos-Daumanto Partizanai (1950, 1962, 1984), kurie buvo emigrantus konsoliduojanti kolektyvinė atmintis, stiprinusi lietuvišką tapatybę ir kūrusi bendruomenę. Šileika turėjo kolektyvinę atmintį, kuri buvo pagrįsta Juozo Lukšos-Daumanto memuarais, ir istorinę atmintį, kuri reflektuota jau rašant romaną. Kadangi Pogrindis yra Lukšos meninė interpretacija „Svarbiausiu savo šaltiniu Šileika pasirinko Juozo Lukšos-Daumanto knygą „Partizanai“. Jo teigimu, ypač įdomus yra penktasis šios knygos leidimas, nes jame pateikta be galo daug papildomos informacijos“ (Karilė Vaitkutė, „A. Šileikos romanas: Lietuvos pokaris išeina iš pogrindžio“, 2012). , galėtume klausti, ar Lukšos pateikta versija yra istorija? Manau, kad ne, nes čia dominuoja autobiografinė atmintis, tačiau ji išeivijos bendruomenės buvo paversta istorine atmintimi. Kita vertus, iš dalies susiduriame ir su naratyvumu, kuris būdingas ir kitiems autoriaus romaną įkvėpusiems šaltiniams, pavyzdžiui, Liūto Mockūno Pavargusiam herojui (1997), Adolfo Ramanausko-Vanago Daugel krito sūnų (1992) ar Liongino Baliukevičiaus Partizano Dzūko dienoraščiui (2002). Patys įvykiai kalba ne tik tada, kai jie yra istoriškai dokumentuoti, bet ir tada, kai jie pakartojami, pavyzdžiui, romanuose ne kartą minimos Juozo Markulio-Erelio išdavystės. Patys partizanai priklauso istorijos diskursui, bet jų atsiminimai jau priklauso pasakojimo diskursui. Iš jų ir vaizduotės gimsta Pogrindis, kurį iš esmės inspiravo užmiršimo problema, užmaršties kultūra. Šileika romano pradžioje rašo:

Kai ta kova galiausiai baigėsi, niūrus pasipriešinimas pasitraukė į dar gilesnį pogrindį ir brendo žmonių atmintyje. Antanas Šileika, Pogrindis, p. 11.

Šiuo atveju jis sprendžia Aleidos Assmann šiandien iškeltą užmaršties problemą ir situaciją, kad „atsiminimas negali būti atskirtas nuo užmiršimo: abu yra būtinos ir būtinai reikalingos atminties operacijos“ Aleida Assmann, Cultural Memory and Early Civilization: Writing, Remembrance, and Political Imagination, p. 400. .

 

Tą patį Neužmirštamuose Suvalkijos varduose daro ir Sajauskas, o jo minimalistiniuose pasakojimuose randame istorinį diskursą, kuris pasakoja, nes autorius istorinį įvykį transformavo į fiktyvų įvykį (pavyzdžiui, Užgavėnių balius, Kalniškės mūšis). Šie įvykiai yra išskaidomi į smulkesnius, vėliau galimai vykusius įvykius, detalizuojami, išplečiami, o tai rašytojo, bet ne istoriko darbas. Kaip teigė White’as Metaistorijoje, „skirtumas tarp ‚istorijos‘ ir ‚fikcijos‘ slypi fakte, kad istorikas ‚randa‘ istorijas, o rašytojas jas ‚išranda‘“ Hayden White, Metahistory: The Historical Imagination in Nineteenth-Century Europe, p. 6. . Taigi galėtume pasakyti, kad partizaninis karas kaip kolektyvinė atmintis buvo ištrinta, tačiau romanistai ją mėgina sugrąžinti. Tai darydami jie pateikia kolektyvinės atminties interpretacijas.

 

Kolektyvinės atminties interpretacijos: autoriaus ir skaitytojo intencijos

White’as sprendė istorijos, tiesos, naratyvo reprezentacijos klausimus, tačiau pastarieji šiame tyrime mus nuveda prie interpretacijos diskurso. Umberto Eco straipsnyje „Pertekliškai interpretuojami tekstai“ (Overinterpreting Texts) išskyrė autoriaus intencijas, skaitytojo intencijas ir teksto intencijas.

Teksto intencijos nėra parodomos teksto paviršiumi. O jeigu demonstruojamos, tai pavogto laiško prasme. Žmogus turi nuspręsti tai ‚pamatyti‘. Tokiu būdu įmanoma kalbėti apie teksto intenciją tik kaip apie dalinį skaitytojo numanymo rezultatą. Skaitytojo iniciatyva iš esmės yra bandymas nuspėti teksto intenciją. Umberto Eco, “Overinterpreting Texts,” p. 64.

Tai Eco sieja su pavyzdinio skaitytojo kūrimu tekste, su stilistinėmis konvencijomis, su teksto kaip koherentiškos visumos suvokimu, su implicitinėmis ir eksplicitinėmis teksto strategijomis (tarkime, pavyzdinis autorius). Šiam tyrimui svarbus pats intencijų išskyrimas, kuris leidžia suvokti ir nagrinėti skirtingą kolektyvinės atminties, vėliau ir istorijos, interpretavimą.

 

Ivaškevičiaus Žali gali būti traktuojami kaip Jono Žemaičio gyvenimo, jo šeimos interpretacija. Panaudodamas Žemaičio gyvenimo faktus autorius kuria įsivaizduojamą naratyvą, kurį atpažinti gali skaitytojas, žinantis istorinius faktus. Šeimos atmintis Nijolės Gaškaitės-Žemaitienės dėka (Žuvusiųjų prezidentas, 1998, 2005, 2007) yra tapusi istorine atmintimi Istorinė atmintis suvokiama Halbwachso apibrėžtimi: „Aš nešuosi istorinių atsiminimų bagažą, kurį galiu papildyti bendraudamas ir skaitydamas. Bet jis lieka pasiskolinta atmintimi, ne mano paties. Šie įvykiai ženkliai yra paveikę nacionalinę mintį ne tik todėl, kad jie yra pakeitę [visuomenines – N. B.] institucijas, bet ir todėl, kad jų tradicija išlieka ir gyvuoja regione, provincijoje, politinėje partijoje, profesijoje, klasėje, netgi tam tikrose šeimose ar asmenyse, kurie juos tiesiogiai patyrė. Man jie yra koncepcijos, simboliai. Aš juos įsivaizduoju beveik taip, kaip ir kiti. Aš galiu juos įsivaizduoti, bet aš negaliu jų prisiminti [išskirta – N. B.]“ (Maurice Halbwachs, The Collective Memory, pp. 51–52). , o jas abi literatūriniu pasakojimu paverčia Ivaškevičius. Četrausko romane Tarsi gyventa interpretuojami bratokai, stribai, o ne pats Žalias Velnias; autoriaus intencija – ne tik sukurti pavyzdinį skaitytoją, bet ir jam pasakyti, kad „[a]iniška heroika pripažįsta tik chrestomatiškai aiškias biografijas“ Teodoras Četrauskas, Tarsi gyventa, p. 44. . Četrauskas negalėjo interpretuoti Žalio Velnio, nes istorinių duomenų apie jį išlikę mažai Tik 2015 m. pasirodė Stanislovo Abromavičiaus ir Dariaus Juodžio sudaryta knyga Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, kurioje pirmą kartą pateikiamas išsamus partizanų vado portretas, paremtas ir istoriniais dokumentais, ir istoriniais įvykiais, ir atsiminimais. Tačiau skaitant šią knygą svarbi Juodžio, parašiusio skyrių „Ką rodo Lietuvos ypatingojo archyvo dokumentai“, pastaba, jog „šio skyriaus išvados padarytos remiantis MGB dokumentais, tačiau jais tikėti be išlygų negalima. Kiek žinoma iš istorijos, MGB savo ataskaitose nerašė visos tiesos, žaidė užkulisinius žaidimus, norėjo sumenkinti pokario pogrindį, tikėdamasis, kad taip gali iškreipti tikruosius istorinius įvykius“ (Stanislovas Abromavičius, Darius Juodis, Jonas Misiūnas-Žalias Velnias, p. 152). . Taigi interpretacijos centre atsidūrė rusai, miškas ir patys lietuviai, t. y. socialinės atminties rėmai.

 

Venclovas romane iš dalies interpretuoja bandito ir partizano, išdavystės ir keršto klausimus, t. y. dalykus, kurie yra esminiai pokario kartų atmintyje. Savita tai, kad čekistas romane sako: ‚Jūs turėtumėte būti dėkingi, kad mes, rizikuodami savo gyvybėmis, esame čia: dar ne toks šiame krašte užvirtų pragaras, lietuviai išpjautų vienas kitą, be jokio gailesčio išsižudytų“ Petras Venclovas, Kartybių taurė – iki dugno, p. 105. . Taip akcentuojamas istorinis tautos skilimas, o autorius siekė skaitytojui parodyti abi puses.

Jasaičio intencija romane Per sutemas buvo ne interpretuoti, bet konstatuoti, kad

Laisvą nepriklausomą mūsų valstybę prispaudė senas tautos skriaudikas. Mes ginamės. Juozas Jasaitis, Per sutemas, p. 137.

Ir tai rodydamas autorius akcentuoja partizanų kaip socialinės grupės atmintį (kovas, dainas, spaudą), kuri yra skirtinga ir kuri patvirtintų Halbwachso teiginį, kad „[a]tminties rėmai egzistuoja ir laiko eigoje, ir už jos“ Maurice Halbwachs, On Collective Memory, p. 182. . Partizanų visuomenė turėjo savo atmintį, o tai romane bylotų Tėvelio personažas, tačiau šiandien yra ir kita atmintis, kurią apmąstydamas Jasaitis savo veikėjui leidžia pasakyti:

Bent pašaudė į kareivius iš kulkosvaidžio. Visą laiką svajojo […] Juozas Jasaitis, Per sutemas, p. 79.

Tokia versija skiriama skaitytojui, kurio atmintyje partizanų tiesiog niekada nebuvo arba ji buvo ištrinta sovietmečiu.

 

Šileikos Pogrindyje svarbiausias yra Lukšos kolektyvinis vaizdinys, kuris sujungia ir Lukšos šeimos kolektyvinę atmintį, ir partizanų kaip socialinės grupės atmintį. Labiausiai interpretuojamas Lukšos gyvenimo etapas Švedijoje ir Paryžiuje, o tai paties Lukšos-Daumanto atsiminimų knygoje nėra aprašoma. Lukšai svarbiausia buvo prasiveržimas per geležinę uždangą. Šileika pasirenka antrąją kelionę į Vakarus, ir jo Lukas 1948 metais atsiduria Švedijoje, Vokietijoje, Paryžiuje. Šileika rašo:

Jis buvo kovotojas, tapęs pasiuntiniu, o dabar pavirtęs pasakotoju […] Antanas Šileika, Pogrindis, p. 185.

Lukša-Daumantas ne tik pasakoja, bet ir tam tikra prasme – kaip liudininkas – naratyvizuoja partizanų kovas, tačiau romane išplečiama tik asmeninė Luko ir Monikos istorija. Galima sakyti, kad ji sukuriama, nors ir istorinių bei autobiografinių faktų pagrindu. Pavyzdžiui, detalė („Šiek tiek mažiau nei prieš metus Lukas susituokė su Monika visai netoliese esančioje didžiulėje Šv. Pauliaus ir Liudviko bažnyčioje“ Ten pat, p. 197. ) patikslinama nurodant, jog tai įvyko 1949-ųjų rugsėjį. Istorinis Lukša vedė Nijolę Bražėnaitę 1950 m. liepos 23 d. Tiubingene, Vokietijoje.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė