Studija Lyčių lygių galimybių modelis Švedijos ekonomikoje: gairės Lietuvai

Visuomenės senėjimas, pasirodo, taip pat yra susijęs su kitomis neigiamomis tendencijomis, tokiomis kaip didėjančios valstybės išlaidos ir didėjantis biudžeto deficitas. Tai tik padidina dabar Europai gresiančius sunkumus. Todėl tampa aišku, kad žmonių reprodukcija vaidina lemiamą vaidmenį, kuriant šalies gerovę. Mažo gimstamumo neigiami padariniai neišryškėja iš karto, kadangi amžiaus struktūros pokyčiai vyksta lėtai. Iš tikrųjų trumpalaikis gimstamumo rodiklių nuosmukis gali turėti teigiamos ekonominės įtakos, pavyzdžiui, krinta santykinė socialinių išlaidų dalis, skirta vaikams išlaikyti. Tačiau ilgesniu laikotarpiu, didėjant pagyvenusių žmonių procentui, neigiami ekonominiai padariniai bus vis labiau jaučiami.

Mažėjančius gimstamumo rodiklius visuomenėje lemia tam tikrų veiksnių derinys. Pavyzdžiui, šeimos formavimuisi gali trukdyti nedarbas ir būsto stoka. Bet pagrindinis veiksnys šiandien yra pačių moterų pasirinkimas, ir šiame kontekste yra svarbu suvokti, kaip rodo vis plačiau atliekamų tyrimų rezultatai, kokia svarbi problema yra lyčių lygybė. Kaip jau minėta, ryšys tarp lyčių lygybės ir vaikų gimstamumo Švedijoje pripažintas jau 1930 metais. A. Myrdal mintis, kad mažėjantys suminio gimstamumo rodikliai – tai lyčių nelygybės rezultatas. O pagrindinis svertas siekiant didinti gimstamumą – kuo didesnė lyčių lygybė. Tai ir buvo pagrindinė nuostata, paskatinusi Švedijos dviejų maitintojų modelio susiformavimą. Pagal 1939 metais priimtą įstatymą moterų atleidimas iš darbo dėl nėštumo ar vedybų buvo pripažintas neteisėtu veiksmu. Nors Švedijoje 1940–1950 metais ir buvo paplitęs vieno (vyro) maitintojo modelis (tuomet ypač daugėjo gyventojų mieste ir didėjo vidutinės pajamos), nuostata, kad moteris turi sugebėti derinti darbą ir motinystę, išliko gyva. Nuo 1960 metų ir vėliau, kai vis daugiau Švedijos moterų grįžo į gerai mokamą tarnybą, ir ypač aštuntajame dešimtmetyje galutinai įsitvirtino dviejų maitintojų standartas.

 

Tradiciniu požiūriu moterys renkasi arba „šeimos židinį“, arba profesinę karjerą. Todėl dažnai manoma, kad gimimų pagausėtų, jei moterys grįžtų prie šeimos židinio saugotojos vaidmens. Paskutiniai suminio gimstamumo nuosmukio Europos ir pasaulio tyrimai rodo, kad moterų grįžimas į namų ūkį nėra tinkama priemonė, jei siekiama padidinti gimstančių vaikų skaičių. Įvairių šalių analizė būtent ir parodė, kad gimimų procentas yra ypač mažas šalyse, kurios taiko tradicinį šeimos ir vieno maitintojo modelį. Realiai nuo 1980 metų pradžios geri gimstamumo rodikliai pramoninėse šalyse turėjo tendenciją eiti išvien su aukštu moterų dalyvavimo darbo rinkoje lygiu, o prasti gimstamumo rodikliai buvo akivaizdūs ten, kur moterų dalyvavimo darbo rinkoje dalis buvo maža. Švedų tyrimai rodo, kad moterų galimybė skverbtis į darbo rinką, pasirodo, yra būtina sąlyga geresniems gimstamumo rodikliams pasiekti. Moterys jau nesirenka tarp vaikų gimdymo, šeimos ir karjeros. Be to, dar buvo parodyta, kad šalys, kurios nesmerkia gyvenimo kartu nesusituokus ar nesantuokinio vaikų gimdymo, turi daugiau šansų išlaikyti aukštesnį gimstamumo lygį. To padarinys – santuokų lyginamojo svorio nuosmukis visame išsivysčiusiame pasaulyje, – didesnis vėlesnių santuokų ir skyrybų skaičius. Visa tai kompensuoja nesantuokiniai gimimai.

 

Daugelis tyrimų rodo, kad socialinis reguliavimas ir viešoji politika turi didžiulę reikšmę padedant moterims derinti šeimynines pareigas su vaidmeniu „už namų ribų“. Geresni suminio gimstamumo rodikliai dažnai pastebimi tose šalyse, kuriose vyko būtent tokie pokyčiai ir viešoji politika palaikė lyčių lygybę. Ir priešingai – šalys, kurios nesugebėjo suderinti ir pripažinti daugialypio moterų vaidmens, susidūrė su labai skaudžiomis problemomis. Italija, Ispanija ir Japonija – tai šalys, kuriose priešinimasis permainoms yra tiesiai proporcingas prastiems gimstamumo rodikliams ir greitam gyventojų senėjimo procesui. Moterų išsilavinimo ir užimtumo lygis Italijoje ir Ispanijoje per pastaruosius du dešimtmečius smarkiai augo. Šiems pokyčiams vis dar teko patirti visuomenės, kaip visumos, ypač vyrų, pasipriešinimą. Buvo atkakliai tvirtinama, kad moterys turi grįžti prie savo tradicinio vaidmens: motinos ir namų šeimininkės. Šis nesugebėjimas prisitaikyti reiškia, kad Italijos ir Ispanijos moterys – ne taip, kaip moterys Švedijoje – turi spręsti konfliktą tarp karjeros ir šeimyninio gyvenimo ir vaikų gimdymą atidėti vėlesniam laikui. Panašūs rezultatai buvo ir Japonijoje, kur prastus gimstamumo rodiklius daugiausia lėmė santuokos institucijų nelankstumas.

 

2.4. Lyčių lygybės reikšmė makroekonomikai

Naujas gyventojų skaičiaus augimo aiškinimas ilgalaikiu laikotarpiu feministams suteikė progą mesti iššūkį plačiai paplitusiai nuostatai, kad namų ūkis ir šeima visų pirma traktuojami kaip vartojimo subjektai. Tačiau gali būti įrodyta, kad namų ūkiai pasirodo esą gamybos subjektai, kurie įneša į ekonomiką mūsų ūkiui svarbiausią indėlį – žmogiškąjį kapitalą. Namų ūkių veikla ir galimybės aprūpinti kokybiškais žmogiškaisiais ištekliais šalies ekonomiką yra tiek pat svarbios, kaip ir visų kitų ūkio šakų plėtra. Šeima – tai irgi ūkio sritis, kurioje atliekama gamybinė veikla – namų ūkio rūpybos, reprodukcinė ekonomika, sukurianti pridėtinę vertę ir indėlį į bendrąjį vidaus produktą. Ir paprastai ši ūkio sritis laikosi ant moterų pečių.

Toks svarbus ir lemiamas namų ūkių vaidmuo ekonomikos plėtroje pagrindžia reikalavimą, kad vyrai prisiimtų didesnę atsakomybę šioje namų ūkio ekonomikos srityje. Aišku, kad vyrų – ypač tėvų – dalyvavimas kasdienėje šeimyninio gyvenimo namų ruošoje yra svarbus siekiant, kad ir ateityje motinystė pritrauktų jaunas moteris.

Šiame kontekste ir vėl labai naudinga Švedijos patirtis. Švedijos požiūrio į šeimas ir vaikus tyrimai, pristatyti 2001 metų pavasarį, rodo, kad 90 proc. apklaustų moterų teigė, kad jos neįsivaizduoja vaikų auginimo, jei tėvas nepasiruošęs dalytis kasdienėmis namų ūkio pareigomis. Aišku, kad dosnios aptarnavimo ir paslaugų sferos nepakanka, kad motinystė šiuolaikinei emancipuotai moteriai būtų patraukli.

 

Švedijos ekspertai kelia klausimą, ar galima šiuo metu tikėtis progresyvios, į moteris orientuotos nuostatos įgyvendinimo Europoje. Viena svarbiausių kliūčių – tradicinis konfliktas tarp feministų ir pronatalistų. Kita kliūtis yra stiprus pasipriešinimas, kurio gali būti laukiama iš ekonomistų ir strategijų kūrėjų, kurių daugelis yra labai paveikti klasikinių idėjų, teigiančių, kad namų ūkis ir rinka priklauso atskiroms ekonomikos sritims. Į vaikų gimdymą ir ugdymą žiūrima kaip į privatų ir greičiau emocinį rezultatą, o ne kaip į makroekonomikos padarinį. Šios atskirų sričių klasikinės idėjos paneigimas iš tikrųjų yra sudėtingas uždavinys – ir intelektiniu, ir kultūros požiūriu. Šių laikų diskusijos apie gyventojų senėjimą Europos Sąjungoje ir pasaulyje yra geras pavyzdys.

Daugelis ekspertų ir politikų gyventojų senėjimo problemą traktuoja kaip susijusią tik su darbo rinka. Kad būtų neutralizuotas senėjimo procesas, jie pateikia tradicines tipiškas strategijas, tokias kaip pensinio amžiaus didinimas ar investavimas į visą gyvenimą trunkantį mokymą. Jei lyčių lygybės problemos egzistuoja visose šiose diskusijose, į moteris žiūrima kaip į potencialų ateities darbo šaltinį. Jei moterų darbo jėgos ir užimtumo procentas didėja, tvirtinama, kad produktyvaus amžiaus gyventojų dalis pradeda mažėti. Nedaugelis nori pripažinti įdomų provokuojantį faktą, kad darbo išteklių pasiūla galiausiai priklauso nuo moterų nemokamo darbo šeimoje, ir lyčių lygybės principo įgyvendinimas turi didžiulę reikšmę makroekonomikos rodikliams bei ekonomikos augimui.

 

2.5. Lyčių lygybės požiūrio integravimas į Švedijos savivaldos institucijas

Švedijoje lyčių lygybė nuo 1990 metų politinėse ir viešosiose diskusijose iškelta kaip priemonė visos visuomenės gyvenimo kokybei kelti Žr. Annika Åkerblom, “Gender Mainstreaming in Local Communities: the Case of Sweden,” 2004. . Asmenine patirtimi ir kvalifikacija paremta galimybė tiek vyrams, tiek moterims realizuoti save, daro įtaką aukštesnei gyvenimo kokybei ir maksimaliam žmogiškojo potencialo naudojimui. Nuo 1974 m. Švedijos konstitucinė teisė atsižvelgia į lyčių lygybės principą. Švedijoje daugelyje savivaldybių yra remiamasi skandinavišku gerovės valstybės modeliu kaip ypatingai palankiu moterims, nes jis suteikia galimybę moterims derinti motinystę ir darbą.

Tiek vyrų, tiek moterų gerai mokamas darbas sudaro maždaug apie 70 proc. bendro užimtumo (atskirose savivaldybėse skaičiai varijuoja). Tai paskatino moterų skaičiaus augimą viešajame sektoriuje, nors tuo pat metu taip pat pastebėta, kad labai mažai moterų užima vadovaujančias pozicijas daugelyje sektorių. Stipraus moterų judėjimo spaudžiama valdžia apsisprendė 1994 metais įdiegti lyčių lygybės strategiją atsižvelgdama į visas svarstomas problemas ir rengiamus klausimus.

 

Tuo pačiu metu buvo įsteigtas specialus Komitetas lyčių lygybės klausimams nagrinėti, atsakingas už tikslinių rekomendacijų rengimą ir ilgalaikių, perspektyvių žinių struktūrų kūrimą. Be to, visi Švedijos ministrų kabineto komitetai ir ministerijos analizuoja savo rekomendacijų padarinius remdamiesi lyčių lygybės principais. Švedijoje kiekvienoje darbovietėje, turinčioje dešimt ar daugiau tarnautojų, taip pat privaloma turėti vadovavimo darbuotojams planą ir darbo vietų planą remiantis lyčių lygybės klausimais. Labai mažai žmonių Švedijoje pasisako prieš lyčių lygybę, bet vis dar sudėtinga parengti metodišką sisteminį lygių sąlygų moterims ir vyrams sudarymo planą Žr. Birgitta Åseskog, “National Machinery for Gender Equality in Sweden and other Nordic Countries,” 2003. .

Lyčių lygybės aspekto integravimas (gender mainstreaming) yra vienas iš dažniausiai taikomų metodų siekiant lyčių lygybės. Konkrečiomis sąlygomis lyčių lygybės požiūris yra inkorporuotas į kiekvieną politikos sritį. Tai reikalauja nuodugnaus abiejų lyčių – ir moterų, ir vyrų – materialinių poreikių bei gyvenimo būdo pažinimo. Lyčių lygybės principas dažnai integruojamas vietiniu lygmeniu. Švedijos savivaldybių asociacija, organizacija, kurios nariai yra visos savivaldybės, – siekdama suaktyvinti aktyvesnį darbą lyčių lygybės srityje, investavo lėšų į kelis projektus Lyčių lygybės perspektyvos integravimas buvo plėtojamas kaip metodas diegiant tris perspektyvas kaip priemones analizuojant skirtingų rekomendacijų padarinius. Užduodami trys klausimai: Kas ką gauna? Ką gauna? Kokiomis sąlygomis gauna? Tai yra 3R metodas, kuris remiasi reprezentacija, resursais ir realia situacija. .

 

Švedijos savivaldybės yra vienos iš didžiausių darbdavių šalyje; faktiškai kai kuriose srityse jos ir yra pačios didžiausios darbdavės. Be abejonės, jos taip pat yra svarbiausios institucijos, atsakingos už konkrečios valstybės socialinio aprūpinimo politikos (t. y. mokyklų veikla, vaikų ir pagyvenusių žmonių rūpyba, socialinės paslaugos, rūpyba narkomanais, atliekų rinkimas ir naikinimas, miesto plėtra, laisvalaikio ir kultūrinė veikla) įgyvendinimą.

Tai reiškia, kad savivaldybės lygiateisiškumas kartu turi apimti ir darbdavio, ir piliečio požiūrį, o tai dažnai sukelia akivaizdžius konfliktus svarstant politinius klausimus. Aptariamos vadovaujančiųjų asmenų, politikų ir savivaldybių tarnautojų nuomonės lyčių lygybės darbo klausimu. Reikia pabrėžti, kad savivaldybėse dirba ypač daug moterų, ir savivaldybių darbas lygiateisiškumo srityje yra labai sėkmingas. Švedijoje buvo atliktas tyrimas, apimantis 1998–2002 metų rinkimų etapą devyniose savivaldybėse, kuriose moterys sudaro daugumą tiek politikoje, tiek viešojo administravimo srityje. Buvo įtrauktos tik savivaldybės, kuriose moterys turėjo ne mažiau kaip 41 proc. savivaldybės tarybos ir politinių bei administracinių valdžios postų. Devynios savivaldybės atstovavo trims pramoniniams regionams. Kiekviename regione buvo pasirinktos trys skirtingos savivaldybės: tradiciškai viena – liberali, kita – socialdemokratiška, ir trečia – kintančios balsų daugumos.

 

Kiekvienoje savivaldybėje centrinis dėmesys skiriamas dviem sritims – miesto plėtrai ir sveikatos apsaugai bei socialinei rūpybai. Šie sektoriai atitinkamai klasifikuojami kaip tipiškos vyriškos ir moteriškos veiklos sritys. Tai patvirtina tyrimai, paremti maždaug aštuoniasdešimties asmenų (vadovų ir atsakingų politikų) interviu, protokolų formomis, metinėmis ataskaitomis ir planais bei lyčių lygybės planais, parengtais skirtingų savivaldos organų. Tyrimų atramos taškas – prielaida, kad moterys yra pavaldžios ir priklausomos nuo vyrų (aišku, tai nereiškia, kad visi vyrai yra pranašesni už moteris) – kiekvieną dieną moterys priverstos dirbti, taikytis su priklausomybe nuo vyrų, t. y. būti jiems pavaldžios.

Atsižvelgiama į tokius principus, kaip skaidrumas ir aiškiai apibrėžtos politikos ir biurokratijos funkcionavimo taisyklės, kurios sudaro lemiamas sąlygas ir galimybes, įmanomas moterims ir kitoms priklausomoms grupėms (pvz., emigrantams), dirbti tokiomis pačiomis kaip ir vyrų teisėmis. Tyrimo hipotezės yra šios: kuo daugiau moterų dalyvauja veikloje, tuo geresnės sudaromos sąlygos pritraukti kitoms moterims; demokratija ir viešumas sprendimų priėmimo procese prisideda prie moterų skaičiaus didėjimo ir jo palaikymo politikoje; individualus paskatinimas remia ir palaiko moterų įsipareigojimus politikoje. Tai siejama su faktu, kad moterys retai turi tokias pat galimybes, kaip ir vyrai, dalyvauti viešajame gyvenime, kuriame vienareikšmiškai patvirtinamas jų, kaip politikų ar civilių tarnautojų, įnašas.

 

2.6. Švediškas 3R metodas

Moterų ir vyrų faktinės nelygybės priežastys tiriamos taikant 3R metodą, kurį švedai sukūrė ir pirmieji sėkmingai įdiegė lyčių perspektyvos integravimo strategijai įgyvendinti keliose savo savivaldybėse. 3R metodas taikomas konkrečių atvejų tyrimams (analizei). Metodo kiekybinis pirmų dviejų R komponentų – reprezentacijos (atstovavimo) ir resursų (išteklių) – tyrimas sudaro pagrindą kokybiškesnio trečiojo komponento – realios situacijos – tyrimams Žr. Lygių galimybių kontrolės tarnybos ataskaita, 2003. . Taikant nesudėtingą tyrimą ir atliekant analizę įmanoma įvertinti lyčių lygybę remiantis informacija apie realiai atliekamą moterų ir vyrų veiklą.

Nepaisant liberalios socialinės aplinkos, Švedijos savivaldos institucijos ieško geresnių būdų lyčių lygybei pasiekti ir tobulinti. Jos stengiasi tai atlikti kurdamos strategiją, metodologiją ir darbų planus, atsižvelgdamos į pagrindinį tikslą – įtraukti lyčių lygybės principus priimant sprendimus visais lygmenimis, kuriais nustatomi tikslai, uždaviniai ir veiklos kryptys, paskirstomi ištekliai ir įgyvendinami atitinkami veiksmai.

1R – Reprezentacija. Pirmasis R atsako į klausimą, kiek vyrų ir kiek moterų dalyvauja tiriamoje veikloje, koks lyčių pasiskirstymas yra tarp vadovų visais lygmenimis – organizacijos ar projekto: administravimo ar pavaldaus personalo lygmeniu, taip pat klientų, piliečių, prekių ir paslaugų vartotojų lygmeniu.

 

Šių aspektų analizė rodo, kaip darbuotojai yra pasiskirstę lyčių aspektu: vieni priima sprendimus, kiti vykdo, dar kiti vadovauja veiklai.

Gali būti įtraukti ir specifiniai klausimai: kiek moterų ir kiek vyrų atstovauja valdymui, kiek moterų ir kiek vyrų įtraukiama į projektus, koks yra lyčių pasiskirstymas tarp tų, kurie turi naudos iš tam tikros veiklos, ar moterys tokiu pačiu mastu, kaip ir vyrai, įtraukiamos į veiklą nustatant poreikius, atliekant užduotis, priimant sprendimus ir pan.

2R – Resursai. Antrasis R atsako į klausimus, kaip yra paskirstomi ištekliai lyčių požiūriu, pavyzdžiui, finansai, laikas, nekilnojamasis turtas.

Atsakymas į šį klausimą parodo, kokią naudą iš projekto gauna atitinkamai vyrai ir moterys.

Keliami šie specifiniai klausimai: kiek dėmesio yra skiriama moteriai ir vyrui tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip nustatomi poreikiai, galimybės, priėjimas prie išteklių, išlaidos; kas yra svarbiausi komunalinių paslaugų vartotojai, kas moka už paslaugas? Kaip viešosios išlaidos veikia atitinkamai vyrus ir moteris, ar vyrai ir moterys turi lygias galimybes naudotis ištekliais, tokiais kaip kreditai, nuosavybė, darbo užmokestis, išsilavinimas, švietimas, informacija; ar vienodas laiko ir pinigų pasiskirstymas tarp vyrų ir moterų; kaip investuojama – moterų ar vyrų naudai, kam yra teikiami prioritetai?

Šio metodo tikslas – papildyti reprezentacijos (1R) analizę ir kiek galima į ją įtraukti išteklių paskirstymą.

 

3R – Realybė (reali situacija). Trečiasis R parodo, kokios yra realios moterų ir vyrų atstovavimo atitinkamoje veikos srityje ir kokios išteklių paskirstymo priežastys.

Šiuo klausimu būtina išsami analizė, tyrimai ir išorinės ekspertizės. Gali būti keliami ir papildomi klausimai: kodėl moterims teikiamas prioritetas sveikatos apsaugos sistemoje, kodėl moterims mažiau teikiama kreditų nei vyrams, kodėl moterys ar vyrai naudoja mažiau ar daugiau išteklių.

Realiai vertinant susiklosčiusią moterų ir vyrų socialinę-ekonominę padėtį, nagrinėjama, kokios vertybių sistemos, kokių normų ir kriterijų laikomasi veikloje ir kas lemia tuos veiklos kriterijus. Analizuojama, kokiems poreikiams teikiama pirmenybė moterų ir vyrų veikloje, kodėl vyrai ir moterys jau planavimo proceso pradžioje turi skirtingas sąlygas ir perspektyvas, kodėl pirmenybė teikiama vienai, o ne kitai lyčiai, pavyzdžiui, ekonominių pokyčių, privatizacijos procesuose ir investicijų programose (į kurias moterys dažniausiai neįtraukiamos), kodėl socialinės bei sveikatos apsaugos, kultūros sritys yra „atiduodamos“ moterims.

3R metodologiją sukūrė Gertrud Åström kartu su Švedijos savivaldybių asociacija. Pirmiausia metodologija buvo pritaikyta vietinės valdžios įstaigose, savivaldybėse moterų ir vyrų įtakai analizuoti. Vėliau ji buvo taikoma ir kitose Švedijos organizacijose bei užsienyje. Metodas apima kiekybinių duomenų, skaičiavimų ir informacijos rengimą, kuris sudaro kokybinės veiklos analizės pagrindą.

 

3R metodas yra viena iš kelių analizės priemonių. Šio metodo tikslas – palengvinti darbą, konkrečiai analizuojant veiklą lyčių lygybės požiūriu. Jis naudojamas kaip svertas kaupiant faktus ir informaciją apie moterų ir vyrų padėtį tam tikrose situacijose. Metodas iš esmės atsako į klausimą: kas ką – kokius išteklius – ir kokiomis sąlygomis gauna, t. y. kas yra ekonominės naudos gavėjas ir kokią ekonominę naudą turi moterys?

3. Lyčių lygių galimybių modelio diegimo Lietuvoje prielaidos

Prasidėjus socialiniams-ekonominiams pertvarkymams Lietuvoje iš esmės kito ir visi demografiniai procesai – gimstamumas, šeimos kūrimas, mirtingumas, migracija. Šie procesai yra panašūs į vykstančius ES, tačiau tokiai mažai šaliai kaip Lietuva jie kelia ypatingą grėsmę:

– Lietuvos gyventojų skaičius mažėja jau daugiau kaip 11 metų, 1992–2003 m. gyventojų skaičius sumažėjo 260 tūkst. Socialinių tyrimų instituto duomenys. (t. y. 7 proc.); 2003 m. natūralus gyventojų sumažėjimas tūkstančiui gyventojų buvo lygus −6,1 (−2,4 moterų ir −3,7 vyrų).

– Nuo 1994 m. Lietuvoje vyksta depopuliacija; 2002 m. gyventojų reprodukcijos neto rodiklis tebuvo 0,568, t. y. tėvų kartą keičia beveik per pusę mažesnė vaikų karta Ten pat. ; suminis gimstamumo rodiklis (t. y. TFR – total fertility rate – vidutinis skaičius gyvų gimusių, kuriuos pagimdytų moteris per savo gyvenimo reproduktyvų periodą) per 2000–2003 metus taip pat sumažėjo nuo 1,39 iki 1,26 Lietuvos statistikos departamento duomenys. .

 

– Nyksta tradiciniai šeimos bruožai: šeimos kūrimas vis mažiau siejamas su vedybomis (plinta neregistruotos santuokos), tuokiamasi vis vyresnio amžiaus (1993 m., Statistikos departamento duomenimis, moterys Lietuvoje pirmą kartą tuokėsi 22,2, vyrai – 24 metų, o 2003 m. atitinkamai moterys – 24,8, vyrai – 27,2 metų), taip pat vis vyresniam amžiui atidedamas pirmų vaikų gimdymas (vidutinis motinos amžius gimdant pirmą vaiką 2000 m. buvo – 24,2, o 2003 m. – 24,5 metų), didėja šeimų nestabilumas, savanoriškas apsisprendimas neturėti vaikų.

– Išaugo emigracijos mastas, Lietuva visų pirma praranda jaunimą, todėl ateityje tai paveiks tiek demografinius procesus (santuokos, gimstamumas, šeima), tiek ir darbo išteklius; esama ir kraštutinių emigracijos formų – prekyba žmonėmis, ypač moterimis.

Tiesioginis šių pokyčių demografinis padarinys – Lietuvos gyventojų skaičiaus mažėjimas, demografinės pusiausvyros praradimas, didelė ir toliau didėjanti depopuliacija, spartus visuomenės senėjimas.

 

Vienas iš kertinių šių problemų sprendimo būdų – lyčių lygybės principų, antidiskriminacinio modelio diegimas Lietuvoje remiantis pažangia ES šalių patirtimi. Kaip rodo Šiaurės šalių, kuriose prie modernaus šeimos tipo (dviejų maitintojų modelio) pereita prieš kelis dešimtmečius, patyrimas gimstamumo pokyčiams didelę reikšmę turi tai, kaip šalyje sprendžiamos lyčių lygybės problemos, kokios sudarytos sąlygos abiem tėvams derinti šeimos rūpesčius su profesine veikla. Toms šalims, kurios šioje srityje pasiekė geriausių rezultatų, gimstamumo rodiklius pavyko padidinti ir taip užtikrinti siekiamų gyventojų reprodukcijos procesą.

Lietuvos visuomenėje dėl vyraujančių patriarchalinių nuostatų ir stereotipinio požiūrio į moterų ir vyrų vaidmenis iki šiol išlieka didelės disproporcijos tarp moterų ir vyrų pareigų bei atsakomybės paskirstymo šeimoje. Apskritai Lietuvoje egzistuoja moterį nuvertinantis požiūris.

Žymi Lietuvos sociologė Vida Kanopienė savo atliktais tyrimais parodė, kad daugumoje Lietuvos šeimų vienintelis reikšmingas vyrų vaidmuo yra šeimos maitintojo, o moterys atlieka įvairius vaidmenis: namų šeimininkės, motinos, sprendimų priėmėjos, namų ūkio vadybininkės, globėjos, emocinės ir psichologinės pagalbos teikėjos.

Šių tyrimų duomenimis, Lietuvoje tebelaikoma, jog motinystė ir namų šeimininkės pareigos moteriai svarbiau nei mokamas darbas ir profesinė karjera.

 

Moters šeimyniniai vaidmenys tampa svarbia prielaida diskriminacijai profesinėje veikloje – priimant ir atleidžiant darbuotojus, nustatant atlyginimus, siekiant profesinės karjeros.

1998 m. Lietuvoje priėmus Lygių moterų ir vyrų galimybių įstatymą, buvo žengti formalūs žingsniai užtikrinat moterų lygias galimybes užimtumo srityje, o realiame gyvenime iš esmės niekas nepasikeitė. Tačiau įstatymai patys savaime negali paveikti esminių moterų padėties rinkoje pokyčių – tai liudija Lietuvoje išliekanti darbo užmokesčio diferenciacija pagal lytį – Lietuvos moterys uždirba 20 proc. mažiau nei vyrai.

V. Kanopienės atlikti tyrimai parodė, kad perėjimas į rinką dar labiau sustiprino moterų diskriminaciją ekonomikoje.

Šiuos skirtumus lemia dvi aplinkybės:

Pirma, pereinamuoju į rinkos ekonomiką laikotarpiu buvo pastebėtas ryškus moterų užimtumo nuosmukis: moterys sudarė du trečdalius (68 proc.) bendro užimtųjų skaičiaus sumažėjimo (užimtumas sumažėjo 376 tūkst. darbuotojų). Per pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį daugelis darbą praradusių moterų tapo namų šeimininkėmis, ekonomiškai neaktyviomis. Gyventojų užimtumo tyrimų ir 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis, moterys tarp ekonomiškai neaktyvių gyventojų sudaro du trečdalius. Taigi Lietuvoje rinkos ekonomikos laikotarpiu moterų vaidmuo darbo rinkoje sumažėjo.

 

Antra, Lietuvoje pastebima ypač stipri darbo rinkos vertikali segregacija ir moterų darbo nuvertinimas, kas paskatino pastarųjų metų moterų nedarbo augimo tendencijas (nuo 2002 metų, pradėjus šalyje sparčiai mažėti nedarbo lygiui, moterų nedarbas sparčiai padidėjo, viršijo vyrų nedarbą ir pasiekė 60 proc. bedarbių).

Kaip rodo statistiniai duomenys, daugumoje Lietuvos šeimų išlikęs asimetriškas pareigų tarp sutuoktinių (partnerių) pasidalijimas – namų ruošos darbai, vaikų priežiūra paprastai tenka moterims, o tai labai riboja moters profesinio užimtumo, materialinio saugumo, karjeros ir apskritai saviraiškos gyvenime galimybes. Dirbančios moterys mažiau nei dirbantys vyrai skiria laiko mokamam darbui, tačiau 1 val. 45 min. daugiau namų ir šeimos priežiūrai.

4 pav. Vidutinis moterų ir vyrų paros laiko naudojimas namų ūkio ir šeimos priežiūrai Statistikos departamentas.
4 pav. Vidutinis moterų ir vyrų paros laiko naudojimas namų ūkio ir šeimos priežiūrai
 

Didėjanti moterų emancipacija – siekimas išreikšti save studijos, karjeros galimybių paieška, noras įsitvirtinti materialiai, būti ekonomiškai nepriklausomoms, noras turėti turiningą laisvalaikį – yra negrįžtamas procesas. Visuomenės atsilikimas, adaptuojantis prie naujo moters vaidmens, verčia moteris formuoti tam tikras strategijos kryptis, kuriomis jos bando spręsti prieštaringų kasdienio gyvenimo reikalavimų derinimo problemą Žr. van Doorne-Huiskes ir kt., 1999. . To rezultatus atspindi ir Lietuvos demografiniai rodikliai – vaikų gimdymas atidedamas vyresniam amžiui, jų turima mažiau, plinta savanoriškas apsisprendimas neturėti vaikų, formuojasi moters, neturinčios įteisinto vyro ir nenorinčios gimdyti vaikų, tačiau atkakliai siekiančios profesinės karjeros, modelis.

5 pav. Šeimų tipologija Lietuvoje 2001 m. (proc.) (vaikai nuo 0 iki 17 metų) Statistikos departamentas, gyventojų ir būstų 2001 m. visuotinio surašymo duomenys.
5 pav. Šeimų tipologija Lietuvoje 2001 m. (proc.) (vaikai nuo 0 iki 17 metų)
 

Peršasi išvada, kad Lietuvoje įsigalėjusios dvi tarp savęs susijusios subordinacijos struktūros – patriarchija – visuotinio vyrų dominavimo ir moterų pavaldumo santykiai, ir laisvoji rinka – reprodukuojanti darbo pasidalijimą pagal lytį.

Siekiant sukurti Lietuvoje šiuolaikišką lygių galimybių politiką, yra būtina atitinkama šeimos paramos politika, nukreipta į vyrus skatinant aktyvesnį jų dalyvavimą namų ūkių ekonomikoje, auginant ir auklėjant vaikus. Tokiose socialinės gerovės valstybėse kaip Švedija šeimos gyvenimo ir profesinio aktyvumo derinimo klausimas – viena prioritetinių šeimos politikos plėtros krypčių. Pripažįstama, kad dirbantiems tėvams (tiek motinai, tiek tėvui) reikalinga speciali parama, be kurios lyčių lygybė negali būti pasiekta. Ir atvirkščiai, lyčių lygybė yra viena iš esminių prielaidų siekiant geresnio šeimos funkcijų ir darbo suderinimo.

Skandinavijos valstybės priskiriamos šalims, kurių lyčių lygybės rodikliai geriausi, ir gimstamumas čia, palyginti su kitomis Vakarų Europos šalimis, santykinai didelis. Tai pasiekta plėtojant lyčių lygybės principus atitinkančias paramos šeimai priemones, kurios pagrįstos aktyvia darbo rinkos politika.

 

Taigi siekiant Lietuvoje pagerinti demografinius rodiklius, plėtojant paramos šeimai priemones turi būti atsižvelgiama į lyčių lygybės motyvą, kad darbo ir šeimos derinimo strategija nebūtų aktuali vien moterims ir neskatintų lyčių nelygybės šeimoje bei visuomenėje. Tai reikalauja naujo požiūrio į vyrų ir moterų vaidmenis, laisvo nuo asmens galimybes varžančių stereotipų. Turi būti diegiama aktyvi moterų darbo rinkos politika, kurios priemonės yra:

  • remti moterų, auginančių vaikus, užimtumą;
  • sudaryti sąlygas lanksčiai derinti užimtumą ir vaikų auginimą;
  • gerai mokėti už vaiko priežiūros atostogas;
  • plėtoti vaiko priežiūros paslaugas ir kelti jų kokybę;
  • sudaryti sąlygas tėvui labiau įsitraukti į vaikų auginimą.

Kita esminė prielaida, diegiant lygių galimybių modelį, – socialdemokratinio gerovės valstybės tipo šalyse išryškėjusi nauja ideologija, kuri teigia, kad vaikų ugdymas yra ir visuomenės bei valstybės reikalas bei atsakomybė. 1993 m. Ženevoje vykusioje Jungtinių Tautų organizuotoje Europos gyventojų konferencijoje vyriausybiniu lygiu buvo pabrėžta, kad ikimokyklinių institucijų plėtra turėtų būti svarbi vyriausybės vykdoma priemonė, siekiant padėti šeimoms ir sprendžiant prieštaravimus tarp moterų ir vyrų šeimos funkcijų bei darbinio aktyvumo. Viena pagrindinių strateginių krypčių, išdėstytų šios konferencijos rekomendacijose, buvo ta, kad šalių vyriausybės, plėtodamos socialines paslaugas, tokias kaip lopšeliai-darželiai, ikimokyklinės bei popamokinės dienos priežiūros įstaigos, gali padėti tėvams siekiant saviraiškos darbe ir šeimoje Žr. European, 1994. .