Žinoma, Vilniaus šiuolaikinį meną reprezentavusios „naujosios“ institucijos taip pat mėgsta spekuliuoti „nepageidaujamųjų“, „kovojančiųjų už šiuolaikinio meno išlikimą“ įvaizdžiu, tačiau Alytaus avangardizmo atveju kalbame apie artimesnę tikram užribiui situaciją, kai iniciatyvos įgyvendinamos savikuravimo principu, yra tarsi svetimkūnis lokaliame Alytaus viešajame kultūros diskurse ir kartu centralizuotos monopolijos kontekste. Vilniaus naujųjų institucijų griežtai hierarchiniu autoritariniu požiūriu šios avangardistinės iniciatyvos yra „niekas“. Geriausiu atveju, jos įgauna „marginalijos“ statusą ir hipotetinę galimybę dalyvauti galios monopolistų projekte „papildo“ teisėmis.

Tokiame kontekste „periferinis reiškinys“ (jei jam iš viso priskiriamos „reiškinio“ apibrėžtys) gali iš dalies tapti vertybinės legitimacijos objektu, jei besąlygiškai priima „galios muziejaus“ taisykles – sutinka būti „periferine marginalija“, pripažįstant „fundamentalių verčių“ generacijos teises vienam ar keliems monopolininkams.

Taigi kalbame apie tokią ideologiškai įkrautą visumą, kuri lokalizuodamasi tam tikrose Alytaus vietose ir įvairiais pavidalais besitęsdama beveik dvidešimtmetį, formuoja (anti)muziejinį ir idėjiškai decentralizuojantį reiškinį, kuris skleidžiasi ne muziejuje kaip institucionalizuotame pastate su fetišizuotais artefaktais, bet spaudos archyvuose, išlikusiuose kataloguose, asmeniniuose video ar fotoarchyvuose, internetiniame tinkle (kalbant apie dabartį) tekstų ir vaizdų pavidalu. Kalbant dar platesne prasme – bendrai veikiant Lietuvos šiuolaikinio meno praktikas ir diskursą (juk šis tekstas taip prisideda prie Alytaus avangardizmo įmuziejinimo) ir galų gale latentiškai egzistuojant šių praktikų dalyvių, žiūrovų subjektyvioje ar kolektyvinėje atmintyje. Muziejaus idėja gali lokalizuotis subjektyvioje sąmonėje ar viešajame atminties diskurse, atmintyje ar tiesiogiai atgaivinus kurį nors iš išvardytų įsivaizduojamo muziejaus sandų.

Pozityviausia šio įsivaizduojamo muziejaus savybė yra ta, kad tokiu būdu stengiamasi išvengti meno kūrinio arba meno objekto fetišizavimo, kuris savo ruožtu veda prie prasminės entropijos ir suvokimo statikos post-ir pro-sovietinės galios institucijų kontekste. Alytaus avangardizmo atveju nuolat stengiamasi išvengti muziejaus apibrėžčių, todėl „menamas antimuziejus“ yra mentaliai dinamiškas, nuolat prasmiškai kintantis, atsinaujinantis, besitransformuojantis ir neleidžiantis ar bent bandantis neleisti formuotis hierarchinei piramidei (bent intencijų lygmenyje). Iš esmės Alytaus avangardizmo atvejis simbolizuoja ne tiek konkrečiai „muziejaus“, kiek tam tikros atminties rūšies konstravimo procesą, kuris suvokiamas politiškai – siejamas ne tiek su estetine problematika, kiek su jos reprezentacijos galios institucijose (taip pat ir muziejuose) klausimais.

Kadangi muziejai Naujaisiais laikais, pavyzdžiui, XIX a., simbolizavo „didžią senovę“, įkurdintą būtent „idealioje“ erdvėje, tuometiniai dailininkai rado būdų, kaip ištrinti ribas tarp salonų ir muziejų, „sekdami“ senovės meistrais ir motyvais, skiepydami šiuolaikines (tuometines) dailės formas į besiformuojantį bendrą muziejinį naratyvą ir kartu paradoksaliai didindami takoskyrą tarp muziejinių vertybių ir šiuolaikinio (tuometinio) meno sampratų Žr. Hans Belting, The Invisible Masterpiece, p. 98−99. , kurios akivaizdžiai išsiskyrė XIX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje, radikalizuojant abiejų stovyklų „mumifikuojančią“ ir „avangardinę“, „griaunančią“ funkcijas (formuojamas menininko laisvės mitas), kurios tuo pat metu vieną kitą akumuliuoja.

Iš esmės ir Alytaus avangardizmo genezė remiasi, viena vertus, panašiomis avangardinėmis intencijomis, reversiniu arba antiįmuziejinimo principu, kita vertus, tuo pačiu paradoksaliai kuriama procesualios performatyvios atminties terpė, arba tam tikro lokalaus erdvėlaikio idėja. Muziejaus idėjos diskreditavimas, tarsi permanentinis griovimas ir fetišizuoti nesiekiantis procesualumas, šiuo atveju, kaip vienas įdomiausių ir unikalių avangardizmo precedentų Lietuvoje pastaruoju dvidešimtmečiu, tampa kartu ir naujos, save reaktualizuojančios tam tikruose (kolektyvinės) atminties lygmenyse, muziejaus idėjos terpe, paradoksalaus įmuziejinimo varikliu.

Literatūra

• Belting, Hans, The Invisible Masterpiece, London: Reaktion Books, 2001.
• Diržys, Redas, „Kvietimas į Alytaus meno steiko bienalę“ | Alytaus bienalė 2: tarptautinio eksperimentinio meno festivalis, Alytus: Sambūris „Erdvės“, 2007.
• Diržys, Redas, Tiesė. Pjūvis (93), Tiesė. Pjūvis 2’(94) = Straight. Section, Alytus, 1994.
• Expósito, Marcelo, “Inside and Outside the Art Institution: Self-Valorization and Montage in Contemporary Art” | Gerald Raunig, Gene Ray, Art and Contemporary Critical Practice: Reinventing Institutional Critique, London: May Fly Books, 2009, p. 141–153.
• Jordanova, Ludmilla, “Objects of Knowledge: A Historical Perspective on Museums” | Peter Vergo (ed.), The New Museology, London: Reaktion Books, 1989, p. 22–40.
• Lindauer, Margaret, “The Critical Museum Visitor” | Janet Marstine (ed.), New Museum Theory and Practice, Oxford: Blackwell Publishing, 2006, p. 205–213.
• Mensch, Peter van, Towards a Methodology of Museology, PhD thesis, University of Zagreb, 1992 [žiūrėta 2012 m. birželio 15 d.].
• Pollock, Griselda, “Un-Framing the Modern: Critical Space Public Possibility” | Griselda Pollock, Joyce Zemans (eds.), Museums after Modernism: Strategies of Engagement, Boston and Oxford: Blackwell Publishing, 2007.

Anti-Museum as a Processive Memory: The Avant-Garde Case of Alytus

Summary. The paper discusses briefly the main notion of museum in XIX and XX centuries and concentrates on the cycles of radical changes (emancipation processes) of museum and institution notions in the sixties and seventies. The years of 1989–1991 mark a new decisive turning-point in contemporary museology and institutional criticism history. It was crucial for many countries of the Middle and East Europe, including Lithuania. However, changing processes have some specific features in these areas. In some cases the institutional changes were not as deep as we might have expected. Therefore, the article defines museum theory by deconstructing the notion of authenticity and discussing issues of framing in Lithuanian context. In this context the article notes the crucial role of avant-garde artists (after 1991) have been playing in the deconstruction of the post-Soviet cultural mentality and in the (apparent) development of new museum theory. With the help of the case of avant-garde movement in Alytus the article shows an example of the specific practice of institutional criticism as radical rethinking of local and global notions of museum. The movement in Alytus explores the importance of specific anti-museum or processive cultural anarchy strategies for increasing the dynamics of socio-cultural memory generating the new concept of museum in a paradoxical way.

Keywords: museum, museology, institutional power, institutional criticism, antimuseum, process, memory dynamics, avant-garde movement, Alytus.