Straipsnis Tėvų ir vaikų santykiai lyginamojoje Kinijos ir Vakarų kultūrų perspektyvoje: žvilgsnis iš Lietuvos

    • Bibliografinis aprašas: Loreta Poškaitė, „Tėvų ir vaikų santykiai lyginamojoje Kinijos ir Vakarų kultūrų perspektyvoje: žvilgsnis iš Lietuvos“, @eitis (lt), 2015, t. 205, str. 1, ISSN 2424-421X.
    • Ankstesnis leidimas: Loreta Poškaitė, „Tėvų ir vaikų santykiai lyginamojoje Kinijos ir Vakarų kultūrų perspektyvoje: žvilgsnis iš Lietuvos“, Sovijus, t. 1, nr.1, 2013, p. 138–156, ISSN 2351-471X.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Tėvų ir vaikų santykiai yra viena aktualiausių šiandieninės visuomenės problemų pasaulyje, pradedant Lietuva ir bene labiausiai šioje srityje išsivysčiusiomis Skandinavijos šalimis, baigiant Rytų Azijos šalimis, kurių tradicinis „sūniškojo nuolankumo“ arba „šeimyninio pagarbumo“ (xiao) modelis daug kuo priešingas vakarietiškajam ir tebėra itin prieštaringai vertinamas Vakaruose. Vienas svarbiausių šio straipsnio tikslų – pristatyti Vilniaus universiteto Orientalistikos centre besimokančių dabartinių sinologijos studentų nuomonę ir pamąstymus apie kiniškąjį „sūniškąjį nuolankumą“ bei jo aktualumą dabartiniame globaliame pasaulyje, remiantis mano pačios atliktais jų apklausos duomenimis. Pastarąją paskatino keliama prielaida, jog kiniškoji „sūniškojo nuolankumo“ etika (kaip ir bet koks kitas jos kultūros aspektas) gali būti skirtingai priimama ir vertinama įvairiose Vakarų šalyse, priklausomai nuo jose susiformavusio dėmesio individo teisėms, vaikų teisėms, pagarbos autoritetui ir pan. Prieš tai bus trumpai pristatyta tradicinė xiao samprata, kuri yra išdėstyta klasikiniuose didaktiniuose ir filosofiniuose kinų veikaluose, o paskui aptariamas xiao traktavimas Vakaruose nuo XIX a. vidurio iki šių dienų. Paskutinėje straipsnio dalyje bus nagrinėjami tėvų ir vaikų santykiai pomaoistinėje Kinijoje, daugiausia remiantis pačių kinų antropologų ir sociologų tyrinėjimais. Siekiama atskleisti, kaip į „sūniškąjį nuolankumą“ pastaruoju metu žiūri vaikų ir tėvų kartos atstovai, kaip šie požiūriai veikia bendrą nuomonę apie šiuolaikinę xiao padėtį tiek pačios Kinijos, tiek Vakarų mokslinėje erdvėje, o taip pat vaikų ir tėvų santykių konfliktų sprendimų būdus. Platesniu požiūriu išvardintų problemų analizė ir apklausos rezultatai parodo, kaip skirtingos kultūrų tyrimų metodologijos turi įtakos tarpkultūriniam supratimui ir skirtingų kultūrų (šiuo atveju Kinijos ir Vakarų) lyginimui, taip pat skatina atkreipti dėmesį į „teorijos“ (tekstų) ir „praktikos“ (kultūrinės tikrovės) santykius dabartiniuose lyginamuosiuose kultūrų tyrimuose.

    Pagrindiniai žodžiai: Kinija, Vakarai, sūniškasis nuolankumas (xiao), konfucianizmas, pagarbumas, rūpinimasis, pareigos, dorybė.
     
  1. Pastaruoju metu Lietuvos viešojoje erdvėje netyla diskusijos apie tėvų ir vaikų santykių modelio reguliavimą, tiksliau, apie vaikų teisių gynimą prieš smurtaujančius tėvus, rodant į tokio modelio pavyzdžius išsivysčiusiose Europos (pirmiausia Skandinavijos) šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose. Prieštaraujantys jo keitimui ir ypač įtvirtinimui įstatymų bazėse
    Turiu galvoje kai kurių dabartinių Seimo narių inicijuojamas pataisas „Vaikų teisių apsaugos įstatyme“.
    teigia, kad toks padidintas ir vienpusis dėmesys vaiko teisėms, o ne pareigoms, skatina šeimos santykių iškreipimą, kai vaikas žvelgia „į gimdytojus kaip į galimus savo teisių pažeidėjus, analizuodamas, ar kurio nors iš jų poelgio neverta pavadinti prievarta ir apskųsti kažkam nors, ko vaikas pats nepažįsta ir nesuvokia“, ir kada kiekvienas vaiko noras ar pojūtis yra leistinas, toleruotinas bei gerbtinas, 0 štai tėvų autoritetas traktuojamas lyg antraeilis dalykas. Akivaizdu, kad santykių tarp tėvų ir vaikų modelyje „tiesa“ arba „teisingumas“ turėtų būti per vidurį, nes šiuo atveju tarp dviejų pusių (ar santykių dalyvių) atsiranda akivaizdi persvara tarp tėvų pareigų ir vaikų teisių.
    Todėl tam, kad subalansuotume ir išplėstume požiūrį į šiuos santykius, vertėtų susipažinti su visiškai priešingu – Rytų Azijos šeimyninių santykių – modeliu, kuris buvo sukurtas Kinijoje nuo seniausių laikų, vėliau perimtas korėjiečių, japonų, ir tam tikra prasme bandomas išlaikyti šiandieninėje Kinijos visuomenėje. Šis modelis konfucianizme buvo įvardijamas kaip „sūniškasis nuolankumas“ arba „šeimyninis pagarbumas“ (xiao 孝)
    Taip aš verčiu anglakalbėje sinologinėje literatūroje labiausiai paplitusį xiao vertimo iš kinų kalbos variantą – „filial piety“ bei dviejų garsių šiuolaikinių Amerikos sinologų Rogerio T. Ameso ir Henry’io Rosemont’o siūlomą šiuolaikiškesnį ir galbūt universalesnį jo vertimą – „family reverence“. Apie tokio vertimo varianto pagrindimą žr.: Roger T. Ames, Henry Rosemont (transl.), The Chinese Classic of Family Reverence: A Philosophical translation of the “Xiaojing”, p. xii.
    . Jis konfucianizmo laikomas viena svarbiausių moralinių vertybių („dorybių“) ir elgesio principų, padedančių ugdyti tiek atskirą moralinę, žmonišką asmenybę (kurios idealas – „kilnus žmogus“, junzi 君子), tiek moralią ir harmoningą visuomenę bei valstybę.
     
  2. Ši vertybė Vakaruose buvo ir tebėra itin prieštaringa. Tačiau kai kurie šiuolaikiniai Vakarų (tiksliau, Amerikos) sinologai, kaip antai Rogeris T. Amesas ir Henry’s Rosemont’as, įžvelgia jos naudą net ir šiuolaikinei Vakarų visuomenei bei globaliai kultūrai – pirmiausia dėl to, kad, pasak jų, ir pačios aktualiausios šiuolaikinės sociopolitinės problemos, kurios liečia šeimos instituciją – tokios kaip eutanazija, abortai, gėjų ir lesbiečių vedybos „vargu ar gali būti išspręstos, jeigu jos bus aptariamos vien apeliuojant į individų teises“ ir remiantis šeimos liberalėjimo Vakaruose mitu. Jos negali būti taip sprendžiamos jau vien dėl to, kad, kaip jie pastebi,
    Todėl labai pritariu šių autorių nuomonei, kad „jeigu mes išties norime plėtoti tarpkultūrinį dialogą, o ne griežtą kritiką, tai turėtume įsileisti į savo diskursą minėtus terminus, net jeigu jie jame nebus dominuojantys“
    Ten pat, p. 34.
    .
     
  3. Siekdama patikrinti, ar tokios profesionalių sinologų (t. y. mokslininkų) mintys turi ką nors bendra su „eilinių piliečių“ pažiūromis, atlikau Vilniaus universitete dabar besimokančių sinologijos studentų apklausą, kaip jie vertina šią konfucianistinę vertybę iš savosios, vakarietiškos ir lietuviškos kultūros, perspektyvos. Todėl vienas svarbiausių šio straipsnio tikslų – pristatyti šios apklausos rezultatus, arba studentų pamąstymus apie kiniškąjį „sūniškąjį nuolankumą“ bei jo aktualumą dabartiniame globaliame pasaulyje. Tačiau prieš tai bus trumpai pristatyta tradicinė xiao samprata, remiantis klasikiniais kiniškais veikalais, o paskui aptariamas xiao traktavimas Vakaruose, atkreipiant dėmesį į jo prieštaringumą. Tačiau norint pagrįsti xiao vertybės aktualumą šiuolaikiniame Vakarų ar globaliame pasaulyje, būtina atsižvelgti į jo traktavimą bei praktiką šiuolaikinėje Kinijoje, nes jis čia yra gana prieštaringas. Todėl paskutinėje straipsnio dalyje bus analizuojami tėvų ir vaikų santykiai pomaoistinėje Kinijoje, daugiausia remiantis pačių kinų antropologų ir sociologų tyrinėjimais (jų atliktų apklausų, pokalbių su įvairių kartų kinais atpasakojimais ir pastarųjų komentarais). Bus siekiama atskleisti, kaip į „sūniškąjį nuolankumą“ žiūri vaikų ir tėvų kartos atstovai, kaip šie požiūriai veikia bendrą nuomonę apie šiuolaikinę xiao padėtį tiek pačios Kinijos, tiek Vakarų mokslinėje erdvėje, o taip pat vaikų ir tėvų santykių konfliktų sprendimų būdus.
     
  4. 1. „Sūniškojo nuolankumo“ (xiao) samprata tradicinėje Kinijoje

    Sūniškasis nuolankumas“ (xiao) įprasmina santykius tarp tėvo ir sūnaus. Tai yra patys svarbiausi santykiai iš penkių santykių (wu lun 五伦), kurie buvo įvardyti konfucianizme
    Kiti keturi santykiai – tai santykiai tarp valdovo pavaldinio, vyro-žmonos, vyresnio-jaunesnio brolio, draugų.
    . Jie turi būti grindžiami abipuse meile, širdingumu arba prieraišumu (ci
    O štai dar kiti keturi santykiai atitinkamai turi būti grindžiami teisingumu (pareiga), skirtingumu, pirmavimu ir nuoširdumu (pasitikėjimu).
    ), kurie parodo, kad tėvai, ypač vyro tėvai, yra patys brangiausi žmonės pasaulyje, brangesni net už žmoną. Kalbant konkrečiau, xiao galima apibendrintai apibrėžti kaip rūpinimąsi savo tėvais tiek jiems gyviems esant, tiek po jų mirties. Rūpinimasis tėvais po mirties reiškė tinkamą jų palaidojimą ir trejų metų (tiksliau, 27 mėnesių) gedulą, kurio metu netgi privaloma nusišalinti nuo valstybinės tarnybos, išeinant atostogų. Šis gedulas pradėtas Kinijoje praktikuoti nuo I a. pirmiausia tarp aukštų valdininkų, o nuo III a. tapo privalomu visiems išsilavinusio elito atstovams. Jo laikymasis buvo griežtai kontroliuojamas įstatymų, o už nesilaikymą – baudžiama
    Pavyzdžiui, gedulo metu buvo draudžiama kelti vestuves ir net pradėti vaikus.
    . Tokio gedulo laiko nustatymas buvo grindžiamas vadinamuoju „atmokėjimo“ arba atsako (bao 报) principu, kurį labai aiškiai įvardijo Konfucijus: kaip tėvai rūpinasi vaiku („nešioja jį ant rankų“) pirmus trejus jo gyvenimo metus, taip vaikai turi gedėti tėvų ne mažiau kaip trejus metus, šitaip atsimokėdami už jų rūpestį
    Žr. Lunyu („Apmąstymai ir pašnekesiai“), 17.21. Cit. pagal Roger T. Ames, Henry Rosemont (transl.), The Analects of Confucius: A Philosophical Translation, p. 209.
    .
     
  5. Vis dėlto tarp tėvų rūpinimosi vaikais ir vaikų – tėvais galima įžvelgti tam tikrą skirtumą: jeigu pirmasis konfucianizmo buvo laikomas visiškai natūraliu elgesiu (nes to reikalauja pati gamta), antrasis – kultūringo, sąmoningo, civilizuoto, moralaus elgesio ugdymu bei išraiška (ką itin pabrėžė Konfucijus
    Jau pačiuose pirmuose „Apmąstymų ir pašnekesių“ (Lunyu) skyriuose jis teigia, kad sūniškasis nuolankumas yra žmogaus moralės pagrindas. Lunyu, 1.2, 1.6, 1.9.
    ). Būtent todėl konfucianistai leido suprasti, kad vaikas privalo pagarbiai rūpintis savo tėvais net ir tuo atveju, jeigu tėvai juo nesirūpino arba blogai su juo elgėsi vaikystėje
    Tokio besąlygiško pagarbumo ir rūpinimosi tėvais pavyzdį rodė vienas labiausiai konfucianizmo garbintų legendinių veikėjų – legendinės senovės valdovas Shun, kurio tėvas kartu su jo pamote net keletą kartų paspendė jam spąstus, kad jis žūtų, bet pastarasis vis tiek stengėsi būti sūniškas. Kaip pasakoja Mengzi, jis taip graužėsi dėl tokio tėvo elgesio, kad jo negalėjo paguosti nei moterų grožis, nei turtai, nei aukštos pareigos. Būtent Shun parodė ir kitą pavyzdį, kaip reikia laikytis „sūniškojo nuolankumo“ – jis vedė, tačiau tai padarė, neatsiklausęs tėvų. O tai reiškia nesiskaitymą su tėvų autoritetu arba nepagarbą jiems, kitaip tariant, akivaizdų nusižengimą „sūniškajam nuolankumui“. Būtent dėl to šis faktas buvo labai įvairiai ir prieštaringai interpretuojamas vėlesnių komentatorių, ir kritikuojamas daoistų, kurie mėgdavo pasišaipyti iš konfucianistinių dorybių laikymosi (nors vėliau patys jas integravo į savo religinę praktiką). Tačiau konfucianistai nusprendė, kad tokiu elgesiu Shun kaip tik parodė, kas sūniškumo pareigoje yra svarbiausia, o kas mažiau svarbu. Svarbiausia – tai susilaukti palikuonių. Atlikti šią pareigą turėtų būti žymiai svarbiau, nei neatsiklausti tėvų dėl vedybų (taip pat dėl šios pareigos atlikimo, nes vedybos kaip tik ir skirtos tam, kad būtų susilaukta palikuonių). Plačiau apie Shun ir jo elgesio pateisinimą žr.: Mengzi, Book 9 Wan Zhang (part A). Pagal leidinį Mencius, p. 197–201. Apie sūniškus sūnus, kurie buvo engiami savo pamočių ir vis tiek rodė joms nuolankumą, kol galiausiai pakeitė ir tų pamočių požiūrį į juos, pasakojama ir „24 sūniško nuolankumo pavyzdžiuose“ (Er shi si xiao). Plačiau apie tai žr. tolesniame šio straipsnio tekste ir past. 18.
    . Toks besąlygiškas sūnaus elgesys, kaip pastebi Philipas J. Ivanhoe, reikalingas tam, kad rodytų pavyzdį kitiems, taip pat ir savo tėvams
    Žr. Philip J. Ivanhoe, “Filial Piety as a Virtue,” p. 198.
    bei savo paties vaikams.
     
  6. Tiesa, gali kilti klausimas, kaip vis dėlto sūniškai pagarbus sūnaus elgesys galėtų paveikti jo paties „netėviškus“ tėvus? Į tai galėtų atsakyti Konfucijus ir Mengzi, kurie pabrėžė, jog bet kokios nesėkmės atveju pirmiausia reikėtų atsigręžti į save ir pasitikrinti, ar pats viską padarei, kas nuo tavęs priklauso. Antai Mengzi teigė:
    Žinoma, čia Mengzi turi galvoje įvairius žmones, bet ne tėvus. Nes taip „nurašyti“ savo tėvus konfucianistams būtų tiesiog neįsivaizduojama – jau vien dėl to, kad jų ryšys su vaiku didžiąja dalimi yra įgimtas. Tėvai gali ką nors netinkamai daryti, bet tuomet sūniško vaiko pareiga yra nurodyti jiems jų klaidas ar net prieštarauti jiems – tiesa, labai pagarbiai ir nuolankiai
    Apie tai žr.: Lunyu, 4.18. Čia Konfucijus siūlo prieštarauti tėvams atsargiai ir santūriai, bet jeigu jie neklauso, tuomet palikti viską taip, kaip yra, ir toliau rūpintis jais pagarbiai, nepriešgyniaujant bei nemurmant. Tai rodo, kad vaiko protestas konfucianistinėje kultūroje turėjo tam tikras ribas, kurias nubrėžė patriarchalinė visuomenė ir hierarchinė santvarka, čia pagarba vyresniajam – tiesiog šventa. Sūnus privalo nepritarti tėvui (jam nepaklusti), kai šis elgiasi neteisingai, ir taip apsaugoti jį nuo blogo poelgio (tas pats liečia ir valdovo-pavaldinio santykius: ištikimas ir save gerbiantis pavaldinys privalo prieštarauti valdovui, tiksliau, jį „pamokyti“. Ši nuostata buvo įtvirtinta praktiškai tam tikrų pamokymų valdovui rašymo forma, nors ne visi Kinijos imperatoriai šią kritiką mėgo ir toleravo). Tad prieštaraudamas netinkamam tėvo elgesiui, sūnus parodo ypatingą rūpinimąsi tėvu, t. y. siekimą sugrąžinti jį į doros kelią.
    . Iš to galima būtų daryti išvadą, kad „sūniškojo nuolankumo“ dorybė (vertybė, elgesys) bene geriausiai atskleidžia konfucianistinę etiką pagrindžiantį „koreliatyvumo“ principą, arba įsitikinimą, jog kiekvienas yra esmiškai ne atskira individuali būtybė, bet koreliatyvi individualybė, susijusi su kitais abipusiais ryšiais ir veikiant kitus / kitų įtaka patiriama pirmiausia per savo / kitų elgesio pavyzdį. Štai kodėl minėtoji rūpinimosi tėvais po mirties pareiga implikuoja ir kitą sūnišką pareigą – stengtis susilaukti palikuonių, ypač vyriškos lyties, kad jie galėtų atitinkamai rūpintis mirusiųjų tėvų ir protėvių dvasių maitinimu (t. y. ritualiniais aukojimais, kuriuos galėjo atlikinėti tik vyriškos lyties palikuonys). Juk palikuonys pirmiausia ims elgesio pavyzdį iš savo tėvų ir jų elgesio su jų pačių tėvais.
     
  7. Konfucianizme rūpinimasis gyvais tėvais reiškė ne bet kokį rūpinimąsi, tiesiog suteikiant tėvams maitinimą ir tenkinant jų materialius poreikius, bet pagarbų rūpinimąsi (gongyang 恭飬): „Kai tėvai gyvi, tarnauki jiems pagal ritualą (li 禮); kai jie miršta, palaidoki juos ir aukoki jiems pagal ritualą“
    Lunyu (Konfucijaus „Apmąstymai ir pašnekesiai“), 2.5. Cituojama pagal Roger T. Ames, Henry Rosemont (transl.), The Analects of Confucius: A Philosophical Translation, p. 77.
    . Nes, kaip sakė Konfucijus, „juk šunimis ir arkliais taip pat rūpinamasi. O jeigu nerodai pagarbos savo tėvams, tuomet kuo rūpinimasis jais skirsis nuo rūpinimosi šunimis ir arkliais?“
    Lunyu, 2.7.
    . Detalesnės nuorodos apie pagarbų rūpinimąsi tėvais buvo išplėtotos vėlyvesniuose veikaluose, pirmiausia „Sūniško nuolankumo kanone“ (Xiaojing)
    Šis kanonas buvo parašytas Han dinastijoje ir iš esmės buvo skirtas tam, kad pagrįstų ištikimybę ir nuolankumą valdovui (imperatoriui). Jame teigiama, kad tik tie, kurie yra nuolankūs ir ištikimi (zhong) savo tėvams, sugebės nuolankiai ir ištikimai tarnauti imperatoriui. Būtent dėl to Han dinastijos laikotarpiu „sūniškasis nuolankumas“ tapo vienu svarbiausių kriterijų, atrenkant (tiksliau, rekomenduojant) vyrus į valdininkų postus.
    ir ypač istorijų rinkinyje „24 sūniško nuolankumo pavyzdžiai“ (Er shi si xiao)
    Manoma, kad ši knyga pradėta sudarinėti vėlyvosios Tang – 5 dinastijų laikotarpiu (galbūt nuo IX a.). Ji buvo sudaryta iš anksčiau parašytų ir nuo III a. pradėjusių populiarėti „Sūniškų palikuonių istorijų“ (Xiaozi zhuan). Šias istorijas į atskirą 24 pavyzdžių rinkinį surašė, kaip teigiama, Guo Jujing Yuan dinastijoje, ir nuo tada jis tapo bene labiausiai skaitoma ir žinoma knyga vėlyvojoje Kinijos imperijoje. Ją nukopijavo ir japonai, parašę savą 24 sūniškumo pavyzdžių versiją. Pagal šių istorijų motyvus Kinijoje buvo puošiami karstai ir kapai, kuriami eilėraščiai ir populiarioji literatūra. Tačiau Vakaruose ši knyga buvo ir tebėra vertinama daugiausia neigiamai. Plačiau apie tai žr. Keith Nathaniel Knapp, Selfless Offspring: Filial Children and Social Order in Medieval China, p. 2–5. Beje, įdomu yra tai, kad šiame rinkinyje didelė dalis istorijų yra ne apie sūniškus sūnus, bet apie sūniškas marčias, kurios rūpinosi savo vyrų tėvais kaip savo tėvais, t. y. atliko „sūniškojo nuolankumo“ pareigą savo uošviams.
    . Pagarbus rūpinimasis reiškė kasdienį tėvų aplankymą rytais ir vakarais, parūpinimą tėvams skanėstų, kurie sunkiai gaunami, ir apskritai stengimąsi suteikti tėvams viską, ko jie geidžia, bet kokių jų norų tenkinimą; stengimąsi tėvų akyse išlikti amžinu vaiku. Pagarbus rūpinimasis taip pat reiškė asmenišką ir nuoširdų rūpinimąsi savo tėvais. Todėl sūniškas sūnus, norėdamas pats slaugyti ir karšinti savo senus tėvus, turėtų atsisakyti aukšto valdžios posto, nes tai reikalautų išvykti toli nuo namų ir galbūt samdyti ar prašyti kito asmens, kad jis pasirūpintų jo tėvais. Kitaip tariant, sūniškas sūnus privalo atsisakyti savo asmeninių ambicijų dėl tėvų gerovės. Pagarbus rūpinimasis taip pat reiškė savo kūno saugojimą, nes jis yra tėvų dovana, nors kai kuriais atvejais siekimas parūpinti tėvams viskuo, ko jie geidžia, galėjo kelti pavojų vaiko kūnui bei gyvybei. Bet šiuo atveju tai buvo aukojimasis dėl tėvų, kuris galėjo būti pateisinamas.
     
  8. Tad „sūniškas nuolankumas“ arba pagarbus rūpinimasis taip pat reiškė pasiaukojantį rūpinimąsi, kaip antai paaukojant savo tėvams geresnį valgio kąsnį, patogumus, poilsį, ar net savo vaiko ar žmonos gyvybę dėl tėvų gyvybės. Pastaroji nuostata iliustruojama daugelį iki šiol šokiruojančia istorija, aprašyta minėtame istorijų apie sūniškus vaikus rinkinyje „24 sūniškumo pavyzdžiai“ (Er shi si xiao). Tai trylikta rinkinio istorija „Palaidojo sūnų dėl motinos“ (Wei mu mai er为母埋儿) apie neturtingą vyriškį Guo Ju 郭巨, gyvenusį Han dinastijos laikotarpiu, kuris turėjo rūpintis ir savo nusenusia motina, ir mažu sūnumi. Bet stokojant maisto motina turėjo dalintis juo su vaikaičiu, todėl galiausiai Guo Ju privalėjo pasirinkti rūpintis tik vienu iš jų, nes abiejų nebūtų išmaitinęs. Pasitaręs su žmona, jis nutarė paaukoti sūnų – užkasti jį gyvą, kad išsaugotų motinos gyvybę. Jis savo sprendimą paaiškino taip: „Susilaukti kito sūnaus yra paprasta, bet kitos motinos aš jau niekada neturėsiu“. Kitaip tariant, vaikas gali būti pakeičiamas, o tėvai – ne. Tiesa, istorijos pabaiga buvo laiminga – dvasios, išgirdusios apie tokį jo ketinimą, nutarė padėti (bekasdamas kapą sūnui palaidoti, jis rado didžiulį lobį, kurio užteko visiems išmaitinti). Bet pats istorijos moralas buvo ir tebėra traktuojamas prieštaringai: viena vertus, ji aiškiai parodo, kas gyvenime yra svarbiausias – tai tėvai. Tačiau kas būtų, jeigu kito sūnaus šis sūniškas sūnus nebesusilauktų? Tokiu būdu jis aukoja savo paties galimybę sulaukti sūniško rūpinimosi juo iš savo sūnaus senatvėje, taip nusižengdamas kitam anksčiau minėtam sūniškumo reikalavimui.
     
  9. Kinų didaktinėje literatūroje aprašyti ir sūniško nuolankumo pavyzdžiai, skatinantys dėl tėvų paaukoti savo kūno dalį ar gyvybę. Tai galima vadinti aukščiausia aukojimosi dėl tėvų forma. Pavyzdžiui, jeigu tėvai sunkiai serga ar alksta, galima paaukoti jiems savo kūno dalį (šis pasiaukojimo aktas buvo įvardijamas atskira sąvoka – gegu 割 股, paž. „galūnės nupjovimas“, dažniausiai – savo šlaunies gabalo, iš kurio buvo verdama sriuba
    Ši praktika, kaip pastebi N. Kutcher, paplito nuo Tang dinastijos, beveik tuo pačiu metu, kai pasirodė žymus kinų medicinos veikalas Bencao shiyi, skirtas farmakologijai. Ji taip pat buvo vertinama gana prieštaringai imperinės Kinijos valdžios atstovų – vieni (net ir imperatoriai) siūlė už tai sūniškus sūnus apdovanoti (dažnai – po mirties), o kiti (Ritualų departamento atstovai, atsakingi už šių apdovanojimų įgyvendinimą), dažnai tam priešinosi. Plačiau apie tai žr. Norman Kutcher, Mourning in Late Imperial China: Filial Piety and the State, p. 30–31 (past. 78).
    ; dar didesnis kūniškas pasiaukojimas buvo įvardijamas kaip gegan 割, paž. „kepenų gabalo atpjovimas“, bet jis jau kėlė didžiausią pavojų gyvybei, taigi galėjo tapti savižudybe). Tad kyla klausimas – ar toks pasiaukojimas, kurį skatina sūniško nuolankumo pareiga, nevirsta savigriova ir savižudybe, kuri tampa nusižengimu xiao – nes tokiu atveju žalojamas ar numarinamas tėvų duotas kūnas ir gyvybė? Ne mažiau problemiškos buvo ir savižudybės, kuriomis buvo siekiama nuplauti gėdą dėl savo nesūniškų poelgių (pvz., neišlaikytų valstybinių egzaminų), kadangi jie nepateisino tėvų lūkesčių
    Viena populiariausių vietų, kurioje buvo atliekamos tokios savižudybės iš gėdos dėl nesūniško elgesio, imperinėje Kinijoje tapo vadinamasis „Savižudybių skardis“ (Sheshenya), nuo kurio šie savižudžiai tiesiog nušokdavo. Tiesa, imperinės Kinijos valdžia vertino šį skardį ir ten vykdomas savižudybes neigimai, kaip neteisingai suprastą „sūniškojo nuolankumo“ pareigą. Plačiau apie tai žr. Norman Kutcher, Mourning in Late Imperial China: Filial Piety and the State, p. 28–30.
    .
     
  10. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad „sūniškojo nuolankumo“ dorybė užėmė tradicinėje, o ypač oficialiojoje konfucianistinėje kinų kultūroje itin svarbią vietą. Tą patvirtina ir jai skirtų klasikinių – didaktinių tekstų gausa bei reikšmė lavinimo bei švietimo sistemoje. Kai kuriuos iš jų kinai nuo mažens turėjo išmokti atmintinai
    Svarbiausias tekstas, kurį kinai mokėsi atmintinai, buvo „Sūniško nuolankumo kanonas“ (Xiaojing). Beje, moterys privalėjo studijuoti „Sūniško nuolankumo kanoną moterims“ (Nu xiaojing), o „24 sūniškumo pavyzdžiai“ (Er shi si xiao), kaip minėta, buvo vienas populiariausių didaktinių skaitinių apskritai. Taip pat reikia paminėti tokius svarbius xiao etikai skirtus šaltinius, kaip „Sūniškų palikuonių istorijos“ (Xiaozi zhuan), atskiri skyriai apie „sūniškus“ vaikus oficialiosiose dinastijų istorijose. Negana to, sūniškumo etika buvo ilgainiui integruota ir į daoizmo bei budizmo religijų etikos nuostatas, nors abiejų religijų vienuolystės praktika iš esmės prieštaravo „sūniškojo nuolankumo“ pareigai būtinai susilaukti palikuonių ir rūpintis savo tėvais asmeniškai, kol jie gyvi. Jau ankstyvosiose daoizmo mokyklose (nuo IV–VI a.) pradedama teigti, kad itin svarbi sąlyga pasiekti nemirtingumą yra sūniškumo pareigos vykdymas; kad išsivadavimas apima ne tik gyvuosius, bet ir mirusius protėvius. Dar stipriau xiao etika buvo integruota į vadinamąjį „reformuotąjį“ daoizmą (nuo XII–XIII a.), kurio mokymas buvo grindžiamas „Trijų mokymų vienybės“ (sanjiao heyi, t. y. konfucianizmo, daoizmo ir budizmo) vienybės idėja bei praktika. Antai iki šiol egzistuojančioje daoistinėje „Pilno tobulumo“ (Quanzhen) mokykloje vienu svarbiausių jos tekstų laikomas „Sūniškojo nuolankumo kanonas“ (Xiaojing), o žymiausioje šios mokyklos šventykloje Pekine – Baiyunguan (Baltojo debesies šventykloje) galima rasti sienų bareljefus, kuriuose iškaldintos visos 24 sūniškumo istorijų iliustracijos iš minėtosios knygos „24 sūniško nuolankumo pavyzdžiai“. Kinų budistai taip pat išsivertė į kinų kalbą budistinę „Sūniškojo nuolankumo sutrą“ (Foshuo fumu enzhong nanbaojing 佛说父母恩重難報經, paž. „Sutra apie didijį tėvų gerumą ir sunkumus už jį atsidėkoti“), kurioje Buda pasakoja apie tai, kiek gerumo ir savęs tėvai (ypač motina) atiduoda vaikams juos augindami, o šie vėliau nenori atsidėkoti, t. y. elgiasi nesūniškai, tokiu būdu mokydami ir savo pačių vaikus būti nesūniškais. Vienintelis būdas tėvams atsidėkoti už patirtą meilę bei rūpestį – tai perrašyti ir platinti šią sutrą. Apie sūniškumo dorybę kalbama ir kitose kiniškose budistinių sutrų versijose (pvz., Lotoso sutroje – (Fahuajing), Itivuttaka sutroje (Benshijing), Avatamsaka sutroje (Huayanjing), Bodhisattva Kitigarbha sutroje (Dicang Pusa Benyuanjing).
    . Neatsitiktinai kinų kultūra kartais vadinama „Sūniškojo nuolankumo kultūra“ (Xiao de wenhua). Tačiau Vakaruose šis kinų kultūros bruožas ir vertybė buvo ir tebėra vertinami itin prieštaringai.
     
  11. 2. „Sūniškojo nuolankumo“ (xiao) vertinimas Vakaruose

    Vieną išsamiausių „sūniškojo nuolankumo“ dorybės vertinimų iš Vakarų kultūros atstovo pozicijų pateikė amerikiečių misionierius protestantas Arthuras Hendersonas Smithas (1845–1932) garsiojoje knygoje „Kinų bruožai“ (Chinese Characteristics)
    Egzistuoja trys šios knygos leidimai: 1890 m. (išleista Šanchajuje), 1892 m. (Londone), 1894 m. (Niujorke), pastaroji versija yra pati skaitomiausia). Ši knyga tapo viena populiariausių knygų apie kinų skirtingumą (biologinį, mentalinį) pasaulyje iki pat XX a. vidurio. Ji buvo išversta į daugelį pasaulio kalbų, taip pat ir į kinų (vien XX a. pab. pasirodė bent trys nauji jos vertimai į kinų kalbą – 1998 m. (Beijing), 1999 m. (Shanghai), 2000 m. (Hong Kong). Kita vertus, ši knyga – tai viena iš daugelio apie vadinamąjį „kinų charakterį“, pasirodžiusių nuo XIX a. vidurio (S. W. Williams „Vidurio karalystė“ (1848), britų misionieriaus Henry Charleso Sirro „Kinija ir kinai: jų religija, charakteris, papročiai ir gamyba“ (1849), prancūzų misionieriaus Evariste-Regis Huc „Kinų imperija“ (1854), Thomaso Tayloro Meadowso „Kinai ir jų sukilimai“ (1856). Visos šios knygos yra glaudžiai susijusios su „tautinio charakterio“, „tautinių bruožų“ teorija, kuri paplito XVIII a. pab. ir tapo itin populiari XIX a. (sociologijoje, psichologijoje, filosofijoje) kaip rasių teorijos dalis.
    . Nors jo požiūryje galima įžvelgti akivaizdžią rasizmo teorijos įtaką, tačiau jis yra vertingas tuo, kad autorius rėmėsi ne vien klasikiniais kinų tekstais, bet ir kitų vakariečių pastebėjimais, o pirmiausia – savo patirtimi bei ilgalaikiais „lauko tyrimais“, kadangi jis praleido Kinijoje net 22 metus
    Arthuras H. Smithas atvyko į Kiniją su žmona 1872 m. ir gyveno Panjiazhuang kaimelyje Shandong provincijoje, taigi turėjo progą iš labai arti pažinti paprastus kinus, jų kasdienybę, elgesį, papročius, vertybes, psichologiją.
    . Xiao svarbą ir savitą jo sampratą kinų kultūroje ir visuomenėje jis iliustruoja kinų posakiu: „Sūniškasis nuolankumas yra vagis tarp šimto dorybių, bet apie jį reikia spręsti ne pagal veiksmus, o pagal intencijas; nes jeigu spręstume apie jį pagal veiksmus, pasaulyje nerastume nei vieno sūniško sūnaus“
    Arthur Henderson Smith, Chinese Characteristics, p. 173.
    . Tuo norima pasakyti, kad bet kokio nusižengimo ar dorybės trūkumo (ritualinio elgesio, pagarbumo, savo valdininko pareigų nevykdymo, lojalumo aukštesniajam trūkumo, nenuoširdumo draugų atžvilgiu, drąsos neparodymo mūšyje) priežastis arba šaknis yra sūniškas nuolankumas, tiksliau, jo trūkumas, kuris, pasak A. Smitho, apima ne vien žmogaus veiksmus, bet ir motyvus, taip aprėpdamas „visos moralinės būties kompetenciją“. Kita vertus, jis cituoja kito kolegos misionieriaus pastebėjimą, kad iš visų žmonių, kuriuos jis pažįsta, „kinų sūnūs yra patys nesūniškiausi, neklausantys tėvų ir atkakliausiai siekiantys gyventi pagal savo norus“, bet tuoj pat pabrėžia, kad kitas žymus misionierius ir kiniškų veikalų vertėjas J. Legge, praleidęs Kinijoje 33 metus, visiškai nesutinka su tokia nuomone
    Žr. ten pat, p. 172.
    . Šitaip A. Smithas nori atkreipti dėmesį, kad vakariečių nuomonės apie xiao ir jų patirtys smarkiai skiriasi. Todėl vienintelis būdas įgyti teisingesnį požiūrį į šią vertybę būtų stengtis suderinti visas nederančias nuomones ir įžvalgas į tam tikrą visumą, kuri „turėtų būti žymiai platesnė ir visapusiškesnė, nei kuri nors jos dalis“
    Ten pat.
    . Kitaip tariant, A. Smithas nori parodyti, kad vakariečiui suvokti šią kinų vertybę nėra taip paprasta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio
    Antai jis teigia, kad kinų vaikų nepaklusnumas, tėvų neklausymas ir tiesiog nuolankaus elgesio supratimo trūkumas yra akivaizdus ir daugelio pastebimas faktas. Tačiau kai šie vaikai suauga, jie staiga pradeda elgtis taip, kaip priklauso – ką kinai, pasak jo, aiškina posakiu „išsikraipęs medis augdamas pats išsitiesins“. Šis A. Smitho pastebėjimas lyg ir paneigia daugelio kitų tyrinėtojų nuomonę, jog konfucianistinis auklėjimas ir xiao dorybės diegimas turi vykti kiekviename žingsnyje. Bet kartu jis parodo, kaip ši teorinė arba knyginė nuostata atitolo nuo tikrovės arba sąveikavo su ja sunkiai racionaliai paaiškinamais būdais.
    .
     
  12. Vis dėlto stebėdamas dažnai netgi perdėtai sūnišką vaikų elgesį (pvz., pernelyg dramatišką gedėjimą dėl tėvų mirties, kurio pasekmė – tiesiog išprotėjimas, tokiu būdu tampant našta savo šeimai; arba savo kūno dalių aukojimą tėvams, sūnaus pasiryžimą atlikti bausmę už nusikaltusį tėvą), amerikietis misionierius padarė kelias išvadas apie šios dorybės patrauklumą ir nepriimtinumą vakariečiui. Jo manymu, vakariečiams, kurių kultūroje suaugę vaikai paprastai nejaučia poreikio turėti ryšį su tėvais, o tėvai – su vaikais (ką kinai, pasak jo, prilygintų užaugusio veršiuko ir karvės elgesiui), būtų naudinga pasimokyti iš kinų pagarbos vyresniesiems ir apskritai susimąstyti, kaip pagerinti savo elgesį tėvų-vaikų santykių srityje. Tačiau šio kinų šeimyninių santykių modelio trūkumų autorius įžvelgė žymiai daugiau, nei privalumų. Jis išvardijo net penkias „sūniško nuolankumo“ etikos „esmines ydas“: 1) ji išimtinai kalba apie vaikų pareigas tėvams, bet nieko nemini apie tėvų pareigas vaikams; 2) ji kalba sūnų vardu, ir nieko nepasako dukterų atžvilgiu; 3) ji patalpina žmoną į žemesnę vietą arba antrą planą, pabrėždama, kad meilė savo tėvams turi pranokti meilę žmonai, tokiu būdu skatindama natūralių širdies jausmų pažabojimą dėl kraštutinio kitų jausmų kultivavimo ir jaunesniojo priklausomybę nuo vyresniojo visą jo gyvenimą; 4) ji skatina įsivaikinimą (net jeigu nėra sąlygų tų vaikų išlaikymui), ankstyvas vedybas, poligamiją, sugulovių praktiką ir protėvių dvasių garbinimą, kuris yra „pati sunkiausia kada nors žmonėms užkrauta našta“. Pastaroji praktika savo ruožtu skatina Kinijos konservatyvumą, atsilikimą ir vaikų gimdymą tik dėl galimybės užsitikrinti tam tikrą priežiūrą senatvėje; 5) „sūniškojo nuolankumo“ praktikos susikoncentravimas į protėvių garbinimą atmeta bet kokią galimybę pripažinti Dievo egzistavimą, nes ji „paverčia dievais mirusius žmones“, kurie ir yra kinams vieninteliai dievai
    Žr. ten pat, p. 182–185.
    . Paskutinė A. Smitho nurodyta xiao yda neabejotinai primena, ko jis atvyko į Kiniją, t. y. jo misionieriškus ketinimus, kurie neleido jam objektyviau pažvelgti į šią kinų etiką ir neišvengiamai skatino lyginti ją su krikščionybe.
     
  13. Vis dėlto norėčiau atkreipti dėmesį į tam tikrą paradoksą, arba visiškai priešingą faktą. Kaip teigia vienas iš xiao skirtų veikalų tyrinėtojų Vakaruose Keithas Nathanielis Knappas, visus „24 sūniško nuolankumo pavyzdžių“ istorijų vertimus į Vakarų kalbas, be keleto išimčių, atliko ne kas kitas, o XIX ir XX a. krikščionių misionieriai
    Žr. Keith Nathaniel Knapp, Selfless Offspring. Filial Children and Social order in Medieval China, p. 196, past. 8.
    . Jis teigia, kad kai kurie XIX a. amerikiečių misionieriai buvo taip įkvėpti šių istorijų, jog net pradėjo jas propaguoti Amerikoje, taip siekdami įskiepyti sūniškos pareigos jausmą nevaldomam Amerikos jaunimui. Kita vertus, jis pripažįsta, kad dauguma Vakarų sociologų, istorikų ir net sinologų linkę laikyti jas absurdiškomis, groteskiškomis, šokiruojančiomis, žiauriomis, keistomis, kaip niekas kitas gerai atskleidžiančiomis kinų keistumą ar net „iškrypėliškumą“. Kiti linkę jas tiesiog ignoruoti. Tad nieko keisto, kad, kaip jis pastebi, šios „24 sūniško nuolankumo pavyzdžių“ istorijos buvo retai kada verčiamos į Europos kalbas
    Žr. ten pat, p. 2, 5.
    .
    Kai kurie šiuolaikiniai sinologai, sociologai bei antropologai taip pat negaili kritikos kinų „sūniškojo nuolankumo“ etikai ir pabrėžia, kad ji tapo svarbiausiu autoritarinio valdymo instrumentu tiek valstybės, tiek šeimos politikos lygmenyje, nes reikalavo paklusti tėvui net ir sulaukus brandaus amžiaus, arba net ir tuo atveju, kai tėvas yra neteisus. Tokia kritika ir kaltinimai gali būti nesunkiai paneigti, jeigu pažvelgtume į pačius kiniškus tekstus ir xiao sampratą iš platesnės, pavyzdžiui, tradicijos puoselėjimo, perspektyvos
    Plačiau apie tokią kritiką ir jos paneigimą žr., A. T. Nuyen, “Filial Piety as Respect for Tradition,” p. 203–210.
    .
     
  14. Beje, žymūs šiuolaikiniai amerikiečiai sinologai Rogeris T. Amesas ir Henry Rosemont’as, prieš keletą metų išvertę „Sūniško nuolankumo kanoną“ (Xiaojing) į anglų kalbą, vertimo įžangoje retoriškai klausia, ką šiuolaikiniam vakariečiui ar globalios kultūros atstovui pamokančio bei naudingo gali šiandien pasakyti šis prieš daugiau nei 2000 metų parašytas kinų tekstas, kuriame net nerasime tokių moderniame vakarietiškame moralės diskurse vartojamų sąvokų kaip „laisvė“, „teisės“, „autonomija“, „dilema“, „individas“, „pasirinkimas“, „racionalumas“, „demokratija“, „privatumas“ ir pan.? Kuo pamokantis ir aktualus šiuolaikiniam žmogui, gyvenančiam technologiškai išsivysčiusiose kapitalistinėse demokratinėse valstybėse, gali būti šis tekstas, parašytas agrarinėje visuomenėje su visiškai kitokiomis šeimos tradicijomis ir jas palaikančiomis institucijomis
    Žr. Roger T. Ames, Henry Rosemont (transl.), The Chinese Classic of Family Reverence: A Philosophical translation of the “Xiaojing,”p. 34. Tiesa, jie pastebi, kad lygiai taip pat tokių sąvokų nerasime ir senovės graikų filosofijoje, kuri laikoma Vakarų filosofijos šaknimis, ir atvirkščiai, daugelis sąvokų, kurias vartojo graikų mąstytojai apibūdindami žmogaus elgesį, šiandien yra sunkiai suprantamos ir išverčiamos į šiuolaikines Vakarų kalbas. Plačiau apie tai žr.: op. cit., p. 32, 35.
    ? Į šiuos klausimus autoriai pateikia gana išsamų atsakymą. Jų manymu, šis tekstas ir kiniškoji xiao etika gali būti pavyzdžiu visam likusiam šiuolaikiniam globaliam pasauliui ir mąstymui, skatindama permąstyti ryšio tarp kartų svarbą, iš naujo pažvelgti į savojo „aš“ apibrėžimą, praplėsti socialinio teisingumo sampratą, kitaip pažvelgti į mirties problemą, susimąstyti apie vakarietiškojo individualizmo kulto padarinius ar perdėtą individualios laisvės, lygybės, privatumo, teisių sureikšminimą
    Pasak autorių, visų šių iš pažiūros teigiamų vertybių perdėtas sureikšminimas daromas kitų svarbių dalykų sąskaita: „Individualizmas atsineša su savimi gėdos ir atsakomybės jausmo sumažėjimą bei mūsų visų abipusės priklausomybės pojūčio menkėjimą […] mes galime pilnai gerbti tas teises, ignoruodami kitas. Jūs, pavyzdžiui, išties turite teisę kalbėti, bet neprivalote klausyti. Išties, kraštutinis individualizmas gali paskatinti susvetimėjimo, atsitolinimo, depresijos ir savanaudiškumo jausmą […]. Pernelyg didelė laisvė tampa savivale; pernelyg didelė nepriklausomybė tampa vienatve; pernelyg didelis autonomiškumas tampa moraliniu autizmu; pernelyg didelis žmogiškų būtybių sakralizavimas skatina masinį kitų būtybių naikinimą“. Op. cit., p.63.
    , išmokti daryti didelius dalykus pradedant nuo mažų kasdienių ir suprasti, kad pasaulis prasideda nuo šeimos
    Plačiau apie tai žr.: op. cit., p.51–54.
    . Pagaliau jis turėtų paskatinti susimąstyti, kas „suteikia žmogiškoms būtybėms žmoniškumą“
    Ten pat, p. xv.
    .
     
  15. Vis dėlto norint išsiaiškinti vienos kultūros žmonių požiūrį į tam tikrą kitos kultūros reiškinį (šiuo atveju – vakariečių požiūrį į kiniškąją „sūniškojo nuolankumo“ etiką arba tėvų ir vaikų santykius), neužtenka vien profesionalių tos srities specialistų, arba mokslininkų nuomonės, kurios retoriką dažnai lemia poreikis pagrįsti jų pasirinktų tyrimų objekto aktualumą. Be to, kaip teisingai yra pastebėjęs žymus kinų psichologijos tyrinėtojas Michaelis Harris Bondas, daugelyje Kinijos ir Vakarų lyginamųjų studijų, aiškinantis tarpkultūrinius skirtumus ir panašumus, paprastai Vakarų kultūrai atstovauja amerikiečiai, o kinų – visi kinai, gyvenantys ne vien Kinijoje, bet ir Singapūre, kokiame nors Amerikos Chinatowne ir pan. Toks supaprastintas požiūris ir visų pasaulio kinų suniveliavimas, pasak jo, skatina galimų skirtumų tarp kinų ignoravimą. Tad norint išsiaiškinti, kurioms ne kinų tautybės grupėms tam tikras kinų elgesys yra artimesnis, o kurioms – visiškai priešingas, reikalingos ne dviejų kultūrų, bet keleto lyginamosios studijos. Nes akivaizdu, kad vienu požiūriu kinų elgesys visiškai skiriasi nuo ispanų, bet yra artimiausias indams, o štai taivaniečiai tam tikru požiūriu artimiausi bulgarams, bet tolimiausi ispanams
    Žr. Michael Harris Bond, Beyond the Chinese Face: Insights from Psychology, p. 4.
    . Šią autoriaus įžvalgą būtų galima pritaikyti ir esamam tyrimui, keliant prielaidą, kad kiniškoji „sūniškojo nuolankumo“ etika taip pat gali būti skirtingai priimama ir vertinama įvairiose Vakarų šalyse, priklausomai nuo susiformavusio dėmesio individo teisėms, vaikų teisėms, pagarbos autoritetui ir pan.
    Tokia prielaida kaip tik ir paskatino mane išsiaiškinti lietuvių požiūrį į xiao.
     
  16. 3. Požiūris į „sūniškąjį nuolankumą“ (xiao) Lietuvoje

    Šiam požiūriui kol kas atstovauja dabartinių Vilniaus universiteto Orientalistikos centro sinologijos specializacijos studentų nuomonė, kadangi būtent jie per paskaitas buvo susipažinę su kai kuriais svarbiausiais minėtais kinų didaktiniais veikalais, skirtais xiao ugdymui ir bendru šios etikos kontekstu. Buvo atlikta jų apklausa
    Apklausa buvo atlikta 2013 m. gegužės-birželio mėnesiais. Joje dalyvavo (t. y. atsakymus pateikė) 15 studentų, iš kurių daugiausia – studijuojantys antrame ir trečiame kursuose.
    , kurios metu studentai paprašyti atsakyti į tris klausimus apie xiao: 1) kaip jie vertina xiao bendrame kinų kultūros kontekste ir iš lyginamosios Rytų ir Vakarų kultūrų perspektyvos (taip pat ir iš Lietuvos kultūros perspektyvos); 2) kokie xiao aspektai jiems pasirodė labiausiai nepriimtini, žvelgiant iš jų pačių kultūros perspektyvos; 3) ar (ir kaip) xiao etika atrodo aktuali šiuolaikinei globaliai kultūrai.
    Į pirmą klausimą studentai beveik vieningai atsakė, kad xiao pasirodė jiems nei egzotiška, nei unikali kinų kultūros vertybė, jeigu žvelgtume į ją iš lyginamosios kultūrologijos perspektyvos. Ji esą gali būti lengvai suprantama net ir ne sinologams, giliau nesusipažinusiems su kinų kultūra. Jų nuomone, xiao pagrindine prasme – kaip pagarbumas tėvams – yra aptinkama ir pripažįstama visose kultūrose (čia jie priminė ir Biblijos, ir Korano svarbiausias etines maksimas), tik pasireiškia skirtingomis formomis ir laipsniais, o taip pat yra nevienodai reglamentuojamas. Antai kai kuriems jų pasirodė keistas ar maloniai neįprastas nuolatinis (lyginant su tuo, ką jie mato Lietuvoje) kinų rūpinimasis savo senais tėvais ir dėmesingumas, kuris pasireiškia kad ir itin dažnu pramogavimu su tėvais viešose vietose, vežiojant juos vežimėliuose (jeigu nebegali paeiti) ir šiltai bendraujant. Kita vertus, kai kurie iš studentų pripažino, kad dėl perdėtos xiao svarbos kinų kultūroje būtent šios vertybės žinojimas gali padėti geriau suprasti kai kuriuos kinų elgesio ypatumus (pvz., paklusimą vyresniam, vengimą prieštarauti autoritetui). Tiesa, jos taikymas santykiuose su valdovu ir valstybe (ištikimybės prasme) išskiria kinų kultūrą iš kitų. Lygiai taip pat studentams pasirodė unikalus savižudybės smerkimas iš sūniškojo nuolankumo etikos pozicijų, t. y. apeliuojant ne į religiją (kad žmogus yra Dievo kūrinys, tad pats neturi teisės atimti sau gyvybės), tėvų skausmą, bet į paties kūno kaip tėvų dovanos saugojimo ir valios pildymo būtinybę.
     
  17. Vis dėlto daugumai studentų pasirodė nepriimtini perdėto sūniškumo demonstravimo atvejai, kurie aprašyti „24 sūniško nuolankumo pavyzdžiuose“, ypač daugelį šokiravusi jau minėta trylikta istorija „Palaidojo sūnų dėl motinos“ (pasak vienos studentės, Vakarų visuomenėje, „kur vaiko gyvybės saugojimas yra tapęs savotiška idee fix, toks poelgis veikiausiai pasirodys kaip pats žvėriškiausias poelgis, koks tik gali būti“). Jiems taip pat nepriimtinos pasirodė ir kitos aukojimosi dėl tėvų formos – pildyti bet kokius jų norus ir įsakymus, stengtis susilaukti vaikų vien dėl to, kad to nori tėvai, atsisakyti darbo seniems tėvams susirgus, kad juos pačiam slaugyti, stengtis išlikti tėvų akyse amžinu vaiku, aukoti savo šeimos laiką ir interesus dėl tėvų. Studentų nuomone, šie reikalavimai atima iš vaikų asmeninę laisvę ir galimybę tvarkytis gyvenimą patiems ir atrodo visiškai priešingi vakariečiams, kurių visuomenėse dažniau tėvai ir net seneliai aukojasi dėl vaikų, o ne atvirkščiai. Kai kam pasirodė nepriimtinas vaiko paklusnumo nesąlygiškumas, primenantis savotišką vergystę arba paverčiantis atžalą savotišku įrankiu, reikalingu pildyti tėvų valią ir neturinčiu jokios asmeninės pasirinkimo laisvės, kuri Vakaruose suvokiama kaip prigimtinė žmogaus vertybė. Studentams visiškai nesuprantamas vaikų smerkimas už tai, kad jie nenori susilaukti palikuonių, arba viešas vaiko pasmerkimas už blogą elgesį (o štai Lietuvoje, jų manymu, net ir didžiausių nusikaltėlių tėvai dažniausiai palaiko savo vaikus, nes viešas jų pasmerkimas esą gali pakenkti jų savigarbai bei savivertei
    Tiesa, pagal konfucianistines nuostatas, kurios vėliau netgi buvo įrašytos į įstatymus, tėvai turėtų „pridengti“ savo nusikaltusius vaikus (t. y. neįskundinėti valdžiai), o vaikai – savo tėvus. Tokiai nuostatai pavyzdį neva davė paties Konfucijaus apmąstymai (Lunyu, 13.18). Kita vertus, kiniškoji veido praktika lyg ir reikalauja viešai pasmerkti savo vaiką už blogą poelgį – bent jau tam, kad būtų išsaugota šeimos garbė (nes pagal tą pačią konfucianistinę pasaulėžiūrą, dėl nusikaltimo paprastai būdavo kaltinamas ne tik atskiras asmuo, bet ir jo aplinka, o pirmiausia – šeima). Tad kaip ir daugeliu atvejų, šios prieštaringos „sūniškąjį nuolankumą“ liečiančios praktikos gali būti suvokiamos tik analizuojant konkrečią situaciją, jos aplinkybes bei nusižengimus.
    ).
     
  18. Daugelis sūniškų poelgių reikalavimų studentams pasirodė nepriimtini ar nesuprantami pirmiausia dėl to, kad jie prieštarauja vienas kitam ar nesuderinami. Pavyzdžiui, kas būtų sūniškiau, tėvams susirgus – ar atsisakyti tarnybos, kad juos slaugytų, ar stengtis užimti aukštesnį postą, kad daugiau uždirbtų ir taip aprūpintų sergančius tėvus, juolab kad pastarasis dalykas taip pat gali būti laikomas kaip tėvų norų pildymas, taigi sūniškas elgesys? Kas būtų sūniškiau – ar pavogti iš kaimyno apelsiną, kad nuneštų jį alkstantiems tėvams
    Čia turima omenyje viena istorija iš „24 sūniško nuolankumo pavyzdžių“ apie tai, kaip šešerių metų berniukas, vardu Lu Ji, nuvyko į svečius, ir šeimininkas jį pavaišino apelsinais. Tačiau užuot juos suvalgęs, Lu Ji paslėpė vaisius rankovėje, kad galėtų parnešti juos itin mėgstančiais savo motinai ir taip atsidėkoti už jos rūpestingumą. Tačiau jam besilankstant atsisveikinti su šeimininku, apelsinai iškrito iš rankovės. Beje, šeimininkas, tai pamatęs, įvertino tokį jo poelgį kaip itin sūnišką.
    , ar atsisakyti jį vogti net jei neturi kuo tėvų pamaitinti, kad neužtrauktų jiems gėdos? Kas geriau – ar nusižudyti, jeigu nusikaltai ar neišpildei tėvų lūkesčių, kad išsaugotum savo ir tėvų savigarbą, ar nesižudyti dėl to paties xiao, t. y. pagarbos tėvams ir savo kūnui kaip duotam tėvų? Studentų nuomone, toks xiao elgesio reikalavimų prieštaringumas komplikuoja jo motyvų loginį suvokimą, nes tas pats poelgis gali būti traktuojamas labai skirtingai – išaukštintas ar pasmerktas – priklausomai nuo situacijos/aplinkybių bei traktuojančiųjų. Kitaip tariant, studentams, kaip Vakarų kultūros atstovams, yra sunku suvokti ir pateisinti tą faktą, kad xiao veiksmai dažnai gali skirtis nuo intencijų bei jausmų, kurie kaip tik ir buvo laikomi svarbiausiais tradicinėje xiao etikoje. Lygiai taip pat jiems pasirodė nesuprantama, kodėl vaikai turėtų būti dėkingi tėvams vien dėlto, kad šie juos pagimdė, net jeigu nesirūpino jais vaikystėje (kas yra dažna situacija šiandieninėje Lietuvoje). Jų manymu, tokiu būdu yra pažeidžiamas konfucinis abipusiškumo principas, kuriuo kaip tik ir remiasi xiao etika. Jie kelia klausimą: kaip vaikas gali gerbti tėvus, jeigu tėvai negerbia jo?
     
  19. Vis dėlto į trečiąjį klausimą apie xiao aktualumą šiandieniame pasaulyje studentai beveik vieningai atsakė, kad ši vertybė išties gali būti harmoningo gyvenimo ir sėkmingos visuomenės pagrindas bet kurioje šalyje, taip pat ir Europoje bei Lietuvoje. Nes kai kurių manymu, Europos krizės šaknys slypi ne vien ekonomikoje, bet ir šeimos institucijos krizėje, nykstant jos vertybėms, spartėjant artimiausių žmonių susvetimėjimui. Juk tik sugebantys rodyti pagarbą savo tėvams pagarbiai elgsis ir su aplinkiniais žmonėmis, kartu rodydami pavyzdį kitiems (ko vėlgi akivaizdžiai trūksta šiandieninėms visuomenėms, taip pat ir Lietuvos), ir pagaliau gerbs patys save bei išmoks galvoti apie žodžių ir veiksmų poelgį kitiems. Tad šios vertybės ugdymas, pradedant nuo šeimos, gali padėti formuoti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus kitų žmonių atžvilgiu, ir kartu suvokti, kad kiekvienas individas yra visuomenės dalis. Vienas studentas net svarstė, kad jis galėtų padėti įveikti Lietuvoje tokias aktualias problemas, kaip tinginystė, alkoholizmas, nes skatintų suvokti, jog blogas elgesys žeidžia šeimos jausmus bei reputaciją. Pagaliau dauguma studentų teigė, kad xiao etika galėtų padėti išugdyti pagarbą ne tik savo tėvams, bet ir visiems vyresniems žmonėms. Kartu ji galėtų apskritai paskatinti labiau vertinti vyresnį amžių, patirtį ir išmintį, ir šitaip atsispirti dabartinėje mūsų visuomenėje suklestėjusiam jaunystės kultui. Bendrai tariant, kinų sūniško elgesio pavyzdžiai galėtų tapti savotišku veidrodžiu, kuriame būtų galima matyti, kaip pagerinti tėvų ir vaikų santykius Lietuvoje.
    Tačiau kyla klausimas: kokie pavyzdžiai? Akivaizdu, kad tai turėtų būti šiuolaikiniai pavyzdžiai, rodantys, kaip xiao praktikuojamas dabartinėje kinų visuomenėje ir moderniame gyvenime, smarkiai paveiktame Vakarų kultūros vertybių ir globalizacijos procesų. Tačiau „sūniškojo nuolankumo“ vieta ir vertinimas pomaoistinėje Kinijoje yra ne mažiau prieštaringa ir problemiška, nei jo vertinimai Vakaruose.