Straipsnis Tėvų ir vaikų santykiai lyginamojoje Kinijos ir Vakarų kultūrų perspektyvoje: žvilgsnis iš Lietuvos

4. „Sūniškojo nuolankumo“ vieta ir vertinimas dabartinėje Kinijoje

Daugumai apklaustųjų sinologijos studentų, kurie pabuvojo Kinijoje, pasirodė, kad „sūniškasis nuolankumas“ dabartinėje Kinijoje yra nykstantis reiškinys, kurį jie aiškina pirmiausia kaip vieno vaiko politikos padarinį. Jie linkę pritarti Vakaruose ir Kinijoje paplitusiai bendrai nuomonei, kad vienturčių (vadinamųjų „mažųjų imperatorių“) karta tiesiog apvertė tėvų ir vaikų santykius aukštyn kojomis, kadangi vaikai šokdina savo tėvus, ir būtent tėvai prisiima didžiausią pareigą rūpintis savo vienturčiais, juk pastarieji tampa tiesiog neatsakingais lepūnėliais. Vis dėlto, kaip parodo vienos vaiko politikos padarinius tėvų ir vaikų santykiams tyrinėjusi (1997–2002 m., Dalian mieste) kinų kilmės antropologė Vanessa L. Fong, už šios supaprastintos nuomonės slypi žymiai prieštaringesnė ir sudėtingesnė tikrovė. Savo knygos iškalbingu pavadinimu „Vienintelė viltis“ pirmuose puslapiuose ji pateikia pokalbį su jaunais kinais – vienturčių kartos atstovais, iš kurių vienas pareiškė: „Aš nemanau, kad esu išlepintas. Žinoma, mano gyvenimas materialiniu požiūriu yra geresnis, nei jų [tėvų – aut. past.]. Bet aš juk turiu dirbti mokykloje žymiai sunkiau, nei jie“ Vanessa L. Fong, Only Hope: Coming of Age under China’s One-Child Policy, 2004, p. 1. .
 

Šie žodžiai puikiai parodo dabartinių vaikų ir tėvų santykių, o kartu „sūniškojo nuolankumo“ pasireiškimo prieštaringumą šiandieninėje Kinijoje. Viena vertus, tėvai išties skiria savo vienturčiams vaikams visą dėmesį, pasiruošę dėl jų paaukoti visą gyvenimą ir gerovę Pasak V. Fong, „dauguma nepasiturinčių tėvų buvo linkę atsisakyti geresnio maisto, drabužių sau, medicininių paslaugų, sunkiai dirbo gamyklose ar gatvėse per karščius, šalčius, lietų, sniegą ar vėją, kad tik galėtų sumokėti už savo vaikų poreikius“. V. Fong, op. cit., p. 143. . Jie jaučiasi atsakingi už palikuonių sėkmę ir nesėkmę ne tik prieš juos ar save, bet ir prieš draugus, gimines bei mokytojus, tokiu būdu išgyvendami didžiulę įtampą Autorė susidarė nuomonę, kad tėvai šį savo gyvenimo ir pinigų paaukojimą vaikui aiškino ne vien kaip savotišką investiciją, t. y. racionaliai apskaičiuotą veiksmą, tikintis grąžos – vaikų rūpinimosi senatvėje, bet ir kaip besąlygiškos meilės išraišką. Įdomu tai, kad įvairius savo negalavimus, tokius kaip aukštas kraujo spaudimas, širdies sutrikimai, chroniški skausmai ir kt. jie aiškino kaip iš dalies pasekmes jų nuolatinio emocinio, fizinio ir materialaus aukojimosi dėl vaikų, kitaip tariant, grindė juos daugiau moralinėmis priežastimis, nes jiems taip lengviau. Ten pat, p. 140, 143. . Kita vertus, būtent toks jų elgesys ir nusistatymas turi sužadinti kaltės ir padidintą sūniškos pareigos jausmą jų vaikams, dėl ko atžalos jaučiasi ne mažiau įpareigotos prieš tėvus, nei šie – prieš vaikus. Tėvai deda visas viltis į vienturčius vaikus, o šie jaučia didžiulį spaudimą ir pareigą kuo geriau mokytis, būti geriausiais, kad galėtų pateisinti tėvų lūkesčius ne tik pasirūpinti jais senatvėje, bet ir jaustis laimingais. Todėl kai kurie tėvai nuolat sėdi prie savo vaikų ir kontroliuoja, kad šie mokytųsi, netgi nešiodami jiems į kambarį gėrimus ir užkandžius, kad jie negaištų laiko, vaikštinėdami į virtuvę Antai vienas tėvas autorei prisipažino: „Aš nežinau, kuris iš mūsų – aš ar sūnus – buvo labiau išsekęs, kai turėjau visą sekmadienį praleisti versdamas jį mokytis.“ Ten pat, p. 142. . Kartais toks padidintas dėmesys atžalai ir atsakomybės užkrovimas jam tampa tiesiog absurdiškomis situacijomis. Antai viena mergina, kuri autorei vieną dieną pasirodė labai išvargusi ir neišsimiegojusi, papasakojo to nuovargio priežastį: vėlų vakarą į jų namus paskambino nepažįstamasis ir įspėjo, kad naktį jų mieste būsiąs didelis žemės drebėjimas. Todėl jos tėvai pažadino ją, surinko iš namų visus pinigus, ir šeima išėjo į lauką. Kai praėjus kelioms valandoms joks žemės drebėjimas taip ir neįvyko, tėvai nutarė grįžti namo ir miegoti, bet jai (savo dukrai) liepė stovėti lauke su visais pinigas, sakydami, kad jeigu drebėjimas įvyks, tai ji, kaip didžiausias jų turtas, turės galimybę išsigelbėti, tuo tarpu kai jiems jau tas pats, nes vis tiek yra seni, tad nieko baisaus, jeigu ir žus. Žr. ten pat, p. 140.

 

Kaip pabrėžia autorė, viena svarbiausių tokios padidintos atsakomybės ir pareigos, užkrautos tiek tėvams, tiek vaikams priežasčių, yra vis dar neišvystyta socialinės apsaugos sistema, dėl kurios trūkumų tėvai senatvėje išties tampa priklausomi nuo vaikų, tik dabar – jau tik nuo vieno (tiesa, dabar jau nebesvarbu – sūnaus ar dukters; iš dukters netgi tikimasi geresnio rūpinimosi senatvėje, nei iš sūnaus) Ši vaiko pareiga materialiai, ekonomiškai aprūpinti savo tėvus senatvėje yra įrašyta ir keliuose įstatymuose, o tai reiškia, kad už jos nevykdymą vaikai gali būti baudžiami iki 5 metų kalėjimo. Ten pat, p. 129. . Tad, kaip ji teigia,

kultūrinis sūniškojo nuolankumo modelis išliko kaip vienas ryškiausių Kinijos konfucianizmo palikimų. Kinijos valdžia tebepalaikė šį modelį, nes tai leido valstybei skirti savo resursus ekonominio augimo spartinimui, o ne socialinei apsaugai, tikintis, kad dauguma piliečių senatvėje gaus slaugymą, ekonominę paramą ir medicininių išlaidų apmokėjimą iš vaikų. Ten pat, p. 128.
Tiesa, kai kurių institucijų pokyčiai ir modernizacijos procesai (pvz., vedybų pagal tėvų susitarimą nykimas, neolokalinių šeimų augimas, moterų emancipacija) labai susilpnino galimybę tėvams kontroliuoti savo vaikus. Bet nemažai jaunų žmonių autorei prisipažino, kad ateityje, uždirbę daug pinigų, jie būtinai atsidėkos tėvams už jų rūpestį (pvz., vienas vaikinas prižadėjo nusipirkti sau paprastą mašiną, o tėvui – mersedesą, kad važinėdamas mieste jis galėtų didžiuodamasis sakyti, jog sūnus niekad jo neapvylė; kita mergina žadėjo nupirkti tėvams butą su vonia ir šildymu, nes jos vaikystės namuose nebuvo vonios, tad tėvai prausdavosi suvilgytais rankšluosčiais šaltame kambaryje, bet jai duodavo pinigų, kad ji nueitų išsimaudyti pirtyje). Dažnai vaikai perka dovanas tėvams iš savo sutaupytų kišenpinigių, atsisakydami patys nusipirkti skanesnį maistą ir malonų dalyką, kad tik galėtų pamaloninti tėvus – sakyčiau, visai kaip klasikiniuose „24 sūniško nuolankumo pavyzdžiuose“. Taip pat esama pavyzdžių, kai sūnus turėjo slaugyti sergančius nusenusius tėvus, dėl ko praleido galimybę sukurti savo šeimą; arba moteris, slaugydama tėvus, prarado darbą. V. Fong kalbinti jauni kinai dažnai svarbiausia motyvacija siekti akademinės karjeros bei sėkmingo įsitvirtinimo visuomenėje laikė būtent „sūniškojo nuolankumo“ pareigą Žr. ten pat, p. 144. . Tai leistų daryti išvadą, jog ši pareiga išlieka svarbi ir pomaoistinėje Kinijoje.
 

O štai žymus šiuolaikinis kinų antropologas Yunxiang Yan, atlikęs ne vieną šiuolaikinės kinų visuomenės ir šeimos santykių pokyčių tyrimą kaimo bendruomenėse, vienoje iš savo knygoje pateikė gana kategorišką išvadą:

besąlygiškas sūniškasis nuolankumas, pagrįstas tėvų autoriteto šventumu, daugiau nebeegzistuoja. Kaimo jaunuomenė mano, kad abipusis ryšys tarp kartų, kaip ir bet kokie abipusiai ryšiai, turėtų būti subalansuotas ir palaikomas pagal nuolatinio apsikeitimo principą. Jeigu tėvai blogai elgiasi su savo vaikais ar šiaip yra negeri tėvai, tuomet ir vaikai turi motyvą rūpintis jais ir rodyti jiems dėmesingumą mažiau, nei jiems priklausytų. Yan Yunxiang, Private Life under Socialism, p. 177–178.
Kitaip tariant, konfucianistinė pareiga besąlygiškai atlikti savo sūnišką pareigą, kaip apie ją rašoma senojoje didaktinėje literatūroje, šiandien atrodo nepatraukli ne vien vakariečiams, bet ir patiems kinams. Šią įžvalgą ir dabartinius ryšius tarp sūnaus ir tėvo Yunxiang Yan iliustruoja vienu epizodu, kurį jam papasakojo kaimiečiai jo tyrimų metu ir apibūdino kaip dažnai pasitaikantį: kai kartą tėvas šeimyninio ginčo metu liepė sūnui nutilti, sakydamas „nepamiršk, kad aš vis dar esu tavo tėvas“, sūnus jam atrėžė: „Šiais laikais sudėtinga pasakyti, kas yra kieno tėvas“. Tuo ginčas baigėsi Yan Yunxiang, Individualization of Chinese Society, p.113. Panašų, gal net įžūlesnį atsikirtimo pavyzdį pateikė ir V. Fong. Ji vedė anglų kalbos pamoką vienam berniukui, kuris labai nenorėjo mokytis. Kai šalia visą laiką buvęs ir jį prižiūrėjęs tėvas neiškentęs pliaukštelėjo jam per veidą, sūnus atrėžė: „Mušk mane dabar, o aš mušiu tave, kai pasensi. Kai būsi senas ir silpnas, tuomet taip sumušiu tave, kad negalėsi net pajudėti.“ Įdomiausia tai, kad visą šį konfliktą iš šalies stebėjusi motina nutarė sūnui už bausmę neduoti valgyti, tiksliau, liepė jam pačiam įsipilti valgio, pareikšdama: „Jeigu aš įpilsiu tau valgyti, tai pripilsiu į jį nuodų. Jeigu būčiau žinojusi, kad tu tokiu tapsi, būčiau tave pasmaugusi, kai buvai mažas. Gal kada nors aš užnuodysiu tau maistą. Aš daviau tau gyvenimą. Aš galiu jį ir atimti.“ Cit.: V. Fong, op. cit., p. 147–148. Šie motinos žodžiai primena jau minėtą tradicinę sūniško nuolankumo etikos nuostatą, kad žmogaus kūnas ir gyvybė yra duoti tėvų (t. y. jų dovana), tad tik jie ir gali ją atimti. . Šio tyrinėtojo nuomone, šeimyninio pagarbumo etika prarado kultūrinį legitimumą ir socialinę įtaką. To priežastys bent dvi: pirma, tradicinių jos palaikymo formų (įstatymų sistemos, viešos nuomonės, patrilinealinės sistemos krypties, religinės sistemos, šeimos turto paveldėjimo) sunykimas, o taip pat minėtų didaktinių knygų apie xiao autoriteto nykimas (jų pasakojimai šiandien nebeatrodo kinams nei įtikinantys, nei įkvepiantys Neseniai man teko dalyvauti Kinijoje (Mianshan) konferencijoje, kuri buvo skirta „sūniškajam nuolankumui“. Ne vienas jos pranešėjas kinas pastebėjo, kad „24 sūniško nuolankumo pavydžiai“ (kurie dažnai buvo minimi toje konferencijoje) yra išgalvoti, ir niekas Kinijoje jų šiandien nelaiko rimta literatūra. ); antra, visuomenės individualėjimas, rinkos ekonomikos augimas, galimybė jaunoms šeimoms gyventi atskirai nuo tėvų, santykių grindimas racionalumu, asmeniniais interesais, autonomiškumu bei laisva valia.
 

Vertėtų prisiminti/suvokti, kad šiandien vyresnioji ir jaunesnioji kinų karta „sūniškąjį nuolankumą“ traktuoja skirtingai. Yunxiang Yan pastebėjo, kad tarp daugelio kaimiečių vyresnieji tėvai dažnai smerkia savo vaikus ir marčias už tai, kad šie nėra sūniški ir pagarbūs, šitaip formuodami nuomonę apie xiao išnykimą šiuolaikinėje kinų visuomenėje Tą patvirtina ir kai kurie V. Fongo pavyzdžiai, t. y. pokalbiai su kinais. Žr.: op. cit., p. 149. . O štai vaikai jaučiasi nepagrįstai kaltinami, nes visiškai nemano, kad jie yra nesūniški ar nepagarbūs. Šis nesusikalbėjimas kyla dėl to, kad tėvai linkę suvokti xiao tradiciškai, o vaikai – pagal šiuolaikinių vertybių (individualizmo, asmeninės laimės, prabangaus ir patogaus gyvenimo) kriterijus. Pavyzdžiui, jie prašo tėvų apmokėti jų sąskaitas už mobiliuosius telefonus, keliones, kasdienį kavos gėrimą „Starbucks“ kavinės, bet yra įsitikinę, kad jie elgiasi sūniškai. Jie mano, kad jų tėvų laimė priklauso nuo to, ar vaikai bus laimingi, tad siekimą susikurti patogų ir malonų gyvenimą (net ir tėvų sąskaita, arba jų apmokamą) jie laiko ne kuo kitu, o sūniško nuolankumo pareigos atlikimu Žr. Yan Yunxiang, “The Changing Moral Landscape,” p. 37. . Lygiai taip pat jie yra įsitikinę, kad rūpinimasis tėvais iš esmės turėtų reikšti materialinį jų aprūpinimą, o ne dėmesingumą ar šiltus jausmus.

 

Šias Yunxiang Yan įžvalgas patvirtina ir kinų antropologas Wu Fei, tyrinėjantis savižudybes pomaoistinėje Kinijoje. Jis primena vieną populiarų tradicinį kinų posakį, kurį esą šiandien jau pamiršo jaunoji karta: „Sūniškasis nuolankumas“ yra svarbiausia dorybė; bet joje svarbiausia ne sūniškieji veiksmai, o sūniškojo pagarbumo jausmas; priešingu atveju, neturtingas žmogus negalėtų būti sūniškas“ Wu Fei, “Suicide, a Modern Problem in China,” p. 220. . Jis pastebi, kad dažnai pasenę tėvai nusižudo arba bando tai padaryti, nes arba nenori būti našta savo vaikams, arba protestuoja prieš neparodytą sūniškąjį nuolankumą iš vaikų. Juos labiausiai žeidžia vaikų pagarbos, emocinio ir moralinio palaikymo stygius, kurį žymiai sunkiau pakelti, nei piniginės pagalbos trūkumą Štai kaip autoriui viena moteris aiškino jos bandymo nusižudyti priežastis: „Aš turiu vieną sūnų ir vieną dukterį, bet jie tiesiog negerbia manęs. Mano santykiai su vaikais nėra geri, nes jie nežiūri į mane kaip į motiną. […] Aš nesu tokia, kaip kiti seni žmonės, kurie prašinėja pinigų iš savo vaikų. Aš tik noriu, kad jie duotų man pinigų laisva valia. Žinai, tie pinigai, kurių iš jų prašau, skiriasi nuo tų, kuriuos jie man duoda. […] Jie nesupranta, ką aš galvoju ir ko aš noriu.“ Pasak Wu Fei, „jeigu ji prašytų pinigų iš savo sūnaus, tai reikštų jos žeminančią padėtį, t. y. ji pasijustų nelyg prašydama išmaldos. Tuo tarpu, jeigu sūnus pats duotų jai pinigų, situacija būtų kitokia, jis parodytų jai pagarbą ir sūniškąjį nuolankumą. Nors materialinė nauda būtų tokia pati, bet jos reikšmė šeimos politikoje ir moraliniu požiūriu būtų skirtinga“. Wu Fei, op. cit., p. 221–223. . Deja, jų vaikai dažnai tiesiog nesupranta ir nežino, kaip elgtis su senais tėvais, kad juos pamaloninti. Kita vertus, nemažą skaičių savižudybių sudaro ir vaikų savižudybės dėl neišpildytos „sūniškojo nuolankumo“ pareigos. Tokio pobūdžio savižudybes galima laikyti tradicinėmis (nes, kaip minėta, jos buvo praktikuojamos ir tradicinėje Kinijoje). Bet apskritai paėmus, būtent šios dviejų rūšių savižudybės, sudarančios didelį visų savižudybių procentą šiandieninėje Kinijoje, atskleidžia ryškų savižudybių motyvų Kinijoje ir Vakaruose skirtumą. Jos parodo, kad Kinijoje šie motyvai yra labiau moraliniai, susiję su šeimos, t. y. tėvų ir vaikų, santykių politika bei nepateisintais jos lūkesčiais. Būtent dėl to būtų pavojinga daryti apibendrintas išvadas apie „sūniškojo nuolankumo“ etikos išnykimą ar išlikimą šiuolaikinėje Kinijoje. Kaip rodo minėti pavyzdžiai, galima aptikti ir tradicinių jos laikymosi modelių, aprašytų senuosiuose veikaluose, ir jos modernizavimo, ir paneigimo apraiškų. Be to, būtina atsižvelgti ir į socialinės aplinkos bei bendrų šeimos santykių tradicijų įvairovę (pirmiausia – miesto ir kaimo situaciją).

 

Išvados

Viena prieštaringo xiao vertinimo Vakaruose priežasčių – išskirtinis vadovavimasis tekstais apie xiao jį interpretuojant. Tai dar kartą patvirtina faktą, jog Rytų kultūrų tyrimai prasidėjo ir ilgą laiką buvo grindžiami lingvistiniais bei tekstologiniais tyrimais. Visa tai neabejotinai turėjo daug įtakos ir Rytų kultūrų (šiuo konkrečiu atveju – „sūniškojo nuolankumo“ dorybės) idealizavimui, romantizavimui bei tam tikrų jas apibūdinančių stereotipų atsiradimui, tiek ir nepagrįstai jų kritikai ar atmetimui. Nes nereikia pamiršti, jog dauguma šių tekstų buvo normatyvinio pobūdžio, t. y. rodantys ne tai, kokie buvo santykiai tarp tėvų ir vaikų, bet kokie jie turėtų būti idealiu atveju. Pasikliovimas vien tekstais itin komplikuoja šiandieninio xiao aktualumo pagrindimą pirmiausia dėl to, kad šie veikalai jau atrodo pasenę ir nebeaktualūs patiems kinams. Norint suvokti ir pagrįsti, kuo ši kinų kultūroje įsišaknijusi moralinė vertybė ir pagarbaus rūpinimosi tėvais principai gali būti aktualūs šiandieniame globaliame pasaulyje ir išvengti „beistorinio“ (anti-istorinio) požiūrio, reikėtų remtis ne senaisiais klasikiniais, bet šiuolaikiniais jo pavyzdžiais. Kita vertus, šios moralinės vertybės ir elgesio recepciją, ir vertinimą dabartinėse Vakarų šalyse itin apsunkina jo itin skirtingas supratimas Kinijoje, kuris ten tradiciškai nebuvo toks opus dėl egzistavusių didaktinių tekstų ir jį palaikančių institucijų.
 

Literatūra

  • Ames, Roger T., Henry Rosemont (transl.), The Analects of Confucius: A Philosophical Translation (based on the Dingzhou Fragments and Other Recent Archaeological Finds), New York: Ballantine Books, 1998.
  • Ames, Roger T.; Henry Rosemont (transl.), The Chinese Classic of Family Reverence: A Philosophical Translation of the “Xiaojing,” Honolulu: University of Hawai’i Press, 2009.
  • Bond, Michael Harris, Beyond the Chinese Face: Insights from Psychology, Hong Kong, Oxford, New York: Oxford University Press, 1991.
  • Fong, Vanessa L., Only Hope: Coming of Age under China’s One-Child Policy, Stanford, California: Stanford University Press, 2004.
  • Guō Jù 郭巨: “He Buried His Son for His Mother” (Wèi Mǔ Mái Ér 为母埋儿) [žiūrėta 2013 m. lapkričio 3 d.].
  • Ivanhoe, Philip J., “Filial Piety as a Virtue” / Chan K. L. Alan, Tan Sor-hoon (eds.), Filial Piety in Chinese Thought and History, London and New York: Routledge Curzon, 2004.
  • Yunxiang Yan. “The Changing Moral Landscape” / Arthur Kleinman et al., Deep China: The Moral Life of the Person, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 2011.
  • Yunxiang, Yan, Individualization of Chinese Society, Oxford, New York: Berg, 2009.
  • Yunxiang, Yan, Private Life under Socialism, Stanford, California: Stanford University Press, 2003.
  • Jasukaitytė, Vidmantė, „Beždžionių kaimas moko mus gyventi?“ [žiūrėta 2013 m. lapkričio 2 d.].
  • Knapp, Keith Nathaniel, Selfless Offspring: Filial Children and Social Order in Medieval China, Honolulu: University of Hawai’i Press, 2005.
  • Kutcher, Norman, Mourning in Late Imperial China: Filial Piety and the State, New York, Melbourne: Cambridge University Press, 1999.
  • Mencius, Chinese-English Library of Chinese Classics, transl. into English by Zhao Zhentao, Zhang Wenting, Zhou Dingzhi, transl. into modern Chinese by Yang Bojun, Hunan People’s Publishing House, Foreign Languages Press, 1999.
  • Nuyen, A. T., “Filial Piety as Respect for Tradition” / Chan K. L. Alan, Tan Sor-hoon (eds.), Filial Piety in Chinese Thought and History, London, New York: Routledge Curzon, 2004.
  • Smith, Arthur Henderson, Chinese Characteristics, East Bridge, Norwalk, 2002.
  • Fei, Wu, “Suicide, a Modern Problem in China” / Arthur Kleinman et al., Deep China: The Moral Life of the Person, Berkeley, Los Angeles, London: University of California Press, 2011.
 

The Relationships between Parents and Children from the Perspective of Comparative Studies of Chinese and Western Cultures: The View from Lithuania

  • Bibliographic Description: Loreta Poškaitė, „Tėvų ir vaikų santykiai lyginamojoje Kinijos ir Vakarų kultūrų perspektyvoje: žvilgsnis iš Lietuvos“, @eitis (lt), 2015, t. 205, str. 1, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Loreta Poškaitė, „Tėvų ir vaikų santykiai lyginamojoje Kinijos ir Vakarų kultūrų perspektyvoje: žvilgsnis iš Lietuvos“, Sovijus, t. 1, nr.1, 2013, p. 138–156, ISSN 2351-471X.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: The family relationships between parents and children seems to be one of the most important problems in all contemporary cultures from Lithuania and Scandinavian countries to East Asian societies. The ethics of filial piety (xiao), which traditionally was a basis for those relationships in China, was and still is viewed in very different ways by Western people. The main purpose of the paper is to discuss the view of xiao and the importance of its ethics for the contemporary global world, as it was expressed by Lithuanian students of sinology at the Centre of Oriental Studies at Vilnius University. This view was gained from the questionnaire recently made by the author herself, and motivated by the premise about the difference in treatment of this Chinese virtue among different Western countries, depending on the different attention to children and individual rights, the respect for authority or family relationships in various countries. This problem will be discussed in the broader perspective of the history of the treatment of xiao in China and the West, ending with the analysis of its treatment in contemporary Chinese society, based on the investigations by Chinese anthropologists and sociologists. The paper argues that in forming the view of xiao in contemporary West, one has to take into account not only differences in its understanding between old and new generation in China herself, but also discrepancies between its “theory” (i.e. its presentation in Chinese classical and didactic texts) and actual practice, which becomes even more problematic in contemporary China because of the dissolution of the authority of those texts.

Keywords: China, West, filial piety (xiao), Confucianism, respect, care, duties, virtue.