Lietuvių kalbos žodyne „versti“ reikšmė „vienos kalbos tekstą išdėstyti kita kalba“ yra tik 15-oji. Dauguma labiau įprastų reikšmių žymi destrukciją, prievartą, netvarkingą sumetimą į krūvą ir pan. „Versti“ – tai „daryti, kad griūtų“, galima versti kelmą (raunant iš šaknų), kažką griauti „verčiant iš koto“, žudyti („vokietys žmones vertė“), blokšti („šieną vertėm“), galiausiai galima „versti valdžią“. Tačiau versti galima ir vagą (taip pat knisti žemę); versti galima knygos puslapį, versti ligonį nuo vieno šono ant kito, galima versti kailį, pirštinę (vidinę pusę padaryti išorine), kažką gausiai daryti – „sniego privertė“. Versti – paveikti, nukreipti kitur, pasukti, padaryti taip, kad kažkas pakeistų judėjimo kryptį, padėtį. Kažką jėga pri-versti daryti.

Su kalba tiesiogiai susijusios reikšmės taip pat gan specifinės:

savaip ar priešingai aiškinti, komentuoti: Kas jūso neprotas savaip viską versti Krš. Jaunuomenė badėsi į pašones ir savaip vertė kalbėtojo žodžius M.Katil.; kalbėti ar rašyti kitaip negu įprasta, įgimta, keisti kalbą, tarmę: Aš savo kalbos nevertu (kalbu tik žemaitiškai) Krtn. Užmiršo žemaitiškai šnekėti, šneka verstai Pln. „Versti“, 2017.

Nekalbine prasme:

daryti kitokį, […] keisti: žemę versti dykynėmis, […] Lietuviai neprivalys daugiaus važiuoti į Suvalkus ir ten verstiesi į lenkus! A1884. Ten pat.
 

Šie Lietuvių kalbos žodyno reikšmių pavyzdžiai rodo, kad žodžio „versti“ semantinis kontekstas ganėtinai skiriasi nuo universalistinės translatio reikšmės. Dauguma žodžio reikšmių stokoja abstraktumo ir tarsi bando funkcionuoti vienaplotmėje topologinėje erdvėje (visu pirma „kreipti“, „pasukti“, „nugriauti“, bet taip pat ir „ap-versti“ (vagą, puslapį, ligonį), bei „iš-versti“ (kailį, pirštinę, kepurę, akis). Ten, kur pasirodo skirtybė, netolydumas, akcentuojamas ne lygiavertis transformacijos, kodavimo, vertimo rezultatas, bet nukrypimas nuo originalo, iškraipymas, „kalbėjimas savaip“, taigi, neteisingai. Tokiu būdu vertimas yra ta pati kalba, ta pati informacija, tik (pa)keista, iškraipyta, susvetiminta. Kalba, kokia ji yra prigimtinė, autentiška, tarsi iš principo negali būti pakeista kita kalba be esminio nuostolio, iškraipymo, susvetimėjimo.

Neatsitiktinai tokios pastangos vertimą regėti ne kaip prasmės perkėlimą, bet kaip toje pačioje plotmėje vykstančią dramatišką kalbėtojus supriešinančią deformaciją, skatina klausti, ar egzistuoja ir jeigu taip, tai kas yra, lietuviui jo kalbos realija, kuri neleidžia atiduoti žodžiui savo esmės? Galbūt ji susijusi ir su šiuolaikinėmis diskusijomis apie nelietuviškų rašmenų naudojimą oficialiuose dokumentuose? Norisi tikėtis, kad čia pateikta apžvalga padės atidžiau klausti šiuos klausimus, net jeigu į juos nėra vienareikšmio atsakymo.

 

Literatūra

 

Archaic Realism and the Impossibility of Translation

  • Bibliographic Description: Rasius Makselis, „Archajinis realizmas ir vertimo negalimybė“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose, @eitis (lt), 2025, t. 2056, nr. 115–144, ISSN 2424-421X.
  • Peer Reviewers: Liucija Černiuvienė, Vaida Almonaitytė Navickienė, Valdas Jaskūnas.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.

Summary. The aim of this paper is to identify the philosophical presuppositions of archaic realism in Plato’s dialogue Cratylus, and to discuss the evidence of this phenomenon in various situations of untranslatability. Using historical testimonies such as the translation of the Septuagint, the relics of St. Peter’s chains, Martin Luther’s translation of the Holy Scriptures, Martynas Mažvydas’ translation of the Catechism, and Mykalojus Daukša’s translation of “Postil,” as well as non-verbal examples of contemporary everyday experience, in order to identify the elements of realism that make translation impossible, or very difficult. Against the background of this discussion, the rather specific semantic context of the Lithuanian word vertimas is discussed, in which, rather paradoxically, the possibility of the same realism, which complicates translation, is indicated.

Keywords: translation, realism, conventionalism, hermeneutics, ancient Lithuanian literature.

 

Pranešimo svarstymas

  • Bibliografinis aprašas: Dalia Švambarytė1), Rasius Makselis2), Žilvinas Vareikis2), Aivaras Stepukonis2), Stanislavas Mostauskis3), „Pranešimo svarstymas: Rasius Makselis, „Archajinis realizmas ir vertimo negalimybė“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Apie vertimus: turinio metamorfozė daiktuose ir kūnuose, @eitis (lt), 2025, t. 2056, nr. 145–216, ISSN 2424-421X.
  • Recenzentai: Liucija Černiuvienė, Vaida Almonaitytė Navickienė, Valdas Jaskūnas.
  • Institucinė prieskyra: 1) Vilniaus universiteto Azijos ir transkultūrinių studijų institutas, 2) Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 3) Vytauto Didžiojo universitetas.

Jūsų pranešimas man visų pirma sukėlė daug minčių kaip žmogui, atėjusiam iš Rytų Azijos studijų, kur klausimas apie „vardų ir daiktų atitikimą“ paprastai keliamas konfucianizmo kontekste pasitelkiant terminą zhengming 正名, reiškiantį „taisyti vardus“ ir reikalaujantį daikto ar reiškinio pavadinimą suderinti su jo esme, o žmonėms gyventi taip, kad būtų verti vardo, kuris jiems duotas. Jei vardas ar pavadinimas neatitinka turinio, žodžiu pasikliauti nebegalima, ir tai turi neigiamų pasekmių visuomenės sveikatai.

Kita vertus, Ferdinandas de Saussure’as indiškosiose Vedose ieškojo garsų struktūrų pasitelkdamas „anagramų“ („anafonų“), „hipogramų“, „raktinių žodžių“ (mot-thème) terminus. Nors su Vedomis susijusios jo įžvalgos yra pagrįstai kvestionuojamos Pats Saussure’as jas išdėstė darbiniuose sąsiuviniuose, kurių nepublikavo (žr. David Shepheard, “Saussure’s Vedic Anagrams,” The Modern Language Review, 1982, vol. 77, no. 3, pp. 513–523). , šiose įžvalgose vyraujanti garsų simbolikos idėja, mano manymu, yra verta diskusijos aptariant jūsų minimą maginę kalbos sampratą. Pavyzdžiui, sanskrito skiemenyje „om“ sakralizuojamas pats jo garsas, to garso vibracija. Su maginėmis formulėmis siejami ir japonų klasikinėje poezijoje vartojami „galvūgalio žodžiai“ (枕詞 makura kotoba) – poetiniai epitetai, kurie įveda vieną ar kitą žodį. Dažnas toks epitetas jau seniai yra praradęs atpažįstamą prasmę ir vartojamas tik kaip tekstą reikiamu skiemenų skaičiumi išplečianti frazė, tačiau originaliojoje versijoje be jo sugriūtų visa eilėraščio struktūra.

 

Japonų jautrumą garsui taip pat liudija jų kalboje – tiek šnekamojoje, tiek rašytinėje – tebevartojama gausybė onomatopėjų. Vertėjui tai kelia problemų, nes lietuvių kalboje garsažodžiai paprastai siejami tik su vaikiška kalba, todėl grožiniame tekste paprastai pasitelkiami veiksmažodiniai atitikmenys („triauškė“ vietoj japoniškojo „triaukšt triaukšt valgė“). Bet jeigu susiduriama su liaudies daina, tuomet tenka spręsti rimtesnę dilemą: ar palikti jose ištisai skambančius japoniškus bereikšmius (?) refrenus, perrašytus lotyniškojo pagrindo skiemenimis, ar versti juos į lietuviškus „čiūto“, „lelimai“ ir „rylio“? Dar įdomiau sekti vertėjų darbą, kai imamasi tokio teksto kaip korėjiečių kilmės japonų rašytojos Yū Miri 柳美里 Rugpjūčio pabaiga (8月の果て Hachigatsu no hate), kur į japonišką tekstą įsiterpia daugybę korėjietiškos tautosakos pavyzdžių su japoniškais rašmenimis transkribuotomis korėjietiškosiomis onomatopėjomis Romano vertimas į anglų kalbą: Miri Yū, The End of August, translated by Morgan Giles, New York: Riverhead Books, 2023. . Ar, jūsų nuomone, tokie garsažodžiai priskirtini „maginės kalbos“ kategorijai ir ar tokiu atveju jų garsinė išraiška turėtų būti neliečiama net ir perkeliant juos į visai kitokiu fonetiniu aparatu pasižyminčias kalbas?

 

Dėkoju už labai įdomius komentarus ir klausimą. Man sunku atsakyti, nes Jūsų minimos tradicijos man nėra pakankamai gerai žinomos. Iš to, ką parašėte, man susidarė įspūdis, kad bendrumas čia galimas negatyviąja prasme – ir aš, ir Jūs kalbame apie tai, kas – neverčiama, lyginant su tuo, kas verčiama. Kitaip sakant, qua vertimo negalimybės atvejai, tai yra palygintini dalykai. Sakyčiau, kad iš Jūsų pateiktų pavyzdžių „om“ būtų artimiausias pavyzdys tam realizmui, apie kurį kalbu, nes jo esmė yra ne tame, ką verčiame „perkeldami iš vienos kalbos į kitą“. Bet jo ir neverčiame – jo vibracijos yra „daiktas“, kurį sukuriame savo kūnu (ir ne tik, jeigu neklystu (o tikrai galiu), net ir mintyse ištariamas „om“ sukuria vibracijas, ar ne taip?).

„Tuščių“ žodžių ir onomatopėjos atveju, kiek suprantu, aplinkybės gali būti skirtingos ir jos man neatrodo artimos realizmui. Kai kada susiduriame su formaliais poetinės metrikos reikalavimais – pavyzdys galėtų būti ilgų ir trumpų skiemenų kaita antikinėje graikų poezijoje – net ir nesant pasmingam žodžiui svarbi jo vieta metre ir ją reikės užpildyti kokiu nors pakartojimu ar sakinio prasmės pertekliniu žodžiu. Onomatopėjos atvejais, ko gero, tektų pasitelkti analogijas: „Varlytė sako „kva“, paršiukas sako „kriu“ (angl. Frog says “ribbit,” piglet says “oink”) – skirtumai susiję ne su žymimais daiktais, bet su skirtinga fonetinio aparato artikuliacija. Tam tikra prasme būdas, kuriuo ištariame šiuos garsus, tampa tuo neišverčiamu „daiktu“ arba bent jau „realiu“ kliuviniu.

Tokie atvejai kaip „čiūto“, „lelimai“ ir „rylio“ man daugiau primena Roland’o Barthes’o „realybės efektą“, kuris gi čia žymi ne „realybę“, bet pačią etnografinę kultūrą. Prisimenu, kažkada išgirdau italus dainuojant kažkokią etninę dainelę ir joje buvo kartojamas žodis, kurio negalėjau suprasti. Kai paklausiau, ar jis ką nors reiškia, dainininkai pasakė „ne“ ir pradėjo juoktis. Tas jų juokas man buvo pats geriausias vertimas, nes iš karto supratau, apie ką čia kalbama.

 

Esu labai dėkinga už atsakymą ir turiu prisipažinti, kad pasitelkdamas antikinės graikų poezijos pavyzdį, jūs užbėgote už akių mano kitam klausimui. Man, kaip japonologei, ši tema artima, nes japonai lingvistai yra pasiskolinę antikinės eilėdaros terminą „mora“ (jap. モーラ mōra), nusakantį trumpo skiemens tarimo trukmę. Japonų kalboje, kur pailgėjęs balsis visiškai pakeičia žodžio prasmę (pavyzdžiui, rōba 老婆 čia reiškia „senutę“, o roba 驢馬 – „asilą“), į moras (mōra) žiūrima ne tik kaip į laiko vienetą (žymintį trukmę), bet ir kaip į prozodijos vienetą pačia plačiausia prasme, kitaip tariant, japoniškoji „mora“ yra ir pamatinė statybinė medžiaga japonų lyrikoje, kurios metre svarbiausią vaidmenį vaidina penkių ir septynių morų deriniai.

Stengiantis šį formatą atkartoti lietuvių kalboje dažnai daroma principinė klaida, skaičiuojant ne moras, o skiemenis, kitaip tariant neatsižvelgiant į tai, kad skiemuo su ilguoju balsiu japonams yra dvi statybinės „plytos“ (dvi moros). Lietuvių kalbai, kur balsio ilgumas irgi gali įgyti prasminį krūvį („linas“ – „lynas“), tai nėra svetimas dalykas, tačiau lietuviškojoje poezijoje orientuojamasis ne į skiemenų ilgumą ar trumpumą, o į kirtį, todėl ir Donelaičio hegzametras yra metrotoninis, pagrįstas kirčiuotų ir nekirčiuotų skiemenų kaita Žr. Dalia Dilytė-Staškevičienė, „Kristijono Donelaičio didybė“, 15min.lt, 2014 sausio 1 d. [žiūrėta 2025 m. rugsėjo 15 d.]. . Nors japonų kalba taip pat turi kirtį (tik jame svarbesnis ne dinaminis veiksnys kaip lietuvių kalboje, o melodinis, kai kirčiuota mora ištariama ne stipresniu, o aukštesniu tonu), poezijoje jis lemiamo vaidmens nevaidina. Tiek poetas, tiek jo auditorija čia pirmiausia reaguoja į morų pasiskirstymą frazėse.

 

Pastarosios, beje, nustatomos intuityviai, nes grafikoje metras neatsispindi, kitaip tariant, rašytiniame japonų tekste posmas rikiuojamas kaip ištisinis, į eilutes neskaidomas sakinys. Išskirtinis šio sakinio bruožas yra lakoniškumas, – būdingiausiam klasikiniam formatui atstovaujantys tanka 短歌 eilėraščiai turi 31 morą, o haiku 俳句 – 17 morų. Tačiau problema ta, kad tokius posmus perteikiant lietuvių kalba, jie ne tik suskaidomi į eilutes (pateisinamas žingsnis), bet ir įsiveliama į skiemenų skaičiavimą, o tai jau nebūtinai pateisinama, nes neatsižvelgus į morų reiškinį, pasiekti japoniškojo lakoniškumo lygio vis tiek nebus įmanoma. Ir čia mes prieiname prie dar vieno niuanso – jūsų labai taikliai paminėtų „perteklinių“ žodžių.

Kai kada susiduriame su formaliais poetinės metrikos reikalavimais – pavyzdys galėtų būti ilgų ir trumpų skiemenų kaita antikinėje graikų poezijoje – net ir nesant pasmingam žodžiui svarbi jo vieta metre ir ją reikės užpildyti kokiu nors pakartojimu ar sakinio prasmės pertekliniu žodžiu.

Japonų metrikoje tokį perteklių sudaro net ne mums įprastoms kalboms dalims atstovaujanti leksika, o skyrybos ženklus įgarsinančios dalelytės – dvitaškis to と, šauktukas kana 哉 ar, pavyzdžiui, garsioji ya や, – haiku poezijos vertimuose ši dalelytė dažniausiai pasirodo kaip į „skiemenų“ skaičių neįtraukiamas brūkšnys, taškas ar daugtaškis, nors japonams tai yra visateisė mora, kuri ir taip kompaktišką posmą padaro dar kompaktiškesnį.

 

Iliustracijai nutariau parinkti ką nors su garsažodiniu veiksmažodžiu. Tokį radau Vytauto Dumčiaus – produktyviausio haiku vertėjo į lietuvių kalbą – administruojamoje tinklavietėje Haikus.lt:

Issa Kobayashi:
啄木鳥や日のかたぶくを見ては又
Kitsutsuki ya hi no katabuku wo mite wa mata

Kalena genys –
Kala ir kala ten pat
Lig saulėlydžio Vytautas Dumčius, „Japoniški haiku“, Haikus.lt, 2024 [žiūrėta 2025 m. gegužės 24 d.].

Nors Kobayashi Issa 小林一茶 (1763–1827) sukurto posmo originale perteikiamas ne akustinis, o vizualusis įspūdis (žvilgsnis į saulėlydį), manau, kad Dumčiaus vertimas yra pavykęs, nes garsinis fonas slypi pačiame japoniškame žodyje „genys“ su pasikartojančia mora – tsu (kitsutsuki). Prarandamas tik vienas aspektas – rudeniška nuotaika, kurią čia pats „genys“ ir kuria, atlikdamas haiku eilėraščiuose privalomo „sezoninio žodžio“ (季語 kigo) funkciją. Pagal nerašytas japonų poezijos taisykles, leidžiančias į taupųjį haiku sutalpinti jo mintį išplečiančią neartikuliuotą informaciją, genys yra rudeniškas paukštis, bet čia turbūt praverstų dar viena pastaba – pagal kadaise gyvavusį, Mėnulio kalendoriumi paremtą paprotį poetinis „ruduo“ Japonijoje prasideda vasarą, tai yra rugpjūčio (pagal Saulės kalendorių) pradžioje.

Turėčiau atsiprašyti, kad planuotas trumpas atsakymas man pačiai netikėtai virto ilgu ekskursu į japonų poeziją. Nenorėdama pasirodyti panaši į tą be saiko kalenantį genį, perleidžiu teisę į diskusiją kitiems konferencijos dalyviams. Dar kartą dėkoju. Daugiau klausimų neturiu.

 
Nors gali pasirodyti egzotiška ir istoriškai neteisinga bandyti svarstyti vertimo reiškinį referuojant Platono Kratilo dialoge glūdinčias filosofines prielaidas, tačiau šį mėginimą pateisina tai, kad mūsų diskusijai tiesiogiai įdomus būtent pats dialogo archajiškumas ir galimi jo reliktai šiuolaikinėje kultūroje.

Pasirodė įdomus reliktų šiuolaikinėje kultūroje interpretavimo variantas tik pasiliekant kalbos ir paties vertimo interpretavimo skreite, tad norisi paklausti, jei archajinio realizmo sampratos laikytųsi šiuolaikinis vertėjas, kaip tai paveiktų jo pasirinkimus verčiant metaforas ar žodžių žaismą grožiniame tekste? Ar jis jaustų etinę pareigą ieškoti lygiaverčio „daikto“ kitoje kalboje, net jei tai pakenktų semantiniam tikslumui?

 

Ačiū už klausimą. Visu pirma, bent toje teorijos konfigūracijoje, kurią pasiūliau pranešime, „daiktas“ nėra vienoje ar kitoje kalboje, jis yra anapus kalbos ir geriausiu atveju veikia, kaip tam tikra kalbos, ypač jos semantinių ambicijų, riba. Ar neišverčiamas metaforas arba žodžių žaismą vienoje kalboje galima perkelti, „transponuoti“, atsiremiant į nekalbinės ar trans-kalbinės tikrovės elementus (t. y. „daiktus“), yra teoriškai įdomus klausimas. Jeigu klausiama apie „lygiavertiškumą“, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad „vertė“ yra vidinis simbolinės tvarkos elementas ir todėl joks „daiktas“ negalėtų būti įvertintas „iš kalbos“ perspektyvos, kitaip sakant, kaip riba, „daiktas“ visada bus absoliutus ir nelygstamas, todėl esmiškai ne(į)vertinamas (bevertis ir kartu neįkainojamas). Tai kelia kitą įdomų teorinį klausimą, ar iš viso yra kažkokia bendra dimensija, kurioje mes galėtume nusakyti savo santykį su anapus vertimų galimybių mus nuolat „stebinčiais“, „trikdančiais“ ir „užklumpančiais“ daiktais. Šiuo metu negaliu atsakyti į šį klausimą, bet jis skatina mąstyti ir todėl dėkoju už šią paskatą.

 

Ačiū už pasidalinimą savo įžvalgomis, Rasiau. Paties aprašytas daiktas veikia anapus kalbos tarsi kalbos riba. Šis daiktas, kiek suprantu, yra absoliutus ir nelygstamas. Ar būtų tikslu įžvelgti, kad aptariama prasme diskutuojamas daiktas turi esminių sąsajų su Immanuelio Kanto Ding an sich samprata, kuri reiškia mums nepažinią, transcenduojančią realybės esmę, vis dėlto lemiančią mūsų patiriamus reiškinius? Ir, jeigu taip, kaip toks daikto supratimas, nusakantis šį tą anapus kalbos, leidžia mums apmąstyti pačios kalbos prigimtį ir vaidmenį: ar kalba yra tik instrumentas bendrauti ir pristatyti save, ar vis dėlto ji pati formuoja žmogišką tikrovę ir lemia žmogiškosios būties sritis?

 

Ačiū, Žilvinai, už klausimus. Šiuo atveju vengčiau analogijos su Kanto fenomeno ir noumeno perskyra. Šių sąvokų analizė Kanto filosofijoje vystoma patyrimo ir pažinimo galimybių sąlygų plotmėje. Kalbos dedamoji jam yra išvestinė iš mąstymo ir patyrimo, kalba pati nekuria sąvokų, bet perima jas iš proto (nors ir gali jas patikslinti). Panašiai, kaip René Descartes’ui, proto veikla, mąstymas yra pirminė pažinimo galia kalbos atžvilgiu. Taigi, noumenas yra visų pirma patyrimo ir pažinimo riba ir tik išvestiniu būdu – kalbos riba. Mes patiriame, suvokiame protu, pažįstame fenomenus, tuo tarpu kalba šį mūsų suvokimo, pažinimo turinį išreiškia, jungdama sąvokas pagal proto veikla grindžiamą kalbos gramatiką ir su sąvokos turiniu susijusią intuiciją. To pasekmė yra tai, kad mes negalime prasmingai ir adekvačiai kalbėti apie noumenus, net jeigu techniškai galime konstruoti gramatiškai taisyklingus sakinius (užsiimame iliuzine „transcendentine dialektika“). Tačiau išeidama anapus mokslinio pažinimo, kalba gali netiesiogiai, simboliškai, nužymėti ir tai, ko negalime pažinti – tokiu būdu, pvz., menas gali simboliškai kalbėti apie metafizinius dalykus.

 

Tad Kanto noumeno santykis su kalba nevisiškai atitinka tai, ką bandžiau pranešime apibūdinti kaip archajinį realizmą, nes proto prerogatyva kurti sąvokas nustato kitą pažįstančiojo ir tikrovės santykį. Šiame kontekste įdomi Wilhelmo von Humboldo kritika. Pasak Humboldto, ar pasaulio kalbų įvairovė nereiškia, kad būtent kalba, kaip nuolat gyva energija, yra tikras transcendentalinio subjekto turinys, o ne abstrakčios statinės noetinės a priori struktūros? Vėliau Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio dvasios fenomenologija įveikia šią vidinio–išorinio, imanentinio–transcendentinio, vienatinio–daugybinio, fenomeno–noumeno aspektų dualizmą per jam būdingą dvasios savęs atskleisties evoliucijos dinamiką. Galima būtų paklausti, ar sekdami Hegeliu visiškai neįveiktume ar bent jau „neišstumtume“„daiktų realizmo“ su visu jo sąlygojamu kalbos neišverčiamumu? O čia už kampo jau šypsosi Sørenas Kierkegaardas… Turime gan painią, nors ir įdomią diskusiją, kurios, beje, vengdamas ir pasirinkau anachronistinį teorinį Platono rėmą.

Atsakymas į antrąjį klausimą apie kalbos vaidmenį kuriant žmogišką tikrovę – tikrai taip, jos vaidmuo esminis. Su tuo sutiktų visi paminėti filosofai, net jeigu jų prielaidos ir skiriasi.

 
Pasak Humboldto, ar pasaulio kalbų įvairovė nereiškia, kad būtent kalba, kaip nuolat gyva energija, yra tikras transcendentalinio subjekto turinys, o ne abstrakčios statinės noetinės a priori struktūros?

Galima tik pritarti Humboldtui, jog kalbos yra iš tiesų gyvas kunkuliuojantis čiabūties raiškos visetas.

Galima būtų paklausti, ar sekdami Hegeliu visiškai neįveiktume ar bent jau „neišstumtume“„daiktų realizmo“ su visu jo sąlygojamu kalbos neišverčiamumu?

Atrodo, kad dvasios virsmai tokiu atveju tikrai išstumtų daiktų realizmą, o kalba, tapusi absoliučios minties širdimi, netgi peržengtų savo tariamą neišverčiamumą nepažindama atskirų daiktų pančių. Ar Jums neatrodo, Rasiau, kad šioje vietoje perėjus nuo Kanto pažinimo ribų, keliaujant Humboldto gyvybinės energijos samprata ligi Hegelio dualizmo įveikos ir galiausiai daiktų realizmo išstūmimo pranešime reflektuojama realizmo samprata galiausiai virsta idealizmu?

 

Nežinau, Žilvinai, ar teisingai supratau klausimą. Jeigu liekame mano pasiūlytame Platono Kratilo teoriniame kontekste ir Platoną vadiname idealizmo filosofijos kūrėju, tuomet tikriausiai taip. Bet aš čia nekonstruoju opozicijos „realizmas“ vs. „idealizmas“ – ji būtų labai klaidinanti, juk, ko gero, pats Platonas save laikytu tikruoju realistu, nes įžvelgė tai, ką laikė realiais tikrovės pradais. Šia prasme kiekvienas filosofas yra realistas, nes kalba apie realybę. Man norėjosi išplėtoti kalbinio realizmo sampratą, kuri apibrėžiama ne tikrovės (Platono, Aristotelio metafizika) ar mąstymo (Kanto grynojo proto kritika) atžvilgiu, bet pačios kalbos, kaip teisingų vardų visumos, perspektyvoje. Tai nereiškia, kad kiti kontekstai būtų nesvarbūs ar neįdomūs, tiesiog tai jau būtų kita diskusija.

 

Ačiū už įžvalgų, šakotą, maloniai nenuspėjamą pranešimą, kuriuo mąstymą apie vertimą pakylėjate iš įprastesnio kalbotyrinio į slaptesnį ontologinį lygmenį! Pradėsiu nuo terminų archajinis, realizmas ir negalimybė trijulės. Po klausimą apie kiekvieną.

Kasdienėje bendrinėje kalboje sąvoka archajinis skatina galvoti apie pirmykštį seniai nutrūkusio istorinio vyksmo tarpsnį. Tokiam apibrėžimui, regis, neprieštaraudamas, vis dėlto dairotės kalbos archajinio realizmo liekanų naujausiuose amžiuose ir net dabartyje:

archajiškumas ir galimi jo reliktai šiuolaikinėje kultūroje.

Skaitant toptelėjo: sekdami istorinę kritinės filosofijos raidą, turbūt galime daryti prielaidą, kad kalbą palengva atsiejome nuo daiktų, tačiau susigrąžinę nekritinį požiūrį į tikrovę – būtent tokį, koks vyrauja tiek kasdienybėje, tiek moksle – kalbą su daiktais vis dar piname – piname tuo „maginiu“, hipostatiniu būdu, daiktindami ar reifikuodami. Kritinis teorinis požiūris į tikrovę net ir dabartinei visuomenei tebėra svetimas.

Žodžiu archajinis tarytum įtaigautume, kad, lygindamiesi su senosiomis visuomenėmis, jaučiamės pažengę, atitrūkę. Ar tikrai? Pavyzdžiui, ar liovėmės pravardžiuotis? Ne! Ar pravardžiuojamės mažiau? Jokiais būdais! Ar pravardžiuodamiesi nesitikime, kad pravardžiuojamasis tapsiąs pravarde, tai yra suvardadaiktėsęs? Aišku, kad! Kas tai, jei ne magija? Ar nemanote, kad archajinis realizmas ne toks jau archajiškas?

 

Dėkoju už klausimą ir skubu sutikti. Tikrai taip, jeigu mano nurodomo realizmo rudimentų nesijaustų mūsų kasdienybėje, tuomet tikrai nebūčiau pakilęs į šamanų fotomedžioklę XXI amžiaus kosmopolitiškojo Berlyno gatvėse. Ačiū už puikią analogiją apie pravardes – jose tikrai glūdi magiškoji paniekinimo galia transformuoti pravardžiuojamąjį. Pravardės anaiptol nėra negyvi archajiškosios praeities reliktai – pvz., nūdienos (geo)politikoje jos tampa įteisintu ir efektyviu ginklu. Kalbėdamas apie „archajinį realizmą“ archajiškumo atributą norėjau priskirti ne fenomenui, bet metodologinei prieigai. Siūliau pažvelgti į realizmo apraiškas tarsi Platono akimis. Iš karto sutinku, kad, griežtai tariant, tokia taktika nėra moksliškai teisinga – turėjau kritiškai įvertinti ir „išversti“ Platono prieigą į šiuolaikinės kalbos filosofijos kalbą. Pasiteisinu tik tuo, kad tokiu būdu „archaizuoti“ savo metodą man pasirodė retoriškai patraukliau. Atsiprašau, jeigu tai galėjo suklaidinti.

 
Grįžti
Viršutinė Apatinė