Dėkoju už labai įdomius komentarus ir klausimą. Man sunku atsakyti, nes Jūsų minimos tradicijos man nėra pakankamai gerai žinomos. Iš to, ką parašėte, man susidarė įspūdis, kad bendrumas čia galimas negatyviąja prasme – ir aš, ir Jūs kalbame apie tai, kas – neverčiama, lyginant su tuo, kas verčiama. Kitaip sakant, qua vertimo negalimybės atvejai, tai yra palygintini dalykai. Sakyčiau, kad iš Jūsų pateiktų pavyzdžių „om“ būtų artimiausias pavyzdys tam realizmui, apie kurį kalbu, nes jo esmė yra ne tame, ką verčiame „perkeldami iš vienos kalbos į kitą“. Bet jo ir neverčiame – jo vibracijos yra „daiktas“, kurį sukuriame savo kūnu (ir ne tik, jeigu neklystu (o tikrai galiu), net ir mintyse ištariamas „om“ sukuria vibracijas, ar ne taip?).
„Tuščių“ žodžių ir onomatopėjos atveju, kiek suprantu, aplinkybės gali būti skirtingos ir jos man neatrodo artimos realizmui. Kai kada susiduriame su formaliais poetinės metrikos reikalavimais – pavyzdys galėtų būti ilgų ir trumpų skiemenų kaita antikinėje graikų poezijoje – net ir nesant pasmingam žodžiui svarbi jo vieta metre ir ją reikės užpildyti kokiu nors pakartojimu ar sakinio prasmės pertekliniu žodžiu. Onomatopėjos atvejais, ko gero, tektų pasitelkti analogijas: „Varlytė sako „kva“, paršiukas sako „kriu“ (angl. Frog says “ribbit,” piglet says “oink”) – skirtumai susiję ne su žymimais daiktais, bet su skirtinga fonetinio aparato artikuliacija. Tam tikra prasme būdas, kuriuo ištariame šiuos garsus, tampa tuo neišverčiamu „daiktu“ arba bent jau „realiu“ kliuviniu.
Tokie atvejai kaip „čiūto“, „lelimai“ ir „rylio“ man daugiau primena Roland’o Barthes’o „realybės efektą“, kuris gi čia žymi ne „realybę“, bet pačią etnografinę kultūrą. Prisimenu, kažkada išgirdau italus dainuojant kažkokią etninę dainelę ir joje buvo kartojamas žodis, kurio negalėjau suprasti. Kai paklausiau, ar jis ką nors reiškia, dainininkai pasakė „ne“ ir pradėjo juoktis. Tas jų juokas man buvo pats geriausias vertimas, nes iš karto supratau, apie ką čia kalbama.
