• Bibliografinis aprašas: Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, „Vizualinės etnografijos naratyvas: Pitt Rivers muziejaus atvejis“, @eitis (lt), 2015, t. 218, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Rasa Račiūnaitė-Paužuolienė, „Vizualinės etnografijos naratyvas: Pitt Rivers muziejaus atvejis“, Lietuvos etnologija, 2014, 14(23), p. 113–135, ISSN 1392-4028.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universiteto Humanitarinių mokslų fakulteto Kultūrų studijų ir etnologijos katedra.
Santrauka: Straipsnyje siekiama atskleisti vizualinės etnografijos perspektyvas muziejuose, remiantis Pitt Rivers muziejaus fotografijų kolekcijų medžiaga bei archyviniais duomenimis. Keliami trys uždaviniai: 1) apmąstyti šiuolaikinio muziejaus koncepciją; 2) pasirinkus Pitt Rivers muziejų kaip pavyzdinį atvejį, aptarti kai kuriuos muziejaus vizualizavimo aspektus; 3) apibūdinti Ellen Ettlinger fotografijų rinkinį kaip vizualinį naratyvą. Straipsnyje svarstoma etnografijos vizualizavimo problema įvertinant ir kultūros antropologo Jameso Cliffordo teorinę prieigą. Į etnografijos muziejų žvelgiama kaip į vizualinį pasakojimą apie skirtingų kultūrų susitikimą, etnografinių, istorinių, politinių, ekonominių, religinių ir socialinių faktų kupiną naratyvą.

Pagrindiniai žodžiai: vizualinės etnografijos naratyvas, muziejus, šiuolaikinio muziejaus koncepcija, muziejaus vizualizavimas, etnografijos vizualizavimas, Pitt Rivers muziejus, Ellen Etlinger fotografijų kolekcija, fotografija, kultūros antropologija, James Clifford.
 

Įvadas

Straipsnyje keliamas tikslas – atskleisti vizualinės etnografijos perspektyvas muziejuose pasitelkus Pitt Rivers muziejaus atvejį – remiantis muziejaus sukaupta fotografijų kolekcija ir archyviniais duomenimis. Siekiama išspręsti tris uždavinius: 1) apmąstyti šiuolaikinio muziejaus koncepciją ir pažvelgti į jį kaip į naratyvą; 2) aptarti kai kuriuos Pitt Rivers muziejaus vizualizavimo aspektus; 3) apibūdinti Ellen Ettlinger fotografijų rinkinį kaip vizualinį naratyvą. Medžiaga nagrinėjama taikant interpretacinį ir vizualinės medžiagos analizės metodus. Vizualizacijos reiškinys analizuojamas vadovaujantis ir įvertinant kultūros antropologo Jameso Cliffordo teorinę prieigą, susijusią su vizualizacija ir etnografiniu siurrealizmu. Straipsnyje į etnografijos muziejų žvelgiama kaip į vizualinį pasakojimą apie skirtingų kultūrų susitikimą, etnografinių, istorinių, politinių, ekonominių, religinių ir socialinių faktų kupiną naratyvą.
 

Pasitelkus Pitt Rivers muziejaus atvejį, straipsnyje nagrinėjama etnografijos vizualizavimo problema. Iki šiol ši problema nebuvo tyrinėta lietuvių mokslininkų, tačiau kai kurie vizualinės antropologijos aspektai aptarti užsienio tyrinėtojų. Vizualinių metodų svarbą socialiniuose tyrimuose, tyrinėjant archyvines fotografijas ir filmus muziejų archyvuose, yra aptaręs Marcusas Banksas. Jis pabrėžė, kad kiekvienas muziejaus archyvas sukaupęs daugybę vizualinės etnografijos vaizdų, kurių likimas priklauso nuo socialinių sprendimų.

Tai, kokia medžiaga patenka į archyvą, kaip ji klasifikuojama, saugoma, patvirtinama dokumentais, daugiausia priklauso nuo socialinių sprendimų – biudžetinių, pragmatinių ar mokslinių. Vizualinės medžiagos saugojimas susijęs su mūsų pačių vizualine kultūra, socialinėmis, politinėmis, istorinėmis pastangomis. Marcus Banks, Visual Methods in Social Research, p. 104.
Vizualinės antropologijos metodologijos problemas savo darbuose nagrinėjo britų antropologai Marcusas Banksas Žr. ten pat; Marcus Banks, Using Visual Data in Qualitative Research; Sarah Pink 2001. ; vizualinės antropologijos istorines perspektyvas aptarė M. Banksas ir Jay Ruby Žr. Marcus Banks, Jay Ruby, “Made to Be Seen: Historical Perspectives on Visual Anthropology.” , vizualinės antropologijos ateitį, skaitmeninės vizualinės antropologijos iššūkius, vizualumo intervenciją į pasaulį, sensorinės etnografijos teorijos ir metodologijos santykį tyrinėjo S. Pink Žr. Sarah Pink, Doing Visual Ethnography; The Future of Visual Anthropology: Engaging the Senses; Visual Interventions: Applied Visual Anthropology; Doing Sensory Ethnography. ; vizualinius vaizdus tekstilėje ir aprangoje aptarė Sandra Dudley Žr. Sandra Dudley, “Material Visions: Dress and Textiles.” ; „kūno“, kaip vizualinės kultūros komponento, vaidmenį išryškino Brenda Farnell Žr. Brenda Farnell, “Theorizing ‘the Body’ in Visual Culture.” . Roxana Waterson du pastaruosius dešimtmečius gilinosi į architektūros ir antropologijos tyrimus, erdvinės konstrukcijos analizę. Ji atskleidė, kad kai kurios kryptys kultūroje turi vizualinį poveikį ir negali būti efektyviai tyrinėjamos atskyrus jas nuo vizualinių metodų Žr. Roxana Waterson, “Visual Anthropology and the Built Environment: Interpretation of Visible and Invisible,” p. 74. . Elizabeth Edwards pagrindė fotografijų svarbą. Ji nurodė, kad „fotografijos visada bus naudojamos kaip lauko užrašai stipriam įspūdžiui sukelti, kaip tarpkultūrinių socialinių sąveikų vietos, analizės šaltiniai, kaip tyrimo objektas bei vizualinės ir sensorinės sistemos […]“ Elizabeth Edwards, “Tracing Photography,” p. 187. . Arnd Schneider atskleidė tarpdiscipliniškumo ryšius tarp meno disciplinų (vizualinių menų plačiąja prasme), meno kritikos, meno istorijos bei antropologijos; pabrėžė šių disciplinų pritaikymą kitose kultūrose Žr. Arnd Schneider, “Unfinished Dialogues: Notes toward an Alternative History of Art and Anthropology.” .
 

Pagrindinis šio straipsnio šaltinis – Pitt Rivers muziejaus fotografijų kolekcija. Peržiūrėjus šios kolekcijos medžiagą, buvo pasirinktas ilgametės Folkloro draugijos (The Folklore Society) Jungtinėje Karalystėje narės Ellen Ettlinger fotografijų rinkinys PRM FK – Pitt Rivers muziejaus fotografijų kolekcija, Ellen Ettlinger fotografijų katalogas, 1965.5.1 (1–600). , kuriame pristatomos Jungtinės Karalystės ir kitų Europos tautų fotografijos.

Rašyti straipsnį vizualizacijos tema mane paskatino mokslinės stažuotės 2012 m. Oksfordo universitete patirtis. Stažuotė vyko Oksfordo universiteto Socialinės ir kultūrinės antropologijos institute (ISCA), Antropologijos ir muziejaus etnografijos mokykloje (SAME) Stažuotė buvo finansuota ESF pagal projektą „Istorijos, etnologijos, filosofijos ir politikos mokslų krypties pirmosios pakopos studijų programų atnaujinimas ir tarptautiškumo didinimas“ (VP1-2.2-ŠMM-07-K-02-048). . Mokslinės diskusijos ir konsultacijos su Socialinės ir kultūrinės antropologijos instituto (ISCA) antropologais, taip pat pažintis su Oksfordo universiteto Pitt Rivers muziejaus fotografijų ir filmų kolekcijų medžiaga paskatino gilintis į vizualinės antropologijos klausimus Rengiant straipsnį ir peržiūrint Pitt Rivers muziejaus kolekcijas, mane konsultavo Oksfordo universiteto Socialinės ir kultūrinės antropologijos instituto (ISCA) antropologai: vizualinės antropologijos prof. M. Banksas, dr. Robertas Parkinas ir Pitt Rivers muziejaus muziejininkas Philipas Groveris, kuriems esu dėkinga už vertingus patarimus. Taip pat dėkoju Pitt Rivers muziejaus administracijai už leidimą peržiūrėti muziejaus kolekcijas. .

Muziejus – faktų kupinas naratyvas

Šiame straipsnyje į etnografijos ar antropologijos muziejų žvelgiama kaip į pasakojimą apie skirtingų kultūrų susitikimą, etnografinių, istorinių, politinių, ekonominių, religinių ir socialinių faktų kupiną naratyvą. Muziejus – tai vieta, kur „aš“ ir „kitas“ sutinka vienas kitą ir kalbasi per vaizdinius, kultūros ir meno, istorijos ir archeologijos artefaktus, verbalinius ir neverbalinius simbolius, rankraščių, fotografijų ir filmų, garso ir muzikos rinkinius.
 

Ar galima pasakojimą apie kultūrų susitikimą suformuluoti kitaip? J. Cliffordas, aptardamas pasaulines ekspozicijas, kurios sukėlė daugiausia ginčų, pabrėžė jose eksponuojamų objektų gentiškumo ir modernumo giminingumą. Nevakarietiškus „gentiškus“ objektus jis vadina keliautojais, kurie skirtingose vietose pasakoja skirtingas istorijas ir primena modernizmo ištakas. Jie „iš pradžių buvo laikomi įdomybėmis, paskui – etnografiniais egzemplioriais, dar vėliau – didžiuliais meno kūriniais“ James Clifford, Kultūros problema: XX amžiaus etnografija, literatūra ir menas, p. 279–280. . Modernistai buvo pirmieji, kurie, pasisavinę gentinius dirbinius, priskyrė juos meno kategorijai. J. Cliffordas lygina dvi parodas ir ekspozicijas – etnografinę bei meno – ir pasinaudoja proga aptarti eksponavimo ir reklasifikacijos klausimą. Muziejus ir paroda yra viena iš tų vietų, kurioje tai įvyksta. J. Cliffordo teigimu, „verta pavargti ir, remiantis parodoje sukaupta medžiaga, pabandyti sukonstruoti kitą pasakojimą – ne gelbėjimo ir atradimo, o reklasifikacijos istoriją“ Ten pat, p. 290. .

Parodos, iškeliančios problemą arba, kitaip tariant, pasakojančios istorijas, yra naudingos, nes kviečia ginčytis ir suteikia galimybę konstruoti kitas istorijas. Analizuojant parodas, dažnai iškyla daugybė klausimų: kokiais kriterijais remiantis vieni objektai yra atrenkami parodai, o kiti – ne? Ar objektai derinami pagal formalius požymius, ar pagal kitus kriterijus? Kodėl grynoms, abstrakčioms formoms teikiama pirmenybė neapdirbtų, neišdailintų kūrinių atžvilgiu? Ar nacionaliniuose istorijos, etnografijos, antropologijos muziejuose objektai eksponuojami jų kultūriniame kontekste, ar remiantis kitais kriterijais?

 

Pasaulio muziejuose galima matyti vyraujantį estetinį etnografinį požiūrį į gentinį meną, siekį parodyti specifines, besikeičiančios visuomenės meno formas, ritualinį gyvenimą – praeities ir dabarties paveldą. Tokių muziejų ekspozicijose aptariami ne tik gentiniai eksponuojamų objektų kontekstai, jų funkcijos, bet ir pristatomos individualios jų istorijos. Konkreti kiekvieno objekto istorija, papasakota vizualine, verbaline ar muzikine forma, pabrėžia jo unikalumą bei etnografo ar muziejininko įžvalgumą.

Šiuolaikinė etnografija atsiskleidžia keliais pavidalais – tradiciniais ir novatoriškais. „Kaip akademinė veikla ji neatskiriama nuo antropologijos. Bendresniu požiūriu, tai tiesiog skirtingi būdai mąstyti ir rašyti apie kultūrą iš dalyvaujančio stebėtojo pozicijų“ Ten pat, p. 23. . Etnografijos terminą J. Cliffordas apibrėžia kaip

bendresnį kultūrinį poveikį, kuris […] būdingas moderniajai antropologijai ir susieja šį mokslą su XX a. menu bei literatūra. Būti etnografu reiškia užimti būdingą dalyvaujančio stebėjimo poziciją tarp atitolintos, susvetimėjusios kultūrinės realybės artefaktų. Ten pat, p. 182.
Šiuo požiūriu remsiuosi šiame straipsnyje kalbėdama apie etnografijos vizualizavimą. Etnografiją traktuosiu kaip atvirą kultūrinės kritikos formą, kuriai būdingos radikalios perspektyvos.

J. Cliffordas palygina etnografiją su menu ir literatūra, mat ji, kaip ir menas, literatūra, integruoja tolimus, nežinomus, iš naujo atrastus dalykus vaizdine forma muziejuje. Tad, kaip ir menui, etnografijai svarbu pamatyti – čia iškyla vaizdinio pasakojimo prasmė. Tokiu būdu įvyksta kultūrų susitikimas.

 

J. Cliffordas etnografinę veiklą palygina su siurrealizmu, kuriam labiausiai rūpi kultūros vertybių fragmentavimo ir sugretinimo problemos bei galimybės. Siurrealizmo terminą Cliffordas vartoja plačiąja prasme norėdamas „pabrėžti estetiką, kuri vertina fragmentus, keistus rinkinius, netikėtus sugretinimus – kuri siekia sužadinti neįprastų realybių, slypinčių erotizmo, egzotikos ir pasąmonės sferose, apraiškas“ Ten pat, p. 178. . Siurrealizmo sąvoka išreiškia tai, kad etnografija vis dėlto pateikia ne gyvenimo realybę, o tik jos fragmentus, kartais keistai išdidintus, ir tai reklasifikacijai įtaką daro įvairiausi veiksniai ir vertės, pavyzdžiui, estetika. Taigi būdingiausias etnografinio požiūrio bruožas – suvokti kultūrą ir jos normas kaip žmogaus sukurtas dirbtines kompozicijas, o ne nenatūralias, kurias galima tirti ir lyginti nešališko analitiko žvilgsniu.

Į iškeltą klausimą, ar galima pasakojimą apie kultūrų susitikimą suformuluoti kitaip, padėtų atsakyti netradicinis požiūris į pasakojimą. Muziejuje eksponuojama paroda galėtų kelti keletą uždavinių: parodyti, kaip eksponuojamus objektus interpretuoja akademinė visuomenė ir kaip į juos žiūri vietos gyventojų atstovai. Minėti du pasakojimo būdai sukurtų naują, išplėstą kultūrinį kontekstą. Kita vertus, kritiniu požiūriu įdomus aspektas ir estetikos kriterijus muziejuose pristatant kultūrinius objektus ar sudarant kolekcijas. Muziejininkai net ir kolekcionuodami objektus kreipia dėmesį į gražius ir ypatingus (nematytus, egzotiškus) daiktus, tačiau nereikėtų užmiršti ir kasdieninių artefaktų. Pavyzdžiui, galima prisiminti Pitt Rivers muziejų, kai jame imta kaupti ne vien tik gražius daiktus, kaip anksčiau, bet visus kasdieninius. Taip pat eksponuojant aktualus ir vizualaus patrauklumo bei muziejaus lankomumo klausimas – pateikti kažką netikėto ir akiai patrauklaus. Kita vertus, tuomet iškiltų nauja dilema – įgyvendinti etnografijos siekį kuo arčiau priartėti prie gyvenimo.

 

Apibendrinant aptartą medžiagą, muziejų galima apibūdinti ne tik kaip įvairių kultūrų susitikimų vietą, kur susiduria atskiros kultūros kaip visumos, bet pavieniai etnografų ar archeologų surinkti, o vėliau muziejininkų ir tyrinėtojų pagal tam tikrus kriterijus atrinkti ir pristatyti objektai. Muziejus – tai susitikimų vieta, kur pasakojimas gali būti konstruojamas įvairiai, ne tik užrašytu žodžiu, bet daiktais, eksponatais, vaizdais ir garsais. Tas pasakojimas pirmiausia yra vizualus, jis atskleidžia vizualios antropologijos prasmes ir vertes, svarbias muziejininkystės požiūriu.

Pitt Rivers muziejaus vizualizacijos aspektai: pasakojimo konstravimas

Šiame skyriuje kalbėsiu apie Pitt Rivers muziejų kaip atvejo studiją (case study) ir pabandysiu į jį pažvelgti kaip į vizualiai konstruojamą pasakojimą. Šį pasakojimą pradėsiu muziejaus ištakomis ir užbaigsiu šių dienų realijomis.

Žmonijos istorijoje nedaug atvejų, kai viena asmenybė nulemia ne tik savo aplinkos pokyčius, bet ir paskatina rastis naują mokslo šaką. Vienas tokių pavyzdžių – britų generolo Augusto Henry’io Lane’o Foxo Pitto Riverso (1827–1900) asmenybė bei archeologijos ir antropologijos muziejaus įkūrimas 1884 m. Oksfordo universitete. Pitt Rivers muziejus, kuriam šiemet sukanka 130 metų, tiesiogiai susijęs su generolo Pitto Riverso vardu. Augustas H. L. F. Pittas Riversas, Oksfordo universitetui padovanojęs privačią kolekciją, buvo įtakinga XIX a. figūra, padariusi įtaką archeologijos ir evoliucinės antropologijos raidai. Dar būdamas 25 metų, jis pradėjo iš viso pasaulio rinkti savo kolekcijai objektus. Daugiausia jų įsigydavo aukcionuose, pirkdavo iš antikvarinių daiktų perpardavėjų ar privačių kolekcininkų. Kolekciją padovanojo Oksfordo universitetui su sąlyga, kad muziejui būtų pastatytas atskiras pastatas, paskirtas dėstytojas, dėstantis apie kolekcijos eksponatus, ir išlaikytas bendras parodos stilius Žr. Pitt Rivers Museum: An Introduction, p. 5. . Pagal generolo pageidavimą antropologas Edwardas Burnettas Tyloras buvo paskirtas dėstyti apie kolekcijos eksponatus. Tokiu būdu Pitt Rivers muziejus ir vėliau, 1905 m., Oksfordo universitete įkurta Etnologijos ir priešistorės katedra tapo akademinės antropologijos Britanijoje lopšiu Žr. Bryan Allan Lefevre Cranstone, “The Pitt Rivers Museum in 1983,” p. 1. .

 

Per šimtmetį jis tapo vienu žymiausių etnografijos ir archeologijos muziejų, sukaupusių etnografinių ir archeologinių objektų iš viso pasaulio. B. A. L. Cranstone’as muziejaus šimtmečio jubiliejaus proga išleistame leidinyje rašė: muziejus yra „…unikalus – tai kiekvienas pajus vos įžengęs į jo teritoriją, jis išsaugojo ir įgyvendina generolo paliktus nurodymus, kaip jį sutvarkyti ir eksponuoti“ Bryan Allan Lefevre Cranstone, “Foreword,” p. vi. . Iki šiol muziejaus ekspozicijos išlaiko tą istoriškai susiformavusį eksponavimo stilių, kuris kartu su smulkiomis, ranka užrašytomis kortelėmis šalia eksponatų šiandien sukuria įsimintiną naratyvą, atspindintį to laikotarpio atmosferą. Mistinę, iš viso pasaulio surinktų paslaptingų daiktų atmosferą muziejuje paryškina ir blausus apšvietimas, kuriuo siekiama geriau išsaugoti objektus. Pitt Rivers muziejaus aplinką vaizdžiai aprašo britų rašytojas, buvęs Oksfordo mokyklos mokytojas Philipas Pullmanas savo garsioje trilogijoje Jo tamsiosios paslaptys (His Dark Materials):

Čia, blausiai apšviestoje vietoje, gausybė lobių pasakoja apie senovinius ritualus apsaugoti mirusiuosius, mena tikėjimą pomirtiniu gyvenimu, genčių būrimus, mitus ir ritualus iš viso pasaulio. Čia rasite magiškų talismanų, šaudymo vamzdžių, mumifikuotų kačių, vėrinių ir ceremonijų kaukių, taip pat klaikių galvų. Jas atranda apsilankiusi Lyra. Šie kambariai paslėpti universiteto muziejaus galinėje dalyje, ir jau vien jų atradimas yra tikras nuotykis. Įslinkite į vidų ir susapnuokite kitą pasaką apie tolimus pasaulius. Philip Pullman, His Dark Materials.
 

Pasakojimas Pitt Rivers muziejaus ekspozicijose konstruojamas tiek vaizdine forma, tiek apšvietimu, tiek eksponatų užrašais, tiek muzikos instrumentų garsais, kurie visi kartu sukuria muziejuje ypatingą atmosferą. Didžiulė muziejaus erdvė, nusidriekusi per kelis aukštus, padalinta atskiromis ekspozicijomis, eksponatai atitverti stiklinėmis perdangomis. Vaikščiodamas po šias ekspozicijas gali nustebti radęs šalia eksponuojamo istorinio objekto (margučio ar kovos ginklo) ranka užrašytą senovišką eksponato aprašą, kuris primena istorinę to laikotarpio eksponatų užrašymo tradiciją (žr. 1 pav.).

1 pav. Margučių kolekcija iš Rytų Europos ir stručio emu išraižyti kiaušiniai iš Australijos. Pitt Rivers muziejaus ekspozicija. Fot. R. Račiūnaitė-Paužuolienė, 2012 m.

Kita vertus, greta istorinio objekto pastatytas šiuolaikinis krautuvininko karstas iš Ganos gali šokiruoti žiūrovą.
 

Muziejaus holistinis pasakojimas konstruojamas iš atskirų, smulkesnių pasakojimų, t. y. kolekcijų ar rinkinių, ar jose saugomų objektų. Muziejaus kolekcijas sudaro atskiros rinkinių grupės: archeologiniai ir etnografiniai objektai, fotografijos, rankraščiai, garso ir muzikos filmai, kuriuose sukaupta medžiagos iš viso pasaulio. Dar generolo A. Pitto Riverso dovanotoje kolekcijoje objektų sukaupta daugiau nei 18 000, o šiandien jų – daugiau nei pusė milijono. Daugelis jų buvo įsigyti iš pirmųjų archeologų, karininkų, kolonijų administratorių, mokslininkų, misionierių, muziejininkų, antropologų, keliautojų, medikų, pirklių, rašytojų, mokytojų, ūkininkų, diplomatų, politikų, turistų, muzikantų, buvusių Oksfordo universiteto studentų Žr. Christopher Gosden, Frances Larson, Alison Petch, “Origins and Survivals: Tylor, Balfour and the Pitt Rivers Museum and Their Role within Anthropology in Oxford 1883–1905,” p. 32–33. . Viena dalis buvo pirkta iš gamintojų ar daiktų savininkų arba iškeista mainais į kitas prekes. Kita dalis objektų buvo atrasti archeologinių kasinėjimų metu. Vertingiausia kolekcijos dalis – antropologų lauko tyrimuose surinkti muziejaus eksponatai. Muziejuje pateikta išsami dokumentinė informacija, kurią dažnai papildo ją patvirtinančios nuotraukos, kas pagamino objektus, kaip jie buvo gaminami, kaip jie buvo naudojami ir kodėl Žr. Pitt Rivers Museum: An Introduction, p. 9. .

Fotografijų rinkiniai muziejuje pradėti kaupti nuo pat muziejaus įkūrimo. Šiandien ši kolekcija turi tarptautinį pripažinimą ir laikoma viena vertingiausių muziejaus rinkinių. Joje sukaupti ypač vertingi XIX a. pabaigos – XX a. pradžios nuotraukų rinkiniai, antropologų lauko tyrimų archyvai, keliautojų nuotraukos.

 

Rankraščių rinkiniuose saugomi žymių antropologų sero Edwardo Burnetto Tyloro (1832–1917), Walterio Baldwino Spencerio (1860–1929), Roberto Ranulpho Maretto (1866–1943), Edvardo Evano Evans-Prichardo (1902–1973), Alfredo Reginaldo Radcliffe-Browno (1881–1955), Godfrey’o Lienhardto (1921–1993) ir Pitt Rivers muziejininkų Henry’io Balfouro (1863–1939), Bryano Allano Lefevre’o Cranstone’o (1918–1989) ir kitų rankraščiai, straipsniai, korespondencija, Oksfordo universiteto Antropologijos bendruomenės (Oxford University AnthropologySociety), įkurtos 1909 m., dokumentai. Čia laikomi Pitt Rivers muziejaus istoriniai dokumentai apie muziejaus įkūrimą ir ankstyvąją istoriją, dokumentai ir korespondencija, susijusi su muziejaus rinkiniais, specialūs lauko tyrimų užrašai, straipsniai ir kita medžiaga, aktuali muziejui.

Garso rinkiniai, kurie muziejuje saugomi nuo XX a. pradžios, sudaro unikalius etnografinius lauko tyrimų įrašus. Daugelis jų yra tiesiogiai susiję su etnografinių objektų ir fotografijų rinkiniais, saugomais muziejuje. Garso įrašų rinkiniai aprėpia įvairaus žanro muziką: vaikų dainas ir žaidimus Europoje, Pietų Amerikos ir Afrikos, pietinių Ramiojo vandenyno salų gyventojų muziką, laidotuvių raudas, dainas ir šokius, choralinę muziką, žmogaus sukurtą improvizuotą vandens lašėjimą, paukščių ir gyvūnų garsus bei kitus žmogų supančius garsus.

Filmų rinkiniai muziejuje nėra gausūs, tačiau kai kurie jų yra unikalūs ir vertingi tiek istoriniu, tiek etnografiniu požiūriu. Iš jų reikėtų paminėti Fredericko Spencerio Chapmano XX a. ketvirtajame dešimtmetyje filmuotą dokumentinę medžiagą Tibete, Grenlandijoje, Afrikoje, Beatrice Blackwood 1936–1937 m. filmuotą medžiagą apie Papua ir Naujosios Gvinėjos gyventojų technologijas, Ursula Graham Bower trumpus dokumentinius filmus apie Šiaurės Rytų Indijos Manipur vietovės gyventojų kultūrą ir tradicinius verslus 1939 m.

 

Visa sukaupta įvairi medžiaga kartais yra vieno pasakojimo, susidedančio iš daikto, teksto, vaizdo, garso, dalis. Kartais jie kalba kartu susitelkę ties viena tema ar objektu, o kartais atskirai.

Muziejaus pasakojimas turi savą idėją ir tradiciją – mokslinę, muziejinę istorinę, jį kūrusio Pitto Riverso paliktą. Muziejaus rinkiniai sutvarkyti pagal objektų funkcionalumą remiantis lyginamuoju ir tipologiniu metodais. Šis išdėstymas susijęs su Pitto Riverso teorijomis, nes jis stengėsi savo kolekcijos objektus suskirstyti į tipus ir parodyti žmogaus kultūros evoliuciją nuo paprastų iki sudėtingų reiškinių. Nors evoliucinis požiūris į kultūrą yra sulaukęs kritikos, muziejus vis dėlto išlaiko pradinę ekspozicijos struktūrą, tačiau kai kuriose ekspozicijos dalyse pateikiamas naujas požiūris. Muziejaus pasakojimas yra nuoseklus ir istoriografiškai tęstinis – net ir, atrodytų, pasenęs nėra ardomas, bet tiesiog tikslinamas, papildomas.

Ekspozicijos pristato ne atskiras kultūras, bet problemas, su kuriomis žmogus susiduria ir kurias įveikia kasdienybėje: žvejodamas ir spęsdamas spąstus, gamindamas keramiką, gydydamas ligas ar susidurdamas su mirtimi, bendraudamas su mirusiaisiais, gamindamas įrankius ir muzikos instrumentus Žr. Bryan Allan Lefevre Cranstone, “The Pitt Rivers Museum in 1983,” p. 1. . Taigi pagrindinis akcentas muziejaus ekspozicijose skirtas kūrybiškumui ir įgūdžiams, kuriuos žmonija panaudojo kasdieniame gyvenime prisitaikydama prie gyvenamosios aplinkos.

 

Muziejaus kolekcijos suteikia informacijos apie žmogaus veiklos materialiąją išraišką istorijoje, atskleidžia, kaip žmonės sprendė kasdienius egzistencijos, gyvenimo ir mirties klausimus. Čia galima tyrinėti žmonijos istoriją, primityvias ir išradingas technologijas, vaizdingą ir inovatyvų dizainą bei puošybą, taip pat suvokti lokalių, regioninių ir pasaulinių tikėjimo sistemų materialius padarinius Žr. Pitt Rivers Museum: An Introduction, p. 3. . Kolekcija apima visą pasaulį, o jos chronologija – nuo priešistorės iki šių dienų. Ekspozicijose šalia archajiškų objektų, pagamintų prieš šimtą ar tūkstantį metų, galima išvysti visiškai modernių, šiuolaikinių objektų. Kolekcionuojami greta, jie iliustruoja, kaip daiktai, kuriuos mes gaminame ir naudojame šiandien, pakito per laiką arba išliko visiškai nepakitę Žr. ten pat, p. 9. . Taigi kolekcijos per materialius objektus padeda suvokti daiktų istoriją, jų raidą, žmonijos išradimus, jų paplitimą lokalioje, regioninėje ar pasaulinėje erdvėje.

Kyla klausimas, kaip muziejaus pasakojimas konstruojamas žinių požiūriu? Kaip per daiktus, vaizdus, nuotraukas ir filmus, garsus, garso įrašus, rašytinę medžiagą, smulkius daiktų aprašus kuriamas naratyvas? Kaip tas pasakojimas konstruojamas ekspozicijoje? Kas lydi daiktą? O gal tai pasakojimas, sukurtas visai kitoje erdvėje – mokslinėje institucijoje atliktais tyrimais ar vietinėje bendruomenėje užrašytais pasakojimais – ir perkeltas į muziejų, o muziejaus eksponatai tik iliustruoja šį pasakojimą? O gal tai pasakojimas, kuris susintetina visa tai ir pateikia šią informaciją prie vieno daikto?

 

Į šiuos klausimus padėtų atsakyti 2012–2013 m. Pitt Rivers muziejuje eksponuota paroda „Pagaminta parduoti“. Ši paroda nėra nenutrūkstantis pasakojimas, bet rinkinys istorijų apie objektus, kurie iliustruoja įvairius prekybos būdus. Prekyba gali būti suvokiama kaip dvejopi mainai: idėjos ir mados keliauja iš vienos kultūros į kitą kartu su parduodamais objektais. Parodoje nustebino greta istorinių objektų eksponuojamas šiuolaikinis krautuvininko karstas iš Ganos (žr. 2 pav.).

2 pav. Krautuvininko karstas iš Ganos. Pitt Rivers muziejaus ekspozicija. Fot. R. Račiūnaitė-Paužuolienė, 2012 m.

Pitt Rivers muziejaus jis buvo įsigytas 2010 m. iš Kane Kwei karstų dirbtuvės, esančios Teshei, Ganoje. Šis karstas – tai kopija krautuvininko karsto, kuris savo forma priminė jo parduotuvėlę. Viena vertus, ant karsto ištapytos ryškiaspalvės maisto (Quaker – avižinės košės, MILO – energetinio gėrimo, Blue Bandfirmos margarino) ir skalbimo priemonių (Omo, Klin firmų) reklamos tiesiog glumino ir provokavo parodos lankytoją. Kita vertus, parodoje pateiktas šiuolaikinis materialus objektas, šiuo atveju karstas, ištapytas šiuolaikinėmis maisto produktų reklamomis, sukūrė vizualų pasakojimą apie lokalią ir globalią prekybos įtaką šių dienų Ganos žmogaus gyvenimui.
 

Greta vizualaus pasakojimo pateiktas verbalinis pasakojimas padėjo parodos lankytojui suprasti materialaus objekto atsiradimo muziejuje ir jo kilmės istoriją. Eksponuojamo artefakto aprašą pateiksiu kaip pavyzdį, atspindintį materialaus objekto istoriją:


Krautuvininko karstas

Kane Kwei karstų dirbtuvė Teshei, Accra Ghana

Karstai, kaip šis, yra užsakomi mirusiojo šeimos narių ir giminaičių. Karsto dizainas atspindi mirusiojo profesiją ar svajones. Pavyzdžiui, žvejui karstas gali būti pagamintas žuvies formos. Šis karstas galėjo būti pagamintas krautuvininkui. Jis buvo užsakytas muziejaus parodai „Pagaminta parduoti“, tarpininkaujant profesoriams Kodzo Gavua ir Malcolm McLeod.

Pasaulyje žinomi kaip „Fantazijų karstai“ šie artefaktai parduodami ir perkami tarptautinėje meno rinkoje, šiandien jie graibstomi galerijų ir kolekcininkų.

Kane Kwei karstų dirbtuvėje dirba Eric Adjetey Anang, jo tėvas Ernest Anang Kwei ir 6 dailidės pameistriai bei tapytojas.

Eksponatas įsigytas muziejaus iš Kane Kwei karstų dirbtuvės 2010 m. PRM 2010.68.1.

Pateiktas vizualinis ir kartu verbalinis naratyvas, lydintis artefaktą, konstruojamas įtraukiant įvairių rūšių žinias: vietinių žmonių, mokslinių tyrimų ir tarptautinės meno rinkos informaciją. Tokia susintetinta informacija perkeliama į muziejų ir eksponatais bei su jais susijusiais aprašais sukonstruoja naują, iki tol negirdėtą naratyvą.

 

Pitt Rivers muziejus ne tik rengia parodas ar vykdo edukacinę veiklą, bet ir įgyvendina įvairius mokslinius projektus, glaudžiai bendradarbiauja su Oksfordo universiteto Socialinės ir kultūrinės antropologijos institituto (ISCA) antropologais. Kai kurie jų, pavyzdžiui, M. Banksas, Clare Harris, Christopheris Mortonas ir Laura Peers, dirba Socialinės ir kultūrinės antropologijos institute bei dėsto Vizualinės, materialinės ir muziejaus antropologijos magistrantūros programoje. Daugelis studentų mokymų, praktikų, mokslininkų vykdomų tyrimų ir projektų vyksta muziejuje pasitelkus muziejaus kolekcijas. Į edukacinę veiklą įtraukiami studentai, doktorantai, kurie nuo pat savo mokslinės karjeros pradžios skatinami rengti fotografijų parodas, kurti etnografinius filmus, pristatyti mokslinius projektus.

Apibūdindama šiuolaikinę muziejaus veiklą, pabrėžčiau muziejaus vizualius sprendimus ir sukauptų žinių vizualizavimą, kuris pasiekiamas ne tik per vizualinius objektus ir vaizdinius, saugomus muziejaus rinkiniuose ir eksponuojamus parodose, bet ir per įvairių meno rūšių (vaizduojamojo meno, primityvaus meno, fotografijos, kino ir teatro meno, muzikos, šokio) bei įvairių mokslo disciplinų (antropologijos, archeologijos, istorijos) sintezę. Informacinės technologijos padeda muziejaus ekspozicijas ir kolekcijas pateikti nauju skaitmeniniu pavidalu, sudabartinti moderniomis formomis, priartinti prie šiuolaikinės visuomenės, provokuojamais sugretinimais sukelti tam tikrą intrigą. Muziejaus edukaciniuose ir kultūriniuose renginiuose, pavyzdžiui, muziejaus naktyse vykstantys kaukių karnavalai, muzikos ir šokio hepeningai, kūno dekoravimo, muzikos, šviesos ir teatro elementų sintezės reginiai savo magiška dvasia pritraukia skirtingų socialinių grupių žmones. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad šie renginiai yra šių dienų meninio kūrybingumo rezultatas, tačiau iš tiesų tai mokslinių tyrimų ir jais pagrįstos bei gerai apmąstytos edukacinės ir mokslinės vizualizacijos politikos rezultatas. Dėl šios politikos muziejus šiandien geba visiems lankytojams pateikti žinių jų nesupaprastindamas ir nesupopuliarindamas.

 

Pitt Rivers muziejaus fotografijų kolekcija

Tyrėjas, ieškodamas medžiagos muziejaus archyvuose ir rinkiniuose, iš anksto nežino, kur tai nuves ir su kokiomis problemomis susidurs. 2012 m. stažuojantis Oksfordo universitete, teko iš arčiau susipažinti su dviem Pitt Rivers muziejaus rinkiniais – tai fotografijų ir filmų kolekcijomis. Mane domino gyvenimo ciklo ritualų ir miesto antropologijos temos. Norėjau atrasti tam tikrų sąsajų tarp lietuvių ir kitų Europos tautų, o ypač Jungtinės Karalystės gyventojų. Europos regionui Fotografijų rinkinyje skirta tik nedidelė dalis, o Baltijos šalys kol kas šioje kolekcijoje yra terra incognita. Ypač nustebino tas faktas, kad fotografijų rinkinyje nedaug vietos skirta pačių britų gyvenimo ciklo papročiams, o jeigu į juos atkreipiamas dėmesys, tai dažniausiai ne pačių britų, bet kitų tautybių užsienio tyrinėtojų.

Pagrindinė problema, su kuria susidūriau Pitt Rivers muziejuje, – pagal kokius kriterijus kolekcijos objektus priskirti angliškiems. Pitt Rivers muziejaus archyvarės ir mokslo darbuotojos Alison Petch teigimu, muziejus angliškus objektus įvardija pagal tris kategorijas: 1) artefaktai, pagaminti arba sukurti geografinėje Anglijos teritorijoje; 2) artefaktai, pagaminti kitur, bet vartojami Anglijoje; 3) daiktai, pagaminti Anglijoje ir skirti parduoti visame pasaulyje Žr. Alison Petch, “What is an English Object? Pitt Rivers Museum, English Collection Databases.” . Iš dalies galima sutikti ir su Roudo pasiūlyta definicija artefaktus apibūdinti kaip angliškus, jei jie rasti, sukurti arba išrasti Anglijoje Žr. Steve Roud, The English Year: A Month-by-Month Guide to the Nation’s Customs and Festivals, May Day to Mischief Night, p. xvi. . Taip pat A. Petch mini dar vieną kategoriją artefaktų, kurie sukurti pasaulyje individualių anglų kūrėjų ar anglų organizacijų. Ši kategorija muziejaus kataloge priskiriama prie istorinių artefaktų Žr. Alison Petch, “What is an English Object? Pitt Rivers Museum, English Collection Databases.” .

 

Šiame straipsnyje aptarsiu tik tas muziejaus fotografijų kolekcijos nuotraukas, kurios nufotografuotos Jungtinėje Karalystėje ir atspindi lokalias šios valstybės gyvenimo realijas. Prieš pradėdama nagrinėti muziejaus fotografijų kolekcijų nuotraukas, norėčiau trumpai aptarti šios kolekcijos ištakas.

Pitt Rivers muziejus nuo pat jo įkūrimo išsiskyrė novatorišku požiūriu į nuotraukų rinkimo metodiką. Tam įtakos turėjo vieno pirmųjų Pitt Rivers muziejaus muziejininko ir antropologo Henry’io Balfouro indėlis. Jis pripažino didžiulę fotografijų dokumentavimo vertę, kitaip nei daugelis to meto muziejų, kurie žiūrėjo į fotografijas kaip į objektų rinkinių priedus, neturinčius ypatingos vertės.

Britų antropologės, istorinės fotografijos tyrinėtojos Elizabeth Edwards teigimu, Pitt Rivers muziejaus požiūris į fotografijas yra dalis šios stiprios dokumentavimo tradicijos Žr. Elizabeth Edwards, “Collecting with a Camera: Pitt Rivers Museum Photographic Collections,” p. 26. . Fotografijų rinkiniai per visą muziejaus istoriją buvo įsigyti įvairiais būdais: lauko tyrimų metu, užmezgus kontaktus su kolonijų administratoriais, kariškiais, akademikais, kolegomis ir studentais iš Oksfordo universiteto. Pats Balfouras nepraleisdavo progos lauko tyrimuose nufotografuoti nuotraukų muziejaus rinkiniams. Jo autoritetas etnografiniuose būreliuose ir apgalvota politika renkant fotografijas ir kitus muziejaus eksponatus buvo labai vaisinga ir davė gerų rezultatą – buvo surinkta turtinga XIX a. pabaigos nuotraukų kolekcija.

 

Nors iš pradžių buvo numatyta etnografijos archyve tik komplektuoti ir dokumentuoti muziejaus egzempliorius, tačiau vėliau jie įgijo papildomą istorinę vertę kaip istoriniai dokumentai, naudojami ne tik su muziejaus objektais, bet kartu ir su kitais informacijos šaltiniais Žr. ten pat, p. 26. .

Pitt Rivers muziejaus fotografijų kolekcijoje E. Edwards išskiria tris fotografijų grupes: 1) XIX a. dėstytojų antropologų padarytos fotografijos, komerciniais tikslais fotografuotos nuotraukos, pirktos iš fotografų, taip pat misionierių bendruomenių fotografijos iš viso pasaulio; 2) neprofesionalų – kolonijų administratorių, keliautojų, jūrų karininkų – fotografijos; 3) didelė grupė lauko tyrimų metu antropologų padarytų fotografijų arba kolonijų administratorių, kurie buvo atsakingi už vietinių gyventojų reikalus ir siekė savo tarnybos metu užfiksuoti savo tyrimų sritį, taip pat rinkiniai objektų, fotografuotų specialiai muziejui Žr. Ten pat, p. 27. .

Seniausios fotografijų rinkinio nuotraukos siekia 1850 m., o naujausios – mūsų dienas. Fotografijų kolekcijoje yra įvairių rūšių vaizdinės medžiagos: fotoatspaudų, nuotraukų, stiklo plokštelių, negatyvų, diapozityvų, piešinių, grafikos pavyzdžių, žurnalų iškarpų ir lankstinukų.

Taigi fotografijų kolekcija apima beveik dviejų šimtmečių laikotarpį ir yra vertinga kaip vizualinės etnografijos tyrimo šaltinis, kaip vizualinių, istorinių, kultūrinių ir etnografinių faktų naratyvas.