Kas jungia ir kas gali išskirti šias tautas? Geriausiai tinka analitinis metodas, leidžiantis iš gausybės faktų padaryti objektyvias išvadas, ir teisinis, nes tik teisė užtikrina stabilumą ir subjekto patvarumą. Kyla problema, kaip derėtų kurti vieningą federacinę valstybę ir ko iš to tikimasi. Pagaliau, ar tebėra aktuali Estijos, Latvijos ir Lietuvos respublikų federacija, šiandien mums esant Europos Sąjungoje (ES) ir NATO?
Straipsniu nesiekiama skleisti jokių rasistinių nuotaikų arba pažeminti kitų tautybių žmonių. Visos trys tautos yra teisinės valstybės, todėl ir kitų tautybių žmonės, gyvenantys jose kaip piliečiai, turi vienodas teises ir pareigas.
Baltijos tautų vienybės idėjai – daugiau nei šimtmetis. Ypač populiari buvo lietuvių ir latvių valstybių sąjunga, nes esame kilę iš baltų protėvių, panašūs kalbomis bei gyvenimo būdu. Tokiems planams gyvai pritarė daug iškiliausių lietuvių tautos intelektualų – Jonas Šliūpas, Kazys Pakštas, Petras Vileišis, Juozas Tumas-Vaižgantas, Oskaras Milašius, Stasys Šalkauskis ir kiti. Latvijoje žymiausias vienybės šalininkas buvo latvių tautinio atgimimo poetas Janis Rainis. Estai kiek mažiau į mus orientavosi, turėdami tamprių ryšių su suomiais ir ugrofinų šakai priklausančią kalbą.
Šiandien ne tik mes, bet ir Šiaurės Europos tautos teigiamai nusiteikusios savo federacijų atžvilgiu. Beveik pusė danų, suomių, norvegų, švedų ir islandų norėtų, kad jų šalys sudarytų federacinę valstybę. Federacijos vizija – bendras valstybės vadovas, vieninga užsienio politika ir teisinė sistema, tačiau atskiri, pusiau autonominiai, parlamentai. Sujungus penkias šalis, susiformuotų 25 milijonus gyventojų turinti federacija. Ji būtų dešimta pagal dydį išsivysčiusi pasaulio valstybė, todėl turėtų kur kas didesnę politinę įtaką visoje Europoje Žr. „Apklausos duomenimis, beveik pusė Šiaurės šalių gyventojų pasisako už bendrą valstybę“. . (Islandijos sostinėje Reikjavike dažnai susirenka šių penkių šalių vadovų arba ministrų Šiaurės Taryba spręsti bendras regiono problemas). Susivienijus trims Baltijos tautoms, turėtume maždaug 7 mln. gyventojų ir daugiau nei 175 000 kvadratinių kilometrų teritoriją.
Valstybių regionas išsidėstęs Europos Šiaurėje aplink Baltijos jūros baseiną vis dažniau suvokiamas kaip individualus, šiaurietiškai savitas, kitoks nei Europos centre įsikūrusios valstybės, ypač palankus vidinei integracijai ES kontekste. Geopolitiniu požiūriu trys Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva – yra neatsiejama Vakarų Europos dalis.
Komunistinė Baltijos valstybių okupacija, trukusi 50 metų, tarsi „sumaišė“ sąvokas, jas priskirdama Rytų Europai. Daug kas pasaulyje laikė ir tebelaiko šias respublikas Rusijos dalimi. Daugelis laisvos Europos gyventojų ir šiandien visa, kas buvo už „geležinės uždangos“, ne tik geografine, bet ir kultūrine prasme priskiria Rytams, neatsižvelgiant, kad Baltijos valstybės turi aiškią vakarietišką laikyseną. Tai tik rodo, kad komunizmas paliko gilius pėdsakus ir Vakarų europiečių sąmonėje įtvirtino tiesiog politinį atsilikimą Žr. P. Hassner samprotavimus apie Baltijos valstybes, The Journal of Slavic Military Studies, p. 89. .
XX a. buvo paženklintas galingais tautų nacionalinio judėjimo sąjūdžiais, kurie galop sugriovė Sovietų Sąjungą. Vieniems tai buvo šimtmečio katastrofa, kitiems – laisvės prošvaistė. Išsiplėtė NATO organizacija, šiandien vienijanti 28 valstybes. Europos Sąjungoje jau glaudžiasi 27 Europos valstybės. Vyrauja dvi tendencijos: vyksta nacionaliniai judėjimai, atkuriantys nepriklausomas valstybes, ir drauge – neišvengiami globalizaciniai procesai, kad laisvų nepriklausomų valstybių tautos pajėgtų išsaugoti savo laisvę.
Mažos tautos, kokioje sąjungoje bedalyvautų, niekada nėra visiškai saugios dėl savo ateities. Laisvė taip pat gali sukelti įvairių problemų: emigraciją, demografinę krizę, mišrių šeimų kūrimą ir kitų. Ir ekonominė krizė skaudžiausiai palietė posovietinės erdvės žmones. Taigi mūsų valstybės ideologai privalo turėti tautos išlikimo strategiją. Tauta turi surasti savo būties kryptį, kad ir po šimto metų lietuviai būtų savo namų šeimininkais.
Čia, ant Baltijos krantų, susipina trijų respublikų: Estijos, Latvijos ir Lietuvos likimai. Latvijoje buvo paminėtos 750-osios Durbės mūšio, įvykusio 1260 m. liepos 13 d., metinės, dalyvaujant Latvijos ir Lietuvos parlamentų pirmininkams. Pergalė anuomet lėmė pavergtų tautų atgimimą, sukilo ne tik kuršiai, žemaičiai, sąjungininkai šiame mūšyje, bet ir žiemgaliai. Prasidėjo didysis prūsų sukilimas. Lietuviai, sukūrę Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK), turėjo gilesnes valstybingumo tradicijas nei latviai ar estai.
Istorijoje pasitaikė ir prieštaringų laikotarpių, kai Lietuva 1569 m. buvo sudariusi uniją su Lenkija, o latviai ir estai tada priklausė Livonijos ordinui. Švedijos invazija į Lietuvą stipriai nualino tautos gyvastingumą. XVIII a. pabaigoje visos trys tautos pateko į Rusijos imperijos sudėtį, iš kurios išsivadavo tik 1918 m., paskelbdamos nepriklausomybę ir ginklu ją apgindamos. Tik ką atgavusios nepriklausomybę trys Baltijos respublikos susidūrė su daugybe problemų: ekonominėmis (stigo net maisto), administracinėmis (reikėjo iš naujo kurti infrastruktūrą, įveikti ir politines krizes), reikėjo kovoti su laisvei priešiškomis jėgomis. Mažos šalys buvo atsidūrusios dviejų valstybių – Rusijos ir Vokietijos – gniaužtuose. Lietuvai dar kilo papildoma grėsmė iš kaimyninės Lenkijos, kuri užgrobė Vilniaus kraštą ir jį išlaikė beveik du dešimtmečius.
1934 m. Ženevoje pavyko sudaryti Lietuvos, Latvijos ir Estijos santarvės ir bendradarbiavimo sutartį, kurios pirmasis paragrafas teigė, kad savo taikingoms pastangoms koordinuoti trys vyriausybės pasižada tartis užsienio politikos bendros svarbos klausimais ir teikti tarpusavio politinę bei diplomatinę pagalbą tarptautiniuose santykiuose. Gaila, kad tuo laikotarpiu, nors ir buvo deklaruojamas glaudus Baltijos valstybių bendradarbiavimas, iš tikrųjų šie santykiai buvo labai riboti. Lenkija, konfliktuodama su Lietuva, siūlė Latvijai sąjungą ir vykdė stiprią antilietuvišką propagandą. Tarpukariu iki Antrojo pasaulinio karo taip ir nepavyko sukurti tvirtos karinės sąjungos. Visų trijų respublikų nepriklausomybė 1939 m. taip lengvai, pavieniui buvo sunaikinta Rusijos.
Nesuvokiamai liūdna, kad gyvendami Stalino pašonėje vyriausybių ideologai neįžvelgė grėsmės ir per 22 laisvės metus nepasiruošė partizaniniam karui, geriausiai paruošta kariuomenė prieš okupantus sudėjo ginklus. Todėl trečdalis tautos buvo sunaikinta karuose, pasipriešinime ir tremtyse, o klastinga jėga visas tris respublikas įjungė į Sovietų Sąjungą. Tačiau per trumpą 22 metų respublikų nepriklausomybės laikotarpį, Baltijos šalys pasiekė daug kultūrinių, ekonominių, sportinių laimėjimų, buvo bepradedančios įsitvirtinti Europos žmonių sąmonėje kaip valstybės su vakarietiška krikščioniška kultūra. O Suomija, kovodama kare prieš Sovietų sąjungą, prarado mažiau gyvybių nei minėtų trijų tautų žmonės pasiduodami. Šiandien Suomijos ekonominis lygis visiškai kitoks.
Skaudžiausias laikotarpis ne tik mūsų tautoms, bet ir visai Europai, buvo nacių ir sovietų okupacijos, paženklintos fizinio ir dvasinio genocido. Tik šios respublikos sovietinę okupaciją kentėjo 50 metų, neprarasdamos tautinio identiteto.
Mūsų tautų bendra kova, ypač užsienyje pasireiškusi artima estų, latvių ir lietuvių draugystė, buvo apvainikuota gyva grandine Baltijos kelyje 1989 m. rugpjūčio 23 dieną. Ne tik politinės konsultacijos, tarpusavio supratimas, bet ir nuoširdūs vadovų susitikimai pagyvino dialogą bei suartėjimą. Štai 1998 m. gegužės 25 d. Rygoje Latvijos Seimo pirmininkas Alfredas Čepainis padėkojo profesoriui Vytautui Landsbergiui už aktyviai pareikštą poziciją dėl Latvijos ir Rusijos santykių ir pabrėžė, kad Lietuvos Seimo pirmininko vizitas dar kartą liudija Baltijos šalių vienybę. Drauge buvo paminėtas Baltijos kelio dešimtmetis 1999 m. rugpjūčio 23 dieną. Taigi šių respublikų istorinis kelias, jau daug ko pamokęs, mus vėl suveda į bendrą kelią, kurį geriausiai tiktų pavadinti: amžinasis Baltijos kelias Kai kurios mintys iš: Jonas Rudokas, „Baltijos valstybių sąjunga – realybė ir viltys“. .
Nuo pat nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. kovo 11 d. Lietuva deklaravo svarbią politinę kryptį – Baltijos valstybių vienybės idėją ir įsijungimą į NATO bei ES. Laimėjo Lietuvos politikų blaivus, realistinis protas, kad Lietuvos „tilto“ misija yra neįgyvendinama, nes Lietuva neturi tokio didelio valstybinio potencialo, kad taptų tiltu tarp Rytų ir Vakarų. Tačiau visą laiką viena svarbiausių Lietuvos užsienio politikos krypčių buvo gerų santykių su kaimyninėmis valstybėmis palaikymas ir pasiruošimas stoti į NATO bei ES. Iš pradžių manyta, kad į NATO ir ES bus galima patekti visoms trims drauge. Paskui apsispręsta laikytis taktikos: jei viena pateks, tai užtars ir kitas respublikas.
1995 m. birželio 12 d. Lietuva su ES (tuo metu Europos Bendrijomis) pasirašė prisijungimo prie Europos sutartį, įsipareigodama laipsniškai savo įstatymus suderinti su ES teise. Sutarties 70 str. įvardija
ES teisė suvienijo visas valstybes labiau nei kiti politiniai bei ekonominiai faktoriai. Derybų metu turėjome išspręsti daugiau nei 30 punktų, pakeisti daug teisinių dalykų, pritempti prie ES standartų Plg. Klaudijus Maniokas, Gedaminas Vitkus (eds.), Lithuania's Integration into the European Union: Summary of the Study on the Status, Perspectives and Impact, 1997. . Sparčiai ir daug padirbėta, kad Estija, Latvija ir Lietuva taptų visateisėmis ES narėmis. Tais pačiais 2004 m. visos trys šalys įstojo ir į NATO organizaciją. Visų trijų respublikų piliečių dauguma pritarė įstojimui į ES ir į NATO. Jautėsi entuziazmas, visuomeninis pagyvėjimas. Išnyko muitinės, ilgos eilės prie sienų, žmonės gali laisvai keliauti. Taigi įstojimas į ES jos nares labiausiai suvienijo finansų, sveikatos, žemės ūkio, muitų, pasienio kontrolės srityse, sumažėjo prieštaravimų tarp įstojusių valstybių, taip pat ir tarp Baltijos respublikų. Galioja vienas bendras dėsnis: žmonių, prekių, paslaugų ir finansų laisvas judėjimas ES valstybėse.
Visoms trims respublikoms tapus oficialiomis ES narėmis būtina įstatymais sustiprinti savo nacionalinę kultūrą: savimonę, papročius, kalbą, švietimą. Mes tiek būsime įdomūs vakariečiams, kiek būsime saviti „Pasauliui esame įdomūs tik kaip vieningos Baltijos šalys“, – iš interviu su žurnalo Baltijas Koks vyriausiaja redaktore Dzidra Smiltena: „Miško šakos žurnalas valstybine kalba visų pirma pasirodė būtent Latvijoje. Su dideliu pasitenkinimu reikia pažymėti, kad panašus leidinys atsirado ir Lietuvoje. Prireikė penkerių metų, kad mes pradėtume iš tikrųjų bendradarbiauti, ir dabar yra prielaidos tam, kad žurnalas taptų realiu informacijos apie įvykius visose Baltijos šalyse skleidėju.“ Latvių žurnalas Baltijas Koks, 2005 gegužė. . Tačiau globalizacija vyksta ir Europos Sąjungoje, todėl vyriausybės turėtų deklaruoti ir daryti praktinius žingsnius, rengti politinę programą bendros valstybės sukūrimui. Mes būtume stipresni išsaugodami tautinį tapatumą, drauge gyvendami ES ir laikydamiesi bendro užsienio politikos kurso. Jam pasiekti, kad būtų naudingas Lietuvai, kaip tik ir reikia posovietinės erdvės valstybių vieningesnio balso Briuselyje. Kokia turi būti ES užsienio politika, labai tiksliai nurodė Estijos prezidentas Toomas Hendrikas Ilvesas Austrijos sostinėje Vienoje, duodamas interviu naujienų agentūrai APA, pastebėjęs, kad negali išvengti įtampos santykiuose su Rusija:
Gynybos srityje visų šalių karinė sistema jau suvienodinta pagal NATO standartus. Visos trys respublikos gana ištvermingai palaiko NATO antiteroristines operacijas ir yra gana ištikimos JAV politikos sąjungininkės. Galima pagrįstai teigti, kad NATO vadovai, matydami mūsų demokratinę, susitelkusią ir stiprią valstybę Šiaurės Europoje, greičiau gins tokią, kuri pati bus tvirtesnė ir sugebės apsiginti, bent jau tol, kol kilus pavojui ateis pirmoji pagalba, pagal NATO sutarties 5 straipsnį. Deja, atrodo, kad būdami NATO ir ES nariais, mes tarsi primiršome Baltijos tautų vienybės idėją, pvz., kodėl Afganistane, Goro provincijoje, dislokuoti šių trijų respublikų kariai negalėjo būti drauge? Juk per bendras pratybas ar iškilus pavojui kariai labiau suartėja, o tai ypač svarbu tautų psichologijoje; tačiau problemoms spręsti pasirenkame jau kitus draugus.
Užsienio reikalų ministerija, vykdydama Vyriausybės ir ES institucijų politikos programą, išskiria tokius prioritetus: energetinio saugumo sukūrimas ir aktyvesnė ekonominė diplomatija; veiksminga Lietuvos politika Europoje ir suderinta su ES institucijomis Rytų kaimynystės politika; konstruktyvus ir principingas bendradarbiavimas su Rusija; transatlantinio bendradarbiavimo tolesnis puoselėjimas; aktyvesnė diplomatija bei paslaugesnė konsulinė veikla; santykių su užsienio lietuviais stiprinimas; pasiruošimas Lietuvos pirmininkavimui ES ir kitose tarptautinėse organizacijose Plg. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, nr. 334621187. .
Lietuvos vyriausybės veikla ES struktūrose, prisidėjimas, kad ir kuklus, prie NATO misijų, yra suvokiama kaip sąjungininkų dalyvavimas bei atsakomybės pasidalijimas saugumo srityje globaliniu mastu. Stiprindama transatlantinį saugumą ir vadovaudamasi nekintama nuostata, kad NATO yra transatlantinės bendrijos saugumo garantas, Lietuva užsitikrino NATO oro policijos misijos Baltijos valstybėse pratęsimą iki 2014 metų.
2009 m. atnaujintas Lietuvos ir JAV vyriausybių susitarimas dėl bendradarbiavimo masinio naikinimo ginklų platinimo prevencijos srityje ir dėl gynybos bei karinių santykių plėtojimo. Lietuvos atstovų veiksminga politika ES yra vienas svarbiausių būdų užtikrinti nacionalinį saugumą, sustiprinti ekonominę bazę. Lietuva dvišalės ir daugiašalės diplomatijos būdais siekia glaudžiai bendradarbiauti su ES institucijomis, nesumažindama transatlantinio bendradarbiavimo svarbos, nes JAV vaidmuo NATO yra pats veiksmingiausias Plg. Valentinas Mitė, „Ar keičiasi Lietuvos užsienio politikos prioritetai?“; Lietuvos Respublikos Prezidenas. .
ES institucijose 2009 m. priimtas ne tik Lietuvai, bet ir visoms jos narėms svarbus sprendimas, kad energetinio saugumo stiprinimas turi būti pripažintas visos ES prioritetu. Parengtas Baltijos jungčių planas, priskirtas prie prioritetinių ES veikimo sričių. Ir gautas papildomas ES fondų finansavimas energetikos infrastruktūrai, projekto NORDBALT įgyvendinimui – 175 mln. eurų Žr. Valentinas Mitė, „Ar keičiasi Lietuvos užsienio politikos prioritetai?“ . Taip pat sutarta stiprinti ES solidarų veikimą energetinių krizių atvejais, stebėti ir vertinti gamtinių dujų tiekimo situaciją ES ir sukurti tobulesnį energetikos infrastruktūros bei jungčių ir krizių valdymo mechanizmą.
Energetinio saugumo klausimas, visada aktualus ne tik Lietuvai, bet ir kitoms respublikoms, pagaliau sulaukė dėmesio ir NATO organizacijoje: į NATO pratybas CMX10 buvo įtrauktas energetinės krizės scenarijus, kaip elgtis įvykus energetiniam incidentui. Energetinio saugumo užtikrinimas yra vienas iš kertinių bendro saugumo garantų, todėl energetinio saugumo klausimas jau įrašytas ir į NATO narių sesijų darbotvarkes.
Nuo draugiškų santykių su Lenkija iš dalies priklauso ar Lietuva galės tapti Šiaurės ir Vidurio Europos regionų jungtimi. Gaila, kad šiuo metu, pasikeitus vyriausybėms, pasklido nesutarimų ar nesusikalbėjimo dvasia. Tačiau abiejų broliškų tautų pagarbus ir nuoširdus bendradarbiavimas ar net geopolitinio aljanso kūrimas yra naudingas ir Lietuvai, ir Lenkijai. Istorija moko, kad reikia palaikyti glaudų tarpusavio bendradarbiavimą, nekreipiant dėmesio į smulkmenas. Tikroji oficiali linija yra draugystės su Lenkija puoselėjimas.
– kalbėjo Prezidentė Dalia Grybauskaitė, sveikindama lenkus su Nepriklausomybės diena.
Nepaisant Rusijos Federacijos pasienyje pasitaikančių ilgų vežėjų eilių ir kitų trukdžių Lietuvos gyventojams, vyriausybė kantriai derasi, puoselėdama konstruktyvų bei principingą bendradarbiavimą su Rusija. Tačiau prisimenant 2008 m. rugpjūčio Rusijos karą su Gruzija ir atsižvelgiant į dabartinę jos politiką, galima teigti, kad Rusijos geopolitiniai interesai bei veiksmai įgyvendinant savo tikslus kelia didelę grėsmę valstybės saugumui ir Lietuvos užsienio politikos sėkmei.
Lietuvos strategijos tikslas – pasiekti, kad Rusija taptų patikima ir prognozuojama partnere. Lietuvos veikla Rusijos atžvilgiu turėtų apimti tris aspektus: Rusijos keliamų grėsmių identifikavimą, prognozavimą ir neutralizavimą; sukurti energetinių išteklių tiekimo saugumą; vienas iš esminių Lietuvos užsienio politikos uždavinių yra Karaliaučiaus srities įsiliejimas į ES Žr. Darius Varanavičius, „Lietuvos užsienio politika – ką mums siūlo didžiosios partijos: LSDP“. .
2009 m. suaktyvinti kontaktai ir bendradarbiavimas su Rusija bei Karaliaučiaus sritimi, pasirašytas susitarimas dėl bendradarbiavimo švarinant Baltijos jūrą nuo taršos nafta ir kitomis kenksmingomis medžiagomis. Įsigaliojo Susitarimas dėl laivybos Kuršių mariose, pasirašyti tarpžinybiniai susitarimai dėl bendradarbiavimo kultūros archyvų srityse. Lietuvos vyriausybė nuoširdžiai siekia pragmatinių santykių plėtojimo su didžiąja kaimyne Rusija. Tik bendradarbiavimas gali pamažu sukurti draugiškus mūsų tautų santykius.
Lietuva ir su Kijevu, po Oranžinės revoliucijos, derino žingsnius NATO link, o pasikeitus Ukrainos vyriausybei, vėl žiūrima, kaip klostysis bendroji ES politika Baltarusijos ir Ukrainos atžvilgiu. 2009 m. gegužės mėn. įsteigus ES Rytų partnerystę, Lietuva, kartu su Ukraina ir Baltarusija, parengė trišalį iniciatyvinės veiklos sąrašą. Siekiant stiprinti ES ir Baltarusijos santykius, Lietuvos dvišalio bendradarbiavimo su Baltarusija lygmuo pakeltas į aukščiausią lygį. 2009 m. iš paramos demokratijai programos finansuoti 52 projektai, iš kurių 6 teko ES Rytų kaimynėms.
2009 m. Lietuvos užsienio reikalų ministerija organizavo verslo misijas užsienyje, surengė Lietuvos ir Baltarusijos bei Pasaulio lietuvių ekonomikos forumus. Lietuva netapo regiono lydere, bet mūsų valstybė gali daug prisidėti prie ES strateginių planų, turėdama bendrą sieną su Baltarusija ir vidinę dvasinę sąsają su jos gyventojais nuo LDK laikų. Geografinė situacija davė Lietuvai ypatingą kaimynę – Baltarusiją, šiandien priešingos sistemos bei geopolitinės orientacijos totalitarinę valstybę. Lietuva, teisinė ES valstybė, negali būti abejinga demokratijos suvaržymams bei žmogaus teisių pažeidimams Baltarusijoje. Lietuva jau seniai tapo Baltarusijos opozicinių veikėjų prieglobsčiu, skatindama demokratijos klostymąsi broliškoje tautoje. Pagaliau ir pats Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka keičia požiūrį į ES, norėdamas su ja turėti gerus glaudžius ekonominius ir finansinius santykius. Oranžinių revoliucijų pavyzdžiai, o gal ir susiformavusi pilietinė visuomenė pajėgs pakeisti režimą be kraujo praliejimo ir įtvirtinti demokratijos principus. Tačiau neužmirškime, kad Kremliaus generolai negaili nei finansų, nei žmonių savo pergalei pasiekti ir vėl atkurti stiprią NVS – Nepriklausomų Valstybių Sandraugą.
Lietuvos diplomatai pasiekė, kad ESBO specialus įgaliotinis transporto klausimams būtų paskirtas iš Lietuvos. 2009 m. Vilniuje buvo surengtas pirmasis ASEM transporto ministrų susitikimas dėl Azijos–Europos transporto koridoriaus, inicijuota trišalė Lietuvos, Baltarusijos ir Kinijos bendradarbiavimo deklaracija dėl susisiekimo linijos plėtojimo. Parengta regioninio Energetinio saugumo centro Lietuvoje įkūrimo koncepcija, energetinio saugumo tema taps viena iš pagrindinių Lietuvos pirmininkavimo ESBO sričių Žr. „Akademinei bendruomenei pristatyti Lietuvos užsienio politikos prioritetai“. .
Prezidentu būnant Valdui Adamkui, Lietuva atliko istorinį vaidmenį, gelbėdama Gruzijos nepriklausomybę ir laisvę. Lietuvos prezidentas tapo Europos sąžine. 2009 m. pasirašyta Lietuvos–Gruzijos Chartija ir patvirtintas jos veiksmų planas, siekiant Gruzijos narystės NATO.
2009 m. patvirtinta ES Baltijos jūros strategija, numatanti skirti Lietuvai koordinatorės vaidmenį trijose prioritetinėse srityse, įgyvendinant 10 pavyzdinių projektų. Aktyviai plėtojant dvišalius ryšius su svarbiausiomis ES valstybėmis, 2009 m. rugsėjo 4 d. pasirašyta Strateginės partnerystės sutartis su Prancūzija ir pradėtas rengti partnerystės įgyvendinimo veiksmų planas. 2009 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, siekdama įsitvirtinti kaip atsakinga ir veikli tarptautinės bendrijos narė, delegavo 69 ekspertus: 39 į tarptautines civilines misijas, 26 – į ES institucijas, po vieną į NATO bei ESBO ir du 2 į JT institucijas.
Stiprinant užsienyje gyvenančių lietuvių ryšius su Tėvyne, pertvarkyta dokumentų išdavimo tvarka. 2009 m. buvo peržiūrėta daugelio konsulinių paslaugų ir procedūrų eiga: atsisakyta reikalavimo pateikti perteklinius dokumentus, lengviau išduodamos vizos kaimyninėse valstybėse, priimti teisės aktai, palengvinantys paso keitimo bei gyvenamosios vietos deklaravimo, paslaugų teikimo terminus konsulinėse įstaigose Žr. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, nr. 279225501. . Taip pat priimtos Konsulinio statuto pataisos, kuriomis panaikinama būtinybė legalizuoti respublikoje reziduojančių diplomatinių atstovybių ir konsulinių įstaigų išduotus dokumentus, pateikti pasiūlymai Vyriausybei dėl teikiamų konsulinių paslaugų perkėlimo į elektroninę erdvę Žr. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, nr. 334621187. . Taip pat 2009 m. pasirašyti susitarimai dėl atstovavimo, išduodant Šengeno vizas su Austrija, Estija, Danija, įvestas bevizis režimas Lietuvos Respublikos piliečiams, vykstantiems į Turkiją turizmo tikslais.
Lietuvos ūkio konkurencingumo stiprinimas ir sugebėjimas pasinaudoti ES siūloma pagalba yra vyriausybės galvos skausmas. Lietuva į ES eksportuoja du trečdalius visos savo produkcijos, o ES paramos lėšos sudaro 37 procentus 2010 m. valstybės biudžeto pajamų Žr. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija, nr. 755399040. . Šie skaičiai aiškiai rodo, jog Lietuvos verslas žiūri į Europą. Vidaus rinkos nepritaikymas, nesugebėjimas pateikti užsienyje savo produkcijos, energetikos kainos ir transporto neišvystymas sudaro kliūtis tarptautinei prekybai su trečiosiomis šalimis. Viena Lietuvos ūkio augimo kliūčių yra ir nepakankamas Lietuvos mokslinis potencialas, kuris riboja šalies galimybes tarptautiniu mastu siūlyti savo produktus ir paslaugas.
Apžvelgti tik pagrindiniai Lietuvos politiniai kontūrai, nors ir reliatyviai, bet parodantys Lietuvos sėkmes ir pralaimėjimus. Lietuva įsitvirtino tarptautinėje arenoje kaip lygiateisė ES narė. Didžioji dalis Lietuvos visuomenės bijo, kad nebūtų keičiamas Lietuvos užsienio politikos kursas. Žmonių nuotaikas sudrumstė betikslės šnekos, sukėlusios JAV vyriausybės nusivylimą dėl Lietuvos valdžios perdėto „uolumo“ ieškant CŽV kalėjimų. Politika yra menas. Ir jo mums dar reiks ilgai mokytis. Tačiau kol išmoksime, žiūrėkime, kad nebūtų išduodami sąjungininkai, nesulyginkime jų, padėjusių mums iškovoti laisvę, su tais, kurie mus trėmė.
Savo Nepriklausomybės dvidešimtmetį Lietuva atšventė laisva, nors ir varginama problemų, taip pat, kaip ir kitos Vidurio Europos valstybės. Tragiškiausia tai, kad daugiau nei pusė milijono gyventojų išvyko gyventi ir dirbti už Lietuvos ribų. Tai reiškia, kad vyriausybė drauge su visuomeninėmis organizacijomis nepajėgia sukurti efektyvios imigracinės politikos, kad nors kiek sustabdytume išvykstančių srautą ir paskatintume lietuvius sugrįžti į Tėvynę.
Visų trijų valstybių užsienio politikoje nėra jokios politinės programos, kuri vestų į ELLF sukūrimą. Niekas Lietuvai netrukdo, būnant ES ir NATO nare, sėkmingai bendradarbiaujant tiek su kaimynais, tiek ES viduje, draugaujant su kaimynėmis Latvija ir Estija, pradėti kurti platformą ELLF idėjos įgyvendinimui. O ar tikrai to reikia?
Vakarų Europos visuomenės amoralumas jau pasiekė kritinę ribą, kai tiesiog priešinamasi prigimčiai. Dar liūdniau, kad netradicinės šeimos samprata jau primetama kitoms valstybėms narėms. Tokia Europa primena Romos imperijos laikus, kai visuomenei berūpėjo tik „duona ir žaidimai“, todėl Romos imperija, praradusi dvasinį gyvastingumą, nebepajėgė atlaikyti barbarų antpuolių. O Vakarų visuomenės jaunimas ar bus pasiryžęs už kitus aukotis? Reikia stebėti jų psichologiją, daryti apklausų analizę. Tik maža dalis, apie 15–20 %, vokiečių teigia, kad užpuolimo atveju reikėtų ginti Baltijos valstybes. Žmonių nuomonė yra labai svarbi išvystytose demokratijose. Tokie pragmatiniai buržuaziniai sluoksniai išrinks ir panašią į save vyriausybę, kuri siūlys, kad nereikia ginančio atominio JAV ginklo Europoje, nors Rusija niekada jo neatsisakys. Atominio ginklo perkėlimas toliau nuo vakarinių Rusijos sienų, į Sibirą, mainais už JAV atominio ginklo išvežimą iš ES reikštų skydo nudengimą, atrišant Kremliui rankas. Toks politinis kai kurių Vokietijos lyderių kliedesys panašus į prieškarinį naivių politikų pasitikėjimą Hitlerio taikiu sambūviu su kaimynais. Rusija bando suskaldyti ES iš vidaus, norėdama derėtis kiekviena nare atskirai, darydama nuolaidų arba suteikdama palankesnes prekybines sąlygas didžiosioms valstybėms – Vokietijai, Italijai ar Ispanijai. Pagrindinė Rusijos taktika – įvairiomis politinėmis intrigomis ir ambicijų pakurstymu atskirti ES nuo JAV.
Bijau būti juoduoju pranašu, bet jeigu toliau taip klostysis politiniai reikalai, tai ES ateitis yra miglota, o NATO, ir ypač JAV, visada turės daug konfliktų islamo regionuose. Todėl ir Gruzijai karo dienomis niekas negalėjo padėti, kad ši valstybė nepriklauso nei ES, nei NATO, galbūt tai varžė NATO vadovybę imtis karinių veiksmų.
Galima daryti išvadą, kad labai pasitikėti ES institucijomis, kurios ligi šiol dar nesukūrė efektyvios greito reagavimo karinės jėgos, negalima. Todėl būtina ieškoti alternatyvų, kitų sąjungų su kaimynais, kurie padėtų mums įgyvendinti valstybės saugumo planus ir tuo pačiu netrukdytų ES ir NATO lyderius protinti bei sąmoninti apie tai, kas yra Vladimiro Putino neoimperializmas. Tiesa, negalime būti kategoriški. Pusė rusų tautos, supratusios Stalino nusikaltimus, nebegarbina diktatoriaus. Tačiau Kremliaus politika Baltijos valstybių atžvilgiu nėra draugiška. Maskvai patogiau įveikti jas po vieną atskirai. Tokio pobūdžio veiksmai oficialiosios Rusijos valdžios praktikuojami gana dažnai. Beveik visada puolama arba ideologiškai auklėjama viena iš trijų, o kitos dvi vertinamos jau pozityviau. Nuolatinis informacinis puolimas kurios nors vienos iš Baltijos valstybių (bet ne visų trijų kartu) patvirtina Maskvos siekį sugriauti Baltijos šalių vienybę. Pavyzdžiui, garsių įvykių Taline metu rusų politikas Vladimiras Jakuninas, aukštas KGB pareigūnas, prašė Lietuvos prezidento Valdo Adamkaus, kad jis parašytų laišką, smerkiantį Estijos valdžią dėl „bronzinio kareivio perkėlimo“.
Lietuva taip pat turėjo keletą rimtų nesutarimų su Rusijos valdžia, kai diplomatai už šnipinėjimą, nesuderinamą su diplomato statusu, buvo išsiųsti, taip pat mūsų teritorijoje nukritus rusų naikintuvui Su-27. Periodiškas santykių atšalimas, stipriai pakurstomas Rusijos žiniasklaidos, yra ryškus Rusijos politikos Baltijos šalių atžvilgiu bruožas. Rusijoje visada yra bandoma prikabinti Baltijos šalims priešiško regiono įvaizdį, dažniausia panaudojant rusiškai kalbančiųjų kortą. Rusijos priešingumas Baltijos valstybių vienybei yra suprantamas. Šį regioną ji priskiria savo įtakos sferai ir stengiasi demonstruoti griežtą politiką.
Ar tokioje situacijoje kas nors nuveikta Baltijos valstybių vienybės labui? Ar yra atsakas iš mūsų kaimynų?
Ji įkurta 1992 m. Kopenhagoje kaip neformalus regioninis politinis forumas, kurio pagrindinis tikslas – paskatinti integracinius procesus ir užmegzti tamprius bendradarbiavimo ryšius geopolitiškai pakitusiame regione. Ilgainiui BJVT transformavosi į regioninę politinę organizaciją, turinčią savo struktūrą. Tarybos nariai – 11 valstybių: Lietuva, Latvija, Estija, Danija, Islandija, Lenkija, Norvegija, Rusija, Suomija, Švedija, Vokietija bei Europos Komisija. Aukščiausia šios Tarybos valdžia yra kasmetinės Užsienio reikalų ministrų sesijos, per jas priimamas bendras politinis dokumentas. Tarpsesijiniu laikotarpiu dirba Vyresniųjų pareigūnų komitetas. Tarybai pirmininkaujama rotacijos principu. Pirmininkavimo laikas – vieneri metai. Taryboje įkurtos trys darbo grupės: ekonominio bendradarbiavimo, paramos demokratinėms institucijoms ir branduolinės bei radiacinės saugos. Taryba glaudžiai bendradarbiauja su daugeliu partnerių organizacijų – Baltijos jūros parlamentarų bendradarbiavimo organizacija, Baltijos prekybos rūmų asociacija, Baltijos jūros šalių regionų bendradarbiavimo organizacija, Baltijos miestų sąjunga, Baltijos plėtros forumu ir kitomis regione veikiančiomis organizacijomis. 1994 m. įkurta Baltijos Jūros Valstybių Tarybos Komisaro demokratinėms institucijoms ir žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises, institucija Žr. Baltijos šalių Parlamentų Konferencija. . Ši institucija jungia visas aplink Baltiją išsidėsčiusias valstybes. Baltijos jūros baseino valstybių bendradarbiavimas ir ryšių plėtojimas prisideda prie šiame regione vyraujančios taikos ir stabilumo.
