Straipsnis Vieta, kalba, kultūra kaip švietimo erdvės apibrėžtys

  • Bibliografinis aprašas: Zigmas Kairaitis, „Vieta, kalba, kultūra kaip švietimo erdvės apibrėžtys“, @eitis (lt), 2016, t. 410, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Zigmas Kairaitis, „Vieta, kalba, kultūra kaip švietimo erdvės apibrėžtys“, Logos, 2013, nr. 74, p. 172–182, ISSN 0868-7692.
  • Pastaba: straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą tarptautinėje konferencijoje „Ugdymas kultūros ir žmogaus raidos kryžkelėse: Meilės Lukšienės pedagoginio palikimo įžvalgos praeičiai, dabarčiai, ateičiai“, 2013 m. balandžio 25–26 d. Lietuvos edukologijos universitete.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos edukologijos universitetas.
Santrauka: švietimo reformos pradžioje buvo išprovokuota lėkšta (triviali) diskusija dėl tautinės mokyklos kūrimo. Šiame straipsnyje ir bandoma apžvelgti, kaip daktarė Meilė Lukšienė ir kai kurie jos kolegos suprato ir interpretavo tautinės mokyklos sąvoką. Daug dėmesio straipsnyje skiriama geokultūrinei Lietuvos švietimo erdvės analizei. Remiantis I. Wallersteino ir D. Zamiatino tyrimais, geokultūra apibrėžiama kaip kultūros subjektų geografinių vaizdinių tapsmas, raida ir rezultatas. Konstatuojama, kad Lietuva išlieka geokultūrinių ir geopolitinių įtakų ir sankirtų zonoje, kaip kadaise teigė S. Šalkauskis ir A. Maceina. Itin daug dėmesio skiriama kalbai kaip žmogaus jungčiai su vieta ir daiktais. Pasiremiant A. Šliogerio ir V. Kavolio įžvalgomis akcentuojama, kad tik kalba, prisiminimai gali žmogų grąžinti į jo egzistencinę vietą. Tai liudija mūsų egzodo literatūra. Paskutinė straipsnio dalis skirta geokultūrinei tapatybei, kuri apibrėžiama kaip kultūrinio subjekto (asmens, valstybės) tapatinimasis su tam tikros teritorinės erdvės kultūra, tradicija. Pateikiama geokultūrinių erdvių schema. Geokultūriniai tyrimai (literatūros, kalbos, kultūros, filosofijos srityse) Lietuvoje dar tik pradedami. Jų rezultatai turėtų praturtinti M. Lukšienės keltas žmogaus ir kultūros sąsajų plotmes ir ugdymo erdves.

Pagrindiniai žodžiai: Meilė Lukšienė, tautinė mokykla, vieta, geokultūra, geokultūrinė tapatybė.
 

Įvadas

Žmonijos raidoje pastebėta, kad valstybių formavimosi, atsikūrimo laikotarpiais suintensyvėja tautinis atgimimas – vyksta visų jos raiškos formų renesansas, reiškiasi savotiškas tautos pasionarumas. Taip įvyko ir atkūrus Lietuvos nepriklausomybę devyniasdešimtaisiais praėjusio amžiaus metais. Atkuriant Lietuvos valstybę, svarbią vietą užėmė naujos švietimo sistemos kūrimas – pirmiausia buvo rašomos Lietuvos mokyklos, švietimo apskritai ir konkrečių dalykų koncepcijos Tai, kaip paprastai, iššaukia įvairaus pobūdžio diskusijas. Lietuvos vidurinės bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija tuo metu buvo įvardyta kaip tautinės mokyklos koncepcija. Dėl jos „likimo“ diskutuojama iki šiol. Taigi kyla konceptualaus pobūdžio tyrimo problema: ar tikrai keitėsi Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijos pagrindiniai principai, nuostatos tautinės (nacionalinės) mokyklos atžvilgiu ir kaip reiškėsi mokyklos kūryboje esminės švietimą įvietinančios dimensijos – gimtoji vieta, kalba, kultūra?

Straipsnyje, remiantis Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos koncepcijos principais ir daktarės M. Lukšienės švietimo idėjomis, atliktais tyrimais (R. Bruzgelevičienė), siekiama aptarti tautinės mokyklos sampratą ir išryškinti, kaip šiame kontekste skleidėsi vietos, kalbos, kultūros kategorijos Lietuvos švietimo geokultūrinėje erdvėje. Kaip istorinis kontekstas aptariamos S. Šalkauskio, A. Maceinos, J. Laužiko ugdymo filosofiniai požiūriai šiais klausimais. Lietuvos švietimo erdvė nagrinėjama iš geokultūrinių pozicijų, apibrėžiama geokultūrinės tapatybės sąvoka.

 

„Tautinės mokyklos“ intriga

Ir šiandien viešojoje erdvėje nesunku rasti straipsnių, pareiškimų, kad vykdant mokyklos reformą, buvo atsisakyta „tautinės mokyklos“ koncepcijos. Tokie priekaištai pasipylė dar tik pradėjus reformą. Kad tai buvo nemaža intriga, rodo tai, kad šiam klausimui daktarė Ramutė Bruzgelevičienė savo monografijoje skyrė net vieną paragrafą „Tautinė koncepcijos ir modernios tautos sąsajų klausimu“ Ramutė Bruzgelevičienė, Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997, p. 86–89. . Daugelis to meto švietimo reformos metodologinių klausimų buvo traktuojami kaip tautinės mokyklos kūrimo paradigminiai dalykai. Nors apie ugdymo paradigmas ir jų kaitą tuo metu nebuvo diskutuojama Žr. ten pat, p. 87. . Ugdymo turinio lietuviškumas buvo siejamas su lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos istorijos ir geografijos mokymo stiprinimu. Buvo išleistas ir tuometinės sovietinės Lietuvos valdžios nutarimas „Dėl papildomų priemonių lietuvių kalbos ir literatūros, Lietuvos TSR istorijos ir geografijos dėstymui gerinti mokymo įstaigose“ (1988). Taigi tautiškumas ir lietuviškumas rėmėsi humanitarinių ir visuomeninių mokslų disciplinomis.
Tačiau šie „tautiški“ sprendimai neorientavo nei į giluminę mokyklos kaitą, nei juolab į giluminę visuomenės kaitą. […] Be to, dalis tuo metu parašytų vadovėlių, paremtų klasikinės paradigmos metodologija, funkcionavo neilgai, o kai jų, sukūrus naujos paradigmos modelius, buvo atsisakoma, kilo autorių nepasitenkinimas, esą atsisakoma tautiškumo. Ten pat.
Tačiau šio nesusikalbėjimo pagrindas, kaip nurodo ir pati M. Lukšienė, buvo pasikeitusios sąlygos rengiant naują mokyklos (švietimo) koncepcijos redakciją (1992 m.) Žr. ten pat, p. 88. . Pirma, jau buvo atsikūrusi Lietuvos valstybė. Antra, tauta turi žmonių kaip etninės bendrijos prasmės konotaciją ir tai netiktų modernios tautos kaip nacijos įvardijimui. Prie sąvokų moderni tauta, nacija šiuolaikiškos interpretacijos prisidėjo E. Aleksandravičiaus ir A. Kulakausko straipsniai spaudoje bei Ž. Jackūno pasisakymai pristatant bendrųjų programų projektus.
 

Tačiau svarbiausia, kad per visą Lietuvos mokyklos reforminį laikotarpį, mokyklos ir švietimo koncepcijos redakcijas nesikeitė pagrindinė Lietuvos švietimo pertvarkos kryptis – „…žmogus per tautos kultūrą, demokratiją ir humaniškumą“ Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 164. . Daktarė M. Lukšienė šių principų neatsisakė ir jau praėjus dešimtmečiui po švietimo reformos pradžios: „…humaniškumas, demokratiškumas, kaita ir ketvirtas, visus persmelkiantis, – nacionalumas. Jis suprantamas anaiptol ne paviršutiniškai“ Ten pat, p. 312. (kursyvas – Z. K.). Įdomu, kaip prabiltų Daktarė šiandien?

Kultūra kaip kaita, procesas, augimas

Paskelbtoje Lietuvos mokyklos koncepcijoje, be pagrindinių švietimo reformos pertvarkos krypčių (humanizavimas, demokratizavimas, lankstumas, integravimas ir diferencijavimas), teigiama, kad švietimo sistemos pagrindas yra kultūra, o vienas ją kuriančių veiksnių – švietimas. Žmogaus ugdymas kultūroje ir kultūros – žmoguje yra esminis M. Lukšienės pedagogikos, ugdymo filosofijos principas Žr. Ona Tijūnėlienė, „Žmogaus ugdymas kultūroje ir kultūros – žmoguje“, p. 20–26. . Tai tarpusavyje sąveikaujantys ir vienas kitą papildantys sandai Žr. Tautinė mokykla: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija, p. 4. . Toliau, švietimo, pedagogikos ir kultūros sąsajas M. Lukšienė išdėsto savo straipsnyje „Pedagogika ir kultūra“ Žr. Meilė Lukšienė, „Pedagogika ir kultūra“, p. 25–42; Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 24–42. . Pirmiausia Daktarė pristato Lietuvos filosofų ir pedagogų kultūros sampratas (Vydūno, S. Šalkauskio, A. Maceinos, A. J. Greimo, L. Donskio). Pabrėždama, kad kultūra dažnai priešinama gamtai arba skaidoma į materialiąją ir dvasinę, ieškoma kultūros vienio prado ir juo laikomas žmogus kaip gamtos ir kultūros kūrinys.
Individo kultūra sudaro tautos kultūros dalį, tautos kultūra – daugelio individų savitą kultūros visumos dalį. Individo ir tauto kultūras galima traktuoti kaip tam tikras visumas, su savais individualiais bruožais, kurių dalis sutampa, dalis nesutampa. Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 29.
 
Vėlesniuose straipsniuose M. Lukšienė toliau plėtoja kultūros sampratą. Pasiremdama naujais autoriais (V. Kavoliu, A. L. Kroeberiu, G. T. Mardocku) Daktarė kultūrą sieja su pirmine lotyniško žodžio cultivare – įdirbti prasme ir pateikia pedagoginę kultūros interpretaciją: kultūra – procesas, kaita, „veiklos kryptis – kilimas į viršų“ Ten pat, p. 352. . Taip mozaikinė kultūros samprata tampa vieniu – kaita ir augimu (1 pav.).
1 pav. Kultūros samprata
 
Savo viename iš pirmųjų teorinių straipsnių „Pedagogika ir kultūra“ Daktarė pateikia gana ekspresišką kultūros kaip begalinio proceso vaizdinį (2 pav.).
2 pav. Kultūra kaip kaita, atsinaujinimas, kilimas Žr. Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 71.

Apskritai Daktarė įvairias žmogaus veiklas traktavo kaip kultūrą: politikos kultūra, ekonomikos kultūra, mokslo kultūra, meno kultūra, kalbos kultūra, jausmo kultūra ir pan. Taigi kultūra jau interpretuojama kaip tam tikra žmogų supanti erdvė. Ž. Jackūnas toliau nagrinėjo ir modeliavo sociokultūrinių linkmių plėtojimą švietime ir ugdymo turinio integraciją Žr. Žibartas Jackūnas, Lietuvos švietimo kaitos linkmės (1988–2005), 2006. .
 

Geokultūrinė švietimo erdvė

Kaip žinia, mūsų filosofai S. Šalkauskis, A. Maceina savo pedagoginius raštus pradeda nuo Lietuvos (tėvynės, tėviškės) geografinės padėties, gamtinių sąlygų, antropologinių ypatumų apibūdinimo. Tai atitiko to laiko geografinio determinizmo dvasią, tam darė įtaką prancūzų, vokiečių antropogeografijos mokyklos. Reikia manyti, kad prie kultūros, švietimo, ugdymo geografinės dimensijos prisidėjo ir Lietuvos geografo Kazio Pakšto straipsniai, autoritetas ir kolegiškas bendravimas Kauno universitete. Tačiau S. Šalkauskio ir A. Maceinos akcentuota ypatingos Lietuvos geografinės padėties idėja neprarado savo aktualumo iki šių dienų. Šiuo požiūriu abiejų filosofų Lietuva buvo įvardinta kaip „paradoksų šalis“ Antanas Maceina, Raštai, t. 1, p. 418; Arūnas Sverdiolas, Kultūra lietuvių filosofų akiratyje, p. 243. . Šis paradoksalumas buvo siejamas su Lietuvos geografine padėtimi tarp Rytų ir Vakarų. Tai lemia Lietuvos tam tikrą politinį, kultūrinį, socialinį neapibrėžtumą. Pažymėtina, kad kultūriniu, net geopolitiniu požiūriu toks neapibrėžtumas išlieka iki šiol. Įvairūs politologai, sociologai, geografai, civilizacijų tyrinėtojai Lietuvą „patalpina“ tai į heartlando (kontinentinę), tai į rimlando (pereinamąją) zoną Žr. Česlovas Laurinavičius, Egidijus Motieka, Nortautas Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius, 2005; Paulius Kavaliauskas, „Pasaulio geopolitinės struktūros problema“, p. 29–41. . Tokią Lietuvos padėtį S. Šalkauskis interpretavo per Vakarų (germaniškąją) ir Rytų (slaviškąją) kultūrų sintezę (objektyvistinė kryptis), A. Maceina daugiau dėmesio kreipė į tautos tapsmą, individualumą, kultūrinius civilizacinius dalykus (subjektyvioji kryptis). Vydūnas Rytus siejo su Indijos kultūromis (3 pav.).
 
3 pav. Lietuva geokultūrinių erdvių apsuptyje

Daktarė M. Lukšienė pedagogikos ir kultūros įžvalgas taip pat pradeda nuo Lietuvos geopolitinės ir geokultūrinės situacijos. Ji pateikia Europos kultūrų sąlyčio arealų schemą Žr. Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 37. . Simptomiška, kad dėl Lietuvos geografinės padėties neapibrėžtumo Daktarei teko papildyti schemą baltų ir ugrofinų kultūriniais arealais. Kultūrų sąveiką ji nagrinėja naudodamasi etninių branduolių konceptu, kuris ir lemia kultūros tapatumą. Lietuvai tokiu kultūrų etniniu branduoliu siūlo laikyti baltus. Suformuluojama ir tam tikra Lietuvos kultūrinė orientacija Lietuvos švietimo sistemai:

Būtina gerai orientuotis pasaulio kultūrų turimose vertybių sistemose, mokėti jomis naudotis, neprarandant savo kultūrinio bei etninio tapatumo. Ten pat, p. 35.
 

Erdvės modelį Daktarė taiko ir vaizduodama ugdymo (tikslų, uždavinių) sklaidą, įvardija ją kaip „sociokultūrinė“ žmogaus buvimo ir veikimo erdvė“ Ten pat, p. 337. . Atitinkamai pateikia tris ugdymo orientacijas (istorines situacijas): ugdymas orientuotas į asmenį; ugdymas orientuotas į visuomenę; ir ugdymas bandant ieškoti dermės tarp asmens ir visuomenės. Šis dar skaidomas į šakas Žr. ten pat, p. 338. . Šiomis ugdymo orientacijomis papildyta Daktarės ugdymo erdvių schema pateikta 4 pav.

4 pav. Ugdymo sklaidos erdvės Pagal Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 337.
 

Kalba kaip santykio su pasauliu raiška

Atviros kultūros tapsmas, tapatumas ir jos kismas tiek nacionaliniu, tiek asmenybės lygmeniu vyksta per kalbą (žodį, raštą), ženklus, simbolius, mąstymą – pagrindinius akumuliacijos, naujo ir seno sulydymo mechanizmus, „…gimtoji kalba pati veda mintį turinio ir formos racionalumo kryptimi…“ Ten pat, p. 21.

Pirmiausia M. Lukšienei gimtosios kalbos klausimu teko pasisakyti tuometinės Sovietų sąjungos erdvėje dar 1988 m. komentuojant sąjunginius švietimo projektus. Kalbai Daktarė kėlė tokį uždavinį: „…per kalbą pažinti tautos-nacijos dvasią, mokėti atpažinti jos dvasines vertybes, girdėti žodžio prasmes ir muziką – visą kalbos turtą“ Ten pat, p. 134. .

Reikia pasakyti, kad mūsų pedagogikos klasikai labai nelepino kalbos klausimų svarstymu. S. Šalkauskis kalbą siejo su tautiniu auklėjimu kaip priemone, kuri geriausiai išreiškia tautos individualumą, tarpininkauja perduodant iš kartos į kartą tautos kultūrą Žr. Stasys Šalkauskis, Pedagoginiai raštai, p. 153–154. . J. Laužikas nagrinėjo kalbos psichologiją, logopediją Žr. Jonas Laužikas. Pedagoginiai raštai, p. 333–370. . Turbūt daugiausiai kalbos edukacinei reikšmei dėmesio skyrė A. Maceina. Pirmiausia jis kalbą siejo su mąstymu: „…žodis ir mintis taip santykiauja vienas su kitu kaip forma su turiniu“ Antanas Maceina, Raštai, t. 8, p. 165. .

Mąstymas yra tylus kalbėjimas, ir kalbėjimas yra garsus mąstymas. Ten pat, p. 166.
 
Kalbos gimimą A. Maceina sieja su pažinimo atsiradimu. Pradžioje žmogus mąstė vaizdais, o jiems išreikšti kūrė žodžius. Žodžiuose buvo įkūnyta daikto esmė. Šiandien žodį (daikto vardą) laikome tik ženklu Žr. Ten pat, p. 167. . Kalbą, žodį A. Maceina siejo su tautos atgijimu ir cituoja R. Johannet:
Nėra žinoma nė vieno tautinio atbudimo, kuris nebūtų prasidėjęs kalbiniu renesansu. Ten pat, p. 172.
Kalbą A. Maceina laiko ir pagrindiniu ugdymo, pažinimo, pasaulėvaizdžio formavimo, įtraukimo į kultūrą įrankiu. Daug dėmesio A. Maceina skyrė kalbos (žodžio) santykiui su daiktais, doriniais dalykais. Atitinkamus reikalavimus kėlė ir mokytojo pasirengimui. Mokytojui būtina turėti filologinį išprusimą, susipažinti su kultūros filosofija, suaugti su tėviške Žr. ten pat, p. 184. . Tik toks mokytojas gebės įvesti vaiką į kalbos, pažinimo ir kultūros pasaulį. Čia išdėstytos A. Maceinos mintys labai artimos M. Lukšienės kalbos kaip kultūros fenomeno (jos dalies) sampratai.

Šiandien apie kalbos reikšmę galime išgirsti visokių samprotavimų. Vieniems kalba – būties pagrindas, „namai“ (remiantis M. Heideggeriu), kitiems – komunikacijos instrumentas arba daiktų esmės naikintoja. A. Šliogeris, pasitelkęs dekonstrukcijos metodą (nors Profesorius su tuo nesutiktų), gana kritiškai atsiliepia apie kalbą kaip tarpininką tarp daiktų ir jų pajautos, bet vis dėlto pripažįsta (įvardindamas tai paradoksu), kad tik kalba, prisiminimai gali žmogų grąžinti į jo egzistencinę vietą Žr. Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, Pokalbiai apie esmes, p. 235. . Čia jo mintys visiškai sutampa su V. Kavolio kultūros reikšmių struktūromis. Kalba visuomet yra santykyje su daiktais ir kitu, per kalbą reiškiasi visos prasmės ir esmės, kuriomis pripildoma tarp erdvė.

 

Geokultūrinė tapatybė kaip vietojauta ir vietovoka

V. Aramavičiūtė, išanalizavus A. Maceinos tautinio auklėjimo idėjas globalizacijos kontekste, daro išvadą, kad auklėjimo, tautinio tapatumo idėjos, pagrįstos geografiniu, lingvistiniu ir kultūriniu bendrumu, ir šiandien randa atgarsį visuomenėje Žr. Vanda Aramavičiūtė, „Antano Maceinos tautinio auklėjimo idėjos globalizacijos kontekste“, p. 30–40. . Aplinka (šeima, visuomenė, teatras ir pan.), anot M. Lukšienės, – tas tarsi gaivališkas, nevaldomas veiksnys, kuris uždaro ugdymo sričių ratą Žr. Meilė Lukšienė, Jungtys, p. 44. . Savo viename iš filosofiškiausių pamąstymų „Post Scriptum“ (2000) ugdymo klausimais Daktarė tarsi grįžta į devyniasdešimtuosius – reformos – metus ir dar kartą apžvelgia pamatinius ugdymo klausimus, tarp jų ir kultūros tapatumo bei jo ugdymo esmes. Atrodo, kad Daktarei didelę įtaką padarė Kavolio akcentuojama kultūrų ir civilizacijų samprata. M. Lukšienė rašo: „…kad kultūra esanti sudaryta iš atskirų tarpusavyje mažai tesusietų sričių. Dabartinės komunikacinių ir informacinių technikų plėtotės ir itin pagreitėjusius gyvenimo kaitos sąlygomis keliamas klausimas, ar begalima kalbėti apie atskirų kultūrų visumas, taigi ir apie nacionalinės kultūros tapatumą?“ Ten pat, p. 357. Kavolis, kaip žinia, daug svarstė apie kultūros rišlumo ir padrikumo dilemą, emigranto ir tremtinio kultūrinę savimonę Žr. Arūnas Sverdiolas, Vytautas Kavolis, Kultūra lietuvių filosofų akiratyje, p. 479–604. . Tai susisieja su A. Šliogerio turisto ir bastūno metaforomis Žr. Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas, Pokalbiai apie esmes, p. 218–237. . Bendra yra tai, kad kultūros, kalbos įprasminimas, įžeminimas (priešingai, anot Kavolio, – nugamtinimas, nuvietinimas) susijęs su kultūrine civilizacine erdve ir santykiais su joje esančiais simboliais, ženklais, reikšmėmis, vaizdiniais.
 

Kalba, kultūra, teritorinė erdvė (vieta) yra nuolatinėje jungtyje. Tad galime kalbėti apie žmonių, bendruomenių, valstybių geokultūrinę tapatybę. Geokultūra apskritai yra naujas terminas, daugiausia plėtojamas geopolitiniame diskurse. Geokultūros termino paplitimas siejamas su I. Wallersteino pasaulio politinių sistemų analize Žr. Immanuel Wallerstein, Geopolitics and Geoculture: Essays on the Changing World-System, 1991. . Tačiau geokultūros sąvokos plėtotė labiausiai siejama su gana originaliu rusų geografu kultūrologu D. Zamiatinu ir jo mokslinių tyrimų grupe. Geokultūra ir jos tyrinėjimai priskirtini humanitarinės geografijos krypčiai. D. Zamiatinas geokultūrą apibrėžia kaip geografinių vaizdinių raidos procesą ir rezultatą Žr. Дмитрий Замятин, Гуманитарная география: пространство и язык географических образов, c. 70. . Išplėtus šį apibrėžimą galima teigti, kad geokultūra – tai geografinių subjektų (žmonių, valstybių, jų grupių, regionų ir pan.) teritorinių erdvinių (istorinių, politinių, kultūrinių, ekonominių, turistinių) vaizdinių ir įvaizdžių (vaizdijomo) tapsmas, raida ir įtakos. Tikslinga būtų kalbėti ir apie geokultūrologiją kaip mokslą, tyrinėjantį geokultūros fenomenus. Džiugu, kad geokultūriniai (humanitarinės geografijos) tyrimai pradedami plėtoti ir Lietuvoje Žr. Tomas Kačerauskas, Individas istorinėje bendrijoje: kultūrinės regionalistikos pagrindai, 2011. . Geokultūra turi ir galios sandą, „…geokultūra kalba apie „įerdvintas kultūras“, sąveikaujančias su kitais erdviškai apibrėžtais kultūriniais kontekstais, galinčiais brėžti savo geokultūrinės įtakos vektorių erdvėje“ Justinas Dementavičius, „Geokultūra ir geopolitinio tapatumo konstravimas“, p. 39. . Žmogus per vietojautą (vietos jausmą, pajautą) ir vietovoką bei aplinkovoką (vietos, aplinkos suvokimą, matymą, vaizdijimą) tiesiogiai arba netiesiogiai yra susijęs su teritorinėmis erdvėmis, kuriami ir kuriasi geografiniai vaizdiniai. Geokultūrinį tapatumą galima apibrėžti kaip kultūrinio subjekto (asmens, valstybės) tapatinimąsi su tam tikros teritorinės erdvės kultūra, tradicija. Geokultūra ir geokultūrinė tapatybė turi ne tik horizontaliąją (jau aukščiau aptartą), bet ir vertikaliąją raišką su įcentrinėmis ir išcentrinėmis galiomis (5 pav.).

 
5 pav. Geokultūrinės tapatumo erdvės

Žmogus (asmuo, individas) per sąmonę ir savimonę, geokultūrines ir geopolitines įtakas, šiaip ar taip, susisaisto su išskirtomis geokultūrinėmis tapatumo erdvėmis.
 

Apibendrinimui pateikta švietimo esminių geokultūrinių dimensijų (lyčių) – vietos, kalbos, kultūros – erdvinė raiška (6 pav.).

6 pav. Švietimo geokultūrinių dimensijų erdvinė raiška

Šie dalykai vienaip ar kitaip buvo nagrinėjamai Lietuvos pedagogų, filosofų, kultūrologų aptariant švietimo klausimus. Daktarė M. Lukšienė Lietuvos atgimimo laikotarpiu, o ir vėliau konceptualiai pagrindė savo požiūrį į kultūrą ir jos sklaidą švietimo erdvėje.
 

Išvados

Tautinės mokyklos devyniasdešimtųjų metų intriga – ne konceptualaus, o direktyvinio pobūdžio. „…1988 ir 1992 m. koncepcijomis, tarpusavyje besiskiriančiomis tuo, kad pirmoji modeliavo savarankišką tautos švietimo sistemą, antroji ją išplėtojo iki savarankiškos demokratinės valstybės“ Ramutė Bruzgelevičienė, Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997, p. 262. . Daktarės Lukšienės šaltiniuose specialiai šis klausimas nekeliamas ir neaptarinėjamas. Švietimo koncepcijos visi variantai pasižymėjo metodologinių principų pastovumu ir idėjiniu vientisumu.

Kokią reikšmę kalba turi švietimui, geriausiai iliustruoja M. Martinaičio ištrauka iš integruojamosios Vieningojo kalbos ugdymo bendrosios programos (projekto), kurios autorius ir buvo pats poetas: „…kalba nėra vien tik pažinimo, informacijos perdavimo bei bendravimo priemonė, bet ir įvairių išraiškų sritis, dvasinis bei dorinis procesas, kuriame dalyvauja tiek visa tauta, tiek konkretūs asmenys, istoriškai paveldėdami kalbą, ją turtindami, perduodami būsimosioms kartoms“ Marcelijus Martinaitis, „Vieningasis kalbos ugdymas“, p. 467. . Ši ištrauka atspindi tą kalbos dvasią, kurią pripažino daktarė Meilė Lukšienė redaguodama bendrąsias programas.

Plati kultūros sąvokos interpretacija leido ją suprasti kaip geografinę edukacinę realybę su galios ir erdvės dimensijomis. Lietuva, remiantis geopolitikų tyrimais, ir toliau tebėra neapibrėžtoje geopolitinėje, o ypač geokultūrinėje erdvėje, nors jos gravitacija ir orientacija aiški – Vakarai ir jos kultūrinė civilizacinė erdvė. Tačiau Lietuvos geokultūrinio lauko vidaus ir išorinės įtakos, jo sklaida, reikia manyti, ir toliau liks politologų, kultūrologų, filosofų ir edukologų aptarties objektu.

Nūdien, ypač išsiplėtojus vaizdo kultūrai, edukaciniams tyrimams galėtų padėti geokultūrinės ir geopolitinės Lietuvos erdvės analizės metodai. Geokultūriniai tyrimai (literatūros, kalbos, kultūros, filosofijos srityse) Lietuvoje žengia dar tik pirmuosius žingsnius. Jų rezultatai turėtų praturtinti Daktarės Meilės Lukšienės keltas žmogaus ir kultūros sąsajų plotmes ir ugdymo erdves.

 

Literatūra

  • Aramavičiūtė, Vanda, „Antano Maceinos tautinio auklėjimo idėjos globalizacijos kontekste“, Acta pedagogica Vilnensia, 2008, nr. 21.
  • Bruzgelevičienė, Ramutė, Lietuvos švietimo kūrimas 1988–1997, Vilnius: Sapnų sala, 2008.
  • Dementavičius, Justinas, „Geokultūra ir geopolitinio tapatumo konstravimas“ / Geopolitikos akiračiai, Vilnius: Eugrimas, 2004.
  • Jackūnas, Žibartas, Lietuvos švietimo kaitos linkmės (1988–2005), Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno institutas, 2006.
  • Kačerauskas, Tomas, Individas istorinėje bendrijoje: kultūrinės regionalistikos pagrindai, Vilnius: Technika, 2011.
  • Kavaliauskas, Paulius, „Pasaulio geopolitinės struktūros problema“, Annales Geographicae, 2010–2011, nr. 43–44, p. 29–41.
  • Laurinavičius, Česlovas, Egidijus Motieka, Nortautas Statkus, Baltijos valstybių geopolitikos bruožai: XX amžius, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.
  • Laužikas, Jonas, Pedagoginiai raštai, Kaunas: Šviesa, 1993.
  • Lukšienė, Meilė, „Pedagogika ir kultūra“ / Lietuvos švietimo reformos gairės, Vilnius: Valstybinis leidybos centras, 1993, p. 25–42.
  • Lukšienė, Meilė, Jungtys, Vilnius: Alma litera, 2000.
  • Maceina, Antanas, Raštai, t. 1, Vilnius: Mintis, 1991.
  • Maceina, Antanas, Raštai, t. 8, Vilnius: Mintis, 2002.
  • Martinaitis, Marcelijus, „Vieningasis kalbos ugdymas“ / Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrosios programos: projektas, Vilnius: Leidybos centras, 1992.
  • Sverdiolas, Arūnas, Kultūra lietuvių filosofų akiratyje, Vilnius: Apostrofa, 2012.
  • Šalkauskis, Stasys, Pedagoginiai raštai, Kaunas: Šviesa, 1991.
  • Šliogeris, Arvydas; Virginijus Gustas, Pokalbiai apie esmes, Vilnius: Tyto alba, 2013.
  • Tautinė mokykla: Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos koncepcija, Vilnius: Žinija, 1989.
  • Tijūnėlienė, Ona, „Žmogaus ugdymas kultūroje ir kultūros – žmoguje“, Pedagogika, 2010, nr. 100, p. 20–26.
  • Wallerstein, Immanuel, Geopolitics and Geoculture: Essays on the Changing World-System, Cambridge: Cambridge University Press, 1991.
  • Замятин, Дмитрий, Гуманитарная география: пространство и язык географических образов, Санкт-Петербург: Алетейя, 2003.
 

Place, Language, and Culture as Definitions of Educational Space

  • Bibliographic Description: Zigmas Kairaitis, „Vieta, kalba, kultūra kaip švietimo erdvės apibrėžtys“, @eitis (lt), 2016, t. 410, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Zigmas Kairaitis, „Vieta, kalba, kultūra kaip švietimo erdvės apibrėžtys“, Logos, 2013, nr. 74, p. 172–182, ISSN 0868-7692.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos edukologijos universitetas.
Summary: At the beginning of the reform of education, the shallow (trivial) discussion on the establishment of a national school was raised. This article aims at reviewing how Meilė Lukšienė and some of her colleagues understood and interpreted the concept of a national school. Geocultural analysis of educational environment in Lithuania takes up a great part of the article. According to I. Wallerstein’s and D. Zamiatin’s research, geoculture is defined as a formation, development and result of geographical images. Similarly to S. Šalkauskis and A. Maceina’s claims at their time, it has been stated that Lithuania still remains in the zone of geocultural and geopolitical influences and intersections. Special attention is paid to language as the link between a human and a place, things. Referring to the insights of A. Šliogeris and V. Kavolis, it is emphasized that only language and memories can bring a human to his existential place. That is supported by our exodus literature. The last part of the article discusses geopolitical identity, described as the cultural subject’s (individual, state) identification with the culture, tradition of some certain territorial area. A scheme of geocultural areas has been presented. In Lithuania, geocultural researches (investigations in spheres of literature, language, culture, philosophy) have been started only recently. Results of these researches should extend the scope of interfaces between humans and culture as well as educational spaces raised by M. Lukšienė.

Keywords: Meilė Lukšienė, national school, place, geoculture, geocultural identity.