Geokultūrinė tapatybė kaip vietojauta ir vietovoka
V. Aramavičiūtė, išanalizavus A. Maceinos tautinio auklėjimo idėjas globalizacijos kontekste, daro išvadą, kad auklėjimo, tautinio tapatumo idėjos, pagrįstos geografiniu, lingvistiniu ir kultūriniu bendrumu, ir šiandien randa atgarsį visuomenėje
. Aplinka (šeima, visuomenė, teatras ir pan.), anot M. Lukšienės, – tas tarsi gaivališkas, nevaldomas veiksnys, kuris uždaro ugdymo sričių ratą
. Savo viename iš filosofiškiausių pamąstymų „Post Scriptum“ (2000) ugdymo klausimais Daktarė tarsi grįžta į devyniasdešimtuosius – reformos – metus ir dar kartą apžvelgia pamatinius ugdymo klausimus, tarp jų ir kultūros tapatumo bei jo ugdymo esmes. Atrodo, kad Daktarei didelę įtaką padarė Kavolio akcentuojama kultūrų ir civilizacijų samprata. M. Lukšienė rašo: „…kad kultūra esanti sudaryta iš atskirų tarpusavyje mažai tesusietų sričių. Dabartinės komunikacinių ir informacinių technikų plėtotės ir itin pagreitėjusius gyvenimo kaitos sąlygomis keliamas klausimas, ar begalima kalbėti apie atskirų kultūrų visumas, taigi ir apie nacionalinės kultūros tapatumą?“
Kavolis, kaip žinia, daug svarstė apie kultūros rišlumo ir padrikumo dilemą, emigranto ir tremtinio kultūrinę savimonę
. Tai susisieja su A. Šliogerio turisto ir bastūno metaforomis
. Bendra yra tai, kad kultūros, kalbos įprasminimas, įžeminimas (priešingai, anot Kavolio, – nugamtinimas, nuvietinimas) susijęs su kultūrine civilizacine erdve ir santykiais su joje esančiais simboliais, ženklais, reikšmėmis, vaizdiniais.