Straipsnis Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos perkėlimas iš Varnių į Kauną (1864–1866 m.)

  • Bibliografinis aprašas: Artūras Grickevičius, „Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos perkėlimas iš Varnių į Kauną (1864–1866 m.)“, @eitis (lt), 2016, t. 447, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Artūras Grickevičius, „Žemaičių vyskupijos kunigų seminarijos perkėlimas iš Varnių į Kauną (1864–1866 m.)“, Logos, 2014, nr. 79, p. 137–152, ISSN 0868-7692.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universitetas.
Santrauka: Straipsnyje, remiantis istoriografija ir ypač iki šiol mažai ar visai nepanaudotais istoriniais šaltiniais, detaliai atskleidžiamas Žemaičių vyskupijos seminarijos perkėlimas iš Varnių miestelio į anuometinės gubernijos sostinę Kauną. Tai seniausia nepertraukiamai iki šiol veikianti mokymo ir ugdymo įstaiga Lietuvoje. Ji Varniuose nustojo veikti dėl carinės valdžios po 1863 m. sukilimo numalšinimo sustiprintų vietinės Katalikų Bažnyčios varžymų. Seminarijos perkėlimas atskleidžiamas nagrinėjant paskutinio jos laikotarpio (1864 m. liepos – 1865 m. gruodžio) Varnių miestelyje ir įsikūrimo bei veikimo pradžios Kaune dokumentus. Atlikti tyrimai leidžia teigti, kad priešingai, negu skelbiama informaciniuose leidiniuose ir istorikų darbuose, Žemaičių vyskupijos kunigų seminarija Kaune ėmė veikti ne 1864 ar 1865 m., bet 1866 m. pradžioje.

Pagrindiniai žodžiai: Kaunas, seminarija, Žemaičių vyskupija, Varniai.
 

Įvadas

Šios temos nagrinėjimas skirtas Kauno kunigų seminarijos 150-osioms metinėms, kurių sukakties šventimo laiko, t. y. konkrečių metų paskyrimas, priklauso nuo bažnytinės vyresnybės, tačiau iš dalies ir nuo šio straipsnio autoriaus atliekamų istoriografinių bei archyvinių tyrimų. Ši tema taip pat empiriškai svarbi pačios seminarijos – vienos seniausių Lietuvos nepertraukiamai veikiančios mokymo ir ugdymo įstaigos tęstinumui išryškinti. Be to, šios seminarijos perkėlimo iš Varnių į Kauną empirinių duomenų atskleidimas (suradimas ir išryškinimas) yra svarbus ir įdomus kultūriniu pažintiniu požiūriu, kadangi šios seminarijos absolventai – Žemaičių vyskupijos kunigai – svariai, o gal ir lemiamai prisidėjo prie blaivybės sąjūdžio, raštingumo ir lietuviškumo išlaikymo, per tai – prie tautinio atgimimo.

Apie Žemaičių vyskupijos (Varnių ir Kauno) kunigų seminariją rašyta gana daug, tačiau beveik visais atvejais tai buvo arba vadinamoji quasi istoriografija, t. y. įvairūs populiaraus lygmens, taip pat enciklopediniai straipsneliai Paskutinis jų žr. Algimantas Kajackas, „Kauno kunigų seminarija“, p. 616–617. , proginiai leidinukai Pastaraisiais dešimtmečiais buvo paskelbti keli šios įstaigos sukaktuvių progoms skirti leidinukai. Naujausias: Kauno kunigų seminarija: 140 metų, 2004. , arba kitoms temoms skirti istorikų darbai Pvz., Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, 1999; Ieva Šenavičienė, Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje, 2005. , kuriuose yra duomenų apie šios įstaigos istoriją. Vienintelė išimtis – kraštotyrininkų Zitos Genienės ir Jono Genio knyga Varnių kunigų seminarija Žr. Zita Genienė, Jonas Genys, Varnių kunigų seminarija, 1999. .

 

Vis dėlto nei konkrečiai, nei aptariant ar nagrinėjant kokią kitą temą, apie šios seminarijos perkėlimą iš Varnių į Kauną išsamiau nerašyta, o dažniausiai – beveik nieko, išskyrus paskirus teiginius, nėra. Z. Genienė ir J. Genys nagrinėjo seminarijos veikimą Varniuose, bet jos perkėlimo į Kauną visiškai nepalietė, t. y. jų aprašytuose tyrimuose yra tik teiginių apie seminarijos padėtį 1863 m. sukilimo metu ir apie jos pastato likimą, kai seminarija buvo iškelta į Kauną Žr. ten pat, p. 55, 125. .

Istorikas Vytautas Merkys pateikė nemažai duomenų apie šios seminarijos reikalus vysk. M. Valančiaus laikais, tačiau dėl perkėlimo iš Varnių į Kauną nurodo tik carinės valdžios įsaką perkelti šią įstaigą, taip pat mini patalpų jai ieškojimą (1864 m. liepos pabaiga) ir jų remontą (1865 m. pradžia). Garbusis istorikas konstatavo, kad 1864 m. gruodį vyko „didysis kraustymasis“, t. y. vyskupijos kurijos ir konsistorijos perkėlimas, o seminarija dar liko Varniuose. 1865 m. pradžioje įsibėgėjo jos naujųjų patalpų (buvusio bernardinų vienuolyno pastato) remontas. Šiaip taip jį atlikus, prasidėjo seminarijos kraustymasis iš Varnių Žr. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 528–532, 600–602. .

Tiksliau seminarijos perkėlimo laiką nurodė istorikė Ieva Šenavičienė. Ji teigė, kad carinė valdžia 1864 m. suvaržė naujokų priėmimą, o 1865 m. pabaigoje iškėlė seminariją į Kauną. Tiesa, ši autorė, tirdama seminariją, daugiausia domėjosi 1845–1865 m. laikotarpiu, kai ši įstaiga veikė Varniuose Žr. Ieva Šenavičienė, Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje, p. 14. . Taigi pats perkėlimas ar persikėlimas šios istorikės nenagrinėtas. Tad nenuostabu, jog kanauninkas Algimantas Kajackas rašė, kad seminarija į Kauną buvo perkelta 1864 m. Žr. Algimantas Kajackas, „Kauno kunigų seminarija“, p. 616.

 

Vienaip ar kitaip, apibendrinant temos ištirtumo apžvalgą, tenka pabrėžti, kad konkrečių seminarijos perkėlimo (ar jos persikėlimo) iš Varnių į Kauną duomenų ar jų pagrindu atliktos analizės, išsamesnio šios istorijos pasakojimo nė vienas minėtų autorių nepaskelbė.

Toks mokslinis įdirbis, o veikiau jo trūkumas, lemia, kad seminarijos perkėlimo iš Varnių į Kauną data ir kitokie su tuo susiję duomenys pateikiami nevienodai, net prieštaringai, tad nėra žinomi. Taigi šios temos pažinimo kultūrinė svarba, taip pat jos mažas mokslinis ištirtumas sudaro akivaizdžią moksliškai nagrinėtiną problemą. Ji privalo būti sprendžiama nagrinėjant tris uždavinius: 1) Žemaičių vyskupijos seminarijos buvimo Varniuose paskutiniai pėdsakai; 2) naujųjų seminarijos patalpų skyrimas ir paruošimas; 3) šios kunigų seminarijos persikėlimo, įsikūrimo ir veikimo Kaune ankstyviausieji pėdsakai.

Istoriniai šaltiniai ankstyvajam Kauno kunigų seminarijos istorijos laikotarpiui pažinti yra Kauno arkivyskupijos fondo raštai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyve Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, 112. , taip pat Kauno gubernijos fondų (pirmiausia – civilinio gubernatoriaus kanceliarijos) raštai, saugomi Kauno apskrities archyve Žr. KAA, f. 1–50, ap. 1, t. 10–11. . Kadangi pirmasis šių šaltinių – Kauno arkivyskupijos fondas – yra mažesnės apimties, taip pat temiškai ir chronologiškai lengviau panaudojamas, šis straipsnis paremtas būtent šio archyvinio rinkinio teikiamais duomenimis, nors ateityje temos nagrinėjimas galėtų būti papildytas gubernijos fondų raštų duomenimis. Be šių šaltinių, kaip pagalbinis naudotina dvasinių šventimų suteikimo registravimo knyga, vadinamoji Įšventintųjų knyga, kuri tebėra Kauno kunigų seminarijoje Žr. KKS, „Liber Ordinatorum Comparatus Anno D[omi]ni 1824 Mensis Aprilis“. Pavadinimas įrašytas ant virželio, gerokai aptrintas ir sunkiai įskaitomas, todėl gali būti, kad išlikęs ne visas. Ši didelio formato 192 p. rankraštinė knyga teikia žinių apie 1824–1931 m. įšventintuosius subdiakonais, diakonais ir presbiteriais (kunigais), taip pat nurodomi šventimus suteikę ganytojai, šventimų suteikimo laikas ir vieta. .

 

Kadangi nagrinėjamu laikotarpiu Lietuvoje buvo laikomasi Julijaus kalendoriaus, o straipsnyje daug pateikiama datų, tai jos Grigaliaus kalendoriaus atitikmenimis nekeičiamos. Tik paskirais atvejais, kai tas datas reikia susieti su dabartinio kalendoriaus datomis, pabrėžiami anų ir dabartinių datų skirtumai. Kita vertus, šiame straipsnyje pateikiami ne tik pagal bažnytinę tradiciją vartoti pavadinimai Žemaičių vyskupija ir Žemaičių vyskupijos seminarija, bet ir anuomet kur kas dažniau vartoti carinės valdžios primesti jų atitikmenys: Telšių vyskupija ir Telšių vyskupijos seminarija. Pastarieji buvo pasirinkti tais atvejais, kai straipsnyje pateikiami dokumentų faktai.

Žemaičių vyskupijos seminarijos veikimo Varniuose paskutiniai pėdsakai

Žemaičių vyskupijos seminarijos funkcionavimo Varniuose pabaigą lėmė po 1863 m. sukilimo numalšinimo sustiprintas vietinės Katalikų Bažnyčios varžymas, ne vienu atveju panašėjęs į mėginimą ją sunaikinti. Be kitų taikytų priemonių, 1864 m. buvo suvaržytas, kaip nurodė I. Šenavičienė, naujokų priėmimas į seminariją Žr. Ieva Šenavičienė, Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje, p. 14. . Tuo tikslu liepos 15 d. vyskupui pranešta, kad be išankstinių Kauno gubernatoriaus ir Vilniaus generalgubernatoriaus leidimų nebegalima į šią seminariją priimti naujokų Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, l. 257. .

Kaip nurodė V. Merkys, 1864 m. liepą Kaune buvusiam vysk. M. Valančiui gubernatorius N. Muravjovas pranešė, kad ganytojui, kapitulai, konsistorijai ir seminarijai reikės persikelti į Kauną. To paties mėnesio 27 d. pradėta ieškoti naujų patalpų seminarijai – vyskupas ir gubernatorius apžiūrėjo bei aptarė tam reikalui numatytąsias kelių vienuolynų patalpas Žr. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 528. Apie seminarijai parenkamas patalpas bei jų tvarkymą žr. šio straipsnio antrą skyrių. .

 

Suprantama, surasti Kaune seminarijai pastatą, o ypač jį atnaujinti, kaip ir perkelti pačią seminariją iš Varnių, – šie darbai negalėjo būti atlikti labai greitai. Pats vyskupas, kaip nurodė V. Merkys, tikėjosi su pagrindinėmis savo įstaigomis Varniuose užtrukti dar ilgai Žr. ten pat, p. 530. . Kita vertus, liepos 15 d. raštu uždraudus be išankstinio leidimo priimti naujokus, tais metais į seminariją nebuvo priimta nė vieno jaunuolio, tad rugsėjo 3 d. beprasidedančius mokslo metus seminarija pradėjo be pirmo kurso Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, l. 257–258. .

Kad tuo metu seminarija tebebuvo Varniuose, byloja seminarijos rektoriaus kanauninko Juozapo Dovydaičio rugsėjo 12 d. pranešimas vyskupui iš Varnių, jog esą vakar žandarai prašė seminaristų aprangos, kad karčemoje galėtų kažką sučiupti, bet rektoriui aprangos nedavus, pasklido kalbos, kad žandarai miestelyje vaikšto persirengę panašiais į kunigų drabužiais, o tai gali sukelti seminaristų atžvilgiu įtarimus ir bereikalingus gandus Žr. ten pat, b. 110, l. 265. . Šis nuotykiniam kinui tinkamas seminarijos istorijos epizodas (ko gero) byloja, kad tokiu būdu norėta susekti ir suimti tuos neseniai praūžusio sukilimo dalyvius, kurie vis dar buvo laisvi.

Gruodžio 4 d. gubernatorius vyskupui pranešė, kad buvęs Telšių progimnazijos mokytojas Romanas Pšibylskis nepatvirtintas seminarijos rusų literatūros ir istorijos dėstytoju, kadangi (viena priežasčių) seminarija „pervesta“ į Kauną, o ten į šias pareigas gali būti paskirtas vietinės gimnazijos mokytojas Žr. ten pat, b. 110, l. 287. . Iš to lyg ir būtų galima spręsti, kad seminarija buvo Kaune, tačiau, pasak V. Merkio, vysk. M. Valančius tą mėnesį įsikūrė Kaune, bet seminarija dar buvo Varniuose Žr. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 531–532. . Tad anas kanceliarinis žodis „pervesta“ reiškia carinės valdžios valią, bet ne jos įgyvendinimą.

 

Pastarąjį teiginį patvirtina vėlesni duomenys. Tų pačių metų gruodžio 11 d. vysk. M. Valančius parašė naujajam seminarijos rektoriui kun. Jeronimui Račkauskui dėl klierikų šventimų, nurodydamas pasirinkti, ar siųsti tuos auklėtinius į Kauną, ar laukti, kol ganytojas atvyks į Varnius Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, l. 271. . Taigi neabejotina, kad seminarija tuo metu ir dar kurį laiką buvo Varniuose.

Pasak V. Merkio, 1865 m. pradžioje Kaune įsibėgėjo seminarijos naujųjų patalų remontas, o šiaip taip jį atlikus, prasidėjo įstaigos kraustymasis iš Varnių į Kauną. Kartu šis istorikas nurodė, kad „su persikraustymu sutapo didelis seminarijos pasikeitimas“, „…Valančius turėjo keisti visą seminarijos vadovybę…“, jos rektorius „J. S. Dovydaitis buvo suimtas, kalintas Kaune, […] paskui ištremtas į Sibirą […], o naujuoju rektoriumi […] vyskupas paskyrė Vabalninko kleboną J. K. Račkauską…“ Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 602–603. .

Šis iš esmės teisingas pasakojimas tam tikru būdu vis dėlto klaidina. O būtent seminarijos vadovybė pakeista, kai įstaiga buvo ne Kaune, o Varniuose. Tai liudija vysk. M. Valančiaus 1864 m. lapkričio 11 d. raštas buvusiam rektoriui, t. y. kun. J. Dovydaičiui (Dovydavičiui). Seminarijos rektoriaus pareigas staiga perėmus kanauninkui Račkauskui, kun. J. Dovydaičiui nurodyta laikinai eiti katedros vikaro pareigas. Taigi naujasis rektorius į šias pareigas skirtas ne vėliau kaip 1864 m. lapkričio pirmąją pusę Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, l. 273. . Ne tik seminarija, bet ir vyskupijos kitos svarbiausios institucijos – kurija ir konsistorija, taip pat katedra – tuo metu dar buvo Varniuose.

 

Tuo metu, kai gubernijos sostinėje – Kaune – buvo rengiamasi seminarijos įsikūrimui, pati įstaiga Varniuose gyveno įprastais rūpesčiais. 1865 m. sausio 14 d. rektorius J. Račkauskas vysk. M. Valančiui pranešė, kad į Kauną išvykus kun. R. Stakėnui, nėra kam dėstyti Rusijos istorijos, ir prašė, kad šiam reikalui būtų paskirtas dėstytojas iš seminarijos darbuotojų. Vyskupas nurodė, kad rusų kalbos dėstytoju privalo būti paskirtas kun. [M.] Paliulionis, o rusų istorijos – kun. Paulius Beresnevičius Žr. ten pat, b. 110, l. 301. . Taigi seminarija tuo metu tebebuvo Varniuose ir neketinta jos artimiausiu metu iškelti. Priešingu atveju kun. R. Stakėnas veikiausiai būtų paliktas į Kauną atsikėlusios seminarijos minėtų dalykų dėstytoju.

Tai liudija ir duomenys apie rūpinimąsi ilgesniam laikui sutvarkyti medžiaginius dalykus. Tą pačią sausio 14 d. rektorius vyskupui kitu raštu iš Varnių pranešė, kad perkėlus katedrinę bažnyčią į Kauną, seminarijos dėstytojai ir auklėtiniai palikti be išteklių pirkti žvakes, vyną ir kitus Dievo tarnystei reikalingus dalykus. Šiems dalykams pirkti buvo prašoma 100 sidabrinių rublių Žr. ten pat, b. 110, l. 303. Be to, žr. šios bylos l. 305. . Prašymas vyskupą pasiekė po dviejų dienų, t. y. sausio 16 d. Kaip matyti iš ganytojo nurodymą perteikiančios rezoliucijos, leista paimti vienos uždarytos bažnyčios žvakes.

Taigi, seminarija dar kurį laiką buvo Varniuose. Kai Vidaus reikalų ministerijos Dvasinių reikalų departamento Užsienio tikybų skyrius sausio 22 d. raštu kreipėsi į vysk. M. Valančių, kad šis atsiųstų seminarijoje kiekvieno studijų kurso metu dėstomų dalykų sąrašą ir kiek skiriama kiekvienam dalykui valandų, vyskupas šį reikalą vasario 12 d. peradresavo seminarijos rektoriui J. Račkauskui ir nurodė, kad sudarytas reikiamas sąrašas būtų atsiųstas į Kauną Žr. ten pat, b. 110, l. 323. . Rektoriaus parengtas dokumentas Kauną pasiekė to paties mėnesio 24 d., o netrukus, 25 d., buvo išsiųstas į Peterburgą Žr. ten pat, b. 110, l. 333–336. .

 

Vis dėlto persikėlimas į Kauną buvo neišvengiamas, tad rektorius J. Račkauskas iš Varnių rūpinosi įsikūrimo Kaune reikalais. Štai, pavyzdžiui, vasario 18 d. buvo rašoma vyskupui dėl seminarijai skirtinų buvusio vienuolyno septynių daržų, kuriuos pavasarį reikėtų išnuomoti, o gaunamas lėšas skirti seminarijai, kadangi dėl numatomo persikėlimo ir pradinio įsikūrimo bus daug išlaidų. Iš rektoriaus kovo 21 d. rašto aišku, kad buvo manoma, jog seminarija bus perkeliama gegužę Žr. ten pat, b. 110, l. 337, 339. . Rektorius apie būsimojo įsikūrimo reikalus rašė ir vėliau: balandžio 27 d. raštas skirtas seminarijos valdybai, o gegužės 5 d. – vyskupui Žr. ten pat, b. 110, l. 351–352, 359–360. .

Dėl būsimojo įsikūrimo reikalų seminarijos veikimas nedideliame Varnių miestelyje užtruko. Tad vysk. M. Valančius gegužės 25 d. iš Kauno rektoriui rašė, kad numatomi paleisti seminarijos auklėtiniai jau yra diakonai ir, kai tik jie bus pasiruošę kunigo šventimams, nedelsiant juos atsiųsti į Kauną. Atsakydamas į šį nurodymą, rektorius J. Račkauskas pranešė, kad septyni Žemaičių seminarijos diakonai yra visiškai pasiruošę kunigo šventimams, jie gegužės 27 d. pradės rekolekcijas, o baigs jas birželio 3 d. ir tuomet bus išsiųsti į Kauną. Kaip matyti iš rekolekcijų pabaigos dieną rektoriaus vyskupui parašyto laiško, taip ir buvo padaryta: kunigo šventimams paruošti septyni auklėtiniai ir diakono šventimams paruošti du auklėtiniai išsiųsti vyskupui. Papildoma data ant šio rašto byloja, kad Kauną šis laiškas ir, ko gero, siunčiamieji devyni seminaristai pasiekė po kelių dienų, t. y. iki birželio 7 d. Netrukus – birželio 10 d. – vyskupas raštu kreipėsi į gubernatorių dėl šių jau įšventintų kunigais absolventų skyrimo eiti pareigas Žr. ten pat, b. 110, l. 361, 363, 373. Šių devynių seminarijos auklėtinių vardus ir pavardes žr. ten pat, l. 375, o kreipimąsi dėl skyrimo į pareigas žr. ten pat, l. 383–384. . Tad nuo carinės valdžios įsakymo seminariją perkelti į Kauną buvo praėję daugiau negu akademiniai mokslo metai ir Varniuose buvo išleista dar viena absolventų karta.

 

Seminarijos rektorius J. Račkauskas po kelių savaičių iš Varnių (matyt) išvyko, tačiau ne dėl seminarijos persikėlimo reikalų į Kauną, o į savo administruojamą parapiją – Vabalninkus – atostogauti. Jo (veikiausiai kaip ir kitų seminarijos dėstytojų bei pačių seminaristų) atostogos tęsėsi nuo liepos 1 d. iki rugsėjo 1 d. Žr. rektoriaus prašymą, vyskupo tarpininkavimą ir gubernatoriaus leidimą ten pat, b. 110, l. 379, 380, 391. Taigi 1865 m. vasaros atostogų panaudoti kaip palankaus laiko įstaigos perkėlimo reikalams tvarkyti neketinta. Tad vasara praėjo be atitinkamų darbų ir kokių nors pokyčių, t. y. seminarija mokslo metus turėjo pradėti Varniuose.

Po atostogų į Varnius sugrįžę šios ugdymo įstaigos pedagoginiai darbuotojai, atlikę tridienes rekolekcijas, ėmėsi įprastų seminarijos darbų. Rugsėjo 9 d. pradėti mokslo metai, ketvirtakursiams numatytas pasiruošimas egzaminui ir šventimai. Tuo laikotarpiu seminarija turėjo 79 auklėtinius, nors dėl įvairių priežasčių 3 iki rugsėjo 11 d. nebuvo grįžę Žr. ten pat, b. 110, l. 409. . Taigi ši įstaiga 1865 m. rudens semestrą ketino darbuotis Varniuose ir kol kas čia, atrodo, nebuvo jokių ženklų apie skubų persikėlimą į Kauną.

Vis dėlto rugsėjo 22 d. raštu seminarijos rektoriui J. Račkauskui iš Kauno buvo pranešta, kad suėmus vyskupo sekretorių kun. Barovskį, tarp jo dokumentų rasti keli raštai seminarijos reikalu. Jie bylojo, kad patalpos seminarijai paruoštos, tačiau vyskupijos kurijai dar neperduotos, o persikėlimo laikas dėl lėšų skyrimo procedūros dar nenumatytas, bet reikia tikėtis, kad toji diena ateisianti greitai Žr. ten pat, b. 110, l. 427–428. . Kada šis raštas pasiekė Varnius, nėra žinoma, bet tikėtina, kad po kelių dienų, t. y. iki mėnesio pabaigos. Manytina, kad nuo to laiko pats rektorius ir veikiausiai seminarijos valdyba gyveno numatomo persikėlimo nuotaikomis, nors seminarija ir toliau veikė įprastu būdu.

 

Po kiek laiko iš vyskupijos konsistorijos gautu įsaku buvo nurodyta, kad seminarija kelsis iš Varnių į Kauną kartu su auklėtiniais. Vis dėlto lapkričio 20 d. raštu iš Varnių rektorius J. Račkauskas pasiūlė kitą būdą. Jis vyskupo paprašė, kad būtų gauti leidimai seminaristams per Šv. Kalėdas vykti pas savo giminaičius, o iš ten po švenčių važiuoti tiesiai į Kauną. Vysk. M. Valančių šis prašymas pasiekė po 3 dienų Žr. ten pat, b. 110, l. 459–460. . Tuo metu vyskupas jau pats buvo parašęs ir rektoriui išsiuntęs šiuo klausimu raštą.

Taigi ganytojas lapkričio 20 d. raštu kreipėsi į rektorių. Šis raštas Varnius pasiekė to paties mėnesio 28 d. Kanauninkas J. Račkauskas išsyk, t. y. tą pačią dieną, parašė atsakomąjį raštą, kuriuo paaiškino, kad dėl seminaristų nepaleidimo Šv. Kalėdų atostogų nebuvo gauta jokio oficialaus nurodymo, o dabar rektorius auklėtiniams paskelbęs, kad jie Šv. Kalėdoms pas gimines būsią paleisti gruodžio 16 d., o grįžti privalėsią po atostogų sausio 6 d. tiesiai į Kauną.

Gi paruoštieji šventimams ir keletas šventųjų paslapčių atlikimo patarnavimui, bendrai 40 žmonių, prasidėsiančio gruodžio 20-ai dienai bus atgabenti į Kauną.
Be to, rektorius parapijose gyvenantiems subdiakonams ir diakonams išsiuntinėjęs pranešimus, kad jie būtinai gruodžio 20 d. atvyktų į Kauną Žr. ten pat, b. 110, l. 465–466. . Taigi keisti persikraustymo laiką ir būdą jau buvo vėlu.
 

Ko gero, ganytojas sumanymui pritarė ir kreipėsi į gubernijos valdžią dėl leidimų seminaristams keliauti, o toji valdžia pageidautus leidimus suteikė. Tokiu atveju rektoriaus prašymo patenkinimas ir leidimų keliauti suteikimas nulėmė seminarijos persikėlimo į Kauną tikslų laiką. Manytina, kad atitinkamai pagal gautus leidimus dauguma seminaristų Varnius paliko (pagal Julijaus kalendorių) 1865 m. gruodžio 16 d. (pagal Grigaliaus kalendorių – gruodžio 28 d.) ir į Varnius, bent jau kaip šios įstaigos auklėtiniai, nebesugrįžo. Kiti 40 seminaristų maždaug tuo laiku privalėjo išvykti į Kauną, kad ten būtų gruodžio 20 dieną, kuri pagal Grigaliaus kalendorių buvo 1866 m. sausio 1-oji.

Naujųjų seminarijos patalpų skyrimas ir paruošimas

Tuo laiku, kai Žemaičių vyskupijos seminarija po nurodymo ją perkelti į Kauną daugiau negu metus tebeveikė Varniuose, gubernijos sostinėje buvo ieškoma patalpų jai įkurdinti, po to – šios patalpos tvarkomos. Ieškoti patalpų, kaip minėta, pradėta beveik iškart, t. y. netrukus po to, kai vysk. M. Valančiui buvo pranešta apie privalomą centrinių vyskupijos įstaigų perkėlimą.

Kaip nurodė V. Merkys, gubernatorius N. Muravjovas 1864 m. liepos 27 dieną paskyrė apžiūrėti įstaigų įkurdinimui numatomas patalpas – augustiniečių ir bernardinių vienuolynus. Tai atlikus, vyskupas pasiūlė vietoj kurijos reikmėms perimamo augustiniečių vienuolyno šio ordino nariams duoti jau anksčiau uždarytą bernardinų vienuolyną, o seminariją įkurdinti pagal gubernatoriaus nurodymą – gretimai esančiame bernardinių vienuolyne, atiduoti jai šio vienuolyno bažnyčią, o vienuoles iškeldinti į Varnius Žr. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 528–529. .

 

Kitame monografijos poskyryje šis autorius nurodė ne bernardinių, o bernardinų vienuolyną:

1864 m. liepos 27 d. Valančius su Kauno gubernatoriumi N. Muravjovu apžiūrėjo generalgubernatoriaus M. Muravjovo siūlomas seminarijai patalpas Kaune. Jai buvo numatyta atiduoti 1842 m. uždarytą bernardinų vienuolyną su Šv. Jurgio bažnyčia… Ten pat, p. 600.

Tai (galbūt) reiškia, kad seminariją generalgubernatorius siūlė įkurdinti bernardinų vienuolyne ir jai atiduoti Šv. Jurgio bažnyčią, o vyskupas ir galbūt dėl šių reikalų per daug nesismulkinantis gubernatorius manė esant geriau seminarijai perduoti bernardinių vienuolyną ir jo Švč. Trejybės bažnyčią.

Vis dėlto ir šis atvejis, vysk. M. Valančiaus teigimu, seminarijai nebuvo tinkamas: sklypas drėgnas, o pastatą reiktų perstatyti – pritaikyti klierikams, profesoriams bei aptarnaujantiesiems gyventi, bibliotekai ir auditorijoms. Vyskupas nenorėjo iškeldinti bernardinių, o todėl mieliau vyskupijos kurijai ir seminarijai būtų rinkęsis anksčiau uždaryto karmelitų vienuolyno patalpas, kurios tuo metu buvo naudojamos karių ligoninės Žr. ten pat, p. 529. .

Carinė valdžia, kaip matyti iš pateiktų duomenų, tikėjosi vyskupo geranoriško bendradarbiavimo, tad šios dilemos spręsti vienašališkai nenorėjo. Manytina, kad ši aplinkybė, o netrukus ir prasidėjęs atostogų metas, po kurių valdžios laukė susikaupę kiti (jai svarbesni) reikalai, lėmė tai, kad patalpų seminarijai parinkimas, skyrimas, o juo labiau jų paruošimas gerokai vėlavo. Vyskupas kanonine prasme neteisėtų potvarkių, matyt, įgyvendinti nenorėjo, tad įvykių neskubino. Tad naujų seminarijos patalpų reikalas užtruko, kaip liudija kiti dokumentai, iki vėlyvo rudens.

 

Lapkričio 10 d. vysk. M. Valančius gavo Kauno gubernatoriaus raštą, kuriuo jam buvo pranešta, kad vidaus reikalų ministras spalio 26 d. raštu informavo Vilniaus generalgubernatorių, jog Vakarų komitetas, apsvarstęs šio ministro teikimą iš Varnių į Kauną perkelti Telšių vyskupijos valdybą (kuriją), be kitų dalykų, pasiūlė bernardinių Kauno vienuolyno pastatą pritaikyti vyskupijos valdybai ir seminarijai, šių vienuolių bažnyčią paversti parapine, o augustiniečių bažnyčią – katedrine. Imperatorius tam pritarė, tad gubernatorius įpareigotas vyskupui pareikšti apie vyskupijos valdybos perkėlimą į Kauną, taip pat nedelsiant atlaisvinti bernardinių vienuolyno patalpas. Tuo pačiu raštu, konstatuojant, jog augustiniečių vienuolyno pastatas ir dar vienas fligelis paruošti vyskupui ir kurijai, bet ne seminarijai ir jos personalui, prašyta nurodyti, kiek pinigų reiks vyskupui, kapitulai ir kurijai persikelti iš Varnių į Kauną Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 112, l. 266–269. Šio rašto parengimo diena dėl restauravimo metu užklijuoto originalų dokumentą sutvirtinančio popieriaus neįskaitoma. Apie seminarijos reikalus žr. šio dokumento 1 ir 4 dalis. .

Akivaizdu, kad šis 1864 m. lapkričio 10 d. gautas raštas yra suprastinas kaip carinės valdžios sprendimo perkelti centrines vyskupijos įstaigas iš Varnių į Kauną, įvardinant visus paskirus pokyčius, pirmasis pranešimas, kuris yra teisinio (liepiamojo) pobūdžio, tad privalomas vykdyti. Taigi imperijos valdžios aukščiausiuoju lygmeniu Žemaičių vyskupijos seminarijai buvo paskirtos naujos – bernardinių vienuolyno – patalpos, bet tą sykį nepaminėtos bernardinų vienuolyno patalpos, kurios vėliau ne sykį buvo minimos kaip seminarijai skiriamos ir ruošiamos. Kita vertus, iš nurodyto rašto aišku, kad paskirtos seminarijai patalpos dar nebuvo paruoštos.

 

Nors V. Merkys ir abejojo, bet, turint omeny nurodytus spalio–lapkričio mėnesių sprendimus, logiška, kad seminarijos patalpų reikalo Kaune vėl buvo imtasi, kaip rašė pats vysk. M. Valančius, 1864 gruodžio 9 d. Tą kartą pas vyskupą atvyko gubernatorius N. Muravjovas ir pasiūlė sykiu su architektu bei kitais valdininkais apžiūrėti tebeveikiančio bernardinių vienuolyno patalpas. Po to buvo duotas raštas, kad šis vienuolynas uždaromas, o jo patalpos skiriamos klierikams gyventi Žr. Vytautas Merkys, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, p. 601. . Po šių įvykių buvo galima imtis seminarijai skirtų patalpų remonto.

Remdamasis M. Valančiaus 1865 m. sausio 8 d. laišku A. Baranauskui, V. Merkys nurodė, kad tų metų pradžioje įsibėgėjo seminarijos naujųjų patalų remontas, ir pridūrė, kad šiaip taip jį atlikus, prasidėjo įstaigos kraustymasis iš Varnių į Kauną Žr. ten pat, p. 602. . Vis dėlto šis autorius prieš šią žinią pateiktomis gausiomis pastraipomis, atrodo, suplakė gretimais esančių bernardinų ir bernardinių vienuolynų pastatų perdavimo seminarijai ir jų remonto duomenis Plg. ten pat, p. 600–602. . Po minėtų 1864 m. spalio mėnesio carinės valdžios sprendimų ir lapkričio mėnesio pranešimų galėjo būti pradėti bernardinių vienuolyno iškraustymo ir jo patalpų pritaikymo kurijai bei seminarijai darbai, o gretimai esantis bernardinų vienuolyno pastatas anuomet paliktas nuošaly, t. y. iki tol šis objektas generalgubernatoriaus tik pasiūlytas, bet Žemaičių vyskupijos centrinių įstaigų perkėlimo į Kauną nepaliestas.

 

Kaip ir daugelis kitų, bažnytinės įstaigos anuomet negalėjo apsieiti be didesnio ar mažesnio ūkinės paskirties sklypo. Seminarijos rektorius J. Račkauskas, sužinojęs, kad prie seminarijai paskirto vienuolyno pastato yra 7 daržai, vasario 18 d. raštu vyskupo prašė šiuos daržus skirti seminarijai ir nuo prasidėsiančio pavasario juos išnuomoti seminarijos naudai, kadangi numatomu seminarijos persikėlimo į Kauną ir pradinio įsikūrimo metu bus didelių išlaidų. Iš kovo 21 d. panašaus rašto matyti, kad tie daržai buvo prie bernardinų vienuolyno Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, l. 337, 339. . Juos paskyrus seminarijai, gubernijos sostinėje, kur maisto kainos neabejotinai buvo didesnės negu provinciniame Varnių miestelyje, besikuriančios ir įsikūrusios įstaigos medžiaginiai reikalai galėjo būti palaikomi ir natūriniu būdu gaunamomis gėrybėmis. Kita vertus, jau 1865 m. vasario ir kovo mėnesiais žinota, kad seminarijai skiriamas bernardinų vienuolyno pastatas.

Kadangi bernardinių Švč. Trejybės bažnyčia 1864 m. lapkritį ar gruodį buvo perduota parapijai, o klebonijos klausimas tą kartą nepaliestas, norom nenorom į buvusį bernardinių vienuolyną turėjo būti perkeltos ne tik (kaip carinės valdžios nurodyta) vyskupijos kurija ir seminarija, bet ir klebonija, o tai liudija 1865 m. gegužės 1 d. klebono raštas vyskupui. Tąsyk klebonas skundėsi, kad seminaristams reikės daug vietos, tad jam ir jo pagalbininkams bus ankšta, o nustačius klauzūrą, bus sunku bendrauti su parapijiečiais, taip pat šis bendravimas trikdys seminarijos rimtį. Klebonas prašė, kad jam, vikarams ir tarnams aikštėje tarp bažnyčios ir ją supančio pylimo iš ten esančios plytinės medžiagos būtų statomos patalpos Žr. ten pat, b. 112, l. 316. . Po šio kreipimosi imta stengtis patalpų trūkumo problemą išspręsti.

 

Gegužės 3 d. buvo rengiamas vyskupo kreipimosi į gubernijos valdžią raštas. Iš juodraščio matyti, kad šiai valdžiai nurodyta, jog buvusiame bernardinių vienuolyno pastate numatytos klebonijai patalpos, bet nesunku įžvelgti, kad seminarijai (su tarnais ir visu ūkiu) trūkstant patalpų, klebonas būsiąs labai suvaržytas, taip pat seminarijai būsią nepatogu. Tuo remiantis, paprašyta, kad miesto klebonui ir jo pagalbininkams būtų pastatytas namas. Šis prašymas apsvarstytas birželio 7 d., o atsakymas parašytas to paties mėnesio 24 d. Žr. ten pat, b. 112, l. 317, 330.

Ruošiantis svarstyti šį prašymą, po gegužės 15-os dienos atitinkama komisija apžiūrėjo panaikintų vienuolynų pastatus, būtent seminarijai ir vyskupijos kurijai pritaikomą bernardinų, taip pat kanauninkų ir kitų kunigų bei visų jų tarnų apgyvendinimui, be to, seminarijos bibliotekai – bernardinių. Palyginus patalpų ir įkurdinamų asmenų skaičių, prieita išvados, kad patalpų užtenka Žr. ten pat, b. 112, l. 331–332. . Vadinasi, seminarijai jau prieš tai buvo numatyta ne tik dalis bernardinių vienuolyno, bet ir dalis bernardinų vienuolyno patalpų, o seminarijos pagrindinės patalpos kaip tik tuo metu buvo įrenginėjamos bernardinų vienuolyno pastate.

 

Šiomis patalpomis bažnytiniai pareigūnai jau rūpinosi. Rektoriaus J. Račkauskas 1865 m. gegužės 5 d. iš Varnių vysk. M. Valančiui rašė, kad jis sužinojo, jog perstatomame seminarijai name auklėtiniams įrengiama tik 18 gyvenamųjų kambarių, iš kurių kiekviename tik po 2 auklėtinius gali tilpti, o be laukiamų naujokų, rudenį bus 77 auklėtiniai, t. y. 35 ketvirtakursiai ir 42 trečiakursiai. Jeigu auklėtiniams apgyvendinti iš anksto nebus paruošta užtektinai vietų, seminarijos padėtis bus sunki. Įrengiamų auditorijų ir kitų buities bei higienos reikmėms skirtų patalpų klausimu ruošiamas vyskupo kanceliarijai raštas, kuriuo bus netiesiogiai prašoma dėl seminarijos patalpų kreiptis į pasaulietinę valdžią Plg. ten pat, b. 110, l. 359–360. . Manytina, kad tas „perstatomas seminarijai namas“ – bernardinų vienuolyno pastatas. Kita vertus, šie gegužės mėnesio raštai byloja, kad seminarijos naujosios patalpos dar nebuvo paruoštos, tad seminarija iki vasaros atostogų, t. y. liepos 1 d., vargu ar turėjo galimybių persikelti į Kauną, tad reikalas, kaip matyti iš vėlesnių raštų, buvo paliktas rudeniui.

Rektoriui iš vyskupijos kurijos atsiųstu rugsėjo 22 d. raštu, kaip minėta, buvo pranešta, kad po vyskupo sekretoriaus suėmimo rasti du rugsėjo 5 d. raštai seminarijos klausimu. Jie, be kitų dalykų, bylojo, kad naujosios patalpos visiškai paruoštos, bet vyskupijai dar neperduotos. Taigi, praėjus daugiau negu metams nuo carinės valdžios pareiškimo apie būsimąjį perkėlimą, seminarijos naujosios patalpos netrukus galėjo būti pradėtos naudoti. Nuo šio laiko svarstyti tik seminarijos įsikūrimo reikalai.

 

Lapkričio 8 d. gubernatorius kreipėsi į vyskupą dėl seminarijos perkraustymo išlaidų. Atsiliepdamas į tai, vysk. M. Valančius lapkričio 9 d. rašė, kad seminariją įkurdinant naujai parengtame buvusiame bernardinų pastate, bus didelių įsikūrimo (ypač naujų baldų gamybos) išlaidų. Kadangi iš Varnių pervežti baldus neįmanoma, reikia 2649, o mažiausiai 2000 rublių Žr. ten pat, b. 110, l. 445–446. . Nors tuo metu spręsti tik kraustymosi ir įsikūrimo uždaviniai, vis dėlto seminarijos naujų patalpų sutvarkymo reikalai dar nebuvo užbaigti, tačiau prie jų buvo grįžta tik po seminarijos persikėlimo.

Seminarijos persikėlimo, įsikūrimo ir veikimo Kaune ankstyviausieji pėdsakai

Kaip minėta, I. Šenavičienė teigė, kad 1864 m. carinė valdžia suvaržė priėmimą į Varnių seminariją, o 1865 m. pabaigoje ją iškėlė į Kauną Žr. Ieva Šenavičienė, Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje, p. 14. . Vis dėlto kada ir kaip vyko kraustymasis, kada ir kaip seminarija ėmė veikti naujoje vietoje? Į šiuos klausimus galima atsakyti remiantis tiek pirmame ir antrame straipsnio skyriuose pateikta medžiaga, tiek ir papildomais archyviniais raštais.

Žinios apie numatomo persikėlimo laiką Varnius pasiekė gana anksti – dar 1865 m. ankstyvą pavasarį. Kaip minėta pirmame straipsnio skyriuje, iš rektoriaus kovo 21 d. rašto vyskupui aišku, kad buvo manoma, jog seminarija bus perkeliama tų metų gegužę. Vis dėlto ši laiko riba buvo peržengta, nes patalpos dar nebuvo paruoštos, tad ir lėšos persikraustymui nepaskirtos.

 

Norom nenorom tų metų vasaros pabaigoje imta rūpintis Kaune po kurio laiko pradėsiančios veikti seminarijos dėstytojų kolektyvo papildymu. Pirmoji, ko gero, tokia žinia – Kauno gimnazijos rusų literatūros vyresniojo mokytojo Michailo Popovo rugpjūčio 19 d. prašymas Žemaičių vyskupui M. Valančiui. Šis mokytojas, susipažinęs su Telšių seminarijos rektoriumi ir iš jo sužinojęs, kad laisva rusų kalbos ir istorijos mokytojo vieta, prašė vyskupą skirti jį į šias pareigas. Dėstytojų reikalus kontroliavo gubernijos valdžia, tad iki seminarijos persikėlimo (ir vėliau) prie šio klausimo buvo sugrįžtama Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, l. 421, 453. .

Vis dėlto ankstyvą rudenį, nors Varniuose buvo tikimasi, kad persikėlimas jau čia pat, reikalas toliau gandų nepajudėjo. Seminarijos rektorius kanauninkas J. Račkauskas rugsėjo 5 d. raštu vyskupo sekretoriui kun. Barovskiui teigė, kad kasdien girdimi ir matomi turinčio greitai prasidėti persikėlimo iš Varnių į Kauną ženklai Žr. ten pat, b. 110, l. 415. . Vis dėlto atsirado kliūčių, sutrukdžiusių perkelti šią įstaigą. Rugsėjo 22 d. raštu seminarijos rektoriui, kaip minėta pirmame straipsnio skyriuje, buvo pranešta, kad po sekretoriaus suėmimo tarp jo popierių rasti du rugsėjo 5 d. raštai, kurie, be kita ko, bylojo, kad persikėlimo laikas dėl lėšų skyrimo procedūros dar nenumatytas, tačiau reikia tikėtis, kad toji diena ateisianti greitai.