Lėšų skyrimas įstaigos persikraustymui maždaug per mėnesį buvo užbaigtas, tad skirtus pinigus imtasi naudoti. Lapkričio 3 d. vysk. M. Valančiaus raštas Kauno gubernatoriui liudija, kad Vilniaus generalgubernatorius paskyrė lėšas Telšių vyskupinės seminarijos pervežimui, o Kauno gubernijos statybinė komisija pageidauja šio pervežimo reikalus per varžytines atiduoti žydams. Kadangi Seminarijos valdyba pati galinti tvarkyti auklėtinių ir kilnojamosios nuosavybės pervežimą, gubernatorius prašomas vyskupui perleisti seminarijos daiktų pervežimui iš Varnių į Kauną paskirtus pinigus. Po trijų dienų, sužinojus, kad dalyvaujant Gubernijos valdybai, buvo sušauktos norinčiųjų užsiimti šiuo pervežimu varžytuvės, vysk. M. Valančius į gubernijos valdžią kreipėsi dar sykį ir prašė šiam pervežimui per varžytuves paskirtas lėšas perleisti jam, kad jo nuožiūra pervežimas būtų surengtas ūkiškai dar iki numatyto šiam reikalui laiko pabaigos ir be jokių nemalonumų, kurių su rangovais išvengti nepavyktų Žr. ten pat, b. 110, l. 437–439. .

Iš šių ir vėlesnių raštų matyti, kad vysk. M. Valančius stengėsi ne tik kontroliuoti seminarijos perkėlimo reikalus, bet ir juos paveikti. Lapkričio 8 d. raštu gubernijos valdžia pranešė, kad prieš keturias dienas surengtose varžytuvėse seminarijos turto pervežimas iš Varnių į Kauną sutartas už 2649 rublius su Vilniaus 1-osios gildijos pirkliu Zundeliu Alapinu, o šis apsiėmė sandėrį atlikti už 2000 sidabrinių rublių, tačiau su sąlyga, kad jeigu kas siūlys surengti pervežimą pigiau, būtų surengtos naujos varžytuvės. Vyskupo klausta, ar jis sutiktų imtis pervežimo reikalo ir kokia būtų jo nuomonė apie mažiausią visų daiktų pervežimo kainą. Šio rašto gavimo dieną, t. y. lapkričio 9 d., vyskupas gubernatoriui raštu pranešė, kad seminariją įkurdinant naujai įrengtame vienuolių pastate, bus didelių įsikūrimo ir naujų baldų gamybos išlaidų, nes baldus pervežti iš Varnių neįmanoma, ir sykiu teigė, kad reikia 2649 ar bent jau 2 000 rublių Žr. ten pat, b. 110, l. 443–446. . Taigi ganytojas pervežimo darbus ir už juos skiriamas lėšas norėjo perimti, kad šitaip būtų sutaupyta lėšų seminarijai įsikurti.

Apie seminarijos perkraustymą, be abejo, galvojo ir jos rektorius kanauninkas J. Račkauskas. Jis iš Varnių to paties mėnesio 20 d. raštu paprašė ganytoją gauti carinės valdžios leidimus seminarijos auklėtiniams vykti per Kristaus Gimimo šventę pas savo gimines, o sykiu pranešė, kad iš vyskupijos konsistorijos seminariją pasiekęs įsakas apie šios įstaigos (sykiu ir auklėtinių) pervežimą. Kiek galima spręsti iš rektoriaus rašto, buvo numatoma persikėlimui skirtomis lėšomis į Kauną nuvežti tik valstybės sąskaita ugdomus seminaristus, bet ne išsilaikančius savo lėšomis. Rektorius tokiam sumanymui ryžtingai pasipriešino, teigdamas, kad toks sprendimas neigiamai paveiks seminariją. Jis ketino pervežti visus, o tuomet laukti pasekmių. Kai kurie patarėjai siūlė pervežti būtent iždinius auklėtinius, ypač pasirengusius šventimams, o kitus paleisti atostogų, kad po jų grįžtų tiesiai į Kauną. Suprantama, kad buvo prašoma ganytojo pritarimo. Vyskupo kanceliariją šis raštas pasiekė po trijų dienų Žr. ten pat, b. 110, l. 459–460. . Jo turinys, kaip rodo vėlesni dokumentai, taip pat vyskupo išmintis ir nulėmė seminarijos didžiausio turto – jos auklėtinių – keliones į naująją vyskupijos sostinę.

Vis dėlto tą pačią dieną, kai buvo parengtas aptartasis rektoriaus raštas, ganytojas pats atitinkamu raštu kreipėsi į rektorių, tačiau, kol šis raštas pasiekė Varnius, rektorius dėl auklėtinių persikėlimo jau buvo apsisprendęs ir sprendimą paskelbęs seminaristams. Visa tai byloja rektoriaus 28-ą dieną vyskupui parengtas naujas raštas. Juo pranešama, kad dėl seminaristų nepaleidimo Kalėdoms nebuvo jokių nurodymų, tad rektorius auklėtiniams paskelbęs, kad jie šventėms pas gimines būsią paleisti gruodžio 16 d., o grįžti privalėsią po atostogų sausio 6 d. tiesiai į Kauną.

Gi paruoštieji šventimams ir keletas šventųjų paslapčių atlikimo patarnavimui, bendrai 40 žmonių, […] gruodžio 20-ai dienai bus atgabenti į Kauną.

Spustelėjus išskleisti...

Be to, rektorius išsiuntinėjęs parapijose gyvenusiems diakonams ir subdiakonams kvietimus, kad to paties gruodžio 20 d. būtinai atvyktų į Kauną Žr. ten pat, b. 110, l. 465–466. .

Susirašinėjimo dažnumas ir sparta byloja, kad reikalas abiem šalims buvo labai svarbus, tad komunikacijos trikdžiai vargu ar galėjo ką nors pakeisti. Šiaip ar taip, pagal Grigaliaus kalendorių toji gruodžio 16-oji (seminaristų išvykimas atostogų) buvo to paties mėnesio 28-oji; gruodžio 20-oji – šventimams paruoštųjų, patarnautojų ir diakonų bei subdiakonu atvykimas į Kauną – sausio 1-oji, o sausio 6-oji – sugrįžimas iš atostogų – sausio 18 d. Kadangi laiko keisti rektoriaus išvardytą tvarką jau nebuvo ir ji, kiek galima suprasti šių įvykių tėkmę, atitiko paties ganytojo intencijas, vienareikšmiškai galima teigti, kad Žemaičių vyskupijos seminarija bažnytinės vyresnybės sutarimu, skaičiuojant pagal Grigališkąjį kalendorių, įsikurti Kaune ir pradėti čia veikti privalėjo 1866 m. sausį, t. y. nuo 1-os iki 18-os dienos. Vėlesni įvykiai šią prielaidą tik patvirtina.

Bažnytinės vyresnybės santykiai su cariniais pareigūnais seminarijos persikėlimo klausimu nebuvo labai atviri. 1865 m. gruodžio 10 d., būtent tuo metu, kai tarpusavyje dėl seminarijos auklėtinių atvykimo į Kauną jau buvo sutarta, šio miesto policijos viršininkas – policmeisteris, žinodamas apie šios ugdymo įstaigos perkėlimą, raštu prašė vyskupą artimiausiu metu atsiųsti jos personalo (matyt, ir auklėtinių, ir dėstytojų), taip pat tarnų sąrašą. Ant policmeisterio rašto yra vyskupo raštinės 13 d. prierašas, kad pranešta, jog nežinoma, kokie tarnautojai ir auklėtiniai į Kauną atvyksią, nes kai kurie jų yra šventėms paleisti Žr. ten pat, b. 110, l. 471. . Manytina, kad galutinė seminarijos personalo (dėstytojų ir patarnautojų) sudėtis tuo metu dar galėjo būti nežinoma, tačiau (pagal Julijaus kalendorių) gruodžio 20 d. ir sausio 6 d. į Kauną atvyksiantys seminaristai, bent jau seminarijos vadovybei, tikrai buvo žinomi.

Tuo metu rektorius jau rūpinosi įstaigos turto pervežimu, dėl ko gruodžio 11 d. iš Telšių į Kauną vyskupui pasiuntė telegramą. Jis klausė, ar palikti sienines spintas, kurios išsiima ir kurių seminarijos įrengimo metu nebuvo. Ar išardyti anglišką virtuvę ir vežti ją į Kauną, kur [ją sumontuoti] yra ganėtinai nepatogu? Laikyti virtuvę įstaigos dalimi ar jos inventoriumi? Žr. ten pat, b. 110, l. 473. Nepriklausomai nuo atsakymų į šiuos klausimus, seminarijos turtą pervežti į naująją vyskupijos sostinę planuota gruodžio viduryje. Juk reikėjo ne tik sulaukti vyskupo atsakymo, bet ir (atitinkamai pagal atsakymą) sukrauti mantą bei ją arklių tempiamomis rogėmis nugabenti į Kauną. Visa tai galėjo užtrukti savaitę, o gal ir dvi.

Šiaip ar taip, 1865 m. gruodžio 20 d. (1866 m. sausio 1 d.) iš Varnių privalėjo būti atvežti minėtieji šventimams parengti ir iškilmingoms šv. Mišioms patarnauti reikalingi auklėtiniai – iš viso 40 asmenų, o iš gyvenamųjų parapijų privalėjo atvykti subdiakonai ir diakonai, t. y. absolventai, kurie mokslus baigė anksčiau, bet dėl valdžios draudimo buvo likę be kunigystės šventimų. Taigi naujosios seminarijos patalpos, ar bent jau dalis jų, tą dieną turėjo būti paruoštos.

Kokios buvo seminarijos pirmosios dienos bei savaitės Kaune, iš dalies byloja 1865 m. gruodžio 27 d. (1866 m. sausio 8 d.) rektorius pranešimas vyskupui dėl seminarijos bažnyčios. Pasak jo, prie pastato, kur dabar seminarija, esanti bažnyčia, kurioje seminarijos dvasininkams teks atlikinėti religines apeigas, tačiau jai trūksta bažnytinių reikmenų, taip pat neaprūpinta lėšomis tarnystę Dievui tinkamai atlikti. Pirminiam Viešpaties tarnystės sutvarkymui reikia iš savų 1000 rublių procentinių pajamų visokiems reikmenims, bažnyčios pašventinimui, taip pat pagalbininkų – vargonininko, zakristijono ir patarnautojų – algai Žr. ten pat, b. 110, l. 525. .

Iš to galima spręsti, kad rektorius ir veikiausiai kitas personalas, taip pat dalis auklėtinių buvo neseniai įsikėlę į vienuolyno pastate įrengtas patalpas, taip pat čia buvo šios įstaigos (be abejonės, naudoti galutinai neparuoštas) inventorius. Verta pabrėžti, kad rektorius nemini nei pranciškonų ar bernardinų vienuolyno, nei Šv. Jurgio bažnyčios, netgi seminarijos įsikūrimo, o tik pastatą, kur dabar buvo seminarija ir šalimais esančią bažnyčią. Tai byloja, kad naujoji vieta jam dar svetima ir kad teigiamas jausminis ryšys su ja nėra užsimezgęs, o toji šalimais esanti bažnyčia liturgijai neparuošta. O dėl religinių apeigų, seminarija (veikiausiai) galėjo naudotis šalimais buvusia, nors ir parapijos reikmėms priskirta, Švč. Trejybės bažnyčia, o iškilmingomis progomis – katedra.

Kol dar nebuvo pasibaigusios Kalėdinės atostogos, reikėjo užbaigti dėstytojų personalo sudarymą. Dalis profesorių, kurie dėstė bažnytinius dalykus, atvyko iš Varnių, o kitus reikėjo iš anksto surasti ir gauti carinės valdžios leidimą jiems darbuotis. Kita vertus, reikėjo pasirūpinti ir tos valdžios primestų dalykų – rusų kalbos ir rusų literatūros, Rusijos istorijos ir Rusijos geografijos – dėstytojų suradimu. Šiais reikalais užsiėmė ir rektorius, ir (be abejo) vyskupas. Bažnytinių dalykų dėstytojai buvo parenkami iš gabesnių ir uolesnių vyskupijos klebonų, matyt, baigusių Dvasinę akademiją, o primestųjų dalykų – iš Kauno gimnazijos vyresniųjų mokytojų. Visais atvejais paskyrimas buvo gana nelengvas, ir tai liudija toliau keliais sakiniais aprašoma istorija. 1865 m. gruodžio 27 d. (1866 m. sausio 8 d.) rektoriui pasiūlius, Mikalojus Velikanovas sutiko eiti Rusijos istorijos dėstytojo, o po dviejų dienų Michailas Popovas – rusų literatūros dėstytojo pareigas. Po to rektorius kreipėsi į Kauno gubernijos mokyklų direkciją, kurios vadovas – direktorius – sausio 7 (19) d. raštu atsakė, kad nėra kliūčių šiems mokytojams tapti seminarijos dėstytojais, o rektorius savo ruožtu apie tai parašė vyskupui ir paprašė jį kreiptis į vidaus reikalų ministrą dėl šių asmenų patvirtinimo seminarijos dėstytojais Žr. ten pat, b. 110, l. 479, 807, 809. .

1866 m. sausio 4 (16) d. Kauno katedrinėje bažnyčioje buvo surengtos šventimų teikimo iškilmės. Vysk. M. Valančius diakonus Titą Gedvilą ir Eduardą Gedeiką įšventino į kunigus, subdiakonus Felicijoną Bytautą, Antaną Lenkevičių ir Joną Markevičių – į diakonus, 28 vyskupinės seminarijos klierikus – į subdiakonus, o dviem suteikti keturi žemesnieji šventimai. Sausio 6 (18) d., kai jau privalėjo būti po atostogų grįžę seminaristai, savojoje Šv. Jurgio bažnyčioje per iškilmingas šv. Mišias diakonui Jonui Markevičiui suteikti kunigo šventimai, 24 subdiakonams – diakono šventimai, o 2 auklėtiniams – subdiakono šventimai. Netrukus, sausio 8 (20) d., seminarijos bažnyčioje iškilmingų šv. Mišių metu 20 diakonų, iš kurių 7-iems buvo suteikti dėl privalomo amžiaus stygiaus reikiami atleidimai, įšventinti į kunigus, o 2 subdiakonai – į diakonus. Po kelių dienų, sausio 11 (23) d., seminarijos bažnyčioje per iškilmingas šv. Mišias dar 4 jaunuoliai, iš kurių dviem dėl amžiaus stygiaus vėlgi buvo suteikti reikiami atleidimai, tapo kunigais. Tokiomis pačiomis sąlygomis ir aplinkybėmis sausio 13 (25) d. 1 diakonas įšventintas kunigu, o 2 subdiakonai – diakonais Žr. KKS, „Liber Ordinatorum Comparatus Anno D[omi]ni 1824 Mensis Aprilis“, p. 68–70. Suteikti šventimai, bent kai kuriais atvejais, pvz., sausio 11 d. ir vasario 13 d., yra atsekami ir pagal vyskupo raštinės aktus. Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, l. 513, 515. .

Šis per ganėtinai trumpą laiką suteiktų šventimų nemažas skaičius, netgi dažnai padarant dėl kandidatų nepakankamo amžiaus reikiamas išimtis, netiesiogiai liudija ganytoją M. Valančių nuogąstavus, kad carinė valdžia gali suvaržyti šventimų teikimą, o vyskupija – pritrūkti kunigų. Kita vertus, šventimai buvo suteikti ne išsyk, bet per tam tikrą laiką, o tai savo ruožtu byloja, kad ne visi sausio pradžioje iš Varnių ar iš savo gimtinių į Kauną atvykę seminaristai buvo pasirengę šventimams, tad pasiruošimas buvo tęsiamas. Ir vieną, ir kitą teiginį neginčijamai remia nagrinėtų šaltinių faktai. Beje, daugeliui tų seminaristų iš pradžių buvo suteikti žemesnio, o vėliau aukštesnio lygmens šventimai.

Pastarieji duomenys netiesiogiai byloja, kad seminarija naujoje vietoje išsyk veikė pagal savo paskirtį, t. y. ruošė auklėtinius kunigystei: mokymąsi baigusius egzaminavo, rengė (veikiausiai) jiems rekolekcijas ir teikė ganytojui kandidatus šventimams. Sausio 13 ar 14 (25 ar 26) d. gubernatoriui buvo parengtas vyskupo raštas, iš kurio (be kita ko) galima spręsti, kad seminarijos mokslus baigusieji prieš šventimus laikydavo visų dalykų egzaminą Žr. LVIA, f. 1671, ap. 4, b. 110, l. 477. . Kita vertus, yra neabejotina, kad į Kauną atsikėlusi ir čia įsikūrusi seminarija ne tik ruošė seminaristus šventimams, bet ir mokytis nebaigusiems auklėtiniams surengė studijas. Daliai seminarijos auklėtinių tai buvo Varniuose pradėto kelio pabaiga, kitiems – jo tęsinys, bet abiem atvejais – Kaune veikiančios seminarijos studijų ir apskritai studijų šiame mieste pradžia.

Taigi pateikti duomenys leidžia manyti, kad nuo 1866 m. sausio pradžios, o ypač nuo šio mėnesio vidurio seminarijos vadovybė, dėstytojai ir visi auklėtiniai, gal su viena kita išimtimi, buvo Kaune, čia gyveno, meldėsi, dirbo ir studijavo. Tad galima teigti, kad šie aprašytieji 1866 m. sausio mėnesio įvykiai yra ilgo ir vaisingo seminarijos veikimo Kaune ankstyviausieji pėdsakai.

Išvados

Išnagrinėti istorikų V. Merkio ir I. Šenavičienės veikalai, taip pat Kauno arkivyskupijos fondo raštai leidžia teigti, kad seminarija Varniuose tebebuvo ne tik 1864 m. rudenį ir žiemos pradžioje, bet ir visus 1865 m. Patalpų seminarijai gubernijos sostinėje reikalas (suradimas, skyrimas, paruošimas ir perdavimas) tvarkytas daugiau negu metus, t. y. nuo 1864 m. liepos 27 d. iki 1865 m. rugsėjo pabaigos, o gal ir spalio mėnesio, nors kol kas nėra (atrodo) aiškios anksčiau uždaryto bernardinų vienuolyno pastato skyrimo seminarijai prieš 1865 m. gegužę detalės.

1865 m. lapkritį išspręstas seminarijos perkraustymo lėšų skyrimo uždavinys, o šios įstaigos turtas pervežtas (pagal Julijaus kalendorių) 1865 m. gruodžio mėnesio antrąją pusę – ne anksčiau negu 19 d. (pagal Grigaliaus kalendorių – ne anksčiau negu 31 d.); į skirtąsias patalpas iš Varnių atvykęs pirmas seminaristų būrys įsikelti privalėjo 1865 m. gruodžio 20 (1866 m. sausio 1) d., o sugrįžusieji po atostogų – 1866 m. sausio 6 (18) d.; nuo sausio 4 (16), o ypač nuo 6 (18) d. seminarija jau veikė: absolventai ruošiami šventimams, rengiamos šventimų suteikimo iškilmės, netrukus prasideda studijos.

Literatūra

• Genienė, Zita; Jonas Genys, Varnių kunigų seminarija, Vilnius: Žemaičių kultūros draugijos redakcija, 1999.
• Kajackas, Algimantas, „Kauno kunigų seminarija“ | Visuotinė lietuvių enciklopedija, 2006, t. 9, p. 616–617.
• Kauno kunigų seminarija: 140 metų, Kaunas, 2004.
• KKS, „Liber Ordinatorum Comparatus Anno D[omi]ni 1824 Mensis Aprilis“.
• Merkys, Vytautas, Motiejus Valančius: tarp katalikiškojo universalizmo ir tautiškumo, Vilnius: Mintis, 1999.
• Šenavičienė, Ieva, Dvasininkija ir lietuvybė: Katalikų Bažnyčios atsinaujinimas Žemaičių vyskupijoje XIX amžiaus 5–7-ajame dešimtmetyje, Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005.

The Relocation of the Samogitian Diocese Seminary from Varniai to Kaunas (1864–1866)

Summary. Relying on old and new historical sources, the article considers in details the relocation of Samogitian Diocese’s Seminary from Varniai, a Samogitian small town, to Kaunas, a gubernatorial city of Czarist Russia. The relocation was a consequence of czarist policy against the local Catholic Church implemented after the suppression of the 1863 insurrection. The article focuses primarily on the historical documents from July 1864 till December 1865. These documents present the data of the last days of the seminary in Varniai and about the beginning of its functioning in Kaunas. The analysis of the documents shows that in Kaunas, Samogitian Diocese Seminary commenced its functioning at the beginning of 1866. This conclusion contradicts to widespread opinion that the seminary began its working earlier, i. e. in 1864 or 1865. The seminary is the oldest continuously working school in Lithuania.

Keywords: Kaunas, seminary, Samogitian Diocese, Varniai.