Studija Civilinių ginčų, susijusių su viešuoju interesu, arbitruotinumas

  • Bibliografinis aprašas: Justinas Jarusevičius, Civilinių ginčų, susijusių su viešuoju interesu, arbitruotinumas, @eitis (lt), 2016, t. 653, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnė laida: Justinas Jarusevičius, „Civilinių ginčų, susijusių su viešuoju interesu, arbitruotinumas“, Teisė, 2014, nr. 91, p. 172–192, ISSN 1392-1274.
  • Institucinė prieskyra: Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Privatinės teisės katedra, Niujorko konvencijos gidas, Advokatų profesinė bendrija Motieka ir Audzevičius.
Santrauka: Pagrindinis klausimas, kuris analizuojamas šioje studijoje, – ar yra pagrįstas civilinių ginčų, susijusių su viešuoju interesu, arbitruotinumo ribojimas.

Pagrindiniai žodžiai: civiliniai ginčiai, viešasis interesas, arbitruotinumas.
 

Įvadas

1958 m. Niujorke pasirašyta Konvencija dėl užsienio arbitražo sprendimų pripažinimo ir leidimo vykdyti (toliau – Niujorko konvencija). Niujorko konvencija sudaryta siekiant užtikrinti, kad ją ratifikavusios valstybės gerbtų privatinių teisinių santykių subjektų susitarimus tarpusavio komercinius ginčus spręsti arbitražu. Vienas iš Niujorko konvencijos tikslų – įpareigoti ją ratifikavusių valstybių teismus užtikrinti visišką arbitražinių susitarimų įgyvendinimą reikalaujant, kad valstybių narių teismai atsisakytų nagrinėti arbitražinio susitarimo šalies kreipimąsi į teismą, kai toks susitarimas yra pažeistas, ir perduotų šį klausimą nagrinėti arbitražu Žr. Convention on the Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards, 1958. Niujorko konvencija sudaryta kaip atsakas į tarptautinių komercinių teisinių santykių subjektų poreikius, kurių neatitiko galioję tarptautiniai teisės aktai arbitražo sprendimų pripažinimo srityje. Iki Niujorko konvencijos arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas buvo sureguliuotas 1923 metų Ženevos protokolu dėl arbitražinų išlygų ir 1927 metų Ženevos konvencija dėl užsienio arbitražų sprendimų. Žiūrėti Niujorko konvencijos travaux prepairatores, p. 13, 1955-04-28 United Nations Economic and Social Council Report of the Committee on the Enforcement of International Arbitral Awards, Nr. E/AC.42/4/Rev.1. .

Šiuo metu Niujorko konvencija yra ratifikuota ir veikia 150 šalių narių Lietuvos Respublika Niujorko konvenciją ratifikavo 1995-01-17, nr. I-760, Valstybės žinios, 1995, nr. 10-208. Konvencija Lietuvos Respublikoje galioja nuo 1995-02-02. Paskutinė valstybė, ratifikavusi Niujorko konvenciją, yra Kongo Demokratinė Respublika. Niujorko konvencija yra taikoma Kongo Demokratinėje Respublikoje nuo 2013-09-23. Žr. Convention on the Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards, 1958. . Niujorko konvencija pripažįstama kaip itin svarbus teisės aktas privatinių teisinių santykių subjektams dėl itin plačios geografinės taikymo srities ir didelės praktinės reikšmės Kofi Annan, Jungtinių Tautų generalinis sekretorius, 1998 m. minint Niujorko konvencijos 40 galiojimo metus, pabrėžė konvencijos svarbą nurodydamas: „Šis reikšmingas instrumentas [Niujorko konvencija] […] pabrėžė pagarbą įpareigojantiems susitarimams, nepriklausomai nuo to, ar jie yra sudaromi privačių šalių, ar vyriausybių. Ji [Niujorko konvencija] įkvėpė pasitikėjimą teise. Ir ji padėjo užtikrinti sąžiningą elgesį, kai kyla ginčas dėl sutartinių teisių ir pareigų“. Žr. Enforcing Arbitration Awards under the New York Convention: Experience and Prospects, 1999. – ji laikoma didžiausia pergale tarptautinio arbitražo srityje per pastarąjį penkiasdešimtmetį Žr. Julian D. M. Lew, Loukas A. Mistelis, Stefan Michael Kröll, Comparative International Commercial Arbitration, p. 1. .

 
Valstybės turi galimybę įstatymu nustatyti, kad atitinkamos kategorijos ginčai negali būti sprendžiami arbitražu. Ginčą priskyrus nearbitruotinų kategorijai, tai yra pagrindas nepripažinti arbitražinio susitarimo Niujorko konvencijos II straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekviena Niujorko konvencijos valstybė narė pripažįsta sudarytą arbitražinį susitarimą, jeigu toks susitarimas sudarytas dėl ginčų, „galinčių būti arbitražo nagrinėjimo dalyku“. arba atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti priimtą arbitražo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a punkte nustatyta, kad „arbitražo sprendimą pripažinti ir vykdyti gali būti atsisakoma, jei tos šalies, kurios prašoma pripažinti ir vykdyti, kompetentinga valdžios institucija pripažįsta, kad ginčo objektas pagal šios šalies įstatymus negali būti arbitražo nagrinėjimo dalykas“. . Niujorko konvencijos valstybės narės turi diskreciją nuspręsti, kad komerciniai ginčai, susiję su viešuoju interesu, nėra arbitruotini. Savo ruožtu nearbitruotinų ginčų kategorijų plečiamasis aiškinimas sudaro tiesioginę grėsmę Niujorko konvencijos efektyvumui.
 

Arbitruotinumas gali būti apibrėžiamas dvejopai, viena vertus, šis institutas susijęs su asmens veiksnumu (ratione personea) – subjektyvus arbitruotinumas Subjektyvus arbitruotinumas – asmens teisnumas sudaryti arbitražinį susitarimą bei kreiptis į arbitražą dėl komercinio ginčo išsprendimo yra sureguliuotas Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies a punktu. Reinmar Wolff, New York Convention on the Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards Commentary, p. 384. , antra vertus, susijęs su ginčo dalyku (ratione materiea) – objektyvus arbitruotinumas Žr. Emmanuel Gaillard, John Savage (eds.), Fouchard Gaillard Goldman on International Commercial Arbitration, para. 534. . JAV arbitruotinumo institutas tapatinamas su tribunolo kompetencija (jurisdikcija) nagrinėti ginčą Žr. Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1999-12-08 sprendimas byloje Smith Enron Cogeneration Limited Partnership Inc v. Smith Cogeneration International Inc. . Pripažįstama, kad pagrindas taikyti Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a punktą yra arbitruotinumas, kaip ratione materiea – tai valstybės pozicija dėl atitinkamos ginčų kategorijos galimumo spręsti arbitražu Žr. Julian D. M. Lew, Loukas A. Mistelis, Stefan Michael Kröll, Comparative International Commercial Arbitration, p. 121. . Šio straipsnio tikslas yra ištirti, ar arbitražas yra tinkama priemonė nagrinėti civilinius ginčus, kurių dalykas yra susijęs su viešuoju interesu, ar, atvirkščiai, pagrįstas yra valstybių ribojimas tokius ginčus priskirti išimtinei valstybės teismų jurisdikcijai. Arbitražo jurisprudencijoje sutariama, kad dėl Niujorko konvencijos tikslų būtina ją ir nacionalinius teisės aktus aiškinti arbitražui „draugišku“ būdu, taip ribojant nearbitruotinų ginčų kategorijas Žr. Herbert Kronke et al, Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards: A Global Commentary on the New York Convention, p. 259; Gary B. Born, International Commercial Arbitration, p. 2619, 2702–2705. . Siekiant atsakyti į straipsnyje keliamą klausimą, nagrinėjama Lietuvos ir užsienio valstybių teismų praktika arbitruotinumo instituto taikymo srityje, siekiama įvardyti pagrindinius motyvus, kuriais praktikoje pateisinamas ginčų, susijusių su viešuoju interesu, nearbitruotinumas ir yra vertinamas tokių argumentų pagrįstumas. Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos ir užsienio valstybių teismų praktika arbitruotinumo instituto taikymo srityje. Tyrimui pasitelkti teleologinis, lingvistinis, loginis, lyginamasis, sisteminis ir kiti metodai.

 

Užsienio valstybėse, turinčiose gausią ginčo sprendimų arbitražu praktiką, pavyzdžiui, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Nyderlanduose, teisės mokslas patvirtina, kad ir ginčai, susiję su viešuoju interesu, gali būti sprendžiami arbitražu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuoja praktiką kita linkme, nurodydamas, kad klausimai, susiję su viešuoju interesu, negali būti sprendžiami arbitražu Nurodoma, kad komerciniai ginčai, kuriuose nagrinėjamas klausimas, teismo nuomone, be kita ko, yra susijęs ir su viešojo intereso apsauga, negali būti arbitražinio susitarimo dalyku ir atitinkamai negali būti nagrinėjami arbitražu, kaip tai numatoma Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a punkte. Ši išvada buvo pakartota keletoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarčių per pastaruosius trejus metus – LAT CBS: (i) 2011-10-17 nutartis civilinėje byloje „WTE Wassertechnik GmbH“, AB „Požeminiai darbai“ v. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkos projektų valdymo agentūra, UAB „Kauno vandenys“, bylos Nr. 3K-7-304/2011 (toliau – Kauno vandenys II byla); (ii) LAT CBS. 2012-06-26 nutartis civilinėje byloje N. von K., I. von K., R. W. A. von K. v. UAB „Luksora“, A. L., bylos Nr. 3K-3-353/2012 (toliau – Luksora byla); (iii) LAT CBS. 2013-10-10 nutartis civilinėje byloje OAO „Gazprom“ v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos energetikos ministerijos, bylos Nr. 3K-7-326/2013 (toliau – Gazprom byla) bylose. Tokios pozicijos komerciniuose ginčuose laikosi ir Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Žiūrėti 2012-07-31 Stokholmo prekybos rūmų arbitražo instituto sprendimą byloje OAO „Gazprom“ v. Lietuvos Respublika, atstovaujama Energetikos ministerijos, bylos Nr. V (125/2011). , taip plėsdamas nearbitruotinų ginčų kategorijų sąrašą. Tai patvirtina straipsnyje nagrinėjamos problemos aktualumą Lietuvos arbitražo jurisprudencijai.

Arbitruotinumo klausimas, kiek tai susiję su tam tikromis civilinių bylų kategorijomis, yra fragmentiškai nagrinėtas Lietuvos teisės moksle. Žurnale „Teisė“ yra publikuota straipsnių, kuriuose nagrinėjami viešųjų pirkimų Žr. Deividas Soloveičikas, „Viešųjų pirkimų ginčų arbitruotinumo problematika“, p. 35–53. , šeimos Žr. Beata Kozubovska, „Ginčų, kylančių iš šeimos teisinių santykių, arbitruotinumo galimybės“, p. 69–80. , vartojimo Žr. Beata Kozubovska, „Ginčų, kylančių iš vartojimo sutarčių, nagrinėjimo arbitraže problematika“, p. 119–128. ginčų arbitruotinumo klausimai. Tačiau šiuose straipsniuose nėra pateikiama argumentų, patvirtinančių arba paneigiančių arbitražo galimybę tinkamai užtikrinti viešojo intereso apsaugą, taip pat nėra įvertinami naujausioje Lietuvos teismų praktikoje pateikiami tokių ginčų nearbitruotinumo argumentai. Tai patvirtina tyrimo nagrinėjamos temos aktualumą.

 

Lietuvos teisės mokslininkų yra nagrinėta valstybės, kaip arbitražinio susitarimo šalies, tema Žr. Eglė Zemlytė, Valstybė, kaip arbitražinio susitarimo šalis, 2012. . Atliekant šį tyrimą buvo paskelbta keletas publikacijų žurnale „Teisė“ Žr. Eglė Zemlytė, „Valstybės ir viešosios teisės juridinių asmenų teisė sudaryti arbitražinį susitarimą pagal Lietuvos ir užsienio valstybių teisę“, p. 172–185; „Valstybės ir viešosios teisės juridinių asmenų teisė sudaryti arbitražinį susitarimą“, p. 193–212. , kur viešojo juridinio asmens teisė sudaryti arbitražinį susitarimą yra vertinama ir arbitruotinumo instituto kontekste. Minėtame atliktame tyrime yra prieita prie pagrįstos išvados, kad juridinio asmens teisė susitarti dėl ginčų sprendimo arbitražu yra „subjektyviojo arbitruotinumo“ dalis ir „subjektyvusis arbitruotinumas yra atskirtas nuo arbitruotinumo, lemiančio Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies taikymą, sąvokos“ Eglė Zemlytė, „Valstybės ir viešosios teisės juridinių asmenų teisė sudaryti arbitražinį susitarimą“, p. 209. . Taigi šios Niujorko konvencijos nuostatos taikymas ginčams, susijusiems su viešuoju interesu, nebuvo minėto tyrimo dalykas. O autorius atliktame tyrime nagrinėja būtent šios nuostatos taikymo pagrindus, kai yra sprendžiamas ginčų, susijusių su viešuoju interesu, arbitruotinumo klausimas. Tai parodo tyrimo naujumą Lietuvos teisės moksle.

1. Ar ginčo dalyko ir viešojo intereso sąsaja yra pagrindas riboti tokio ginčo arbitruotinumą?

Arbitruotinumo klausimas gali būti sureguliuotas trijų skirtingų su ginču susijusių valstybių: a) valstybės, kurioje buvo priimtas arbitražo sprendimas, kai sprendimas yra ginčijamas Arbitražo sprendimas gali būti panaikintas, jeigu ginčas pagal arbitražo vietos valstybės įstatymus negali būti perduotas nagrinėti arbitražu. Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos (angl. – United Nations Commision on International Trade Law, UNCITRAL) pavyzdinis komercinio arbitražo įstatymo 34 str. 2 d. b p. i pp. Taip pat žr. Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas (su pakeitimais ir papildymais), 50 str. 3 d. 5 p. ; b) valstybės, kurioje arbitražinio susitarimo šalis kreipiasi į teismą ignoruodama arbitražinį susitarimą; c) valstybės, kurioje sprendžiamas arbitražo sprendimo pripažinimo klausimas Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies a punktas. . Siekiant efektyvaus Niujorko konvencijos tikslų įgyvendinimo, būtina nagrinėti visus šiuos atvejus vienoje sistemoje Žr. Herbert Kronke, et al, Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards: A Global Commentary on the New York Convention, p. 349. .
 

Niujorko konvencijos rengimo metu buvo siūloma arbitruotinumo išlygą pašalinti iš pagrindų, kuriais remdamasis teismas turi teisę atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimą. Taip buvo siekiama eliminuoti pripažinimo klausimą sprendžiančio teismo galimybę taikyti nacionalinę teisę arbitražo sprendimo arba arbitražinio susitarimo atžvilgiu Tokį siūlymą pateikė Prancūzijos delegatas svarstant Niujorko konvencijos projektą. 1958-09-12 United Nations Conference on International Commercial Arbitration Summary Record of the Eleventh Meeting, Nr. E/CONF.26/SR.11, p. 7. . Tačiau šis siūlymas nesulaukė palaikymo. Tai lėmė kelios priežastys: a) galimybė atsisakyti leisti vykdyti arbitražo sprendimą dėl ginčo nearbitruotinumo buvo įtvirtinta iki Niujorko konvencijos galiojusioje 1927 Ženevos konvencijoje 1927 m. Ženevos konvencijos dėl užsienio arbitražo sprendimų vykdymo 1 straipsnio b punktas. , b) valstybių suinteresuotumas išsaugoti atitinkamų ginčų priskyrimo išimtinei valstybės teismų jurisdikcijai sprendimo teisę. Taigi nuostata dėl arbitražinio susitarimo ir arbitražo sprendimo suderinamumo su arbitruotinumą reguliuojančiais nacionaliniais teisės aktais yra atskirai įtvirtinta Niujorko konvencijoje, UNCITRAL pavyzdiniame komercinio arbitražo įstatyme Žr. Jungtinių Tautų tarptautinės prekybos teisės komisijos pavyzdinis komercinio arbitražo įstatymas […]; Lietuvos Respublikos komercinio arbitražo įstatymas […]. , valstybių Niujorko konvencijos narių teisės aktuose. Jurisprudencijoje aptinkama nuomonė, kad komercinių ginčų arbitruotinumas yra ribojamas turint tikslą užtikrinti viešąją tvarką ir su arbitruotinumu susijusios nuostatos Niujorko konvencijoje yra perteklinės, nes jas apima konvencijoje įtvirtinta viešosios tvarkos išlyga Žr. Albert Jan van den Berg, The New York Convention of 1958: Towards a Uniform Judicial Interpretation, p. 361. . Pagal šią arbitražo mokslo šaką komercinių ginčų arbitruotinumo ribojimai yra grindžiami siekiant užtikrinti tinkamą viešosios tvarkos (viešojo intereso) apsaugą, laikant, kad tribunolas nesugebės / nebus suinteresuotas užtikrinti tinkamo viešosios tvarkos (viešojo intereso) įgyvendinimo.

 

Viešasis interesas, kurį valstybės siekia apsaugoti, yra siejamas su vertybėmis, turinčiomis esminę reikšmę teisinei sistemai, pavyzdžiui, aplinkosaugos reikalavimai 2008-07-24 galutinis sprendimas byloje Biwater Gauff (Tanzania) Ltd. v. United Republic of Tanzania. , sveikatos apsaugos reikalavimai ir valstybės pareiga užtikrinti visuomenės saugumą 2006-07-14 galutinis sprendimas byloje Azurix Corp v. Argentina. , pagrindinės žmogaus teisės 2009-05-08 sprendimas byloje Glamis Gold, Ltd. v. United States of America, NAFTA. , sąžiningos konkurencijos imperatyvai ESTT, 1999-05-01 sprendimas byloje Eco Swiss China Time Ltd v. Benetton International NV (toliau – Eco Swiss byla). Junginių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas, 1985-07-02 spendimas byloje Mitsubishi Motors Corp. V. Soler Chrysler-Plymouth. , taip pat didelę reikšmę visuomenės gyvenimui turinčios vertybės – bankroto procesas – bankroto bylos iškėlimas, administratoriaus skyrimas, įmonės likvidavimas Indijos Aukščiausiasis Teismas, 2008-10-24 sprendimas byloje M/S. Everest Holding Ltd vs Shyam Kumar Shrivastava & Amp. , proceso, kuriame nagrinėjamas civilinis ginčas, viešumas Žr. Nigel Blackbaby, “Public Interest and Investment Treaty Arbitration,” p. 355–365. , paveldėjimo teisiniai santykiai Kinijos Aukščiausiasis Teismas, 2009-09-02 sprendimas byloje Wu Chunying v. Zhang Guiwen, bylos Nr. [2009] Min Si Ta Zi No. 33. ir pan. Viešojo intereso nuostatos, vertinant iš valstybės perspektyvos, turi pamatinę reikšmę bendram visuomenės gyvenimui, dėl to negali būti pakeistos šalių sutarimu, taigi ir šalių sutarimu paskirto arbitro. Lietuvos teismų praktikoje nuspręsta, kad tokiam interesui prilygintas draudimas įpareigoti bylinėjimosi išlaidas padengti šalį, kuri, teismo įsitikinimu, laimėjo arbitražu išnagrinėtą ginčą Ši išvada pateikiama byloje L. B. v. Lietuvos Respublika. ApT CBS. 2013-12-17 nutartis c. b. L. B. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 2T-82/2013. Straipsnio rengimo metu kasacinio skundo pateikimo šioje byloje terminas nebuvo suėjęs. , viešajam interesui priskiriamas būtinumas užtikrinti viešojo pirkimo sutarties pastovumą ir ginčą nagrinėjančio subjekto galimybę kreiptis dėl Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės išaiškinimo į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą (toliau – ESTT) Kauno vandenys II byla […]. arba būtinumą užtikrinti įstatyme numatytų teisių gynimo būdų įgyvendinimą Luksora byla […]. .

 

Arbitražas, kaip netinkamas ginčų sprendimo būdas siekiant įgyvendinti viešąjį interesą, yra kritikuojamas keturiais savarankiškais pagrindais – a) dėl nesugebėjimo garantuoti tinkamo proceso ir visų reikiamų procesinių teisių šalims Žr. Gary B. Born, International Commercial Arbitration, p. 789. , būtent įvardijami tokie pagrindiniai trūkumai: nėra apeliacijos Teisėjas Stevens atskirojoje nuomonėje byloje Mitsubishi Motors Corp. v. Soler Chrysler-Plymouth nurodė: „neformalus arbitražo procesas nėra priimtinas, kai kiekviena arbitro klaida gali turėti reikšmingų padarinių, svarbių verslui nacionalinėje ekonomikoje ir gali paneigti jo galimybes konkuruoti pasaulinėse rinkose“. Eco Swiss byla […]. arba konfidencialumas arbitražo procese Junginių Amerikos Valstijų Aukščiausiasis Teismas, 1973-12-04 sprendimas byloje Merrill Lynch, Pierce, Fenner & Smith, Inc. v. Ware, nr. 72-312. ; b) dėl reikiamų žinių ir patirties neturėjimo ir atitinkamų klausimų ypatingos svarbos Byloje University Life Insurance Co. v. Unimarc Ltd. JAV apeliacinio teismo teisėjas R. Posner nurodė, kad: „konkurencijos teisės klausimai yra pernelyg sudėtingi, kad būtų kompetentingai išspręsti arbitrų […] ir pernelyg svarbūs, kad būtų sprendžiami kitų asmenų, tačiau ne kompetentingų teismų“. Žr. Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1983-01-12 sprendimas byloje University Life Insurance Company of America v Unimarc Ltd., George C. Huff. ; c) dėl privačios prigimties ir dėl to nulemto suinteresuotumo netaikyti ginčui reikšmingų viešosios tvarkos nuostatų Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1981-03-06 sprendimas byloje Lloyd Barrentine et al., Petitioners, v. Arkansas-Best Freight System, nr. 79-2006. ; d) dėl negalimumo kreiptis į ESTT su prašymu išaiškinti aktualių ES teisės normų turinį Kauno vandenys II byla […]. . Toks (ne)arbitruotinumo tapatinimas su priemone, užtikrinančia viešosios tvarkos (viešojo intereso) apsaugą, nėra pagrįstas Tarptautinės teisės asociacijos Tarptautinio komercinio arbitražo komitetas (International Law Association Committee on International Commercial Arbiration) 2000–2002 metais paskelbė pranešimą „Dėl viešosios tvarkos kaip pagrindo atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti tarptautinio arbitražo sprendimą“. Šiame pranešime taip pat nurodoma, kad viešoji tvarka yra analizuojama atskirai nuo arbitruotinumo instituto, šitaip pabrėžiant arbitruotinumo ir viešosios tvarkos institutų savarankiškumą. .

 

1.1. Ginčų sprendimas arbitražu nėra kliūtis įgyvendinti teisę į tinkamą procesą

Ginčų sprendimas arbitražu yra laikomas kvaziteisminiu ginčų sprendimo būdu Europos Komisija žaliojoje knygoje dėl alternatyvių ginčų sprendimo būdų civilinėse ir komercinėse bylose arbitražo nelaikė alternatyviu ginčų sprendimo būdu. Tokia išvada pagrįsta motyvu, kad arbitražas yra artimesnis kvaziteisminei procedūrai nei alternatyviems ginčų sprendimo būdams, nes arbitrų sprendimai pakeičia teismo sprendimus. Danguolė Bublienė, Eglė Zemlytė, „Arbitražiniai susitarimai (arbitražinė išlyga) vartojimo sutartyse: per se nesąžininga sąlyga?“, p. 8. . Tokiu būdu arbitražo sprendimai pakeičia teismo sprendimus. Ginčų sprendimas arbitražu, kaip teismo alternatyva, turi užtikrinti tinkamą proceso imperatyvų įgyvendinimą Rungimosi principas, šalių lygiateisiškumas, teisė būti išklausytam, arbitrų nešališkumas, res iudicata laikymasis, reikalavimai tribunolo sudėčiai, nustatyti susitarimu arba arbitražo vietos teise, sprendimo pagrįstumas ir pareiga motyvuoti sprendimą, išimtinės teismų jurisdikcijos laikymasis, etc. (Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b punktas, c punktas, d punktas, 2 dalies b punktas); Herbert Kronke et al, Recognition and Enforcement of Foreign Arbitral Awards: A Global Commentary on the New York Convention, p. 387–394. . Tokią pareigą nustato tiek UNCITRAL pavyzdinis komercinio arbitražo įstatymas UNCITRAL pavyzdinio komercinio arbitražo įstatymo 18 straipsnyje nustatyta: „Šalių lygiateisiškumas: Ginčo šalių procesinės teisės arbitražo teisme yra lygios ir kiekvienai iš jų turi būti sudarytos vienodos galimybės pristatyti savo poziciją“. , tiek ir tam tikrų arbitražo institutų taisyklės UNICITRAL arbitražo taisyklių 17 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „arbitražo tribunolas ves arbitražo procesą tokiu, jo įsitikinimu, tinkamu būdu, užtikrinant, kad yra garantuojamas šalių lygiateisiškumas ir kiekvienoje proceso stadijoje šaliai yra suteikta tinkama galimybė pristatyti savo poziciją“; ICC arbitražo reglamento, įsigaliojusio 2012-01-01, 22 straipsnio 4 dalyje teigiama: „kiekvienu atveju arbitražo tribunolas turi veikti sąžiningai ir nešališkai bei užtikrinti, kad kiekviena šalis turėtų tinkamą galimybę pristatyti savo poziciją“ [interaktyvus. Žiūrėta 2013-10-01]. ICC Rules of Arbitration; etc. . Šios pareigos pažeidimas yra savarankiškas pagrindas atsisakyti pripažinti ir leisti vykdyti arbitražo sprendimą Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b punktas, c punktas, d punktas, 2 dalies b punktas; Emmanuel Gaillard, Domenico di Pietro, Enforcement of Arbitration Agreements in International Arbitral Awards: The New York Convention in Practice, p. 681. .

 

Arbitras yra įpareigotas priimti įvykdomą sprendimą Pvz., žr. ICC arbitražo reglamento, įsigaliojusio 2012-01-01, 34 straipsnis; Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitražo taisyklių 32.2 punktas, LCIA Arbitration Rules (1998); Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamento 42 straipsnio 7 dalis, Arbitražo procedūros reglamentas; etc. , taigi tokį sprendimą, kuris, be kita ko, priimtas laikantis tinkamo proceso taisyklių. Arbitražo sprendimas bus pripažintas ir įvykdytas tik arbitražo proceso metu arbitrui užtikrinus tinkamo proceso garantijų įgyvendinimą nagrinėjant jam patikėtą bylą. Todėl, viena, arbitras privalo užtikrinti tinkamo proceso imperatyvų įgyvendinimą komercinį ginčą nagrinėjant arbitražu Žr. Emmanuel Gaillard, Domenico di Pietro, Enforcement of Arbitration Agreements in International Arbitral Awards: The New York Convention in Practice, p. 681. , antra, valstybės teismas, spręsdamas, panaikinti arba pripažinti arbitražo sprendimą, yra kompetentingas įvertinti, ar šie imperatyvai arbitražo proceso metu buvo tinkamai įgyvendinti Niujorko konvencijos V straipsnio 1 dalies b punktas, c punktas, d punktas, 2 dalies b punktas; Emmanuel Gaillard, Domenico di Pietro, Enforcement of Arbitration Agreements in International Arbitral Awards: The New York Convention in Practice, p. 681. .

Teisę į tinkamą procesą užtikrina Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – EŽTK). Remiantis šios konvencijos 6 straipsnio 1 dalimi valstybės narės įpareigojamos garantuoti tinkamą procesą, kai yra nagrinėjamas civilinis ginčas. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – EŽTT) nagrinėjo bylas, kuriose nacionalinių teismų sprendimai, susiję su arbitražo procesais, buvo vertinti pagal EŽTK 6 straipsnio 1 dalį EŽTK 6 straipsnio 1 dalyje teigiama: nustatant kiekvieno asmens pilietines [civilines – aut. past.] teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką lygybės ir viešumo sąlygomis pagal įstatymą sudaryto nepriklausomo ir nešališko teismo. Teismo sprendimas turi būti paskelbtas viešai […]. Valstybės žinios, 1995-05-16, Nr. 40-987. . Tokiose bylose prieita prie išvados, kad arbitražinio susitarimo sudarymas lemia dalies EŽTK įtvirtintų teisių atsisakymą (pavyzdžiui, viešo bylos nagrinėjimo EŽTT, 1996 m. lapkričio 27 d. sprendimas byloje Nordtrom-Janzon v. Nyderlandai, bylos Nr. 28101/95. , galimybės kreiptis į valstybės teismą etc.). Arbitražinis susitarimas, anot EŽTT, šalims yra privalomas ir sudaro pagrindą įvykdyti Žr. Julian D. M. Lew, Loukas A. Mistelis, Stefan Michael Kröll, Comparative International Commercial Arbitration, para. 5–63, et seq. tribunolo priimtą sprendimą.

 

Nors arbitražo tribunolas nėra tiesiogiai įpareigotas užtikrinti visų Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų įgyvendinimą, tačiau turi tinkamai įgyvendinti tinkamo proceso garantijas, iš jų: lygiateisiškumo, nešališkumo, protingos proceso trukmės etc. Žr. Emmanuel Gaillard, Domenico di Pietro, Enforcement of Arbitration Agreements in International Arbitral Awards: The New York Convention in Practice, p. 690. , ir šios pareigos vykdymas netiesiogiai kontroliuojamas valstybių EŽTK narių tarptautiniais įsipareigojimais ir EŽTK imperatyvus prilyginant tarptautinei viešajai tvarkai Žr. Georgios Petrochilos, Procedural Law in International Arbitration, p. 157. . EŽTK nustato pareigą šalims narėms užtikrinti, kad arbitražo vietos nacionaliniai teismai suteiktų visą reikiamą pagalbą arbitražo tribunolui, kiek tai reikia ETŽK 6 straipsnio 1 dalies efektyviam veikimui, arbitražo procese Žr., pavyzdžiui, EŽTT, 1987-03-04 sprendimas byloje KR v. Šveicarija, bylos nr. 10881/84. .

Teisė į apeliaciją yra garantuojama EŽTK tik tiek, kiek tai numatyta EŽTK valstybių narių teisės aktuose Žr. Richard Clayton, Hugh Tomlinson, The Law of Human Rights, p. 11.414; taip pat žiūrėti: EŽTT, 1970-01-17 sprendimas byloje Delcort v. Belgija, bylos nr. 2689/65. . Valstybės EŽTK narės, ratifikuodamos Niujorko konvenciją, įsipareigoja ribotai kontroliuoti arbitražo sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą, nes arbitraže nėra apeliacijos proceso. Taigi šalis, sudarydama arbitražinį susitarimą, prisiimą riziką dėl ribotos galimybės ginčyti arbitražo sprendimą Ginčijant arbitražo sprendimo teisėtumą dėl viešosios tvarkos pažeidimo jis turi „badyti akis“ ir būti „didžiulis veiksmingas ir konkretus“. „Pierces the eyes“ (badyti akis – liet.) bei „flagrant, effective and concrete“ (didžiulis, veiksmingas ir konkretus – liet.) formuluotės buvo pavartotos Paryžiaus apeliacinio teismo nagrinėtoje byloje Thales Air Defence SA v GIE Euromissile, kur 2004-11-18 sprendimu atsisakyta panaikinti arbitražo sprendimą remiantis ES konkurencijos teisės pažeidimu. Žiūrėti Gordon Blanke, Phillip Landolt (eds.), EU and US Antitrust Arbitration, p. 767–770. . Tokia pat išvada pateikiama ir dėl teisės į proceso viešumą – laikoma, kad šios proceso garantijos atsisakoma sudarant arbitražinį susitarimą. Tačiau pamatinę reikšmę turinčių proceso imperatyvų įgyvendinimas yra garantuojamas per arbitražo sprendimo ginčijimo arba pripažinimo procesus teismui ex officio įvertinant arbitražo tribunolo sprendimo suderinamumą su viešosios tvarkos imperatyvais, iš jų ir tinkamo proceso reikalavimais.

 

Arbitražo proceso skirtumai, palyginti su valstybės teismuose galiojančia ginčų nagrinėjimo tvarka, nėra pagrindas riboti ginčų nagrinėjimą arbitražu nustatant tam tikros kategorijos ginčus esant nearbitruotinus. Arbitražas yra tinkamas ginčų sprendimo būdas įgyvendinti esmines šalių procesines garantijas ir riboti arbitrų procesiniai įgaliojimai bei šalių procesinės teisės nėra pagrindas drausti komercinius ginčus nagrinėti arbitražu.

1.2. Ginčų, susijusių su viešuoju interesu, arbitruotinumas nėra grėsmė įgyvendinti saugomus interesus

Arbitruotinumo ribojimus mėginama pateisinti ta aplinkybe, kad arbitražas galbūt apskritai ignoruos nuostatas, esančias viešojo intereso dalimi atitinkamoje valstybėje. Tokių padarinių grėsmė didėja, kai šalys susitaria dėl arbitražo vietos ir taikytinos teisės jurisdikcijose, nesusijusiose su valstybe, kurios viešasis interesas gali būti paveiktas tribunolo sprendimo. Šios situacijos išeitį sufleruoja tribunolo pareiga priimti įvykdomą sprendimą, taigi ir suderinamą su vykdymo vietos viešąja tvarka (viešuoju interesu) Pvz., žr. ICC arbitražo reglamento, įsigaliojusio 2012-01-01, 34 straipsnį; Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitražo taisyklių 32.2 punktą; Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamento 42 straipsnio 7 dalį; etc. .

JAV Aukščiausiasis Teismas Mitsubishi byloje Mitsubishi byla […]. nagrinėjo situaciją, kai arbitražo tribunolas su nagrinėjimo vieta Japonijoje, turėjęs taikyti Šveicarijos teisę, nagrinėjo reikalavimą, pagrįstą JAV konkurencijos teisės imperatyvais. Bylą nagrinėjant arbitražu tribunolas įvertino šių nuostatų turinį ir jas įgyvendino priimtame sprendime. Nors bylos šalys ir buvo susitarusios dėl ginčo nagrinėjimo vietos bei taikytinos teisės valstybės kitos negu kad ginčui buvo aktualus viešasis interesas, viešojo intereso nuostatos buvo tinkamai įgyvendintos sprendimu. Tribunolo tikslumas tinkamai įgyvendinant reikšmingas nuostatas, susijusias su sprendimo vykdymo vietos viešuoju interesu, leido pripažinimo klausimą sprendusiam teismui prieiti prie išvados, kad viešąjį interesą sudarantys imperatyvai tinkamai pritaikyti.

 

Taigi arbitražas turi pareigą ex officio tikrinti, ar pagal byloje surinktus duomenis nėra pagrindo taikyti viešąjį interesą sudarančių atitinkamos teisės sistemos nuostatų Žr. Gordon Blanke, “Defining the Limits of Scrutiny of Awards Based on Alleged Violations of European Competition Law,” p. 249–257. , iš jų ir nuostatų kitos teisinės sistemos negu kad yra arbitražo vieta arba taikytina teisė Žr. Gary B. Born, International Arbitration, p. 2011, 1194, 1197; Troy L. Harris, “The ‘Public Policy’ Exception to Enforcement of International Arbitration Awards Under the New York Convention,” p. 9–24. . Tinkamas šios pareigos vykdymas yra būtinas siekiant išvengti galimo sprendimo panaikinimo arba atsisakymo jį pripažinti ir leisti vykdyti. Tačiau ginčo dalyko ir viešojo intereso ryšys nėra kliūtis ginčo arbitruotinumui per se.

Tokią išvadą remia ir ESTT praktika. Eco Swiss byloje ESTT nagrinėjo Olandijos teismų prašymą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo klausdami, kaip turėtų veikti nacionaliniai teismai, kai prašomas pripažinti arbitražo sprendimas galbūt prieštarauja teisės aktų nuostatoms, sudarančioms ES, taigi ir ES valstybių narių, viešąjį interesą Konkrečiai šioje byloje nuo arbitražo sprendimo priverstinio vykdymo besiginanti „Benetton International“ ėmė tvirtinti, kad ginčo dalyku esanti sutartis, dėl kurios arbitražas jau buvo išsprendęs ginčą, yra negaliojanti, nes prieštarauja Europos Bendrijų steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalies (dabar – Sutarties dėl ES veikimo (toliau tekste – SESV) 101 straipsnio nuostatoms), o arbitražo sprendimas, priimtas remiantis tokia sutartimi, kur klaidingai taikytas SESV 101 straipsnis, negali būti pripažintas ir jį leista vykdyti. Eco Swiss byla […]. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija. Oficialusis leidinys, 2008, nr. C 115. .

 

Šioje byloje ESTT turėjo dvi alternatyvas – nurodyti, kad Europos Bendrijų steigimo sutarties 81 straipsnio 1 dalies [dabar – SESV 101 straipsnio 1 dalies, 4] taikymo klausimas apskritai negali būti nagrinėjamas arbitražu dėl jo svarbos viešajam interesui, arba nurodyti, kad neatsižvelgiant į ypatingą šios nuostatos reikšmę, ją gali taikyti ir arbitražo tribunolas. Iš esmės ESTT sprendė, ar yra pagrindas perimti Mitsubishi byloje Mitsubishi byla […]. pateiktą išvadą dėl galimumo arbitraže taikyti nuostatas, susijusias su viešojo intereso apsauga, šiuo konkrečiu atveju – konkurencijos teisės imperatyvus. ESTT Eco Swiss byloje parėmė tokią JAV teismų suformuotą išvadą ir nurodė, kad klausimai, susiję su viešuoju interesu, gali būti nagrinėjami arbitražu.

ESTT iš esmės suformulavo taisyklę, kad arbitrų tribunolas turi pareigą užtikrinti viešojo intereso apsaugą ir tik jeigu toks interesas būtų pažeistas arbitražo sprendimu, valstybės narės teismas turėtų atsisakyti arbitražo sprendimą pripažinti ir leisti jį vykdyti remdamasis Niujorko konvencijos V straipsnio 2 dalies b punktu. Vėlesnėje praktikoje ESTT išplėtė viešosios tvarkos kategorijai priskiriamų vertybių sąrašą, viešosios tvarkos kategorijai greta konkurencijos teisės taisyklių priskirdamas ir būtinumą užtikrinti vartojimo sutarčių sąžiningumą (Mostaza Claro ESTT, 2006-10-26 sprendimas byloje Elisa María Mostaza Claro v. Centro Móvil Milenium SL. ; Asturcom ESTT. 2009-10-06 sprendimas byloje Asturcom Telecomunicaciones SL v. Cristina Rodríguez Nogueira. ) Mostaza Claro byloje nurodoma, kad teismas savo iniciatyva turi atsisakyti pripažinti arbitražo sprendimą, jeigu arbitražinė išlyga laikytina nesąžininga vartojimo sutarties sąlyga (para. 38, 39). Asturcom byloje šis aiškinimas išplečiamas nurodant, kad teismas turi atsisakyti vykdyti arbitražo sprendimą, kai bet kuri – ne tik arbitražinė išlyga, tačiau ir kita vartojimo sutarties sąlyga – yra priešinga viešajai tvarkai ir tokios sąlygos taikymas nagrinėjant ginčą turėjo reikšmės priimant arbitražo sprendimą. Abiejose minimose bylose viešosios tvarkos kategorijai ESTT įpareigoja priskirti Tarybos direktyvos 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų vartojimo sutartyse nuostatas. Žr. Maud Piers, “Consumer Arbitration in the EU: A Forced Marriage with Incompatible Expectations.” ; agento teisinės apsaugos minimumą (Ingmar ESTT, 2000-11-09 sprendimas byloje Ingmar GB Ltd. v. Eaton Leonard Technologies Inc. ).

 

Jurisprudencijoje aptinkama pagrįsta nuomonė, kad ES viešosios tvarkos kategorijai turėtų būti priskiriamos visos ES teisės nuostatos, kurios veikia vertikaliai (tarp asmens ir valstybės) ir horizontaliai (tarp asmenų). Tokiai ES teisės normų grupei priskiriami draudimai riboti prekių importą, eksportą ar tranzitą (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo suvestinė redakcija […]. 36 str.), įpareigojimai pertvarkyti valstybines monopolijas (SESV 37 str.), darbuotojų judėjimo laisvė (SESV 39 str.), įsisteigimo ir paslaugų teikimo laisvė (SESV 49 str., 56 str.), antikonkurencinių susitarimų ir piktnaudžiavimo dominuojančia padėtimi draudimas (SESV 101 str., 102 str.), dvigubo apmokestinimo draudimas (SESV 110 str.), draudimas diskriminuoti darbuotojus dėl lyties (SESV 157 str.) Žr. Yves Brulard, Yves Quintin, “European Community Law and Arbitration – National Versus Community Public Policy,” p. 532 et seq. . Nors šių kategorijų arbitruotinumas nebuvo atskirai nagrinėtas ESTT, nėra pagrindo abejoti, kad ginčai, susiję su šiomis nuostatomis, galėtų būti nagrinėjami arbitražu nuosekliai vadovaujantis Eco Swiss bylos išvadomis.

JAV teismų ir ESTT formuojama nuosekli praktika patvirtina, kad komercinio ginčo viešąjį interesą sudarančių imperatyvių sąsajumas nėra kliūtis tokių saugomų interesų apsaugai ir tinkamai juos įgyvendinti. Vadinasi, nėra tinkama arbitruotinumo ribojimus grįsti ginčo sąsajomis su viešuoju interesu, taip pat tariama tribunolo nekompetencija užtikrinti šio intereso įgyvendinimą.

 

1.3. Arbitražo privati prigimtis nėra kliūtis taikyti nuostatas, sudarančias viešąjį interesą

Arbitruotinumo ribojimus mėginama pateisinti argumentu, kad arbitražo privati prigimtis riboja ginčą nagrinėjantį tribunolą tinkamai taikyti ginčui reikšmingas viešojo intereso nuostatas, pavyzdžiui, ginčuose, kur kyla konkurencijos teisės taikymo klausimai, arba ypač darbo ar vartojimo ginčuose. Arbitras yra laikomas suinteresuotu išlaikyti gerus santykius su jį paskyrusiais subjektais ir dėl tos priežasties gali būti suinteresuotas ignoruoti viešąjį interesą sudarančias taisykles Pvz., žr. ICC arbitražo reglamento, įsigaliojusio 2012-01-01, 34 straipsnį; Londono tarptautinio arbitražo teismo (LCIA) arbitražo taisyklių 32.2 punktą; Vilniaus komercinio arbitražo teismo Arbitražo procedūros reglamento 42 straipsnio 7 dalį; etc. . Ši problema yra ypač aktuali valstybėse, kuriose įprasta vartojimo arba darbo ginčus spręsti specializuotuose arbitražuose, kur įprasta, kad verslo subjektas arba darbdavys turės didesnį ginčų kiekį, palyginti su oponentu – vartotoju arba darbuotoju.

Arbitro privačiam suinteresuotumui yra priešpriešinamas valstybės teisėjo nešališkumas ir suinteresuotumas apsaugoti viešąjį interesą Junginių Amerikos Valstijų apeliacinis teismas, 1983-01-12 sprendimas byloje University Life Insurance Company of America v. Unimarc Ltd., George C. Huff. . Priemonė, kuri pasitelkiama kaip atsakas į arbitro ir jį skiriančio verslo subjekto tarpusavio suinteresuotumą, yra draudimas sudaryti išankstinius arbitražinius susitarimus dėl ginčų, kylančių iš darbo arba vartojimo sutarčių. Dėl tokių „jautrių“ ginčų nagrinėjimo arbitražu daugeliu atvejų leidžiama susitarti tik po to, kai kyla ginčas. Toks reguliavimas nustatytas ir Lietuvoje, naujojoje KAĮ redakcijoje [KAĮ 12 str. 2 d.].

 

Nustatančios atitinkamo viešojo intereso apsaugą teisės aktų nuostatos yra arbitražo proceso metu taikytinos teisės dalis. Prof. Stavros Brekoulakis nurodo, kad viešojo intereso įgyvendinimas priklauso ne nuo subjekto, kuris taiko atitinkamą teisės akto nuostatą, o nuo pačios nuostatos įgyvendinimo fakto, kurios veikimą užtikrinti privalo kiekvienas ginčą pagal taikytiną teisę nagrinėjantis asmuo. Savo ruožtu susitarimas dėl taikytinos teisės draudžia arbitrui ignoruoti atitinkamam teisiniam santykiui aktualias imperatyvias nuostatas – pagrindą tokiai išvadai teigia ir ESTT praktika Ingmar byloje ESTT, 2000-11-09 sprendimas byloje Ingmar GB Ltd. […]. . Profesoriaus teigimu, ta aplinkybė, ar asmuo, taikantis teisę, yra suinteresuotas konkrečios teisės normos įgyvendinimu, neturi esminės reikšmės. Svarbu yra užtikrinti konkrečios nuostatos tinkamą įgyvendinimą nagrinėjamoje situacijoje. Kiekvienu atveju viešąjį interesą sudarančios nuostatos tinkamas įgyvendinimas priklauso visų pirma nuo faktinių aplinkybių, įrodymų, aktualios teismų praktikos ir precedentų, tačiau ne nuo preziumuojamo ginčą sprendžiančio subjekto asmeninių įsitikinimų Loukas A. Mistelis, Stavros L. Brekoulakis, Arbitrability: International & Comparative Perspectives, para. 2–27 – 2–29. .

Prielaida, kad arbitras neva bus „mažiau suinteresuotas“ taikyti viešąjį interesą saugančias nuostatas, palyginti su valstybės teismu, nėra pagrįsta. Taigi tai nėra pagrindas riboti ginčų arbitruotinumą.

 

1.4. Ribojimas tribunolui kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo nėra pagrindas riboti ginčo arbitruotinumą

SESV 267 straipsnyje nustatyta, kad teisę pateikti prašymą dėl preliminaraus sprendimo priėmimo turi vien ES valstybės narės teismas. ESTT Nordsee ESTT, 1982-03-03 sprendimas byloje Nordsee Deutsche Hochseefischerei Gmb H v. Reederei Mond Hochseefischerei Nordstern AG & Co KG (toliau – Nordsee byla). byloje nurodė, kad arbitražas nėra teismas ES sutarčių kontekste, nes neturi privalomos, valstybės valia nustatytos jurisdikcijos ir dėl to neturi teisės kreiptis preliminaraus sprendimo. Ši taisyklė buvo patvirtina vėlesnėje ESTT praktikoje ESTT. 1994-04-27 sprendimas byloje Municipality of Almelo and others v. NV Energiiebedriff Ijsselmij (toliau – Almelo byla); 2005-01-27 sprendimas byloje Denuit v. Transorient. .

Atitinkamų kategorijų ginčų arbitruotinumą mėginama riboti remiantis ta aplinkybe, kad arbitražo tribunolas neturi teisės kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo ir tai neva yra kliūtis užtikrinti tinkamą viešąjį interesą sudarančių imperatyvų įgyvendinimą. Toks arbitruotinumo ribojimo pateisinimas aptinkamas ir Lietuvos teismų praktikoje, kur ginčai, kylantys iš viešojo pirkimo sutarties, pripažinti nearbitruotinais Kauno vandenys II byla […]. . Taigi arbitruotinumą mėginama riboti argumentu, kad kiekvienu atveju, kai ginčas kyla dėl ES teisėje esminę reikšmę turinčių vertybių, tokie ginčai negali būti nagrinėjami arbitražu, nes arbitražas neturi teisės kreiptis į ESTT dėl preliminaraus sprendimo priėmimo.