Straipsnis Vokietijos kaltė ir lietuviška gėda

  • Bibliografinis aprašas: Šarūnas Liekis, „Vokietijos kaltė ir lietuviška gėda“, @eitis (lt), 2016, t. 692, ISSN 2424-421X.
  • Ankstesnis leidimas: Šarūnas Liekis, „Vokietijos kaltė ir lietuviška gėda“, Darbai ir dienos, 2014, nr. 62, p. 151–160, ISSN 1392-0588.
  • Institucinė prieskyra: Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas.
Santrauka: Vakarų pasaulio socialinis ir politinis pliuralizmas, skleisdamas universalią žmogaus teisių sampratą bei teisingumą, stiprina į kaltę orientuotą kultūrinę tapatybę. Globaliame pasaulyje per kaltės emocijas ir jų institucionalizaciją bandoma taisyti karo padarytą žalą bei jo padarinius. Lietuvoje apie Holokaustą buvo vengiama šnekėti. Šis vengimas susijęs su gėdos dominavimu Lietuvos kultūrinėje terpėje. Požiūris į Holokausto problemas ėmė keistis atsiradus institucionalizuotai Holokausto atminčiai, Lietuvai vis labiau integruojantis į Vakarų ideologinę bei institucinę sąrangą ir perimant naujus kultūrinio elgesio standartus.

Pagrindiniai žodžiai: kaltė, gėda, politika, istorija, atmintis, Holokaustas, Lietuva, Vokietija.
 
Vystantis visuomenėms, sudėtingėjant jų institucijoms ir daugėjant gyventojų skaičiui, vis daugiau bendrauta su žmonėms, kurie nebuvo artimi giminės. Šis naujas elgesys demonstravo pasitikėjimą, empatiją, norą bendradarbiauti plačiau. Dėl to keitėsi gėdos ir kaltės mechanizmai, reguliavę mūsų elgesį ir santykius tik su giminaičiais.

Gėda yra svarbiausia individuali ir visuomenėse besireiškianti emocija. Jeigu laužote visuomenės ar bendruomenės taisyklę, jūs imsite jausti gėdą ir ši emocija bus silpnesnė ar stipresnė priklausomai nuo to, ką žmonės sako apie mus ar daro mums (apšneka už nugaros, žvilgčioja, nebendrauja ir pan.). Gėda mažai veiksminga, jeigu niekas nemato jūsų laužančio taisykles. Kaltės emocija, kita vertus, yra kur kas efektyvesnė akistatoje su normų laužymu. Ji veikia net tada, kai jūs nieko nepadarėte ir esate gundomi nusižengti pačių gyvenimiškų aplinkybių.

Ruth Benedict (1887–1949) buvo mokslininkė antropologė, kuri konceptualizavo „gėdos“ ir „kaltės“ kultūras. Ji pirmoji pastebėjo, kad kaltės jausmas buvo elgesio emocija, leidžianti pakeisti elgesį ir prisitaikyti prie socialinės aplinkos, kurioje giminystė tapo mažiau svarbi ir kur universalus bei vienodas visiems elgesys turi vyrauti minimaliai prižiūrint iš išorės. Autorė apibūdino skirtumus tarp „gėdos“ ir „kaltės“ kultūrų:

Tikros gėdos kultūros priklauso nuo išorinių sankcijų geram elgesiui. Kitaip nei tikros kaltės kultūros, kurios skatina elgesį iš vidinio įsitikinimo nuodėmingumu. Gėda yra reakcija į kitų žmonių kritiką. Asmuo patiria gėdą, kai viešai yra kvailinamas ar atstumiamas arba pats sau prikuria, kad taip ar panašiai į jį reaguoja aplinkiniai. Jai [gėdai] reikia viešumo arba įsivaizduojamos auditorijos. Kaltei to nereikia. Tautoje, kurioje garbė reiškia žmogaus gyvenimą pagal savo įsivaizdavimą, žmogus gali kentėti dėl kaltės, nors nežino, kad blogai pasielgė, tačiau jam gali būti atleista išpažįstant nuodėmes. Ruth Benedict, The Chrysanthemum and the Sword: Patterns of Japanese Culture, p. 223 (vertė – Š. L.).
 

Tokiomis antropologų išvadoms pritaria ir psichoanalitikai, kurie laikosi jau klasikine tapusios skirties tarp gėdos ir kaltės. Štai siedama savo susidomėjimą gėdos klausimais su klinikiniais tyrimais ir savo akademiniais interesais. Remdamasi šiomis prielaidomis Helen Block Lewis pasiūlė distinkcija:

Gėdos išgyvenimas yra susijęs su mano , kuris yra įvertinamas. Kita vertus, kaltėje nėra centrinis negatyvaus įvertinimo objektas, o tai, kas neigiamo padaryta, yra svarbiausia. June Price Tangney, Ronda L. Dearing, Shame and Guilt, p. 18 (vertė – Š. L.).
Tačiau ji manė, kad abi emocijos reguliuoja socialinį gyvenimą Žr. Helen Block Lewis, “The Role of Shame in Depression over the Life Span,” 1987. . Gėda aiškiai turi neigiamą konotaciją, ji, kaip egocentriška emocija, susijusi su pykčiu, agresija, savęs ir kitų nuvertinimu, prievarta šeimoje ir savižudybėmis – visa tai kenčiantys iš gėdos darys viską, kad apsigintų nuo įtarimų ar juos nuslėptų. Svarbiausia „atrodyti“ nekaltam. Kaltės atveju – priešingai. Ji turi teigiamą vertę, tai empatiška, morali emocija, nukreipta į kitus. Gerai išvystytas kaltės jausmas padeda ne tik išvengti individualios ar grupinės neurozės visuomenėje, sukeliančios karą, prievartą bei ginčus, bet ir skatina atlyginimo moralę ir užuojautą savo artimajam.

Akivaizdu, kad tai yra idealus modelis, nė viena visuomenė neatstovauja idealaus gėdos ar kaltės varianto, tačiau jų tipai dominuoja tiek elito, tiek atskirų individų elgesyje. Dominuojant „kaltei“ visuomenė tapatinama su gerai funkcionuojančia ir pažangia. Laikoma, kad vakarų europiečiai ir šiaurės amerikiečiai atstovauja kaltės kultūroms. Šis matymas yra išvestinis iš psichoanalizės, kuri asmenybės vystymąsi nagrinėja kaip pereinantį į gėdos būseną antrojoje ego vystymosi stadijoje. Kaltė, kita vertus, formuojasi aukštesnėje trečiojoje super-ego vystymosi stadijoje, sukuriančioje socialinę sąmonę. Būtina paminėti, kad šiame trečiame etape didžiulį vaidmenį atliko tėvo figūra, apibrėžianti leidžiamą ir draudžiamą elgesį.

 

Augantis Vakarų pasaulio socialinis ir politinis pliuralizmas, universalių žmogaus teisių samprata bei teisingumo plėtra, palaikoma tarptautinių institucijų ir nevyriausybinių organizacijų, stiprina į kaltę orientuotą kultūrinę tapatybę. Vakarų dominuojamame globaliame pasaulyje paprastai bandoma ištaisyti karo padarytą žalą ir jo padarinius. Kaltė prisiimama ir dėl savų institucijų kaltės. Nesenas CŽV kalėjimų skandalas ir po jo paskelbtas Jungtinių Amerikos Valstijų Senato pripažinimas, kad daugiau kaip dešimtmetį valstybės vardu buvo vykdomi įtariamųjų terorizmu pagrobimai, persekiojimo ir kankinimo politika, buvo akivaizdi tokio elgesio iliustracija Žr. Stephen Collinson, Evan Perez, “Senate Report: CIA Misled Public on Torture,” 2014. .

Tarptautiniai kaltės atlyginimo standartai XX–XXI a. sparčiai auga ir juos dažnai sunku patenkinti. Nekyla abejonių, kad mes esame liudininkai proceso, kuriame vakarietiškas kaltės atlyginimas tampa įtvirtintu nacionalinės bei tarptautinės politikos faktu ir būtinybe. Nuolat rūpinamės nuskriaustaisiais, aborigenais, kolonizatorių išnaudojamaisiais, žemesnio socialinio statuso vargetomis ir pan. Toks kaltės kultūriškai formuojamas jausmas verčia politikus pradėti ir vykdyti politikas, sukuriančias kompensacinius mechanizmus gyvenimo nuskriaustiesiems. Daugelis filantropinių iniciatyvų yra socialinės kaltės ir skolos grąžinimo poreikis. Mūsų gyvenimas tebėra susietas su mūsų moralinėmis gėdos ir kaltės iššauktomis dilemomis.

 

Tokie ir panašūs gėdos bei kaltės reiškiniai neatsiejami nuo istorinių, ypač nuo visuomeninių santykių su genocidu, vertinimų. Nagrinėjant Holokausto ir kitų genocidų problematiką, sunkumų eiliniam piliečiui sukelia išorinio arbitro, tariamo „tėvo“, kuris galėtų pasakyti, kas gerai, o kas neteisinga, nebuvimas. Nėra autoriteto, kuris prižiūrėtų ir įgyvendintų šį moralinį teisingumą, gėdindamas ar išklausydamas kaltės prisipažinimą ir atleisdamas prasižengimus. Išorinio arbitro vaidmenį atlieka tarptautinių santykių sistema ir integracija į valstybių blokus, besivadovaujančius viena ar kita vertybine sistema, o karo atveju – nugalėtojai.

Chrestomatiniu pavyzdžiu tapo Vokietijos atvejis. Holokaustas ir Vokietijos karo sukeltos kaltės klausimas neatsiejami. Versalio sutartis, Niurnbergo ir Tokijo tribunolai, kuriuose ad hoc ir ex post facto nugalėtojai, nepaisydami savo dažnai nusikalstamo elgesio epizodų, įgyvendino teisingumą nugalėtųjų atžvilgiu. Toks pat problemos sprendimo būdas išliko. Teismai realizuoja teisingumo ir atlyginimo poreikį, bet negali išspręsti pamatinių susitaikymo, gėdos ir kaltės problemų. Kaip Elazaras Barkanas tiesmukiškai teigė:

Užuot gydę karo žaizdas nugalėtojai, versdami pripažinti karo kaltes Versalyje, sukėlė pasipriešinimą ir prisidėjo prie fašizmo iškilimo. Elazar Barkan, The Guilt of Nations: Restitution and Negotiating Historical Injustices, p. xxiii.
Bandymai perkelti kaltę Antantės valstybėms už fašizmą ir Antrąjį pasaulinį karą paplito tiek akademinėje, tiek populiarioje lektūroje. Šių bandymų pagrįstumu galima suabejoti. Pati Veimaro Vokietijos užsienio reikalų ministerija (vok. Auswärtiges Amt) daug padarė, kad Gynybos ministerija (vok. Rechswherminsterium) viešai galėtų prieštarauti ir atmesti Antantės valstybių kaltinimus dėl Pirmojo pasaulinio karo metais padarytų nusikaltimų žmogiškumui Žr. Gary Jonathan Bass, Stay the Hand of Vengeance: The Politics of War Crimes Tribunals, p. 60. .
 

Persekiojamos, nusikaltimus padariusios aukos kaltė ir gėda kankino Vokietiją. Tą gėdos jausmą bandyta manipuliatyviai ir deklaratyviai gydyti tarpukaryje, remiant Pirmojo pasaulinio karo metais Woodrow Wilsono paskelbtus tautų apsisprendimo principus. Iš europiečių kultūrinės atminties beveik buvo ištrintas faktas, kad Vokietija tuomet tapo viena svarbiausių šio JAV prezidento puoselėto tautinių mažumų klausimo gynėja ir centru. 1919 m. sausio mėnesį tautų teisių draugija iš Vokietijos (vok. Gesellschaft für Völkerrecht) savo veiklą pradėjo siūlydama, kad Tautų Lygos šalys suteiktų tautinėms mažumoms proporcinį atstovavimą parlamentuose ir leistų vartoti gimtąja kalbą mokyklose, pamaldose ir visuomeniniuose reikaluose. Tariamai Lenkijos vykdoma vokiečių naikinimo politika Gdansko koridoriaus zonoje mobilizavo ir kanclerio Gustavo Stresemanno mažumų politiką Rytų Centrinėje Europoje vokiečių mažumai ginti Žr. Manfred J. Enssle, Stresemann’s Territorial Revisionism: Germany, Belgium, and the Eupen-Malmédy Question. 1919–1929, 1980. . Ši politikos kampanija vykdyta po mažumų apsaugos vėliava, o kulminacija pasiekta 1925 m. Mažumų kongrese, Ženevoje, kur buvo ginami jų principai. Kongreso sumanytojai planavo, kad vokiečių ir žydų mažumų politikai pirmieji stos jų ginti Rytų ir Centrinėje Europoje. Šitaip Vokietija tapo ne tik Wilsono propaguoto tautų apsisprendimo principų įgyvendinimo auka, bet ir jų vykdytoja Žr. Carole K. Fink, “Defender of Minorities: Germany in the League of Nations, 1926–1933,” p. 330–336; Fritz Fischer, Germany’s Aims in the First World War, p. 120–154. . Stresemanno nesėkmė įtraukti mažumų problematiką į didžiąją politiką ir taip susieti etninius vokiečius (vok. Folksdeutsche) su Vokietija buvo viena priežasčių, kodėl 1933 m. Vokietija pasitraukė iš Tautų Lygos. Naujoji Vokietijos valdžia manė, kad traukiasi iš neefektyvios institucijos, neužtikrinusios mažumų apsaugos. Taip mažumų problemos virto didžiosios politikos sąmokslų įtariamąja ir galimu manipuliacijų objektu tarpukario metais.

 

Vokietijai pralaimėjus Antrąjį pasaulinį karą, 1945–1946 m. prasidėjo nacistinių nusikaltėlių teismas Niurnberge. Šis teismas, kaip ir kiti teismai, kuriuose buvo nubausti nacistiniai nusikaltėliai, pratęsė Versalio Taikos kongreso bandymus vykdyti teisingumą ir nubausti politikus bei kariškius už nusikaltimus žmogiškumui. Kaip ir 1919 m., noras nubausti už tokius nusikaltimus nežengė toliau Vokietijos bei vokiečių specifinių nusikaltimų ir juos vykdžiusių institucijų pasmerkimo, sulaikytų nusikaltėlių nubaudimo.

Keletą dešimtmečių po 1945 m. Trečiojo reicho aukos – žydai, kaip ir daugelis kitų, – nerado vietos kolektyvinėje atmintyje Vakarų ir Rytų Vokietijoje. „Žudikai tarp mūsų“ kaip reiškinys išnyko iš karto po karo. Vokietijoje buvo viešai atsimenamos tiktai selektyviai parinktos nacistinio režimo aukos, padedančios išlaikyti ir įtvirtinti vokiečių sociumo savivertę: 1944 m. liepos 20 d. pasikėsinimo dalyviai, komunistinis pogrindis, pogrindinės organizacijos „Baltoji rožė“ kankiniai, gynę vokiečių garbę, kilstelėti į antinacistinio pasipriešinimo panteoną.

 

Atskirų kaltųjų baudimas, o ne gėdos taktika buvo panaudota bandant susitaikyti ir su Vokietijos Demokratinės Respublikos totalitarinės praeities paveldu. Bundestagui priėmė įstatymą (vok. Stasi Unterlagen-Gesetz) ir visus VDR saugumo dokumentus atidavė nepriklausomam dokumentų centrui, kuriam vadovavo Joachimas Gauckas (nuo 2012 m. VFR prezidentas). Jau 1993 m. buvo atlikta 50 000 tyrimų ir paskelbta 200 nuosprendžių. Iš viso per Vokietijos susivienijimo laikotarpį Vokietijos teismai svarstė 60 000 bylų ir paskelbė 1000 nuosprendžių. Palyginti su nacistiniu laikotarpiu, šis tyrimų ir kaltų paieškos tarpsnis pareikalavo kur kas didesnių pastangų. VDR saugume dirbo per 90 000 žmonių. Ši institucija turėjo daugiau kaip 170 000 informatorių. Milžiniškame organizacijos archyve buvo 6 milijonų žmonių bylos. Derėtų priminti, kad gestapas Vokietijoje turėjo 3 000 darbuotojų ir apie 10 000 informatorių Žr. Robert Gellately, The Gestapo and German Society: Enforcing Racial Policy 1935–1945, 1990. . Buvęs VDR disidentas Bärbelis Bohley tokia politika piktinosi:

Mes norėjome teisingumo, bet gavome teisinę valstybę (vok. Reichstaat). John Borneman, Settling Accounts: Violence, Justice and Accountability in Postsocialist Europe, p. 5.
Valstybė išsprendė kaltės klausimus, bet teisingumas ir pasmerkianti gėda buvo apeiti. Visuomenėje išvengta įtampos, užtikrinta taiki režimo kaita ir pilietinė rimtis. Taip pat buvo išsaugota kolektyvinė savivertė, vengiant netgi politinės diskusijos, kuri galėtų kelti klausimus, stimuliuojančius gėdą.
 

Lietuviškas Holokausto diskursas kitaip nei Vokietijoje susidūrė su dilema tarp kaltės ir gėdos. Lietuva, sovietinės ir nacistinės okupacijų auka, natūraliai išvengė savo vyriausybės atsakomybės Holokauste. Kita vertus, Holokausto nusikaltimų mastai, kuriuos įvykdžius naciams ir jų koloborantams žuvo 95 proc. Lietuvos žydų, vertė po 1990 m. kelti ir vietinių žmonių atsakomybės klausimus. Kolaboravimo kaltės išpirkimas nėra galimas, jeigu nenubaudžiami konkretūs žudikai. Sovietų vykdytos bausmės Holokausto vykdytojams tariamai turėjo išpirkti tokią kaltę. Vėlesnės situacijos analizė verčia mus klausti, ar bandant išspręsti atsakomybės už Holokaustą problemą kaltės problema Lietuvoje buvo pamatinė? Genocidas, daugelio lietuvių supratimu, tada vyko prieš „kitus“, t. y. kitą etninę grupę. Daugelio Holokaustą išgyvenusių žydų, kaip ir juos atstovaujančių institucijų požiūriu, Holokaustą vykdę etniniai lietuviai taip pat buvo suvokiami kaip „svetimi“ visomis prasmėmis. Gėdos dėl to galima ir nejausti, bet atlyginti ar kompensuoti žalą reikėtų. Šiuo požiūriu Lietuva iš esmės skyrėsi nuo situacijos vertinimo pokarinėje Vokietijos visuomenėje, kuri atsikračiusi rasistinio antisemitizmo nacistų vykdytą Holokausto politiką vertino kaip nukreiptą prieš savo vidurinę, gerai socialiai integruotą ir asimiliuotą klasę ar mažumos konfesijos narius.

 

Lietuvos specifika ir skirtumai nuo Vakarų ir Centrinės Europos šalių buvo nulemti lėtos socialinės raidos, silpnos miesto visuomenės tradicijos, pokolonijinio tapatybės tipo bei jo iškeliamų traumų ir kompleksų. Aptariant Holokaustą, situaciją Lietuvoje būtų galima palyginti su debatais apie vergijos padarytą žalą praeities kartoms JAV. Ten irgi esant skirtingoms rasinėms etninėms buvusių vergų ir vergvaldžių tapatybėms JAV, pasigirsta reikalavimų atlyginti vergijos neteisybes iš gėdos pozicijų. Plačioji JAV visuomenė jaučia gėdą dėl vergijos ir lyg ir pritartų minčiai, kad praeities neteisybės turėtų būti išpirktos. Perkėlus šią praktiką į Lietuvą, kraštutiniu ir groteskišku atveju galėtų būti atlyginta už baudžiavos priespaudą. Tai būtų originali ir egzotiška idėja, patys atlygintų už savą gėdą. Juo labiau kad baudžiavą tariamai vykdė, pasak šapokinio pasakojimo, svetimieji, t. y. „lenkai“ ar „sulenkėję“, o ne iš tarpukario Lietuvos save kildinantys baudžiauninkų sūnų elito palikuonys Lietuvos Respublikoje. Kita vertus, kodėl nesiimti tokio baudžiavos žalos atlyginimo projekto, jeigu Lietuvos valstybė ėmė grąžinti ir atlyginti už sovietų nacionalizuotą turtą, grąžino nusavintą bažnyčių turtą ar moka pensijas tremtiniams ir kaliniams.

 

Holokausto žalos atlyginimas, skirtingai nei į socialinį teisingumą orientuotos programos, įgijo kai kurių specifinių bruožų Lietuvoje. Lietuvos politinis elitas bandė išvengti gėdos NATO ir ES kontekste. Kaltieji Holokausto vykdytojai buvo nubausti. Vokietija išmokėjo kompensacijas Lietuvoje išlikusioms Holokausto aukoms. Taigi nieko nuostabaus, kad teisybės paieška vyko lėtai ir skausmingai. Palyginti lengvai pavyko sukurti žydų paveldą institucionalizuojančią infrastruktūrą. 1991 m. buvo įkurtas Žydų muziejus, kuris 1997 m. tapo Valstybiniu Vilniaus Gaono žydų muziejumi. Pirmosios parodos buvo skirtos žydų gelbėtojams Teisuoliams, Vabalninko žydų bendruomenei, kiek vėliau pažymėta žydų kova su nacizmu. Žydų genocido diena, prisimenant 1943 m. rugsėjo 23 d. Vilniaus geto sunaikinimą, minima valstybės mastu. Tą dieną Prezidentūroje prisimenami ir apdovanojami Lietuvos žydus gelbėję žmonės ar jų palikuonys. 1991–1993 m. JAV ir Lietuvoje įvyko pirmosios tarptautinės konferencijos, skirtos žydų istorijai ir kultūrai. Oficialius renginius, kuriuose buvo telkiamas dėmesys į gėdos eliminavimą pabrėžiant gelbėtojų vaidmenį, lydėjo akademiniai žydų istorijos ir kultūros tyrinėjimai, mokyklų mokymo programų keitimai ir pan. Holokaustas kaip lietuvių istorinės vaizduotės ir kultūrinės atminties dalis buvo trinaris procesas: žydų paveldas ilgainiui imtas pripažinti Lietuvos kultūros ir istorijos dalimi; Holokaustas virto centriniu naujosios istorijos įvykiu; Lietuvos gyventojų laikysena ir elgesys žydų sunaikinimo laikotarpiu turėjo būti ištirtas ir įvertintas. Pirmieji du elementai išsprendė problemas Holokausto institucionalizacijos procese, o trečiasis, turėjęs įvertinti lietuvių elgesį, susidūrė su pasipriešinimu. Pirmiausia lietuviškų institucijų kuriamos atminties perspektyvos muziejuose, tyrimo ir mokslų institucijose, žiniasklaidoje, politinėse partijose gana įvairiai interpretavo, pabrėždavo skirtingus procesus ir įvykius: Holokaustas konkuravo su sovietinėmis represijomis, 1941 m. birželio 23 d. sukilimu, Červenės, Pravieniškių žudynėmis ir Rainių skerdynėmis. Viešoje erdvėje ši konkurencija tapo priešprieša: ko iš mūsų nori, štai mes irgi kentėjome, mes ne vien budeliai. Netgi prokuratūroje pradėti tyrimai dėl tariamų Yitzhako Arado ar Fanios Brancovskajos nusikaltimų Antrojo pasaulinio karo metais sovietų partizanų grupėse Lietuvoje turėjo aiškiai kaltės ir gėdos perkėlimo pobūdį. Juos inicijavo politikai, kurie dažniausiai artikuliuoja visuomenėje glūdinčias fobijas ir gėdą. Budelį lietuvį pavadinti budeliu Holokausto įvykiuose be išlygų, išsisukinėjimų Lietuvoje viešai nedrįstama iki šiol. Atskiri vieši gestai kaip Algirdo Brazausko atsiprašymas Izraelio knesete sukėlė pasipiktinimo bangą. Pasigirdo reikalavimų, kad žydai atsiprašytų už tariamus nusikaltimus „lietuvių tautai“. Patys besipiktinantieji, kita vertus, Holokaustą neigė kaip „lietuvių tautos“ gėdą ir kaltę Žr. Jonas Mikelinskas, „Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, p. 126–163. .

 

Lietuvoje kaltės neigimo recidyvai yra gajūs. Paralelių galime matyti ir šiuolaikinėje Rusijos politikoje, kuri yra viena ryškesnių tokio elgesių pavyzdžių. Paaiškėjus, kad niekas nebaus ir kad niekas negali akivaizdžiai pasmerkti už sovietinius nusikaltimus, buvo pasirinkta grįžti į imperinį ir kolonijinį pasakojimą ne tik praeityje, bet ir juo pasinaudoti formuojant dabartį bei ateitį. Imperinis, galios politiką remiantis pasakojimas teisina savo melą, dviveidystę, konformizmą, prisitaikėliškumą. Viskas ir visada buvo daroma teisingai, o jeigu kalti, tai tiktai aplinkiniai, t. y. kitos valstybės. Išgydyti tokį gėdos motyvuojamą elgesį galima vien tik įvardijant šitokio elgesio priežastį, kitaip tariant, jį dekonstruojant ir deideologizuojant.

Kaltės politika yra itin ideologizuota. Praeities vaizdai iškelia kančią, o naratyvų kūrėjai panaudoja juos kurdami stereotipus, nukreiptus prieš kitus. Šitokie pasakojimai paprastai vaizduoja savo grupę kaip auką, o kitas, dažniausiai kaimynus, kaip nusikaltimų vykdytojus. Praeities įvykiuose, skirtingose epochose dalyvavusios grupės: vokiečiai, rusai, katalikai, stačiatikiai, protestantai – paprastai susiejami su dabartine situacija ir problematika, o kaltė ir atsakomybė už praeitį perkeliama dabar gyvenantiems kaimynams.

 

Praeities pasakojimai įteisina agresiją, nepasitenkinimą ir sustiprina negatyvias emocijas kaimyninėms valstybėms ir visuomenėms. Gėda ir kaltė, be abejo, priklauso nuo karų, genocidų ir panašių tragiškų įvykių nutolimo laiko požiūriu. Gausūs tyrimai akivaizdžiai demonstruoja, kad genocidą vykdžiusi karta nesigaili, neatgailauja, o gina ir teisina net institucinę sąrangą, kurioje nutiko tragiški įvykiai. Tiek Ruandoje, tiek Kambodžoje aktyvūs genocido vykdytojai nejautė atgailos. Kaltė ir gėda nebuvo dominuojančios traumas išgyvenančioje kartoje Žr. Nyla R. Branscombe, Bertjan Doosje (eds.), Collective Guilt: International Perspectives, 2004; James W. Pennebaker, Darío Páez, Bernard Rimé (eds.), Collective Memory of Political Events: Social Psychological Perspectives, 1997. . Lietuvių veikėjai emigracijoje neieškojo ryšio su žydų diaspora ir bendrų tendencijų Holokausto naratyvuose JAV bei kitose Vakarų šalyse. Ar ne todėl septintą aštuntą dešimtmetį pasigirsta rašytojo Tomo Venclovos, istoriko Sauliaus Sužiedėlio balsai, o galimybės dalykiškai ir bešališkai tirti Holokaustą siejamos išimtinai su pokario metais gimusia mokslininkų karta. Ar ne dėl to kartai, patyrusiai Holokaustą ir prisidėjusiai prie jo, nusikaltėlių persekiojimas Lietuvoje buvo chaotiškas, siejamas su Sovietų Sąjungos vykdytos politikos prioritetais, atsakomybę perkeliant ant „svetimųjų“ – nacistinės Vokietijos pečių. Panašiai kaip Japonijos ar Austrijos gyventojai nesijausdavo kalti dėl Antrojo pasaulinio karo nusikaltimų, taip ir lietuviai psichologiškai nesijausdavo kalti, sugėdinti ar dar kaip nors atsakingi už Holokausto dramą savo kaimynų kiemuose.

 

Ilgą laiką Lietuvoje dominavę gėdos jausmai buvo susipynę su agresija ir neigimu. Šis kovos tarp neigimo ir nusikaltimų pripažinimo laikotarpis tęsėsi nuo 1990 iki 2011 m. Tiek praeityje, tiek dabar nusikaltimų vykdytojai, dažnai jų artimieji, palikuonys ar šiaip autoritarizmo šalininkai visaip bando neigti faktus ir žeminti nusikaltimus atskleidžiančios mokslinės literatūros poveikį ir statusą. Nusikaltimus neigiantieji vis bando sumažinti tiek aukų, tiek nusikaltimų vykdytojų skaičių, visaip norėdami sumažinti nusikaltimų mastą. Ne mažiau reikšmingas būdas priešintis besikeičiančiam požiūriui į aukas yra vienų faktų parinkimas, o kitų atmetimas. Žiniasklaidoje ir populiarioje retorikoje bandoma manipuliuoti įvairiomis aukų grupėmis siekiant pateisinti vieną nusikaltimą kitu, taip supriešinama viena aukų grupė su kita. Štai Ernsto Nolte’s pradėtas Historikestreit (vok. „istorikų disputas“) yra geras tokių nuostatų pavyzdys. 1986–1987 m. Nolte bandė teisinti nacių nusikaltimus tarptautiniu kontekstu ir sovietinių nusikaltimų precedentu bei mastais Žr. Corey Ross, “Historians, Unification and the New National Paradigm,” p. 264. . Kita vertus, bandant teisinti, susiformuoja tendencija visai nematyti nacistinių nusikaltimų. Lietuvoje labai retai viešai prisimenami nacistų įvykdyti nusikaltimai: 1941 m. Varėnoje, Ablingoje, 1942 m. Švenčionyse ar 1944 m. Pirčiupio kaimo sunaikinimas. Nenuostabu, kad tokiame kontekste 2000 m. Pirčiupio memorialo muziejus buvo uždarytas.

 

Padėtis pamažu ėmė keistis atsiradus institucionalizuotoms atminties formoms: pradėjus minėti Holokausto dieną; sukūrus institucijas visiškai ar iš dalies Holokausto problematikai nagrinėti; iš lėto keičiant mokymo programas. Per institucionalizuotas formas prasidėjo jaunosios kartos žavėjimasis žydišku paveldu, atsirado prarastos kultūrinės įvairovės nostalgija, laisvas santykis su žydiškumo sklaida ir raiška visuomenėje. Jau vien Vilniaus Šolom Aleichemo gimnazijos populiarumas tarp Vilniaus miestiečių, leidžiant ten mokyti ir ugdyti savo vaikus, liudija atvėrimą ir iš esmės kitokį santykį su persekiota, beveik visai sunaikinta Lietuvos mažuma. Psichologų atlikti tyrimai patvirtino svarbiausius jų teorinio modelio parametrus ir psichoanalitikų hipotezes. Gėda paprastai jaučiama tam tikruose kontekstuose. Lietuvos žmonėms vienas iš svarbiausių kontekstų yra „įgimto“ paternalizmo ir tolerancijos naratyvas, kurį Holokausto įvykiai negailestingai sugriovė. Gėda negali būti analizuojama ir be Lietuvos integracijos į ES bei NATO. Tik dalyvavimas į kaltę orientuotuose sąjungose sudarė sąlygas kaltės kultūrai Lietuvoje. Narystė sukūrė institucines prielaidas formuotis naujai į kaltę orientuotai tapatybei. Ryškiausias Lietuvos politinio elito vertybinis posūkis – įsteigtas „Geros valios kompensacijos už žydų religinių bendruomenių nekilnojamąjį turtą disponavimo fondas“, tarsi kaltės ir žalos atlyginimo politikos išraiška. Fondo įsteigimas turėjo didžiulę reikšmę elito savivertei ir laikysenai Holokausto problemos atžvilgiu. Tokiu būdu išsprendus kaltės klausimą gėda tapo antraeile platesniame visuomenės kontekste.

 

Tiriant šiuolaikinės Vokietijos piliečių pasirengimą atsakyti už nacistinę praeitį, svarbų vaidmenį vaidina kolektyvinio pasididžiavimo laipsnis ir tapatinimasis su kolektyviais tapatybės simboliais. Kuo stipresnis susitapatinimas, tuo mažiau žmogus pasiruošęs prisiimti atsakomybę tiek individualiai, tiek kolektyviai. Kolektyvinė gėda funkcionuoja kaip tapatybę apibrėžianti emocija. Kita vertus, kai kaltė yra neigiama, kolektyvinė gėda gali atlikti savęs tobulinimo funkciją. Tyrėjų nuomone, kada nėra galimybės paneigti kaltę, gėda vaidino svarbų vaidmenį prisiimant atsakomybę už nacistinę praeitį. Apskritai socialinė tapatybė, susieta su kolektyvine saviverte, gerokai pastūmėjo visą žmogiškųjų santykių kompleksą. Kolektyvinė gėda dėl Holokausto ir kitų nacistinių nusikaltimų tapo tam tikro tapatybinio pasirinkimo dilema. Tie, kurių tapatinimasis su valstybe ir jos simboliais buvo stiprus, turėjo mažai gėdos, nenorėjo aiškintis praeities paklydimų ir vengė atsakomybės už nacistinius nusikaltimus. Jauniems vokiečiams Holokausto problematika yra tapatybės problema, ne faktų pripažinimo ar neigimo klausimas Žr. Emma Dresler-Hawke, James H. Liu, “Collective Shame and the Positioning of German National Identity,” p. 131–153. .

 

Visuomenės nariams vis labiau darantis individualiems, išsprūstant iš šeimyninių ir etniškumo gniaužtų, gėdos kultūra silpsta. Ši kultūra, kaip ir kitose visuomenėse, fragmentuojasi silpnėjant privatumui ir anonimiškumui. Galima spėti, kad visuomenėse, kur vyrauja gėdos kultūra – posūkis į individualizmą, liberalizmą ir į didesnį privatumą, sukelia masinį pasipriešinimą, įgaunantį antiliberalių, autoritarinių ir prievartą propaguojančių judėjimų formas Žr. Ruth Zimmerling, “‘Guilt Cultures’ vs ‘Shame Cultures’: Political Implications?,” 2003. . Autoritarizmo, etninio nacionalizmo ar nacizmo recidyvus Lietuvoje galėtume bent iš dalies aiškinti gėdos kultūros irimu ir mažėjančiu poveikiu visuomenės elgesiui.

Sprendžiant kaltės ir gėdos recidyvus Lietuvoje, svarbu būtų ateityje išvengti šnekėjimo apie Holokausto praeitį kaip neturinčią gėdos ir kaltės referento mūsų šalyje. Dėl Holokausto – kalti ne vien okupantai. Kaltų buvo daug, dalis jų buvo ir tarp mūsų bendrapiliečių. Moraliniai standartai, keliami visuomenės praeičiai, yra svarbūs palaikant socialines ir politines struktūras, saugant jas nuo sugrįžimo prie praeities klaidų ir nusikaltimų. Šiame procese atmintis pati savaime nėra pakankama. Atmintis yra svarbi atskleidžiant istorines, kultūrines ir emocines jėgas, darančias įtaką mūsų gyvenimui, padedančias mums keistis. Be abejonės, atmintis turi būti susieta su etinėmis nuostatomis ir noru keistis bei supratimu apie bausmės už nusikaltimus neišvengiamumą Žr. Roger I. Frie, “Memory and Responsibility: Navigating Identity and Shame in the German-Jewish Experience,” p. 206–225. . Neatsikračius gėdos kultūros recidyvų ir jos keliamų visuomeninių neurozių sėkminga ir modernizuojanti kaita sunkiai įsivaizduojama.

 

Literatūra

  • Barkan, Elazar, The Guilt of Nations: Restitution and Negotiating Historical Injustices, Baltimore, Johns Hopkins University Press, 2001.
  • Bass, Gary Jonathan, Stay the Hand of Vengeance: The Politics of War Crimes Tribunals, Princeton, Princeton University Press, 2000.
  • Benedict, Ruth, The Chrysanthemum and the Sword: Patterns of Japanese Culture, Boston, Houghton Mifflin, 1946.
  • Borneman, John, Settling Accounts: Violence, Justice and Accountability in Postsocialist Europe, Princeton, Princeton University Press, 1997.
  • Branscombe, Nyla R.; Bertjan Doosje (eds.), Collective Guilt: International Perspectives, Cambridge: Cambridge University Press, 2004.
  • Collinson, Stephen; Evan Perez, “Senate Report: CIA Misled Public on Torture,” CNN.com, December 9, 2014 [žiūrėta 2014 gruodžio 9 d.].
  • Dresler-Hawke, Emma; James H. Liu, “Collective Shame and the Positioning of German National Identity,” Psicología Política, Victoria University of Wellington, no. 32, 2006, pp. 131–153.
  • Enssle, Manfred J., Stresemann’s Territorial Revisionism: Germany, Belgium, and the Eupen-Malmédy Question. 1919–1929, Wiesdaden, Franz Steiner, 1980.
  • Fink, Carole K., “Defender of Minorities: Germany in the League of Nations, 1926–1933,” Central European History 5:4, 1972, December, pp. 330–336.
  • Fischer, Fritz, Germany’s Aims in the First World War, New York, W. W. Norton, 1967.
  • Frie, Roger I., “Memory and Responsibility: Navigating Identity and Shame in the German-Jewish Experience,” Psychoanalytic Psychology, 2012, vol. 29, no. 2, pp. 206–225.
  • Gellately, Robert, The Gestapo and German Society: Enforcing Racial Policy 1935–1945, Oxford, Clarendon, 1990.
  • Lewis, Helen Block, “The Role of Shame in Depression over the Life Span” / Helen Block Lewis (ed.), The Role of Shame in Symptom Formation, New Jersey, Lawrence Erlbaum Associates, 1987.
  • Mikelinskas, Jonas, „Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes“, Metai, nr. 8–9, 1996, p. 126–163.
  • Pennebaker, James W.; Darío Páez, Bernard Rimé (eds.), Collective Memory of Political Events: Social Psychological Perspectives, Mahwah NJ, Erlbaum, 1997.
  • Ross, Corey, “Historians, Unification and the New National Paradigm” / John Breuilly, Ronald Speirs (eds.), Germany’s Two Unifications, London, Palgrave, 2005.
  • Tangney, June Price; Ronda L. Dearing, Shame and Guilt, New York, Guilgord Press, 2003.
  • Zimmerling, Ruth, “‘Guilt Cultures’ vs ‘Shame Cultures’: Political Implications?” / Reassessing Democracy: New Approaches to Governance, Citizenship and Multiple Identities in Comparative Research, International Conference, IU Bremen, 2003 [žiūrėta 2016 m.].
 

Germany’s Guilt and Lithuanian Shame

  • Bibliographic Description: Šarūnas Liekis, „Vokietijos kaltė ir lietuviška gėda“, @eitis (lt), 2016, t. 692, ISSN 2424-421X.
  • Previous Edition: Šarūnas Liekis, „Vokietijos kaltė ir lietuviška gėda“, Darbai ir dienos, 2014, nr. 62, p. 151–160, ISSN 1392-0588.
  • Institutional Affiliation: Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakultetas.
Summary: The social and political pluralism of the Western world, disseminating universal concepts of human rights and justice, strengthens a cultural identity oriented toward acknowledgment of guilt. In a global world, there are efforts to repair damages inflicted by war and its consequences through the fostering and institutionalization of guilt feelings. Lithuanians attempted to avoid talking about the Holocaust, an avoidance related to the dominance of felt shame in the Lithuanian cultural milieu. The situation started to change with an institutionalization of Holocaust memory when Lithuania underwent ever closer integration into a Western ideological and institutional framework and accepted new standards of cultural behavior.

Keywords: guilt, shame, politics, history, memory, Holocaust, Lithuania, Germany.