Tokiomis antropologų išvadoms pritaria ir psichoanalitikai, kurie laikosi jau klasikine tapusios skirties tarp gėdos ir kaltės. Štai siedama savo susidomėjimą gėdos klausimais su klinikiniais tyrimais ir savo akademiniais interesais. Remdamasi šiomis prielaidomis Helen Block Lewis pasiūlė distinkcija:
Gėdos išgyvenimas yra susijęs su mano aš, kuris yra įvertinamas. Kita vertus, kaltėje aš nėra centrinis negatyvaus įvertinimo objektas, o tai, kas neigiamo padaryta, yra svarbiausia.
Tačiau ji manė, kad abi emocijos reguliuoja socialinį gyvenimą
. Gėda aiškiai turi neigiamą konotaciją, ji, kaip egocentriška emocija, susijusi su pykčiu, agresija, savęs ir kitų nuvertinimu, prievarta šeimoje ir savižudybėmis – visa tai kenčiantys iš gėdos darys viską, kad apsigintų nuo įtarimų ar juos nuslėptų. Svarbiausia „atrodyti“ nekaltam. Kaltės atveju – priešingai. Ji turi teigiamą vertę, tai empatiška, morali emocija, nukreipta į kitus. Gerai išvystytas kaltės jausmas padeda ne tik išvengti individualios ar grupinės neurozės visuomenėje, sukeliančios karą, prievartą bei ginčus, bet ir skatina atlyginimo moralę ir užuojautą savo artimajam.
Akivaizdu, kad tai yra idealus modelis, nė viena visuomenė neatstovauja idealaus gėdos ar kaltės varianto, tačiau jų tipai dominuoja tiek elito, tiek atskirų individų elgesyje. Dominuojant „kaltei“ visuomenė tapatinama su gerai funkcionuojančia ir pažangia. Laikoma, kad vakarų europiečiai ir šiaurės amerikiečiai atstovauja kaltės kultūroms. Šis matymas yra išvestinis iš psichoanalizės, kuri asmenybės vystymąsi nagrinėja kaip pereinantį į gėdos būseną antrojoje ego vystymosi stadijoje. Kaltė, kita vertus, formuojasi aukštesnėje trečiojoje super-ego vystymosi stadijoje, sukuriančioje socialinę sąmonę. Būtina paminėti, kad šiame trečiame etape didžiulį vaidmenį atliko tėvo figūra, apibrėžianti leidžiamą ir draudžiamą elgesį.