Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Šių papildomų savybių į kapitalizmo apibrėžimą Wallersteinas neįtraukia, tačiau jas nuolatos mini šnekėdamas apie monopolinę-oligopolinę kapitalizmo veikseną. Mat ši neturi nieko bendra nei su laisvąja rinka, nei su sąžiningu konkurencingumu – dviem didžiausiais pelnymosi kliuviniais! Atvirkščiai, kapitalizmas yra rinkos priešybė, antirinka Remiamasi Braudelio sąvoka contre-marché. Žr. Immanuel Wallerstein, “Braudel on Capitalism, or Everything Upside Down,” p. 354. , nes kelią skinasi ne skaidrios konkurencijos, o drumzlinos monopolijos-oligopolijos priemonėmis: apsukriai šniukštinėdamas landų, regzdamas painias schemas, kaip rinkoje tapti vieninteliu pardavėju. Šitai padaryti, žodžiu, tapti monopolistu, suprantama, yra labai sunku, todėl rinką suvaržyti stengiamasi bent tiek, kad joje galėtų reikštis tik keli stambūs pardavėjai, oligopolistai, kurie – radę suktų būdų, kaip į rinką neįsileisti kitų varžovų – savo pelną galėtų pūsti nežabotais mastais, dažnai tarpusavyje sudarydami „apsauginius“ kartelius, vadinasi, ilgainiui virsdami kuopine, arba kolektyvine monopolija.

Kapitalizmo ir laisvosios rinkos, kaip eiliniams žmonėms savybingos ekonominės gyvensenos, priešpriešą Wallersteinas dailiai aprašo šioje ištraukoje:

Ūkinis gyvenimas yra pastovus, kapitalizmas – neįprastas. Ūkinis gyvenimas apibrėžia sritį, kur žinoma iš anksto; kapitalizmas – kur spėliojama. Ūkinis gyvenimas yra skaidrus, kapitalizmas – prietamsis ir neprašvitus. Ūkinis gyvenimas tenkinasi smulkiu pelnu, kapitalizmas – ypatingu. Ūkinis gyvenimas veda į laisvę, kapitalizmas – į džiungles. Ūkinis gyvenimas remiasi savaimine tikros pasiūlos ir tikros paklausos kainodara, kapitalizmas – galia ir klasta primestu kainynu. Ūkinis gyvenimas puoselėja valdomą konkurenciją, kapitalizmas – valdymą ir konkurenciją naikina. Ūkinis gyvenimas – erdvė paprastiems žmonėms; kapitalizmas – jame laiduotai ir įkūnytai hegemoninei galiai. Ten pat, p. 357.
 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Šiomis pastraipomis nesiekiau grūmoti kapitalizmui už jo ydas, greičiau iš anksto įspėti, kad kapitalizmo ir laisvosios rinkos mechanizmai, taigi ir jiems apibūdinti skirtos sąvokos – kartais pas mus vartojamos beveik pramaišiui – pasaulinių sistemų teorijoje yra ne tik išskiriamos, bet ir priešinamos. Kai kurie ekonomistai – ypač plušantys kapitalistinio plauko geradariams – jas suplaka tyčiomis. Būdraukime! Kapitalizmas laisvojoje rinkoje – kaip vilkas ėriuko kailyje.

Pasaulinė naujųjų amžių sistema statiniu pjūviu

Pasaulinę naujųjų amžių sistemą Wallersteinas nagrinėja tiek statiniu, tiek dinaminiu pjūviais: ir kaip daugiau arba mažiau tvarią ūkinių mainų sanklodą, ir kaip kryptingą istorinę raidą, pasižyminčią keliomis negrįžtamo pobūdžio epochinėmis slinktimis. Pradėsiu nuo statinio požiūrio.

Dabartinės pasaulinės sistemos ištakos siekia XVI a. plytėjusią didelę, bet anaiptol ne globalią geografinę erdvę – dalį Vakarų Europos ir dalį Amerikos žemyno. Šią įvairialypę – daug tautų, valstybių, kultūrų, kalbų ir tikybų aprėpiančią – platumą ėmė vienyti, o vėliau ir telkti bei valdyti vienas pamatinis principas – ašinis darbo pasidalijimas, kurio sklaidos laukas, stipriai peržengęs pavienių valstybių ribas, driekėsi jau gerokai stambesnėje tarptautinėje srityje – pasaulinėje kapitalistinėje sistemoje, kurioje vis dar gyvename. Naujų žemių atradimo ir kolonizavimo karštinė įsisiūbavo XVI a., Ispanijai ir Portugalijai įsteigus savo pirmąsias kolonijines imperijas. Dar didesnį pagreitį kolonizavimas įgavo XVII a., vienai po kitos tarytum grybams po lietaus ėmus dygti kolonijinėms Prancūzijos, Nyderlandų, Anglijos, Danijos ir Švedijos imperijoms.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Valstybę kolonizuotoją, tapusią metropolija, ir jos kolonijas, tapusias periferija, siejo įvairūs mainai: gėrybių, kapitalo, darbo jėgos. Nepamirškime, kertinis kolonizavimo akstinas – lobti (gauti itin didelį pelną). Savose užjūrio valdose metropolija siekė ne tik plėtoti gamybą ir prekybą, bet ir visais įmanomais būdais trukdyti kolonijų ištekliais bei rinkomis naudotis savo varžovėms – kitoms galingoms valstybėms. Ūkiniai mainai tarp metropolijos ir periferinių jos priklausinių buvo netolygūs. Tarpvalstybinėje sistemoje kolonizuota valstybė buvo pati pažeidžiamiausia, turinti mažiausiai savivaldos, todėl ir paveikiausia metropolijai atstovaujančių fizinių bei juridinių asmenų išnaudojimui. Darbo pasidalijimas tarp metropolijos ir kolonijinių jos priklausinių buvo ašinio pobūdžio: pelningiausios pramonės šakos telkdavosi metropolijoje, jų gaminius kolonijos būdavo priverstos pirkti brangiai, o savo žaliavas metropolijai parduoti pigiai. Pelnas plūsdavo viena – metropolijos – kryptimi.

Kolonijinis laikotarpis Vakarų istorijoje iš esmės baigėsi po Antrojo pasaulinio karo. Geografiniai ligtolinio darbo pasidalijimo apribai ėmė blykšti, jo ašis – keisti svorio centrą, tačiau nei begalinis kapitalo kaupimas, nei pats darbo pasidalijimas niekur nedingo. Pasaulinės sistemos struktūrai laikotarpiu po 1945- ųjų nagrinėti Wallersteinas vartoja jau nebe istorinę metropolijos–kolonijos, o dabartinę branduolio–pusiau pakraščio– pakraščio Branduolio–pakraščio sąvoką vienas pirmųjų pavartojo žymus argentiniečių ekonomistas Raúlis Prebischas, šeštajame XX a. dešimtmetyje vadovaudamas Jungtinių Tautų ekonominei komisijai Lotynų Amerikai (žinomai akronimais ECLAC, UNECLAC arba CEPAL). Sąvoka taikyta, apibūdinant pasaulinėje ekonomikoje įsigalėjusį ašinį darbo pasidalijimą, vienus kraštus nuosekliai turtinantį, kitus – lygiai taip pat skurdinantį. Branduolio–pakraščio sąvoką išplėtojus į savarankišką ekonominę tezę, buvo parengta dirva politinei programai, pagal kurią Argentinos ir kitų nepalankiame pakraštyje atsidūrusių Lotynų Amerikos šalių ūkis turėjo būti supramonintas, išorės importą pakeitus vidaus pramone (angl. import-substitution industrialization). Branduolio–pakraščio sąvoką netrukus ėmė vartoti ir radikalesni Lotynų Amerikos ekonomistai ūkinės priklausomybės teorijoje. (angl. coresemiperipheryperiphery) schemą.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tarptautinėse rinkose prekiaujama pirminėmis ir antrinėmis gėrybėmis. Pirminėmis yra vadinamos tos gėrybės, kurios gaminamos taikant nebe naujausias, taigi plačiam gamintojų ratui prieinamas technologijas: dėl to gamintojų esama daug, gamyba yra konkurencinga, o gaunamas pelnas – menkas. Antrinėmis yra vadinamos tos gėrybės, kurios gaminamos taikant naujausias, taigi tik siauram gamintojų ratui prieinamas technologijas: dėl to gamintojų yra vos keli, gamyba yra monopolizuota Griežtai šnekant, tokia gamyba visiškai monopolizuojama yra retai; dažniausiai ji yra oligopolizuojama, taigi pusiau monopolizuojama. Wallersteinas monopolizavimo, pusiau monopolizavimo ir oligopolizavimo sąvokas vartoja pakaitomis, išskyrus atvejus, kai skirtumas tarp grynosios ir atmieštosios monopolijos atmainų yra reikšmingas. , o gaunamas pelnas – ženklus. Dabartinėje kapitalistinėje sistemoje yra susiklosčiusi padėtis, kai vienos valstybių – turtingosios – yra perėmusios antrinių gėrybių gamybą, kitoms – vargingosioms – palikdamos tik pirminių gėrybių gamybą.

Pelningesnių antrinių gėrybių gamintojas valstybes Wallersteinas vadina branduoliu; mažiau pelningų pirminių – pakraščiu. Tarpvalstybinę sąrangą, kurioje vienų gėrybių gamyba atitenka vienoms, o kitų – kitoms šalims, mokslininkas vadina ašiniu darbo pasidalijimu. Ši netolygi sąranga, atrodytų, yra neįveikiama: pakraštys branduoliui parduoda gėrybes, kurias pagamino atviros konkurencijos sąlygomis ir kurių pelningumas dėl to yra menkas; branduolys pakraščiui parduoda gėrybes, kurias pagamino uždaros monopolijos sąlygomis ir kurių pelningumas dėl to yra milžiniškas; turtinis atotrūkis tarp pakraščio ir branduolio neišvengiamai žiojasi, mat turtingesnis branduolys iš vargingesnio pakraščio perka, kas pigiausia, o vargingesnis pakraštys iš branduolio perka, kas brangiausia – kitaip tariant, mažiau turintis nuolatos permoka, o daugiau turintis nuolatos neprimoka. Šis gerai suteptas ydingas ratas, sukamas vienintelio branduolio naudai, sulig kiekviena technologinės pažangos pakopa tam pačiam branduoliui leidžia tik dar kiečiau savo gniaužtuose suimti antrinių gėrybių gamybą.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Valstybių draugėje esama ir trečios atmainos, kuri savo ūkine elgsena ir galimybėmis įsiterpia tarp branduolio ir pakraščio – tai pusiau pakraščio šalys. Čia pirminių ir antrinių gėrybių gamyba pasidalijusi apylygiai. Antrines gėrybes pusiau pakraštys parduoda pakraščiui, o pirmines – branduoliui. Dėl netolygių mainų pakraštys nuo branduolio pasmerktas tolti, o štai pusiau pakraštys vilties prisivyti branduolį jau šiek tiek turi, todėl pasaulinėje ekonomikoje privaląs suktis greitai ir tiksliai. Pirmiausia pakraščio valstybei reikia laimėti konkurencinę kovą prieš savo varžoves – kitas pakraščio valstybes. Dėl ko gi varžomasi? Branduolyje įsitaisę ekonominės galios židiniai patiria ritmingus technologinės pažangos tarpsnius: kadai buvusi naujausia technologija, leidusi sukurti savitą antrinių gėrybių atmainą, kuria laikinai prekiauta monopolijos sąlygomis, tapo „nebe pirmos jaunystės“, tai yra, ją jau spėjo įsisavinti daugiau konkurentų, savaime išardydami pačią monopoliją ir sumenkindami technologijos pelningumą. Šiuo tarpsniu branduolys ima ruošti aikštelę naujos kartos technologijai, sėkmės atveju leisiančiai pakartoti monopolinės gamybos ratą, tačiau senesnės, dabar jau tik vidutiniškai pelningos technologijos kurį laiką dar neatsisako, ją perkraustydamas dažniausiai į pusiau pakraštį, tačiau čia – tik į vieną dvi šalis (nors esama daugiau), mat pasaulinėje rinkoje tiesiog nesama tokios paklausos, kad perkraustomą technologiją būtų galima tolygiai paskleisti visame pusiau pakraštyje. Dėl šių priešpaskutinės kartos technologijų pusiau pakraščio valstybės tarpusavyje ir rungiasi, nes šitaip perima vakarykščias branduolio žinias, kuriomis įžvalgiai pasinaudojusios gali tikėti šoktelėti šiandienykščio branduolio link.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pasak Wallersteino, tarpvalstybinėje arenoje pusiau pakraščio šalys

valstybinio aparato galią gana sąmoningai naudoja valstybės – ir kaip gamintojos, ir kaip kapitalo kaupėjos, ir kaip karinės jėgos – padėčiai stiprinti. Jų galutinis pasirinkimas gana paprastas: arba hierarchijoje joms pavyks pakilti (mažiausiai likti ten pat), arba jos bus nustumtos žemyn. Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 56–57.

Šia ištarme, greičiau netyčiomis negu tyčiomis, mokslininkas itin taikliai apibūdina posovietinę lyginamąją Baltijos valstybių raidą bei elgseną viena kitos atžvilgiu – tą prieštaringą ir drauge tragikomišką trapios politinės vienybės ir nuožmios ūkinės konkurencijos kakofoniją, kurią girdime apsukriuose Baltijos seserų pašnekesiuose. Vienintelis ženklesnis – ir, manyčiau, kol kas ne kokybinis, o kiekybinis – skirtumas tarp šių trijų pusiau pakraščio valstybių, regis, bus tas „gana sąmoningai“.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pasaulinė naujųjų amžių sistema kaip raida: dinaminis pjūvis

Tamsusis“ senovės graikų išminčius Herakleitas mėgdavo šmaikštauti: „dusyk į tą pačią upę neįbrisi“ Platonas, Kratilas, p. 107. . Gamtos ir visuomenės reiškiniai, kurie, atrodytų, stovi ir nekinta, įdėmiau pažvelgus, vis dėlto juda ir mainosi. Tikrovės kaitą ir tėkmę žmonija išmoko gaudyti ir vaizduoti dėsniais, panašybėmis, kartotėmis, pavidalais, tapatybėmis. Nepaprastas gebėjimas lėtinti, standinti, kardyti, rėminti, o sykiais ir visiškai savo elgsenoje bei mąstysenoje sulaikyti tai, kas savaime judru ir kaitu, – nuostabus mintinis žmonijos laimėjimas, per daugybę amžių tapęs tokia įprasta aplinkos stebėjimo ir vertinimo būsena, jog tos įsisąmonintos nuolatybės ir pastovybės neretai ima gožti tai, ką iš tikrųjų būtų naudinga matyti, užliūliuodamos ne tik eilinių žmonių („lengvatikių“), bet ir įgudusių mokslininkų („smailakiautojų“) protus.

Tirdami sąrangas, pasitelkiame statišką požiūrį, išmokstame regėti kintančios tikrovės judesių tapatumą, rimtį, tvarumą. Tirdami vyksmus, plėtotes ir raidas, į tuos pačius reiškinius metame jau kitokį, dinamišką žvilgsnį, įprantame stebėti rymančios tikrovės permainas, virsmus, slinktis, pokyčius. Pasaulinę naujųjų amžių sistemą istorinio laiko požiūriu kaip daugiau ar mažiau susiklosčiusią, įsitvirtinusią ir, atrodytų, nebeišklibinamą ekonominę sąrangą jau atvaizdavau. O dabar – žinoma, ir toliau vadovaudamasis Wallersteinu – į tą patį erdvėlaikinį reiškinį dirstelėsiu kaip į virsmą, kurio susipynusiuose tarpsniuose pasaulinė naujųjų amžių sistema net tik mezgasi, auga, bręsta ir veši, bet ir sensta, silpsta, traukiasi bei nyksta.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Cikliniai kapitalizmo poslinkiai

Kapitalistinė pasaulinė sistema, tegul ir ilgaamžė, tegul iš akies ir tvari, vis dėlto išgyvena nuolatinę kaitą, kurios atskirus dinaminius dėsnius mokslininkai apibūdina ekonominių bangų, ūkinių svyrių, verslo ciklų ir panašiomis sąvokomis Socialinio mokslo raštijoje dažniausiai minimi apie 3–5 metus trunkantys Kičino ciklai pagal atradėją britų verslininką ir statistiką Josephą Kitchiną (1861–1932); 7–11 metų trunkantys Junglaro ciklai pagal atradėją prancūzų gydytoją ir statistiką Clementą Juglarą (1819–1905); 15–25 metus trunkantys Kuzneco svyriai pagal atradėją baltarusių kilmės amerikiečių ekonomistą Simoną Kuznezą (1901–1985); 45–60 metų trunkančios Kondratjevo bangos pagal atradėją rusų ekonomistą Nikolajų Dmitrijevičių Kondratjevą (1892–1938). . Visiems šiems ūkinės kaitos reiškiniams, nors ir skirtingiems savo priežastimis, aplinkybėmis bei mastais, būdingas ritmingas kartojimasis laike: ekonominis gyvenimas auga – užaugęs, smunka – nusmukęs, vėl stiebiasi.

Nepamirškime, pasaulinių sistemų analizės vienetas – istorinis ir geografinis erdvėlaikis – itin stambus, aprėpiantis kelių šimtmečių laikotarpį ir nusidriekiantis per kelis žemynus. Nenuostabu, kad Wallersteino svarstymuose apie kapitalizmo raidą vyrauja pats ilgiausias verslo ciklas, trunkantis apie 50–60 metų. Šis ciklas, kartais vadinamas Kondratjevo ciklu Žr. Николай Дмитриевич Кондратьев, «Большие циклы конъюнктуры», c. 28–79. , prasideda, pasaulinei ekonomikai ėmus kilti ir plėtotis tarpsnyje A, ir baigiasi, pasaulinei ekonomikai ėmus leistis ir stingti tarpsnyje B. Tikslesnė pavienių Kondratjevo ciklų trukmė priklauso nuo laiku ar ne visai laiku pritaikytų politinių priemonių, siekiant nutraukti tarpsnį B ir išjudinti tarpsnį A, paprastai sukuriant naują pramonės šaką ir rinkoms pasiūlant naujos rūšies antrinių gėrybių.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Apsiribojus tik ilgosiomis Kondratjevo bangomis, būtų galima manyti ir elgtis (!), tarytum žmonija, išplėtojusi ir įtvirtinusi kapitalistinę sistemą, pasiekė aukščiausią istorinės saviraidos pakopą. Taip, ta sistema svyruoja, čia kopdama viršun, čia risdamasi žemyn, tačiau būdama gyvybinga, veržli ir, svarbiausia, išradinga, ji vis apgudrauja aplinkybes, pranoksta lūkesčius, atsidūrusi ciklo papėdėje kaskart randa apsukrių būdų išsiropšti, atkusti ir vėl subujoti.

Vaizdinys – dailus, bet, deja, netikras. Volersteiniškoje pasaulinių sistemų analizėje Kondratjevo bangos težymi vieną iš empirinių duomenų atskaitos taškų, ties kuriais tyrimas anaiptol nesibaigia, priešingai, čia jis įgauna pagreitį. Verslo ciklų ekonometrija naudojamasi, ruošiant dirvą aukštesnio laipsnio bendresnėms ir sudėtingesnėms įvykių sekoms įžvelgti – sekoms, kurių reiškimasis jau nebe ciklinio, o tiesinio, tai yra negrįžtamo, pobūdžio.

Ciklinė mąstysena būdinga ne tik griežtesniam moksliniam, bet ir kasdieniam pažinimui. Imkime keturis metų laikus: pergyvenęs vienerius kalendorinius metus, žmogus patyrė ištisą gamtos ciklą, kuris nuo šiol kartosis. Žinoma, pasitaikys vasarų, sausesnių ir kaitresnių už kitas, užklups žiemų, žvarbesnių ir sniegingesnių už kitas, tačiau ne tiek, kad vasarą negrįžtų paukščiai, o žiemą nekaustytų gruodas. Įsisukus į tokį ritmingą kartotinių įvykių ratą, kuriame viskas, kas įvyks, jau nekart vienaip ar kitaip įvykę, galima prarasti budrumą, nebepastebėti, kad cikline raida pasižymintis reiškinys gali keistis ir kitokiais būdais, kurie yra ne cikliniai, o tiesiniai: objektyviai, ilgainiui gali išnykti skirtumai tarp metų laikų, subjektyviai – pasenti tuos metus nugyvenęs žmogus, kuriam kadaise tokių „ciklų“ (suprask, metų) buvo dvidešimt dveji, o dabar – jau septyniasdešimt penkeri.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Vadinasi, ciklinę stebėseną būtina papildyti kitokia – tiesine. Wallersteinas tą ir daro, atkreipdamas dėmesį, jog didiesiems ūkinio plėtimosi ir traukimosi ciklams kartojantis, lygintinos ne tik vidinės atskirų ciklų panašybės ir skirtybės (kokie veiksniai kiekvienu istoriniu atveju lemdavo augimą ir smukimą). Dar svarbiau lyginti naujai susidariusias faktines padėtis, į kurias senstanti kapitalistinė sistema patenka, nuo vieno ūkinio svyravimo rato pereidama prie kito. Paties Wallersteino žodžiais,

Pasibaigęs Kondratjevo ciklas į pradinę padėtį, kurioje buvo ciklo pradžioje, nebegrįžta, nes tai, kas buvo padaryta tarpsnyje B, siekiant iš jo išsivaduoti ir sugrįžti į tarpsnį A, lemtingu būdu pakeitė pasaulinės sistemos parametrus. Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 31.

Į priežastis, kodėl kapitalizmo raida yra negrįžtamo baigtinio pobūdžio, gilinsiuosi jau netrukus. Šioje vietoje svarbu perprasti tą aukštą erdvų erelišką akiratį, tą platų architektoninį žvilgsnį, kuriuo pasaulinių sistemų analizė aprėpia paskutinius penkis Vakarų kapitalizmo šimtmečius, stebėdama ne tik ciklinius susiklosčiusios ekonominės sistemos savęs pratęsimo mechanizmus, bet ir šiųjų ribotumą bei laikinumą.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Nauja padėtis, į kurią kapitalistinė sistema patenka vienam verslo ciklui pasibaigus, kitam – prasidėjus, laikytina ciklo poslinkiu. Pavyzdžiui, kiekvieną vasarą prie mano namų sužaliuoja parkas, mėgstu išeiti ten pasivaikščioti. Nors kiekvieno pasivaikščiojimo metu ulba vis kiti paukščiai, prasilenkiu vis su kitais žmonėmis, keliais laipsniais skiriasi lauko temperatūra, kartais dangus apsiniaukęs, kartais vaiskus, bendrai paėmus, vieta ir patirtis kiekvieną vasarą sudaro vis „tokį patį ciklą“. Kartu kiekvieną vasarą į parką išeinu kažkiek pakitęs: mano kaktą vagoja vis daugiau raukšlių, smilkiniuose vis daugiau žilų plaukų, ir taip kiekvieną vasarą iki paskutinės. Vadinasi, kas vasarą kartodamas „tokį patį ciklą“, drauge kintu, nebesu toks pats, senstu. Tad ir anas „toks pats ciklas“, atsižvelgus į visas aplinkybes, vis dėlto yra „toks pats“ nevisiškai. Tas „nevisiškai“ ir žymi ciklo poslinkį.

Tęsiant analogiją, jeigu viso savo gyvenimo vasarinių pasivaikščiojimų ciklų poslinkius versčiau taškais ir per juos brėžčiau kreivę, gaučiau tai, kas tiek pasaulinių sistemų analizėje, tiek apskritai makrosociologijoje vadinama epochine slinktimi (angl. secular trend). Ši slinktis atvaizduotų mano gyvenimo raidos kreivę, parodydama mano vystymosi kryptį to vystymosi galimybių rėžiuose. Esama dviejų rėžių porų: gyvybės kiekio ir gyvybės trukmės, tai yra iš viso nugyvento amžiaus. Gyvybė – tai baigtinis mano psichosomatinio būvio kiekis – tiek, kiek manęs yra nuo gimimo iki mirties. Kaip žinia, žmogaus gyvybė kiekio požiūriu – ribota, ji eikvojasi per laiką, o išsieikvojusi 100 proc. nutrūksta. Gyvybės trukmė – tai atkarpa begalinėje laiko tąsoje, kuria matuojamas gyvybės likutis. Žmogaus trukmė, kaip ir jo gyvybė, yra baigtinė, nes duotajam gyvybės kiekiui laiko požiūriu anksčiau ar vėliau lemta išsisemti.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kaip galėčiau atvaizduoti savo gyvenimo kreivę diagramoje? Brėžiu dvi koordinačių sistemos ašis – teigiamą stačiąją (ordinatę), kurioje žymiu šimtaprocentinę gyvybės kiekio skalę, ir teigiamą gulsčiąją (abscisę), kurioje žymiu begalinę gyvybės trukmės arba laiko skalę. Judėdamas gulsčiąja gyvybės trukmės ašimi, kartu neišvengiamai judu ir stačiąja gyvybės kiekio ašimi, vadinasi žinau, kad tik laiko klausimas, kada pasieksiu šimtaprocentinę ribą, tai yra visiškai išeikvosiu savo psichosomatines jėgas. Tą šimtaprocentinę gyvybės ribą, tas savotiškas gyvenimo trukmės lubas, atvaizduoju kaip gulsčiosios laiko ašies lygiagretę – asimptotę Žr. ten pat. , prie kurios būtinai artėju ir kurią ilgainiui būtinai pasiekiu dėl turimų ribotų žmogiškosios energijos išteklių. Vadinasi, nepaisant visų mano gyvenimo ciklų ir meistriškų jų gebėjimų „sugrįžti į pradžios tašką“, „atsinaujinti“, suktis „amžino kartojimosi rate“, kiekvienais metais atsiduriu vis arčiau savojo būvio ribos, kol vieną dieną apskritai nustoju būti – tąsyk stačiojoje gyvybės ašyje pasiekiu asimptotę, gulsčiojoje – kraštutinį savo nugyvento amžiaus (mirties) rėžį.

Baigtinio žmogaus gyvenimo analogija siekiau kiek artimesniu ir paprastesniu būdu nupasakoti pasaulinių sistemų analizei savybingą tiesinę ilgaamžių ir plačiamasčių visuomeninių vyksmų stebėseną, didžiuosiuose kartotiniuose verslo cikluose įsidėmint kryptingus poslinkius, o šiuose – bendrą epochinę slinktį, išryškinančią tiriamojo reiškinio – kapitalistinės naujųjų amžių sistemos – istorinį atstumą iki jo baigtinės ribos arba asimptotės. Nepamirškime: kapitalizmo esmę sudaro begalinis kapitalo kaupimas lobstamais mastais ir monopolinėmis priemonėmis, kitaip tariant, tikintis milžiniškų viršpelnių iš tikslingai suvaržytos rinkos (pasikartosiu: kapitalizmas yra klastinga laisvosios rinkos priešybė, vilkas ėriuko kailyje!).

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Kapitalizmo raidą matuojant ir nagrinėjant tik stambiaisiais verslo ciklais, atrodytų, kad šios sistemos vidinio persitvarkymo ir išorinio prisitaikymo galimybės – neišsemiamos, tačiau pažvelgus į epochinę reiškinio slinktį, paveikslas – jau kitoks: kapitalizmas rutuliojasi kaip ilgas, palyginti tvarus, bet kartu baigtinis istorinis vyksmas, pastaraisiais dešimtmečiais priartėjęs prie visiško išsekimo, tai yra beveik pasiekęs savo gyvavimo asimptotę. Pagrindinė tokios atomazgos priežastis – bemaž ištuštėję svarbiausi energiniai kapitalizmo aruodai. Monopolinės prekybos galimybės, o su jomis ir didelių viršpelnių perspektyvos dabartiniame pakitusių dvasinių ir medžiaginių išteklių pasaulyje tiek sumenkusios, kad ima iš esmės nebetenkinti kapitalistinio pelningumo lūkesčių. Pasaulinės naujųjų amžių sistemos variklis pradeda girgždėti, o greitu metu, tikėtina, ir visai užstrigs. Kokie gi veiksniai, anot Wallersteino, lemia tą negrįžtamą kapitalistinių viršpelnių traukimąsi, o su juo ir pačios kapitalistinės sistemos irimą?

Epochinės kapitalizmo slinktys

Siekdami nepaliaujamo kapitalo prieaugio, verslininkai – kiek tik leidžia sąlygos – didina gaminių kainas ir mažina gamybos sąnaudas. Didinti gaminių kainų, kiek užsigeidę, žinoma, jie negali, nes susiduria su dviem išoriniais kliuviniais. Pirma, jiems trukdo toje pačioje rinkoje tykantys varžovai, prekiaujantys panašiais gaminiais, tik galimai mažesnėmis, vadinasi, pirkėjui patrauklesnėmis kainomis. Kurį laiką apsukrieji verslininkai padėtį sprendžia socialine klasta ir politine įtaka, sudarydami slaptus kartelius, vienydamiesi į oligopolijas, tačiau ir vieni, ir kiti sambūriai – pernelyg trapūs ir trumpalaikiai, linkę susinaikinti iš vidaus, į rinką įžengus kitiems galingiems varžovams ir prikirptus viršpelnius, kuriais oligopolija laikinai galėjo mėgautis Žr. ten pat, p. 95–96. . Antra, savavališką kainų kėlimą varžo ribotoji paklausa (angl. effective demand), tai yra pirkėjų turimos ribotos lėšos ir išgalės įsigyti reikalingas prekes. Gaminį arba paslaugą verslininkas gali tikėtis parduoti, tik neviršydamas pirkėjų perkamosios galios. Taigi savavališko kainų didino galimybės net ir pusiau laisvoje rinkoje – palyginti suvaržytos. Vienintelė išeitis, vaikantis viršpelnių, – mažinti gamybos sąnaudas.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Pasak Wallersteino, gamintojai susiduria su trimis pagrindinėmis gamybos sąnaudų rūšimis: 1) darbo jėgos, atlygindami už įmonėje plušančio personalo darbą; 2) gamybos reikmenų, mokėdami už gamyboje vartojamas medžiagas bei įrenginius, 3) mokesčių, atsiskaitydami už valstybės teikiamas paslaugas. Metas drauge su Wallersteinu į kiekvienos sąnaudų rūšies istorinę plėtotę pažvelgti iš arčiau, išryškinant priežastis, kodėl visos trys sąnaudų rūšys, anot mokslininko, „per visą kapitalistinės pasaulinės ekonomikos longue durée nuosekliai augo“ Ten pat, p. 79. . Pradėsiu nuo darbo sąnaudų.

Darbo jėgos sąnaudų didėjimas. Gamintojais Wallersteinas vadina ne tikruosius gamintojus (siuvėjus, dailides, programuotojus, vairuotojus, statybininkus, virėjus ir t. t.), o – kaip ydingai įprasta ekonomikos moksle – gamybos priemonių savininkus. Šie steigia įmones ir samdosi darbininkus, kurie už sutartą atlygį tas gamybos priemones tiesiogiai valdo, gamindami gėrybes, kurias savininkas parduoda rinkoje. Stambioji kapitalistinė gamyba vykdoma miesto vietovėse, kitaip tariant, urbanizuotose srityse, kur sutelkta darbo jėga ir įrengta gamybai reikalinga viešoji infrastruktūra.

Istoriškai pirmosios samdomų darbininkų kartos į miestus sugužėdavo iš kaimo vietovių. Naujoje aplinkoje darbininkai kurį laiką būdavo politiškai silpni. Šį pradinį ir – kaip netrukus matysime – laikiną pažeidžiamumą, pasak Wallersteino, lemdavo tiek kultūriniai, tiek ūkiniai veiksniai. Kultūriniu požiūriu iš kaimo į miestą persikraustę žmonės naujoje aplinkoje iš pradžių nesigaudydavo, nes stokodavo bendrosios gyvenimo mieste patirties, neišmanydavo savo teisių, nemokėdavo naudotis veikiančiais politiniais mechanizmais Žr. Immanuel Wallerstein, “Contemporary Capitalist Dilemmas, the Social Sciences, and the Geopolitics of the Twenty-first Century,” p. 144. . Ūkiniu požiūriu naujakuriai mieste uždirbdavo daugiau negu prieš tai kaime, vadinasi, galėdavo džiaugtis padidėjusiomis pajamomis, net jeigu pasauliniu mastu tos pajamos ir toliau likdavo labai kuklios.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Tardamiesi dėl atlygio dydžio, dėl suprantamų priežasčių darbdaviai siekdavo kuo mažiau mokėti, o samdiniai, priešingai, – kuo daugiau uždirbti, tačiau pastarieji, nežinodami savo politinių galių, derybose būdavo linkę nusileisti. Tokios nuolaidos darbdaviams leisdavo savintis didesnę pajamų dalį ir lygiai tiek didinti savo pelną. Vis dėlto nepalanki padėtis, į kurią patekdavo pirmosios į miestą atsikrausčiusių samdinių kartos, palyginti greitai keisdavosi jų naudai. Remdamasis istoriniais duomenis, Wallersteinas apskaičiuoja, jog naujakuriai savo politinį silpnumą urbanizuotose vietovėse įveikdavo per maždaug 30–50 metų laikotarpį, o įsibėgėjusiame dabartiniame pasaulyje naujieji miestiečiai tai daro dar sparčiau Žr. ten pat, p. 144–145. . Visą šį laikotarpį darbdavys savo samdiniams būdavo verčiamas palaipsniui kelti darbo užmokestį – galiausiai tiek, kad pelno likutis begalinio kapitalo medžioklio jau nebetenkindavo.

Ką istoriškai darydavo kapitalistai, pakliuvę į tokią padėtį, kaip sukdavosi? Perkeldavo dalį arba visą savo gamybą į pasaulio kraštą, kuriame rasdavo susiklosčiusį žemesnį darbo užmokesčio lygį. Toliau įvykiai kartodavosi: iš kaimo į miestą persikrausčiusi samdomoji jėga netrukdavo prakusti, apsišviesti, iš darbdavio reikalaudama vis didesnio ir teisingesnio atlygio. Kapitalo prieaugis tolydžio tirpdavo, o pats kapitalistas anksčiau ar vėliau laimės ieškodavo kitame žemės kampelyje. Į šiuos kartotinius gamybos perkėlimo iš vienos šalies į kitą ciklus pažvelgus platesniu akiračiu, ryškėja kryptinga epochinė slinktis: Žemės planetoje ima stigti neurbanizuotų vietovių, kuriose būtų galima pasiekti pakankamą darbo sąnaudų mažėjimą pakankamai ilgą laiko tarpą, kad iš gamybos perkėlimo gauta nauda atitiktų kapitalistinio pelningumo kriterijus.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

– Ir tą kapitalistai padarė patys savo rankomis (!), gamybą mėtydami iš krašto į kraštą ir taip nukaimindami (angl. deruralization), o kartu ir sumiestindami didžiumą gyvenamųjų pasaulio regionų 1950 metais miestuose gyveno 30 proc. visų pasaulio gyventojų, šiandien čia glaudžiasi jau 60 proc. (žr. Deane Neubauer, “Mixed Blessings of the Megacities,” 2004). . Vadinasi, darbo sąnaudų mažinimas, fabrikus perkraustant iš brangesnės urbanizuotos vietovės, į pigesnę, palengva artėja prie savo galimybių asimptotės. Pasaulyje nebelieka kaimiškų regionų, o su jais ir įprastinių perspektyvų mažinti darbo užmokesčio išlaidas. Per pastaruosius penkis šimtmečius verslininkų nugludintas pelno didinimo mechanizmas, mažinant darbo sąnaudas per politiškai ir ekonomiškai silpnų regionų išnaudojimą, žlunga. Wallersteino žodžiais, „Esama ilgalaikės pasaulinės slinkties: gamintojai moka vis didesnes algas, nes bėgant amžiams derybinė darbininkijos padėtis visame pasaulyje tolydžio stiprėja (pirmiausia dėl pasaulio nukaiminimo)“ Žr. Immanuel Wallerstein, “Contemporary Capitalist Dilemmas, the Social Sciences, and the Geopolitics of the Twenty-first Century,” p. 146–147. . Kapitalizmo bėdos nevaikšto po vieną, esama dar dviejų epochinių slinkčių, liudijančių netolimą šios istorinės sistemos nuopolį.

Gamybos reikmenų sąnaudų didėjimas. Kitas įprastas būdas didinti pelną – mažinti išlaidas gamybos reikmenims (angl. inputs). Šnekėdamas apie reikmenis, Wallersteinas turi galvoje gamybai būtinus įrenginius ir medžiagas, įskaitant žaliavas, pusiau apdirbtus ir visiškai apdirbtus gaminius. Žinoma, reikmenis galima įsigyti tik rinkoje už pardavėjų siūlomą kainą – ši sąnaudų dalis gamintojams yra neišvengiama. Vis dėlto esama kitų, paslėptų išlaidų, kurios tiesiogiai susijusios su reikmenimis ir kurių, gerai pasistengus, praeityje gamintojams bent laikinai pavykdavo atsikratyti – tai atliekų (ypač taršiųjų medžiagų) tvarkymo, žaliavų atnaujinimo ir viešosios infrastruktūros naudojimo sąnaudos. Prasimanius, kaip išsisukti nuo šių išlaidų, galima ženkliai kilstelėti pelną.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Atliekų tvarkymo sąnaudos – pačios mažiausios, gamybos atliekų visai neapdorojant arba apdorotas jas tik nežymiai, o tada pergabenant į viešuosius sąvartynus. Kai atliekamos medžiagos yra taršios, daugėja ne tik netvarkos, bet ir kenksmingų padarinių ekosferai. Anksčiau ar vėliau bjaurojama aplinka bei niokojama gamta virsta visuomenine problema, kurią gyventojų bendruomenės sprendžia, priešindamosi gamintojų vykdomai taršai. Ką daro gamintojai? – Keliasi į kitą kraštą, kuriame taršos draudimai nėra tokie griežti. Vis dėlto istorija kartojasi ir čia: nusiaubta gamta ima badyti čia gyvenančių žmonių akis, neapsikentusi visuomenė sukyla, tenka sprukti kitur, kol vieną dieną – ir ta diena, pasak Wallersteino, jau visai čia pat Žr. Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 81. – vietos neapdorotų atliekų sąvartynams Žemės planetoje beveik nelieka.

Panašiai įvykiai klostosi ir ieškant būdų, kaip vykdyti gamybą, neatnaujinant žaliavų, nes atnaujinimas – brangus dalykas. Kelių šimtmečių pasaulinės ekonomikos istorija rodo, kad žaliavų pirkėjams ilgalaikis tiekimas dažniausiai – nė motais, o pardavėjams – kaip toje patarlėje „geriau žvirblis rankoje negu erelis danguje“ – labiau kirba trumpalaikė, o ne ilgalaikė nauda. Toks beatodairiškas elgesys Žemės planetoje lėmė stambaus masto gamtinių išteklių nualinimą, kurį dabartinė technologinė pažanga atsveria geriausiu atveju tik iš dalies Žr. Ten pat, p. 82. . Pigių žaliavų oazių Planetoje beveik nelikę, vadinasi, ir galimybės tokiu būdu mažinti gamybos sąnaudas – kone išsekusios.

Kitas laiko patikrintas būdas, kaip mažinti išlaidas, – veltui arba pusvelčiui naudotis valstybine infrastruktūra – švietimo, susisiekimo, ryšių, energetikos, viešosios tvarkos ir t. t. Tarkim, valstybė už piliečių lėšas (mokesčius) per upę nutiesia tiltą, o verslo transportas juo rieda nemokamai. Tradiciškai gamintojai valstybėje vis rasdavo būdų, kaip nemokėti už viešosios infrastruktūros paslaugas, tačiau galimybių šia bendrąja valstybės gerove naudotis, laikui slenkant, vis mažėja piliečiams vis įsakmiau reikalaujant, kad verslas už viešosios infrastruktūros naudojimą atsiskaitytų per mokestines rinkliavas.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Visais trimis – gamybos reikmenų, žaliavų atnaujinimo ir viešosios infrastruktūros – atvejais kapitalistams pavykdavo verstis, visiškai arba iš dalies išsisukant nuo sąnaudų, arba tariant ekonominiais terminais, sąnaudas išsisavinant (angl. cost externalization), perkeliant ant kitų – paprastai valstybę išlaikančių piliečių – pečių. Šie eiliniai žmonės (darbininkai, vartotojai, piliečiai) ilgainiui išsikovodavo, kad kapitalistai savo sąnaudas pasidengtų patys, arba ekonominiais terminais, sąnaudas įsisavintų (angl. cost internalization). Wallersteino įsitikinimu, kapitalizmo istorijoje daugiau ar mažiau pasiektas taškas, kai visais trimis atvejais verslo sąnaudų išvengti nebepavyksta. Netgi priešingai, visuomenei spaudžiant, gamybos sąnaudos išauga tiek, jog tikėtis pelno, žengiant pirmtakų pramintais takais, nebėra pagrindo, o vaikštinėti finansinio spekuliavimo lynu (apie tai netrukus) – nutrūktgalviškai rizikinga. Istorinis kapitalistinis pelnas – ir kaip samprata, ir kaip dydis, ir kaip mechanizmas, ir kaip paskata – dabartiniame pasaulyje nebetenka perspektyvų.

Mokestinių sąnaudų didėjimas. Kol kapitalistiniai gamintojai pasaulyje turėjo kur sprukti, aptikdami vis naujų sumažintų sąnaudų rojaus kampelių – pigesnės ir patiklesnės darbo jėgos bei menkiau apmokestintų gamtinių išteklių, – tol galėjo guostis taisykle „baigtas ciklas vienur, pradėtas kitur“, tarytum žaismingąjį verslo ratą, pakeitus šalį, būtų galima sukti be galo, be krašto. Tačiau pasaulis – baigtinis, Žemės planeta – ribota ir naudmenomis, ir iškasenomis, ir gyvenamu plotu, ir net politinės raidos scenarijais. Kur eiti, kai eiti nebėra kur – tiksliau, eiti galima daug kur, bet visur laukia daugiau ar mažiau tas pats? Prarasdama pagrindą kraustytis iš krašto į kraštą, kapitalistinė gamyba tampa sėslesnė, apsistoja vienoje valstybinėje teritorijoje, o apsistojusi greitai pajunta, kad jos likimas – kaip galingo laukinio žvėries Koliziejuje, įstengiančio įspūdingai priešintis gladiatoriams, bet galiausiai krentančio nuo mirtino šiųjų dūrio kalaviju. Ir tas kalavijas – mokesčiai.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Wallersteinas įspėja: „Prie asimptotės artėja ir trečioji kreivė, išlikimo sąlygų išeikvojimo kreivė“ Immanuel Wallerstein, “Contemporary Capitalist Dilemmas, the Social Sciences, and the Geopolitics of the Twenty-first Century,” p. 145. . Kitaip tariant, pastaraisiais šimtmečiais stebima akivaizdi slinktis į didesnį gamtosauginį sąmoningumą, visuomenės ima reikalauti, kad pramonė atlygintų ne tik už gamtai padarytą žalą, bet ir jos atkūrimą globaliu mastu. Šį reikalavimą gamintojai priversti tenkinti, ne tik įsigydami pažangesnę, mažiau teršiančią, taigi brangesnę įrangą, bet ir mokėdami įvairius aplinkosaugos mokesčius, kuriems nuosekliai augant, kiūžta gamintojų pelnas.

Jau minėjau: už viešąją infrastruktūrą, kurios vaisiais kapitalistai laikinai galėjo naudotis veltui arba pusvelčiui, valstybė galiausiai paprašo atsiskaityti, ir ne tik už infrastruktūrą, bet ir valstybinio aparato išlaikymą bei verslui teikiamą įstatyminę apsaugą. O kai pasaulyje nėra, kur trauktis, arba nerandama nieko iš esmės geriau, šiuos infrastruktūrinius ir biurokratinius mokesčius gamintojai vis dėlto priversti susimokėti, žinoma, atseikėdami nuo savo pelno dalies. Logika – labai paprasta: didėja mokesčiai – didėja sąnaudos, didėja sąnaudos – mažėja pelnas.

Negana to, esama dar vienos mokesčių rūšies, išsikristalizavusios XX amžiuje demokratizavus valstybes Žr. Immanuel Wallerstein, World-Systems Analysis: An Introduction, p. 82–83. , o naujajai pilietijai ėmus reikalauti trijų pagrindinių garantijų, vėliau tapusių teisėmis į švietimą, sveikatos priežiūrą ir nuolatines pajamas visą gyvenimą. Paslaugų, kurias valstybė įsipareigojo teikti savo piliečiams, sąrašas XX amžiuje nuolatos tįso. Tas paslaugas valstybė galėjo teikti, tik didindama mokestines rinkliavas tiek iš darbininkų, tiek iš darbdavių. Tai dar viena pasaulinė slinktis, šįkart į „didėjančias valstybės išlaidais, kurių reikalauja tiek kapitalistiniai gamintojai, tiek darbininkai, o kartu ir į didėjančią mokesčių naštą gamintojams“ Immanuel Wallerstein, “Contemporary Capitalist Dilemmas, the Social Sciences, and the Geopolitics of the Twenty-first Century,” p. 145. . Tai dar viena negailestinga asimptotė, į kurią atsiremia ilgaamžė kapitalistinių verslo ciklų kreivė – negailestinga, nes XX amžiuje buvo išmėgintos ne tik visos valstybei žinomos mokesčių didinimo, bet ir mažinimo galimybės.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Sistemos baigtis: kreivės ir asimptotės

Pasaulinės naujųjų amžių sistemos dinamiką lengviau suprasime, išskyrę sistemos veikimo 1) paskatą, 2) logiką, 3) išeitį, 4) epochinę slinktį ir 5) istorinę baigtį. Paskata – begalinis kapitalo kaupimas. Logika – visais įmanomais būdais mažinti gamybos sąnaudas, nes galimybes didinti prekių kainas pernelyg varžo žmonių perkamoji galia bei globaliosios prekių ir paslaugų rinkos konkurencingumas, neleidžiantis pirkėjams primesti monopolinių-oligopolinių prekybos sąlygų. Išeitis – perkelti gamybą į kraštus, kur mokesčiai – mažesni, darbo atlygis – kuklesnis, gamybos reikmenys – pigesni. Epochinė slinktis – į baigtinio pasaulio gamtinių ir visuomeninių išteklių išeikvojimą, kaimus pavertus miestais, o gamtos turtus išnaudojus arba užteršus tokiu mastu, jog keltis Žemėje nebėra kur, vienintelė galimybė – likti ten pat, kiek galima, atkūrus ir išsaugojus tai, kas aplinkoje dar nesunaikinta. Istorinė baigtis – pasaulinės naujųjų amžių sistemos raidos galimybių išsėmimas. Planetoje paprasčiausiai nebelieka vietų, kur būtų galima perkraustyti gamybą, tikintis ženklaus sąnaudų mažėjimo. Dėl to smarkiai tirpsta gamybos pelnai, iš esmės nebetenkindami kapitalistinio pelningumo lūkesčių. Kapitalizmas praranda pagrindinį savo akstiną – faktines sąlygas Žemėje begaliniam kapitalo kaupimui.

Nors kapitalizmo saulėlydį Wallersteinas pranašauja, remdamasis visais penkiais ką tik išvardytais analitiniais požiūriais, pagrindine savo argumentavimo ašimi vis dėlto laiko epochinę slinktį į nuosekliai didėjančias darbo jėgos, gamybos reikmenų ir mokesčių išlaidas, kurių augimo kreivės šiandien jau priartėjusios prie savo asimptočių, arba šimtaprocentinių ribų. Tikėtis tradicinių kapitalistinio pelningumo lygių nei artimoje, nei tolimoje ateityje nebėra pagrindo, vadinasi, nebėra pagrindo ir tokiai pasaulinei sistemai, kokioje gyvenome ir plušome pastaruosius penkis šimtus metų. Pasaulyje muša stambių permainų valanda.