Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Norėčiau pereiti prie antrojo klausimo: pranešime teiraujatės, koks yra bajorijos – pirmiausiai kaip aukštosios kultūros puoselėtojos – indėlis į Naujausiųjų amžių lietuvių kultūrą, tautą, valstybę. Teigiate, kad tas indėlis vyraujančioje lietuvių tautos istoriografijoje nėra tinkamai pripažintas. Pabrėžiate, kad etninės kultūros pagrindu tautinę valstybę kūrusių lietuvių atžvilgiu bajorai nebuvo vieningi, skyrėsi ir pažiūromis, ir elgesiu. Todėl raginate būti jautriems, regėti skirtumus, neplakti visko daiktan (sakau, merkdamas akį). Pavyzdžiui:

Čia iškalbingas ne tik vienos bajorijos grupės pažiūrų tapatinimas su visų bajorijos grupių pažiūromis, bet ir pats atsisakymas jas diferencijuoti. Ar ne todėl istoriografijoje nuolat susiduriame su keistu reiškiniu: kalbama apie visą bajoriją, bet naudojamas tik vienos grupės – dvarininkų (žemvaldžių) – terminas; arba atvirkščiai, kalbama tik apie dvarininkus, bet jie vadinami viso luomo vardu. Tokie rodos nereikšmingi netikslumai kuria reikšmingas prielaidas, stereotipizuojant ir nepateisinamai suvienodinant luomo požiūrių įvairovę.

Tos įvairovės (prieštarovės?) dėlei bajoriją dekonstruojate, skaidote į grupes pagal interesus, turtus, pažiūras, lytį, tarpluominę santuoką ir panašiai, įrodydamas, jog bendro bajorijos indėlio nebuvo ir negalėjo būti. Atskirų grupių – galbūt, bet ne visos bajorijos. Kitaip tariant, pats teigiate, kad luomo kategorija, norint deramai suvokti, kaip visuomenės grupės tarpusavyje keitėsi kultūra, papročiais, vertybėmis, žiniomis, yra pernelyg bendra. Ar nematote įtampos savo teiginiuose? Siekyje apibendrintai šnekėti apie bajorijos indėlį, čia pat įspėjant, kad apibendrintai apie bajorijos indėlį (jo buvimą ar nebuvimą) šnekėti nevalia?

 
Todėl ir likau stoviniuoti metodologiniame prieangyje, kartu ir jus ragindamas ten praleisti šiek tiek daugiau laiko.

Sutinku, praleisti daugiau laiko tame prieangyje neabejotinai naudinga – kuo patogesni batai, tuo mielesni pasivaikščiojimai tiek pranešimų, tiek ir diskusijų alėjomis. Nesvarbu, kuriems jūsų argumentams pritariu, o kuriems – ne; aštrinti naudojamų instrumentų ašmenis visada naudinga, juolab kad esmines pranešimo sąvokas ir terminus tikrai galėjau apibūdinti aiškiau. Mūsų diskusija žymia dalimi vyksta dėl tokio aiškumo stokos, o aukštosios kultūros terminas tampa tiesiog nesantaikos akmeniu. „Pirmo rato“ atsakymais tikėjausi minėtus neaiškumus išsklaidyti, deja, teko nusivilti savo argumentų paveikumu. Turiu omenyje šiuos savo komentarus:

Gal jus suklaidino aukštosios kultūros terminas, kuris šiandien nusako kokybinį pranašumą žemosios arba masinės kultūros atžvilgiu? Maniau, akivaizdu, kad pranešime aptariama skirtis vartojama kita prasme. Ankstesnėms, luominėms visuomenėms tirti aukštosios ir žemosios kultūros skirtis naudojama vengiant vertybinio santykio; čia kalbama ne apie kultūros kokybę ar pranašumą, bet atstovavimą tam tikrai socialinei grupei, luomui, kastai ir pan. Paprastai kalbant, aukštoji kultūra siejama su aukštaisiais luomais, o žemoji – su žemaisiais.
 

Tad tęsiu ir tikslinu: aukštosios kultūros terminas mano pranešime netapatintinas su aukščiausiais kultūros pasiekimais; termino branduolys nėra kultūros pasiekimų kokybinė viršūnė. Branduolys – pasirinktos grupės sociokultūrinis, ekonominis, mentaliteto ar kitas savitumas, skiriantis jį nuo kitos grupės specifinių požymių. Kas išvengtume painiavos, į kuria įklimpome, siūlau pamiršti būdvardines formas aukščiausiažemiausia, ir toliau kalbėti apie aukštųjų ir žemųjų luomų kultūras. Paprasčiau: padalinkime tuometę luominę visuomenę į kelias pasirinktas dalis ir priskirkime joms sąlyginę kultūrinę autonomiją. Kitaip tariant, kultūrinį savitumą išveskime iš tos grupės savitumo, suvokdami, be abejo, kad praeities tikrovę toks supaprastinimas šiek tiek prievartauja. Bet praeitis įpratus ir dėl to niekad nesiskundžia. Jei tik drauge pašalinsime šį nesusipratimą, pavertusį mūsų diskusiją skirtingai suprantamo termino įkaite, savaime bus nukelti kone visi jūsų komentarai arba klausimai šia tema. Kartu tai įrodymas, jog jūsų mandagus siūlymas pranešime tiksliau apibrėžti pamatines sąvokas yra neabejotinai aktualus.

 
Ar visa aukštųjų luomų kultūra yra aukštoji? Turto prievartavimo – aukštoji? Kitų kraštų vergimo, kolonizavimo, genocido – aukštoji? Dekadanso – aukštoji? Pigaus pramogavimo, buitinės trivijos, tuštybės, nuobodžiavimo – aukštoji?

Atsakymas į visus klausimus – taip. Suprantama, tai ne aukštoji kultūra jūsų siūloma prasme, tai aukštųjų luomų kultūra mano siūloma prasme. Ir nuostabūs kultūriniai pasiekimai joje perpinti su jūsų minimais šešėliais. Tokiame kontekste nesvarbu, kaip etiškai vertinsime vieną ar kitą luominės elgsenos aspektą; svarbu, kad jis egzistuoja kaip potencialus kultūros tyrimų objektas. Jūs klausėte tik apie niekadėjus kilminguosius, tačiau bet kuris luomas, net valstiečiai, vienintelis ir neabejotinas visų dorybių šaltinis (ak, ar skaito mus Ramūnas Karbauskis?), turėjo šešėlines „antivertybes“ ir atitinkamas praktikas, suprantama, tirtinas be išankstinių moralinių vertinimų.

 
Gal taip, kaip prieš gerą šimtmetį jau buvo atsiradęs puikiai rašantis valstietis Kristijonas Donelaitis?

Jūs visiškai teisus, Donelaitis rašė stebėtinai puikiai. Ir šis puikiai rašantis valstietis atsirado kontekste, kurį ir prielaidauju savo klausimu – keliakalbėje literatūrinėje tradicijoje, siekiančioje, beje, XVI amžių. Nesvarbu, kad ją inspiravo atvykėliai bajorai protestantai iš Didžiosios Lietuvos, išskirtinai nusipelnę mūsų raštijai; svarbu, kad šiame krašte nusistovėjo kone dinastinė „lietuviakalbių profesijų“ paveldimumo sistema, užtikrinusi minėtos tradicijos tęstinumą. Suprantama, tradicijos šerdį sudarė kone išimtinai religinio pobūdžio literatūra (jei neminėsime šiai tradicijai palaikyti rengtų žodynų ir gramatikų). Būtent ši tradicija ir ją užtikrinantys kultūriniai institutai leido pasireikšti Donelaičio talentui.

 

Kita vertus, lietuviakalbių Rytprūsių kontekstą nelabai korektiška lyginti su Didžiąja Lietuva, apie kurią savo pranešime kalbu. Lietuvių kalbos vartojimas viešojoje erdvėje, parapijinių mokyklų tankis ir švietimo kokybė, lietuviakalbių kunigų arba pastorių ruošimas, universitetinės ir miesto kultūros skverbtis aptariamuose kontekstuose yra labai skirtinga. O lietuvių kalbos seminarai, nuo XVIII amžiaus pradžios veikę Karaliaučiaus ir Halės universitetuose, skirti kunigams, norintiems užimti lietuviškas parapijas? O už viso to slypinti paradigminė protestantizmo nuostata, užtikrinusi gan sistemingą knygų (tegul ir religinio pobūdžio) leidybą vietos kalba? Ar Didžioji Lietuva (bent jos etnografinė dalis) XVIII a. – XIX amžiaus pirmoje pusėje galėjo tuo pasigirti? Nebent iš dalies. Nesiplėsiu apie valstiečių ir miestiečių teisinės padėties, asmens laisvės ir suvaržymų skirtumus minėtuose kontekstuose – deja, jie liudija ne Didžiosios Lietuvos naudai. Neminėsiu ir skirtingos aukštųjų mokyklų suvaržymų politikos priimant įvairių luomų stojančiuosius – pakanka statistiškai palyginti Karaliaučiuje ir Vilniuje, vėliau Sankt Peterburge universitetuose studijuojančių kilminę sudėtį, ir viskas tampa aišku. Carinėje imperijoje studijuojančių valstiečių pradeda daugėti tik XIX amžiaus antroje pusėje. Gal todėl sulietuvintu hegzametru rašantis valstietis Donelaitis ir atsirado Prūsijoje, o ne, tarkime, Vilniaus paviete? Gal todėl Didžiojoje Lietuvoje, pirmiausia Žemaitijoje, didžioji dalis XVIII a. – XIX a. pirmos pusės lietuviakalbių „literatų“ buvo ne valstiečiai? Ir neretai daugiau rašė nelietuviškai?

 

Trumpam pamirškime lyginamų kontekstų skirtumus. Abiem atvejais yra išplėtotas literatūrinis kontekstas, nesvarbu, vokiečių, lenkų ar rusų kalbomis; yra institucijos, suteikiančios išsilavinimą, leidžiantį tą kontekstą lankyti. Du klausimai: a) kuriai socialinei grupei sąlygos ten įžengti buvo reikšmingai geresnės? b) Kuris kontekstas garantavo mažesnį šių sąlygų atotrūkį skirtingiems luomams? Atsakę į šiuos nesudėtingus klausimus nesunkiai rasime atsakymą, kodėl valstiečio Donelaičio nebuvo Didžiosios Lietuvos pusėje, apie kurią aš kalbu; ir kodėl tie valstiečiai, kurie vėliau pasirodė (Motiejus Valančius, Antanas Baranauskas ir kt.), privalėjo „subajorinti“ savo kilmę žengiant karjeros keliu. Jūs teisus, į vakarus nuo Lietuvos, ypač Vakarų Europos universitetuose galėjo studijuoti bet kurio luomo atstovas – bet kokia Lietuvos valstiečių dalis, ypač iki baudžiavos panaikinimo Kauno ir Vilniaus gubernijose, galėjo tuo pasinaudoti?

Bet tebūnie Donelaitis. Šio dvikalbio rašytojo genezei, mano nuomone, svarbi ne tiek kilmė, kiek būtinybė įsiterpti į aukštųjų luomų aprėptyje funkcionuojančius kultūrinius institutus. Kurios luominės kultūros kontekste pirmiausia plėtojosi universitetinė tradicija? Valstietiškos ar nevalstietiškos? Ar galimybė ten patekti valstietijos atstovui tapatintina su universiteto įtraukimu į valstietišką kultūrinę tradiciją? Ar, atvirkščiai, valstietis rinkosi tapti išeiviu iš savo luomo kultūros ir ateiviu į kito luomo kultūrą? Suprantama, nedera absoliutinti luominių kultūrų skirtį, ypač tokiais, sankabų ir persiliejimų atvejais, tačiau man pakanka pažymėti jų netapatumą. Tegul ir kaimo pastorius, tegul ir valstietis (laisvasis, ne baudžiauninkas) savo kilme, pažįstantis būrų buitį ir būdą – bet taip pat Karaliaučiaus universiteto Teologijos fakulteto absolventas, pasitelkęs Homero epų ir Vergilijaus Eneidų eilėdarą aprašant būrų gyvenimą.

 

Be abejo, griežta luominių kultūrų skirtis nėra tinkamas įrankis tirti Donelaičio literatūrinio paveldo fenomeną, ir šiuo atveju mano tikslas yra kitas – parodyti, kad aukštųjų luomų kultūra nebūtinai plėtojama vien aukštųjų luomų atstovų pastangomis (ką ir jūs teigiate), tačiau dėl to ji nenustoja būti aukštųjų luomų kultūra (kam pritariate tik su išlygomis, jei supratau teisingai). Konkrečiau: ar lietuviškas Donelaičio hegzametras įmanomas be universitetinių studijų, be vokiečių, prancūzų, graikų, lotynų, hebrajų kalbų ir literatūrų studijų? Ar galėtume šiandien šmaikštauti, jog saulelė budino svietą, bet Svieta nesikėlė, jei Donelaitis visą gyvenimą būtų praleidęs savo aprašytoje būro visatoje be katedros mokyklos ir universitetinio aplinkkelio? Spėju, kad negalėtume, nes Metai tiesiog nebūtų sukurti. Suprantama, menininką puoselėjanti fotosintezė gali vykti bet kur, tačiau reikšmingas sąlytis su aukštųjų luomų kultūra šiuo atveju yra būtina, o ne papildoma sąlyga. Net jei nutylėsime akivaizdų faktą, jog žemųjų luomų atstovui prasimušti į aukštųjų luomų kultūrą dėl suprantamų priežasčių buvo oi kaip nelengva.

 

Peršokime į pranešime aptariamą istorinį kontekstą. Pirmoji mano pranešimo tezė atspindi ką tik aptartą nuostatą – aukštųjų luomų kultūrai gali atstovauti bet kurių luomų nariai. Kitaip tariant, aukštųjų luomų kultūra ir jos plėtra nebūtinai turi būti tapatinama su tiesioginiu to luomo atstovų dalyvavimu – ji įnoringa, tačiau neretai priglaudžia visus atkakliuosius, kurie sutinka su jos žaidimo taisyklėmis. Būtent todėl universitetus baigę išeiviai iš valstiečių, dėję pamatus moderniai Lietuvai, anaiptol nebūtinai tapatintini su valstietiškos kultūros atstovais (mažų mažiausiai būtina papildomai įvardyti tokios prieskyros išlygas). Būtent todėl nebūtinai gausus bajorų dalyvavimas modernios Lietuvos ir jos kultūros klostymesi dar nereiškia menko bajoriškos kultūros indėlio į šį procesą. Galų gale būtent todėl svarbu kalbėti ne tiek apie valstietišką kultūrą ir jos atstovus (tą daro mano kritikuojama istoriografinė tradicija), kiek apie išeivius iš jos, apie besiklostantį inteligento tipą, kuris, greta valstietiškų turinių, nusavino bei įsisavino atskiras bajoriškas vertybes bei pareigas ir taip sukūrė naują tautos žadintojo bei vedlio tipą, netelpantį vieno luomo ribose. Ar ne tai omenyje turėjo Antanas Smetona, inteligentus pavadinęs naująja bajorija? Kaip matote, viena, rodos, ne itin reikšminga tezė generuoja daug žadančius tiriamosios perspektyvos pokyčius. Ji, beje, palaiko nuostatą kritikuoti dominuojančią nūdienos istoriografinę tradiciją, grindžiamą besąlygiška luominių kultūrų priešprieša (mes esame valstiečių tauta su valstietiška kultūra – ir kad man jokių bjaurysčių bajorysčių!). O jūs, kolega, kritikuodamas minėtą priešpriešą, netikėtai tampate mano ideologiniu sąjungininku. Aleliuja!

 
Ar nematote įtampos savo teiginiuose? Siekyje apibendrintai šnekėti apie bajorijos indėlį, čia pat įspėjant, kad apibendrintai apie bajorijos indėlį (jo buvimą ar nebuvimą) šnekėti nevalia?

Kalbėdami apie luominių kultūrų skirtis mes aiškinomės ir argumentavome jų prielaidas – tai buvo jūsų inicijuota diskusija apie metodines priemones. Dabar siūlote kalbėti apie jų taikymą pranešimo problematikai tirti. Šios problematikos kontekste aš atsisakiau griežtos luominių kultūrų priešpriešos kaip neveiksnios, tiksliau, reikšmingai ją apribojau; ji reikalinga tiek, kiek būtina apibrėžti skirtingus ingredientus, metamus į kaistantį modernios kultūros katilą. Vėliau galime tekalbėti apie naujos kokybės patiekalus, kuriuos ragaujant svarbu atpažinti tiek skirtingų ingredientų teikiamus aromatus ar poskonius, tiek ir bendrą jų sąskambio kokybę.

 

Paprasčiau: griežtai luomines kultūras priešpriešinanti skirtis išskirtinę svarbą įgijo tik mūsų diskusijos kontekste, gan abstrakčiai kalbant apie luomų santykius, tačiau pranešime dominuoja kita perspektyva, apribojanti (bet nepaneigianti) pirmąją. Siūlyčiau neužsiverti diskusijoje dėl minėtos skirties – bet kuris instrumentas pranešime svarbus tiek, kiek sudaro prielaidas išryškinti vienus ar kitus aptariamo reiškinio aspektus. Pasikartosiu: aš neįrodinėju, kad ši metodinė perspektyva yra vienintelė, juolab kad tik ji tinkamai atspindi luominių kultūrų santykių įvairovę. Aš tesakau, kad ji užtikrina mane tenkinančius rezultatus nusakant jau minėtus „kultūrinius ingredientus“. Kai iš jų verdamam šiupiniui tirti prireikia kito įrankio, t. y., kai pradedame kalbėti apie vidinių luominių ir tarpluominių struktūrų irimą – renkuosi tų ingredientų sąskambius atspindinčią perspektyvą.

Mano kuklia nuomone, mes kiek per daug dėmesio skiriame aptariamai luominių kultūrų skirčiai. Diskutuodami apie ją, mes patys susikūrėme iliuziją, kad ir pranešimas grindžiamas griežta luominių kultūrų priešprieša. Tai tik viena, bet ne vienintelė naudojama metodinė perspektyva, anaiptol nepretenduojanti preciziškai atkurti luomines ir tarpluomines kultūrines sąveikas. Juolab kad mano aptariamam laikotarpiui tai ne itin paranki priemonė, nes esminė tos skirties prielaida – įvairiais mechanizmais suręsta ir palaikoma luomų priešprieša XIX amžiaus pabaigoje sparčiai iro atverdama kelius naujoms, ne tik tarpluominėms, bet ir užluominėms sąveikoms. Todėl pranešime man svarbu peržengti luominio „uždarumo“ nuostatą, ir šis siekis neabejotinai dominuoja. Kita vertus, kaip parodyti naujų sąveikų galimybes, jei neaišku, kokių tradicijų kūnai sąveikauja ir transformuojasi, kokios jų priešpriešos užtrinamos? Ir čia man pasitarnavo mūsų daugkart linksniuota skirtis.

 

Pridėsiu keletą bendrų pastabų. Pranešime man buvo svarbu be rimtų išlygų nesutikti su valstietiškos kultūros emancipacija, išstūmusia ir užėmusia bajoriškos kultūros vietą. Svarbu buvo parodyti, kad istoriografijos deklaratyviai įvardyta „valstietiška“ moderni kultūra augo perimant ir įvaldant anaiptol ne valstietiškus kultūrinius institutus ir tradicijas. Nenorėjau pritarti labai supaprastintam požiūriui, kad luominės visuomenės saulėlydyje vieno luomo kultūrinę tradiciją ištiko momentinė apopleksija, o kita suklestėjo ir uždengė visą kultūros lauką. Nepaisant dominuojančios istoriografijos deklaracijų galime teigti, kad a) mirė abi tradicijos, o jų trūnėsiuose radosi nauji želmenys, išnaudojantys abiejų kūnų medžiagas. Arba b) galime tarti, kad abi tradicijos susipynė, susiliejo ir toliau gyvavo naujai įgytais, sukryžmintais pavidalais. Abi perspektyvos vartotinos, nelygu ką norime pabrėžti, naujo etapo savitumą ar paslėptą ir tam tikru mastu reartikuliuotą senųjų luominių tradicijų tąsą po naujų darinių kaukėmis.

Tikiuosi, kad teisingai supratau jūsų intencijas, abejojant griežta luominių kultūrų priešprieša: jūsų netenkino vieno luomo indėlio sureikšminimas, o kito – nuvertinimas. Tam tikra prasme mūsų požiūriai labai artimi – modernios lietuvių tautos ir kultūros klostymosi vertinimuose mane taip pat erzina „kultūrinių indėlių asimetrija“. Mano nuomone, svarbu šiame indėlių raizgalyne įžvelgti ne vienos tradicijos triumfą ir kitos nuopuolį bei kone momentinį išnykimą (taip buvo daroma kritikuojamoje istoriografijoje), bet šių tradicijų priklausomybes, paslėptus sąskambius, apibūdinti skirtingų įtekmių liejamas figūras. Suprantama, sutikus su šia nuostata, tektų atsisveikinti su valstietiškos kultūrinės veislės grynumu, o modernią lietuvių kultūrą suvokti kaip skirtingas luomines tradicijas adaptavusį mišrūną, turintį nemažai bajoriškos kultūros genų.

 

Aivaras Stepukonis

Bendrasis redaktorius
Darbuotojas

Nation, Culture, Identity: On Creative and Destructive Diversities

  • Bibliographic Description: Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, ISSN 2424-421X.
  • Peer Reviewers: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: In Western cultures, including Lithuania, the notion of diversity, when no stricter definition has been provided in advance of its field of application, affects imagination in a positive manner, triggers pleasant feelings: ‘to diversify’ implies ‘to improve,’ ‘more diverse’ suggests ‘better.’ Whence come these moods, what is the source of their emergence given the fact that diversity in the actual world is not homogeneous, assumes numerous forms of manifestation, some of which are good and some are bad, some contribute to the quality of communal life and some detract therefrom? It is from this standpoint – having critically acknowledged diversity’s both positive and negative potential – that the conference presenters turn to the life of the people, the making of culture, the structure of identity to explore the more conspicuous and relevant manifestations of current social diversity, their origins, purposes, influences, and consequences for one’s lived environment, world-view, and values.

Rasius Makselis discusses the analogy between biological and cultural diversity as referred to in a number of documents issued by UN and UNESCO. Odeta Žukauskienė focuses on the bipolarity of memory research, its unity and diversity, uniformity and regional polyphony, globality and locality. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė surveys the new emerging tendencies and approaches in the field of theoretical, methodological, and empirical studies of cultural memory indicating a transition to the analysis of global, cosmopolitan, transnational, transcultural memory and its culture. Aivaras Stepukonis brings to the forefront some ideological divergences endangering the relative unity and coherence of Western Civilization at the turn of the 21st century. Julius Vaitkevičius discusses the compatibility between Confucian and Lithuanian ethical values with the main focus on early Confucian ideas as stated in Confucian Analects. Stanislovas Mostauskis explicates the processes of the formation of the modern Lithuanian nation and its culture through a commentary on the historiographic tradition based exclusively on the premise of the “peasant people.”

Keywords: oneness, homogenization, globalization, diversity, biodiversity, cultural diversity, bipolarity, fragmentation, United Nations, UNESCO, ecology, memory, identity, postmodern paradigm, Holocaust, historical traumas, European Union, United States of America, West, civilization, China, Confucius, Confucianism, Lithuania, modern Lithuanian culture, gentry, Polish-speaking Lithuanian culture.