Konferencija Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves

  1. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    • Bibliografinis aprašas: Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
    Santrauka: Vakarų kultūrose, įskaitant Lietuvą, įvairovės sąvoka savaime, tai yra iš anksto griežčiau neapibrėžus sąvokos taikymo lauko, vaizduotę veikia teigiamai, žadina malonius jausmus: įvairinti reiškia gerinti, įvairiau reiškia puikiau. Iš kur šios nuotaikos, kame jų sklaidos židiniai, turint galvoje, kad įvairovė faktų pasaulyje nėra vienalytė, reiškiasi daugybe atmainų, kurių vienos yra geros, kitos – blogos, vienos bendruomeninio gyvenimo kokybę kelia, kitos – prastina? Šiuo – pripažinto įvairovės galėjimo būti ir teigiamybe, ir neigiamybe – požiūriu konferencijos pranešėjai atsigręžia į tautos gyvenimą, kultūros raišką, tapatybės sandarą, gvildendami ryškesnes ir aktualesnes dabartinės socialinės įvairovės apraiškas – jų kilmę, tikslus, įtakas bei padarinius mūsų gyvenamajai aplinkai, pasaulėžiūrai ir vertybėms.

    Rasius Makselis nagrinėja JT ir UNESCO dokumentuose pateiktą biologinės ir kultūrinės įvairovių analogijos sampratą, jos istorines, politines ir filosofines prielaidas, trūkumus ir su jais susijusią riziką. Odeta Žukauskienė aptaria postmoderniąją paradigmą, privertusią atsigręžti į atmintį ir tapatybę, aiškintis konkrečias patirtis, sugrįžtant į praeities išgyvenimus. Žilvinė Gaižutytė-Filipavičienė apžvelgia pastarąjį dešimtmetį teorinių, metodologinių bei empirinių kultūrinės atminties tyrinėjimų lauke išryškėjusias naujas tendencijas globalių, kosmopolitinių, transnacionalinių, transkultūrinių atminties fenomenų bei globalios atminties kultūros nagrinėjimo link. Aivaras Stepukonis aptaria XX–XXI amžių sandūroje Vakarų civilizacinei vienybei pavojų keliančias ideologines takoskyras. Julius Vaitkevičius, remdamasis pamatinėmis ankstyvojo konfucianizmo idėjomis, išreikštomis Konfucijaus „Pašnekesių“ tekste, svarsto konfucijiškų ir lietuviškų etinių vertybių suderinamumo temą. Stanislovas Mostauskis aptaria modernios lietuvių tautos ir jai atstovavusios kultūros klostymosi procesus bei juos komentuojančią istoriografinę tradiciją, paremtą išimtinai „valstietiškos tautos“ prielaida.

    Pagrindiniai žodžiai: vienovė, vienodėjimas, globalėjimas, įvairovė, biologinė įvairovė, kultūrų įvairovė, dvipoliškumas, fragmentėjimas, Jungtinės Tautos, UNESCO, ekologija, atmintis, tapatybė, postmodernioji paradigma, Holokaustas, istorinės traumos, Europos Sąjunga, Jungtinės Amerikos Valstijos, Vakarai, civilizacija, Kinija, Konfucijus, konfucianizmas, lietuviškumas, moderni lietuvių kultūra, bajorija, lenkakalbė lietuvių kultūra.
     
  2. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

    Konferencija

    TAUTA, KULTŪRA, TAPATYBĖ: APIE KURIAMĄSIAS IR ARDOMĄSIAS ĮVAIROVES


    Rengėjai:
    Lietuvos kultūros tyrimų instituto
    Lyginamųjų kultūros tyrimų skyrius

    Vilniaus Gedimino technikos universiteto
    Kūrybinių industrijų fakulteto
    Filosofijos ir komunikacijos katedra

    Nankino universiteto
    Tarptautinių studijų institutas
    南京大学,海外教育学院, Kinija

    Vyko 2017 m. vasario 2 – gruodžio 30 d.

    Organizacinis komitetas
    Pirmininkas
    dr. Aivaras Stepukonis

    Nariai:
    doc. dr. Julius Vaitkevičius (Nankino universitetas),
    doc. dr. Loreta Poškaitė (Vilniaus universitetas),
    doc. dr. Stanislovas Mostauskis (Lietuvos kultūros tyrimų institutas),
    prof. dr. Tomas Kačerauskas (Vilniaus Gedimino technikos universitetas)

    Sudarytojas
    dr. Aivaras Stepukonis

    Recenzentai:
    doc. dr. Lina Vidauskytė,
    prof. dr. (HP) Tomas Sodeika

    Kalbos redaktorė
    Margarita Dautartienė

    © @eitis, 2018
    © Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2018
    © Sudarymas, Aivaras Stepukonis, 2018

    ISBN 978-609-95858-1-9
    ISSN 2424-421X
     
  3. Aivaras Stepukonis Bendrasis redaktorius Darbuotojas

  4. Biologinė ir kultūrinė įvairovės: filosofiniai ir politiniai analogijos aspektai

    • Bibliografinis aprašas: Rasius Makselis, „Biologinė ir kultūrinė įvairovės: filosofiniai ir politiniai analogijos aspektai“ / Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 4–24, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
    • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
    • Institucinė prieskyra: Vilniaus Gedimino technikos universitetas.
    Santrauka: Pranešime nagrinėjama JT ir UNESCO dokumentų tekstuose pateikiama biologinės ir kultūrinės įvairovių analogijos samprata, jos istorinės, politinės ir filosofinės prielaidos, trūkumai ir su jais susijusi rizika. Pranešime išryškinami minėtų įvairovių skirtumai, minėti tarptautiniai dokumentai pristatomi kaip tarptautinės biopolitikos ir kultūros politikos projektai, kurių bendra politinė-teisinė struktūra galimai kelia riziką jų turiniui.

    Pagrindiniai žodžiai: Jungtinės Tautos, UNESCO, ekologija, biologinė įvairovė, kultūrų įvairovė.
     
  5. Šį tekstą išprovokavo Visuotinės UNESCO deklaracijos apie kultūrinę įvairovę preambulėje pateikta dviejų įvairovių – biologinės ir kultūrinės – analogija. Šiuo metu kultūros ir ypač kultūros politikos tyrimuose kultūrų įvairovės tematika išlieka viena iš plačiausiai diskutuojamų ir eksploatuojamų tarptautinės ir nacionalinės politikos kontekstuose. UNESCO 2005 m. Paryžiuje priimta „Konvencija dėl kultūros raiškos apsaugos ir skatinimo“ bei šalių narių pastangos ją ratifikuoti ir įgyvendinti yra tapę svarbiausiu politiniu ir teoriniu stimulu tirti patį kultūrinės raiškos ir jai būdingos įvairovės reiškinį. Vienas iš akivaizdžiausių tokio tyrimo motyvų yra politinis poreikis kultūrinės raiškos įvairovę matuoti, t. y. sukurti kriterijus ir metodus, kaip kultūrinė raiška skirtingose šalyse ir skirtingu metu galėtų būti palyginama.
    Teikdama metodologinę pagalbą gilinantis į tokių kriterijų ir metodų sukūrimo galimybes, UNESCO tam tikru politinio proceso epizodu pateikė gilias teorines implikacijas turinčią analogiją tarp biologinės įvairovės (bioįvairovės) ir kultūrinės įvairovės (kultūrų įvairovės, kultūros raiškos, kultūrinės raiškos įvairovės – analogijos pasirodymo metu įvairovės kultūros kontekste sąvoka dar nebuvo detaliai apibrėžta). Tikruoju šio pranešimo motyvu reikėtų laikyti faktą, kad intensyviai naudota įvairovių analogija, nors ir pateikiama minėtos deklaracijos tekste, tačiau galutiniame oficialiai priimtame „Konvencijos dėl kultūros raiškos apsaugos ir skatinimo“ variante nėra minima. Kyla klausimas, ar tai, jog galutiniame tekste tiesiogiai nėra pateikiama analogija, kuri veikė kaip vienas iš pagrindinių visų teorinių ir politinių diskusijų apie įvairoves motyvatorių, neatskleidžia tam tikros naujos teorinio ir politinio diskurso teritorijos, į kurią šių tekstų kūrėjai akivaizdžiai dar nėra pasirengę įžengti? Norint atsakyti į šį klausimą, būtina analizuoti filosofinius ir politinius tokio atsargumo motyvus. Šiuo tikslu pradžioje bus aptariama biologinės įvairovės bei kultūrinės raiškos įvairovės sąvokų genezė ir raida, tuomet bus bandoma rekonstruoti ir dekonstruoti jų analogiją išryškinant jos teorines, filosofines ir politines implikacijas.
     
  6. Ekologinis mąstymas ir JT Biologinės įvairovės apsaugos konvencija

    Biologinės įvairovės sąvokos kilmę ir raidą analizuojantys prancūzų mokslininkai Christianas Lévêque ir Jeanas-Claude’as Mounolou savo monografijoje Biodiversity
    Žr. Christian Lévêque, Jean-Claude Mounolou, Biodiversity, 2003; originalas: Christian Lévêque, Jean-Claude Mounolou, Biodiversité, dynamique biologique et conservation, 2001.
    pabrėžia konfrontacines termino atsiradimo aplinkybes. Pasak jų pateikimų pavyzdžių, dar XX a. pradžioje Europos šalių mokyklose naudojamuose vadovėliuose ne-civilizuota, ne-sukultūrinta, gamtinė aplinka neretai būdavo vaizduojama kaip tamsi, pavojinga, nekontroliuojama (nes nepakankamai pažinta), iš esmės priešiška žmogui. Gamtą reikia užvaldyti, įveikti, pajungti žmogaus civilizaciniams ir kultūriniams poreikiams. Šie poreikiai naudojami kaip gamtinės tikrovės reiškinių vertinimo kriterijus. Iki pat 1970 m. gyvūnai vadovėliuose būdavo skirstomi į „kenkėjiškus“ ir „naudingus“: „iš daugumos vabzdžių – jokios naudos, ir nieko blogo neatsitiktų juos sunaikinus“
    Žr. ten pat, p. 2.
    . Tokia žmogui ne pasyviai trukdančios, bet aktyviai priešiškos, keliančios grėsmę jo civilizuotam pasauliui samprata yra giminiška dar ikiistoriniais laikais mitiniam mąstymui būdingoms sakralinės ir profaninės erdvės bei kosmo ir chaoso antitezėms. Gamta čia žymi beribę, chaotiškai reiškinius gimdančią ir naikinančią, neprognozuojamą erdvę ir galią, kurios sukuria nuolatinio spaudimo žmogaus gyvenamajam pasauliui situaciją. Riba tarp gamtos ir civilizacijos yra kuriama ir „iš vidaus“ palaikoma žmogaus veiklos, mokslinio ir technologinio progreso, pateikiant reiškinių ir artefaktų apibrėžimus, nustatant veikimo koordinates, projektuojant mokslinio pasaulėvaizdžio vizijas, kuriant ir pritaikant eksperimentavimo ir mokslinės verifikacijos metodus.
    Tai, jog dar praėjusio amžiaus šeštajame dešimtmetyje ekologijos idėjos tik skynėsi kelią, o ekologijos mokslas dar neegzistavo, gerai iliustruoja, pavyzdžiui, radikalus Šiaurės Europos šalių požiūrio į Baltijos jūrą pasikeitimas. Kol jūra atstovavo „anapus ribos“ plytinčiam begaliniam svetimam gamtos chaosui, Švedijos popieriaus pramonė galėjo į jūrą neribojamais kiekiais mesti nuodingas atliekas – konteinerius su gyvsidabriu. Tuo tarpu nauja suomių ekologinius standartus atitinkanti branduolinių atliekų saugykla jau suprojektuota taip, kad atlaikytų Žemę per artimiausius 100 tūkst. metų tikėtinai sukaustysiantį ledynmetį. Saugykla turėtų atlikti savo funkciją net ir tuo atveju, jeigu projektuojamu laikotarpiu žmonijos Žemėje nebeliktų.
     
  7. Ekologinio mąstymo užuomazgos atsiranda ne iš pačios gamtos mokslų ar technologijų pažangos, tačiau, kaip pabrėžia minėti prancūzų autoriai, pasikeitus žmogaus požiūriui į jo paties veiklos padarinius. Paaiškėjo, kad naudos ir žalos žmogui matas nėra vienintelis, vertinant gamtos procesus ir būklę – anapus civilizacijos plytinti erdvė ir galia nėra begalinės, priešingai, išplitusi žmogaus veiklos ir įtakos aprėptis nekontroliuojamų gamtos procesų erdvę radikaliai sumažina tokiu mastu, kad patiems procesams ir jų dalyviams kyla išnykimo pavojus. XX a. antroje pusėje įvaldytos intensyvios žemdirbystės technologijos, 1980 metais žmonių kiekis pasaulyje pranoko visoms kitoms „grobuonių“ rūšims priklausančių gyvūnų kiekį, XXI a. Jungtinių Tautų duomenimis žmonių, gyvenančių miestuose, kiekis pranoko žmonių, gyvenančių kaimo vietovėse, kiekį.
    Viešojoje erdvėje apie „biologinę įvairovę“ pirmiausiai kalbama, ne moksliškai ar filosofiškai apibrėžus įvairovės sąvoką ir ją pritaikius apibūdinant biologinių individų ar rūšių būklę, o etinėje perspektyvoje konstatatavus žmogaus keliamą grėsmę atskiroms gyvūnijos rūšims, tokiu būdu netiesiogiai naikinant biologinę įvairovę. Savo ruožtu ekologijos mokslas gana greitai nuo diskusijų apie „biologinę įvairovę“ perėjo prie ekosistemų ir „biologinio kompleksiškumo“ tyrinėjimų. Šiuose tyrinėjimuose išryškėjo funkcinis požiūris į biologines rūšis, jų tarpusavio sąveikos bei biosferos santykio su negyvąja gamta kompleksiškumas. Be kita ko, konstatuota, kad gyvoji gamta nėra tik veikiama jos gyvenamosios aplinkos, bet ir pati dideliu mastu lemia jos raidą
    Žr. ten pat, p. 3–4.
    . Gali pasirodyti paradoksalu, tačiau šios ekologijos mokslo tendencijos ne tik nepadeda kurti galimų metodų biologinei įvairovei apskaičiuoti, bet vis labiau pripažįsta sunkumus, bandant griežtai apibrėžti pačią biologinės rūšies sąvoką. Be to, pasirodo, jog kuo gilesnė atliekama ekosistemos funkcijų analizė, tuo labiau nyksta riba tarp gyvosios ir negyvosios gamtos, taigi ne ryškėja, bet drumsčiasi tyrimų objekto kontūrai. Visgi, ši – Herakleito teiginį, kad prigimčiai būdinga kartu ir slėptis, ir rodytis, primenanti mokslo perspektyva – nesutrukdė biologinės įvairovės sąvokai tapti politine kategorija. Tai rodo, jog ekologinei mąstysenai ir jos įkvėptam politiniam judėjimai etiniai motyvai yra svarbesni už mokslinius tyrimus ir jų išvadas, nors dažniausiai jais remiasi.
     
  8. Kad besitraukianti ir nykstanti žmogui priešiškos gamtos transcendencija prarastų radikalaus „kito“ statusą, žmogus turėjo rasti galimybę joje tarsi veidrodyje atpažinti sau būdingus bruožus. Ekologinės gyvosios gamtos išsaugojimo ir tausojimo idėjos remiasi žmogiškųjų vertybių ir emocijų projekcijomis į anksčiau svetimą gamtos pasaulį. Neatsitiktinai ekologinę ideologiją populiarinusios NVO nuo pat sąjūdžio pradžios daugiausiai dėmesį kreipdavo į vadinamas „charizmatiškas“ nykstančių gyvūnų rūšis – banginius, gorilas, pandas ir pan. Charizmatiškų gyvūnų populiarumas rodo, kad gyvūnijai žmonijos dėmesį pritraukia tam tikras papildomas, kai kurioms gyvūnų rūšims priskiriamas „malonės“ (gr. charis – malonė) elementas, kuris padeda užmegzti emocinį empatijos ir rūpesčio ryšį su šios malonės nuspalvintais gyvūnais, juos savo ruožtu metonimiškai paversdamas visos gyvūnijos ir visos gyvosios gamtos „ambasadoriais“. Ekologinė mąstysena ir jausena tampa įmanoma tik tam tikra prasme „sužmoginus“ gamtą, joje atpažįstant bruožus, kurie ilgą laiką gamtos ir civilizacijos konflikte būdavo būdingi tik žmogui: pažeidžiamumą, gyvybės ir būties trapumą, mirtingumą, skausmą, kančią ir pan.
    Ir agresyvi antagonistinė gamtos bei civilizacijos priešstata, ir ekologinis rūpestis pasižymi esmiškai antropometriniu santykiu. Ir vertindami gamtą naudos–žalos žmogui atžvilgiu, ir priskirdami jai bei atpažindami joje žmogiškąsias savybes, kurių atžvilgiu galime jausti empatiją, mes gamtos tikrovę matuojame žmogaus matu. Šis faktas neleidžia kalbėti apie ekologinį mąstymą, kaip kokį nors naujo pobūdžio dialoginį santykį tarp žmogaus ir gamtos. Geriausiu atveju ekologija yra kritiška žmogaus veiklos autorefleksija, siekianti apriboti, šį kartą jau žmogaus, veiksmus gamtos atžvilgiu bei skatinanti gamtos ir žmogaus santykį išvysti etinėje perspektyvoje. Etinę perspektyvą veikiai papildo „tausojimo ateities kartoms“ tikslas – šiuo atveju empatinis ryšis mezgamas ne su gyvūnija, kuri žmogaus veiklos padarinius kenčia šiuo metu, bet su žmonėmis, kurie gyvens ir kentės tuos pačius padarinius ateityje. Anksčiau žmogus „iš vidaus“ apsibrėždavo ribas, kurios saugojo jo gyvenamąjį pasaulį nuo stichiškų gamtos galių, o dabar jis vėlgi „iš vidaus“ apsibrėžia ribas savo paties veiklai, šįkart saugodamas tas pačias gamtos jėgas nuo savo paties joms keliamos grėsmės. Žmogaus civilizacijos pasaulio sienas pakeitė gyvūnijos draustinių ir gamtos reiškinių rezervatų sienos.
     
  9. Autoreferencinį išlikimą žmogiškojo požiūrio ir žmogaus projekcijų lauke iliustruoja biologinės įvairovės išsaugojimo tikslus formuluojantys politiniai Jungtinių Tautų tekstai. Komentatoriai pastebi, kad JT Biologinės įvairovės apsaugos deklaracijoje
    Žr. Biologinės įvairovės apsaugos konvencija yra tarptautinė sutartis, pasirašyta Rio de Žaneire 1992 m. birželio 5 d. Jungtinių Tautų Aplinkos ir plėtros konferencijos metu.
    galima išskirti dviejų pobūdžių motyvus – bioetinį ir utilitarinį. Ką tik pateiktoje analizėje matėme, kad ekologinės mąstysenos logika šių dviejų motyvų esmiškai nesupriešina, kad abu motyvai remiasi ta pačia antropometrine laikysena, yra dvi skirtingos tos laikysenos apraiškos.
    Iš pradžių diskusijose dominavusią bioetinę motyvaciją ėmė vis labiau papildyti utilitarinė: šalia pripažinimo, kad bioįvairovę reikia išsaugoti ateities kartoms, vis labiau suvokiama, jog biologinė įvairovė yra svarbi biotechnologijoms, farmacijos pramonei, taigi ji yra mokslo, medicinos ir ekonomikos išteklius, dėl kurio konkuruoja ir ateityje vis labiau konkuruos tarptautinis verslas ir valstybės. Šiuo požiūriu biologiniai ištekliai nesiskiria nuo visų kitų, patenkančių į „darnios plėtros“ politikos akiratį – naftos, dujų, gėlo vandens ir pan. Todėl minėta konvencija kelia du tikslus – išsaugoti biologinę įvairovę ir užtikrinti jos darnų naudojimą.
    Konvenciją ratifikuojančios šalys, viena vertus, skatinamos prisiimti atsakomybę už jų teritorijose esančių ekosistemų išlikimą ir, kita vertus, jas darniai naudoti. Šalių tarpusavio konkurencijos dėl bioišteklių galimybę atspindi konvencijos teiginys, jog tais atvejais, kai viena šalis teikia biologinius išteklius, o kita šalis juos tiria ir naudoja, turi būti užtikrintas teisingas tyrimo rezultatų pasidalijimas tarp šalių. Ši nuostata svarbi suvokiant, kad kai kurios šalys yra turtingos biologinių išteklių, tačiau neturi technologijų juos naudoti ir tirti.
     
  10. Pasak konvencijos, bioįvairovės tyrimai, ekosistemų pažinimas yra svarbi sąlyga, siekiant parengti ir pritaikyti jos išsaugojimo priemones. Ratifikavusi konvenciją šalis įsipareigoja identifikuoti biologines rūšis, kurioms kyla grėsmė ir sukurti jų išsaugojimo planus. Čia pat konvencija pripažįsta šalies teisę atsakingai eksploatuoti savo biologinę įvairovę. Tokiu būdu konvencija ne tik apsaugo bioįvairovę, bet ir ją išteklina. Nors etinis įvairovės išsaugojimo motyvas remiasi konkrečių nykstančių biologinių rūšių gelbėjimo poreikiu, tačiau valstybei konvencija deleguoja moralinę teisę atsakingai nomenklatūrizuoti ir komercializuoti visus potencialiai jos teritorijoje identifikuotus biologinius ir genetinius išteklius. Konvencija šalis nares paverčia potencialiais biologinės įvairovės rezervatais, kurio sienos – valstybinės šalių narių sienos. Konvencijos tarptautiškumas šalis nares jungia į vieną bendrą pasaulinį rezervatą.
    Teisingą (angl. fair) mokslinių ir komercinių tyrimų rezultatų naudojimą užtikrina intelektinės nuosavybės apsaugos teisė, kuri išplečia ir instrumentalizuoja išteklių „rezervacijos“ ir komercializacijos galimybes. Šiuo požiūriu simptomiška yra diskusija apie gyvybės formų patentavimą. 1980 m. JAV įmonėje „General Electric“ tyrimus vykdęs mikrobiologas Ananda Mohanas Chakrabarty siekė patentuoti genetiškai modifikuotą bakteriją, galinčią perdirbti naftą. Patentų biuras atmetė prašymą, motyvuodamas savo sprendimą tuo, jog mikroorganizmas yra gamtos kūrinys. Visgi tyrėjas laimėjo teismo procesą prieš patentų biurą, teismui paskelbus, kad „faktas, jog mikroorganizmas yra gyvas, nėra svarbus patentų teisės tikslui“. Tai iliustruoja faktą, jog intelektinės nuosavybės apsaugos priemonės supriešina komercinę gyvybės formos vertę ir jos kaip gyvybės formos vaidmenį bioįvairovėje. Teisinėje nomenklatūroje vertė išstumia gyvybės formą. Tai leidžia JT biologinės įvairovės išsaugojimo pastangas laikyti beprecedentinio masto tarptautiniu biopolitikos instrumentu.
     
  11. UNESCO apie kultūros raiškos įvairovę: teisė į erdvę laisvai kultūrinei saviraiškai

    1945 metais įkurtos JT agentūros UNESCO deklaruojama vizija per švietimo pažangą, komunikaciją ir kultūros puoselėjimą bei sklaidą siekti tarptautinės taikos leidžia suprasti, jog deklaracijų ir konvencijų tekstai yra sudėtingo diplomatinio proceso metu pasiektų kompromisų rezultatas, ir todėl neturėtume tikėtis juose rasti griežtos mokslinės argumentacijos logikai paklūstančių įžvalgų. Vis dėlto mokslininko akį UNESCO tekstai intriguoja bent jau dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, organizacija drąsiai imasi tokių kultūros filosofijos, antropologijos, estetikos, sąvokų, kaip kultūra, simbolinė vertė, kūryba, vertybės, siekdama jas paversti tarptautinės teisės kategorijomis. Tokie interpretacijos veiksmai, kuriuos UNESCO atlieka kiekvienos deklaracijos ir konvencijos proga, neišvengiamai susiaurina ar bent jau pakeičia sąvokų reikšmę, priverčia jas funkcionuoti naujuose kontekstuose, o šie pokyčiai, kaip pažymi UNESCO istorijos tyrėjai, dažnai atspindi ne įvardijamo reiškinio ištirtumą, bet pačios organizacijos konkrečiam raidos etapui būdingą istorinį akiratį. Antra priežastis, kodėl UNESCO tekstai kelia mokslinį smalsumą, yra jų norminė funkcija: ratifikavusios konvencijas valstybės jas įgyvendina, vykdo atitinkamas politikos priemones, rengia įgyvendinimo ataskaitas – tokiu būdu jų piliečiai gyvena tikrovėje, kurioje naujai apibrėžtos ir įvestos kultūrologinės sąvokos yra paverstos teisine norma, o tai yra įdomus viešosios politikos, kultūros politikos proceso elementas.
    Ieškant būdingų kultūrologinio ir politinio diplomatinio turinio kompromisų, galima pastebėti, kaip, pasak specialios UNESCO studijos
    Žr. Katérina Stenou (ed.), UNESCO and the Issue of Cultural Diversity: Review and Strategy, 1946–2000, 2004.
    , nuo 1946 metų keitėsi UNESCO požiūris į kultūrą ir kultūros įvairovę. Pirmuoju etapu, pokaryje, kultūra buvo suvokiama kaip nacionalinėse valstybėse, kaip atskiruose vienetuose, kuriamų meno kūrinių visuma, o kultūrinis pliuralizmas buvo siejamas ne su vidine valstybės įvairove, bet su tarptautine dimensija. Antrajame etape sąvoka kultūra įgavo platesnę reikšmę ir tapo siejama su tapatumu. Pasak Sabine von Schorlemer, ši konotacija stiprėjo šaltojo karo metu, kai pasaulyje didėjo pasipriešinimas galingųjų valstybių dominavimui bei imperialistinei ir totalitarinei ideologijai
    Žr. Sabine von Schorlemer, The UNESCO Convention on the Protection and Promotion of the Diversity of Cultural Expressions, Explanatory Notes, p. 135.
    . Trečiuoju etapu kultūra tapo siejama su vystymosi, plėtros (development) kategorija. Ketvirtuoju, dabartiniu etapu, kultūra suprantama plačiau, išryškinant jos sąsajas su demokratinėmis vertybėmis, šiame kontekste „kultūrų įvairovė“ jau siekia apimti visas žmogaus prigimtinių teisių ir laisvių raiškos formas.
     
  12. Kultūros bei kultūros įvairovės sampratų kaita paaiškina, kodėl 2005 metais UNESCO priimtoje „Konvencijoje dėl kultūros raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo“ bandoma derinti tris skirtingos apimties kultūros sampratas. Čia kultūros įvairovė suprantama ir siaurai estetiškai, kaip meno kūrybos rezultatų įvairovė, ir antropologiškai, kaip žmogui būdinga prasmingos veiklos, kasdienio gyvenimo praktikų įvairovė, ir kaip kultūros bei kūrybinių industrijų produkcija
    Žr. Yudhishthir Raj Isar, Miikka Pyykkönen, “Confusing Culture, Polysemous Diversity: ‘Culture’ and ‘Cultural Diversity’ in and after the Convention,” p. 13.
    . Iš tiesų konvencijos tekste skaitome:
     
  13. Šie sąvokų kultūrinis turinys, kultūrų raiška bei kultūrų įvairovė apibrėžimai rodo UNESCO pastangas jungti 1) meno kūrybos, kaip menininko, kūrėjo, prigimtinės teisės į laisvą raišką, sampratą; 2) bendruomenių kultūrinio tapatumo išraiškos sampratą; 3) simbolinės prasmės, kuri kuriama kultūros ir kūrybinėse industrijose kartu su ekonomine šios industrijos produkcijos verte, tačiau pastarosios nėra išstumiama ar nustelbiama. Šie trys skirtingi semantiniai laukai nėra vien dedamosios kultūros įvairovės sampratos dalys, jos šaknijasi skirtingose tarptautinėse politinėse strategijose: 1) prigimtinių žmogaus teisių sklaidos ir įtvirtinimo; 2) darnios plėtros (sustainable development), vadinamuosiuose „tūkstantmečio“ tiksluose, 3) post-industrinės neoliberalistinės „kūrybinės klasės“ plėtros ideologijoje.
    Identifikavus šiuos tris skirtingus kontekstus kyla klausimas, ar šios trys strategijos nesukuria prieštaravimo ar bent jau įtampos UNESCO konvencijos tekste, ir kaip tos įtampos yra šalinamos.
     
  14. Viena ryškiausių įtampos zonų pasimato tuomet, kai įvardijame subjektus, kuriems tiesiogiai taikomos konvencijos nuostatos. Pagrindinis žmogaus teisių subjektas yra asmuo, individas, kuris tampa demokratinių vertybių ultima ratio. Tuo tarpu kultūrinės tapatybės sąvoka iš karto įveda tarp-asmeninę dimensiją. Konvencijos tekste dominuoja nuorodos į kolektyvinę kūrybą – bendruomenes, visuomenes. UNESCO pastangas derinti asmeninę ir tarpasmeninę dimensijas matome šioje Visuotinės kultūrų įvairovės deklaracijos preambulės frazėje:
     
  15. Tekstas atspindi dvi diskusijose dalyvavusių šalių pozicijas: vienos šalys reikalavo apsaugoti „kultūrinę erdvę“ vietinės kultūros raiškai pasitinkant globalizacijos iššūkius, kitos šalys kreipė dėmesį į tai, jog asmuo turi teisę pasirinkti ne tik kultūros išraiškas, kurias vartoja ir su kuriomis tapatinasi, bet ir iš esmės savo kultūrinį tapatumą, net jeigu jis renkasi ir kitos kultūros, ar pasaulinės globaliosios kultūros tapatumą. UNESCO siūlo tarytum švietėjiškos filosofijos optimizmu persmelktą kompromisą: asmens pasirinkimo laisvė neriboja, bet priešingai, išplečia pasaulio kultūrų įvairovės galimybes. Vadovaujantis šia logika, asmuo, jeigu galės ir jeigu jam nebus daromas dirbtinis išorinis spaudimas (politinis ar ekonominis), pasirinks visų pirma jam artimiausią kultūrinį tapatumą, be to, bus atviras „tapatumų įvairovei“, pasireiškiančiai ir jame pačiame, ir jo atžvilgiu kitame asmenyje. Priešingai, asmeniui artimiausio, taigi, vietinio, tapatumo praradimas, užmarštis, apriboja asmens galimybes jį pasirinkti, asmuo iš-tapatinamas ir todėl praranda gebėjimą pripažinti bei vertinti ne tik savo, bet ir kitas tapatybes, taigi nuvertina ir pačią kultūrinę įvairovę. Būtent todėl UNESCO siekia išsaugoti unikalias kultūrinės raiškos formas, siekti jų pasaulinio pripažinimo, skleisti informaciją apie jas.
    Čia pat paaiškėja ir, kodėl UNESCO taikos viltis sieja su kultūra bei švietimu: religijų ir kultūrų įvairovė gali tapti nesantaikos šaltiniu ne dėl pačių skirtumų, bet dėl to, kad šie skirtumai paverčiami laisvės ribojimo pretekstu. Kultūrų įvairovė tampa pozityvia taikos siekimo priemone tada, kai yra suvokiama, kaip žmogaus tapatybei esminis jo prigimtinės laisvės raiškos galimybių laukas.
    Panašiai kaip JT Biologinės įvairovės apsaugos konvencija, UNESCO Kultūrinės raiškos įvairovės apsaugos ir skatinimo konvencija šalims narėms suteikia įgaliojimus savo teritorijoje saugoti ir skatinti kultūrinės raiškos įvairovę. Tekstas leidžia suprasti, kad apsaugos poreikį vietinės kultūros reiškiniams visų pirma kelia gyvenimo būdus ir tradicines vartojimo praktikas unifikuojantis pasaulinės ekonomikos ir globalios kultūros spaudimas.
     
  16. Biologinės ir kultūrinės įvairovės analogija ir jos ribos

    Net nesigilindami į šių dviejų įvairovių prigimtį, komentatoriai yra ne kartą pastebėję tiesioginį pozityvų biologinės ir kultūrinės įvairovių ryšį. Viena vertus, biologinės įvairovės užtikrinta ekosistemos pusiausvyra sukuria natūralias prielaidas tradicinėms vietos kultūros apraiškoms (pvz., tradicinių žvejybos ir medžioklės būdų, kulinarinio paveldo ir pan.). Kita vertus, neretai vietinių kultūrų tradicijoms yra būdingas adaptyvus ir tausojantis požiūris į biologinius vietos išteklius (pvz., gentis intuityviai žino, kokį kiekį kiaušinių galima paimti iš lizdų, nepažeidžiant vietos paukščių populiacijos gyvybingumo). Atskirus biologinės ir kultūrinės įvairovės sinergijos atvejus aptaria Nathalie Blanc ir Katriina Soini straipsnyje „Cultural and Biological Diversity: Interconnections in Ordinary Places“
    Žr. Nathalie Blanc, Katriina Soini, “Cultural and Biological Diversity: Interconnections in Ordinary Places,” 2015.
    .
    Pozityvios įvairovių sinergijos apraiškos skatina bandymus biologinę ir kultūrinę įvairovę sugretinti konceptualiai. Nors UNESCO Konvencijoje dėl kultūros raiškos apsaugos ir skatinimo šios analogijos nėra, tačiau ji pateikiama pirmajame 2001 m. priimtos Visuotinės kultūrų įvairovės deklaracijos straipsnyje:
     
  17. Šiame tekste abi įvairovės nužvelgiamos darnios plėtros perspektyvoje: lygiai kaip tausojame biologinius išteklius ateities kartoms, taip turime atsakingai elgtis ir su įvairialypiu žmonijos kultūros paveldu, kuris yra ne tik vertingas savaime kaip esminis žmogaus buvimo pasaulyje bruožas, bet ir yra laikomas „mainų, atsinaujinimo ir kūrybiškumo šaltiniu“. Bendras darnios plėtros tikslas konceptualiai sujungia biologinę ir kultūrinę įvairoves, o pateikiami judviejų sinergijos pavyzdžiai modeliuoja bendros bio-kultūrinės pasaulio ekosistemos viziją. Pasak šios vizijos, pasauliui reikia siekti harmoningos biosferos ir antroposferos procesų pusiausvyros, kuri yra biologinės ir kultūrinės įvairovių sąlyga ir rezultatas. „Bioįvairovė yra būtina gamtai“ – šis teiginys implikuoja logišką vienio (kalbame apie tą pačią gamtą) ir daugio (genų, gyvūnų ir jų rūšių įvairovė) opoziciją. Analogiška vienio ir daugio opozicija konstruojama ir kultūros srityje: frazė „laikas ir erdvė suteikia kultūrai įvairias formas“ reiškia, kad žmogui esminis kultūros poreikis yra universali, visai žmonijai ir kiekvienam individui būdinga savybė, kitaip sakant, kiekvienas žmogus yra imanentiškai kultūringa esybė. Skiriasi tik laiko ir erdvės sąlygotos šios universalios kultūros apraiškos. Tikėtina, jog būtent dėl noro įvesti šį vidinio ir išorinio kultūros aspektų skirtumą, UNESCO konvencija buvo pavadinta ne „kultūrų įvairovės“, bet „kultūrinės raiškos įvairovės“ konvencija.
    Bendra loginė vienio ir daugio opozicijos struktūra atitinka bendrą teleologinį darnios plėtros vektorių: kaip siekiame, kad ateityje gyvūnų rūšių nemažėtų (kad būtų išsaugota ekologinė pusiausvyra), taip siekiame, kad konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje nebūtų varžomos įvairios skirtingos kultūros apraiškos, užtikrinančios mūsų pasaulio kultūrinę dinamiką.
     
  18. Nepaisant pastangų plėtoti aptariamą analogiją, yra keletas aspektų, kurie jos taikymą apsunkina. Kaip liudija ekologijos mokslo tyrimai biologinė įvairovė yra funkcinė: ekosistemoje gyvūnų rūšys viena kitą papildo atlikdamos neretai itin specializuotas funkcijas. Funkcijų pusiausvyra nusistovi rūšims evoliucionuojant, o rūšims priklausančių individualių gyvūnų mirtys yra šios evoliucijos variklis. Kultūros srityje analogišką funkcinę specializaciją būtų pavojinga sureikšminti. Taip darydami, pavyzdžiui, Karaimų kultūrą Lietuvoje redukuotume į kulinarinį paveldą ir tapatintume su kibinais. Nors stereotipiškai kulinarinis paveldas daugelio visuomenės narių akyse reprezentuoja karaimų kultūrą, tačiau akivaizdu, kad Lietuvos karaimui jo kultūra nesutaps su viena ar kita jai priskiriama socialine funkcija. Kultūra pasireikš kaip visuminė žmogaus gyvenamąją aplinką, jo bendravimą su artimaisiais ir pasauliu įprasminanti simbolių ir vertybių sistema. Galima sakyti, jog būtent simbolinis kultūros pobūdis ir veikimo būdas apsunkina pastangas joje regėti biosferai būdingą funkcinę įvairovę. Simbolinėje tvarkoje individas reprezentuoja prasminę gyvenamojo pasaulio visumą kaip jos simbolis, tuo tarpu ekologinėje-evoliucinėje tvarkoje individas dalyvauja kaip statistinis vienetas ir reprezentuoja savo rūšį, kaip replikuojamas genų rinkinys.
    Kaip pastebi Davidas Heydas, įvairovė gali būti kiekybinė arba kokybinė
    Žr. David Heyd, “Cultural Diversity and Biodiversity: A Tempting Analogy,” p. 160.
    . Pirmąją išreiškia anglų kalbos žodis variety ir jis žymi skirtingų elementų kiekį grupėje. Tuo tarpu žodžiu diversity nusakomas kokybinio skirtumo tarp grupės elementų mastas. Heydas konstatuoja, kad būtent kokybinė įvairovė dažniau negu kiekybinė yra vertinama kaip geras, teigiamas dalykas, t. y. suvokiama, kaip vertybė. Nesvarbu, ar analizuotume kokybinį, ar kiekybinį įvairovės aspektus, grupėje esantys įvairūs elementai tarpusavyje pasižymi skirtumu, jeigu į juos žvelgiame iš išorės, ir kitybe, jeigu bandome į vieną elementą pažvelgti iš kito elemento perspektyvos. Siaurinant įvairovės sampratą iki kokybinės, reikia pripažinti, kad būtent skirtumas ir kitybė suteikia įvairiems elementams jų vertę.
     
  19. Tęsiant analogijos tarp biologinės ir kultūrinės įvairovių analizę, galima pastebėti, kad biologinėje įvairovėje ir kultūrinėje įvairovėje kitybė reiškiasi skirtingai. Šis skirtumas darosi aiškesnis, kai suvokiame, kad jis tiesiogiai priklauso nuo skirtingo pobūdžio reprezentacijos, kuria individualus grupės elementas reprezentuoja grupės visumą: biologinėje įvairovėje kitybė yra imanentiška, ji visada yra arba individo tąsa, arba jo riba
    Šio imanentiškumo bruožų galime rasti pvz. G. W. F. Hegelio aprašytame iki-kalbiniame žmogaus būvyje, kada žmogus dar neturėjo savimonės, santykiai tarp individų nebuvo intersubjektyvūs, individas aplinką ir kitus individus suvokdavo kaip savo paties tęsinį.
    . Kultūrinėje įvairovėje kitybė pasireiškia kaip būtinybė peržengti savo kultūrą, t. y. kultūrinėje kitybėje esti transcendentinis matmuo. Šis matmuo aiškiausiai pasireiškia, pavyzdžiui, teksto vertime iš vienos kalbos į kitą. Atliekant vertimą, kiekviename verčiamo teksto žodyje yra peržengiama visa originalo kalba, tik tuomet vertimo žodyje prabyla visa vertimo kalba. Jeigu vertime visa kalba nedalyvauja, vertimas atliekamas automatiškai, pažodžiui, tekstas yra neišvengiamai iškraipomas, t. y. prarandama jo prasmė.
    Statistine reprezentacija pagrįsta imanentinė kitybė užtikrina biologinių rūšių raidos laisvę prisitaikyti prie aplinkos pokyčių, jų evoliucinį lankstumą. Simboline reprezentacija paremta transcendentinė kitybė realizuoja kultūrinę įvairovę, kaip asmens laisvės šaltinį. Transcendentinis kultūrinės kitybės horizontas asmeniui leidžia suvokti vienu metu potencialiai egzistuojančių kelių skirtingų simbolinių tvarkų, skirtingų scenarijų, galimybę. Realizuodamas pasirinktą santykį su kitybe asmuo išvysta save kaip vieno ar kito kultūrinio naratyvo veikėją.
     
  20. Ta pačia simboline reprezentacija grindžiama ir teisės galimybė. Teisė įmanoma tik tuomet, kai vienu metu koegzistuoja skirtingų poelgių galimybė ir teisės subjektas (individas, asmuo), gali rinktis vieną iš kelių vienodai realių potencialių poelgių ir su jais susijusių pasekmių. Gyvūnai (istoriškai – vergai, nepiliečiai) patys šia autentiška prasme teisių neturi, jiems teisės gali būti priskirtos analogiškai „sužmoginant“ gyvąją gamtą, ar kai kurias jos rūšis.
    Šie skirtumai apsunkina analogijos tarp biologinės ir kultūrinės įvairovių taikymą. Nekreipdami į juos dėmesį galėtume nekorektiškai bandyti gyvojoje gamtoje ieškoti socialinės-kultūrinės kilmės reiškinių (ieškotume joje etikos, teisingumo ir pan. vertybių), o visuomenę bandytume suvokti pernelyg funkciškai ir organicistiškai, o tai gresia diskusijomis apie visuomenės sveikatą, jos „gerąsias ląsteles“ ir parazituojančius elementus. Tik aiškiai suvokę abiejų įvairovių skirtumus galime išryškinti ir joms būdingą identišką politinę struktūrą.