Ačiū už klausimą. Taip, man puikiai suprantama jūsų paranoja. Pasaulis de facto paverčiamas vienu dideliu muziejumi, kuriame kultūros įgauna skirtingas roles – vienos tampa eksponatais, kitos – prižiūrėtojais. Šis prieštaravimas tarp deklaruojamo kultūrų lygiateisiškumo ir universalistinių Vakarų vertybinių pretenzijų glūdėjo jau pačioje „kultūrų įvairovės“ sąjūdžio pradžioje, kai grupė valstybių Tarptautinis kultūros politikos tinklas, angl. International Network on Cultural Policy – INCP, žr. Secretariat for Cultural Diversity, “Spotlight on Diversity,” Culture et Communications Québec [žiūrėta 2018 m. balandžio 10 d.]. deklaravo poreikį priešintis Vakarų, visu pirma JAV, kultūrinei ekspansijai. Kaip priešintis sistemai, kai pats esi sistemos dalis? Tarptautinių organizacijų – Jungtinių Tautų (JTO), Pasaulio intelektinės nuosavybės (PINO), Pasaulio prekybos (PPO) – akiračiai yra pasauliniai, teisiniai veikimo principai remiasi vakarietiškomis demokratijos vertybėmis ir laisvosios rinkos principais. Kai pastebima, kad laisvoji rinka grasina nuskurdinti kultūrinę įvairovę ir tokiu būdu naikina demokratijos vertybes, ieškomi įvairūs politiniai sprendimai – darni plėtra, kultūrų įvairovė ir pan. Būtų galima sakyti, kad minėti sprendimai yra Vakarų civilizacijos pasaulinės ekspansijos bandymai apsiriboti, arba apriboti pačios ekspansijos poveikį.

Visgi šiame procese yra dar vienas esminis dėmuo, kuris net ir šį, pakankamai komplikuotą autoreferentišką procesą padaro dar sudėtingesnį ir beveik neprognozuojamą. Nors tarptautinių organizacijų veiklos arena yra visas pasaulis, tačiau realią valdžią vykdo atskiros valstybės. Priimdamos pasaulinio lygmens sprendimus, valstybės konkuruoja, jungiasi į interesų grupes, vadovaujasi savo interesais. Ši konkurencija negali būti lygiaverčių partnerių konkurencija, nes vienos šalys sukūrė ir diktuoja taisykles, kurioms kitos turi paklusti. Tačiau vargu ar perspektyva būtų patrauklesnė, jeigu minėtų organizacijų nebūtų ir iš viso niekas neatstovautų pasaulinei dimensijai. Kalbos apie „daugiapolį“ pasaulį man primena pasaką apie Mikę Pūkuotuką, kuriam kilo mintis organizuoti ekspediciją (tiksliau „ekspuodiciją“) į Vakarų ašigalį. Tikėtina, kad sprendimams pakliuvus vien tik į atskirų valstybių rankas, tik padidėtų politinės ir netgi karinės konfrontacijos rizikos.

 
Priimdamos pasaulinio lygmens sprendimus, valstybės konkuruoja, jungiasi į interesų grupes, vadovaujasi savo interesais. Ši konkurencija negali būti lygiaverčių partnerių konkurencija, nes vienos šalys sukūrė ir diktuoja taisykles, kurioms kitos turi paklusti. Tačiau vargu ar perspektyva būtų patrauklesnė, jeigu minėtų organizacijų nebūtų ir iš viso niekas neatstovautų pasaulinei dimensijai.

Neabejotina, kultūrų globos ir puoselėjimo pastanga sunkiai dera su konkurencijos ir skirtingų interesų atstovavimu, tad deklaruojamų ir realių procesų atotrūkis neišvengiamas. Kita vertus, kaip nesutikti, kad be tokios globos pastangos, tegul ir ne visada skaidrios, galios asimetrija tik dar labiau išsikreiptų? Suprantama, bet kurios juridinės priemonės yra kontrolės mechanizmo dalis. Klausimas, kam jos tarnauja, tiksliau, kam jų tarnystė naudingesnė? Ar naudingiausia? Mano mintis buvo paprasta – tiems, kas jas kūrė, šiuo atveju pirmiausia Vakarų galios centrams. Tai tarsi suprogramuotas paradoksas: vienodas galimybes turinčios užtikrinti juridinės normos nevienodų galių kontekste veikia netolygiai. Šiuo požiūriu, nėra tobulų juridinių normų, tačiau, apnuoginus jas grindžiančias prieštaras, tikėtinas nors koks žingsnis tobulinimo kryptimi. O jūsų pranešimas ir komentarai – neabejotinai vykusi nuoginimo pastanga.

 
Kalbos apie „daugiapolį“ pasaulį man primena pasaką apie Mikę Pūkuotuką, kuriam kilo mintis organizuoti ekspediciją (tiksliau „ekspuodiciją“) į Vakarų ašigalį.

Rasiau, sutinku su visomis jūsų išsakytomis mintimis, išskyrus vieną: Mikė Pukuotukas pernelyg mielas ir šiltas, kad būtų lyginamas su aptariamų procesų chorvedžiais. Tikiu, kad jis protingesnis nei atrodo, tiesiog puikiai savo protą slepia. Ir tai dar vienas argumentas jo naudai.

Ačiū už smagias mintis, daugiau klausimų neturiu.

 

Atminties ir tapatybės dvipoliškumas: fragmentėjimas ir vienodėjimas

  • Bibliografinis aprašas: Odeta Žukauskienė, „Atminties ir tapatybės dvipoliškumas: fragmentėjimas ir vienodėjimas“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 45–60, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
  • Recenzentai: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
  • Institucinė prieskyra: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Santrauka: Pranešime aptariama postmodernioji paradigma, kuri privertė atsigręžti į atmintį ir tapatybę, aiškintis konkrečias patirtis, sugrįžtant į praeities išgyvenimus. Pirmiausia atkreipiamas dėmesys į atminties tyrimų dvipoliškumą: bendrumą ir įvairumą, vienodumą ir regioninį polifoniškumą, globalumą ir lokalumą. Atminties ir tapatybės vienodėjimo ir fragmentėjimo dialektika išryškinama, aiškinantis globalizacijos ir neokapitalizmo veikmės procesus, kurie atskirybes unifikuoja, standartizuoja, centralizuotai administruoja. Fragmentėja ne tik atminties tyrimai, bet ir tapatybės patirtis. Pagal švytuoklės principą veikiantys postmodernieji diskursai svyruoja nuo fragmentiškų iki globalių vaizdinių ir praktikų. Šis procesas persikelia į elektroninę erdvę, kurioje „psichogalių“ įsiūbuota švytuoklė supasi tarp dar didesnių kraštutinumų: atminties ir tapatybės diferenciacija ir unifikacija simultaniškai koegzistuoja. Šiuo procesu pasinaudoja pasaulį užvaldanti atminties arba amnezijos rinka.

Pagrindiniai žodžiai: atmintis, tapatybė, postmodernioji paradigma, dvipoliškumas, fragmentėjimas, vienodėjimas, globalėjimas, elektroninė erdvė, psichogalia, technologinė atmintis.
 
Įsigalėjo švytuoklės principu veikiantys diskursai, kurie lemia dabarties procesų dviprasmiškumą ir dvipoliškumą. Literatūros ir kultūros teoretikas Stephenas Greenblattas taikliai pastebėjo, kad kapitalizmas generuoja tokius diskursyvinius modalumus, kurie linksta į diferenciaciją ir monolitiškumą, tačiau nuo vieno prie kito švytuoklė juda taip greitai, kad sukuria simultaniško vyksmo įspūdį Žr. Stephen Greenblatt, “Towards a Poetics of Culture,” p. 7. .

Žvelgiant iš atokiau, postmodernybė yra tarsi dvigalvis slibinas, kurio viena galva atgręžta atgal į praeitį, apžiūri įvairiausias atminties ir tapatybės konfigūracijas, o kita, iškelta aukštyn, žiūri tik į priekį, apimdama pasaulį, kuriame viešpatauja globali technokratija, homogeniškų kodų sistema. Atminties švytuoklė taip pat svyruoja nuo trauminio prisiminimo iki komercinio reginio ar rinkodaros triuko. Kartais taip greitai, kad viskas susilieja į viena.

Paradigmų kaita ir atminties tyrinėjimų proveržis

Apskritai postmoderniai mąstymo paradigmai būdingas dvipoliškumas: bendrieji diskursai apibrėžia lokalių atminties ir tapatybės formų interpretacijas, keičia tyrimų kryptis, prasmių laukus, priklausomybės grandis, moralumo atspalvius, siekius ir tikslus. Taip pat didina įtampą tarp savitumo ir visuotinumo.

 

Kaip žinome, didieji pokyčiai mokslo srityje įvyksta kai kinta paradigmos – teoriniai ir praktiniai modeliai, kurie užtikrina mokslinių tyrimų vientisumą. Naujos paradigmos sukelia lemtingas permainas ne vien tik gamtotyroje, kurių raidą tyrinėdamas Thomas Kuhnas apibrėžė paradigmos sąvoką, socialiniuose ir humanitariniuose moksluose taip pat. Permainos kyla, kai susiformuoja anomalijos pojūtis („kažkas negerai“, „taisyklės nebeveikia“ Thomas Samuel Kuhn, The Structure of Scientific Revolutions, p. 90. ), skatinantis ieškoti priežasčių ir išeičių, kurti naujas sąvokas ir žodyną, kitaip formuluojant klausimus ir atsakymus.

Pasak Kuhno, paradigmos, kaip bendrų įsitikinimų, vertybių ir nuostatų konsteliacijos, yra „pranašesnės, visapusiškesnės už bet kokias taisykles, kurios iš jų išvedamos“ Ten pat, p. 46. . Įžengus į paradigmos veikimo lauką formuojasi įvairios teorijos, mokyklos ir vizijos. Mokslininkai taiko naujus instrumentus ir tyrimų kryptis: „tarsi profesionalų bendruomenė staiga persikeltų į kitą planetą, kurioje panašūs objektai būtų regimi kitaip ir siejami su visiškai nepažįstamais reiškiniais“ Ten pat, p. 111. .

Šiuo aspektu žvelgiant, galima teigti, kad postmodernybės paradigma paskatino atminties ir tapatybių tyrinėjimų proveržį, kuris buvo atsakas į istorizmo krizę – būtinybę pateikti alternatyvius pokolonijinius pasakojimus, atliepti nutylėtas ar užslopintas patirtis, iš racionaliosios istorijos išstumtus reiškinius ir procesus. Išryškėjus moderniosios epochos krizei, atmintis apibrėžė naujus intelektualinius rėmus ir tapo įvairias disciplinas jungiančia matrica, tuo „exemplars“ Ten pat, p. 75. , kuris teikė nemažai vilčių.

 

Atminties tyrimų proveržį sąlygojo keli XX a. 9 deš. išleisti veikalai: Yosefo Yerushalmio Zakhor: Jewish History and Jewish Memory (1982) ir Pierre’o Nora įvadinė studija „Tarp atminties ir istorijos“, paskelbta knygoje Les lieux de mémoire (1984) Žr. Kerwin Lee Klein, From History to Theory, p. 113. . Abu žydų kilmės mokslininkų veikalai, savaip atsispirdami į judėjų tradiciją, pabrėžė, kad atmintis yra archajinė ir sakrali bendruomenės išgyvenimo bei išlikimo forma, priešinga istoriniam sąmoningumui ir moderniajam racionalizmui. Paradigmos kaita prasidėjo pajutus grėsmę, kad istorinė sąmonė baigia sunaikinti atmintį. Atminties aktualumą stiprino ir tapatybės problemiškumas. Ieškant krizės įveikos būdų, atvertos naujos tyrimų perspektyvos.

Dėl antiistorinės retorikos minėti veikalai tapo tiek naujosios paradigmos, tiek atminties diskurso atspirtimi, išsiplėtusio į įvairias kolektyvines, kultūrinės, istorinės atminties kryptis. Atmintis kaip esminis raktažodis ir metaistorinė sąvoka apėmė istorijos, antropologijos, literatūros, kultūros ir meno studijas. Paradoksalu, tačiau antiistorinis, antihėgeliškas atminties diskursas pagrindė naująją kultūros istoriją, kurioje atmintis funkcionuoja ir kaip istorijos antonimas, ir kaip jos sinonimas (ypač kolektyvinės ir socialinės atminties tyrinėjimuose) Žr. ten pat, p. 114. .

Taip atmintis iškilo kaip alternatyvi istorija arba antiistorija, ginčijanti didžiuosius pasakojimus ir tendencingus Istorijos apibendrinimus. Tapo dekolonializacijos veikme. Padėjo išreikšti betarpiškesnį, asmeniškesnį, intymesnį santykį su praeitimi, kurio stokojo istoriniai tyrimai. Postmodernizmo terpėje atmintis taip pat buvo susieta su tuo, kas neapsakoma, sunkiai išreiškiama, kas egzistuoja kaip mįslingas „absoliutas, kurio paslaptis gali atskleisti tie, kuriems suteiktas slaptasis kodas“ Ten pat, p. 125. . Atminties tyrimai apėmė tai, kas buvo nutylima, kas susiję su kūniška būtimi, traumomis ir gedėjimo procesais.

 

Pamažu paradigma išsiskaidė į daugybę populiarių interpretacijų, neretai plaukiant madingais paviršiais, kuriuose mirguliuoja visokiausi prisiminimai ir išsaugojimo būtinybės, liudijimai ir atgailos. Akademinėje terpėje visos socialinės praktikos ir fiziniai objektai susieti su atmintimi:

Monografija apie paminklų istoriją įvardijama kaip atminties istorija; Lenino statula suvokiama ne kaip kultivuotas mnemoninis įrankis, veikiantis atmintį, bet kaip pati atmintis. Ten pat, p. 117.
Visokiausi materialūs artefaktai, archyvų dokumentai ar socialinė veikla analizuojami kaip atminties fenomenai. Tokia atminties ekspansija ir interpretacijų įvairovė iš tiesų kelia nuostabą.

Tapatybė yra neatsiejama atminties diskurso dalis. Galima sakyti, kita to paties medalio pusė. Tad pro atminties prizmę atidžiau įsižiūrėta į etninių, religinių, socialinių grupių tapatybes. Kolektyvinės, kultūrinės ir socialinės tapatybės išskaidytos į monadas, galiausiai ištirpusias į neapčiuopiamus intensyvumus ir tėkmes. Dažniausiai laisvai pereinant nuo individualios prie bendrosios tapatybės ir atvirkščiai.

 

Šių procesų vyksme iškeltas terapinis atminties aspektas, susijęs su pokolonializmo pasekmėmis. Trauma, kaip ryškus autentiškumo kriterijus, tarytum davė raktą į pavienių individų ir jų grupių tapatybių ir atminties konfigūracijų pažinimą. Trauminiai įvykiai, ypač Holokaustas, įtvirtino tikėjimą, kad istorinėje sąmonėje paliktos žaizdos sunkiai, tačiau gali būti išgydytos. Remiantis šiuo pavyzdžiu, visa istorija peržiūrėta kaip traumų istorija, be galo išplečiant aukų ar sunkius laikus išgyvenusiųjų ratą Žr. Wulf Kansteiner, “Finding Meaning in Memory: A Methodological Critique of Collective Memory Studies,” p. 187. . Suteikiant išganymo pažadą. Ir iš tiesų, kai trauminės patirtys tampa „sėkmingomis“ kolektyvinės atminties formomis, jos tarytum netenka savo intensyvumo. Atminties įprasminimas persikelia į pramogų kultūrą, tampa tuščiu politinės retorikos kiautu.

Sutelkiant dėmesį į fragmentuotus atminties tyrimus, formavosi atminties industrija, kuri pasižymi kultūrinės hegemonijos siekiu. Juk kuo atminties reprezentacija arba mediacija pasiekia didesnes auditorijas, tuo mažesnė tikimybė, kad atspindima daugumos kolektyvinė atmintis. Tad jei seniau bendruomenes siejo istorinių įvykių interpretacijos, dabar vartotojus jungia sėkmingi medijų pasakojimai, kurie pasiekia didžiules žiūrovų mases.

 

Regis, diskursai, kaip meno stiliai, pereina įvairias fazes ir įgyja dekadentinių arba net patologinių bruožų. Kai politika ir kultūrinė industrija perima atminties diskursą į savo rankas, neva tai skatindama atminties išsaugojimo ir gerovės kūrimo procesus, nuo istorinio dekonstruktyvizmo pereinama prie mistinio entuziazmo. Skelbiami populiarūs lozungai ir (kvazi)religinės doktrinos. Tačiau reikia prisiminti išmintingus Jacques’o Derrida žodžius: „Ir šlovinimas, ir demonizavimas slepia tam tikrus interesus ir strategijas, kurias reikia mokėti aptikti“ Jacques Derrida, Negotiations: Interventions and Interviews, 1971–2001, p. 372. .

Kiekvienas regionas paradigmines mąstymo schemas pripildė savito turinio, tačiau pastarąjį apibrėžė tapati schema. Atskiri atvejai yra bendrojo dėsnio variacijos, kurios, panašiai kaip informacinis triukšmas, nei padeda iš esmės peržiūrėti praeitį, nei skatina rimtai permąstyti ir įvertinti jos pasekmes. Ši galios lauko strategija simultaniškai generuoja tiek fragmento ir apokalipsės, tiek pasaulinės vienybės ir išganymo tropus, kurie sukuria haliucinacinę arba šizofrenišką dabarties būklę.

Fragmentėjimo ir globalėjimo dialektika

Globalizuoti ir tuo pačiu metu fragmentuoti – toks yra postmodernizmo, arba po-modernizmo (taip jį įvardija nemėgstantys postmodernizmo termino) idealas. Totalizuojama individualizuojant, kiekvieną vienetą (valstybę, tautą, visuomenę, etninę ar socialinę grupę, šeimą, individo sąmonę) skaidant, atomizuojant ir tada jungiant į vientisą masę.
 

Pati atmintis yra fragmentiška, nevientisa, kupina aliuzijų, įsivaizdavimų, kaip tik todėl ji geriausiai atspindi šių chaotiškų laikų dvasią. Atmintis kaip fragmentuotos būties simbolis – tipiškas postmodernistinis diskursas. Senamadiška kalbėti apie tautinę, etninę, socialinę, kultūrinę tapatybę apskritai, tačiau progresyvu svarstyti apie neapibrėžtumą, fragmentiškumą, tapsmą ir savikūrą. Kitaip sakant, nepaliaujamus kismo ir savikūros procesus.

Nedera į postmodernizmo sužadintą atminties ir tapatybės diskursą žvelgti atsietai. Jis glaudžiai susijęs su globalizacija, kuri individus verčia klajoti, judėti ne tik realioje ir virtualioje erdvėje, bet ir išreikalauja būti nomadais savo asmeniniame gyvenime. Tokius klajoklius jungia nauji vartotojiškų santykių mazgai – tinklai, kuriuose šiuolaikinis žmogus, kaip postmodernaus romano veikėjas, keičia tapatybes, dėlioja tikras ir netikras atminties nuotrupas į neapibrėžtą sąmonės koliažą.

Nepaisant visuotinio tapatybės sureikšminimo ir taip vadinamos atminties karštinės, globalioje rinkoje veikiantis individas tapatybę renkasi tarsi kaukę. Technokratija reikalauja, kad kiekvienas – statistinis vienetas, darbo rinkos atstovas, socialinio ar kultūrinio vaidmens atlikėjas – darniai įsilietų į bendrą sistemą. Ir šiuo funkciniu požiūriu, Sistemai rūpi ne kultūrinis ar socialinis identitetas, o produktyvūs sąryšiai ir indėlis į ekonomiką. Taip plečiant globalios ekonomikos erdvę.

 

Abstrakčios idėjos ir vientisi pasakojimai buvo sugriauti pačių intelektualų. Tada ir naujos doktrinos lengviau skinasi kelią per smulkius empirinius tyrimus, geriau atspindėdamos vartotojų visuomenės paveikslą. Todėl kritinį mąstymą keičia idėjų propagavimas, filosofus – ekspertai, konceptus – receptai, kurie suaktyvina jusles, estetiškai ir socialiai angažuoja: sudaro vartotojams patrauklią ir iš pažiūros prasmingą terpę Žr. Nkolo Foé, Le Post-modernisme et le nouvel esprit du capitalisme sur une philosophie globale d’Empire, p. 134. . Tokių doktrinų uolūs rėmėjai – konfederacijų ir įmonių vadovai, visokio plauko ekspertai, funkcionieriai, politikai ir nevyriausybinių organizacijų atstovai.

„Pažangios“ kūrybingumo ir gerovės idėjos kuria „simuliakrus“, kurie atitraukia nuo savo patirties, tapatybės ir atminties, daro ją svetimą, lyg ir nepatogią. Taip kuriamas pilietiškos visuomenės individas – pasaulio žmogus – save realizuojantis anapus praeities-dabarties-ateities, išsivadavęs iš metafizinių iliuzijų, atsitraukęs nuo istorijos ir pačios tikrovės.

Tad viena vertus, lyg ir atidus lokaliai bendruomenei, vietos atminčiai, regioninei tapatybei, postmodernizmas ciniškai pasinaudoja fragmentiškumu, dvejonėmis, blaškymusi. Tada ekonominė logika ir ideologija jungia atskirybes į vientisą visetą. Pasaulio visuomenė „vienijama diferencijuojant, globalizuojama fragmentuojant, homogenizuojama skaidant“ Ten pat, p. 135. .

 

Tiesa, neokapitalizmas rodo dėmesį atmintinam paveldui ir kultūros tradicijai kaip turizmo resursui, taip pat kaip harmonijos ir solidarumo idealui. Pastebima, kad mūsų poistorinei epochai būdinga nostalgija tarytum įtvirtina neofeodalinius santykius. Filosofas Nkolo Foé iš Kamerūno pastebi:

viduramžių Europos istorija liudija, kad socialinis solidarumas, gerovė ir harmonija yra feodalizmui būdingos idėjos. Pilietinė neovisuomenė, kaip nauja socialinės organizacijos forma, labai primena tuos laikus. Ten pat, p. 140.
Socialinės harmonijos, solidarumo ir gerovės įvaizdžiai išnaudojami strateginiams tikslams.

Dėmesys regioninei, subnacionalinei kultūrai ir lokalizacija betarpiškai susijusi su globalizacija, kuri fragmentuotoms visuomenėms tėra vienintelė perspektyva, atverianti beribes Imperijos erdves, kuriose laisvė susieta su vartojimu ir rinkos logika.

 

Elektroninė erdvė ir visuotinė kontrolė

Neįveikiamos prieštaros plečiasi ir stiprėja. Informacinėje kultūroje fragmentacija įgyja naują pagreitį. Didžiuosius pasakojimus pakeitus nenuosekliais, pasikartojančiais, išsiskaidžiusiais naratyvais, tapatybė skeldėja ir trupa toliau. Atmintis patenka į programų industrijos pinkles. Informacinės technologijos išlaisvina, kartu pavergdamos. Kiekvienam suteikia galybę pasisemti informacijos, pasisakyti, pasirodyti, pasidalinti prisiminimais: taip fragmentiški pasakojimai suteka į begalinį srautą, kuris virsta nenutrūkstamu čirškėjimu, didžiuliu žodiniu ir vaizdiniu triukšmu. Tačiau vienodėjimo procesas tęsiasi.

Intensyvėjantis gyvenimo tempas, dideli informacijos srautai, nuolatinė komunikacija, žmonių ir idėjų mobilumas, reginių sklaida – tai chaosmosas, kuriame kokie nors mėginimai iškelti vienas ar kitas kultūrinės atminties ir tapatybės dimensijas nugrimzta į begalinį pasaulio vandenyną, kurio paviršius raibuliuoja nuo reginių, periodiškai sukeliančių visuomeninius potvynius ar atoslūgius.

Kiekviena kultūra priversta ieškoti kitų perspektyvų, prasmių ir reikšmių heterotopinėje (skirtingas vietos ir laiko dimensijas jungiančioje) geografijoje. Atrasti skirtingus erdvės mastelius, kitus žiūrėjimo kampus, žvelgti į save iš didesnio nuotolio. Šios skirtingos perspektyvos apnuogina simbolinių hierarchijų sąlyginumą, mistifikuotų tapatybės konstruktų panašumą, stereotipų tvarumą, patirties uždarumą ir t. t. Tarytum atveria kitas kultūros egzistavimo terpes, daugialypumo ir daugiaperspektyvumo dimensijas. Vis dėlto atskleidžiant ir tapatumo tuštumą, ir atminties neapčiuopiamumą.

 

Išskaidyta, fragmentiška patirtis, kuri balansuoja ties realybės ir ekranų virtualynės, socialinės tikrovės ir reginių riba, supina artimas ir tolimas perspektyvas, kurios smelkiasi į individo savęs patyrimą, formuoja eklektiškas tapatybes ir tapačias atminties struktūras. Iškelia bendrąsias problemas ir grėsmes.

Iš tiesų medijos išblaško dėmesį, palaikydamos trumpalaikę atmintį, kurią užpildo greita žinių, įvykių ir reginių kaita. Todėl ilgalaikė atmintis seklėja, darosi sudėtingiau apčiuopti bendrąsias vertybes, reikšmes. Kultūrinė sąmonė trūkčioja. Radikaliai kinta sociokultūrinės patirties formos, kurios keliasi į elektroninę erdvę, priklausydamos nuo naujų technologijų.

Greitų sisteminių kaitos procesų fone formuojasi nauja mąstymo paradigma (po post), kuri pabrėžia ne tiek su praeitimi susijusios atminties problemiškumą, kiek technologinės ateities perspektyvą: didėjančią individualios ir kultūrinės atminties priklausomybę nuo informacinių programų, operacinių sistemų, kompiuterinių tinklų, t. y. nuo didžiųjų korporacijų projektų, komercinių interesų, manipuliacijų, filtravimo, saugojimo ir perdavimo sąlygų. Pagaliau nuo naujų globaliu mastu kylančių iššūkių, susijusių su skaitmeninėmis atminties technologijomis, nauja infrastruktūra, administravimu, sutelkta kontrole.

 

Nemateriali atminties būtis virtualioje terpėje kelia daug dvejonių ir rūpesčių. Pasak prancūzų filosofo ir Inovacijų tyrimo instituto (įsteigto Pompidu centre Paryžiuje) vadovo Bernard’o Stieglerio, „nereali atminties rinka gali tapti amnezijos rinka“ Bruno Texier pokalbis su Bernard’u Stiegleriu, « Le fabuleux marché de la mémoire pourrait devenir un marché de l’amnésie », 2014. . Taip yra todėl, kad atminties išsaugojimas susijęs su duomenų tvarkymu, saugojimu, sklaida. Ne tik informacijos skaitmeninimas, bet ir duomenų apie internautus kaupimas bei saugojimas yra veikla, orientuota į atminties administravimą. Kontroliuoti ir analizuoti kolektyvinius ir individualius duomenis, vadinasi daryti poveikį formuojant įpročius, elgseną, įsivaizdavimus, prisiminimus. Pasak Stieglerio, tai yra didžioji „psichogalia“.

Taigi kuo daugiau savo fragmentuotos patirties ir atminties perkeliame į elektroninę erdvę, tuo labiau ją eksteriorizuojame ir tuo daugiau tampame priklausomi nuo pasaulį užvaldančių atminties technologijų ir amnezijos rinkos, kuri turi savų interesų, tikslų ir hegemoninių ambicijų.

Iš tiesų reikia kalbėti apie Gafa: Google, Apple, Facebook ir Amazon. Amerikiečiai tas kompanijas yra pavadinę „apokalipsės raiteliais“! Ši ketveriukė turi monopolį, kuris leidžia valdyti atminties, archyvų, kultūros visumą. Ten pat.
 

Dabar taip pat svarbu kontroliuoti tiek rinką, tiek atmintį, nes atminties kontrolė padeda valdyti pasirinkimus ir sprendimus. Prisiminimai motyvuoja poelgius, veikiant tapatybės struktūras. Genetiškai modifikuotų augalų pavyzdys rodo, kad tikslingai paveikta genetinė atmintis padeda sukurti išskirtines jų savybes.

Panašiai gali būti modifikuota socialinė ir kolektyvinė atmintis, skaitmeninių technologijų pagalba kompanijų įtraukta į socialinius tinklus. Technizuota atmintis yra itin reikšminga, nes ji leidžia padidinti našumą, automatizuoti, naikinti darbo vietas ir t. t. Taigi atmintis visais aspektais dabar yra supramoninama, eksploatuojama ir sistemingai racionalizuojama. Bernard Stiegler, « La mémoire du futur », 2009.

Nors Stiegleris sakosi norįs sukurti mnemotechniką, kuri prižiūrėtų grėsmingą pasaulinės atminties politiką ir atvertų išlaisvinančias alternatyvas, šis pažadas dar neištesėtas. Tiek atminties ir tapatybių tyrimų, tiek pačios patirties fragmentacija ir vienodėjimas darosi vis ryškesnis. Globali atminties politika nusitaiko į bendrąją atmintį ir tapatybę, siekia paveikti atsiminimą ir savimonę, įviliojant žmoniją į atminties technikų ir technologijų pinkles.

 

Literatūra

 

The Bipolarity of Memory and Identity: Fragmentation and Uniformity

  • Bibliographic Description: Odeta Žukauskienė, „Atminties ir tapatybės dvipoliškumas: fragmentėjimas ir vienodėjimas“ | Aivaras Stepukonis (sud.), Tauta, kultūra, tapatybė: apie kuriamąsias ir ardomąsias įvairoves, @eitis (lt), 2018, t. 772, str. 45–60, ISBN 978-609-95858-1-9, ISSN 2424-421X.
  • Peer Reviewers: Lina Vidauskytė, Tomas Sodeika.
  • Institutional Affiliation: Lietuvos kultūros tyrimų institutas.
Summary: The author discusses the postmodern paradigm that forced us to employ memory and identity in explaining specific experiences by returning to the past. The main focus of the author is on the bipolarity of memory research: its unity and diversity, uniformity and regional polyphony, globality and locality. Through an explanation of the principal features of globalization and neo-capitalism, which unify particularities by centralized standardization and administration, the author seeks to highlight the dialectic of the processes that determine the fragmentation and unification of memory and identity. It is not just memory research but also the experience of identity that are being ever more fragmented. The postmodern discourses operate on the principle of pendulum, ranging from fragmented to globalized imagery and practice. This process moves into the electronic space where the pendulum, moved by the “psychopower,” is swinging between ever increasing extremes wherein the differentiation and unification of memory and identity have simultaneous manifestation. The memory or amnesia markets managing the world take advantage of the process.

Keywords: memory, identity, postmodern paradigm, bipolarity, fragmentation, uniformity, globalization, cyberspace, psychopower, technological memory.